ĮVADAS Ugdymo sistemos sąvoka apima visas žmogaus auginimo, mokymo, švietimo, lavinimo, auklėjimo institucijas, organizacijas, formalius ir neformalius kolektyvus, grupes, susiformavusias veikiant socialinėms, istorinėms, kultūrinėms aplinkybėms, valstybės ekonominei ir politinei santvarkai. Ugdymas priklauso nuo visuomenės klasinės sudėties ir kultūros lygio (Žmogaus asmenybės formąvimasi lemia visa jį supanti aplinka, kurioje žmogus gyvena, veikia, bendrauja). Ugdymas – visuomeninė, istorinė kategorija ir viena iš svarbiausių visuomenės veiklos sričių, garantuojanti kartų perimamumą visose gyvenimo srityse. Ugdymas – tikslinga ir kryptinga pedagogo ir jo ugdomųjų asmenų bendra veikla, skirta pastarųjų asmenybei formuoti ir tobulinti. Švietimo sistema – valstybės organizuota žmonių švietimo bei lavinimo institucijų visuma, kurios tikslas – rengti žmogų gyvenimui , priderinti jį prie socialinių visuomeninio gyvenimo sąlygų atsižvelgiant į šalyje galiojančius švietimo, lavinimo standartus. Švietimo sistema įvairiose šalyse yra nevienoda. Kylanyt visuomenės kulturai drauge plečiasi ir švietimo sistema, aprėpdama ilgesnį žmogaus ontogenezės laikotarpį, pradedant ikimokykliniu ir baigint brandos, ar netgi pensijiniu amžiumi. Įvairių mokslo šakų mokslininkai bei visuomemės atstovai, pabrėždami organizuoto švietimo bei lavinimo reikšmę, nesutaria dėl švietimo sistemos paskirties ir jos vietos valstybės, visuomenės gyvenime. Vieni tvirtina, kad valstybė visuomenė negali progresuoti be elito. (Elitas – pažangos varomoji jėga). Siūloma švietimą, lavinimą grįsti griežta mokinių intelektualinių gebėjimų atranka, nes švietimas, mokykla negali būti vieninga ir vienoda visiems. Liaudžiai skirta elementeri mokykla, elitui – aukštasis išsimokslinimas, išsamus mokslo ir meno pažinimas. Tik mokykla, kurioje mokosi rinktiniai, intelektualiai gabūs žmonės, gali garantuotidabartinės visuomenės pažangą.Tokia mokykla perima bažnyčios, filosofijos, kapitalo, šeimos, biznio bei kitų veiksnių funkcijas. Vadinasi ji ima socializuoti ir jaunimą, visą visuomenę. Jų nuomone dabartinė mokykla yra “praeities atgyvena”, reikia naujos mokyklos.
Dabartiniai pedagogai, priešingai, teigia, kad ateityje mokykla susilies su gyvenimu, nes organizuotas mokymas mokykloje netraukia mokinių, jaunimo. Siūloma trumpinti mokymo laiką, mokymą jumgti su praktine veikla. Manoma, kad ateities mokykloje mokiniai mokysis, dirbdami įstaigose, įmonėse. Mokys mokinius ne tik pedegogai, bet ir kitų sričių specialistai. Tad mokykla ir praktinė veikla susilies. Jaunimas bus rengiamas gyvenimui, socializuojamas pačiame gyvenime. Šios ir kitos šiuolaikinės pedegoginės kryptys labai įvairiai ir nevienodai aiškina švietimo socialinės sistemos sąvoką. Dauguma pedagogų realiai vertina švietimo pedagoginę ir socialinę reikšmę, taip pat švietimo sistemos turinį, struktūrą. Teigiama, kad jaunimui socializuoti dabartnėmis sąlygomis keliami du svarbiausi uždaviniai – atsakomybės sau ugdymas, t.y., asmenybės lavinimas, švietimas, ir atsakomybės kitiems ugdymas, t.y., asmenybės visuomeninis dorovinis auklėjimas. Šiuos uždavinius spręsti mokyla viena pati nepajėgia. Be mokyklos į ugdymo procesą reikia įtraukti daugelį kitų ugdymo institucijų, savanoriškų tarnybų, kultūros įstaigų, taip pat tėvus ir visuomenę. Permanentinis mokymas bei lavinimas – vienas iš populiariausių dabartinės pedagogikos idėjų. Jos įgyvendinimas siejamas su vaikų ir jaunimo ugdymu mokykloje ir dirbančių asmenų lavinimu formalių (organizuoto ugdymo) ir neformalių (neorganizuoto ugdymo) visuomeninių institucijų sistemoje keliant kvalifikaciją ir formuojant pasaulėžiūrą. Permanentiniam ugdymui siuloma panaudoti ne tik mokyklą ir dabartinę veiklą, bet ir laisvalaikį, remtis socialine ir kultūrine politika, reikalaujama koordinuoti visų institucijų, turinčių įtakos visuomenės ugdymui, veiklą. Tai reiškia, kad ugymas turi aprėpti ne tik vaikus, jaunimą, bet ir apskritai visų ontogenezės pakopų žmones. Svarbiausias ugdymo tikslas – asmenybės priderinimas prie esamų socialinių sąlygų.Mokyklinio ugdymo sistema
Švietimo sistemą sudaro visuomenės ir valstybės organizuotos švietimo bei lavinimo įstaigos: lopšeliai, darželiai, bendrojo lavinimo ir specialiosios vidurinės, profesinės technikos, aukštosios mokyklos, o taip pat moksleivių rūmai, įvairios (technikų, gamtininkų, turistų) stotys ir t.t. Svarbiausią vietą ugdant jaunąją kartą, socializuojant žmogų užima mokykla, kurioje įgyjamas sistemingas išsilavinimas nuo elementaraus raštingumo iki šiuolaikinio mokslo bei gamybos lygio.
Ikimokyklinis ugdymas
Žmogaus ugdymas, jo integravimas į visuomenę prasideda nuo kūdikio gimimo. Jau ankstyvojoje vaikystėje užsimezga organiški vaiko ryšiai su suaugusiais. Nuo to laiko vaikas mokosi, kaupia asmeninę patirtį, kuri jam praverčia vėliau, lydi jį visą gyvenimą. Ankstyvosios vaikystės patirties svarbą vaiko integravimui į visuomenę pabrėždavo jau senovės Graikijos filosofai. Platonas teigė, kad vaikais nuo pat gimimo privalo rūpintis valstybė, organizuodama specialias auklėjimo institucijas, kuriose valstybės paskirtos moterys – auklės žaistų su vaikais įvairius žaidimus, sektu jiems pasakas, specialiai pritaikytas vaiko amžiui, juos prižiūrėtų ir formuotų valstybei reikalingą žmogų. Praktiškai ikimokyklinio ugdymo įdėją vienas iš pirmųjų realizavo R. Ovenas, savo gamykloje įsteigęs darbininkų vaikų nuo vienerių metų amžiaus auklėjimo instituciją – vaikų darželį. Pedagogų, medikų, psichologų duomenimis, šiandien tvirtinama, jog ankstyvoji vaikystė – ypač svarbus vystymosi etapas. Todėl ikimokyklinio amžiaus vaikams ugdyti skiriamas didelis dėmesys, teikiama pagalba šeimai bei plečiamas ikimokyklinio ugdymo institucijų, tinklas. Siekiama ne tik lavinti vaikų sensomotoriką, kalbą, bet ir rengti juos pilietiniam gyvenimui, t.y., integruoti į visuomenę plačiąja žodžio prasme.
Mokykla kaip žmogaus socializavimo institucija
Mokslas duoda impulsa žmonijos pažangai. Be mokslo vystymosi šiandien neįmanoma ir technikos, praktinės žmogaus veiklos raida. Mokslo svarbiausias požymis ir jo esmė – mokslinė informacija, kiekybinis ir kokybinis jos augimas, kuris mūsų laikais pasiekė tokį lygį, kokio nebuvo per visą žmonijos istoriją. Svarbiausią vietą šviečiant žmogų, tobulinant jo vidinį intelektualinį pasaulį, užima formaliojo ugdymo institucijų sistema, kurios branduolį sudaro mokykla, mokyklinė sistema. Mokymas mokykloje yra būtinas, rengiant jaunąją kartą gyvenymui, užtikrinant jos protinį vystymąsi, kadangi mokykloje, mokyniai išmoksta nuosekliai ir sistemingai mikytis, įsisavintį žinių sistemas, tikslingai stebėti, sekti gyvenimą. Mokykloje organizuojant švietimo bei lavinimo procesą jam vadovauja specialiai parengti žmonės – mokytojai, kurie organizuoja mokymąsi pagal specialiai parengtus mokymo – lavinimo planus, programas, mokymo priemones (vadovėlius, papildomus šaltinius). Mokykla rengia mokinius šiuolaikiniam visuomeniniam gyvenimui. Ji, rengdama jaunąją kartą gyvenimui, visada atsižvelgia į naujus visuomeninio, mokslinio bei praktinio gyvenimo reikalavimus. Mokykla, atitrūkusi nuo gyvenimo, darosi nepopuliari. Vystantis visuomenei privalo keistis ir mokykla. Be to, mokyklą, jos turinį, uždavinius lemia ne vien visuomenės kultūrinis – mokslinis – techninis – ekonominis išsivystimo lygis, bet ir politinė valstybės santvarka bei kiti veiksniai.
MOKYKLĄ VEIKIANTYS VEIKSNIAI
Visuomeninė santvarka Visuomenės kulturos, Mokslo lygis MOKYKLA Valstybinė politika Šalies ekonomika
Mokykla po šeimos, lopšelio – darželio, yra pirmoji viešoji institucija, kurios paskirtis – rengti žmogų gyvenimui, t.y., jį socializuoti, kad jis pritaptų prie visuomenės gyvenimo. Pasak A. Maceinos šeima vaiko ugdymą pradeda, bet ji neįstebgia jo išvystyti tiek, kiek reikalauja painus mūsų laikų gyvenimas. Jai pagalbon ateina mokykla. Tarp šeimos ir mokyklos, vaiko ugdyme yra glaudus ryšys. Kuo šeima geriau individą parengia, tuo mokyklos darbas darosi lengvesnis ir vaisingesnis. Ir atvirkščiai, kuo ugdymas šeimoje yra menkesnis, tuo mokyklai jis darosi sunkesnis ir kartu reikalingesnis. Mokykla turi užpildyti šeimos darbo spragas. Pasak A. Maceinos šiandien šeima tinkamai neparengia naujosios kartos gyvenimui ne tik dėl to, kad ji kartais neatlieka savo pareigų, bet ir dėl to, kad neįstengia jų tinkamai atlikti. Šių laikų gyvenimas yra toks įvairus ir sudėtingas, jog šeimos ratelis yra per ankštas ir per paprastas, kad iš jo išėjęs žmogus galėtų vaisingai dirbti plačiose ir sudėtingose gyvenimo srityse. Mokykla – istorinė kategorija, atsiradus besivystant visoumenei. Pirmosios mokyklos įsikūrė Rytuose (Kinijoje, Babilonijoje, Asirijoje). Egiptiečių mokyklos tikslas – rengti žynius, raštininkus. Laikui bėgant ir tų šalių mokyklose plėtėsi mokymo turinys (žemės matavimai, dangaus kūnų stebėjimas, statybos menas ir k.t.). Mokykos pavadinimą pirmieji panaudojo graikai VIa. pr. Kristų. Graikai pirmieji įkūrė vientisą mokyklinę sistemą, pritaikytą nevienodo amžiaus ir išsilavinimo vaikams, jaunimui. Lietuviškosios Tarybinės Enciklopedijos duomenimis, Lietuvoje pirmoji mokykla įsteigta po 1387m. prie Vilniaus katedros. XVa. veikė Trakų, Varnių, Kauno parapinės mokyklos ir Vilniaus vienuolyno mokykla. Šiandien mokyklos sąvoka labai praturtėjo. Mokykla įaugo į visuomenę kaip neatsiejama visuomeninio gyvenimo dalis, užimanti vieną iš svarbiausių visoumenės kultūrinio gyvenimo vietų, lemianti visuomenės pažangą.
Mokykos sistemos sąvoka ir jos uždaviniai
Mokykla vadinama įstaiga, kurioje mokytojo priežiūroje mokomas ir auklėjamas jaunimas arba suaugusieji pagal nustatytą programą specialiai tam tikslui pritaikytuose pastatuose, kurie taip pat vadinami mokykla. Kai kuriose valstybėse yra mokyklų, kuriose mokoma, bet stengiamasi nesikišti į jaunimo auklėjimą. Diktatūrinėse šalyse dažnai stengiamasi išauklėti besąlygiškai atsidavusi jaunimą valdančiai partijai. Šie du kraštutinumai: visiška mokinių laisvė mokykloje, mokytojams nesikišant į jų auklėjimą, būdinga JAV. Diktatūrinės valstybės mokykla, kuri visiškai pajungta valstybės politikai, buvo būdinga buvusioje TSRS. Besimokančiųjų socializavimas, jų rengimas gyvenimui visiškai skirtingą pobūdį įgyja superdemokratinėja mokykloje, kur mokyniams suteikiama visiška laisvė, ir diktatūrinėje mokykloje, kurioje ne tik mokinys, bet ir mokyitojas neturi veiklos laisvės ir savarankiškumo.
Lietuvos mokyklinė sistema
Lietuvos švietimas turi būti grindžiamas glaudžiu šeimos, mokyklos ir visuomenės bendradarbiavimu. Mokykla kuriama kaip šeimai ir visuomenei atviras kultūros židinys. LIETUVOS MOKYKLOS STRUKTŪRA: 4 metų pradinė mokykla, 6 metų pagrindinė ir 2 metų vidurinė. Gabūs ir į mokslą linkę mokiniai po 4 metų mokymosi pagrindinėje galės mokytis 4-metėje gimnazijoje. Gimnazijos ir vidurinės mokyklos abiturientai galės mokslą tęsti aukštosiose mokyklose, pagrindinės mokyklos auklėtinei profesinėse ir aukštesniosiose. Be to, vidurinė mokykla ir gimnazija yra skaidoma profiliais pagal moksleivių polinkius, gebėjimus.
ŠVIETIMO SISTEMOS SCHEMA (Besimokančiųjų amžiaus skalėje)
Amžius Suaugusių mokymas Doktorantūra
Aukštosios mokyklos Aukštesn. Mok. Profesinės mok.
18/19 Jaunimo m. Specialusis ugdymas Papildomas mokymas Gimnazija Bendrojo lavinimo vidurinė m. mokykla Vidurinėmokykla 16/17
14/15 Pagrindinėmokykla
10/11
Pradinėmokykla
6/7 Ikimokyklinis ugdymas
Tokia mokyklos struktūra sudaro sąlygas patiems mokiniamas pasirinkti mokyklos tipą bei profilį pagal savo gebėjimus bei gyvenimo sąlygas ir geriau pasirengti gyvenimui.
Mokytojo vaidmuo vaiko ugdyme
Svarbiausias vaidmuo mokykloje socializuojant žmogų tenka mokytojui. Jis ne tik moko, šviečia; jis uždega norą mokytis, pažinti, būti naudingu sau ir visuomenei. Tad kalbant apie mokytoją naudojamas kitas žodis – pedagogas, o tai išvertus iš graikų kalbos reiškia – “vaikų vedžiotojas”, vedantis mokinius į gyvenimą, į visuomenę. Todėl iš mokytojo reikalaujama, kad jis perteiktų ne vien mokslo žinias, bet ir įgūdžius, domėjimąsi mokslu, išmokytų kritiškai mąstyti,būti komunikabiliu, laikytis etinių nuostatų, turėtų pilietiškumo jausmą, jaustų atsakomybę šeimai. Kaip rašoma Lietuviškoje Tarybinėje Enciklopedijoje, mokytojo darbo sėkmė priklauso nuo paties pedagogo asmenybės, visuomeninių įsitikinimų, kultūros ir išsilavinimo, profesinio pasirengimo. Mokytojo profesija yra viena seniausių. Sirijoje, Babilonijoje, Egipte ir kt. senosiose Rytų valstybėse mokytojo pareigas ėjo žyniai. Tik daug vėliau paplito mokyklos ir mokytojo profesija. Mokytojas tiesiogiai bendrauja, bendradarbiauja su mokiniais, organizuoja jų mokymąsi ir visą mokyklinį ju gyenimą. Taigi mokinio mokymosi sėkmė, jo noras ar nenoras lankyti mokyklą, joje mokytis labai daug priklauso nuo mokytojo. Mokytojo asmenybė, jo laikysena klasėje, psichologinė aplinka, daro didelę įtaką mokinių nuotaikai, darbingumui. Psichologų teigimu, pakili nuotaika klasėje mokinių darbingumą padidina 20-30%, o mokytojo abejingumas darbingumą sumažina 10-20%. Mokytojų kvalifikacijos lygis, jų sudėtis turi didelę įtaką mokinių socializavimui, ugdymui.
LIETUVOS MOKYTOJŲ SUDĖTIS PAGAL IŠSILAVINIMĄ
Metai Viso Mokytojų išsilavinimas% mokytojų Aukštasis Neb. aukšt Spec.vidur. Pedag.vidur Neb.vidur1950-51 16 000 7,1 10,9 35,9 35,8 10,31960-61 24 000 25,1 22,5 11 41 –1983-84 31 000 83,5 4,6 1,7 10,2 –1992-93 43 257 83,2 4,2 8,2 7,7 –
Taigi pagal mokytojų išsilavinimą Lietuvos mokyklose padėtis nuolat gerėja. Kita kalba dėl mokytojų pedagoginio pasirengimo, kadangi ne kiekvienas geras specialistas gali būti ir geras pedagogas, rasti bendrą kalbą su mokiniais ir juos ne tik mokyti ir išmokyti savo dalyką, bet ir ugdyti juos kaip asmenybes.
Mokyklos funkcijos Mokykla, atsižvelgdama į mokinių interesus, nevienodus gabumus bei polinkius ir skirtigas supančios visuomenės sąlygas, ugdydama mokinius, privalo juos kvalifikuoti, selekcionuoti ir integruoti į visuomenę, perimdama reprodukcines bei inovacines jų funkcijas, kadangi jos uždavinys rengiant įvairioms gyvenimo sritims žmones, kartu išauklėti ir tos šalies, visuomenės piliečius, t.y., daugiau ar mažiau, bet lojalius vyraujančiai politikai. Be to mokykla socializuodama mokinius, atsižvelgdama į įvairias visuomenės struktūras ir valdžios nurodymus, įsakymus, tvarko, prognozuoja ir kontroliuoja tolesnę ugdymo eigą, koreguoja lavinimo planus, pačios mokyklos tvarką, lavinimo, ugymo procesą. Juk mokykla yra atvira visuomenei ir jos kitimams, todėl ir ji privalo keistis. Istorijos raidoje mokykla privalo siekti, kad derintųsi šios sritys: ugdymo moksliniai-ekonominiai-profesiniai sluoksniai; visuomeninės-politinės ir šeimos sistemos; formalios švietimo lygybės ir ribotų gyvenimo paskirimų galimybės ir kt., nes čia slypi ir organiški ryšiai tarp mokyklos ir socialinės aplinkos, individo ir visuomenės, ir konfliktų šaknys. Viena iš svarbiausių mokyklos funkcijų – kvalifikacijos funkcija, kurią mokykla vykdo mokymo, švietimo, lavinimo bei auklėjimo procese. Kvalifikaciniai lygiai nutstomi bei teikiami remiantis trimis bendro ir profesinio raštingumo lygiais: 1)Elementaraus raštingumo (paprastasis) lygis, kurį sudaro pradinis, pagrindinis: išmokyti skaityti, rašyti, skaičiuoti, t.y.. žemiausio profesinio lygio darbininko, valstiečio, kiemsargio parengimas; 2)Funkcinio raštingumo (giminazija ar pan.), t.y. gilus bendras išsilavinimas, kuriuo remiantis lavinami gebėjimai, abstraktus kūrybinis mąstymas, schemų, brėžinių skaitymas, gebėjimas ne tik imti, bet ir suprasti, mąstyti ir duoti. 3)Ekstrafunkcinio raštingumo lygis, kuris gali pasireikšti (tam tikru mąstu ) abiejuose pirmuosiuose lygiuose, jo esmė – ne vien gilus intelektualinis raštingumas, ypač kūribiškumas, ieškojimų, pažinimo aistra, bet ir stropumas, pareigingumas, tvarkingumas, drausmingumas… Ugdant žmogų, svarbu žinotivisus šiuos raštigumo lygius, nes visada ir visur gyvenime yra, buvo ir bus prieštaravimų, kuriuos tenka įveikti kiekvienam žmogui savo gyvenimo kelyje.
Ugdymo momentai – funkcijos:Kvalifikacija: mokymas, švietimas, lavinimas, auklėjimas- ugdymas.Selekcionavimas: gabumų, polinkių, interesų, sveikatos, charakterio, lyties ir kt. Požymių nustatymas ir atranka, nikreipimas į atitinkamą tikrovės, gyvenimo, veiklos sritį. Integravimas: į politinę-visuomeninę sritį; į ekonominę-mokslinę visuomenės sritį pagal individo gebėjimus; į estetinę-meninę-etinę-buitinę visuomenės gyvenimo sritį; į dorovonę – tradicijas, buitį.Mokytojas, mokykla privalo formuoti ne siaurą specialistą, o vientisą žmogų – asmenybę. Taigi mokyklą reikia siei su visuomene, su žmogumi, ne vien su mokymo planu, programa, juo labiau – vieno dalyko programa. Žmogaus pasulis yra visuomenė, per kurios prizmę jis pažysta ir pats save ir Visatą.
IŠVADOS
Vaiko, jauno žmogaus ugdymą ir socializaciją lemia daug veiksnių. Tai visų pima yra šeima, mokykla, taip pat bažnyčia, masinės informacijos priemonės, bendraamžiai. Turbūt vienas iš svarbiausių vaidmenų, ugdant ir auklėjant žmogų tenka šeimai. Juk kaip ir rašo J. Vaitkevičius, žmogaus ugdymas, jo integravimas į visuomenę prasideda nuo kudikio gimimo. Visas šis sunkus darbas tenka tėvams, seneliamas, vyresniesiems broliams ir seserims. Vėliau šeimos pareigas perima visa Švietimo sitema, pradedant ikimokyklinio ugdymo įstaigomis, baigiant aukštosiomis mokyklomis. Jau ankstyvojoje vaikystėje tėvams padeda lopšeliai- darželiai, kitos ikimokyklinio ugdymo įstaigos. Tačiau svarbiausią vietą šviečiant ir ugdant žmogų, tobūlinant jo vidinį, dvasinį pasaulį užima mokykla. Čia vaikas praleidžia didelę savo laiko dalį. Mokykla dalinai formuoja vaiko požiūrį į pasaulį, į žmones, taip pat socialinius įgūdžius, moralinių, etinių vertybių skalę. Labai svarbu kokie žmonės supa vaiką mokykloje. Tai yra bendraamžiai, mokytojai, pedagogai. Vaiko ugdymas mokykloje labai priklauso nuo mokytojų darbo, jų profesinio, pedagoginio išprusimo. Juk ne visada geras mokytojas gali būti garas pedagogas. Taip pat svarbu kaip vaikas laiką leidžia per pertraukas, ar jam sudarytos visos galimybės tinkamai praleisti laisvalaikį, tinkamai pailsėti. Tad mokykla užima labai svarbų vaidmenį vaiko gyvenime.
Stengiamasi taip sutvarkyti Lietuvos Švietimo sistemą, kad moksleivis galėtų patenkinti visus savo poreikius, kad jis galėtų mokytis, studijuoti tai, ką moka, nori ir mėgsta.NAUDOTA LITERATŪRA:
Juozas Vaitkevičius “Socialinės pedagogikos pagrindai”Egalda, 1995metai.
Antanas Maceina “Tautinis auklėjimas”Kaunas “Šviesa” 1991metai.
Lietuviškoji Tarybinė EnciklopedijaVilnius 1983metai.
TURINYS
Įvadas—————————————————————————2Mokyklinio ugdymo sistema————————————————3Ikimokyklinis ugdymas——————————————————3Mokykla kaip žmogaus socializavimo institucija————————4Mokyklos sistemos sąvoka ir jos uždaviniai——————————5Lietuvos mokyklinė sistema————————————————5Lietuvos švietimo sistemos schema—————————————-6Mokytojo vaidmuo vaiko ugdyme—————————————–6Mokyklos funkcijos———————————————————-7Išvados————————————————————————-9Naudota literatūra————————————————————10Turinys————————————————————————-11