TARPKULTŪRINIAI BENDRAVIMO SKIRTUMAI

ĮVADAS

Bendravimas – tai prasminga sąveika tarp dviejų ar daugiau žmonių.
‘‘Bendravimo prigimtis įžvelgiama žmogaus saviraiškoje, jo sugebėjime perduoti kitiems žmonėms tai, ką galvojame, jaučiame, kokiais matome save ir mus supančią aplinką. Bendraudami žmonės ne tik sąveikauja, bet ir pažįsta vienas kitą. Asmuo, bendraujantis su kitu, siekdamas geriau suprasti pašnekovą ir svarstomą problemą, pats atsiveria, net ir rizikuodamas. Tik esant tokiam atsivėrimui, bendravimas turi prasmę.
Bendraujant gerai būtų prisiminti tris principus.
Pirmiausia – empatija – gebėjimas įsijausti į kito vidinį pasaulį, “pagyventi” jo emocijomis, pažvelgti jo akimis į aplinką irr į save. Reikia prisiminti, kad svarbiausia empatijoje – kito supratimas, jį gerbiant noras jam pagelbėti. Tam tinkamai pasitarnauja autentiškumo principas: nuostata kiekviename bendravimo akte likti savimi, tikruoju “aš”, nesidangstančiu jokiomis kaukėmis. Bendravimas tampa lygiavertis, kai neužmirštame ir trečio, labai svarbaus akceptacijos principo: turimas galvoje visuminis kito žmogaus priėmimas, stengiantis pokalbyje jį pasitikti kaip vertą visokeriopos pagarbos subjektą, be išankstinių nuostatų ir prietarų, kad galėtume pašnekovą girdėti ir pokalbio metu mumyse formuotųsi tapatus kito vaizdas.
Taigi, bendravimas atskleidžia savo prasmę ne tik kaip maalonumo siekimas, bet ir kaip vertybė, praturtinanti abi bendraujančias puses.“ (Wrede-Grischkat R. “Bendravimo menas”.145 psl).
Darbo tikslas – išanalizuoti kultūrinius bendravimo skirtumus.
Darbo uždaviniai :
 Išnagrinėti pasaulio bendravimo tradicijas, įpročius bei skirtumus.
 Apžvelgti bendravimo būdų raišką įvairiose kultūrose.
 Palyginti skirtingų kultūrų bendravimą.
 Išsiaiškinti aiškumo ir harmoningumo santykius ta

arp skirtingų kultūrų.
Tyrimų bazė – darbe naudotasi moksline literatūra, straipsniais bei publikacijomis mokslinėje bei periodinėje spaudoje.
Rezultatų reikšmingumas – įgiję elementarių bendravimo įgūdžių sugebėsime bendrauti ir derėtis įvairiose kultūrose, kas mums padės nepakliūti į keblią padėtį ir pasiekti tarptautinį pripažinimą. . Bendravimo būdų raiška įvairiose kultūrose
1.1 Bendravimo būdai

„Bene svarbiausia bendraujant yra nepamiršti, jog bendravimas yra abipusis procesas. Jame privalo dalyvauti abi pusės. Turi būti informacijos pateikėjas ir gavėjas, kalbėtojas ir klausytojas. Jei bent viena iš pusių blogai funkcionuos – bendravimas sutriks. Pastebėta, jog dauguma žmonių, kuriems nesiseka bendrauti, pirmiausia yra prasti klausytojai .Jie mėgsta kalbėti, tačiau nemėgsta klausytis. kai nesiklausoma, nesugebama suteikti būtino pašnekovui atgalinio ryšio. Šias bendravimo problemas patiriantys žmonės nemoka savo kūnui suteikti besiklausančiojo išvaizdos (tai yra nemoka naudoti kūno kalbos), nepakankamai žiūri pašnekovui į akis, per mažai linksi galva, per retai šypsosi, nepakankamai išreiškia savo susidomėjimą žodeliais “taip”, “suprantu” ir panašiai.“ (Kolciova V.A. “Bendravimas ir pažintiniai procesai” 1989, Psl 89 psl).
„Akių kontaktas. Beveik kiekvienoje bendravimo situacijoje tenka susidurti su vadinamuoju moraliu žvilgsnio laiku. Tai laiko tarpas, per kurį mes galime žvelgti žmogui į akis, nepasirodydami nemandagiais, agresyviais ar familiariais.
Nuleistas akių žvilgsnis nebūtinai reiškia, jog pašnekovas mūsų nemėgsta ar sako netiesą: galbūt mes tik bendraujame su droviu, linkusiu užsisklęsti savyje žmogumi. Akių kontakto taip pat vengiama pranešant blogą ži

inią arba sakant ką nors skaudaus. Akių kontakto nebuvimas gali reikšti, jog pašnekovas gėdijasi arba yra išsigandęs. Žvilgsnio nuleidimas gali būti ir pagarbos ženklas.
Veido išraiška. Jau seniai žinoma, jog mokėjimas “skaityti” aplinkinių veidus leidžia geriau suprasti ar nuspėti, kokie jausmai juos tuo metu valdo. Kiekvienas veidas mums neišvengiamai ką nors sako. Vieni veidai gali būti mažiau išraiškingi, kiti – labiau, tačiau visi jie yra tarsi savita žmogaus jausmų skelbimų lenta. Ta pati veido išraiška atspindi vienodas žmonių emocines būsenas.
Daugelyje šiuolaikinių kultūrų nėra priimta atvirai rodyti savo jausmus, ypač neigiamus: pyktį, susierzinimą ir kitus. Tai dar nėra priežastis dėl kurios žmonės stengiasi valdyti savo veido išraišką. Bendraudami su aplinkiniais, ypač su mažiau pažįstamais žmonėmis, paprastai stengiamės išlaikyti neutralią veido išraišką arba šypsomės vadinamąja socialine šypsena. Šiuo atveju šypsomės ne todėl, kad pašnekovas mums labai patinka, bet todėl, kad to reikalauja mandagumas. Socialinės šypsenos nereikėtų painioti su tikraisiais jausmais, Tačiau, antra vertus, be jos sunku įsivaizduoti mandagų bendravimą, ypač ten, kur tenka susidurti su įvairiais klientais: paslaugų, aptarnavimo, informacijos teikimo sferose ir kitur.“ (psichologija Tau, 12 – 15 psl).

Gestai. Gestai, kaip ir veido išraiška, gali parodyti ar žmogus pyksta, ar yra apimtas nerimo, ar džiaugiasi, ar liūdi. Dažnai gestai palydi mūsų šnekamąją kalbą; gestais ją pa

apildome ir paįvairiname. Yra žmonių, kuriems gestai ir šnekamoji kalba tiesiog neatsiejami. Apie juos sakoma, jog surištomis rankomis jie paprasčiausiai negalėtų šnekėti. Gestų kalba ypač svarbi kurtiems žmonėms: jie šnekasi rankomis tiesiogine prasme. Mūsų naudojami gestai ne tik paįvairina pokalbį, bet ir nurodo jo kryptį bei tempą. Gestu galime nutraukti pašnekovą, paraginti jį kalbėti, perduoti žodį kitam, parodyti, jog patys norime kažką pasakyti, ir panašiai.
Gestų prasmė dažnai priklauso nuo konkrečios situacijos bei kultūros, kurioje bendraujama. 1.2 Neverbalinis (nežodinės) elgesys :

ekspresyvios ir santūrios kultūros

,,Skirtingų kultūrų žmonės savaip suvokia mūsų gestų ir kūno kalbą, lygiai kaip ir mūsų tariamus ar rašomus žodžius. Laimei, neverbalinę ( nežodinę ) kitos kultūros kalbą galime išmokti daug greičiau negu verbalinę ( žodinę ).

Yra trys bendravimo rūšys:

 Verbalinis bendravimas apima žodžius ir žodžių prasmes;
 Paraverbalinė kalba atskleidžia, kokiu garsumu tariame žodžius, ką reiškia tyla ir pašnekovo pertraukimas pokalbio metu;
 Neverbalinis bendravimas, dar vadinamas kūno kalba, atspindi mūsų nežodinio bendravimo būdą;“ (Robert Heller “Grupių valdymas”. Vilnius, 2000.174 – 185 psl.)

LABAI EKSPRESYVIOS KULTŪROS

Viduržemio jūros regionas
Pietų Europa
Lotynų Amerika

VIDUTINIŠKAI EKSPRESYVIOS KULTŪROS

JAV ir Kanada
Australija ir Naujoji Zelandija
Rytų Europa
Pietų Azija

SANTŪRIOS KULTŪROS

Rytų ir Pietryčių Azija
Šiaurės ir germaniškoji Europa

(Robert Heller “Grupių valdymas”. Vilnius, 2000.174 – 185 psl.)
2 Harmoningumas ir aiškumas

„Kultūrų, orientuotų į dalykinius reikalus, derybininkai bendraudami su kitais siekia būti teisingai suprasti. Jie didžiuojasi tuo, kad sako tai k

ką galvoja, ir galvoja tai, ką sako.
Derybininkai, orientuoti į tarpusavio santykius, priešingai, pirmenybę teikia harmoningiems ir sklandiems tarpusavio santykiams. Jie atidžiai kontroliuoja savo kalbą ir veiksmus, kad neįžeistų ir neįstumtų aplinkinių į nemalonią padėtį.
Sudėtingas atvejis yra tas, kai prie derybų stalo sėdasi priešingų polių atstovai, tarkim amerikiečiai ir japonai.
Daugelis japonų, kinų ir Pietryčių Azijos žmonių žodelį “ne” laiko keiksmažodžiu. Todėl nenorėdami ko nors įžeisti, jie sumurmės “tai gali būti sunku” ar “mes turime tai apgalvoti”, “galbūt” arba “tai bus nepatogu”.
Kai kurie arabai pakelia antakius, kai nori mandagiai nesutikti su prašymu, – tai nežodinis atitikmuo amerikiečių žargono posakiui “jokiu būdu !”. Japonai ir tailandiečiai dažnai nusišypso ir pakeičia temą ar tiesiog nutyla. Tokiu savo elgesiu šių kultūrų žmonės atrodo nesuprantami dėl to, kad jie slepia savo emocijas, ypač neigiamas. Tailandiečiai atrodo nuolat besišypsantys. Jie šypsosi, kai linksminasi, jie šypsosi, kai nervinasi, jie šypsosi netgi įsiutę. Jie šypsosi, nes atvirai demonstruodami pyktį gali susigadinti savo reputaciją.“ (Richard R. Gesteland “Kaip išgauti TAIP”. Menas bendrauti ir derėtis įvairiose kultūrose. Vilnius, 1997. 32 psl.)

„Pasaulio rinkose akivaizdžią daugumą sudaro į tarpusavio santykius orientuotos verslo kultūros. Tai Arabų valstybės, Afrika, Lotynų Amerika, daugelis Azijos bei Ramiojo vandenyno regiono šalys.
Orientacija į dalykinius reikalus, priešingai, būdinga tik nedidelei pasaulio daliai.
Griežtai orientuotos į reikalus kultūros egzistuoja šiaurinėje Europos dalyje, Šiaurės Amerikoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje, kur verslininkai palyginti lengvai užmezga kontaktus su nepažįstamais partneriais.

Trečiąją kultūrų grupę galima apibūdinti kaip tarpinę. Pietų bei Rytų europiečiai, kaip ir vis daugiau Honkongo bei Singapūro verslininkų, linkę nuosaikiai orientuotis į dalykinius reikalus.“
LITERATŪRA

1. Kaip išgauti TAIP. Menas bendrauti ir derėtis įvairiose kultūrose. Vilnius, 1997.
2. Kolciova V.A. . Bendravimas ir pažintiniai procesai. 1989.
3. Lewis Richard. Kultūrų sandūra. Vilnius, 2002.
4. Robert Heller . Grupių valdymas. Vilnius, 2000.
5. Žurnalas. Psichologija Tau.
6. Wrede-Grischkat R. Bendravimo menas.
7. www.skrynia.lt
8. www.kultūra.lt.

Leave a Comment