STEPONAS KOLUPAILA 1892 09 14 – 1964 04 04 Kartu su Nerimi
Apie garsųjį mūsų tautietį, hidrologijos mokslo pradininką Lietuvoje prof. S. Kolupailą rašyta daug ir išsamiai, ypač, JAV spaudoje, o paskutiniaisiais metais – ir Lietuvoje (Macevičius, 1970; Gimbutas, Danys, 1974; Kilkus, 1992).Visų publikacijų autoriai labai panašiai vertina savojo herojaus asmenybę, jo visuomeninę ir pedagoginę veiklą, mokslo darbus. Jie mini S. Kolupailą – hidrologą ir hidraulikos specialistą, inžinierių, įvairių universitetų profesorių, rašytoją ir publicistą, mokslo populiarintoją, kraštotyrininką, keliautoją, fotografą, skautą ir kt., tačiau tik vienu kitu žodžiu užsimena apie S. Kolupailą – geografą. Bandysime bent iš dalies užpildyti šią spragą, nors suvokiame, kad tai bus nelengva. Geografijos mokslo (turinio ir objekto) samprata nuolat evoliucionavo, be to, ji nėra vienareikšmiška ir šiandien.Štai pluoštelis autobiografinių žinių, kurias profesorius pateikė JAV lietuvių dienraščiui “Draugas” (1952, Nr.215) savojo 60-mečio proga: “Gimė 1892 metų rugsėjo 14 d. Latgalėje, netoli Agluonos. 1903 baigė pradžios mokyklą Tukume, 1911 gimnaziją Mintaujoje (su aukso medaliu), 1915 Matavimo institutą Maskvoje, ligi 1919 tęsė mokslą Žemės ūkio akademijoje šalia Maskvos. Nuo 1917 dėstė Matavimo institute ir kitose mokyklose, vasarą vykdė geodezinius ir hidrometrinius darbus. 1921 su šeima grįžo į Lietuvą, dėstė Dotnuvos žemės ūkio technikume ir Kauno Aukšt. technikos mokykloje. Nuo 1922 Lietuvos universitete – docentas, vėliau profesorius: buvo Hidrologijos ir hidraulikos katedros vedėjas, Senato sekretorius, Statybos fakulteto dekanas, “Technikos” redaktorius. 1923 įsteigė Lietuvos hidrometrinį biurą ir jam vadovavo iki 1931. Lietuvos Energijos komitete buvo Vandens energijos skyriaus vadovu, Skautų sąjungoje – kelionių vandens keliais organizatorius, Skautų tarybos narys, Lietuvių ir amerikiečių, taip pat Švedų-lietuvių draugijų iždininkas, Lietuvos geografinės draugijos valdybos narys ir vicepirmininkas, Lietuvos matininkų ir kultūrtechnikų sąjungos garbės narys, Lietuvos foto mėgėjų draugijos steigėjas ir pirmininkas, “Soterijos” draugijos kaliniams ir ligoniams remti vicepirmininkas, Lietuvos inžinierių ir architektų draugijos, Lietuvos gamtininkų draugijos ir kitų draugijų narys, “Vyties” ir “Plieno” korporacijų garbės narys. Aktyviai dalyvavo periodinėje spaudoje (“XX Amžius”, “Židinys”, “Naujoji Romuva”, “Kosmos”, “Žemėtvarka ir melioracija”, “Mūsų girios”, “Geležinkelininkas”, “Skautų aidas”, “Skautybė”, “Technika”, “Technika ir ūkis”, “Gamta”, “Gamtos draugas”, “Gimtasai kraštas”, “Lietuvos energijos komiteto darbai”, “Soter”, “Lietuvos Aidas” ir kt.). Žymesni darbai: “Hidrometrija” (2 tomai), 1930-1940; “Hidrometriniai metraščiai”, 1929, 1930; “Hidraulika”, 1946; “Nemunas”, 1940 ir 1950; “Nevėžis”, 1936; “Mūsų vandens keliai”, 1933 ir 1938, daug kitų įvairiomis kalbomis. 1940m. (S. Kolupaila buvo, aut. intarpas) paskutinysis “XX Amžiaus” dienraščio redaktorius. 1941 pabėgo iš Sovietų Rusijos per frontą. 1944 pasirinko tremtį: Kemptene dalyvavo Lietuvių komitete, vadovavo Aukštiesiems technikos kursams, dėstė UNRRA universitete Miunchene, Kempteno Maironio gimnazijoje, organizavo paskaitas ir kursus. 1948 pakviestas atvyko į JAV ir profesoriauja Notre Dame universitete, Inžinierių mokykloje. Lankė Ameriką 1936 metais, kaip Pasaulinės energijos konferencijos delegatas. Dalyvavo įvairiose tarptautinėse konferencijose apie 20 kartų”.Lietuvos fizinei geografijai reikšmingiausi buvo, be abejonės, S. Kolupailos, o vėliau – jo bendradarbių (L. Mižutavičiaus) išleistieji “Hidrometriniai metraščiai” (Kolupaila, 1929, 1930; Mižutavičius, 1933) ir Nemuno bei kitų Lietuvos upių nuotėkį apibendrinantys darbai (Kolupaila, 1925, 1932, 1939). Tuo metu, kai dirbo ir kūrė S. Kolupaila, hidrologai dar neturėjo patikimos upių nuotėkio žiemos metu apskaičiavimo metodikos. Ją, vadinamą, žiemos debitų kintamų redukcijų pavadinimu profesorius pasiūlė 1928m. (Kolupaila, 1928). Originalus, konkrečioms geografinėms sąlygoms pritaikytas metodas buvo svarstomas daugelyje tarptautinių konferencijų (Talinas, 1928; Sevilija, Barselona, 1929; Madridas, 1931; Leningradas, 1933; Helsinkis, 1936; Berlynas, 1938) ir šiuo metu pasaulinėje hidrologinėje literatūroje žinomas Lietuviškojo metodo pavadinimu. Labai neįprasta ir techniškiausioji S. Kolupailos knyga “Hidraulika” (Kolupaila, 1947), parašyta jau tremtyje, Vokietijoje. Stebiesi, kad ji galėjo išvysti dienos šviesą nepaprastai sunkiose gyvenimo sąlygose, kai daugumos žmonių mintys buvo nukreiptos į elementarius buities dalykus – pastogę, šilumą, maistą, rūbus. Atspausdinta rotoprintu, bet kruopščiai ir, svarbiausia, lietuvių kalba, norint. Tai buvo pirmasis lietuviškas hidraulikos vadovėlis, apskritai, o kadangi jį rašė S. Kolupaila, knygoje atsirado neįprasti “gamtiški” skyriai apie ledo dangą, vandens tekėjimą upių vagomis ir kt. Savąją “Hidrauliką” profesorius pradėjo rašyti dar Lietuvoje (berods, 1924m.).S. Kolupaila labai domėjosi mokslo istorija, ir tai jaučiama visuose jo darbuose, ypač, didžiuosiuose. Parašė ir specialių veikalų šia tema. Geografus turėtų itin dominti jo parašytoji hidrometrinių tyrinėjimų JAV istorija (Kolupaila, 1960), kurioje autorius pasakoja apie Ohajo ir Misisipės, Misūrio ir Kolorado upių, Didžiųjų ežerų, Niagaros krioklio tyrinėjimus. O po metų (1961) pasirodė dar vienas Notre Dame universiteto (S. Kolupaila dirbo jame nuo 1949m. iki mirties) istoriografinis darbas – beveik 1000 puslapių “Bibliography of Hydrometry”, skirtas Tėvų žemei – Lietuvai (To my Old Country – Lithuania) (Kolupaila, 1961). Šioje knygoje S. Kolupaila nutapė plačią hidrometrijos mokslo panoramą nuo seniausių laikų, įtikinamai įrodė, kad šį mokslą kūrė ir didelės, ir mažos tautos. Tai rodo profesoriaus surinkti, suklasifikuoti ir apibūdinti literatūros šaltiniai – 7370 pozicijų 36-iomis kalbomis. Bibliografija išsyk susidomėjo viso pasaulio hidrologai (ją pristatė virš 20 žinomiausių hidrologijos žurnalų – JAV, Kanadoje, Japonijoje, Vokietijoje, Italijoje, Šveicarijoje, Austrijoje, Anglijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Jugoslavijoje, Olandijoje), o autoritetingos tarptautinės organizacijos (International Standard Organization, International Association of Scientific Hydrology) rekomendavo ją pratęsti. Geografijai bene artimiausi bus S. Kolupailos darbai hidrografijos srityje, į kurią profesorius paniro tik atvažiavęs į Lietuvą. 1924m. pasirodė didelis jo straipsnis “Lietuvos hidrografija” (Kolupaila, 1924), kuriame profesorius pateikė duomenų apie Nemuno, Ventos, Lielupės-Mūšos, Baltijos jūros pakraščio upių ir Dauguvos intakų (Dysnos, Drujos ir kt.) baseinų plotus. Šiam darbui būtiną medžiagą – rusiškų žemėlapių “dvuchviorstkų” komplektą (218 lapų) taip pat surinko ir atvežė į Lietuvą S. Kolupaila. Iš viso išmatavo 206 upių baseinus, patikslino (prof. K. Būgai padedant) vandenvardžius.
Ryškus S. Kolupailos indėlis į Lietuvos teritorijos kartografavimą. 1924m. Helsinkyje įvyko Pabaltijo geodezinės komisijos steigiamoji konferencija, kurioje Lietuvą atstovavo S. Kolupaila ir S. Dirmantas. Geodezinė komisija aptarė būdus ir organizacines priemones, kaip sujungti į bendrą trianguliacijos tinklą aukšto tikslumo geodezinius darbus apie Baltijos jūrą. Po dviejų metų (1926) S. Kolupaila dalyvavo antrojoje analogiškoje konferencijoje Stokholme, o dar po metų (1927) – Rygoje. Priminsime, kad tarp Pabaltijo geodezinę konvenciją pasirašiusių valstybių – Lietuva buvo pirmoji, visiškai įvykdžiusi numatytą trianguliacijos programą, o išmatuotoji bazinė linija ties Švėkšna – tiksliausia iš visų aštuonių Pabaltijo bazių. S. Kolupailos geodezinių ir kartografinių darbų sąrašas nėra ilgas (Kolupaila, 1925-1927, 1930, 1937), tačiau iškalbingas: profesorių domino ir organizaciniai, ir techniškieji, ir moksliniai kartografijos klausimai.S. Kolupailos gausiame moksliniame palikime atrasime darbų, skirtų ir “grynajai” geografijai, ypač – mokyklinei, pažintinei. Gyvendamas JAV, profesorius daug rašo lietuviškiems periodiniams leidiniams apie jį priglaudusios šalies gamtą (Kolupaila, 1950, 1951, 1955), paberia įvairių geografinių įdomybių (Kolupaila, 1950, 1954, 1955), neužmiršta ir Lietuvos (Kolupaila, 1950, 1952, 1954, 1963). Profesoriaus susirūpinimą mokyklinės geografijos padėtimi išeivijoje bene geriausia atspindi jo straipsnis “Medžiaga Lietuvos geografijai”: “Tremtyje pasigendame tikslių geografinių žinių, mokyklos neturi tinkamo geografijos vadovėlio. Dar namie būdamas, buvau paruošęs kai kurių svarbesnių žinių santraukas ir jas paskelbęs 1943 metų “Miškininkų kalendoriuje”. Tremtinių mokykloms Vokietijoje tos santraukos buvo pakartotos Augsburgo “Žiburių” priede… “Tėviškės žiburiai” priėmė dar kartą paskelbti mano duomenis, kuriuos galėtų perspausdinti vadovėlių autoriai ar kalendorių bei kitų rinkinių leidėjai” (Kolupaila, 1951).STANISLOVAS TARVYDAS 1903 01 25 – 1975 06 17 “Žemė skirta ne nualinti, o išsaugoti ir praturtinti…” S. Tarvydas
Vienas vyresniosios geografų kartos atstovų, iš kurio parašytų geografijos vadovėlių mokėsi dabartinių vyresnių žmonių karta, buvo Stanislovas Tarvydas. Kaip ir daugelis to meto šviesuolių, jis buvo didelės erudicijos diapazono asmenybė: pedagogas, geografas, vadovėlių jaunimui autorius, mokslininkas ir mokslo populiarintojas. Be geografijos, domėjosi kalbos mokslu, toponimika, net medicina. Buvo autoritetas ir patarėjas ne tik savo bendradarbiams, bet ir jį pažinojusiems žmonėms.Gimė S. Tarvydas 1903m. sausio 25d. Mažeikių dvaro (Akmenės valsčiaus) kumečių šeimoje. Tėvų Sotero ir Domicėlės Tarvydų šeimoje tai buvo ketvirtas vaikas, pakrikštytas Stanislovu. Mažyliui likimas nesišypsojo. Jau trejų metukų jis patyrė, ką reiškia netektis. Negailestinga mirtis, išplėšusi iš jų tėvą, paliko šeimą be pagrindinio maitintojo. Motina, prislėgta darbų naštos, kiauras dienas plušėjo dvaro laukuose, sukosi namuose. Stanislovą ir dvi jo sesutes prižiūrėjo brolis Antanas, praskaidrindamas ūkanotas vaikystės dienas paties sumeistrautais ratukais, išdrožinėtais žaisliukais. Taip praslinko nelengva vaikystė.Paūgėjęs Stanislovas veržėsi į mokslus. Medemrodėje (Akmenės rajonas) lankė carinę pradžios mokyklą, o ją užbaigęs, tęsė mokslą Viekšnių progimnazijoje. Pirmasis pasaulinis karas privertė nutraukti mokslus ir parpėdinti namo. Vargo spiriamas, vienuolikmetis berniukas pasisamdo tarnauti pas vieną latvį ūkininką, vėliau pas kitą, trečią. Ir taip ištisus septynerius metus jis krimto karčią pusbernio, berno duoną. Karui pasibaigus, S. Tarvydas neatsisakė minties toliau mokytis. Žinių troškulys jį atvedė į Šiaulius, ten įsirašė į metinius mokytojų kursus. Juos baigęs, S. Tarvydas suvokė savo žinių ribotumą, todėl, daug nelaukęs, praveria Mokytojų seminarijos duris. Mokytis neturtingam vaikui buvo nelengva. Kaip ir kiti jo likimo draugai, jis glaudėsi “Žiburėlio” įsteigtame bendrabutyje. Netruko pralėkti nusivylimų ir džiaugsmų kupini studentiški metai. 1927 . jau suaugęs, turėdamas nemažą žinių bagažą, S. Tarvydas žengė pirmą žingsnį nelengvu mokytojo keliu. Kaip mokytojas, buvo reiklus ir griežtas. Buvo toks ne tik per pamokas, bet ir po jų. Žvelgdamas pro mokyklos langą ir regėdamas einančius keliu blogai besielgiančius vaikus, nepatingėdavo sėsti ant dviračio, juos pasivyti ir sudrausti.Mokydamas vaikus geografijos, S. Tarvydas, kaip ir visi to meto mokytojai, jautė lietuvišką vadovėlių stygių. Tebuvo dvi išeitys: arba laukti, kol kas parašys, arba bandyti tai daryti pačiam. S. Tarvydas pasirinko paskutinįjį kelią ir tapo vienu pirmųjų lietuviškų vadovėlių autoriumi. Rašė juos laisvalaikiu ar naktimis, lengvai ir greitai, vėliau pats pasirūpindavo, kad rankraštis būtų gerai atspausdintas, turėtų gražų viršelį. Pirmasis vadovėlis “Geografija” dienos šviesą išvydo 1928m. Vaizdžiai aprašydamas Lietuvą, S. Tarvydas taria, kad “tik susipažinę su savo kraštu, galėsim mokytis kitų žemės kraštų ir lyginti juos su savuoju”. S. Tarvydas pirmasis į mokyklos geografiją įvedė landšaftotyrą, pateikė Lietuvos geografinių landšaftų apibūdinimą. 1936m. pasirodė kitas jo vadovėlis “Visa Žemė”, kuriame skaitytojas gauna daug žinių apie pasaulio šalis. 1936m. pasirodė jo paruoštas vadovėlis “Aplinkotyra ir daiktų pažinimo metodika”, o 1937m. – “Lietuvos geografija”. S. Tarvydas yra ir pirmojo lietuvių kalba antropogeografijos vadovėlio autorius “Antropogeografija su ekonominės geografijos priedu”. Vadovėlis buvo išleistas 1937 .Iš viso S. Tarvydas parašė 7 vadovėlius, visus tokius patrauklius, su daugybe gražių nuotraukų, parašytus paprasta, vaizdžia kalba. S. Tarvydas pirmasis parašė geografijos chrestomatiją “Kraštai ir žmonės”, kurios išėjo du tomai: pirmasis – 1937m., skirtas Lietuvai ir II-asis 1939m. – Europai. S. Tarvydas buvo originalus žmogus. Daug kuo domėjosi, mėgo skaityti. Būdamas iš prigimties “pelėda”, jis iki išnaktų prasėdėdavo už rašomojo stalo, versdamas vieną knygos puslapį po kito. Poilsio minutėmis mėgo klausytis įvairių pasaulio radijo stočių skaitomų žinių. Tai jis sau galėjo leisti, nes, be gimtosios, mokėjo latviškai, vokiškai, lenkiškai, suprato beveik visas slavų kalbas.
1939m., dar nepriklausomoje Lietuvoje, bet jau su sovietinės armijos bazėmis iš peties pasidarbavus cenzoriui, ir daug ką išbraukius, buvo atspausdintas paskutinis S. Tarvydo vadovėlis “Geopolitika”. Tai pirmasis tokio pobūdžio darbas, parašytas ir išleistas Lietuvoje. Knygos pradžioje S. Tarvydas pateikia geopolitikos sąvokos reikšmę. S. Tarvydas 13 metų mokytojavo įvairiose Lietuvos pradžios mokyklose ir gimnazijose. Tik 1940m., gavęs kvietimą skaityti paskaitas Vilniaus universitete ir Vilniaus pedagoginiame institute, S. Tarvydas palieka provinciją ir išvyksta į Vilnių.S. Tarvydas (pirmas iš dešinės) tarp 1942m. geografų laidos absolventų1944m. vokiečiai uždarė aukštąsias mokyklas. S. Tarvydas tuomet pasitraukė į Žemaitiją. Vėl sugrįžta į mokyklą. Šįkart – jis Tryškių progimnazijos mokytojas. Tuo laiku S. Tarvydas dažnai svečiuodavosi ūkininkų Arcišauskų namuose. Šiuose namuose likimas jį suvedė su gražia, vienturte šeimininko dukra. Po ilgų viengungystės metų, išsiilgęs šeimos židinio šilumos, S. Tarvydas vedė bendravardę Arcišauskaitę, net 22 metais jaunesnę už save merginą. Sutuoktiniai 1945 m. susilaukė pirmagimės Danutės. Tais pačiais metais S. Tarvydas su šeima persikėlė gyventi į Vilnių. Įsikūrė Universiteto gatvėje, keturių kambarių bute, kuris buvo erdvus, bet šaltas (žiemą apšerkšnydavo durys, užšaldavo kibire vanduo). 1946 m. šeimoje gimė antroji dukrelė Gina. Kad išmaitintų padidėjusią šeimyną, S. Tarvydas įsidarbino trijose vietose: Vilniaus Pedagoginiame institute, Vilniaus Universitete ir Mokslų Akademijoje. Kaip dėstytojas, S. Tarvydas nebuvo perdaug griežtas, bet buvo reiklus. Žinias jis vertino objektyviai, prie smulkmenų nesikabinėdavo ir už tai studentų buvo mėgstamas.S. Tarvydas nenustojo plėsti ir savo akiratį. Studijuoja universiteto Matematikos-gamtos fakultete ir 1946m. su pagyrimu įgyja geografo specialybę. Kartu darbuojasi ir Mokslų Akademijos Geologijos ir geografijos institute, kuriame ilgą laiką vadovavo Ekonominės geografijos poskyriui. Po “Geopolitikos” viešo išsižadėjimo ir pasmerkimo S. Tarvydui teko nutraukti pedagoginį darbą. Tolimesnė jo veikla iki pat išėjimo į pensiją 1972m. buvo susijusi su Mokslų Akademija, pradžioje – Geologijos ir geografijos institute, kuriame jis 1945-1963m. vadovavo moksliniam darbui, dirbdamas direktoriaus pavaduotoju. 1963m. reorganizavus institutą, S. Tarvydas liko dirbti Geografijos skyriuje. Ilgą laiką jis vadovavo savo paties įkurtai, ir su jo išėjimu iš grupės, žlugusiai, Ekonominės geografijos grupei.Pagrindiniai su šia grupe susiję darbai – tai monografija “Litovskaja SSR”, “Sovetskaja Pribaltika” ir “Lietuvos TSR ekonominė geografija”. Visos trys monografijos – autorių kolektyvų darbai. S. Tarvydas – ne tik vienas iš autorių, bet ir vienas iš šių monografijų iniciatorių. “Lietuvos ekonominė geografija” buvo ruošiama ir naudojama kaip vadovėlis aukštosiose mokyklose. S. Tarvydui vadovaujant, sutelkus geografų ir ekonomistų, dirbančių Mokslų Akademijoje pajėgas, atliktas Lietuvos ekonominis geografinis rajonavimas, kuris iš esmės nepakito iki šiol. Dirbdamas grupėje, S. Tarvydas skaitydavo pranešimus Pabaltijo ekonomistų geografų konferencijose, skelbdavo mokslinius straipsnius. Ryškūs nuopelnai ir gyventojų geografijos srityje. 1948m. jis paruošė darbą “Lietuvos kaimo sodybų tipai ir jų pasiskirstymas”, kurį apgynė kaip geografijos mokslų kandidato disertaciją. Tai buvo pirmasis stambus darbas, klasifikuojant kaimo gyvenvietes, kuris vėliau pratęstas kitų tyrinėtojų. S. Tarvydas nemažai dirbo ir kitose giminingose srityse. 1954m. išėjo jo paruošta “Lietuvos TSR fizinė-geografinė apybraiža”. 1958m. “Lietuvos fizinės geografijos” I-ame tome S. Tarvydas pateikė pirmąją Lietuvos fizinio-geografinio rajonavimo schemą. 1958m. jam buvo suteiktas docento vardas.S. Tarvydas, kaip tikras geografas, mėgo keliauti. Būdamas jaunas, aplankė ne vieną Europos šalį, saulėtas vasaros dienas praleisdavo Palangoje, Druskininkuose. Net jau būdamas senyvo amžiaus, poilsio dienomis pėstute patraukdavo prie Žaliųjų ežerų. Viliojo jį ir siauros senamiesčio gatvelės.1972m. S. Tarvydas išėjo į pensiją, bet kūrybinės veiklos neatsisakė. Rašė straipsnius enciklopedijoms, parengė knygelę jaunimui “Šimtas geografijos mįslių”, kuri buvo išleista jau po jo mirties. Labai svajojo parašyti knygą apie baltus. Deja, užbaigti jos nespėjo. Paklaustas buvusių bendradarbių, kaip jaučiasi būdamas pensijoje, S. Tarvydas atsakė, kad tik vieno gailisi – per vėlai išėjo. Jei būtų išėjęs anksčiau, būtų daugiau nuveikęs. Jis turėjo daug kūrybinių planų, kurių, deja, realizuoti nesuspėjo.1975m. birželio 17d. apie ketvirtą valandą ryto mirtis nusinešė jį į nežinią. S. Tarvydas surado Vilniuje, Rokantiškių kapinėse.KAZIMIERAS BIELIUKAS 1901 08 26 – 1991 05 04 Ežerai – žemės akys
Vienas iš Lietuvos limnologijos pradininkų, akademikas, profesorius, geografijos mokslų daktaras, pirmasis pokario metų Vilniaus universiteto rektorius K. Bieliukas nuėjo ilgą ir sudėtingą gyvenimo kelią. Dar nuo kaizerinių okupantų nukentėjo K. Bieliuko tėvas, už pabėgusių karo belaisvių sušelpimą maistu nubaustas katorgos darbams Vokietijoje, ir ten netekęs sveikatos. Prasidėjus antrajam pasauliniam karui, ir Lietuvai patekus į plėšrius Rytų bei Vakarų kaimynų nagus, kai kurie Bieliukų šeimos nariai atsidūrė Sibiro tremtyje, kiti – rezistenciniame pogrindyje, vėliau – emigracijoje. Nerepresuota liko motina, tačiau ir jai teko pasitraukti iš gimtojo kaimo prasidėjus kolektyvizacijai. Pagarba ir meilė šiai, daug gyvenime kentusiai moteriai nemaža dalimi bus nulėmusi tai, kad K. Bieliukas 1944m. vasarą nusprendė likti sovietų pakartotinai okupuojamoje Lietuvoje, rizikuodamas patekti į represijų girnas.Užimdamas aukštas pareigas sovietinės Lietuvos mokymo ir mokslo sistemoje, dėl savo kilmės (iš stambių ūkininkų šeimos) ir dėl artimųjų, tapusių, tos valdžios “klasiniais priešais”, šis žmogus rizikavo fiziškai ir morališkai. Dabar, po daugelio metų žvelgiant iš laiko perspektyvos, galima drąsiai tvirtinti, kad K. Bieliukui dėl savo įgimto optimizmo, energijos, puikios sveikatos ir gilių demokratinių pažiūrų, susiformavusių tėviškės aplinkoje ir lietuviškoje mokykloje, pasisekė nugalėti iš pirmo žvilgsnio nenugalimus prieštaravimus. Jis ėjo svarbias atsakingas pareigas mokslo srityje sovietinėje Lietuvoje ir sugebėjo likti doru žmogumi, pasiruošusiu padėti tos valdžios dėl įsitikinimų ar “klasinės” kilmės persekiojamiems žmonėms, norėjusiems studijuoti ir dirbti mokslo įstaigose. Tuo pačiu metu K. Bieliukas dirbo pedagogu Vilniaus universitete ir tęsė dar jaunystėje pradėtą Lietuvos ežerų tyrinėjimą, jo rezultatus skelbdamas specialioje mokslinėje literatūroje ir atskiromis knygomis.
Vienoje iš savo autobiografijų (1958) K. Bieliukas rašė: “Gimiau 1901 metais rugpjūčio 26 dieną Dugnų kaime, Paežerių valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje” (VUB. RS. F 176-29, 11). Iš šešerių vaikų, kurių susilaukė Bieliukui (jo tėvai), užaugo keturi. Kazimieras Bieliukas turėjo vyresnę seserį Viktoriją ir du jaunesnius brolius – Bronių ir Liudą. Kaip ir daugelio pasiturinčių Sūduvos ūkininkų šeimų, visi vaikai buvo leidžiami į pradžios mokyklą. Jiems pasisekė – netoli, už trejeto kilometrų, esanti Paežerių mokykla, įkurta 1868m., garsėjo gerais mokytojais ir gražiomis tradicijomis. Tiesa, tai buvo rusiška mokykla, nors joje visą laiką mokėsi tik lietuvių vaikai, mokyti buvo įsakyta rusiškai. Tačiau mokytojai (visi jie buvo Veiverių mokytojų seminarijos auklėtiniai) ne itin to draudimo paisė. Nuo 1886m. mokytojas Antanas Kilna beveik atvirai mokė vaikus lietuviškai skaityti iš maldaknygių, lietuviškai rašyti lentelėse grifeliais. Kažkam įskundus mokytoją caro valdžiai, tos lietuviškos pamokos nutrūko, tačiau tradicijos išliko. 1891m. persikėlusiai į naujas patalpas Paežerių mokyklai buvo lemta dar labiau išgarsėti. Artėjant 1905m. revoliucijai, mokytojai čia jau beveik nesislėpdami mokė lietuviškai. Revoliucijos dienomis mokykla virto savotišku įvykių centru. Baigiantis šio amžiaus pirmajam dešimtmečiui į Paežerių mokyklą keliuku pro ežerą atėjo būsimasis Lietuvos ežerų tyrinėtojas. Klasėje jį pasitiko mokytojas Antanas Šlekys. Tai būta griežto, reiklaus ir teisingo pedagogo, nusipelniusio mokinių ir jų tėvų padėkos. Šio mokytojo įtaka nemaža dalimi bus nulėmusi ir jo mokinio K. Bieliuko polinkį gamtotyros mokslams. Pastebėjęs vaiką gyvai domintis augalais, žvėreliais, paukščiais, Rausvės upelio potvyniais ir ežero gyvūnais, A. Šlekys vyresniuose skyriuose jam parinkdavo literatūros apie gamtą, duodavo paskaityti tuo metu jau gana gausiai išeinančių lietuviškų laikraščių, rašinių gamtos klausimais. Gerais pažymiais mokyklą baigusį berniuką mokytojas A. Šlekys pradėjo rengti į Marijampolės gimnaziją. Parengė, tačiau K. Bieliukui tuo metu mokytis nebuvo lemta. 1914 m. vasarą prasidėjo pirmasis pasaulinis karas. Dar vaikystėje tėvų įpratintas prie darbo, likęs karo metais gyventi tėviškėje, Kazimieras kartu su seserimi ir jaunesniais broliais dirbo visus žemės ūkio darbus. Arė, akėjo, sėjo, pjovė šieną, kirto rugius ir kviečius, kūlė. Nuo mažumės ganęs galvijus, mokėjo elgtis ir dirbti su arkliais, taisyti visus ūkio padargus. Jam, vyriausiajam sūnui, užgriuvo ant pečių didžioji darbų ir rūpesčių dalis, kai tėvas vokiečių karo lauko teismo kartu su keletu kaimynų buvo pasmerktas katorgos darbams Vokietijoje už pabėgusių rusų belaisvių slėpimą ir rėmimą. Tėvas grįžo tiktai baigiantis karui, pasiligojęs, kankinamas reumato.Susikūrus nepriklausomai Lietuvai, Bieliukai tuojau susirūpino tolesniu vaikų mokymu. Kazimiero raginti nereikėjo. Tuo metu būsimajam ežerotyrininkui ėjo aštuoniolikti metai, todėl jau pats galėjo spręsti, kokiais keliais, ir ko sieks. Tėvas nedraudė sūnui rinktis gimnaziją – jų tuo metu Marijampolėje, Vilkaviškyje jau buvo keletas. Jautęs polinkį gamtos mokslams, ir patartas savo mokytojo, K. Bieliukas pasirinko Marijampolėje įsikūrusią realinę gimnaziją, kurioje buvo sustiprintai dėstomi gamtos ir tikslieji mokslai. Ši mokykla, formavusi demokratines moksleivių pažiūras ir išugdžiusi gražų būsimosios pažangios lietuvių inteligentijos bei mokslo darbuotojų būrį, gyvavo neilgai. Atėję į valdžią krikdemai 1925 m. už “blogą pavyzdį” kitų mokyklų ir miesto jaunimui, bijodami konkurencijos savoms gimnazijoms Sūduvoje, Marijampolės realinę gimnaziją uždarė (Profesorius…, 1983). Toje mokykloje dėstė žinomi pedagogai S. Totorius, P. Bliūdžius, A. Lastas, S. Matulaitis ir kiti. Matematikas Totorius savo mokiniui K. Bieliukui suteikė žinių, labai reikalingų jam vėlesnėms studijoms ir moksliniam darbui. Svarbios buvo ir poeto A. Lasto pamokos, ugdžiusios meilę gimtajai lietuvių kalbai, literatūrai, Tėvynės gamtos grožiui.Stodamas 1924 m. į Kauno universiteto Matematikos-gamtos fakultetą studijuoti biologijos, K. Bieliukas jau buvo suaugęs, beveik trečią dešimtį metų įpusėjęs vyras. Būdamas studentu, ėmėsi bet kokios tarnybos, kad dėl pinigų stygiaus nereikėtų dairytis į tėviškę, pamažu atsigaunančią po ištikusių nelaimių. 1926 m. nuo ankstyvo pavasario iki vėlaus rudens jis dirbo ŽŪA žemės tyrėju ir rūšiuotoju (LMA archyvas. F 1, A. 6, B 4004 138). Čia jis pirmą kartą galėjo pritaikyti universitete įgytas žinias. Studijų metu formavosi K. Bieliuko pasiryžimas tapti geografu, nors panašios specialybės universitete dar nebuvo. Žymus geografas V. Chomskis, universitete studijavęs taip pat ne geografiją, o matematiką ir fiziką, K. Bieliuko gimimo septyniasdešimtmečio proga rašė: “Tuo metu Kauno universitete nebuvo geografijos specialybės, o gimnazijose geografiją dėstė istorikai ir biologai. Pati geografinė mintis Lietuvoje buvo menkai paplitusi. Daugelis intelektualų turėjo miglotą supratimą apie geografijos mokslus ir jų dėstymą universitete ignoravo” (V. Chomskis, 1971). Kauno universitete, kuriantis Geografijos katedrai, 1932m. pradžioje K. Bieliukas buvo pakviestas dirbti laborantu. Čia, jis, žingsnis po žingsnio, praėjo gyvenimo ir savo srities specializacijos mokyklą, dirbo jaun. laborantu, vėliau jaun. asistentu, asistentu, vyr. asistentu. Šioje katedroje, dirbusių profesorių rūpesčiu, jis stažavosi užsienio aukštosiose mokyklose, ruošė ir apgynė mokslinius darbus.Ketvirtajame dešimtmetyje K. Bieliukas susiformavo kaip mokslininkas geografas, limnologas, ežerų ir, suprantama, tuos ežerus maitinančių vandeniu upių tyrinėtojas, paskelbė svarbius savo mokslinius darbus. Reikštis periodikoje mokslo populiarizacijos straipsniais jis bene bus pradėjęs 1932m. (Nafta, jos produkcija ir ištekliai – “Kosmos”, Kaučiukas – “Kultūra” ir kt.). Tų pačių metų rudens semestrui jis buvo komandiruotas stažuotis į Latvijos universiteto Fizinės geografijos institutą, kurio vadovas buvo pasaulinio masto mokslininkas prof. R. Putninš. Neilgas, tačiau intensyvus bendravimas su šiuo profesoriumi didelės įtakos Kauno universiteto laborantui, jo mokslinių interesų formavimuisi. 1934 m. prof. R. Putninš mirė, eidamas penkiasdešimtuosius metus. K. Bieliukas žurnale “Kosmos” paskelbė jo nekrologą, tais pačiais metais išleistą dar atspaudu su velionio portretu (Knygos…, 1997). 1933-1936 m. jaunas limnologas intensyviai dalyvavo ekspedicijose, vis daugiau dėmesio skirdamas Pietų Lietuvos ežerams. Remiantis K. Bieliuko ir kitų ežerotyrininkų surinkta bibliografija, geografas A. Stanaitis paskelbė 1860-1945 m. publikuotos literatūros apie Lietuvos ežerotyrą sąrašą, kuriame atsispindi svarbiausi rusų, lenkų ir lietuvių darbai šia tema (Geografija…, 1971). 1934 m. K. Bieliukas nemažai laiko skyrė mokslo populiarizacijos temoms. Tais metais pasirodė jo knygelė “Pokarinės poliarinės kelionės 1914-1934 “, atskirais atspaudais publikacija iš “Kosmos” žurnalo “Vandenynų ir jūrų ribos”; iš “Mokyklos ir gyvenimo” – brošiūra “Žemės paviršiaus modelių darymas mokyklose”, taip pat recenzija apie naują K. Pakšto monografiją “Baltijos jūra”. 1935 m. žurnale “Kosmos” K. Bieliukas paskelbė tris straipsnius apie Ilgio, Kietaviškio, Tauragnų, Lobės ir Lobelės ežerų morfologiją ir morfometriją. Pirmųjų dviejų ežerų tyrinėjimo duomenys 1936 m. buvo išleisti atskira knygele (Knygos…, 1997). “Kosmos” žurnale skelbiamoje “Geografinėje kronikoje”, kurią ruošė K. Bieliukas, skaitome tokį įrašą: “1934 m. gruodžio ir 1935 m. sausio mėn. man pačiam teko atlikti ežerų giluminių matavimo darbus nuo ledo Dovinės baseino ežeruose” (Kosmos…, 1935). Intensyviai dirbdamas šios upės baseino ežeryne, nusidriekusiame daugiau kaip 543 km² plote Marijampolės, Alytaus ir Seinų apskrityse, jis parengė ir įteikė gynimui daktaro disertaciją “Dovinės baseino ežerai”, kurią apgynė VDU 1936 m. Šis mokslinis darbas, paskelbtas 1937 m. “Vytauto Didžiojo Universiteto Matem.-gamtos fak. darbuose”, tais pačiais metais pasirodė ir atskiru leidiniu (Knygos…, 1997).1936-1938 m. K. Bieliukas mokslinėje periodikoje paskelbė straipsnius apie Žaslių, Lemano, Statkūniškių, Kalvių, Vievio, Platelių ežerų morfometriją ir morfologiją. Beveik visi šie darbai buvo netrukus išleisti atskiromis knygelėmis (Knygos…, 1997).1938-1939 m. K. Bieliukas buvo komandiruotas į Prahos universiteto Geografijos institutą. Čia jis, vadovaujamas prof. B. Šalamono, parengė ir apgynė habilitacinį darbą hidrografine tema “Ogžės upė”, įgydamas teisę dėstyti aukštojoje mokykloje. Be Čekoslovakijos, gilindamas geografines žinias ir plėsdamas akiratį, ketvirtajame dešimtmetyje, K. Bieliukas lankėsi Suomijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Vengrijoje, Rumunijoje ir Lenkijoje. Studijos ir kelionės po Vakarų ir Šiaurės Europos šalis suformavo K. Bieliuką geografą-mokslininką, limnologijos specialistą. Į Lietuvą K. Bieliukas grįžo prasidėjus Lenkijos ir Vokietijos karui. Tolesni įvykiai susiklostė taip, kad laiką, skirtą tyrinėti ežerams, jam teko dalinti su pedagogo ir administratoriaus pareigomis. Vos tik Vilnių grąžino Lietuvai pradėjo veikti Universitetas. K. Bieliukas į Vilnių atvažiavo jau būdamas docentu ir buvo paskirtas Fizinės geografijos katedros vedėju. Kvalifikuotų specialistų Universitetui labai trūko, todėl jo pareigos greitai keitėsi. Savo autobiografijoje jis rašė: “1940 m. rudens semestre buvau paskirtas profesoriumi, Fizinės geografijos katedros vedėju. Skaičiau bendrosios Fizinės geografijos ir limnologijos kursus. Nuo 1940 m. spalio mėn. iki 1941 m. birželio mėn. dirbau Vilniaus universitete prorektoriumi ūkio reikalams. Vokiečių okupacijos metu iš šių pareigų buvau atleistas ir degraduotas į docentus”. Dėl ramaus, tolerantiško charakterio, stengimosi viešai nedeklaruoti savo demokratines politines pažiūras ir moralines nuostatas, gebėjimo dirbti aukštojoje mokykloje tomis audringomis įvykių kupinomis dienomis K. Bieliukui sekėsi išvengti aštresnių konfliktų su greitai viena kitą keitusiomis valdžiomis. Šie charakterio ir pažiūrų bruožai, blaivus įvykių ir žmonių vertinimas profesoriui buvo itin reikalingi pirmaisiais pokario metais, kai grįžus į Lietuvą sovietų valdžiai, padėtis dar labiau komplikavosi.Apleisdamas Vilnių 1945 m. J. Movšovičius parašė K. Bieliukui, tuometiniam .1944 m. vasarą, sovietinei armijai artėjant prie Vilniaus, į Vakarus pasitraukė nemaža hitlerininkų uždaryto Vilniaus universiteto dėstytojų bei studentų, tarp jų, ir rektorius M. Biržiška. K. Bieliukas liko Vilniuje. Prasidėjus mūšiams dėl miesto, glaudėsi Universiteto centrinių rūmų pastatuose ir požemiuose. Kartu su kitais, čia pasislėpusiais universiteto darbuotojais rūpinosi, kad nežūtų turtinga universiteto biblioteka. “Ją, centrinius universiteto rūmus saugojo ir nuo gaisrų gynė prof. Kazimieras Bieliukas, prof. Vosylius Sezemanas, prof. Juozas Baldžius, sargas Bronius Zaremba ir kiti universiteto darbuotojai” (Vilniaus…, 1994). Ant bibliotekos stogo jie budėdavo pasikeisdami dieną ir naktį. B. Zaremba pasakojo, kaip vieną kartą budėdami kartu su K. Bieliuku, nedidelę padegamą bombą užpylę arbata iš termosų, o vėliau baigę gesinti iš palėpės atneštu smėliu. Jiems pasisekė įkalbėti ir vokiečių kareivį, saugojusį benzino statines, suvežtas į Skargos (Didžiojo) kiemo pakraščius ir skirtas Universiteto padegimui traukiantis iš miesto. Šis neprijungė padegamojo sprogiklio laidų ir benzinas neužsidegė (Iš pokalbio…, 1953). Pasibaigus karo veiksmams mieste, 1944 m. liepos mėn. 16 d. K. Bieliukas buvo paskirtas Vilniaus universiteto rektoriumi. Nelengva administracinė ir moralinė našta užgulė jo pečius. Didelė profesūros dalis pasitraukė į Vakarus, bijodama grįžtančios sovietų valdžios. Universiteto patalpos, laboratorijos buvo nusiaubtos, tuščios, langai be stiklų, neveikė šildymo sistema, vandentiekis, nebuvo elektros. Didžioji dalis aparatūros, įrengimų, medžiagų išgrobstyta dar hitlerininkų laikais Universiteto uždarymo metu. Vilniaus Universiteto atkūrimo darbas prasidėjo dar nesibaigus karui, Žemaitijoje vykstant mūšiams su vokiečiais. Tuo pat metu Lietuvoje jau prasidėjo ginkluotas rezistencinis judėjimas prieš grįžusius senuosius okupantus ir vietinius jų pakalikus, toliau sekė sovietų valdžios represijos, areštai, trėmimai. Dalis Lietuvoje likusių mokslininkų ir pedagogų buvo karo veiksmų išsklaidyti provincijos miestuose ir kaimuose, kai kurie iš jų abejojo, ar iš viso verta grįžti į Vilnių ar Kauną.Naujai paskirtas Vilniaus universiteto rektorius K. Bieliukas apie šios aukštosios mokyklos atkūrimą pranešė per radiją. Kalbėdamas eteryje kvietė išlikusį mokslinį pedagoginį personalą rinktis į Alma mater. Tačiau šis procesas vyko vangiai. Abejodami dėl savo ir artimųjų likimo, būsimo darbo sovietinėje sistemoje pobūdžio, docentai ir profesoriai neskubėjo grįžti. Sužinojęs jų adresus, K. Bieliukas siuntė pas juos patikimesnius autoritetingus mokslo darbuotojus, tarp jų – ir grįžusius iš evakuacijos Tarybų Sąjungoje. Tokiu būdu specialiai į Biržų apskritį komandiruotas K. Korsakas įkalbėjo grįžti į Universitetą V. Mykolaitį-Putiną. Po pakartotinų rektoriaus raginimų per radiją ar jo komandiruotų pasiuntinių prašymų rudeniop į Vilnių susirinko 24 profesoriai ir docentai (tai sudarė vos 31% iš dirbusių prieš karą), 34 jaunesniojo personalo nariai ir 82 ūkio bei administracijos darbuotojai. Matydamas, kad su tokiomis jėgomis bus sunku pradėti mokslo metus, rektorius kvietė dirbti dėstytojais, asistentais savo pažįstamus gabius pedagogus iš provincijos, turinčius mokslo tiriamojo darbo polinkių. Tą patį daryti K. Bieliukas ragino ir kitus Universiteto profesorius, fakultetų dekanus ir katedrų vedėjus, kuriems buvo pavesta komplektuoti mokslinį ir pagalbinį personalą. Vėliau K. Bieliukas buvo kaltinamas dėl kai kurių atsitiktinių žmonių pakvietimo dirbti Universitete, dėl nepakankamos jų mokslinės kvalifikacijos dirbti aukštojoje mokykloje, tačiau tai būta vienetų. Bendra tuometinio rektoriaus strategija ir taktika komplektuojant Universiteto dėstytojų kadrus pasiteisino. To nepadarius, Vilniaus universitetui būtų nedelsiant pasiūlyta parama “aukštos kvalifikacijos marksistinę ideologiją įvaldžiusiais kadrais” iš vadinamų broliškų respublikų. Rusifikacijos ir totalinio politizavimo banga pagrindinę Lietuvos aukštąją mokyklą būtų užplūdusi daug anksčiau, visiškai nesusiformavusią. Kai vėliau toji banga atsirito, Universitete jau buvo jėgų, pagaliau ir patyrimo tai akcijai priešintis. Šiam patyrimui pagrindus dėjo ne kas kitas, o rektorius K. Bieliukas ir jo bendražygiai.Ne mažiau sudėtinga buvo ir studentų priėmimo problema. Prasidėjo oficialus ir neoficialus jaunimo filtravimas per politinį ir socialinį sovietinės valdžios koštuvą. Rektorius ir jo bendraminčiai rektorate ir fakultetuose stengėsi padėtį jaunimui to filtro išvengti. Būta ir kitų sunkumų. Dėl Lietuvos vakarinėje dalyje dar tebevykstančio karo nebuvo reguliaraus transporto, vėlavo elementarus patalpų ir bendrabučių parengimas. Tiktai spalio mėnesio viduryje prasidėjo paskaitos aštuoniuose fakultetuose. Mokymas vyko nekūrenamose auditorijose ir laboratorijose, neretai be elektros šviesos. 1944-1945 m. m. buvo įregistruoti 986, baigė 887 studentai (Vilniaus…, 1994). Skaičiaus sumažėjimą lėmė prasidėjusi emigracija į Lenkiją, blogėjančios materialinės bei politinės sąlygos, tiek studentams, tiek ir dėstytojams. Ir vieni, ir kiti sovietinės valdžios buvo vertinami pirmiausia ne pagal gabumus, dalykines savybes, žinias ir kvalifikacijas, o pagal politinius ir idėjinius kriterijus. Nepaisant padėties sudėtingumo Universitete, K. Bieliukas nuolatos rūpinosi akademiniu jaunimu, priimdavo pas jį atėjusį kiekvieną studentą, išklausydavo ir padėdavo kuo galėdamas. Studentai mėgo ir gerbė savo rektorių. Po šventinių vakarų, kurie tuomet dažniausiai vykdavo Universiteto centrinių rūmų Teatro salėje, programai pasibaigus būdavo šokama. K. Bieliukas dažnai keletui valandų likdavo kartu su jaunimu, mielai pašokdavo. Užtat rektoriui nereikėdavo ilgai raginti studentus, kai būdavo kviečiami į talką, tvarkant Universiteto patalpas ar viešus karo griuvėsių valymo darbus mieste.Ne mažiau artimi ryšiai K. Bieliuką siejo su iš tų pačių tėviškės apylinkių kilusiu fiziku, akademiku K. Baršausku, kuris dėstė Kauno universitete nuo 1944 m., buvo Elektrotechnikos fakulteto dekanu, nuo 1950 m. – Kauno politechnikos instituto rektoriumi.Savo bendradarbiams geografams K. Bieliukas yra pasakojęs, kaip gelbėjo vieną fiziką, kuriam grėsė nemalonumai. Kreipėsi į K. Baršauską. Šis pasakęs: “Gerai, Kazimierai, atsiųsk jį man, bus kaip pas dievą ausyje”. 1946 m. vasarą keitėsi Vilniaus universiteto rektorato sudėtis. Rektorius prof. K. Bieliukas ir prorektorius prof. J. Matulis perėjo dirbti į atkurtą Mokslų akademiją. Pirmasis – MA prezidiumo akademiku-sekretoriumi, Geologijos ir geografijos instituto direktoriumi, likdamas dar ir universiteto dėstytoju, o antrasis – MA prezidentu. Naujuoju rektoriumi buvo paskirtas Z. Žemaitis.Mokslų akademijoje K. Bieliukas dirbo daugiau kaip trisdešimt metų. Po reorganizacijos 1963 m., panaikinus Geologijos ir geografijos institutą, iki 1978 m. dirbo Zoologijos ir parazitologijos instituto Geografijos skyriaus vadovu.K. Bieliukas kartu su M. Gudonyte ir V. Gudeliu aptaria mokslinių darbų planusKartu su savo išugdytais geografais K. Bieliukas tęsė ir mokslinį darbą. Jo straipsniai ežerotyros klausimais, pranešimai konferencijose buvo skelbiami mokslinėje literatūroje. Knyga “Ežerotyros pagrindai” buvo apibendrintas pagrindinis jo skaitytas universitete paskaitų kursas. Palankiai priimta mokslininkų ir studentų, knyga buvo užpulta recenzentų partinėje spaudoje. Didžiausias priekaištas autoriui buvo dėl per dažno užsienio autorių veikalų citavimo, nustelbusio sovietinius šaltinius. Negelbėjo ir tai, kad K. Bieliukas 1959 m. jau buvo įstojęs į TSKP. Tais laikais kaltinimas “keliaklupsčiavimu vakarams” buvo mėgiamas partinių kritikų, siekiančių sužlugdyti autorių. K. Bieliukas pradžioje labai pergyveno dėl tokio grubaus išpuolio prieš jo knygą, bendradarbiams net yra sakęs: “Tai ką man, vaikyčiai, reikės daryti? Negi nusišauti?” (VUB RS F 176-29, 11). Šautis, žinoma, jis nesiruošė, tačiau mėgiamas profesoriaus žodelis “vaikyčiai” skambėjo kažkaip įtartinai graudžiai. Tik jaunesnių bendradarbių nuramintas, kad tam recenzentui, tiksliau – recenzentei (beje, buvusiai K. Bieliuko studentei) reikėtų padėkoti – žmonės skaito ir vertina tik sukritikuotas knygas – profesorius apsiramino. Po kurio laiko K. Bieliukas savo bendradarbei M. Gudonytei parodė JAV lietuvių spaudoje paskelbto straipsnio “Marksistė prieš profesorių” ištrauką. Ten buvo taikliai pasišaipyta iš Politinės ir mokslinės literatūros leidyklos darbuotojos pastangų suniekinti rimtą knygą, remiantis tokiais “ežerotyros specialistais kaip Marksas ir Stalinas”. Šio straipsnio originalą K. Bieliukui buvo paskolinę MA spec. skyriaus darbuotojai, su kuriais profesorius neblogai sugyveno.Užimtas administraciniu darbu Mokslų akademijoje ir apkrautas visokiomis oficialiomis, pusiau visuomeninėmis pareigomis – vienu metu buvo net 5 mokslinių tarybų nariu, Gamtos apsaugos komisijos prie MA Prezidiumo pirmininku – K. Bieliukas surado laiko ir moksliniam pedagoginiam darbui. Daugelį metų Vilniaus universitete skaitė studentams fizinės geografijos ir ežerotyros kursus, vadovavo diplominiams darbams ir aspirantams. Be jau minėtos triukšmą sukėlusios knygos “Ežerotyros pagrindai”, jis parašė skyrius apie ežerus ir kitiems originaliems respublikos aukštųjų mokyklų geografijos vadovėliams, skirtiems fizinei ir ekonominei geografijai. Už fizinės geografijos vadovėlį (1958) K. Bieliukui kartu su kitais autoriais buvo suteikta respublikos premija. Kartu su inžinieriumi J. Krikščiūnu K. Bieliukas sudarė pirmąjį Lietuvos ežerų katalogą (1953). Jo pastangomis 1957 m. buvo įkurta Lietuvos geografinė draugija. K. Bieliukas, išrinktas draugijos prezidentu, neslėpė, kad tai yra atkurtoji Lietuvos geografinė draugija, sukurta 1934 m. pradžioje ir noriai pasakodavo apie savo darbą, kai buvo jos sekretoriumi. Deja, oficialiai pareikšti apie draugijos veiklos tęstinumą tais laikais buvo neįmanoma.K. Bieliukas buvo žinomas ir savo visuomenine veikla – neretai kalbėdavo per radiją, vėliau pasirodydavo televizijoje, rašė straipsnius spaudai, paskelbė keletą mokslo populiarizacijos knygelių. Tačiau nepersistengė kaip kiti sovietmečio profesoriai ir akademikai, lenktyniavę, kas daugiau prirašys ir prikalbės, kas bus dažniau linksniuojamas spaudoje ir per radiją. Daug straipsnių ir pasisakymų spaudai iš K. Bieliuko, kaip Gamtos apsaugos komisijos prie MA prezidiumo pirmininko, prašydavo prasidėjus “didžiųjų stalininių gamtos pertvarkymo planų” realizavimui popieriuje, liūdnai pagarsėjusio Lysenkos, “mokslinių idėjų” propagavimui ir kitokiems svaičiojimams, pradedant durpių pūdinio puodelių įdiegimu daržininkystėje, baigiant kukurūzais laukininkystėje. Neretai į redakcijų prašymus profesorius atsiliepdavo taip: “Mielai, bet dabar negaliu, esu labai užimtas. Jei labai reikia mano parašo, duokite tekstą, pasirašysiu”. Ir davė, ir pasirašė, ir spausdino. Kartais net tekstas nebūdavo autoriui parodomas – užtekdavo telefonu gauto sutikimo spausdinti ir padėti parašą. Tokie su žirklėmis sumontuoti straipsniai – vertimai iš rusų spaudos lietuviškuose laikraščiuose tais laikais pasirodydavo ne tik su akad. prof. K. Bieliuko parašu. Tada dirbau spaudoje ir gerai žinau, kaip tai buvo daroma. Prisimindamas apie tai, profesorius vėliau sakydavo: “Visa laimė, vaikyčiai, kad niekas, be cenzoriaus ir redaktoriaus, tokių straipsnių neskaitydavo. Net aš pats ne visus skaičiau, nors ir su mano parašu spausdino”.
Dirbdamas Mokslų akademijoje, K. Bieliukas taip pat nevengė padėti žmonėms, turėjusiems keblumų su sovietine sistema. Kai iš Sibiro tremties grįžo vienas vaikinas, sugebėjęs baigti Irkutsko universitetą ir nenorėjęs ten likti, K. Bieliukas jį tą pačią grįžimo dieną aprūpino bendrabučiu. Tuojau pat įstojęs į Geologijos ir geografijos instituto aspirantūrą, jis baigė ją ir parengė gynimui disertaciją. Partiniai biurokratai tik tuomet apsižiūrėjo, ką aspirantūron priima akademijoje, kai laikraštis paskelbė apie būsimą disertacijos gynimą. Ilgai tuomet partiniuose aktyvuose ir plenumuose linksniavo institutą už “politinio budrumo netekimą ruošiant mokslininkų kadrus”. Disertacijos gynimą teko porai metų atidėti, kol aprims triukšmas. “Pakentėkit, vaikyčiai, tuojau jie apsiramins, užmirš, nusitvers karšti kokį kitą vargšelį”, – ramino saviškius profesorius. Taip ir buvo. Šiandien tas buvęs aspirantas – prof. hab. m. dr. Algirdas Račinskas dirba Vilniaus pedagoginiame universitete ir nepraleidžia progos priminti visiems, kokius žmones jis sutiko Geologijos ir geografijos institute grįžęs iš tremties. Žmonių, kuriems padėjo profesorius, buvo daug, bet užmiršti, ką tau kas nors padarė gera, yra daug lengviau ir paprasčiau, nei prisiminti skriaudą.K. Bieliuko darbas ir veikla buvo sovietinės valdžios įvertinta ordinu (1947), keletu medalių ir nusipelniusio mokslo veikėjo vardu (1965).K. Bieliuko darbo ir veiklos oficialų vertinimą anais laikais rodo ir kuklios 25 eilutės apie jį, išspausdintos 4 skilčių puslapyje 1985 m. išleistoje “Tarybų Lietuvos enciklopedijoje”. Tekste nesugebėta net tiksliai nurodyti, kada profesorius buvo Vilniaus universiteto rektoriumi.K. Bieliukas mėgo bendrauti su žmonėmis, buvo tolerantiškas kitaip mąstantiems, niekam neteko girdėti jo kalbančio pakeltu tonu.Asmeninis K. Bieliuko gyvenimas susiklostė ne itin sklandžiai. Tiesa, su broliu Broniumi profesorius suspėjo pasimatyti. Prasidėjus Lietuvoje pertvarkai, šis buvo atvažiavęs aplankyti gimtojo krašto, tėvų kapų. Išėjus į pensiją, paskutinius gyvenimo metus profesoriui teko praleisti pensionate, prisiglaudusiame Baltupių miške, pakeliui į jo mėgtus ir kadais tyrinėtus Žaliuosius ežerus. Kodėl taip atsitiko, rašyti būtų neetiška. Tai galėtų įskaudinti K. Bieliuko gimines ir kai kuriuos artimus žmones, kuriuos profesorius mylėjo ir gerbė iki savo gyvenimo pabaigos.Profesorius akademikas Kazimieras Bieliukas mirė 1991 m. gegužės 4 dieną. Palaidotas Antakalnio kapinėse, pačiame aukščiausiame pietryčių kalnelyje. Giminių pastangomis profesoriui pastatytas gražus juodo marmuro paminklas. Vėlinių dieną buvę jo mokiniai ant kapo kasmet uždega žvakeles, prisimindami savo profesorių, tiek daug davusį mokslui, kurį vadiname Lietuvos geografija.VACLOVAS CHOMSKIS 1909 11 14 – 1976 04 22 Talentingas mokytojas ir mokslininkas
Prie tokių asmenybių drąsiai galima priskirti įžymų kartografą ir limnologą, mokslininką ir pedagogą, mokslo organizatorių ir visuomenininką, nusipelniusį mokslo veikėją, Respublikinės premijos laureatą, habilituotą mokslų daktarą, profesorių Vaclovą Chomskį. V. Chomskis buvo neeilinė asmenybė, tačiau jam gyvam buvus apie šį žmogų žinojo tik artimi kolegos, buvę ir tuomet studijuojantys studentai bei disertantai. Nedidelės publikacijos pasirodydavo tik kas dešimtmetį, švenčiant apvalius jubiliejus, kurių, deja, jam gyvam buvus nedaug tebuvo. O ir pats profesorius nemėgdavo švęsti savo gimtadienių. Jis sakydavo, kad gimtadieniai jam primena apie artėjančią senatvę. Būsimasis mokslininkas gimė 1909 m. lapkričio 14 dieną Rietave (Plungės raj.), Oginskio orkestro muzikanto šeimoje. Dvaro parko pakraštyje Jūros pakrantėje prabėgo nelengva būsimo mokslininko ir didžio pedagogo vaikystė. Šeima buvo gausi. Gimė dvylika, bet augo tik šeši vaikai. Tėvas su orkestru neretai gastroliuodavo. Vėliau jis grojo kariuomenės orkestre. Tėvas buvo geras, mielas, jausmingas žmogus, šeimos mylimas. Šeima gerbė ir jo profesiją. Jo pėdomis pasekė du vaikai. Norėta ir kitus mokyti muzikos. Mažasis Vacius irgi buvo raginamas mokytis muzikos – vargonuoti. Išsisukinėjęs nuo šio užsiėmimo užsitraukdavo nemalonę, ir būdavo baudžiamas – turėjo eiti klapčiukauti, ganyti, supti mažyti broliuką. Tėvas nuo mažens Vaciui įskiepijo meilę gamtai. Jis sakydavęs: “Neužmušk nė vieno gyvio”. Šią tėvo priesaką profesorius puoselėjo visą gyvenimą, ir ne tiktai gyvūnų atžvilgiu. Jis sakydavo: “Gamtoje aš jaučiuosi geriau nei mieste. O geriausia man prie ežerų. Gal todėl aš juos tyrinėju visą gyvenimą, gal todėl apie juos ir daktaro disertaciją parašiau…” Nors tėvas buvo šeimoje didelis autoritetas, tačiau vaikus augino ir auklėjo motina, kuri, profesoriaus žodžiais tariant, buvo neeilinė moteris. Kilusi iš šviesios šeimos, išsilavinusi, mokėjusi keletą kalbų. Jos didžiausias troškimas buvo išleisti visus vaikus į mokslus ir matyti juos laimingus. Motiną profesorius be galo mylėjo ir jos klausė. Profesorius labai nemėgo lošti kortomis, bet iš meilės motinai prisiversdavo su ja sulošti kokią partiją.V. Chomskis (centre) tarp Vilniaus universiteto Fizinės geografijos katedros darbuotojų: sėdi iš kairės į dešinę K. Bieliukas, V. Suchotskaja, D. Galvydytė, Z. Mažeika, stovi Č. Kudaba, E. Michaliukaitė, J. Petrauskaitė ir L. Krasauskas
Rietave baigęs 4 gimnazijos klases V. Chomskis įstojo į Kauno technikos mokyklą, bet netrukus iš ten perėjo į mokytojų profsąjungos vakarinę gimnaziją, nes reikėjo užsidirbti pragyvenimui. Toliau rašo pats profesorius: “Mano atestate buvo vieni penketai. O penketukininkams paprastai būna sunku išsirinkti ką studijuoti. 1929 m. įstojau į humanitarinių mokslų fakulteto filosofijos skyrių. Bet jau pirmoji paskaita mane tiek atbaidė, kad daugiau čia nebepasirodžiau. Berods, tai buvo logikos paskaita, kur būta tiek abstrakcijų… O aš, matyt, iš prigimties daugiau linkęs prie konkretumo. O kai mintimis grįžtu į jaunas dienas, į studijų dienas, tai ir dabar jos man atrodo buvusios pačios sunkiausios. Vedžiau jaunas – jau antrame kurse, studijavau uždarbiaudamas pamokomis. Auginome mažą dukrelę. Čia dar prikibo liga. O už vieną gydymo procedūrą – 15 litų… Matyt, tik jaunystės optimizmas ir pareiga šeimai padėjo nugalėti visas bėdas”.
1936 m. baigė Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, įgydamas matematiko ir fiziko specialybes. Tais pačiais metais pradėjo mokytojauti Kauno suaugusiųjų gimnazijoje, kurioje pats mokėsi. Vėliau porą metų – Rokiškio gimnazijoje dėstė matematiką, fiziką ir fizinę geografiją. Mokytojaudamas gimnazijoje V. Chomskis savo iniciatyva dirbo mokslinį darbą, specializavosi matematinėje kartografijoje. 1940 m. reorganizavus Universitetą iš Kauno į Vilnių, buvo perkeltas Matematikos-Gamtos fakultetas. Tais pačiais metais V. Chomskis buvo kviečiamas dirbti į Fizikos katedrą ir tuo pat metu jam buvo pasiūlyta asistento vieta Geografijos katedroje. Gerokai padvejojęs vis dėlto pasirinko geografiją. Nugalėjo tėvo įskiepyta meilė gamtai. Praūžus karui 1944 m. V. Chomskis energingai įsijungė į nuniokoto Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto kūrimą. 1945 m. jis buvo išrinktas naujai organizuojamos Kartografijos katedros vedėju, o 1952 m. tapo jungtinės Fizinės geografijos ir kartografijos katedros vedėju. Šiose pareigose dirbo iki 1968 metų. 1946 m. V. Chomskis pradėjo eiti Gamtos fakulteto dekano pareigas. Į šias pareigas jis buvo daug kartų perrenkamas ir dirbo dekanu net 18 metų. Jam teko dirbti ir kurti svarbiausiu ir sunkiausiu Gamtos mokslų fakulteto istorijos laikotarpiu. Iki tol Universitete tokio fakulteto, kuriame sistemiškai būtų rengiami biologai, geografai ir geologai, nebuvo. Reikėjo jį sukurti, neturint nei patirties, nei tradicijų. Profesoriui V. Chomskiui vadovaujant fakultetas išaugo. Buvo įsteigtas biologijos mokslų neakivaizdinis skyrius, pradėta rengti geologus kaimyninėms respublikoms. Įgyvendintas diferencijuotas specialistų biologų ir geografų rengimas. Šių naujovių įgyvendinimas buvo nelengvas, pareikalavęs nemažai jėgų, laiko ir sumanumo. V. Chomskis buvo Gamtos mokslų fakulteto siela – dekanas, pedagogas, mokslininkas. Trisdešimt brandžių savo gyvenimo metų jis praleido čia, lyg savo namuose, aštuoniolika metų iš jų, vadovaudamas fakultetui. Kaip rašo prof. A. Basalykas: “Pradėjęs specializuotis kartografijoje V. Chomskis pirmiausia susirūpino kartografinio išsilavinimo lygio kėlimu mokyklose. Jis stengėsi aprūpinti mokyklas įvairiais geografiniais žemėlapiais, versdamas juos iš rusų kalbos, tvarkė geografinių pavadinimų transkripciją, ir kt. Sklaidant rankraštį “Istorinė kartografijos apžvalga”, pastebima, kad prof. V. Chomskis į šią sritį gilinosi labai rimtai. Jis ją pradeda seniausiais kartografiniais leidiniais, siekiančiais keletą tūkstančių metų prieš mūsų erą, ir baigia netolimos praeities Lietuvos kartografiniais paminklais. Apie vieną iš jų 1948 m. V. Chomskis parašo kandidato disertaciją “1613 metų Lietuvos žemėlapio analizinis vertinimas su kartografinio vaizdo vystymusi”. Pasak prof. Č. Kudabos: “Šis žemėlapis – tai Lietuvos kartografijos paminklas, toli pranokęs savo laiko kaimyninių šalių kartografiją. Jis parengtas žymių specialistų, dalyvaujant to meto Universiteto matematikams. Žemėlapis disertacijoje įvertintas kaip Lietuvos mokslo istorijos epochinis reiškinys plačiame istoriniame fone. Darbas turi ir metodologinę vertę, toliau tyrinėjant turtingą Universiteto mokslinėje bibliotekoje saugomą kartografinį palikimą (apie 1000 atlasų), kurį Universitetui padovanojo Z. Lelevelis”. Doc. K. Kilkus nesiima vertinti prof. V. Chomskio disertacijos mokslinės vertės, ar naudotųjų analizės metodų originalumo, bet jis kalba kitu, pavadinkime tai – politiniu aspektu: “Disertacija apginta 1948-aisiais – stalinizmo kulminacijos metais, kai kalbėti apie tautiškumą buvo ne tik rizikinga, bet ir nesaugu; jame keliamas iš užmaršties ir suspindi visu grožiu Lietuvos renesanso kartografijos paminklas, įrodoma jo pasaulinė reikšmė. Ir visa tai tada, kai net istorikai vengia užsiminti apie LDK laikotarpį, kai intensyviai formuojamas “Rytų mokyklos” pranašumo stereotipas. Kiek reikėjo turėti politinės drąsos ir tautinės savigarbos, kad imtis tokios “slidžios” ir mokslinės karjeros nežadančios temos?! V. Chomskis nepabūgo. Prisiminkime tai šiandien, kai tautinio atgimimo įkarštyje kartais pernelyg kritiškai vertiname mūsų pirmtakų darbus…” V. Chomskio specialybė buvo matematika-fizika. Kartografijoje jis buvo lyg ir savamokslis, bet buvo šioje srityje tiek “pasikaustęs”, kad per visus universitete darbo metus jis dėstė pagrindinius ir specializuotus kartografijos ir geodezijos kursus. Profesorius buvo kiekybinio gamtos reiškinių pažinimo ir duomenų vaizdavimo šalininkas ir savo gerai apmąstytose ir logiškose paskaitose geografams visada stengdavosi įteigti kartografinę vaizduotę. Jis sakydavo: “Mūsų darbe daug aprašinėjimo. Aprašinėjimų vandenyse dažnai paskandinamos svarbios išvados ir dėsniai. O juk dar antikos mokslininkai skelbė, kad gamtos knyga parašyta matematine kalba”. Iliustruodamas šią mintį, profesorius dažnai primindavo, jog geografijos knygą reikia rašyti kartografine kalba”. Ir nuosekliai stengėsi šią idėją įgyvendinti. Jis sakydavo, kad tik erdvinė reiškinių situacija gali parodyti geografinių sferų būklę, kitimų tendencijas, pagaliau – ir ekologinę aplinkos būklę, o tai labai svarbu mūsų geografinei aplinkai, kuri yra visapusiškai ir labai intensyviai naudojama. Jis sakydavo, kad kartografinis būdas atpalaiduoja geografą nuo primityvaus aprašinėjimo ar žodinio balasto, ir pateikia objektyviai raiškią kategoriją. Kartografijos kalba geografinį vaizdą išreiškia griežtai ir tiksliai. Ypatingi prof. V. Chomskio nuopelnai sprendžiant praktines Lietuvos kartografijos aktualijas. Jis kėlė Respublikos teminio kartografavimo smulkiu masteliu svarbą. Dėl jo asmeninės iniciatyvos, didelių pastangų, mokslinės patirties ir išmonės Lietuvoje pirmą kartą sudarytas ir išleistas kompleksinis geografinis atlasas. Šio darbo ėmėsi labai susikaupęs. Atsisakęs fakulteto dekano pareigų, visas pasinėrė į šio siekio įgyvendinimą. Veikė planingai, numatydamas svarbiausias kryptis. Rūpinosi, kad fakultete būtų įsteigta kartografijos laboratorija, o savo katedroje įvedė kartografijos specializaciją. Todėl, kai 1966 m. fakultete buvo organizuojama laboratorija, joje pradėjo dirbti katedroje paruošti jauni kartografai. Šį didelį daugiabarį darbą profesorius vykdė ypač uoliai. Reikia atsiminti, jog jam, vyriausiajam šio veikalo redaktoriui ir moksliniam vadovui, reikėjo gerai numatyti darbo turinį, struktūrą. Subūrus daugybės respublikos mokslinių organizacijų pajėgas, teko joms vadovauti, be to, vadovauti jaunam, patirties stokojusiam Kartografijos laboratorijos kolektyvui. Savo auklėtinius kartografus jis ir toliau mokė, organizuodamas nuolatinius metodinius seminarus bei tiesiogiai padėdamas kiekvienam prie darbo stalo. Profesorius V. Chomskis buvo plačių pažiūrų gamtininkas. Kita, labai mėgstama jo tyrimų sritis buvo limnologija – ežerotyra, kuriai pašventė beveik 30 savo gyvenimo metų. V. Chomskis limnologinius tyrimus organizavo Lietuvos Mokslų Akademijos Geologijos ir geografijos institute, kuriame 10 metų (1946-1956) dirbo antraeilėse pareigose. Kartu su akademiku K. Bieliuku įkūrė Ežerotyros grupę ir ilgą laiką jai vadovavo. Profesoriaus atėjimas į šią sritį nebuvo atsitiktinis. Jis gerai suvokė mokslinę problemą, poreikių svarbą ir numatė jos realizavimo būdus. Akademikas K. Bieliukas pasakojo, kad dar prieš karą jie, būdami geri pažįstami, šioje srityje jau bendradarbiavo. Akademiką V. Chomskis konsultuodavo matematinių metodų ežerotyroje taikymo klausimais. Į šią mokslo sritį profesorius žiūrėjo plačiai, puikiai suvokdamas ne tik savo meto poreikius, bet ir ateities uždavinius. Jis siekė sukurti limnologų mokyklą, kuri galėtų tęsti šiuos tyrimus ir ateityje. Jam dirbant fakulteto dekanu 1955-1960 m., dalis geografų jo vadovaujamoje katedroje specializavosi limnologijos srityje. Darė tai individualiomis priemonėmis: samdydamas valandininkus, pats ruošdamas ir skaitydamas specialius kursus, vadovaudamas praktikoms, kursiniams bei diplominiams darbams. V. Chomskio auklėtiniai, dar jo globojami, įsijungę į šį darbą, vaisingai jį tęsia ir šiandien. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad šios dvi tyrimų sritys (kartografija ir limnologija) yra labai skirtingos. Tačiau pavarčius pirmuosius jo darbus, matosi, kad limnologija natūraliai “išplaukė” iš kartografijos. Tai rodo pirmieji jo straipsniai: “Ežerų morfometrijos klausimu” (1956), “Kai kurie rinų ir rininių ežerų morfometriniai bruožai” (1957) ir kt. Šie kartografiniai tyrimai – tai raktas į povandeninės ežero dubens dalies paslaptis. Be šių, pirminių, jokie rimtesni ežerų tyrimai negalimi. Šie tyrimai buvo atliekami kompleksiškai. Kartu buvo tiriamos dugno nuosėdos, hidrofizinės, hidrocheminės, hidrodinaminės vandens masių savybės, vandens augalija, ir kt. Dirbant Mokslų Akademijoje detaliai ištirta ir aprašyta 112 didesnių Lietuvos ežerų. Sudaryti jų batimetriniai, litologiniai, nuolydžių ir kt. planai, chemiškai ištyrinėtos paviršinės nuosėdos, hidrocheminės ir terminės vandens masių savybės. Remdamasis morfografinėmis ežerų dubenų savybėmis jis aiškino ežerų dubenų kilmę. Minėti darbai buvo ir tebėra reikšmingi ir šiandien. Jais naudojosi ir tebesinaudoja tiek mokslinės, tiek įvairios gamybinės organizacijos. Jau nebedirbdamas Mokslų Akademijoje profesorius pasiliko ežerotyros grupės globėju. Šiuos tyrimus profesorius vykdė ir toliau. Jis su savo studentais ištisas vasaras praleisdavo prie ežerų. Šiuose tyrimuose gimusią ne vieną genialią mintį paskelbdavo savo moksliniuose straipsniuose, studentų diplominiuose darbuose. Savo darbuose profesorius naujai pažvelgė į mažų mūsų ežerų specifiką. Jis atmetė iki tol limnologijoje inertiškai taikytus okeanologijos metodus. Vietoje geometrinės ežerų klasifikacijos (pagal ežero gylį), klaidinusios hidrobiologus-praktikus įvedė terminę ežerų klasifikaciją, realiau atspindinčią tikrąją padėtį. Prof. V. Chomskis ryžosi atsakyti į labai sudėtingus hidrostatikos ir hidrodinamikos klausimus. Jis ėmėsi tirti kaip nuo ežero dubens formos priklauso vandens masių stabilumas. Nuo šio laipsnio priklauso vandens masių maišymasis ir su juo susijęs konvekcinis šilumos, dujų, mineralinių ir organinių dalelių pernešimas. Pasak doc. K. Kilkaus: “Tai klasikinis, labai sudėtingas ežerų hidrostatikos bei hidrodinamikos uždavinys. Jį sprendė daugelis ežerotyros tyrinėtojų, įvedinėdami daug apribojimų (kitaip diferencialinių lygčių sistema būtų neišsprendžiama). Tuo tarpu V. Chomskis praplėtė šio uždavinio ribas, įvesdamas anksčiau nagrinėtas tūrio funkcijas. Tai leido jam suskirstyti statinius ir dinaminius tūrio koeficientus pagal tipines ežerų dubens formas. Kaip tik čia ir yra V. Chomskio originalumas, novatoriškumas ir reikšmė ežerotyrai. Faktiškai pasiektas fundamentalių teorijų lygmuo”. Prof. V. Chomskio darbai, nors nuo jų pasirodymo praėjo ne viena dešimtis metų, ir šiandien cituojami ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalių ežerotyrininkų darbuose. Pasak prof. K. Kilkaus: “Toks aukštas mokslo darbų citavimo indeksas ir ilgaamžiškumas – klasikos bruožas”. Profesorius mokslo tiriamąjį darbą aktyviausiai dirbo kaip tik tuo metu, kai respublikoje mezgėsi gamtosaugos idėjos ir formavosi jos mokslinės pažiūros. Specialiai šių darbų profesorius nevykdė, bet tirdamas ežerus daug dėmesio skyrė vidaus vandenų išsaugojimui. Jis visada akcentuodavo gamtos aplinkos švarą. Jis nemėgo dalyvauti komisijose, jei matydavo jų paieškų nevaisingumą sprendžiant vandenų tvarkymo ir apsaugos klausimus. Jis skeptiškai žiūrėjo į ežerų “atjauninimo” procesą. Vienoje diskusijoje, organizuotoje “Mokslo ir technikos” žurnalo, pavadintoje “Ežero likimas žmogaus rankose” jis juokavo: “Tegul mane atjaunina. Manote, sėdėčiau čia taip ramiai?”. Jis puikiai suvokė ežerų vystymosi procesus. “Ežerų evoliucija – negrįžtamas procesas, jos niekaip nesustabdysi”, – sakydavo profesorius. Profesorius vertino mokslo populiarinimo darbą, paskelbė gerų, giliai išmąstytų straipsnių periodiniuose žurnaluose. Vertingų gamtos tvarkymo ir apsaugos išvadų paskelbė “Mūsų gamtos” žurnale. Vienose savo veiklos sferose profesorius paliko mokslinius darbus, kitose – sukurtas laboratorija, įsteigtas katedras, bet vienoje – pedagoginėje – apčiuopiamų rezultatų lyg ir nėra. Bet tai gali atrodyti tik tiems, kurie šio Didžio Žmogaus ir Didžio Mokytojo nepažinojo, su juo nebendravo. Profesorius buvo puikus pedagogas. Į paskaitą žiūrėjo kaip į rimčiausią pedagogo kūrybinį aktą. Straipsnius ir paskaitų konspektus rašydavo pieštuku, kone kaligrafiškai, naudodavosi trintuku. Rankraštyje, tik retais atvejais, būdavo intarpų. Rašydavo, kaip reta, be juodraščių. Į paskaitas atsinešdavo švariai surašytus konspektus su brėžiniais (faksimilė), bet retai į juos pažvelgdavo, nebent pasitikslinti kokį skaičių. Į auditoriją įeidavo laiku, kažkaip iškilmingai, visada pasitempęs, puošnus. Palaukdavo kol visi sustoja. Apžvelgdavo visus. Pasiteiraudavo seniūno, ko nėra, ir kodėl nėra. Sustodavo žvilgsniu ties tais, kurių praėjusį kartą nebuvo, ir pasiteiraudavo kodėl. Nebardamas, žinoma. Visa tai iš atminties, nors tas praeitas kartas buvo lygiai prieš savaitę. Savo pedagoginę veiklą jis pradėjo gimnazijoje, todėl jo dėstymo stilius atrodė kiek mokyklinis. Buvęs profesoriaus studentas prof. K. Kilkus rašo: “Iš pradžių šiek tiek nusivyliau, nes paskaitos pasirodė sausokos, o dėstymas – pernelyg mokykliškas: V. Chomskis kalbėjo lėtai, diktuojančiu tonu, sugrįždamas prie svarbesnės minties ir vėl ją pakartodamas…, bet vėliau V. Chomskio “diktantas” pradėjo net patikti. Imponavo, kad lektorius kalba laisvai, be užrašų, tarsi išsakydamas čia pat gimusį monologą. Ypač patiko V. Chomskio istoriniai ekskursai į senovės Graikiją, Romą, Didžiąją Lietuvos Kunigaikštystę, kuriuose jautėsi erudicija, pažiūrų platumas, asmeninė pozici