Švietimo sistemos misija, funkcijos, struktūra.
Savarankiškas darbas
2017, Kaunas
Turinys
Įvadas 3
Švietimo sistemos misija 4
Švietimo sistemos funkcijos 6
Švietimo sistemos struktūra 7
Išvados 10
Literatūra 11
Įvadas
Švietimas laiduoja Lietuvos valstybės kūrimą. Jis yra integrali kultūros dalis, ugdanti demokratinei valstybei kompetentingą žmogų, pasirengusį prisiimti atsakomybę už visuomenės gyvenimą, gebantį toje visuomenėje aktyviai veikti, atsiliepti į šiuolaikinio pasaulio iššūkius ir pokyčius. Švietimo paskirtis – būti kultūros kaitos katalizatoriumi, jos atsinaujinimo iniciatoriumi.
Mokytis yra pagrindinė žmogaus teisė. Švietimas kaip asmens, visuomenės ir valstybės ateities kūrimo būdas, grindžiamas žmogaus nelygstamos vertės, jo pasirinkimo laisvės, dorinės atsakomybės pripažinimu, demokratiniais santykiais šalies kultūros tradicijomis.
Švietimas saugo ir kuria žmogaus tapatybę, perduoda vertybes, kurios daro žmogaus gyvenimą prasmingą, visuomenės gyvenimą – darnų ir solidarų, valstybės – pažangų ir saugų. Švietimas savo paskirtį geriausiai atlieka tada, kai jo raida lenkia bendrąją visuomenės raidą. Jis yra remiama valstybės raidos dalis (Lietuvos respublikos švietimo įstatymas, 2011).
Mokymas ir švietimas suteikia žmogui galimybių prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos ir naujų technologijų. Šiuolaikinis gyvenimas teikia daugiau galimybių ir alternatyvų, bet kartu daugiau rizikos ir netikrumo. Šitokiame socialiniame pasaulyje aukščiausios kokybės prekė yra naujausia informacija, žinios ir įgūdžiai.
Problema: Žmogui turi būti sudarytos sąlygos nuolat mokytis. Jis neturės mokymosi motyvų, jeigu mokymo ir švietimo kursų turinys ir metodai neatitiks jo poreikių, o įgytos žinios ir įgūdžiai nebus vertinami darbe. Todėl švietimo ir mokymo sistemos turi keistis ir suteikti galimybes žmonėms mokytis ir šviestis.
Tikslas: atskleisti švietimo sistemos ypatumus.
Uždaviniai: išsiaiškinti švietimo sistemos misiją, funkciją ir struktūrą.
Metodas: pasirinktas mokslinės literatūros analizės metodas.
Švietimo sistemos misija
Misija – pats plačiausias organizacijos veiklos ir gyvenimo krypties apibūdinimas, t.y. nusako, kuria linkme organizacija eina.
Švietimas – ugdymas ir išsilavinimo teikimas, savišvieta; taip pat mokinių, jų tėvų (globėjų, rūpintojų), švietimo įstaigų, mokytojų ir kitų švietimo teikėjų, švietimo pagalbos specialistų veiklų visuma (Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo pakeitimo įstatymas, 2011).
Sąvoka „sistema” kildinama iš graikiško žodžio „systema” – sandara, junginys. Čia sistema aiškinama kaip planingas, taisyklingas išdėstymas, sutvarkymas, organizacija (Tarptautinių žodžių žodynas. 1985, p. 452). Taigi, sistemą sudaro tarpusavyje sąveikaujantys elementai. Sistemos dinaminė raiška, jos poveikis, įtaka nusakoma sistemos funkcija.
Švietimo sistema turi įvertinti atsitiktinių ugdymo veiksnių įtaką, kurie neturėdami nei apibrėžtų ugdymo tikslų, nei specialių intencijų, taip pat daro įtaką asmenybės brandai. Aplinkos aspektu U. Bronferbrenner (1977) išskiria keturias sistemas (mikro-, mezo-, echo-, makro-), kurios sąveikauja tarpusavyje ir daro įtaką žmogaus formavimuisi. Ugdymo tikslų formulavimui turi įtakos makrosistema (kultūra) toliau jų realizavimas priklauso nuo echosistemos (didesnių institucijų, tarp jų ir švietimo), mezosistemos (personalinių aplinkų tinklo), mikrosistemos, kurios sudėtinė dalis yra ir pedagoginė sistema (V.Targamadzė, 1996).
Švietimo sistema kaip savita sistema apibūdinama kaip:
didelė (sudaro posistemės: bendrojo lavinimo, profesinio rengimo ir kitos),
sudėtinga (sudaro atskiri modeliai: vidurinio bendrojo lavinimo aukštojo mokslo, suaugusiųjų mokymo ir kit.),
gyva (veikia žmonės),
atvira (sąveikauja su kultūrine, socialine, ekonomine ir kita aplinka),
dinaminė (kinta laike),
tikimybinė (galima prognozuoti jos vystymąsi),
organinė (lanksčiai reaguojanti į aplinkos poveikius)
mechaninė (nepasižyminti lankstumu).
Nežiūrint į tai kad švietimo sistemą galima apibūdinti bendrais bruožais, konkrečios švietimo sistemos gali būti labai skirtingos. Švietimo sistema, siekdama pusiausvyros, turi nuolat adaptuotis kintančioje aplinkoje. Todėl švietimo sistema turi būti pakankamai lanksti.
Sistemos bruožai:
sistemos apimtis;
sistemos elementų ir ryšių sudėtingumas;
sistemos sandara iš gyvų ir negyvų elementų;
sistemos santykis su aplinka;
sistemos kaita laike;
sistemos vystymosi numatymo galimybė;
sistemos reakcija į aplinkos poveikius.
Bendriausi nacionaliniai švietimo tikslai suformuluoti dviejuose dokumentuose – Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme ir Lietuvos pažangos strategijoje „Lietuva 2030“.
Lietuvos Respublikos švietimo įstatymu apibrėžtus švietimo tikslus galima grupuoti taip:
• Išugdyti kiekvienam asmeniui vertybines orientacijas, leidžiančias tapti doru, siekiančiu žinių, savarankišku, atsakingu, patriotiškai nusiteikusiu žmogumi; asmens gebėjimų ugdymas;
• Išlavinti dabartiniam gyvenimui svarbius komunikacinius jo gebėjimus, padėti išsiugdyti žinių visuomenei būdingą informacinę kultūrą, užtikrinant valstybinės kalbos, užsienio kalbų ir gimtosios kalbos mokėjimą, informacinį raštingumą, taip pat šiuolaikinę socialinę kompetenciją ir gebėjimus savarankiškai kurti savo gyvenimą ir sveikai gyventi; nuolatinio mokymosi poreikio ugdymas;
• Nustatyti asmens kūrybinius gebėjimus ir atsižvelgiant į juos padėti jam įgyti kompetencijų ir (ar) kvalifikaciją, atitinkančią šiuolaikinį kultūros bei technologijų lygį ir padedančią jam įsitvirtinti bei sėkmingai konkuruoti tolydžiai kintančioje darbo rinkoje; perteikti technologijų, ekonomikos ir verslo kultūros pagrindus, būtinus šalies ūkio pažangai, konkurencingumui ir darniai raidai laiduoti; sudaryti sąlygas nuolat tenkinti pažinimo poreikius ir tobulėti mokantis visą gyvenimą; kultūros vertybių perteikimas ir kultūrinės tapatybės;
• Ugdymas: perteikti asmeniui tautinės ir etninės kultūros pagrindus, Europos ir pasaulio humanistinės kultūros tradicijas ir vertybes, laiduoti sąlygas asmens brandžiai tautinei savimonei, dorovinei, estetinei, mokslinei kultūrai, pasaulėžiūrai formuotis, taip pat garantuoti tautos, krašto kultūros tęstinumą, jos tapatybės išsaugojimą, nuolatinį jos vertybių kūrimą, puoselėti krašto atvirumą ir dialogiškumą; pilietinis ir politinis ugdymas;
• Sudaryti sąlygas asmeniui įgyti demokratijos tradicijas įkūnijančius pilietinės ir politinės kultūros pagrindus, išplėtoti gebėjimus ir patirtį, būtiną asmeniui kaip kompetentingam Lietuvos Respublikos piliečiui, Europos ir pasaulio bendrijos, daugiakultūrės visuomenės nariui; visuomenės galių didinimas;
• Didinti visuomenės galias užtikrinti krašto ūkio, aplinkos ir žmogiškųjų išteklių darnų vystymąsi, vidinį ir tarptautinį ūkio konkurencingumą, nacionalinį saugumą ir demokratinės valstybės raidą.
Lietuvos pažangos strategijoje „Lietuva 2030“ šalies ir asmens raidos idealai pateikiami lakoniškiau, pabrėžiant orientavimąsi į ateitį ir tam būtinas sąlygas:
Bendriausi nacionaliniai švietimo tikslai suformuluoti dviejuose dokumentuose – Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme ir Lietuvos pažangos strategijoje „Lietuva 2030“. Nacionalinių tikslų aktualumas, modernumas, kontekstualumas ar originalumas atsiskleidžia juos lyginant su tarptautinių bendrijų ir organizacijų – Europos Sąjungos, UNESCO, EBPO – iškeltais švietimo tikslais. Lyginimas taip pat padeda įžvelgti šiuolaikinėms visuomenėms bendrus, visuotinius švietimo siekius.
Lietuva turi tapti modernia, veržlia, atvira pasauliui, puoselėjančia savo nacionalinę tapatybę šalimi; ją kuria atviri, kūrybingi ir atsakingi žmonės.
Atvirumas, kūrybingumas ir atsakomybė strategijoje „Lietuva 2030“ laikomi pamatinėmis pažangos vertybėmis, kurios detaliau skleidžiamos taip: atvirumas kitokiam požiūriui, pozityvioms iniciatyvoms, dialogui, bendradarbiavimui, naujovėms; kūrybingumas generuojant vertingas idėjas ir jas įgyvendinant, iššūkius vertinant kaip naujas galimybes savo sėkmei kurti; atsakomybė už savo veiksmus, moralumas, aktyvus rūpinimasis ne tik savimi, bet ir savo aplinka, bendruomene, savo šalimi.
Švietimo sistemos funkcijos
Įvairūs autoriai išskiria skirtingas švietimo funkcijas. P. Jucevičienė nurodo (1998), jog pagrindinė švietimo funkcija yra ugdymas, kurio realizavimo esmė – žmonijos patirties bei fundamentaliųjų vertybių perteikimas, įvertinant kiekvienos asmenybės ir visuomenės poreikius, individui kaupiant asmeninį šios patirties lobyną bei formuojant vertybes. Mokslinėje literatūroje paprastai išskiriamos tokios funkcijos: kvalifikacinė ir kultūros, kaip žinių ir įgūdžių visumos, reprodukcija.
Šių įgūdžių diapazonas – nuo pagrindinių kalbos, rašmenų simbolių įvaldymo iki profesinės kvalifikacijos įgijimo. Atrankos funkcija yra susijusi su socialine visuomenės struktūra. Per švietimo sistemą iš kartos į kartą perduodamos ir sukuriamos naujos socialinės pozicijos. Integracinė funkcija – švietimo sistema traktuojama kaip visuomenės integracijos instrumentas. Ji padeda reprodukuoti normas, vertybes, nuostatas ir interpretacijas, užtikrina hierarchinius santykius visuomenėje.
L. Broomas, Ch. M. Bonjeanas, D. Broomas (1992) nurodo keturias švietimo funkcijas:
1) kultūros perdavimo – perteikti jaunuoliams žinias, reikalingas gyvenimui visuomenėje, suteikti supratimą apie pagrindines visuomenės vertybes;
2) socialinė – atskleisti vertybes ir žinias, kurių individams reikės dalyvaujant visuomeniniame gyvenime;
3) ekonominė – mokyti pilietinių vertybių ir istorijos;
4) Socializacijos funkcija – integruoti imigrantus ir mažumas į visuomenę.
Anot autorių, formalusis švietimas yra svarbiausia priemonė, įvairią ir potencialiai susiskirsčiusią visuomenę paverčianti vieninga, sujungta bendra kalba ir bendru tapatumo jausmu. Mokykloje nuo asmeninės šeimos aplinkos pereinama prie labiau nuasmenintos, įgyjama naujų įgūdžių ir papročių. Mokyklos ir mokytojo vaidmuo yra itin svarbus asmenybės vystymuisi. Mokytojai turi parinkti geriausią mokymo metodą ir skatinti savimi pasitikinčių individų vystymąsi.
N. Smelserio (1994) teigimu, švietimas atlieka nemažai socialinių funkcijų: kartu su šeima, religinėmis bendruomenėmis, valstybe ir jos valdymo struktūromis jis atlieka socialinės kontrolės funkciją. Ši funkcija ypač sustiprėjo, kai švietimas tapo privalomas daugelyje pasaulio šalių. Švietimas atlieka filtruojančią funkciją, t. y. paskirsto žmones pagal jų galimybes. Įgytas tam tikras išsilavinimas suteikia teisę užimti tam tikrą padėtį, pareigas, gauti atitinkamą atlyginimą.
Švietimas atlieka „žmogiškojo kapitalo“ kaupimo funkciją. C. Jesteris (Smelser 1994) taip apibūdina šią funkciją: „žmonės pradeda savo gyvenimą jau turėdami tam tikrą kapitalą – savo įgimtas savybes. Šitas kapitalas gausinamas ankstyvoje vaikystėje, mokymosi laikotarpiu, darbinės veiklos pradžioje, tačiau jis nebetenka perkamosios vertės arba visai nuvertinamas, jei žinios ir profesiniai sugebėjimai neatitinka šiuolaikinių reikalavimų“ (Andreikienė, Trakšelys, 2012).
Švietimo sistemos struktūra
Ikimokyklinis ugdymas – ugdymas kuris atliepia pagrindinius vaiko poreikius: saugumą, aktyvumą, savarankiškumą. Jo uždavinys – skatinti vaiko savarankiškumą, iniciatyvą, kūrybiškumą bei saugoti ir stiprinti vaiko sveikatą. Ikimokyklinis ugdymas yra ugdomas šeimoje, lopšeliuose (iki 3 metų) ir darželiuose (iki 6-7 metų).
Priešmokyklinis ugdymas – tikslas užtikrinti optimalią vaiko raidą, atsižvelgiant į jo asmens unikalumą ir ugdymosi poreikius, padėti pasirengti sėkmingai mokytis mokykloje.
Pradinis ugdymas/ neformalus vaikų švietimas – Pradinio ugdymo programa yra pirmoji formalaus švietimo programa, vykdoma pagal 4 metų (1–4 klasių) pradinio ugdymo programą, kurią baigus įgyjamas pradinis išsilavinimas. Jos tikslas – suteikti mokiniui dorinės ir socialinės, kultūrinės brandos pradmenis, išugdyti elementarų raštingumą, padėti jam pasirengti sėkmingai mokytis pagal pagrindinio ugdymo programą.
Pagrindinis ugdymas – Įgiję pradinį išsilavinimą, mokiniai pradeda mokytis pagal pagrindinio ugdymo programą, kuri trunka 6 metus. Pagrindinio ugdymo programą įgyvendina pagrindinės, jaunimo, profesinės mokyklos, progimnazijos, gimnazijos. Ugdymas gali vykti ir už mokyklos ribų: muziejuose, parkuose ir kt., koreguojant ugdymo procesą.
Vidurinis ugdymas – Vidurinis ugdymas neprivalomas, trunka dvejus metus (11 ir 12 vidurinės mokyklos ar gimnazijų III–IV klasės). Mokiniai mokosi pagal individualius ugdymosi planus. Į programą gali būti įtraukti profesinio mokymo programos moduliai. Pagal vidurinio ugdymo programą galima mokytis vidurinėse mokyklose, gimnazijose, profesinėse mokyklose.
Neformalus suaugusiųjų švietimas – sudaro sąlygas asmeniui mokytis visą gyvenimą, tenkinti pažinimo poreikius, tobulinti įgytą kvalifikaciją, įgyti papildomų kvalifikacijų. Neformalųjį suaugusiųjų švietimą gali pasirinkti visi asmenys nuo 18 metų. Neformaliojo švietimo paslaugas teikia 60 suaugusiųjų mokyklų, centrų ar bendrojo lavinimo mokyklų su suaugusiųjų klasėmis visose šalies savivaldybėse, taip pat viešosios ir privačios institucijos.
Vientisosios studijos/bakalauras/profesinis bakalauras/magistrantūra;
Doktorantūros studijos.
Švietimo sistemą sudaro formaliojo ir neformaliojo švietimo struktūros.
Formalusis švietimas – valstybės reglamentuojamas ir kontroliuojamas, mokymąsi baigus egzaminais, gaunamas valstybės pripažįstamas diplomas arba pažymėjimas. Šią švietimo dalį apibrėžia valstybinis švietimo registras, nusakantis bendrojo lavinimo standartus, specialybių ir profesijų sąrašus, bendruosius reikalavimus programoms ir moduliams (atskiroms programų dalims), taip pat kvalifikacinius reikalavimus. Formalųjį švietimą sudaro:
a) nuosekliojo švietimo sistema, apimanti ikimokyklinio ugdymo įstaigas, vaikų ir jaunimo bendrojo lavinimo mokyklas (įskaitant specialiąsias), profesines, aukštesniąsias ir aukštąsias mokyklas;
b) nenuosekliojo švietimo sistemos dalis, apimanti suaugusiųjų formaliąsias mokymosi įstaigas. Neformalusis švietimas – tai asmens ar visuomenės interesų sąlygojama savišvieta, apimanti valstybės švietimo registro neapibrėžtą lavinimąsi.
Išvados
Švietimo sistemos misija – suteikti žmogui galimybę mokytis, įgyti žinių ir gebėjimų, suprasti naujas technologijas. Švietimas saugo ir kuria žmogaus tapatybę, perduoda vertybes, kurios daro žmogaus gyvenimą prasmingą.
Švietimo sistema turi tokias funkcijas: kultūrinę, socialinę, ekonominę ir socializacijos.
Švietimo sistemos struktūros per kurias mes esame ugdomi: ikimokylinis/priešmokyklinis ugdymas, pradinis, vidurinis, neformalus ugdymas, vientisosios ir doktorantūros studijos.
Literatūra
Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministerija (1992), Lietuvos švietimo koncepcija, Vilnius: Leidybos centras.
LIETUVOS RESPUBLIKOS ŠVIETIMO ĮSTATYMO PAKEITIMO ĮSTATYMAS (2011), Vilnius.
Andreikienė R., Trakšelys K. (2012), Socialinės kaitos poveikis švietimo funkcijoms, Klaipėda. [žiūrėta 2017 02 17] [Internetinė prieiga]: http://www.lmaleidykla.lt/publ/0235-7186/2012/4/266-273.pdf;
Lietuvos Respublikos švietimo ir moklo ministerija (2012), Valstybinė švietimo strategija 2013-2022m.: tiklai, problemos, tobulinimo kryptys, Nr. 17 (81), Vilnius.