Tolerancijo raiškos sritys

Tolerancija
Šią tema pasirinkti privertė šių dienų visuomenė, jos elgesys bei moralės supratimas. Įvairiose pasaulio vietose kyla konfliktų, dėl kurių žūsta tūkstančiai niekuo nekaltų žmonių tarp jų moterų, vaikų ir senelių, griaunami miestai, kultūros, kulto pastatai, istoriniai paminklai. Todėl savitarpio supratimas, teisingumas, sąžiningumas, dorybė ir pagarba vieni kitiems turėtų gyventi visuomenės kasdieniniame gyvenime. Vyresnės kartos Lietuvos gyventojai prisimena, kai žmogus buvo vertinamas ne pagal turtą, o gyvenimo pamatu buvo žmogaus dorovė, padorumas, sąžiningumas, pagarba žmogui. Tik tokį žmogų bajorų susirinkimas priimdavo į savo gretas. Šiuo metu susirūpinimą kelią mūsų jaunosios kartos ateitis. Dalis jaunimo dėl įvairių ekonominių sunkumų neturi galimybių tinkamam dvasiniam ir doroviniam išsiauklėjimui. Vaikai iš mažens negauna nuo savo tėvų gerų pavyzdžių, elgesio normų, vyresniųjų gero žodžio. Tinkamai išnagrinėti šią tema privalu kiekvienam piliečiui. Tačiau ne kiekvienas tai supranta, jog tolerancija tai – gerų santykių pamatas.
Kad tauta lavėtų ir suvoktų tolerancijos reikšmę bei jėgą, būtų pravartu perskaityti šias knygas: “Tolerancija“ / Jonas Balčius. – Vilnius, 1994,bei „Tolerancija – taikos pradžia“ : [mokytojo knyga] / Betty A. Reeardon. – Vilnius, ir daugelį kitų. Jose aiškinama bei pagrindžiama tolerancijos svarba, patarimai bei nuodugnūs paaiškinimai. O jei skaitytojas norėtų rasti visa tolerancijos istorija, apibūdinimą, sužinoti apie jos ontinius, pažintinius bei socialinius pagrindus – turėtų rinktis „Tolerancija“ /Romanas Plečkaitis. – Vilnius, 1998. Šioje knygoje ta

aip pat aptariamos netolerancijos apraiškos, parodoma tolerancijos vieta vertybių kontekste.
Toliau kalbėsime apie tolerancijos sritis, bet prieš tai norėčiau supažindinti su pačia tolerancija. Terminas „tolerancija“ kilęs iš senosios graikų kalbos žodžio ταλάω (talao) arba τλάω (tlao), reiškiančio: ištveriu, pakeliu, pakenčiu. Lotyniškai tolerans – kantriai pakeliantis, iškenčiantis, tolerantia – kantrybė. Renesanso epochoje terminui „tolerancija“ buvo suteikta filosofinė prasmė. Šia prasme terminas buvo įvestas XVI a. Religinių kovų laikotarpiu žymėti religiniam pakantumui, pasisakant prieš protestantų nepakantumą.
Labiau įsigilinus atrandamos tris skirtingos tolerancijos sritis: religinė, politinė, kūrybinė.

Religinė tolerancija
Istorinė tolerancijos idėjos ir praktikos sklaida rodo, kad netolerancijos kitaminčiams pagrindas buvo absoliutumo pretenzija: tikrąjį Dievo žodį žino tik Bažnyčia, jos autoritetas kyla iš Šventojo rašto autoriteto – ką teigia Bažnyčia, tas teisinga. Teokratinė tendencija siekė Bažnyčią įgalinti reguliuoti visas gyyvenimo sritis: valstybę, teismus, švietimą, mokslą ir meną, net ekonomiką. Tokiomis sąlygomis apie toleranciją kitaminčiams nėra net kalbos. Viduramžiais būti tolerantiškam reiškė būti atlaidžiam nuodėmei, taigi pačiam daryti nuodėmę. Prievartinėmis priemonėmis dvasiškai įsiviešpatavo ir kitos pasaulio religijos, kai kuriais laikotarpiais tolerancijos reikalai jose buvo dar prastesni negu krikščionybėje viduramžiais.
Teokratinė ekspansija ir būtinas jos palydovas – prievartos taikymas – kyla iš Bažnyčios ir valstybės santykio iškreiptos sampratos, iš tikėjimo srities neatskyrimo nuo pasaulietinės srities, iš sacrum ir profanum atskirumo nepripažinimo. Antai ir nūdienio is

slamo fundamentalizmo teokratinė pretenzija reguliuoti visas gyvenimo sritis tapatina pilietinę ir religinę bendruomenes. „Pagrindiniai teiginiai, apie kuriuos mes kalbame, liečia, žinoma, santykius tarp sacrum ir profanum. Įrodinėti, kad šių santykių aiškus nustatymas visada turėjo pamatinę reikšmę krikščionybei, nereikia. Kalbant labai bendrai, dvasinė krikščionybės istorija plyti tarp dviejų kraštutinumų – teokratinio ekspansionizmo ir visiško šventumo atskyrimo nuo pasaulietiškumo. Bet tarp jų yra daug vidurio sprendimų“.
Lietuvos krikščionybėje tolerancija pirmiausia buvo apmąstyta kaip kvietimas netaikyti fizinės prievartos kitatikiams (pagonims, žydams bei atskalūnams). Aurelijus Augustinas toleranciją apibūdino kaip visuomeninę dorybę, tarp žmogiško elgesio ir krikščioniškos bendrijos pagrindą. Jis įrodinėjo, jog “svetimuosius” krikščionims esą galima tik įtikinėti, o ne juos bausti.
Reformacijos metu, religinių kovų įkarštyje iškilo būtinybė aptarti toleranciją, siekiant atskirti sąžinės dalykus nuo politinių. Religinė tolerancija yra viena svarbiausių Naujųjų laikų pradžioje aptarinėtų praktinių temų. Galima prisiminti Johno Locke’o “Laišką apie toleranciją”, postuluojantį: “Todėl niekas – nei atskiri asmenys, nei bažnyčios, net nei valstybės – negali turėti teisės religijos dingstimi atimti vieni iš kitų pilietinės teisės arba užgrobti žemiškas gėrybes.” Praktikoje buvo palaipsniui pasiektas susitarimas, jog bendras, visas konfesijas vienijantis pagrindas yra valstybė, visiems piliečiams, kokiai konfesijai jie priklausytų, uždedanti tas pačias pilietines prievoles.

Pradėjus krikščionybės kultūrinio viešpatavimo epochai, katalikybė ir kitos krikščioniškosios konferencijos įrodė, kad joms būdinga at

tsinaujinimo dvasia, kad katalikybė pajėgi teigti tikėjimo laisvę be netolerancijos, be absoliutumo pretenzijos. Šie labai svarbūs doktrinos pakitimai ir mūsų laikais įtvirtinami popiežių enciklikomis ir kitais Bažnyčios dokumentais, ypač II Vatikano susirinkimo nutarimais. Anksčiau religinė prievarta buvo grindžiama principu, jog be Bažnyčios nėra išganymo. Mūsų laikais teigiama: Bažnyčia reikalinga išganymui kaip tarpininkas, tačiau nesvarbu, kokia toji Bažnyčia, nesvarbu ir konfesinis priklausymas krikščionių bendruomenei. Kiekvienas garbina Dievą pagal savo supratimą – tai esminis pokytis, atvėręs kelią ekumenizmui. Nėra jokių teologinių pagrindų, kuriais remdamasi Bažnyčia galėtų teigti netoleranciją religiniame ir pilietiniame gyvenime.
Kitaminčiai – tai neklystantieji, kaip aiškinta seniau. Šiuolaikinė Bažnyčios nuostata – pagarba tikintiesiems, pagarba netikintiesiems – rodo gebėjimą liberalizuotis. Pagaliau klystantysis taip pat turi teisių. Kiekvienas turi teisę elgtis pagal sąžinę, net jeigu klysta. Tačiau žinoma, jog sąžinė nėra langas, pro kurį regima tiesa. Tiesa ir sąžinė netapačios, sąžinė gali remtis klaidingais įsitikinimais. Tai žinomas reiškinys – klaidinga sąžinė, ginanti žmogų nuo tiesos. Šiuo atveju kaltė glūdi giliau – žmogus kaltas tuo, kad tapo kurčias tiesos balsui, kad susiformavo klaidingus įsitikinimus, klaidingą sąžinę.
Šiuolaikinėje katalikybės doktrinoje absoliutumo pretenzijos neliko. „Katalikai sako, kad nėra išganymo už Bažnyčios ribų. Ši taisyklė gali įžeisti ir atbaidyti tik tuos, kurie ją supranta klaidingai ir nežino, kas yra įprastai mokoma apie „Bažnyčios si
ielą“. Toji taisyklė mums sako tik vieną dalyką: kad nėra išganymo už tiesos ribų; o tiesa, tiesioginė arba netiesioginė, yra neribotai duodama visiems“.
Dalis Apšviestos epochos ideologų religiją laikė pažangos stabdžiu, joje tematė iliuzijas, prietarus, apgaule. Oficialusis valstybinis ateizmas ne tik buvo švietėjų pažiūros tęsėjas, bet ir nuėjo daug toliau. Marksizmas teigia žmogų, siekia jį išlaisvinti iš susvetimėjimo, o religija stumianti žmogų į susvetimėjimą; pasak Marxo, ji esanti ne tik priešinga protui, ji – dehumanizacijos šaltinis. Tačiau ir „Komunistų partijos manifesto“ autoriai, skelbę proletarų vienijimosi principą, vienytis siūlė nepriklausomai nuo pasaulėžiūros ir manė, jog netikslinga religijai skelbti karą. Tokį karą vėliau paskelbė marksizmo sekėjai.
Religijos vaidmuo įtvirtinant žmoniškesnius santykius šiandieniniame pasaulyje yra humanistinis. Tai pripažįstant, įmanomas dialogas tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų, viena pusė gali pasimokyti iš kitos. Dogmatiškas materializmas panašus i religinį dogmatizmą: tariasi atradęs absoliučią, o ne žmogiškąją tiesą. Dialogas įmanomas, kai nė viena pusė neįsitikinusi, jog žino visą tiesą ir ja disponuoja, kai supranta, kad iš oponento galima pasimokyti.
Valstybės neutralumas, nešališkumas religijos atžvilgiu negali būti beribis, šį neutralumą įmanoma išsaugoti iki tam tikro laipsnio. Valstybė įsikiša tada, kai kyla religinio fundamentalizmo pavojus, ji neleidžia religinio fanatizmo.
Religinės tolerancijos pranašumai akivaizdūs: ji yra visuomeniškai vertingesnė laikysena negu režimas, diskriminuojantis piliečius už tai, kad jie tuokiasi bažnyčioje ir krikštija vaikus.

Politinė tolerancija
Apšvietos epochoje pagrindine tapusia ne religinio išpažinimo laisvės, bet politinių laisvių problemą reikėjo pagrįsti. Rengusieji Didžiąją Prancūzijos revoliuciją pažiūrų ir veiksmų laisvės reikalavimą grindė lygybės reikalavimu: visi lygūs, visi turi tokią pačią teisę į pilietines laisves. Šis politinių laisvių pagrindimas lygybe išliko iki šiol.
Politinės tolerancijos raiška – pilietinio, valstybinio gyvenimo sritis. Politine tolerancija šioje srityje yra strategija, įtvirtinanti pilietines laisves. Politinė tolerancija yra pripažinimas ir gerbimas teisės pasirinkti nuostatas bei veiklą, determinuojančias pilietini gyvenimą, turėti savus politinius įsitikinimus ir juos skelbti, jungtis į parijas, sąjungas, organizacijas. Šios tolerancijos tikslas – socialinis teisingumas, o tolerancijos objektas yra šio tikslo siekimo priemonės.
Politinės tolerancijos pagrindas – lygių teisių sistema. Antai praeityje moterys buvo politiškai diskriminuojamos: esą moterims jau dėl pačios jų prigimties, gamtos sąlygotos jų kūno konstitucijos skirta užimti visuomenėje žemesnę padėtį negu vyrams. Pilietines teises moterys pradėjo įgyti nuo XVIII a. pabaigos, JAV karų dėl nepriklausomybės ir Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu.
Lygių teisių sistemoje pagrindinė yra balsavimo teisė. Nedaug yra šalių, kuriose įvestas privalomas balsavimas. Menkas rinkėjų aktyvumas aiškinamas įvairiomis priežastimis. Šiaip ar taip, jis išreiškia rinkėjų nepasitenkinimą: nebalsuojantys rinkėjai mano, kad esamoji politinė sistema abejinga jų poreikiams, o iš galimo naujo politinio valdymo jie taip pat nieko geresnio nesitiki. Dar vienas ne balsavimo motyvų – geras kažkurių asmenų, kurie balotiruojasi, pažinimas. Iš to daromos indukcinis apibendrinimas: ir likusieji, nors ir nepažįstami, panašūs.
Pagrindinė politinės tolerancijos sąlyga – visuomenės skilimas į dauguma ir mažumą, nelygus jėgų pasiskirstymas. Vienos grupės visai realiai pajėgesnės už kitas, dėl to gali diskriminuoti silpnesniąsias, varžyti jų teises, imtis represijų.
Tolerancija esanti šališka, o ne bešališka. Tik skelbiama, esą tolerancija bešališka. Faktiškai taip nėra, nes tolerancija ir demokratiniuose, ir autoritariniuose rėžimuose remia esamą diskriminacijos mechanizmą. Demokratinėse valstybėse tolerancija padeda daugumai manipuliuoti pažiūromis: žodžio, organizacijų ir balsavimo laisvė tėra mistifikacija, dauguma monopolizuota propagandos priemones, o daugumos oponentai netenka galimybės pakeisti esamą padėtį. Šiuolaikinėse valstybėse nesą sąlygų bešališkai, grynajai politinei tolerancijai, jose tolerancija – veidmainiškas valdžios instrumentas stiprinant visuomenės kontrolę.
Marcėse teigia: nėra vienintelės politinės tiesos, jos nežino nei liberalai, nei demokratai, nei dauguma. Nors demokratai kviečia tiesos ieškoti diskusijomis, tose diskusijose jie manipuliuoja daugumos pažiūromis; o autoritariniai režimai užsiėmę smegenų plovimu. Tad tolerancija visada esanti represinė priemonė. Tolerancija, kuri yra gyvenimo elementas, laisvos visuomenės simbolis, niekad nebus galingųjų dovana; egzistuojant daugumos tironijai, ji gali būti laimėta tik radikalių mažumų pastangomis, siekiant sugriauti šią tironiją ir darbuojantis, kad iškiltų laisva ir suvereni dauguma, – tai mažumų netolerancija, karinga netolerancija ir nepaklusimas elgesio taisyklėms, kurios toleruoja naikinimą ir slopinimą.
Šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse tolerancijos vaidmuo kitoks. Socialinė tolerancijos paskirtis šiuolaikinėje visuomenėje – naikinti visuomenės susiskirstymą į daugumą ir mažumą ne represinėmis priemonėmis, bet išplečiant mažumos teises, leidžiant mažumai pasisakyti ir veikti. Kadangi nei dauguma, nei mažuma nedisponuoja vienintele tiesa, nes tiesa pliuralistinė, tolerancija numato būtinumą mažumą taip pat padaryti tiesos ieškotoja. Tiesa juk procesas, šiame procese mažuma taip pat turi teisę dalyvauti kaip sprendimų priėmėjas.
Politinės tolerancijos požiūriu partijos, kaip politinio pliuralizmo išraiška, yra būtinas reiškinys. Kitų partijų buvimas praturtina valdančiąją pariją – praturtina atsakomybe, ryžtu, iniciatyva. Kai sistema vienpartinė ir neturi parlamentinės opozicijos, ją apima sąstingis, ji tampa uždara.
Vis dėlto ir mūsų laikais tebeišsakomas neigiamas požiūris į partijas. Nurodoma, kad partinis mąstymas – pavojingas reiškinys, atstovaujantis tik grupiniams interesams. Partinis mąstymas toli gražu ne visada sutaria su protu, ne visuomet jie žengia išvien, protas – tautos ir valstybės interesai – pakeičiamas partijos, grupiniais interesais. Rinkėjai tai įžvelgia ir atsisako dalyvauti rinkimuose, tuo suduodami partijoms politinį antausį.

Kūrybinė tolerancija
Išreikšdama kūrybos laisvės postulatą, kūrybinė tolerancija yra strategija, kurios paskirtis – padėti kūrybos sklaidai. Tolerancija moksliniame tyrime ir meninėje kūryboje kai kuriais požymiais yra panašus procesas.
Ar menas daro mūsų mąstymą tolerantišką ir lankstų, ar padeda suprasti kitų idėjas ir, neatsisakant savų idėjų, pripažinti teisę laikytis jų ir jų raiškos stilių? Tai priklauso nuo metodologinių principų, kuriais grindžiama meninė kūryba. Ji gali būti orientuota ne į toleranciją kitoniškoms idėjoms ir meno stiliams, bet visai priešingai – aukštinti rėžimui palankias bei jo aprobuotas idėjas ir meno stilius. Politiniams rėžimams sunkiau valdyti mokslinę kūrybą, nors ir čia vienos mokslo kryptis gali būti aprobuojamos, o kitos smerkiamos.
Tradicijos, siekimo ir įpėdinystės vaidmenį kūryboje bene tiksliausiai apibūdino Kantas: tas, kuris tegali ko nors išmokti bei kuo nors sekti ir daugiau nieko, yra teptukas, kuriuo tapoma, o ne pati ranka. Kūryba turi būti ne imitacija, ne vien siekimas, bet įpėdinystė, pirmiausia reiškianti idėjų pratęsimą: „.semti iš tų pačių šaltinių iš kurių sėmė pats pradininkas, ir iš savo pirmtakų mokytis tik būdo, kaip reikia šito imtis“.
Kūrybos laisvė – viena pagrindinių piliečio teisių. Kūrybinės tolerancijos objektas yra kitoniškos negu mūsų idėjos, kitų krypčių teorijos ir hipotezės, metodai ir stiliai. Moksle pozityviai žvelgiama į kitų krypčių buvimą, nes žinoma, kad jokios priemonės nėra universalios. Panašiai ir meninėje kūryboje: nors kūrybos principai, kurių laikomasi, vertinami labiau negu kitų krypčių principai, tačiau nemanoma, kad jie vieninteliai priimtini.
Apskritai mokslo žinios nėra galutinės, nediskutuotinos ir universalios. Kiekviena nauja mokslo kryptis nuveikia ką nors pozityvaus. Teorinės įvairovės išraiška yra alternatyvių, konkuruojančių hipotezių kūrimas. Kai reiškiniui aiškinti sukuriama vienintelė hipotezė, tai ji monopolinė. Kuo hipotezė artimesnė monopolinei, tuo mažiau reikia informacijos jai patvirtinti. Alternatyvų, konkuruojančių hipotezių nebuvimas stabdo naujų žinių įgijimą.
Tolerancijos objektas yra ir kūrybos strategija bei taktika. Nėra abejonės, kad tolerancijos objektas yra ir mokslinėje kūryboje pasitaikančios klaidos. Klaidos moksliniame darbe nenusimanantįjį gali stebinti, tačiau patiems mokslininkams akivaizdu, kad jos neišvengiamos. Yra net kategorija darbuotojų, kurie gerai sugeba atskleisti klaidas kolegų kūryboje. Tai kritikai griovėjai. Nors jiems sunkiau sekasi pasenusias mokslo žinias pakeisti naujomis, tačiau jie mokslui naudingi ir reikalingi.
Teigti, kad galima išvengti pažinimo klaidų, būtų ne tik nerealu, bet ir pavojinga. Nepripažinimas teisės klysti mokslinėje kūryboje būtų didžiausia klaida. Ji vestu į dogminę nuostatą savo pačių ar kurias nors kitas pažiūras laikyti vienintelėmis teisingomis. Dar pavojingesnė padėtis, kai klaida kūryboje tapatinama su kalte, netinkamai suvokiant atsakomybę už klaidas. Tada sunku klaidą nustatyti, nes darbuotojas vengia prisiimti kaltę. Nenustatyta klaida tęsiama, klaidos kaupiasi, kritika atmetama, susikuria klaidos baimė – nenoras, vengimas pripažinti savo klaidas.
Klaidos mokslinėje kūryboje nemalonios, tačiau jos toleruojamos, atsižvelgiant į aplinkybes, klaidų dažnį bei kainą. Gyvenimas be nesėkmių yra gyvenimas ir be sėkmės. Reikia siekti ne neklaidingumo, bet klaidų mažinimo iki minimumo, siekti suprasti klaidos mechanizmą ir ją taisyti.
Ideali padėtis yra tada, kai kūrybos strategiją lemia pati kūrybinė bendrija. Ji nustato, kas moksle ir mene yra vertybė, ji yra ir vertybių sergėtoja. Tačiau būna ir priešingai – apie vienų ar kitų mokslinių pažiūrų priimtinumą ar nepriimtinumą sprendžia žmonės, nepajėgiantys tų pažiūrų suprasti. Taip atsitinka, kai mokslą valdo ne tiek pati mokslo visuomenė, kiek prie mokslo prisišlieję valdininkai, funkcionieriai, vadinamieji mokslo organizatoriai.
Tolerancijos ribos moksle apibrėžiamos keliais kriterijais.
Pirmasis – paradigminis kriterijus. Paradigma – visuma pažiūrų, įsitikinimų, vertybių ir techninių priemonių, priimtų mokslo bendruomenėje ir garantuojančių mokslo tradiciją. Tolerancijos ribas apibrėžia tie įsitikinimai ir vertybės, kurie reglamentuoja veiklą kaip mokslinę. Netoleruojama nesąžiningumas ir plagiatai, duomenų rinkimas tik patvirtinti savajai hipotezei, o nutylėjimas ar nesistengimas ieškoti hipotezę griaunančių duomenų; nuslėpimas aplinkybių, kurios gautus rezultatus parodytų visai kitoje šviesoje; savo įrodymų ir metodų silpnų vietų nuslėpimas; kritikos vengimas, slėpimasis už autoritetų, nesugebant pažvelgti plačiau ir t.t. Tolerancija turėtų baigtis tada, kai prasideda lengvų kelių paieškos.
Bendroji ir specialioji mokslo metodologija apibrėžia tolerancijos ribas vartojamų principų, pagrindinių sąvokų ir normatyvų požiūriu. Galiojančios metodologinės procedūros laikomos privalomomis, nukrypimai nuo jų kritikuojami. Kita vertus, nukrypimai ne tik kritikuojami, bet ir toleruojami, tikintis metodų revizijos, naujų, efektyvesnių metodų sukūrimo. Sensta ne tik atskiros mokslo žinios ir teorijos, sensta ir metodologijos. Metodologijai nebūdingas imunitetas, dėl kurių ji nereaguotų į atradimus, peržengiančius jos ribas. Metodologijos pasikeitimas būna lūžis mokslo sklaidoje.
Moralumo kriterijus tolerancijos ribas moksle apibrėžia dorovės principų požiūriu: moksliniai tyrimai ir jų rezultatai neturi konfliktuoti su dorovės vertybėmis. Jei toks konfliktas kyla, pirmenybė teikiama dorovės principams. Moraliniai konfliktai moksle kyla iš to, kad, siekiant vertingų tikslų, kartais tenka kurti produktus bei technologijas, kurių padariniai gali buti priešingi pripažintiems moralės principams. Būsimus padarinius keblu numatyti, prognozuoti, neįmanoma tiksliai apibrėžti, kokiems tikslams atradimai gali būti ateityje panaudoti.
Tolerancijos ribų moksliniame tyrime nustatymas pagal moralumo kriterijų yra aktuali ir didelės įtampos problema: kaip dera suprasti moralinę mokslininkų atsakomybę už tyrimus ir jų rezultatų panaudojimą, kiek mokslininkai šią atsakomybe dalijasi su tyrimus finansuojančiomis valstybės valdžia ir korporacijomis, kokius tyrimus laikyti neleistinais ir kaip jie turi būti kontroliuojami – šiuos ir daugelį kitų klausimų aptaria ne tik mokslininkai ir valstybių valdžios, bet taip pat religijos, politinės ir visuomeninės organizacijos, susirūpinusios, kad mokslas būtų civilizacijos pažangos, o ne griovimo priemonė.
Meninėje kūryboje tolerancijos ribos nėra tokios aiškios kaip mokslinėje kūryboje. Galima suformuluoti nemaža klausimų, į kuriuos skirtingų meninės kūrybos principų besilaikantieji atsakys skirtingai.
Kaip mokslas siekiąs tiesos, taip jos siekia ir menas, tad menas turįs būti dorovingas. Šlykštynės vaizdavimas ir melagingų idėjų reiškimas mene netoleruojamas, melagingumas mene – tai pirmiausia amoralumo raiška. Meninėje kūryboje tolerancijos ribas keblu apibrėžti dar ir dėl to, kad čia nėra mokslui būdingo visuotinio galiojimo. Ribos, nustatytos mokslinėje kūryboje, tampa diskutuotinomis, kai ieškoma jų analogo mene. Antai ar toleruotinas mene idėjos, minties neaiškumas, miglotumas? Dambrauskas – Jakštas aiškios minties nebuvimą laikė tiesiog menininko apsileidimu. Tačiau toks racionalistinis požiūris seniai nepripažįstamas tų meno srovių, kuriose paslaptingumas, kodai, šifrai laikomi būtina priemone.

Taigi, viską bendrai paėmus galime daryti išvadas, kad tolerancija negalima be žmogaus, o žmogaus veikla negalima be tolerancijos.
Politinės kultūros tyrinėtojas L. Diamond mano, kad demokratija negalima be šalies piliečiams būdingų vertybių ir orientacijų rinkinio: nuosaikumo, tolerancijos, pilietiškumo, efektyvumo, pažinimo ir dalyvavimo.
Tad ir šiandien Lietuvoje auga susidomėjimas visuomenės politinio elgesio ir jį valdančių taisyklių pažinimu. Sudėtingi, sunkiai apčiuopiami ir atpažįstami pereinamojo laikotarpio procesai apima ne tik ekonominius, politinius ir socialinius pokyčius, bet ir visuomenės sąmonėje vykstančius pasikeitimus, kurie yra labai reikšmingi, nustatant tolimesnę visuomenės vystymosi raidą.

Turinys

• Titulinis .............................. 1
• Įvadas .............................. 2
Trys tolerancijos sritys
• Religinė tolerancija ....................... 3
• Politinė tolerancija ....................... 5
• Kūrybinė tolerancija ..................... 7
• Išvados .............................. 10

Leave a Comment