Europos Sąjungos plėtra

[pic]

Europos Sąjungos plėtra

Plėtimo procesas suteikia unikalią galimybę visiškai panaikinti
dirbtinį visus šešiasdešimt metų egzistavusį Europos žemyno padalijimą į
dvi dalis. Rinkos ekonomikai įsišaknijus Vidurio ir Rytų Europoje, žmonės
galės laisvai judėti, studijuoti ir dirbti, nepaisydami šalis skiriančių
sienų, o verslas ir ekonomika suklestės. 500 milijonų žmonių vienijančios
vidaus rinkos sukūrimas tiek ekonomine, tiek ir politine prasme bus
naudingas visai Europai.

Europos Sąjunga jau pergyveno keturis plėtimosi etapus (1973, 1981 1986
ir 1995 metais), o jos valstybių narių skaičius per tą laiką padidėjo nuo
šešių iki penkiolikos. Tačiau būsimasis 13 pakraščiuose esančių šalių
kandidačių, pradedant Estija ššiaurėje ir baigiant Turkija pietuose,
apimsiantis plėtimosi etapas atspindi plačiausius iš visų iki šiol
egzistavusių plėtimosi užmojų. Tiek dabartinių, tiek ir potencialių
valstybių narių laukia didžiulis parengiamasis darbas, įgalinsiantis šį
etapą sėkmingai įveikti. Kad būtų lengviau įsivaizduoti laukiamą darbą,
kaip pavyzdį galima pateikti ekonominius skirtumus ir paminėti, kad,
vadovaujantis galiojančiais perkamosios galios standartais, vienam
gyventojui tenkanti BVP dalis Kipre tesiekia 79 proc., Slovėnijoje 68
proc., Bulgarijoje 23 proc., o Latvijoje 27 proc. ES lygio.

Turkijos respublika

Šalies geografinė padėtis

Turkija, oficialiai Turkijos respublika (turkiškai Türkiye
Cumhuriyeti), yra pietryčių Europoje ir pietvakarių Azijoje. Šiaurės
vakaruose ji ribojasi suu Bulgarija ir Graikija, šiaurėje su Juodąja jūra,
šiaurės rytuose su Gruzija ir Armenija, rytuose su Iranu, Sirija ir
Viduržiemio jūra, vakaruose su Egėjo jūra. Turkijos plotas 779 452 km2.
Sostinė – Ankara, didžiausias miestas – Stambulas.

Oficialius ryšius su Turkija Europos Sąjunga užmezgė 1963 metais, kai
buvo pasirašyta asociacijos su

utartis. Turkija pirmoji iš šiuo metu narystės
ES prašančių šalių dar 1987 m. pareiškė norą tapti Europos Sąjungos nare.
Dėl įvairiausių politinių, ekonominių ir žmogiškų priežasčių nuo pat to
laiko iki 1999 m. gruodį Helsinkyje vykusio viršūnių susitikimo Turkijos
stojimo procesas tik truputį pasistūmėjo į priekį. Tačiau jau minėtojo
viršūnių susitikimo metu ES valstybių narių vyriausybės oficialiai
pripažino šios šalies statusą ir susitarė Turkiją laikyti valstybe
kandidate į Europos Sąjungos nares, kuriai taikomi tie patys narystės
kriterijai, kaip ir visoms kitoms šalims kandidatėms.

Priėmus tokį sprendimą, Turkija įgijo galimybę naudotis pasirengimo
narystei Europos Sąjungoje strategijos ir stojimo partnerystės teikiama
nauda, kuria siekiama skatinti ir remti Turkijoje vykdomas politines ir
ekonomines reformas bei artimesnį politinį dialogą su Europos Sąjunga.
Dabar Turkija gali dalyvauti ES vykdomose programose ir Europos Sąjungos
bei šalių kandidačių susitikimuose. Be to, jai padedama derinti savo
teisinę baazę prie ES teisyno nuostatų ir praktikos.

Tačiau prieš pradėdama tikrąsias derybas dėl narystės ES, Turkija turi
įrodyti, jog gerbia žmogaus teises, ir pertvarkyti daugybę savo šalies ūkio
elementų. Atsižvelgdama į istorinę trintį tarp Turkijos ir jos Egėjo jūros
kaimynės Graikijos, Europos Sąjunga paragino taikiai išspręsti visus dar
neišspręstus ginčus dėl sienų ir kitų su tuo susijusių klausimų,
pavyzdžiui, Kipro.

Be Turkijos siekio tapti Europos Sąjungos nare, ES ir Turkiją jau sieja
15 milijonų eurų biudžetą turinti muitų sąjunga. Be to, Europos Sąjunga
skiria dar 135 milijonų eurų, taip siekdama skatinti Turkijos e

ekonominę ir
socialinę plėtrą.

Turkai jau valosi kojas į kilimėlį prie ES durų

2005 metų Spalio 3 d. Jungtinės Karalystės užsienio reikalų ministras
Jack Straw iškilmingai paskelbė derybų dėl Turkijos narystės ES pradžią
pareikšdamas: “Mes ką tik priėmėme istorinį sprendimą”. Tačiau už skambių
pareiškimų apie “naują ES santykių erą”, “abiejų pusių pergalę” slypi ne
vien optimizmo protrūkiai ir šviesi ateitis.

Viena prieš dvidešimt keturias

Planuotų spalio 3-iosios vakaro iškilmių pradžia buvo atidėta iki
pusiaunakčio, nes kompromiso paieškas uždelsė gana griežta Austrijos
pozicija dėl visateisės Turkijos narystės ES. Austrijos kancleris Wolfgang
Schuessel pareiškė abejonių, ar Europos Sąjunga sugebės priimti į savo
tarpą didžiulę musulmonišką šalį ir kad Turkijos stojimas nebus natūralus
įsiliejimas į ES bendruomenę. Savo kalbą kancleris baigė sakydamas, kad
didžiuojasi savo šalies piliečių tvirta pozicija. Labiau įsiklausyti į
piliečių nuomonę ragino ir Austrijos užsienio reikalų ministrė Ursula
Plassnik. Austrai viršūnių susitikime siūlė specialų Turkijos narystės ES
modelį – privilegijuotos narystės ar ypatingos partnerystės. Šiems
siūlymams pritarė ir Prancūzijos vidaus reikalų ministras Nicolas Sarkozy.
Savo ruožtu Vakarų Europos žiniasklaida akcentuoja, kad Europos politinis
elitas neatsižvelgia į rinkėjų nuomonę, kuri prieštarauja Turkijos
priėmimui į Europos Sąjungą, ir teigia, jog ES plėtra žlugs, jei nebus
atsižvelgiama į daugumos nuomonę. Kol kas nėra žinoma, kas paskatino
Austrijos atstovus nusileisti ir galiausiai pritarti deryboms su Turkija. 

Ilgai ir sudėtingai

Visų ES šalių vadovai vienbalsiai pritaria, kad derybos su Turkija
bus ilgas ir sudėtingas procesas, truksiantis mažiausiai dešimtmetį.
Europos Komisijos pirmininkas Jose Ma

anuel Barroso pareiškė, kad “Turkijos
įstojimas į ES, kaip ir kiekvienos šalies, nėra savaime suprantamas ir
garantuotas iš anksto”. “Europa turi sužinoti daugiau apie Turkiją, o
Turkija turi užkariauti europiečių širdis ir protus. Juk būtent ES
piliečiai vieną dieną turės apsispręsti dėl Turkijos narystės ES”, – teigė
J.M.Barroso. 

Pirmą kartą dėl narystės ES Turkija kreipėsi 1963 m. 1999 m. Europos
Sąjunga pagaliau prižadėjo turkams pradėti derybas dėl narystės ES o 2004
guodį paskelbė derybų pradžios datą.

Derybos su Turkija galės būti sustabdytos, jeigu Turkija nesilaikys
laisvės, demokratijos ir teisės viršenybės principų ar neužtikrins žmogaus
teisių apsaugos. Derybų tempas priklausys nuo Turkijos reformų spartos, ES
teisės aktų įgyvendinimo, gerų kaimyninių santykių palaikymo ir Turkijos
pastangų sprendžiant Kipro salos suvienijimo klausimą. Derybos dėl Turkijos
narystės negalės būti baigtos anksčiau nei 2014 metais. Derybų metu
numatoma taikyti įvairias priemones: ilgus pereinamuosius laikotarpius,
išimtis ar nuolatinius saugiklius.

Lapkričio mėn. bus pristatyta pirmoji Europos Komisijos parengta
ataskaita apie Turkijos pažangą rengiantis narystei ES.

Dižiausia Turkijos narystės ES problema – Kipro padalijimas graikų ir
turkų bendruomenėms. Kipras 1960 m. tapo nepriklausomas nuo britų, o po
trejų metų kilęs tautinių bendruomenių konfliktas ilgainiui privertė
padalyti šalį Jungtinių Tautų “žaliąja juosta” graikiškajai bendruomenei ir
Šiaurės Kipro turkų respublikai, kurią pripažino vienintelė Ankara. 2004 m.
balandį referendume Kipro graikai atmetė, o turkai palaikė Jungtinių Tautų
remiamą salos suvienijimo planą, pavadintą Annan planu. 2004 m. gruodį, kai
ES lyderiai pritarė Turkijos stojimo deryboms, viena iš s
sąlygų Turkijai
buvo pripažinti iki šiol nepripažintą į ES priimtą graikišką Kipro
valstybę.

Truputis nesenos istorijos

2002-ųjų gruodį Kopenhagoje vykusiame ES viršūnių susitikime buvo
nutarta užbaigti derybas dėl narystės su 10 naujųjų ES narių, – susitikime
dalyvavę turkai liko nusivylę, nes tikėjosi, kad ES lyderiai nuspręs
netrukus pradėti  derybas su Turkija arba bent paskelbs netolimą tikslią
datą, užuot prikaišioję nevykdomus kriterijus dėl žmogaus teisių ir
demokratijos šalyje užtikrinimo. Kartu Kopenhagos senamiestyje vyko ES
šalių kandidačių mugė – pristatymas, kuriame teko pabendrauti su Ankaros
miesto tartautinių reikalų skyriaus pareigūnais ir Turkijos diplomatais.
Jie stengėsi, norėdami pateikti savo šalį kaip vertą narystės ES, kaip
nuoširdžiai bendravo su paviljono lankytojais, nors tik labai retam iš jų
užuojautą kėlė turkų “penkiasdešimties metų laukimas prie ES durų”.
Greičiau priešingai – lankytojai, nors ir apdovanoti suvenyrais, rūškanais
veidais, tarsi ko bijodami, paskubomis pasišalindavo iš draugiškų turkų
paviljono. Ar situacija pasikeitė?

Naujosios ES šalys labiau palaiko Turkiją

Visoje ES atlikti visuomenės nuomonės tyrimai rodo, kad Turkijos
narystės ES palaikymas priklauso nuo kiekvienos šalies nacionalinių
interesų ir istorinės patirties, tačiau naujosios narės palankiau vertina
Turkijos narystės ES perspektyvą nei senosios ES 15. Tai aiškinama keletu
priežasčių. Pirmiausia naujosios šalys geriau supranta šalies kandidatės
statusą ir palaiko panašaus likimo valstybes. Antra, naujokės gauna daugiau
lėšų iš ES biudžeto nei sumoka į jį, todėl plėtra joms nereiškia papildomos
finansinės naštos. Pagrindiniai argumentai, išsakomi prieš Turkijos narystę
ES, yra panašūs visoje ES – Turkija per didelė, pernelyg varginga ir
nepriklauso Europai dėl religijos (98 proc. Turkijos gyventojų yra
musulmonai) ir kitokio kultūros paveldo. 

Didžioji dalis ES 10 akcentuoja, kad Turkijoje turi būti labiau
gerbiamos žmogaus teisės ir gerokai pagerėti ekonominė padėtis prieš šaliai
įstojant į ES. Kai kuriose šalyse baiminamasi masinės imigracijos iš
Turkijos.

2005 m. Eurobarometro tyrimų duomenys, proc.
|Ar jūs pritariate, ar |Pritaria|Prieštarauja |Neapsisprendę  |
|prieštaraujate būsimai Turkijos | | | |
|narystei ES ateityje? | | | |
|Lenkija |54 |31 |15 |
|Slovėnija  |53 |40 |7 |
|Vengrija |51 |38 |11 |
|Malta  |43 |39 |18 |
|Estija |42 |33 |36 |
|Lietuva |42 |32 |27 |
|Čekija |37 |51 |12 |
|Slovakija  |37 |50 |13 |
|Latvija  |36 |44 |20 |
|Kipras |16 |80 |3 |
|ES 15 |32 |55 |- |

Literatūros sąrašas:

1. http://iz.euro.lt/index.php

Leave a Comment