TANGO ŠIANDIEN
Būtų banalu pradėti žodžiais: “Civilizacija apgaubė pasaulį nepersmelkiamu šydu, tokiu pat šydu izoliavo ir mūsų išgyvenimus, ir jausmų protrūkius”. Tačiau, norime to ar ne, žmonija vis labiau tampa išoriškai anemiška. Gęsta mūsų nuoširdūs pojūčiai – atrofuojas sugebėjimas betarpiškai jausti ir reaguoti. Todėl mes esame veik mirę bet kokiam nuoširdžiam, nesulaikomam tikros linksmybės protrūkiui.Net šių dienų šokių aikštelėse poros šoka atskirai, savo narciziškumo apsuptyje, nesidalindamos emocijomis, gyvenimo nuotykiais ir nesėkmėmis. Todėl dažnai ilgimasi šokio, kuris leistų pajusti kito žmogaus, ne tik kūno, artumą. Ir neatsitiktinai nuojauta kužda apie tango – muzikos, poezijos ir šokio sintezę, – kuri leidžia pažvelgti į gyvenimo rutiną skaidriomis akimis ir įveikti aplinkos fatališkumą. Nes tango – liūdesio, melancholijos ir prarastos meilės kūdikis – visgi stimuliuoja, suteikia stiprybę ir pažadina norą gyventi. Deja, šiais laikais ir tango gyvena ne pačius geriausius laikus. Jį į atokius užkampius išstūmė šokiai, tolimi nuo muzikalumo ir melodingumo. Didžiosiose teatrų scenose taip pat regime tik choreografiškai sterilius tango pastatymus, kuriuose forma ir spalvos užgožia tikrąją argentinietiško tango, socialaus šokio, prigimtį. Šalia popsinių ritmų ir naktinių klubų melodijų jėgos pirmapradis tango jaučiasi kuklus ir suglumęs. Tačiau kerintis tango išraiškingumas, aikštingas inteligentiškumas bei emocinis pakylėtumas, atviras nuoširdumas bei subtilus erotiškumas ir yra būtent tai, ko trūksta šiuolaikinėse šokių aikštelėse. Ko trūksta mūsų gyvenime.Tad gal verta vėl susigrąžinti gerai pamirštą senąjį argentinietišką tango, nes “tango yra šokis visiems”. Ir šis šokis privalo atgimti, nes “tango niekada nebuvo miręs”. Jis “gimė priemiesčiuose” ir vis dar “valdo pasaulį”.
TANGO EPOCHOS IR EVOLIUCIJA
1860 – 1890 Pradžioje tango choreografijai nebuvo naudojama konkrečiai apibrėžta muzika. Gimė naujas šokimo būdas, bet dar ne šokis. Dėl to tango, argentinietiškas valsas ir milonga šokami pagal skirtingą ritmiką, bet jų choreografija labai panaši. Visos trys ritmikos įtraukiamos į tango orkestrų repertuarą. Ilgainiui radosi skirtingos šokimo figūros, kurios buvo naudojamos kaip laisvės simbolis. Anais laikais naujo šokio žaismė buvo labai patraukli, nes, kaip niekada iki tol, artimai susiglaudė šokėjų kūnai. Būtent dėl to naujai užgimęs tango, tapęs išsilaisvinimo simboliu, buvo šokamas tik Buenos Airių priemiesčiuose ir tik žemiausių klasių atstovų.
1890 – 1920 Šiuo periodu vystėsi Tango ir Žmonių simbiozė. Choreografijoje didelis dėmesys skirtas piešiniui, kurį ant grindinio kūrė šokėjų pėdos. Gimė naujos figūros – piešiniai: media luna, ocho ir kt. Judesiai tapo tikslesni. Kūnai nebebuvo taip artimai susilieję, tačiau susiglaudė galvos, matyt tam, kad šokėjai matytų, ką veikia jų kojos. Toks tango vadinamas tango canyengue arba tango orillero (“orilla” – isp. krantas, pakraštys), nes buvo šokamas miesto pakraščiuose – orillas.
1920 – 1940 Šiuo laikmečiu tapo labai svarbūs šokėjų kūnai ir elegancija. Tas pats nutiko su linijų harmonija. “El Cachafaz” (Ovidio José Bianquet) atrado šokimo visiškai vertikalioje padėtyje (tiesiu kūnu) stilių. Jis pavadintas tango salón, nes vystėsi būtent salonuose. Šis naujas išgrynintas stilius, įtakotas europietiškos kultūros, pakeitė požiūrį į tango šokį. Tapo madingi konkursai ir parodomieji tango.
1940 – 1950 Šiuo periodu kito tango choreografijos kiekybė, bet ne kokybė. Tango ėmė šokti visų socialinių sluoksnių žmonės. Kad būtų šokamas salonuose, tango buvo priverstas kilti socialinės piramidės laiptais: kuo aukštesnis socialinis lygis, tuo elegantiškesnis ir labiau rafinuotas buvo tango. Kitaip tariant, įvairios tango kombinacijos buvo atliekamos skirtingais diapazonais. Šiuo periodu, kaip niekada anksčiau, buvo labai daug šokama, rašoma ir filmuojama apie tango. Šis laikotarpis net vadinamas tango “aukso amžiumi”.
1950 50-ieji – paskutiniai tango evoliucijoje. Šokį papildė ganchos (“kabliai”), – ir pėdos pakilo nuo grindų. Abu partneriai, kaip lygus su lygiu, ėmė “kabliuoti” vienas kito kojas. Didžiausias dėmesys, kiek tik leisdavo laikas, buvo skiriamas improvizacijai.
1960Tango kartu yra ir šokis, ir neįprastas kultūros reiškinys. Populiarieji šokiai dažniausiai gimsta per kultūrinius nuosmukius: jie sukuriami scenoje ir tada perduodami žmonėms. Su tango buvo visiškai kitaip: jis gimė priemiesčiuose ir tik vėliau buvo priimtas aukštesniųjų socialinių sluoksnių atstovų. O šiuo laikotarpiu tango iš naujo rado savo vietą, ir jau buvo šokamas naktiniuose klubuose, esančiuose ne tik miesto centre. Jaunoji karta, susidomėjusi tango ir tapusi jo gerbėja, suteikė šokiui naujos gaivos.
1980 Tango įsitvirtina didžiausiuose pasaulio miestuose. Neturėdamas jokių ketinimų atimti pelną iš dainininkų bei muzikantų, būtent šokis užkariauja auditoriją, sužavi ją ir tampa pavyzdžiu likusių tango sričių menininkams.
ARGENTINIETIŠKO TANGO KILMĖXIX amžiaus pabaigoje, maždaug apie 1895-uosius metus, Argentinos sostinėje, Buenos Aires mieste, gimsta tango. Jau tada, tarp tokių šokių kaip “milongos” ir kažko panašaus į “andaluzietiška tango” pradeda pasireikšti argentinietiškasis tango variantas, kuris jau buvo spėjęs atsikratyti tų itakų, kurios padėjo jam atsirasti.Niekas tiksliai nežino iš kur jis atsirado, nei kokie yra tie skirtingi elementai, kurie suformavo jo muziką, dainos žodžius ir patį šokį. Tai ivyko todėl, kad tų metų intelektualams nerūpėjo kuo gyveno jų šalis. Visų akys buvo nukreiptos tik į Europą, ypatingai i Prancūziją.Apie 1880-uosius metus kai kurie tyrinėtojai, tarp jų Karlosas Vega (Carlos Vega), įžymiausias Argentinos muzikologas, pastebėjo, kad priemiesčio zonoje tokie šokiai kaip kvadriljus, polka, mazurka, “shottis”, pamažu praranda savo pozicijas užleisdami vietą “milongos” ritmui tarp žemesniųjų klasių atstovų, kai tuo tarpu habanera vis labiau įsitvirtina viduriniuose sluoksniuose.MILONGA – ŠOKAMO TANGO PAGRINDASMilonga yra kilusi iš habaneros, kuri XIX amžiaus paskutiniame ketvirtyje reabilitavo savo ritmus, paskolintus iš Afrikos juodaodžių šokių. Kiti tyrinėtojai mano, kad polka, mazurka, habanera, “shottis” buvo šokami atliekant beveik tuos pačius judesius kaip ir tango šokio, tačiau naujovė Buenos Aires šokyje buvo tai, kad čia jis turėjo savo identitetą. Anksčiau buvo šokama atskirai, kaip pavyzdžiui aborigenų kilmės gauco (“gaucho”) šokis, vadinamas “lanseras” (“lancero”) arba šokama kartu, tačiau neatliekant jokių figūrų, kaip pavyzdžiui valsas. Argentinietiškas tango eina dar toliau. Jam pavyksta įtraukti į šokį įvairias figūras, kurios atliekamos vyrui ir moteriai šokant apsikabinus.Kai kurie tyrinėtojai mano, kad Europos polka ir mazurka galėjo būti tas modelis, kuriuo pasinaudojo “portenjai” (“porteno” – Buenos Aires uostamiesčio gyventojai) savo šokiui sukurti. Tų laikų liudininkai užtikrina, kad tais laikais buvo šokama, darant horizontalias figūras su pritupimais.TANGO IR MILONGAŠie šokiai pateikiami kaip dvi analogiškos formos su skirtingais pavadinimais. Nesąmoningai jie buvo laikomi vienodais. Tai buvo visai suprantama, kadangi ką tik gimęs tango ilgus metus dar bus vadinamas milonga. Nuo 1906 iki 1926 metų tango skirdavosi savo šokiu, o milonga intonacija. Iš pradžių, iki 1895 m., jam nebuvo priskiriami išskirtiniai žingsniai. Muzika buvo improvizuojama lygiai taip, kaip ir pačios figūros. Tik vėliau, maždaug nuo 1895 iki 1905 metų, išsivysto tikrasis tango, kurį autoriai vadina “Tango krioljo” (“Tango criollo” – Gauco tango).
Argentiniečių muzikologas Karlos Vega aprašo tas figūras, kurias milonga paveldi iš habaneros ir iš andaluzietiško tango bei tuos pakitimus, kurie juose įvyko. Žingsniai “molinetas” (“el molinete” – malūnėlis) ir “oco” (“el ocho” -aštuoniukė) išsaugoja savo ankstesnį pavadinimą, atliekant greitą žingsnių kombinaciją, kurią moteris kartoja atvirkštine tvarka, sudarant figūras pagal šokėjo išradingumą. Tai sudaro 10, 20, 30, 40 ar daugiau figūrų išilgai šokių aikštelės, kuomet vyras jas atlieka grandinine serija. Kiekvieną kartą sukuriama kita tango versija, kurios neįmanoma tiksliai pakartoti. Taigi, tai vis naujas, nepasikartojantis spektaklis.
Tango šokyje kiekvienas šokėjas yra individualybė. Nėra dviejų panašių šokėjų, kartojančių tą pačią choreografiją. Kitas tango bruožas yra tas, kad vyras niekuomet nešoka žengdamas atgal, kaip kad reikalavo tų laikų mandagumo taisyklės. Tai grindžiama rungtyniavimu tarp šokėjų. Mūšiai miesto apylinkėse reikalaudavo budrumo, negalima buvo atsukti nugaros potencialiam priešui.
Visų pirma, tango yra vyriškas reikalas. Vyrai buvo jo tėvai, jie jį sukūrė. Vyrai šokdavo su vyrais, jie vienas kitą mokindavo ir jį praktikuodavo. Būtent vyras veda poros šokį, tai jis veda moterį. Jai belieka tik laukti jo nurodymų ir jam paklusti. Todėl nėra žinomų įžymių tango šokėjų. Amžiaus pradžios laikraščiai rašė: “dauguma moterų, kurios šoka tango, daro tai blogai, tuo tarpu vyrai yra kūrėjai, turintys savitą stilių”. Laikui bėgant moters padėtis kito. Vyras leido jai sublizgėti, ji paįvairina šokį savo fantazija, tačiau tik tada, kai vyras jai suteikia tam laiko ir galimybę. Tarp pirmųjų novatorių galima paminėti Karmensitą Kalderon (Carmencita Calderon), vieną iš Kacafazo (Cachafaz) šokių partnerių. Karmensita Kalderon sakydavo: “anksčiau buvo šokama skruostas prie skruosto; vėliau prostitutės priversdavo žiūrėti vienas kitam į akis, norėdamos susitarti dėl kainos už savo paslaugas vyrams”, “aš priverčiau atlikti naujus žingsnius”. Kacafazas (1885-1942) buvo vienas iš geriausių šokėjų tango istorijoje. Jo garbei Argentinoje švenčiama “Šokėjo diena”. Jis sakydavo, kad: “norint šokti tango tereikia elegancijos ir muzikos ritmo”. Kritikuodamas “kalesiterus” (“calesiteros”- tuos, kurie iš tango daro šou) jis sakydavo, kad: “jie tik sukasi ir sukasi, pavargsta ir nieko gero nedaro”. Kiti įžymūs milongos šokėjai, kurie perdavė savo žinias naujajai kartai buvo Petrolejus (Petroleo), Virulazas (Virulazo), Pepitas Aveljaneda (Pepito Avellaneda).
Pagrindinis dalykas tango šokyje, anot “milongeru” (“milongueros” -milongos šokejai), yra tvirtas žingsnis, neprarandant muzikos ritmo, tai uostamiesčio gyventojo eisena pagal ritmą. Nebūtina atlikti daugybę figūrų, užtenka atlikti tas, kurias pats tango nurodo, leisdamas paslysti kojoms, nes “tango šokamas judant nuo liemens žemyn, ir visas malonumas yra tame, kad atsiduodi ritmui, vesdamas savo šokio draugę”. Ir priduriama: “Norint šokti tango, reikia būti gimusiam čia. Amerikietis jį šoka nerangiai, rusas per daug brutaliai ir rimtai, ispanas koketuoja. Kuomet šokėjų pora yra vietinė – gestikuliuoja kaip indėnai ir elgiasi kaip gaučai, – kokias nuostabias figūras jos kuria, kuomet kojos tyliai juda bijodamos pažadinti žvėrį, žengdamos pirmyn, atgal, paslysdamos tarsi ieškodamos drąsos, reikalingos šokėjai prisivilioti”.TANGO GEOGRAFINĖ KILMĖTango atsirado uostamiesčio apylinkėse: San Telmo, Barako (Barracas), La Bokada (La Bocada), Monserato (Monserrat) rajonuose. Čia esančiose šokių salėse bei žaidimo namuose, viešuose namuose, kavinėse apjuosiančiose miestą, ten kur prasideda laukai. Todėl šokis taip pat žinomas “oriljero” (“orillero” – krantininis) arba “kanienge” (“canyengue” – cukranendrių lauku) vardu. Lygiagrečiai jis atsirado ir kitoje La Platos upės (Rio de la Plata) krantinėje, Montevidėjuje, Urugvajuje, Sur, Palermo rajonuose ir senamiestyje (rajonuose, kur gyventojų daugumą sudarė juodaodžiai). Būtina pabrėžti, kad etimologiškai žodis “tango” kilęs iš afrikiečių genčių, gyvenusių Gvinėjoje, atvykusių į Rio de la Platą kaip vergai. Jis reiškė “uždara vieta” “uždaras sklypas”. Kai kurie tyrinėtojai teigia, jog tai onomatopėjinis garsas, susijęs su būgnų garsais, su tam-tamu arba su juodaodžių šokiu “kandombe” (“candombe”). Tai prašymas, nukreiptas į kandonbės šokėją: “toka tango o toka tambo” (“toca tango o toca tambo” – mušk juodą būgną). Daug vėliau tango persikelia į “konventiljo” (“conventillo” – viešbutis, kur apsigyvendavo darbininkai, juodaodžiai, provincijos žmonės ir kurių dideliuose vidiniuose kiemuose buvo šokama).
1905-1910 metais jis pasiekia miesto centrą. Vadovaujantis elitas, kuris anksčiau jį niekino ir žiūrėjo į tango kaip į plebėjišką šokį, pagaliau jį priima ir nuo to laiko jis galutinai tampa argentinietišku tango.
Pagrindinė priemonė, padėjusi paskleisti tango, buvo karnavalas. Jis užkariauja šokių sales, kabaretus, kino teatrus, miesto centro restoranus iš kur 20-30-aisiais metais persikelia į Europą, JAV ir juos taip pat užkariauja.Kuomet į Paryžių ir į Brodvėjų atvyksta įžymiausi tango istorijos kompozitoriai ir atlikėjai, kaip pavyzdžiui Karlos Gardel (Carlos Gardel, pats įžymiausias tango dainų atlikėjas pasaulyje), Alfredo Le Pera (Alfredo Le Pera, kompozitorius bei filmų scenaristas), kuriami filmai, kurie buvo žinomi visame pasaulyje, kaip: “Lauk manęs” (“Esperame”, 1932) , “Reikalas rimtas” (“La cosa es seria”, 1933, Paramount), “Tango” (El tango”, Brodvėjus), “Nuokalne žemyn” (“Cuesta abajo”)“Tango baras” (“Tango bar”), “Dėl vienos galvos” (“Por una cabeza”) ir kitų, įkurtų 30-jų metų pradžioje Niujorke.
Argentinietiškas tango pasiekia savo šlovės viršūnę savo “aukso metais”, kurie tęsėsi nuo 40-ųjų iki 50-jų metų, kuomet komunikacijos priemonės sudaro sąlygas į šalį įsiskverbti kitai muzikinei madai, kilusiai iš Šiaurės Amerikos. Tokiu būdu tango praranda savo pozicijas, užleisdamas savo vietą užsienio ritmams ir madai.Tik 80-jų metų pabaigoje tango vėl sugrįžta į pirmąjį pasaulinį planą, kuomet 1985 metais Paryžiuje filmuojamas “Gardelio tremtis” (“El exilio de Gardel”). Lygiagrečiai jis vėl triumfuoja Brodvėjuje. “The Tango is hoy again, a new craze is on the horizon” rašo JAV laikraštis Newhouse Newspapers.
TANGO ŠIŲ DIENŲ ARGENTINOJEArgentiniečiams tango yra “stimuliuojanti bei tvirtybę suteikianti priemonė”. Tai liūdesio, melancholijos, prarastos meilės rezultatas. Tai vaistas nuo situacijos fatališkumo. Tango – tai neatskiriamas žodžių, šokio bei muzikos mišinys. Tai jis padeda žiūrėti gyvenimo pavojams į akis.
Dabartiniu metu jaunimas susiduria su tuo, ką patys argentiniečiai ilgai slėpė. Jie tarsi pratęsia tą kelionę, kurią praeito amžiaus pabaigoje pradėjo “milongerai” (milongos šokėjai), kurie buvo savo pačių ar kitų nesėkmės priežastimi, kurie vaikščiojo vieniši miesto gatvėmis ir kurių aistros išsiliedavo kiekviename gatvės kampe, kiekvienoje to senojo Buenos Aireso skersgatviuose.
Šių dienų jaunuoliai vėl ieško tokio šokio, kuris leistu jiems šokti apsikabinus, pajusti kito kūno artumą, sudaryti iš anksto gerai apgalvotas ir veiksmingai viliojančias figūras. Jiems nusibodo tie modernūs šokiai, kuriuos skleidžia žiniasklaidos priemonės, kur pora šoka atskirai, kur kiekvienas yra apsuptas savo narcizinio pasaulio, kur nesidalijama emocijomis ir svarbiausia, nesidalijama gyvenimu, nuotykiais, nesėkmėmis.Argentinietiškas tango vėl įėjo į madą. Ir tai įvyko todėl, kad “Tango niekad nebuvo miręs”.
ARGENTINIETIŠKAS TANGO JAU LIETUVOJE1999 metų balandžio mėnesį į Lietuvą atvyksta Chuan Eduardo Chimenes (Juan Eduardo Gimenez), lietuvių kilmės argentinietis. Nepraėjus nei savaitei po jo atvykimo, jam jau siūloma mokinti šokti tango Dailės galerijoje “Dešinė-Kairė”, Vilniuje. Pirmas tango šokio kursas tęsėsi vieną mėnesį ir jo rezultatas buvo nuostabi ir neužmirštama “Argentinietiško tango naktis”, pašvęsta šių dienų tango kompozitoriui Astor Piazola (Astor Piazolla).
AR TANGO – ARGENTINIETIŠKAS ?
“Tango likimas yra nepaprastas, vos ne žmogiškas. Šio šokio gyvenimas išraiškingas ir ryškus; tango – gyvas, kvėpuojantis šokis, sugebantis papasakoti apie savo istoriją, gyvenimą…” Fiodoras Vasiljevičius (tango mokytojas)
Gruodžio 11 dieną Argentina švenčia nacionalinę šventę – legendinio argentinietiško tango atlikėjo Carloso Gardelio gimtadienį. Juk tango – šios šalies muzikos simbolis. Bet ar tango kilmė buvo grynai argentinietiška?
Dėl tango gimimo vietos ir laiko iki šiol tęsiasi nepaliaujami ginčai, pateikiamos naujos versijos ir interpretacijos. Nustatyta, kad šis šokis atsirado 19 a. 80-aisiais Argentinoje, kosmopolitiškuose Buenos Airių priemiesčiuose. Tačiau kokia yra tikroji tango kilmė? Kur driekiasi šio šokio geografinės šaknys ir kada buvo pasėta pirmoji šio kultūrinio socialinio reiškinio sėkla? Ir ar tikrai argentinietiškas tango yra argentinietiškas? Bandydami atsakyti į šiuos klausimus, mokslininkai yra prisikapstę net iki tokios sensacijos: tango buvo šokamas dar senovės Egipte. Mat, ant lentelės, atvežtos iš vieno faraono kapavietės, pavaizduotas šokis, labai primenantis tango gestus ir figūras. Apie šokį, panašų į dabartinį tango, minima ir 18 a. kronikose bei kituose istoriniuose dokumentuose, kur kalbama apie tambó, Lotynų Amerikos negrų šokį su padainavimais. Tačiau persikraustęs iš ten į pietinę Ispaniją pas Andalūzijos čigonus, “tambó” virto “tangó”, daininga švente su šokiais. Ten pat, Andalūzijoje, tuo pat metu radosi ir kitas iki šiol populiarus moterų šokis su kastanjetėmis – flamenko. Kai kurie šio šokio ritminiai ir stilistiniai ypatumai įsiliejo ir į argentinietiško tango struktūrą. Analogiškai tango sugėrė ir kai kuriuos kito andalūzietiško šokio, panašaus į kubiečių habanera, ypatumus. Neliko nuošaly gimstančio tango ir dar vienas ispaniškas šokis bolero, atsiradęs 18 a. pabaigoje. Išvardintų šokių atskiri stilistiniai, choreografiniai ir ritminiai elementai susijungė su dar vienu Pietų Amerikos plantacijų darbininkų bei galvijų piemenų (gaucho) šokiu – milonga. Ir taip maždaug 19 a. 80-aisiais metais Buenos Airių priemiesčiuose gimė tango creollo, iš kurio ir kilo vadinamasis argentinietiškas tango.Būtų viskas ne taip painu, jei tuo ir ribotųsi tango “genealoginio medžio” šakos. Tačiau nevalia pamiršti, jog didelės įtakos šiam muzikos žanrui turėjo kosmopolitinė 19 a. vidurio Buenos Airių kultūrinė terpė. Pasibaigus Caudillo Juano Manuelio de Rosa’os diktatūrai ir prasidėjus naujajai šalies ekonominei reformai, nuo 1845 m. į Argentiną masiškai ėmė plūsti imigrantai, norėdami lengvai pelnyti turtų. Sumaniausieji sugebėjo įsigyti nemažas pampa’os teritorijas, iš ten išvarydami vietinius gauchos ir creollos, kurie buvo priversti ieškoti laimės Buenos Airėse. Tačiau šio uostamiesčio priemiesčiuose jau buvo apsigyvenę imigrantai iš Europos. Daugumą Buenos Airių imigrantų sudarė italai, kurių melodijų dainingumas, susiliejęs su vietinių gyventojų milonga’ų žaismingumu, taip pat turėjo didelės įtakos specifinės tango melodikos formavimuisi.Be italų į Buenos Aires plūdo ispanai, prancūzai, vokiečiai, lenkai, rusai, ukrainiečiai, žydai, net arabai. Kiekviena tauta atsivežė ir savo dainas bei šokius. Tad neatsitiktinai uostamiesčio priemiesčiuose 19 a. antrojoje pusėje buvo šokami ir iš Lenkijos kilusios polka bei mazurka, ir prancūzų kadrilis. Tuo tarpu vidutiniuosiuose miesto sluoksniuose jau buvo įsitvirtinusi net habanera, pasiskolinusi ritmus iš juodaodžių, jau žymiai anksčiau iš Afrikos atgabentų į Pietų Ameriką.Tad neatsitiktinai tyrinėtojai teigia, kad pradžioje tango buvo šokamas atliekant beveik tokius pačius judesius kaip polkoje, mazurkoje, kadrilyje ar habaneroje. Šių šokių modeliai tapo naujo uostamiesčio gyventojų – porteños – šokio kūrimo pagrindu. Tačiau tango pažengė žymiai toliau – jis privertė skirtingų tautų atstovus apsikabinti. Kupinas liūdesio ir graudulio tango sugėrė ir ilgesingą afroamerikiečių, buvusių vergų, nelygiateisės padėties beviltiškumo jausmą, ir nesugrįžtamai pralėkusios jaunystės suvokimą, ir prarastos tėvynės ilgesį, ir net atgailą už kitiems padarytą skriaudą ar suteiktą kančią. Todėl argentiniečių rašytojas Ernesto Sabaga tango pavadino nelaimingo likimo apmąstymais. Noras išreikšti, išpasakoti pritvinusius jausmus, reikalavo pašnekovo, partnerio, – ir geriausia, kad juo būtų moteris. Taip tarp vyro ir moters gimė dialogas pagal nustatytas taisykles. Tylintys šokėjai “prabilo” išraiškingais šokio judesiais, nebyliais jausmais ir žvilgsniais. Čia, praplečiant tango – muzikos ir šokio – geografiją, reikėtų paminėti, kad pagrindiniu naujojo žanro instrumentu iki šiol laikoma graudulingoji bandonija (bandoneón), armonikos atmaina, atvežta į Argentiną 19 a. antrojoje pusėje (~1870 m.) iš Vokietijos. Atkeliavęs į Argentiną instrumentas natūraliai įsiliejo į tango grojančius orkestrus, kuriuos pradžioje sudarė smuikas, fleita, arfa ir, kiek vėliau, gitara, – o visi šie instrumentai kildinami iš Arabijos. Pirmoji tango daina (tango canción) – Samuelio Castriota’os “Mi noche triste” Pascualio Contursi žodžiais – buvo sudainuota 1917 m. Sėkmė buvo triuškinanti ir pranoko visus lūkesčius. Pasirodė, kad žvilgsnių dialogui reikėjo ir balsų dialogo. Taip Tulūzoje gimęs prancūzas Carlosas Gardelis, nuo dvejų metų gyvenęs Argentinoje, nuo 12 metų dainavęs ir šokęs tango restoranuose, devyniolikos tapo “Argentinos tango karaliumi”. Vietinis Argentinos elitas iš pradžių laikė tango nepadoriu viešnamių ir smuklių, įsikūrusių prastuomenės kvartaluose, lankytojų šokiu. Nepripažintas vietinės visuomenės grietinėlės, tango pasiekė gretimus kraštus, kuriuose ilgą laiką buvo laikomas tiesiog Pietų Amerikos liaudies šokiu. Ir tik perplaukęs vandenyną, tango tapo visų pripažintu estrados ir salonų šokiu. Tai įvyko pirmąjį 20 a. dešimtmetį, kai tango iš Pietų Amerikos persikėlė į Europą. Pradžioje stabtelėjo pietų Ispanijoje, Andalūzijoje, nes etniniai tango “protėviai” – flamenko, bolero, fandango ir hanabera – vertė šį dar nekaprizingą vaikį aplankyti ir istorinę gimtinę. Tačiau čia tango neužsibuvo, ir jau 1910 m. rugpjūtį ši egzotiškosios Argentinos naujovė pavergė vieno Paryžiaus šokių salono lankytojus. O Paryžiuje juk seniai buvo ieškoma “naujų šokio formų”, ne tokių drovių, – ištaigingesnių, temperamentingesnių ir išraiškingesnių. Tad ne tik Paryžiuje, o ir visoje Europoje iškart atsirado tango mylėtojų, gerbėjų ir pasekėjų – muzikantų, dainininkų, šokėjų. Tango kultūra Europoje pagimdė daugybę talentų. 20-40-aisiais tango melodikoje atsirado specifiniai europietiški bruožai. Taip susiformavo europietiškasis tango, savo lengvumu ir paprastumu tuomet netgi pranokęs argentinietiškojo tango populiarumą. Tango apleido estradas ir įsigyveno šokių aikštelėse ir salonuose. Įvyko naujas tango “sprogimas”, nors tango jau turėjo rimtus konkurentus: bliuzą, čarlstoną, fokstrotą, rumbą, kvikstepą, bosanovą… Ir jau nauji, europietiški tango įgijo pasaulinį populiarumą. Kiekvienas naujas šokis išgyvena epidemijos periodą, laikinai nublokšdamas kitus, tačiau nė vienas šokis neišnyko visam laikui. Taip ir tango, atsiradus naujų šokių antplūdžiui, nepasitraukė iš šokių aikštelių ir šokių vakarų visam laikui. Jis vėl pabudo. Tango. Lyriškas, emocionalus, talpinantis neišsakytą meilę, vyro ir moters santykių grožį.Kosmopolitiškas argentinietiškas tango…
MOTERS VIETA TANGOLidia Ferrari
Ar tango yra vyrų – macho – šokis? Klausiu ne tam, kad paskleisčiau abejonę dėl tango vyriškumo, bet kad tango pasaulyje atverčiau erdvę moteriai, kadangi moters vaidmeniui visuomet tekdavo mažiau dėmesio nei jis nusipelno. Priartėti prie šios temos galima iš įvairių pozicijų. Mano pasirinkta pozicija atspindi mano pačios, kaip moters, psichologės ir tango šokėjos, požiūrį. Tiesioginis tango lyrikos interpretavimas gali sudaryti įspūdį, jog tango pasaulyje dominuoja išskirtinai vyrai, ir kad moterys figūruoja tik kaip pasyvios aukos. Bet reikia visuomet turėti omeny, jog didžioji tango lyrikos dalis buvo parašyta vyrų prieš keletą dešimtmečių ir daugiau, todėl atspindi vyriškus – machista – prietarus bei to meto vertybes. Daugelyje tokios lyrikos pavyzdžių moterys neatsisveikina. Nuo “milongitos” – merginos, apakintos priemiesčio šviesų, “jaunos siuvėjos, kurią išvedė iš kelio” – moterys tango lyrikoje buvo piešiamos negatyviai. Joms apskritai priskiriamas pasyvus vaidmuo. Taigi, ji nepasirenka savo likimo, bet dažniausiai vyrų tempiama žemyn netinkamu keliu. Lyrikoje taip pat atskleidžiama, jog moteris tebuvo “akimirkos žaisliukas” ir dabar palikta tik su “apmaudu dėl prarasto”.
Bet ar kas žino, ar ta milongita “la pelandruna abacanata” (naivi suklupusi mergaitė), ar “la flor de fango” (purvo gėlė), gailėjosi žengto žingsnio. Esu susipažinusi su prostitucijos fenomenu, kuriame moterys priklausomos nuo jėgos, spaudimo, apgavysčių, susijusių su būtinybe išgyventi. Tokiais atvejais sunku būtų manyti, jog pačios moters pasirinkimas ką nors lėmė jos likime. Bet aš kalbu apie tango lyrikos ideologinį pagrindą, kuris nepripažįsta, jog žmonės aktyviai pasirenka savo likimą, ar net tuomet, kai tą pripažįsta, moterų atveju tokiam reiškiniui priskiria negatyvią vertę.
Dažnai pateikiama tokia nuomonė, jog tango yra machista (perdėm vyriškas), lyg tokia išvada būtų neišvengiama. Ypatingai tango šokis yra apibūdinamas kaip vyrų (machista) šokis, kuriame vyras dominuoja, o moteris yra valdoma. Visgi, aš manau, jog tai yra supaprastintas ir siauras argumentas, kuris tango pasaulio sudėtingume ir daugialypiškume praranda savo svarumą. Kad paaiškinčiau tai, aš pereisiu prie tango šokio. Tango yra labai sudėtingas šokis, nes jis stengiasi išlaikyti du apsikabinusius kūnus, atliekančius šokio choreografijoje įvairias figūras, pauzes, judesius, įtraukiančius juos abu. Šokis būtų paprastas, jei ne apsikabinimas. Kiti šokiai, pvz., pericon ar chacarera (argentiniečių liaudies šokiai) taip pat turi skirtingą vyro ir moters choreografiją. Bet šie šokiai yra lengvesni nei tango, nes šokio partneriai nėra glaudžiai apsikabinę tuo metu, kai atlieka skirtingus žingsnius. Kitas būdas supaprastinti tango būtų iš anksto sugalvoti jo choreografiją (t.y. iš anksto pastatyti šokį). Daugelis sceninių šokių yra taip pat gana daugialypiai, tačiau jiems trūksta tango spontaniškumo. Daugeliui Europos šokių būdingas abiejų partnerių veidrodinis tų pačių žingsnių atlikimas, tačiau tango yra tango būtent dėl to, jog įtraukia du šokėjus, kurie, nepaisant jų tvirto apsikabinimo, atlieka labai skirtingus, niekuomet neatitinkančius žingsnius, taip kuriančius vieningą šokį.
Kaip pastebi Alicia Dujovne Ortiz, tango yra “dvigalvis monstras… pabaisa keturiomis kojomis, vangi ar gyvybinga, gyvenanti tik tol, kol trunka daina, ir, nužudyta paskutiniųjų jos akordų, mirštanti.” Tango du protai, ne vienas, pasiekia vieningą judėjimą, kai kiekviena koja ir kiekviena ranka prisitaiko prie to, ką kitos kojos ar rankos atlieka, kad du galėtų funkcionuoti kaip vienas kūnas. Vienas kūnas ir du žmonės, kurie anksčiau gal net nebuvo susitikę, apsikabina ir šoka pagal muzikos ritmą, vėl ir vėl kurdami nuostabų šokį. Tame slypi kažkas kerinčio.
Kad galėtų šokti tango, šokėjai turi papildyti vienas kitą, turi bendradarbiauti vienas su kitu. Jei jiems nepavyksta bendradarbiauti, nepavyks ir šokti, ar bent jau šokti gerai. Bet kaip tas bendradarbiavimas pasiekiamas be išankstinės choreografijos? Atsakymas slypi tame, jog tarp šokančiųjų turi egzistuoti susitarimas, kaip jie galėtų kartu funkcionuoti. Viena iš tokių bendro egzistavimo formulių yra, kad vienas veda, o kitas paklūsta ir seka. Ir aš tikiu, kad kito kelio nėra. Taigi tango prasideda nuo susitarimo tarp šokėjų, jog veda vyras. Aš klausiu, kodėl kitiems tai atrodo kaip pasidavimas ar pasyvumas iš moters pusės. Vyras yra tas, kuris veda, bet vedimas nėra dominavimo ar hierarchijos sinonimas.
Du šokėjai koordinuoja vienas kitą ir bendradarbiauja vienas su kitu, neprarasdami savo skirtingumo. Kiekvienas šokėjas pasiekia kažką skirtingo, ir tame glūdi kiekvieno jų pozicija šokyje. Kas apibūdina kiekvieno poziciją šokyje, yra jos technika ir užduotis, kurią ji atlieka. Abu šie elementai reikalingi, kad šokis įvyktų. Pozicijos nėra apibūdinamos didesniu ar mažesniu partnerių vyriškumu ar moteriškumu. Šokėjų vyriškumas ar moteriškumas yra daugiau įsivaizduojamas fenomenas. Moteriai leistis vyro vedamai, nereiškia jo dominavimo. Greičiau vyrui ir moteriai, norintiems šokti tango, tai reiškia, jog kiekvienas jų privalo priimti žaidimo taisykles, kurios šokį padaro būtent tango, o ne, pavyzdžiui, rumba. Taigi egzistuoja trys elementai: vyras, moteris ir pati tango struktūra. Tik tokiu būdu vyras ir moteris, turėdami du skirtingus vaidmenis, skirtingas technikas ir pozicijas, atranda save kuriančius kažką daugiau už juos abu – Tango.
Tango kilmės istorijose visuomet aptinkame žinių apie du vyrus, šokančius tango kartu. Iki šių dienų vyrai kartu šoka tango repeticijose ar privačiose pamokose. Bent jau Argentinoje tai yra vienas iš būdų, kuriais vyrai perduoda savo žinias vienas kitam. Vienas vyras moko kitą kaip šokti ir kaip vesti, pats užimdamas moters vietą šokyje. Šis pavyzdys parodo, jog vyro vaidmuo tango šokyje yra griežtai priklausomas nuo moters vaidmens ir atvirkščiai: du vyrai negali šokti tango, nebent vienas iš jų atliktų moters partijas. Tai prieštarauja machista pozicijai, kadangi machista vyras niekuomet nesutiktu su faktu, kad tai, ką jis atlieka, yra moters vaidmuo. Šis pavyzdys taip pat parodo, jog tango yra žaidimas kaip, pavyzdžiui, šachmatai, kur kiekviena figūra juda griežtai pagal nustatytas taisykles. Viena figūra juda pagal viena principą, kita pagal kitą, tačiau abi jos yra būtinos, norint žaisti. Panašiai ir su tango: kiekvienas šokėjas turi stengtis laikytis taisyklių, apibrėžiančių jo ar jos vietą šokyje. Taigi, savo analizėje aš teikiu pirmenybę struktūrai, o ne aistrai ar emocijoms, kurios toje struktūroje gali cirkuliuoti. Aš tikiu, jog aistros ir emocijos yra šokio pasekmė, jo poveikis, bet jos nėra šokio pagrindas.
Kaip teigia Carlos Vega, aptardamas tango kilmę: “Apkabinime nėra prabangos, – tai tango kritikai suteikė šiam šokiui prabangą. Šokėjus jaudino visai kiti dalykai. Šokama buvo grynai mėgaujantis pačiu šokiu. Net šiandien tie, kurie nori išmokti tango, turi investuoti daug pastangų ir laiko, kol sugeba atrasti tango apkabinime kažką dar, be to, kas padaro šokį įmanomu. Jei jūsų pirminis interesas bus suvedžiojimas, aistra, kūno kontaktas ar jausmingumas, jūs nesuprasite, kaip šokti tango.
Aišku, kad vienas iš moters pozicijos principų šokant tango yra leistis vyro vedamai, bet tai nereiškia, nepaisant nusistovėjusios nuomonės, kad moters pozicija tolygi pasidavimui ar pasyvumui. Leistis būti vedamai reiškia ne savęs sumenkinimą, bet priėmimą to, jog vyro vedimas yra būtinas, norint šokti tango. Kaip minėjau anksčiau, abu šokėjai turi paklusti tam tikroms taisyklėms, kad šoktų tango, o ne rumbą. Vienas vyras negali šokti tango, viena šokti negali ir moteris. Jiems reikia vienas kito, ir abiem reikia paklusti žaidimo taisyklėms. Viena tokių taisyklių – vyras veda.
Gali būti, jog kai kas bando susieti tai, kaip moterys apibūdinamos tango lyrikoje, su tuo, kaip jos apibūdinamos šokyje. Tie patys prietarai ir ideologija atsiskleidžia abiejuose. Todėl, mokant tango šokio paslapčių, besimokančioms moterims būtina pabrėžti, kad leistis būti vedamoms anaiptol nereiškia, jog reikia leistis būti vedamoms bet kur. Tai svarbiausia iš taisyklių, kurią moteris turi išmokti, kad galėtų šokti tango, ir tai bene sunkiausia pamoka per visą mokymosi procesą. Tai yra netgi svarbiausia taisyklė, nes daugeliui moterų labai sunku pripažinti, jog jos turi leisti vyrui vesti ar paklusti jo vedimui. Vėliau, kai moteris jau leidžiasi vedama, sunkiausia tampa išmokti paklusti ir atsakyti į vedimą tokiu būdu, kuris būtų ne mechaniškas. Pavyzdžiui, vyro ranka ir kūnas kviečia atlikti ocho ar giro figūras. Moteris sureaguoja taip automatiškai, kad net neskiria laiko sau, reikalingo atlikti žingsnį ir “užvirsta” ant vyro, prarasdama savo pačios pusiausvyrą. Atrodo, jog jai sunku suprasti (savo galva ir kūnu), jog, net jei ji turi sekti paskui vyro vedimą, žingsnis, kurį moteris atlieka, yra jos, o ne jo. Ji turi skirti tiek laiko ir erdvės, kad galėtų atlikti žingsnį tinkamai.
Štai kur iškyla tvirtos pusiausvyros ir užtikrintų žingsnių svarba. Šios savybės leidžia moteriai būti aktyvia dalyve, o ne pasyviu objektu tango šokyje. Nei vyras, nei moteris negali gerai šokti, nebent abu būtų užtikrinti dėl savo kūnų, pusiausvyros ir laikysenos. Jie abu privalo gebėti išlaikyti apkabinime nuolatinę įtampą, neprarasdami jausmo šokiui. Žmonės, kurie yra trapūs ir neužtikrinti turi tiek pat sunkumų, kaip ir tie, kurie yra pernelyg gudraujantys. Moteris, kuri leidžiasi vedama bet kur, kaip vėjo nešamas lapas, negali šokti tango. Kad abu partneriai galėtų džiaugtis tango ir šokti, moteris privalo sugebėti pasiūlyti lengvą įtampą, kaip atsaką į vyro impulsą.
Aš teigiu, jog tango struktūra nėra machista, bet tai dar nereiškia, jog tango nėra visų fantazijų, ideologijų ar tam tikro gyvenimo būdo žmonių, šokančių tango, subjektas. Faktas, kad tango šoka vyras ir moteris, kurie apkabina vienas kitą, paverčia tango erdve, tinkama atskleisti savo fantazijas, kurias turime mes – visi žmonės, – ir kurios atsispindi visose mūsų gyvenimų plotmėse. Bet tango neatsako už tai, ką su juo daro žmonės. Todėl visai nekeista tango pasaulyje rasti sutrikusių ar bergždžiai mylinčių moterų. Nekeista išgirst aistringų istorijų, supančių šokį, istorijų apie išnaudojimą bei nesąžiningumą. Nekeista rasti ir nuostabių meilės istorijų. Nekeista rasti ir vyrų, bergždžiai mylinčių ir atstumtų. Nekeista rasti vyrų, naudojančių žmogiškąsias silpnybes savo interesams. Ir galiausiai, nekeista rasti tango pasaulyje machista vyrų ir moterų. Bet aš esu mačiusi daug vyrų, turinčių stiprius machista charakterius, kurie liaujasi tokiais būti, vos tik įžengia į šokių aikštelę. Priešingai populiariai nuomonei, aš esu įsitikinus, kad machista vyras, negali tokiu būti, kol šoka. Kad galėtų gerai šokti, jis negali išlaikyti nerūpestingumo ar bejausmiškumo savo partnerės atžvilgiu. Šokant, vienintelis jo rūpestis yra kažkuo džiaugtis kartu su ja. Vyro jėga ir užtikrintumas padeda jam gerai šokti, o ne dominuoti ar jaustis viršesniu už partnerę. Taip kaip ir moteris, kuri leidžiasi stumdoma aplink, vyras, kuris šokdamas ją stumdo, negali gerai šokti.
Dar daugiau, galima pastebėti, jog tango turi naudingą poveikį daugeliui jį šokančių moterų (ir vyrų): geresnė laikysena, labiau užtikrinta pusiausvyra, tvirtumas, pasitikėjimas. Su patirtimi moterys išmoksta sakyti “ne” vyrams, su kuriais joms nepatinka šokti, bei “taip” tiems, su kuriais šokti joms patinka. (Aš visgi netvirtinu, jog žinojimas su kuo šokti, pereina į žinojimą su kuo užmegzti romantiškus santykius).
Apskritai, moteris – gera milongos šokėja – žino, kaip leistis būti vedamai. Ji priima kvietimą iš vyro, kuris gerai šoka, ir džiaugiasi šokdama su juo. Jo jausmingumas, buvimas šalia ir pasitikėjimas gali padėti atskleisti savitą stilių. Jei moteris leidžia vyrui išreikšti save, o vyras leidžia moteriai išreikšti save, tada abu jie suras tango šokyje galimybę būti kūrybingais. Dėl to tikiu, jog viena iš priežasčių, kodėl milongose šokėjai, pašokę dėkoja vienas kitam, yra pripažinimas, kad abu sugebėjo leisti vienas kitam atskleisti savo sugebėjimus, jausmus ir aistrą.
Informacijos šaltiniai:
http://www.telenormedia.lthttp://www.tangogimenez.lthttp://tango.puslapiai.lt