Filosofinė tiesos koncepcija

Šiaulių universitetas
Menų fakultetas

FILOSOFINĖ TIESOS KONCEPCIJA

Spec. Dailė ir technologija
neakivaizdinis skyrius, II kursas
stud. Aušra Maslauskienė
dėstytojas V. Kinčinaitis

TURINYS

1. Tiesos sąvoka ir jos reliatyvumas.................... 3
2. Tiesos koncepcija antikoje........................ 4
3. Tiesa – tikrovę atitinkanti mintis..................... 6
4. Naujieji amžiai ir neklasikinės tiesos koncepcijos............... 7
5. Lietuvos filosofai apie tiesą....................... 9
6. Išvados.............................. 14
7. Literatūra.............................. 15

1. TIESOS SĄVOKA IR JOS RELIATYVUMAS

Piloto klausimas Jėzui “kas yra tiesa?” – vienas iš pamatinių filosofijos klausimų. Kankinantis tiesos ieškojimas padeda suprasti pačią filosofiją. Pagal tai, kaip buvo suprantama tiesa, Vakarų filosofijos istorijoje išsiskyrė atskiros filosofijos mokyklos, filosofinės minties raidos etapai.

Šventajame rašte, ypač Naujajame Testamente, tiesa yra Dievas, geeriausia ją liudija Jo Sūnus. Biblinė tiesa labiau liudijama, o ne įrodoma (15). Filosofija, remdamasi protu, ieško ir stengiasi pažinti tiesą. Bet ar iš viso to galima tiesą pažinti? Juk žmogus dažnai klysta: arba pernelyg pasitiki savo protu, jėgomis, arba išvis abejoja. Jei žmogus nori gyventi prasmingą gyvenimą, kai kurių filosofų įsitikinimu, negali neieškoti dalykų, kuriais jis nepagrįstų. O tikra yra tai, kas akivaizdžiai rodo, kaip yra.

Pažinimo proceso rezultatai yra žinios, kurios nuolat gausėja ir kinta. O kadangi vienos žinios nuuolat keičia kitas, kas yra pačioje tikrovėje, ir kiek galima pasitikėti dabartinėmis mokslo žiniomis, t.y kiek tose žiniose yra tiesos? Ir apskritai, kas yra tiesa ir kur ji egzistuoja – tikrovėje ar žmogaus galvoje?

Iš vienos pusės, tiesa turėtų būti kažkas ka

as nepriklauso žmogui, nepajudinama stabilumu. Iš kitos pusės, neginčijama, kad pasaulį pažįsta žmogus. Vadinasi tiesa negali būti daiktas, nes ji priklauso idėjų sferai. Tiesa gimsta, egzistuoja ne kur kitur, o žmogaus galvoje. Bet ne visos žmogaus galvoje atsirandančios idėjos yra tiesos. Todėl kyla klausimas, ar mūsų teiginių turinys gali turėti tokią reikšmę, kuri nepriklausytų nuo mūsų pačių, bet priklausytų nuo tikrovės. Kitaip tariant, ar mokslo žinios turi objektyvų turinį, kuris nepriklauso nuo pažįstančiojo subjekto. O gal mokslinis pasaulio vaizdas yra tik mūsų subjektyvių išgyvenimų aprašymai, gal žmogus tik sukasi savo sąmonės sferoje, iš kurios nėra perėjimo į tikrovę?

Filosofai iškelia nemaža argumentų, kuriais neigiamas tikrovės pažinimas. Pavyzdžiui, sakoma, kad nėra objektyvaus kriterijaus mūsų žinioms patikrinti. Logika, galinti padėti surasti tik teorijos prieštaravimus, beet ne teorijos teisingumą, o faktinės prielaidos, kuriomis remiasi mokslo teorijos, nėra pastovios.

Polemizuojant su tiesos teorijomis ar pačiam svarstant, kas yra tiesos problema, reikia išsiaiškinti, ar norime apibrėžti tiesos sąvoką, ar tik ieškome kriterijų, nusakančių teiginių teisingumą. Tai gali pailiustruoti pavyzdys iš chemijos: lakmuso popierėliui galime nustatyti, ar tam tikras skystis yra rūgštis, ar ne, tačiau šiuo testu nesužinosime tikslaus rūgštis apibrėžimo, nekalbant jau apie tai, kas ji iš tikrųjų yra. Tačiau tam,kad paaiškintume, kodėl lakmuso popierėlis yra tinkamas kr
riterijus atskirti rūgštims nuo bazių, turėtume nurodyti, kad rūgštims būdinga reaguoti tam tikru būdu. Taigi tiesos kriterijai turi nurodyti tikrinimo sąlygas, nuo kurių priklauso, ar posakis “yra teisingas” gali būti pritaikytas tam tikram teiginiui, taigi ar sąvoka čia vartojama teisingai. Tiesos apibrėžimas turėtų paaiškinti tikras vartojimo prielaidas. Nereikia tikėtis, kad galimas tobulas, neginčijamas tiesos apibrėžimas. Iš viso tiesos problema turi objektyvumo ir santykinumo aspektus. Tai klausimas – ar gali būti mūsų žiniose, moksliniame pasaulio vaizde toks turinys, kuris nepriklausytų nei nuo žmogaus, nei nuo žmonijos? Ar gali teiginiai, mokslinės teorijos savo turinyje išreikšti tikrovę absoliučiai, ar tik santykinai? Filosofinė diskusija, kas yra tiesa, tebėra nebaigta.

2. TIESOS KONCEPCIJA ANTIKOJE

Filosofijos istorijoje buvo daug pastangų atsakyti į tiesos probleminius klausimus. Susiformavo įvairios koncepcijos. Jau senovėje tiesos pažinimo problema buvo svarbi. Antikoje atsirado tiesos koncepcija, kuri vadinama klasikine tiesos koncepcija.

Sofistai manė, kad viską galima įrodyti ir viską galima nuneigti, t.y kad nėra jokios objektyvios tiesos. Pasak sofistų, visų dalykų matas esąs žmogus, t.y skirtumas tarp tiesos ir netiesos pridera vien nuo žmogaus. Teisinga tai, ką jis mano esant teisinga ir klaidinga tai, ką jis vaizduojasi klaida. Objektyvios tiesos sofistams iš viso nėra.

Vienas žymiausių sofistų Protagoras žinomas kaip pirmasis senovės graikų mąstytojas išreiškęs požiūrį, kad žmonės ti

iesą pažįsta tik savo interesų ir galimybių ribose, kad pažinimas neatsiejamas nuo jų kasdieninių praktinių poreikių.

Daiktai egzistuoja tiek, kiek atskiri žmonės juos suvokia, patiria, ką nors apie juos pasako. Jeigu viskas nepaliaujamai keičiasi ir egzistuoja tik tai ką patiriame tiesiogiai, tikrovė yra tokia, kokia mums atrodo. Kad pažinimo procese žmonės savo pojūčiais ir protu tik atspindi daiktų savybes. Todėl, jeigu atskirų žmonių įspūdžiai apie tikrovę yra prieštaringi, prieštaringa yra ir pati tikrovė. Ją pažinti galima labai nedaug, ir nėra nieko objektyvaus, visiems žmonėms vienodai teisingo. Kadangi tikra tik tai, ką žmonės tiesiogiai jutimiškai suvokia, o tokie suvokimai dažnai esti skirtingi, netgi prieštaringi, vadinasi gali būti vienodai teisingi du visiškai skirtingi teiginiai. Tiesa visada yra tik pavienių individų ar žmonių grupių subjektyvios nuomonės nusiteikimai bei tvirtinimai. Žmonės žino tik savo įspūdžius ir poreikius, jie žino tai, kas naudinga, o ne tai kas teisinga. Todėl nėra tokių argumentų, kuriais galėtume įrodyti, kad vienas teiginys teisingas už kitą. Teisingesnis bus tik tas teiginys, kuris naudingesnis.

Vienas iš senovės graikų skepticizmo pradininkų Pironas teigė, jog jei tiesa ir yra, tai žmogui ji nepasiekiama. Daiktai yra tokie, kokie atrodo, kokius juos padaro žmonių nuomonės, norai, nuotaikos, papročiai. Dėl to kiekvienas daiktas, kiekvienas poelgis bus ir
r geras ir blogas, ir gražus ir bjaurus, ir teisus ir neteisus. Kalbant apie kiekvieną daiktą galima ką nors teigti ir kartu neigti, bet kuris sprendimas nėra teisingesnis už jam priešingą sprendimą. Tikrovė yra nepažįstama, dėl to lieka vienintelė išmintinga išeitis – susilaikyti nuo bet kurių teigiamų ar neigiamų sprendimų apie daiktus. Tikrovės atžvilgiu reikia laikytis visiškai abejingai, išsivaduoti iš troškimų ir aistrų, visur ir visada išlaikyti dvasinę ramybę, t.y. pasiekti būseną, teikiančią žmogui laimę. Pirmasis išeitį iš sofistų skelbtos reliatyvumo (santykinumo) pasiūlo Sokratas, vėliau Platonas. Klasikinės tiesos koncepcijos autoriai – senovės graikų filosofai – Platonas ir Aristotelis. Jie teigia, kad jeigu mūsų minties ir teiginio turinys nusako faktinę būseną, tai galime sakyti,kad ta mintis ar teiginys yra tiesa. Tuo pasakoma, kad jeigu teiginys ar sakinys atitinka tikrovę, jis yra tiesa. Toks tiesos apibrėžimas turi teigiamą aspektą, nes teiginių teisingumą susieja su objektyvia tikrove. Tuo tarpu asmeniniai norai, įsitikinimai turi pasitraukti į antrą planą ir nedaryti jokios įtakos pažinimo rezultatų teisingumui. Tačiau tokiame tiesos apibrėžime buvo tam tikri neaiškumai, ypač buvo neaišku ką reiškia “atitikimo” sąvoka. Ką reiškia “minties atitikimas tikrovei”? Juk mintis nėra tapati ar identiška su daiktu, kurį ji išreiškia. Ar mintis “sniegas yra baltas” panaši į sniegą? Joks realus daiktas nėra panašus į mintį apie jį. Aristotelio tiesos definicija taip pat nepasako kuomet galima pasakyti kada tas minties ir tikrovės atitikimas jau yra, kaip galima žinoti,kada atsiranda minties ir tikrovės adekvatumas. Trūksta kokios nors priemonės, kuri galėtų į tuos klausimus atsakyti, t.y. trūksta tiesos kriterijaus. Aristotelis tokio kriterijaus nenurodė, o daugelis filosofų manė, kad sunku tokį kriterijų, kuris atsižvelgtų į minties ir tikrovės ypatybes, surasti. Platonas, nagrinėdamas tiesos ir vertybės klausimus, niekur griežčiau neskiria tiesos, kaip teorinio pažinimo rezultato,nuo vertybės, kaip praktinio elgesio prielaidos,o jei ir mėgina tai daryti, tai tik tam, kad vėliau vėl jas sujungtų. Tiesa, kuri neatitinka realybės, o pati siekia būti jos matas, jos norma – tokia tiesa yra idealas, o tikslas, kuriam trūksta sąmonės, gali būti atsektas tik iš paties dalyko objektyvios eigos,- toks tikslas yra to dalyko prigimtis, jo tiesa. Teorinis pasaulio pažinimas turi realizuoti ir praktinę žmogaus gyvenimo paskirtį, atskleisti ir iškelti ne tik tiesą, bet ir žmogaus gyvenimo vertybes. Teorinis pasaulio pažinimas kuris yra vertybių realizavimasis žmoguje, kartu yra kupinas vidinio dramatizmo ir valios įtempimo, nes tiesa yra organiškai susijusi su dorybe bei teisingumu ir yra pasiekiama tik įveikiant visa tai, kas pačiame žmoguje yra netikra ir nevertinga. Žmogaus gyvenimo vertybės, kaip ir tiesa, yra objektyvaus pasaulio charakteristika. Platonas tvirtino, kad kai kurias tiesas žino opriotiškai, iki pažinimo. Anot mąstytojo, tai turėtų būti tiesos atsineštos iš praeitų gyvenimų ar idėjų pasaulio. Tokių tiesų yra daug. Jos lyg snaudžia žmogaus prote ir laukia kol bus pažadintos, o piktai, panašūs į idėjas, anot mąstytojo, galėtų žmogui tas tiesas priminti. Žinojimas pasiekiamas ne lengvai ir ne iš karto. Jis reikalauja didelės įtampos ir pasiruošimo.

3. TIESA – TIKROVĘ ATITINKANTI MINTIS

Viduramžių filosofijos istorija buvo vieninga ir uždara, palyginti su antikos krypčių ir problemų įvairove. Krikščionybės įsigaliojimas buvo didelis išbandymas filosofijai. Apreiškimo tiesų akivaizdoje pažinimo klausimai pasisuko kitaip: kam protu ieškoti tiesos filosofuojant, kai tiesa yra Dievo apreikšta? Žinojimo ir tikėjimo santykiai Viduramžių filosofijai išlieka pagrindine problema. Filosofija palaipsniui integruojama į krikščioniškąjį mąstymą kaip platonizmo interpretacija (šv. Augustinas) ir vėliau kaip Tomo Akviniečio, Aristotelio įtakota pilnutinė filosofinė sistema.

Pakitusią tiesos sampratą viduramžiais atskleidžia to meto filosofų mintys. Žymus to laikotarpio filosofas Klemensas Aleksandrietis teigė, kad filosofija užsiiminėdama tiesos ieškojimu, padeda suprasti tiesą. Ne ji viena yra supratimo priežastis, bet kartu su kitomis priežastimis, kaip jų pagalbininkė, todėl galbūt geriau ją vadinti bendra veikiančiąja priežastimi. Tiesa nors ir yra viena, tačiau yra daug būdų, padedančių jos ieškoti. Vis dėl to sėkmingai, galima ją surasti tik per Dievo sūnų. Tiesa yra kažkas viena, tačiau geometrijoje yra geometrinė tiesa, muzikoje – muzikinė, teisingoje filosofijoje bus graikiškoji tiesa. Bet anot Klemenso Aleksandriečio, yra tik viena aukščiausia ir nepasiekiama tiesa, būtent ta, kurios moko Dievo sūnus.
Aurelijus Augustinas, dar vienas filosofijos atstovas, teigė, kad tiesa pažįstama ne tiriant objektyvųjį pasaulį, bet gilinantis į asmeniniu subjektyvius išgyvenimus. Tik savo dvasinį pasaulį, savo mintis pažįstame neabejotinai aiškiai, tad norint pažinti tiesą, reikia gilintis į save. Augustinas išreiškė mintį, kad visokios žinios yra abejotinos, išskyrus žinojimą to, kad “aš esu” ir “aš mąstau”.

Tiesos esančios amžinos ir objektyvios, žmonės jas sužino intuityviai, tiesioginės kontempliacijos būdu, be jutimiško suvokimo. Tačiau toks tiesos pažinimas yra ne žmogaus proto pastangų (protas yra pasyvus), bet dieviškojo apšvietimo padarinys. Toji vidinė šviesa, kaip visokio pažinimo šaltinis ir kriterijus, yra malonė, Dievo teikiama geriems žmonėms. Aukščiausioji tiesa atsiveria tik tam, kas jos ieško visomis sielos galiomis, ne vien tik protu. Žmogaus dvasiniame gyvenime svarbiausia esą ne protas, bet valia, žmogaus vertė – ne tai, ką jis žino, bet tai, ko jis nori ir ko siekia. Todėl tiesos pažinimo sąlyga yra dvasinis patyrimas, pamaldus ir dorovingas gyvenimas.

Žymiausias Vakarų Europos viduramžių filosofas Tomas Akvinietis taip pat gilinosi į tiesos pažinimo problemą. Lemiamas dalykas Tomo Akviniečio tiesos teorijai yra tai, kad gamtoje egzistuojančius daiktus jis laiko atitinkančiais tiek dieviškąjį, tiek žmogiškąjį protą. Tomo manymu, atitikimą garantuoja tik dieviškoji tvarka. Kad ši atitikimo teorija neduoda atsakymo į visus klausimus, rodo visų pirma patikrinimo sudėtingumas.

4. NAUJIEJI AMŽIAI IR NEKLASIKINĖS TIESOS KONCEPCIJOS

Naujųjų laikų pradžią žymi mokslinio pažinimo išėjimas iš filosofijos prieglobsčio. Pagrindine naujųjų laikų filosofijos problema tampa pažinimo prigimtis. Racionalizmas (Dekartas, Spinoza, Leibnicas) akcentuoja mąstymą, empirizmas (Beconas, Hobsas, Lokas, Hjumas) patirtį kaip pagrindinę tiesos versmę. Judviejų sintezės siekė Kantas, pažadinęs vokiško idealizmo išsiplėtojimą (Šelingas ir Helis).

Beieškant atsakymo į klausimą kas yra tiesa, buvo sukurtos įvairios koncepcijos, vadinamos neklasikinėmis.

Naujaisiais amžiais esminiu tiesos kriterijumi tapo tiesos aiškumas ir akivaizdumas. Problema – kaip pažinti tiesą, kiek tiesos priklauso nuo paties pažįstančiojo? Šis klausimas Vakarų filosofijoje ypač iškilo Naujaisiais amžiais nuo Dekarto laikų. Žmonės stengėsi matyti tokią tiesą, kokios jie norėtų (žibančią, o ne barančią). Taigi, Dekartas buvo žymiausias požiūrio į tiesą ir akivaizdžios tiesos šalininkas. Jis teigė, jog teisingos yra žinios, kurios yra tiek elementarios, aiškios, ryškios, kad yra akivaizdžios, arba žinios, kurios gali būti loginės dedukcijos būdu išvestos iš tokių elementarių, akivaizdžių tiesų. Taigi akivaizdumo teorijoje buvo bandoma tiesos sampratą formuluoti taip, kad tikrovė būtų visai neminima (o tai buvo būdinga neklasikinėms tiesos koncepcijoms). Taip jau naujaisiais laikais prieita prie išvados, jog:
1. Tiesa yra pačių žinių savybė.
2. Tiesą reikia tapatinti su pagrindiniu tiesos kriterijumi.
Ši tiesos koncepcija yra patraukli savo paprastumu ir tuo, nereikia teiginių lyginti su tikrove. Tačiau ir ji neišvengė abejonių ir kritikų. Ginčytinas akivaizdumo teorijos visuotinumas ir universalumas. Jeigu klasikinę tiesos sampratą galima taikyti labai plačiai, tai daugelis teiginių apie pasaulį ir žmogų nėra akivaizdūs. Vargu ar kas ryšis teigti, kad šviesos greičio reikšmė yra akivaizdi. O, sukūrus nuklidinę geometriją, matematikos aksiomos pasidaro irgi nelabai akivaizdžios. Be to, kas akivaizdu vienam žmogui, kitam, turinčiam visiškai kitą patirtį ir informaciją, visiškai neakivaizdu.

Leibnicas koherencinės (loginės darnos) tiesos šalininkas. Jo požiūriu protinga pasaulio tvarka negali būti kitokia nei loginė tvarka, nes racionalus, protingas mąstymas – loginis mąstymas. Loginės darnos teorija sieja žinių teisingumą su jų neprieštaringumu. Čia svarbiausia žinių loginis neprieštaringumas, vidinė loginė darna, koherentiškumas. Leibnicas manė, kad proto tiesas galima išvesti iš svarbiausio logikos tapatybės dėsnio: A=A. Jis parodo, kad iš tapatybės dėsnio galima išvesti matematikos teiginius, pavyzdžiui, 4+4=8. Matematikas ir filosofas Leibnicas teigia, kad iš šio dėsnio galima išvesti ne tik matematinius, bet ir visus kitus būtinus teiginius. Jis buvo įsitikinęs, kad norint įsitikinti mūsų žinių teisingumu, pakanka parodyti kaip jas išvesti iš tapatybės dėsnio. Filosofas suprato, kad, sakysime, niekas nežino kaip iš tapatybės dėsnio išvesti fizikos dėsnį.

Leibnico minčių rekonstrukciją galima išdėstyti daugmaž taip. Iš tapatybės dėsnio išvedamų teiginių sistema yra logiškai neprieštaringa. Kaip pasauliui būdinga loginė darna, taip ir logiškai darnios turi būti mūsų žinios. Todėl žinių loginį neprieštaringumą galima ir reikia laikyti tiesos kriterijumi. Tiksliau tariant, teisingais reikia laikyti teiginius, kurie logiškai suderinami su kitais mūsų teiginiais. Tokiu būdu tiesa sutapatinama su žinių sistemos logine darna, koherentiškumu, neprieštaringumu. Vadinasi, loginės darnos tiesos koncepcija suabsoliutina formalų loginį kriterijų. Pasaka būna taip pat vidiniai logiškai darni, kur labai koherentiškai santykiauja sakiniai ir vis tik tiesa jos pavadinti negalima. Žinoma, ypač moksle mąstymas turi būti logiškas. Tačiau moksliškumui logiškumo nepakanka.

Sunkumai, su kuriais susidūrė akivaizdumo ir loginės darnos koncepcijos, privertė ieškoti kitų alternatyvų. Įtakingiausia tapo pragmatinė tiesos teorija, kurios autoriai teisingumą sieja su teiginio naudingumu žmogiškajai veiklai ir tos veiklos praktiniu efektyvumu.

Pragmatizmo ištakų galima susirasti XVII a. pradžioje, kai F. Baconas suformulavo principą “žinojimas – jėga”. Jis žinias pradeda traktuoti ne kaip tikslą dėl tikslo, o kaip techninių tikslų siekimo būdą. Empiristų požiūriu, teoriniai samprotavimai, iš kurių negalima padaryti jokių išvadų apie faktus, negali pretenduoti į tiesą. D. Humeas tokius samprotavimus išvis paskelbia beprasmiškais. Pozityvumo pradininkas A. Comteas mano, kad vertingos vien pozityvios – tikslios, realius objektus apibūdinančios ir faktais pagrįstos žinios, turinčios praktinį naudingumą.

Pirmasis žinių praktinį efektyvumą su tiesos problema tiesiogiai susieja K. Marksas. Tačiau pragmatizmo tiesos teoriją, remdamasis ne K. Markso, o Pirso idėjomis, išvystė amerikietis Džeimsas. Šiuo požiūriu pažinti – reiškia žinoti praktinius padarinius, kuriuos tas objektas (ar kokie nors veiksmai) gali sukelti.

Džeimsas, akcentuodamas idėjų instrumentinę funkciją, sako, kad, praktiškai veikdami, vadovaujamės tam tikromis idėjomis ir tikime, kad mūsų veiksmai bus efektyvūs – duos norimus rezultatus. Jeigu sulaukiame teigiamą lauktą rezultatą, tai sakome, kad ta teorija, kuria vadovavomės yra teisinga ir atvirkščiai. Džeimso teigimu, žodžiai ir teiginiai yra nurodymai, kaip galima keisti egzistuojančią realybę. Todėl teorijas reikia traktuoti kaip instrumentus. Jo požiūriu, žinių teisingumas siejasi su jų efektyvumu, praktiniu naudingumu. Kalbant apie Markso pozicijas, tai jos skiriasi tuo, kad Marksas pabrėžia praktikos visuomeninį, o Džeimsas – asmeninį pobūdį.

Kuo pragmatinės tiesos teorijos samprata skiriasi nuo klasikinės? Aristoteliui tikrovė daiktiška, objektyvi, nepriklausanti nuo subjekto. Tuo tarpu Džeimsui tikrovė yra žmogaus veikla, praktika, kuri turi būti traktuojama ne tiek objektyviai, kiek subjektyviai. Tikrovė, pasaulis yra žmogiškosios veiklos, jo interesų ir tikslų, t. y. žmogaus pasaulis.

Žmogaus pasaulis negali būti jam priešinamas, nes jis nėra nuo jo absoliučiai nepriklausomas. Juos sieja žmogaus veikla, kuri nėra vienkartinė. Todėl ir žinių atitikimo tikrovei nustatymas negali būti vienkartinis. Idėjos, būdamos instrumentais, turi vesti nuo vienos patyrimo dalies prie kitos ir garantuoti jų ryšį. Praktika įgalima keisti žmogaus pasaulį, pertvarkyti ir modifikuoti žinias, jeigu jos nėra efektyvios. Plėtojantis žinioms plečiasi ir praktinės veiklos galimybės. Sukurdami naujus prietaisus, galime stebėti tai, ko anksčiau daryti negalėjome, gaminami naujas mašinas, įrenginius, didiname žmogaus jėgas, plečiame praktinės veiklos sferą. Šis pažinimo teorinis ir praktinis procesas yra nepabaigiamas.

5. LIETUVOS FILOSOFAI APIE TIESĄ

Žymūs Lietuvos filosofai taip pat gilinosi į tiesos pažinimo problemas. Lietuvių neotomistai Pranas Dovydaitis ir Stasys Šalkauskis tiesos kriterijais pripažino daikto ir minties atitikimą. Patyrime protas įžiūri tai, kas daiktams bendra, visuotina, esminga ir tikra, nes protui būdinga pažinti būtį.

Konstantinas Sirvydas, Juozas Grinius, Šalkauskis, Vosylius Seramanas pabrėžia, kad tiesa priklauso nuo žmogaus valios, jo teisingumo ir yra dorovinė vertybė. Kai jos nepaisoma, tiesa ir netiesa nustoja būti priešingybės. Štai lietuvių mąstytojas Kazimieras Narbutas teigia, kad yra vaizdinio arba teiginio neatitikimas įsivaizduojamo daikto. Be to, teisingas tas teiginys, kuris abu vaizdinius teisingai susieja arba atskiria. O apskritai turime žinoti, kad teiginiai yra visada teisingi:
1. Kai kuriam nors daiktui priskiriame tai, kas iš tikrųjų jam būdinga. Pvz. “Kiekvienas akmuo turi svorį”.
2. Kai nuo daikto atskiriame tai, kas nuo jo visada atskirta. Pvz. “Siela yra nemirtinga”.
3. Kai apie daiktą ką nors teigiame besąlygiškai ir tai daiktui besąlygiškai būdinga: Kiekvienas pilietis privalo visada mylėti tėvynę”.
4. Kai daiktui priskiriame su sąlyga tai, kas jam būdinga tik esant tai sąlygai: “Kas neina už savo jausmų pavadžio, tas gerai daro ir sprendžia”.
5. Kai su sąlyga nuo daikto atskiriame tai, kas tik esant tai sąlygai ir yra nuo jo atskirta.
6. Kai apie daiktą visuotinai ir be apribojimo teigiame tai, kas jam tam tikru požiūriu būdinga: “Kiekviena būtybė turi savo pradžią”.
7. Kai be jokio apribojimo teigiame tai, kas jam jokiu aspektu nėra būdinga: “Dievas neturi pradžios ir pabaigos”.
8. Kai su tam tikru apribojimu atskiriame nuo daikto tai, kas tik esant apribojimui gali būti nuo jo atskirta: “Nemokantis lenkų kalbos nesugebės ja išdėstyti savo minčių”.
Šiems nurodytiems teiginiams kiekvienas priešingas teiginys yra klaidingas. Norint turėti tikrą tiesos ir klaidos atskyrimo taisyklę, reikia kritikos, arba tiesos analizės taisyklės, kuri yra ne kas kita kaip visuotinė taisyklė, kuria vadovaujantis galima neklystamai pažinti tiesą. O kad ši taisyklė būtų gera ji turi būti visuotinė, teisinga ir aiški. Visuotinumo reikia tam, kad būtų galima ją taikyti kiekvienam objektui, o teisingumo – kad šis nagrinėjimas būtų patikimas pažįstant tiesą, aiškumo – kad ja būtų atskleidžiama dalyko tiesa. Norint pasiekti tiesą reikia turėti gryną protą, mokantį išvengti klaidų ir kurti teisingus vaizdinius, o taip pat reikia suprasti, arba egzaminuoti savo teiginius apie kokį nors objektą.

K. Narbutas teigia, kad panašiai kaip savo vaizdinius pažįstame vidiniu jutimu, taip ir teiginius reikia pažinti juos suprantant, o tai reiškia štai ką: pateiktą teginį vėl sau iškelti, išskaidyti jį į dalis ir kiekvieną dalį nagrinėti atskirai, kad, išanalizavus visą teiginį, sužinotume jo rūšį ir prigimtį, kartu – nagrinėto teiginio teisingumą ar klaidingumą.

Tie požymiai ir savybės, kuriomis mąstymas taikydamas teiginį kritikai, arba tiesos analizės taisyklei, sužino apie teiginio teisingumą arba klaidingumą, vadinamos požymiais, įgalinančiais pažinti tiesą arba klaidingumą, taip pat priežastis, verčiančias sutikti arba nesutikti.

Tiesos pažinimo atžvilgiu sielos būsenos yra: tikrumas, netikrumas, abejojimas ir nuomonė. Sutikimas, kylantis iš pilnų priežasčių, t.y. iš pažinimo viso to, kas būdinga tiesai, vadinamas tikrumu. Sutikimas, kylantis iš nepilnų priežasčių, bus netikrumas. Jei sutikimo ir nesutikimo priežastys yra lygios arba jų visai nėra, tai turime abejojimą. Jei sutikimo priežastis didesnė už nesutikimo priežastį, tai mintis daugiau krypsta į sutikimą, ir tai vadinama nuomone, kuri tuo panašesnė į tiesą, kuo didesnės sutikimo priežastys. Jei nesutikimo priežastys viršija sutikimo priežastį, tai mintis mažiau krypsta į sutikimą, ir tai vadinama mažiau į tiesą panašia nuomone, o ji tuo mažesnė, kuo labiau nesutikimo priežastys viršija sutikimo priežastį. Tad remiantis tokiomis sielos būsenomis bei jų pavadinimais, tokios pat rūšies yra ir teiginiai, kuriuos reikia skirti pagal tikrumą: yra tikrumas, kurį sukuria patys daiktai, kai juose pakankamai glūdi priežasčių ir todėl yra aiškios per juos pažįstamos tiesos, kitas tikrumas kyla iš to, kiek protas sugeba pažinti daiktus. Anot K. Narbuto, teiginių tikrumo ir akivaizdumo pažinimas vadinamas mokslu, ir jis yra tikrasis filosofinis pažinimas.

Klaida, pasak mąstytojo, yra neteisingas objekto pažinimas, kuris laikomas teisingu. Yra trys šaltiniai iš kurių kyla klaidos. Pirma, mūsų proto ribotumas pažįstant daiktus, nepasotinamas troškimas įgyti žinių, nuovokos ir valios, susietos su tikra meile, stoka, vyraujančios aistros ir papročiai yra bemaž nesibaigiančių klaidų šaltinis ir priežastis. Antra, mūsų kūnas, kurio būklė, arba konstitucija, nerangumas, taip pat ir pojūčiai bemaž skatina protą klaidingai spręsti. Trečia, tėvai, mokytojai, vyresnieji bei viršininkai, knygos ir visuomenė.

Tačiau yra tik keturi būdai, arba keliai, kuriais galima įgyti išmintingumo ir prieiti tiesą: vidinis jutimas (intuicija), samprotavimas, patyrimas išoriniais pojūčiais, autoritetas, arba kieno nors įrodymas.

Savo mintis šiuo klausimu pateikė ir kitas lietuvių filosofas Juozas Girnius. Jis teigia, kad pažinimas žmogui yra biologinė ir dvasinė būtinybė. Pažinimas yra pats savyje vertingas žmogui tiesos atsiskleidimu. “Tiesa- pažinimo tikslas ir jo vertės pagrindas”. Juozas Girnius teigia, kad yra keletas tiesos rūšių:

1) Kasdieninės paskirties tiesa, grindžiama betarpiška juslės patirtimi (pažiūrėki: ar nematai, kad lyja.)

2) Mokslinė tiesa, grindžiama moksline analize, patikslinančia atskirą betarpišką juslinę patirtį sistemingu visos patirčių eilės įvertinimu (tiesa ir šiandien, kad akiai saulė skrieja dangumi, tačiau senųjų iš to daryta išvada, kad žemė stovi visatos centre, pasirodė buvusi klaidinga, nesuderinama su kitomis patirtimis).

3) Istorinė tiesa grindžiama istorine kritika (ne kurį kitą, o Koperniką tenka laikyti šios geocentrizmo klaidos nuvertėju, nes jis pirmasis šią klaidą iškėlė).

4) Moralinė tiesa, grindžiama sąžinės, kaip žmogaus elgesio normų šaltinio, faktu (meilė yra gera, nes sąžinė šaukia mylėti ir draudžia neapkęsti).

5) Filosofinė pasaulėžiūrinė tiesa, grindžiama visos patirtinės būties ir visos žmogiškosios patirties įgalinimo pagrindo ieškojimu.

Kaip ir visus filosofinius klausimus, taip ir tiesos klausimą supa paslaptis,todėl J.Girnius, nagrinėdamas gnoseologijos problemas, iškelia klausimą: “Ar iš viso galimas tiesos pažinimas, ar gali būti tiesa pažinimo pagrindu?”

Žmogus yra atviras ne tik tiesos galimybei, bet ir klaidos grėsmei. Ne kiekvienas pažinimas yra teisingas. Tačiau tai, kad žmogus gali suklysti, jokiu būdu nesako, kad visada tenka klysti, kad niekada žmogus negali atskleisti tiesos.

J. Girnius, apibendrindamas tiesos galimumo svarstymus, savo nusistatymą išreiškia taip: “Nėra tiesa taip savaimingu pažinimu pasiekiama, kaip mano dogmatizmas, bet nėra ji nė taip absoliučiai neprieinama, kaip skelbia skepticizmas. Nėra tiesa iš karto, o tiktai istoriniu keliu atskleidžiama, bet tai nereiškia, kad pati tiesa tebūtų istoriška, kaip nori reliatyvizmas. Tiesos pažinimas yra galimas, nors ir visada gresia klaidos pavojus.”

Anot žymaus lietuvių filosofo Vosyliaus Sezemano, tiriant pažinimą, negalima nekalbėti apie tiesą. Tiesos problema kyla dėl to, kad pažinimas savo esme yra pažinimas tikrovės, būties – realios ir idealios. Tiesa priklauso nuo to, ar pažinimas atitinka objektą (tikrovę). Jei pažinimas savo esme yra teisingas, tikras, tai neteisingas arba klaidingas pažinimas yra tiktai tariamas pažinimas, t.y. jis pretenduoja būti pažinimu, bet iš tikrųjų juo nėra. Kaip galimą teisingą pažinimą skirti nuo neteisingo, koks yra tiesos kriterijus, t.y. tas požymis, kuriuo ji skiriasi nuo netiesos. Anot mąstytojo, didžiausias dėmesys tenka klaidai, netiesai ir jos kriterijui.

Įkliuvus į klaidą žmogui tampa reikšmingas ir svarbus skirtumas tarp tiesos ir netiesos. Tiesa yra ne tai kas atitinka tikrovę, bet tai kas kiekvienam individualiam subjektui, ja pasirodo. Todėl kiekvieną individą atitinka individuali tiesa. Tačiau kadangi ir individas nepasilieka visą gyvenimą toks pat, tai tiesa jis laiko tai, kas jam pasirodė teisinga atskiru gyvenimo momentu. Toks tiesos supratimas yra ne kas kita, kaip jos neigimas, nes tiesa, kuri priklauso nuo grynai subjektyvių sąlygų ir nuolat keičiasi, yra ne tiesa, o tiesos iliuzija. Kitaip sakant, tokios tiesos neįmanoma atskirti nuo netiesos, nes tai, kas vienam yra tiesa, kitam bus netiesa. Tai parodo, kad: 1) tiesa savo esme yra intersubjektyvi ir mažų mažiausiai šia prasme objektyvi, t.y. nepriklauso nuo individo nuožiūros, visi individai turi ją pripažinti vienodai; 2) tiesa nepriklauso nuo laiko, ji lieka visuomet ta pati.

Taigi tiesa – ideali būtis, kaip ir kiekviena ideali būtis pasižymi bendrumu nurodyta prasme. Teigiama, kad neįmanoma patikrinti pažinimo tiesos, taigi ir tiesos kriterijaus apskritai negali būti.

Pragmatizmo pažiūra remiasi tuo, kad žmogui gyvenant ir prisitaikant prie aplinkos, atsiranda ir įsiplėtoja tam tikri įpročiai, kurie sąlygoja jo elgseną ir daro ją tikslingą. Šiais veikimo būdais ir tendencijomis remiasi ir žmogaus pažinimas, ypač tos mintys, kurios liečia gamtos reiškinių pastovumą ir jų dėsnius. Kadangi pastovumas yra tiktai reliatyvus, tai kartu su juo turi būti ir pažinimas, kuris todėl taip pat reliatyvus ir nepasiekia jokios absoliučios ir amžinos tiesos.
Pabaigai dar keletas lietuvių filosofų minčių apie tiesą.

Per skubus sprendimas apie kokį nors daiktą kelia pavojų suklysti, nes tie kurie kreipia dėmesį tik į kai kuriuos klausimo aspektus, ir lengviau sprendžia, ir lengviau klysta. Visa, kas sena, nėra šventa ir nenusipelno paniekos. [.] Taip pat nelaikykime [.] vertu stebėjimosi ar įtartinu dalyku viso to, kas nauja. [.] Apgaulė turi kelti pasibjaurėjimą, o tiesa turi patikti, nepaisant to, ar mums ji pasirodo lygia kakta, ar išvagota senatvės raukšlių. Kur nėra sutarimo, ten negali būti tiesos. Tiesa yra viena, o nukrypimas nuo tiesos gali būti daugeriopas.
(Alberas Vijūkas – Kojelavičius)

Tikras pažinimas bus tas, kuriuo remdamiesi pažįstam tiesą.
(Izidorius Tamošaitis)

Kritiškas mąstymas gali būti suprastas kaip tiesos ieškojimas. Bet tada susiduriame su Piloto klausimu: kas yra tiesa? Visų pirma tiesa nėra iš anksto apreikštas dalykas. [.] Ji yra tikrai tas dalykas, prie kurio protas gali daugiau ar mažiau priartėti. Kadangi kritiško mąstymo tikslas yra tiesa, tai filosofija gali būti suprasta kaip kritiškas tiesos ieškojimas arba bent kaip artėjimas jos link.
(Feliksas Jucevičius)

IŠVADOS

1. Filosofinė tiesa yra skirtinga nei mokslinė tiesa. Tai, kas mokslo atskleidžiama, yra praktinio pobūdžio, o filosofija grindžiama mąstymo keliu, joje fakto klausimas nėra pagrindinis.
2. Filosofijos uždavinys yra pažinti tiesą abstrakčiomis sąvokomis ir apibendrintais sprendimais.
3. Filosofinė tiesa nežino senėjimo. Ji gali būti ir objektyvi, ir absoliuti, ir santykinė. Tiesos problemos sprendimas filosofijoje nekliudo specialiems mokslams atlikti savo teorijų tikrinimo.
4. Filosofija tikrina religinį pasaulio suvokimą proto kriterijais. Filosofija tik tada priima Dievo kaip būties pagrindo idėją, jeigu jo laisvas mąstymas atsako į didžiąją tiesos paslaptį.
5. Absoliuti tiesa visuomet lieka siektinas idealas, kurio mokslas savo istorinėje raidoje niekuomet visiškai nepasiekia ir nerealizuoja, negali šalinti šios tiesos idealaus ir objektyvaus požiūrio.
6. Kiekvienas iš filosofų, nagrinėjusių tiesos pažinimą, savo veikaluose pateikė savo mintis ir samprotavimus šiuo klausimu. Kiekvienas jų suvokė šią problemą savaip ir aišku savaip traktavo, tačiau nors kiekvieno filosofo teiginiai ir skiriasi, visi jie yra teisūs, nes filosofijos moksle neteisių nėra.

LITERATŪRA

1. Furst M., Trinksas J. (1995). Filosofija. Vilnius: Lumen
2. Jaspers K. (1998). Filosoffijos įvadas. Vilnius
3. Anzenbacher A. (1992). Filosofijos įvadas. Vilnius: Katalikų pasaulis
4. Šiogeris A. (2001). Filosofija. Vilnius: Strofa
5. Ernst Von Aster (1995). Filosofijos istorija. Vilnius: Alma litera
6. Louzuraitis A. (1980). Tiesa ir vertybė. Vilnius: Mintis
7. Lietuvos filosofinė mintis. Sudarė Mikelaitis. (2001). Vilnius: Aidai
8. Plėšnys A. (1996). Filosofijos įvadas. Vilnius: Taura
9. Ozolas R. (1988). Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją. Vilnius: Vyturys
10. Halder A. (2002). Filosofijos žodynas. Vilnius: Alma litera

Leave a Comment