Ugdymo metodai

ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS

Menų fakultetas

UGDYMO(SI) METODAI PAMOKOJE
REFERATAS

Spec. Dailė ir technologija
neakivaizdinis skyrius, III kursas
stud. Aušra Maslauskienė
darbo vadovė. doc. F. Ivanauskienė

ĮVADAS

Ugdymo būdai arba metodai – mokytojo veiksnių modeliai, kurie gali būti taikomi dėstant įvairius dalykus. Ugdymo metodai pasirenkami ir vartojami sistemingai – tai ir ugdymo stiliai, nusakantys mokytojo ir mokinių bendro darbo pobūdį, jų sąveiką. Ugdymo proceso prasmė ir tikslas ne išmokyti mokinį, o padėti jam įsisavinti žinių sistemą. Išmokimas – tai pačio mokinio pasiektas rezultatas. Mokinys yra pats mokymo proceso kūrėjas. Jis pats kuria save irr savo santykius su pasauliu. Mokytojas sudaro tik sąlygas, kurios reikalingos, kad šis procesas įvyktų. Gera pamoka yra ta, kur jaučiama mokinio, o ne mokytojo veikla.

Pedagogo darbe stengiamasi remtis suderintais ugdymo metodų konspektais. Geras ugdymo metodų išmanymas padeda tinkamai juos panaudoti pamokoje. Mokykloje vartojami ugdymo metodai turėtų atitikti ugdymo turinio diferencijavimo ir integravimo siekius. Rinkdamasis metodus, pedagogas turėtų atsižvelgti į skirtingus mokinių poreikius, nevienodą jų psichofizinę brandą, įvairius žinių ir gebėjimų lygmenis. Mokytojui svarbu gebėti lanksčiai naudotis sudarytu ugdymo metodų koomplektu, pamokose remtis įvairiomis metodų kombinacijomis.

Šiandien mokyklos tikslas – ugdyti visapusišką žmogų, o ne vien perteikti jam žinias. Todėl ugdymo metodai yra tokie pat svarbūs kaip ir ugdymo turinys. Nėra ir negali būti universalaus, kiekvienam mokytojui ir mokiniui tinkančio metodo.

br />Mokytojas pagal savo prigimtį ir jėgas renkasi tokius metodus, kurie jam geriausiai padėtų pasiekti ugdymo tikslus ir turinį pamokoje. Jei jam pačiam patogus metodas nepadeda atskleisti kiekvieno mokinio individualybei, reikėtų ieškoti kito arba pamąstyti patį metodą.

Ilgai pedagogai naudojosi tradiciniais metodais, nuo kurių daugelis nedrįso nutolti, todėl pamokos tapo vienodos ir nuobodžios. Tai pedagogo profesinio pasirengimo ir jo pedagoginių pažiūrų reikalas. Mokytojams, kurie yra linkę remtis vien labiausiai žinomais ugdymo metodais gresia pavojus tapti nuobodžiais. Taigi, kuo įvairesni mokymo būdai, tuo labiau sužadinamas mokinių domėjimasis dėstomu dalyku, tuo pačiu išauga mokymosi motyvacija. Geriausia pamoka yra ta, kurioje mokytojas jaučia palikęs dalelę savęs, o mokinys – suradęs save.

Šiandien atsirado galimybė rinktis programas ir naudoti naujus metodus. Kurie skatina mokinių savarankiškumą, loginį mąąstymą, pratina aktyviai dalyvauti ugdymo procese. Pamokoje pasirenkami ugdymo metodai turėtų talkinti mokomųjų dalykų integracijai, skatinti mokinius siekti į visumą sprendimui reikalingas įvairių dalykų žinias. Kadangi naujų metodų taikymas pamokoje yra aktualus šiuolaikiniam pedagogui, neatsitiktinai pasirinkau šią temą referatui.

Taigi šio mano referato tikslas – pateikti kuo daugiau įvairių ugdymo(si) metodų, kuriuos būtų galima taikyti pamokoje siekiant tuo didesnių mokinių kūrybinių potencialų, norą mokytis ir pasiekti kuo geresnių darbo rezultatų.

UGDYMO(SI) METODAI PAMOKOJE.

Ugdymo metodų rinkinių sudarymas ir jų kompetentingas naudojimas – sudėtingas ir

r nemaža pastangų reikalaujantis darbas. Mokykloje vykstanti ugdymo turinio kaita ragina nuolat persvarstyti ugdymo turinio ir metodų sąveiką. Visuomeniniai pokyčiai skatina pedagogus ieškoti naujų kelių ir būdų, kaip geriau parengti mokinius sėkmingam ir produktyviam gyvenimui. Kiekvienas mokytojas siekia, kad jo pamokos būtų įdomios, padėtų mokiniams įsisąmoninti mokomąją medžiagą, ugdytų kūrybiškumą ir norą daugiau sužinoti. Šiuos siekius gali padėti įgyvendinti aktyvaus mokymo ir mokymosi metodai – pedagoginės veiklos būdai, suteikiantys galimybę ne tik geriau įprasminti mokymo turinį, bet ir plėtojantys gebėjimą kritiškai mąstyti, taikyti žinias tiek įprastomis, tiek naujomis sąlygomis.

Koks ugdymo metodas pamokoje yra geriausias, galima pasakyti tik tada, kai tiksliai įvertinamos mokinių savybės: amžius, motyvai, ankstesnis mokymasis, rezultatai ir mokymo tikslai. Vieni metodai geriau padeda išmokyti vienus mokinius, kiti – kitus. Kiekvieną ugdymo metodą galima naudoti labai įvairiai, net ir tada, kai mokomo dalyko turinys maždaug toks pat.

Metodus tik sąlygiškai galima skirstyti į tradicinius ir netradicinius. Netradiciniais metodais laikomi tie ugdymo metodai, kurie retai taikomi, tačiau yra svarbūs.

Ugdymo procese ugdymo metodų komplektai padeda mokytojams siekti sudėtingų ir įvairiapusių šiandienos ugdymo tikslų. Naudodamiesi ne pastoviais metodais, bet racionaliai sudarytais jų rinkiniais, galime žvelgti į ugdomą asmenį kaip į visumą, vienu metu rūpintis jo įvairių galių augimu, puoselėti asmenybės integralumą. Bendrosiose programose rekomenduojama taikyti ši
iuos metodus: diskusijas ir debatus, darbą grupėmis (komandomis), modeliavimą, “smegenų šturmą”, projektų rengimą, eksperimentą, interviu, anketos tyrimus, dokumentų (įvairių informacijos šaltinių) analizę ir kitus.

Manau, kad be šių metodų galėčiau pridurti dar keletą naujų ugdymo procesų teigiamai veikiančių metodų, kuriuos pedagogai galėtų taikyti pamokose.

Kiekvienas mokytojas siekia, kad jo pamokos būtų įdomios, padėtų mokiniams įsisavinti mokomąją medžiagą, ugdyti jų kūrybiškumą ir norą daugiau sužinoti. Pagrindinis dalykas – sudaryti mokiniams sąlygas per pamokas atrasti ką nors reikšminga sau, suvokti, išmąstyti kas dar nežinoma, nepatirta. Įvairūs nauji metodai galėtų būti tarsi ledlaužiai, pralaužiantys mokinių pasyvumą, abejingumą, žadinantys smalsumą ir norą pažinti.

KLAUSIMŲ PATEIKIMAS

Klausimų pateikimo metodai gali būti taikomi vaikų darželiuose ir visuose mokyklos lygiuose. Ir mokytojas ir mokiniai privalo mokėti klausytis, kalbėti ir pateikti klausimus. Jie turi būti pasirengę pakeisti nuomonę, kai yra įtikinami. Mokytojas gali mokymuisi vadovauti, tačiau kai jo objektyvumas daro mokinius pasyvius, šie nebeišmoksta. Jei mokytojas pasakoja mokiniams ką jie turi žinoti, mokiniai gali įsiminti informaciją, bet tai netikra žinojimas, jei jis “pasyviai laikomas atmintyje, o ne aktyviai suvokiamas protu”

Mokiniai turi mokytis aktyviai. Klausydamiesi jie privalo galvoti.

Metodo aprašymas.

Paprašykite mokinių ką nors atsiminti ar įvertinti, taip paskatindami juos palyginti ar supriešinti sąvokas, pateikite pagrįstą sprendimą.
Svarbiausi klausimų tipai yra šie: fa

aktų atsiminimo, kelių galimų atsakymų į klausimą išvardijimas (pasirinkimas kelių variantų), palyginimo ir supriešinimo, atviri klausimai. Tai naudinga tam, kad mokiniai būtų įtraukti į mąstymo procesą. Patyrimas parodė, kad grupė, aktyviai dalyvaudama šiame procese, lengviau supranta, priima ir įsimena medžiagą. Kritinio mąstymo gebėjimams ugdyti klausimai turi būti formuluojami taip, kad stimuliuotų mokinių mąstymą ir padrąsintų juos diskutuoti.
Būtini elementai:
1. Kritinio mąstymo akivaizdumas: galėjimas analizuoti alternatyvas, kad būtų prieita prie pagrįstų vertinimų bei išvadų.
2. Paverskite klaidas pamokančiu patyrimu, o ne bauskite už jas. Svarbiau ne tai, kad būtų atsakyta “teisingai”, o tai, kad mąstymo procesas būtų logiškas. Panaudokite klaidas kaip pamokantį patyrimą, padėdami mokiniams analizuoti minčių eigą, atvedusią prie neteisingo atsakymo.
3. Reikalaukite, kad mokiniai pagrįstų atsakymus, paprašykite, kad jie patvirtintų išvadas faktais.
Vengtini pavojai: nepateikite nepakankamai pasirengusioms grupėms atvirų klausimų. Duokite klausimus, kurie suteikia tam tikrą kryptį ir nurodo, ką mokiniai turėtų veikti, kad imtų kritiškai mąstyti.

Kaip pasirengti pamokai.

Pratinkite klasę atsakinėti į klausimus. Galima pradėti išvardijant kelis atsakymų variantus ir paprašant mokinių juos palyginti , sugretinti.

Venkite klausimų, į kuriuos atsakymai yra “teisingi” arba “klaidingi”, ar tokių, į kuriuos reikėtų atsakyti “taip” arba “ne”.

Duokite klausimus, skatinančius mąstyti, o ne tuos, kurie turi vieną teisingą atsakymą. Kai mokinys atsako, siekite atskleisti jo minčių eigą. Tinka paklausti: “Kodėl tu taip manai?”.

Pradėkite nuo klausimų, nukreiptų į žinias ir supratimą. Kai klasei tai pavyksta, įtraukite klausimus, susijusius su taikymu, analize, sinteze bei vertinimu.
Bendras pamokos plano pavyzdys pateiktas priede Nr. 1

KLASĖS DISKUSIJA
Lygiai kaip mokytojai, mokiniai turi išmokti ir įprasti elgtis per diskusijas. Kad klasės diskusijos būtų sėkmingos ir vykusios, mokinius reikia išmokyti diskutavimo įgūdžių ir įdiegti normas, skatinančias bei remiančias vaisingo kalbėjimo modelius. Diskusijos ir kalbėjimasis gali iš esmės pagerėti tik tada, jeigu pakinta dabar dažnai pamokoje esantys kalbėjimo metodai.

Metodo aprašymas.

Mokytojas siekia įtraukti mokinius, pasinaudodamas jų patyrimu, dėstomąja medžiaga, ir skatina mokinius reikšti nuomonę pamokos tema. Mokinių prašoma atsakinėti į mokytojo pateiktus klausimus ir patiems duoti mokytojui bei kitiems mokiniams .

Tai naudinga tam, kad mokiniams būtų sudaryta galimybė patiems pagalvoti apie temą, kad jie susidarytų savo nuomonę ir išmoktų medžiagą, o mokytojas galėtų stebėti mokinių minčių eigą ir suteiktų mokiniams galimybę mokytis vieniems iš kitų.

Buvimas grupės nariu skatina mokinius veikti, suteikia tapatumo jausmą, naujų minčių, plečia požiūrį, skatina kūrybiškumą.
Būtini elementai – privalomos taisyklės:
1. Gerbkite grupės narius.
2. Nustatykite aiškų diskusijos tikslą ir konkrečius rezultatus.
3. Nekalbėkite apie asmeninius dalykus.
4. Elkitės konstruktyviai (rekomenduokite, o ne kritikuokite).
5. Būkite imlūs.
6. Nenukrypkite nuo temos.
7. Kalbėkite po vieną.
8. Aktyviai klausykite vieni kitų.
Vengtini pavojai: svarbu išdėstyti taisykles ir jų laikytis; tai padeda kontroliuoti sąveiką, garantuoti pamokos produktyvumą, sumažinti konfliktus, kontroliuoti klasę. Ypač svarbu turėti konkrečius diskusijos tikslus ir juos pabrėžti. Neleiskite diskutuoti be tikslo ar nukrypti nuo temos.

Kaip pasirengti pamokai.
Mokytojo funkcijos:
1. Pateikti taisykles ir reikalauti, kad jos būtų laikomasi (nepakankamai pasirengusiose grupėse turi būti laikomasi griežtos struktūros);
2. Susipažinti su diskusijos kontekstu (turiniu);
3. Užrašyti ar pateikti skatinančius mąstyti klausimus; kiti mokiniai gali papildyti atsakymus į juos;
4. Neleisti grupei nukrypti nuo užduoties (garantuoti, kad būtų pasiekti rezultatai ir kad diskusija praturtintų pamokos turinį);
5. Sekti laiką;
6. Diskusijos metu palaikyti su klase atgalinį ryšį, o gale – apibūdinti mokinių darbą: pasakyti, ar jie gerai dirbo, ką reikėtų taisyti.
Pamokos plano pavyzdys pateiktas priede Nr. 2

SVARBUS ĮVYKIS.

Metodo aprašymas.

Svarbaus įvykio metodas skatina mokinius įvardinti tam tikrą jiems svarbų įvykį, susijusį su pamokos tema. Mokytojas paaiškina, kokią konkrečią situaciją reikėtų prisiminti, o mokinių prašoma parašyti vieną ar dvi pastraipas, atsakant į mokytojo nurodytus klausimus apie tą situaciją.

Šie atvejai turi būti aprašyti kiek galima konkrečiau, nurodant mokytojo reikalaujamas detales.
Yra du svarbaus įvykio metodo panaudojimo būdai: a) kai mokiniai turi aprašyti savo gyvenimo įvykį pagal mokytojo nurodymus; b) mokytojo užrašyti svarbūs įvykiai pateikiami klasei nagrinėti ir aptarti.

Pirmo būdo instrukcijos, kuria mokytojas pateikia mokiniams, pavyzdys: “Pagalvokite apie situaciją, kai jūs mokykloje išmokote ko nors naujo. Aprašykite viena pastraipa: a) ko jūs išmokote? b) kaip to išmokote? c) iš kur žinojote, kad to išmokote? kodėl jums tai buvo svarbu?”.

Tai naudinga tam, kad mokiniai imtų mąstyti naudodamiesi savo pačių svarbiu patyrimu. Padeda mokiniams atrasti ryšį tarp abstrakčios mokomosios medžiagos ir jos taikymo, kuris jiems yra svarbus. Padeda pajausti vidinį ryšį su mokymusi.
Mokytojai ir mokiniai nustato svarbias išankstines prielaidas ir vertybes.

Susitelkti ties kuo nors konkrečiu lengviau, negu abstrakčiai mąstyti. Mokytojas gali vesti klasę nuo konkrečių dalykų prie apibendrinimų svarbaus įvykio metodo privalumas yra tas, kad jis skatina mokinius kurti prielaidas remiantis konkrečiomis situacijomis ir įvykiais.

Mokinių prašoma rašyti ne apie abstrakčias sąvokas, o susitelkti ties tam tikrais atsitiktinumais. Apie tai lengva reikšti savo nuomonę ir prielaidas. Tai taip pat padeda sutelkti dėmesį, nukreipia diskusiją į asmeninę patirtį.

Būtini elementai:
1. Konkretūs nurodymai ir klausimai.
2. Kiekvienam mokiniui prasmingas situacijos kontekstas.
3. Sutelktas pratimas ir diskusija.
Vengtini pavojai: po to, kai jau duosite užduotis, neatsakinėkite į mokinių klausimus ir neduokite patarimų. Mokiniai turi savarankiškai galvoti apie tai, kokia konkreti situacija jiems yra svarbi.
Kaip pasirengti pamokai.
1) Kai mokiniai turi aprašyti įvykį pagal mokytojo nurodymus.

Paprašykite mokinių apibūdinti konkretų jiems atsitikusį įvykį. Mokiniai turi galvoti apie konkretų atsitikimą, o ne apie kažką apskritai, ir raštu atsakyti į mokytojo klausimus. Rašymas padeda mokiniams susitelkti.

Pateikite tokius klausimus, kurie padėtų mokiniams atgaminti įvykio detales. Pavyzdžiui: aprašykite, kur atsitiko įvykis, kaip jame dalyvavo, kaip jis prasidėjo ir kaip baigėsi, kas galėjo būti padaryta kitaip.

Kai visi mokiniai užrašo savo svarbius įvykius, imamasi analizuoti. Mokiniai gali pasipasakoti savo įvykius (žodžiu ir raštu), mokytojas analizuoja, sintetina ir apibendrina atsakymus.
2) Kai mokytojas užrašo svarbų įvykį, o mokiniai jį analizuoja.
Sąsiuvinyje nuolat užrašinėkite mokinių gyvenimo įvykių ir elgesio pastebėjimus – tuo pagrindu galėsite aprašyti svarbius įvykius. Nuspręskite, kokius įvykius mokiniai bus linkę daugiausia pripažinti, kurie iš jų tikrai svarbūs (priešingai kasdieninei rutinai). Aprašykite įvykį kuo detaliau. Parenkite kelis klausimus analizei ir diskusijai.
Pamokos plano pavyzdys:
Dalykas:
Pamokos tema:
Mokymosi uždaviniai (rezultatai):
Mokinių motyvacija:
Mokomoji veikla:
A. Svarbus įvykis:
B. Pateikti šiuos klausimus:
C. Tarpiniai apžvalginiai klausimai:
D. Įvertinimas (ar tinkamai iškelti uždaviniai):
Pamokos plano pavyzdys patektas priede Nr. 3

MINČIŲ LIETUS
Metodo aprašymas.

Minčių lietus – tai spontaniškai atliekamas struktūrinis pratimas: mokiniai aktyviai skatinami kurį laiką pateikti kuo daugiau idėjų. Jo tikslas – pateikti klausimą ir leisti mokiniams siūlyti kuo daugiau galimų problemų sprendimų.

Generuojant idėjas laikinai susilaikoma nuo vertinimų – tai leidžia išgauti originalių minčių. Po to mokiniams skiriama 15 minučių idėjoms sugrupuoti, apsvarstyti jų tinkamą ir galimumą.

Mokytojas pateikia klausimą ir nurodo pagrindines taisykles. Pratimui vadovauja arba mokytojas, arba paskirtas mokinys, kuris garantuoja, kad bus laikomasi taisyklių. Jei jos pažeidžiamos, pratimas kurį laiką sustabdomas.

Trumpai pasiruošę, mokiniai atsakinėja į klausimą. Atsakymai turi būti greiti ir neapmąstyti. Mokytojas užrašo atsakymus lentoje.

Tai trunka tol, kol klasės idėjos išsenka. Tada mokytojas prašo mokinių tęsti dar 5 minutes. Dažnai tai būna laikas, kai gimsta pačios geriausios idėjos.

Tada mokytojas veda diskusiją, kurios metu įvertinamas visų idėjų galimumas. Mokiniai pamato, kurie atsakymai iš tikrųjų padeda išspręsti problemą.

Tai naudinga tam, kad būtų generuojamos naujos idėjos ir problemų sprendimai, ugdomas mokinių kūrybiškumas ir mąstymo įgūdžiai. Taip pat naudinga ugdant mokinių įgūdžius dirbti grupėje, gerbti ir toleruoti kitų nuomones.
Būtini elementai:
Elgesio gairės, kurių turi griežtai laikytis visi grupės nariai:
1. Gerbkite grupės narius.
2. Nusistatykite aiškius ir konkrečius diskusijos tikslus.
3. Nekalbėkite apie asmeninius dalykus.
4. Būkite konstruktyvūs (rekomenduokite, o ne kritikuokite).
5. Būkite imlūs.
6. Nenukrypkite nuo temos.
7. Kalbėkite apie vieną.
8. Aktyviai klausykitės vieni kitų.
Idėjų vertinimo kriterijai:
Ar idėja tikrai susijusi su problema? Ar idėja gali sukelti kitų problemų? Ar idėja yra praktiška ir realiai panaudojama?

Vengtini pavojai: Svarbu išdėstyti pagrindines taisykles ir nuosekliai jų laikytis. Tai garantuoja pratimo atlikimo produktyvumą, mažina konfliktus, įgalina kontroliuoti grupę.

Būtina turėti apibrėžtus tikslus ir jų siekti. Neleiskite diskusijai nukrypti nuo temos ir tikslo. Kadangi susilaikoma nuo vertinimų, grupė gali nukrypti nuo temos ir duoti nerealius pasiūlymus. Tai nėra blogai, jei grupė žino, kad po idėjų generavimo bus vertinamas kiekvienos idėjos realumas. Minčių lietaus metodas padeda realiai spręsti problemas.
Kaip pasirengti pamokai.
Apibrėžkite problemą, derančią prie pamokos konteksto, bet neturinčią gatavų sprendimų; gali būti naudinga apžvelgti daugelį sprendimų. Pateikite probleminį klausimą ir pagrindines taisykles. Surenkite diskusiją apie idėjų realumą.

DEBATAI ARBA PRANEŠIMAS NURODYTU KLAUSIMU

Metodo aprašymas.
Pasirenkamas klausimas (problema, į kurią yra du vienodai galimi, bet vienas kitam prieštaraujantys požiūriai). Mokinių prašoma išanalizuoti kiekvieną poziciją ir parašyti pranešimą (arba diskutuoja dvi opozicinės grupės), pagrindžiantį vieną požiūrį ir atmetant kitą. Būtina pagrįsti poziciją faktais, o ne nuomone. Pozicija turi būti išnagrinėta ir išdėstyta arba užrašyta.

Tai naudinga tam, kad mokiniai visapusiškai ištyrinėtų ir pagrįstų požiūrį.

VAIDMENŲ ATLIKIMAS
Metodo aprašymas
Vaidmenų atlikimas sutelktas į svarbiausią kritinio mąstymo elementą – gebėjimą įsijausti į kitų žmonių požiūrius. Siekiama padėti mokiniams pritaikyti tai, ko jie išmoko, konkrečiomis aplinkybėmis, įsijaučiant į nurodyto asmens vaidmenį. Taigi taikant šį mokymo metodą (taip pat ir išgyvenant jausmus, kylančius atliekant vaidmenį) svarbus yra ir atyrimo elementas.

Tai naudinga tam, kad padėtume mokiniams patirti kitų žmonių jausmus, mintis, veiksmus, pasijusti kitais žmonėmis, atsikratyti drovumo, elgtis laisvai. Greičiausiai jie aktyviai dalyvaus darbe, nes mokiniai mėgsta susitapatinti su kitais žmonėmis.

Būtini elementai: Aiškiai išreikštas tikslas, konkrečiai paskirstyti vaidmenys. Paskirkite stebėtoją, kuris palaikys objektyvų atgalinį ryšį, paremtą stebėjimais.

AKTYVINANTYS ŽAIDIMAI BET KURIO AMŽIAUS ŽMONĖMS

Taip, tikrai, bet kurios klasės mokiniams ar apskritai bet kurio amžiaus besimokantiems tokie žaidimai yra naudingi. Toliau išvardijami jau tapę klasikiniais žaidimai ir keletas naujų. Kiekvieną tokį žaidimą yra išradęs žmogus, panašus į jus, ir jį gali pritaikyti ar keisti bet kas (taip pat ir jūs). Yra šimtai, jei ne tūkstančiai, tokių aktyvinančių žaidimų, tinkamų būtent jūsų klasei ar grupei; tačiau nesivaržykite keisti jau išmėgintųjų, kad pasiektumėte savo norimų rezultatų.
Kartojimas su mėtomąja lėkšte.

Tas, kas pagauna lėkštę, pasako kokį nors dalyką, kurį išmoko per pastarąsias kelias minutes ar valandas; tada meta lėkštę kam nors kitam, kuris padaro tą pat.
Karšta kėdė.

Kiekviena komanda susėda ratu. Vienas mokinys sėdi “karštoje kėdėje”. Visi kiti gauna po vieną minutę išsakyti savo teigiamiems atsiliepimams apie tą mokinį. Klausytojas turi tylėti ar sakyti tiktai “Ačiū”. Leiskite karštoje kėdėje pasėdėti kiekvienam komandos nariui.
Plojimo žaidimai.

Jūs suplojate keletą kartų tam tikru ritmu. Šalia esantis mokinys tai pakartoja ir prideda savo ritmą, ir taip daroma tol,kol visi mokiniai pasiunčia savo ritmą. Tokie žaidimai labai tinka atminties ir muzikos įgūdžiams.
Humoro pertraukėlė.

Liepkite visiems atsistoti ir užsimerkti. Pasakykite: “Prisiminkite kokį nors seną ar naują anekdotą, pakelkite ranką ir laikykite. Dabar atsimerkite. Jei nebuvote pakėlęs rankos, prieikite prie ko nors, kas buvo. Mokinys, žinantis anekdotą, papasakoja jį grupei, kuri paploja”.
Padariau tai savaip.

Išrašykite kokios nors dainos žodžius ir išdalykite klasėje. Mokiniai peržiūrėję perrašo žadžius, remdamiesi pagrindiniais dalykais, kurių neseniai mokėsi. Grupės gali padainuoti ar suvaidinti savo naują dainą.
Pakartok.

Žaidžiama poromis: vienas ką nors suvaidina, o kitas tuoj pat pakartoja. Galima pasitelkti įvairius garsus, butaforiją ir t.t.

IŠVADOS
1. Norint įgyvendinti šiuolaikinio mokytojo siekius, būtina pamokose taikyti įvairius ugdymo(si) metodus. Šiuos siekius gali padėti įgyvendinti aktyvaus mokymosi metodai.
2. Nauji ir įvairūs ugdymo(si) metodai padeda mokytojams pateikti dalyko turinį taip, kad mokiniai jį lengvai įsisąmonintų. Pateikdami juos, mokytojai gali padėti mokiniams efektyviau įgyti naujų žinių ir įgūdžių.
3. Aktyvaus ugdymo(si) metodai pamokoje pirmiausia skatina pačių mokinių veiklumą, jų dėmesį, norą ir sugebėjimą mokytis.
4. Kūrybiškai interpretuojant, šiuos ugdymo(si) metodus (ir kitus) galima taikyti įvairiose pamokose. Tai galimybė natūraliomis veiklos formomis skatinti vaikus suvokti daugelį sudėtingų asmenybės formavimosi reikšmingų dalykų.
5. Rinkdamasi ugdymo(si) metodus, pedagogas turėtų atsižvelgti į skirtingus mokinių poreikius, įvairių žinių ir gebėjimų lygmenis ir kita. Pedagogui svarbu lanksčiai naudotis įvairiais ugdymo(si) metodais pamokoje ir jų komplektais, bei remtis įvairiomis metodų kombinacijomis.
6. Šiandieninės mokyklos tikslas – ugdyti visapusišką žmogų, o ne vien perteikiant jam žinias. Todėl ugdymo(si) metodai yra tokie pat svarbūs kaip ir ugdymo turinys.
7. Kuo įvairesni ugdymo(si) metodai pamokoje, tuo labiau sužadinamos mokinių domėjimasis dėstomu dalyku, tuo pačiu išauga mokymosi motyvacija.
8. Kiekvienas mokytojas gali pateikti savo metodinę ugdymo(si) sistemą, kuri jam leistų pamokoje ieškoti geriausių sprendimo būdų.
9. Pedagoginių pertraukėlių metu siūlyčiau išbandyti aktyvinančius žaidimus, tinkančius bet kuriai klasei ar grupei. Kuo geresnės emocijos lydės mokymąsi – tuo geriau mokiniai atsimins tai, ką išmoko.

Priedas Nr.1

Bendras pamokos plano pavyzdys.
Dalykas:
Pamokos tema:
Mokymosi uždaviniai (rezultatai):
Mokinių motyvacija:
Mokomoji veikla:
A. Patekti šiuos klausimus:
B. Tarpiniai apžvalginiai klausimai:
C. Įvertinimas (ar tinkamai iškelti uždaviniai):

Priedas Nr.2

Klasės diskusija.
Dalykas: Pasaulio pažinimas.
Pamokos tema: Gyvoji gamta. Laisvė.
Mokymosi uždaviniai (rezultatai): Įvertinant gyvūnų bendruomenės (skruzdėlių, paukščių) gyvenimą ir naudojantis asmeniniu patyrimu padiskutuoti apie laisvės sąvokos išraišką, pasiaiškinti, kokią įtaką žmogus daro gyvajai gamtai.
Mokinių motyvacija: Per dailės ir darbelių pamokas gaminami “paukštelius” ir “narvelius” mokiniai susidomėjo šia tema, nes beveik kiekvienas namuose turi augintinių, kuriais rūpinasi.
Mokomoji veikla:
A. Diskutuojama šiais klausimais:
1. Ar turite augintinių? Kas jie?
2. Kas būdinga jų elgsenai?
3. Kodėl žmonės laiko gyvūnus?
4. Kodėl yra zoologijos sodai, akvariumai, muziejai?
5. Gyvūnai cirke.
6. Kodėl valkatauja šunys, katės? Ką turime daryti, kad to nebūtų?
7. Ar galima išleisti augintinius į laisvę? Kodėl?
8. Ką darysime su mūsų augintiniais (paukšteliais) – akcija.
B. Tarpiniai apžvalginiai klausimai:
1. Kaip tu jaustumeisi uždarytas?
2. Kaip atsirado muziejai? Kodėl jų yra?
3. Kaip galime padėti zoologijos sodams, muziejams?
Mokymosi rezultatų vertinimas: Pamokos pabaigoje buvo organizuota akcija, kurios metu mokiniai iš “narvelių” išleido paukštelius. Be to, ši tema buvo tęsiama per papildomų pamokų ciklą, kurio metu mokiniai darė lesyklėles. Diskusijoje dalyvaujantys mokiniai pasižymėjo aktyvumu ir sumanumu. Apibendrinimai įtikino, kad mokiniai iš tiesų domisi gamta, yra pastabūs, smalsūs.

Priedas Nr. 3
Svarbus įvykis.
Dalykas: pasaulis ir aš.

Pamokos tema: „Giminystė. Iš šeimos albumo“. Vadovėlis „Pasaulis ir aš“. P. 56–47.
Metodas: „Svarbaus įvykio (atvejo) analizė“.

Metodo taikymo tikslas – skatinant domėjimąsi savo šeimos ir giminės istorija, mokyti suvokti priežasties ir pasekmės ryšius, juos perteikti žodžiu.

Aptariant pamokos medžiagą, analizuojamos vadovėlyje pateiktos nuotraukos, atspindinčios vieno berniuko šeimos istorijos svarbiausius faktus pradedant jo senelių tuoktuvėmis.

Mokinių prašyta į pamoką atsinešti bent keletą nuotraukų iš šeimos albumo, kurios parodytų, kaip klostėsi reikšmingi šeimos, giminės (ar vieno konkretaus žmogaus) gyvenimo įvykiai. Nemažai mokinių atsinešė tėvelių vestuvių bei savo kūdikystės nuotraukų. Jų pasakojimai gan panašūs: svarbus įvykis – tėvų vestuvės, po to sekęs įvykis – vaikelio gimimas (mano istorijos pradžia).

Netipinis gali būti Kotrynos K. atvejis. Mergaitė atsinešė prosenelių vestuvių nuotrauką, darytą Kaune 1929 metais. Kitoje nuotraukoje, darytoje 1939 m., nufotografuota Kotrynos senelė per pirmąją Komuniją. Kotryna atsinešė savo nuotrauką, kurioje matyti jos krikšto rūbeliai, pasiūti iš senelės pirmosios Komunijos suknelės. Atvejis klasėje sulaukė didžiulio susidomėjimo, todėl šiose nuotraukose užfiksuoti įvykiai buvo analizuojami visą likusį pamokos laiką. Kotryna papasakojo, kad šeimoje labai domimasi giminės praeitimi, tėveliai yra važiavę į valstybės archyvą ieškoti prosenelių dokumentų.

LITERATŪRA

1. Garnelis. (1999, 2-asis leidimas). Aktyvaus mokymosi metodai: mokytojo knyga Vilnius.
2. Jakavičius, L., Juška, A. (1996). Mokyklos pedagogika. Kaunas : Šviesa.
3. Jansen, E., (1998). Tobulas mokymas. Daugiau kaip 1000 praktinių patarimų vaikų ir suaugusiųjų mokytojams. Vilnius: AB OVO.
4. Richard, A. (1998). Mokomės mokyti. Vilnius. Margi raštai.
5. Bižys, N., Linkaitytė, G., Valiuškevičiūtė, A. (1996). Pamokos mokytojui. Vilnius: Margi raštai.
6. Carge, N. L., Berliner, D. C. (1994). Pedagoginė psichologija. Vilnius: Alma litera.
7. Černius V. J., PH. D. Temple universiteto profesorius. (1992). Kaunas: Litera universitati vytauti magni.

Leave a Comment