sveikatos ugdymas

1
VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS
PEDAGOGIKOS IR PSICHOLOGIJOS FAKULTETAS
SVEIKATOS UGDYMO KATEDRA
Regina Proðkuvienë
SVEIKATOS UGDYMO ĮVADAS
VILNIUS, 2004
2
© Regina Proškuvienė, 2004
© Vilniaus pedagoginis universitetas, 2004
Leidinyje supažindinama su sveikatos, kaip svarbiausios gyvenimo
vertybės, ugdymo pradmenimis švietimo įstaigose, pagrindžiama šio darbo
svarba. Nagrinėjami Universaliosios sveikatos ugdymo programos
tikslai ir uždaviniai, atskleidžiamas pedagogų ir visuomenės sveikatos
specialistų vaidmuo saugant vaikų sveikatą. Remiantis tyrimų duomenimis,
analizuojamas mokytojų pasirengimas įgyvendinti sveikatos ugdymo
programą mokykloje. Akcentuojami svarbiausi sveikatą lemiantys
veiksniai, įvertinama sveikos gyvensenos svarba, supažindinama su pagrindinėmis
ligų priežastimis, ligų rizikos veiksniais. Pateikiama būtina
pedagogui informacija apie žmogaus raidos ypatumus ir trumpa amžiaus
tarpsnių chharakteristika.
Leidinys skiriamas būsimiems pedagogams. Pateikiama informacija
taip pat bus naudinga mokytojams, mokyklų visuomenės sveikatos specialistams,
tėvams.
Leidinį apsvarstė ir rekomendavo spausdinti VPU Sveikatos ugdymo
katedra (2004 06 14, protokolas Nr. 7) bei Pedagogikos ir psichologijos
fakulteto taryba (2004 06 25, protokolas Nr. 19).
3
Turinys
PRATARMĖ ........................... 5
SVEIKATOS UGDYMO PROGRAMOS............ 7
MOKYKLOS UŽDAVINIAI SAUGANT IR STIPRINANT
MOKSLEIVIŲ SVEIKATĄ.................. 16
SVEIKATA.......................... 18
ŽMOGAUS SVEIKATĄ LEMIANTYS VEIKSNIAI ...... 19
VISUOMENĖS SVEIKATOS BŪKLĖS VERTINIMAS... 20
LIGA .............................. 21
LIGŲ PRIEŽASTYS .................... 21
LIGŲ RIZIKOS VEIKSNIAI ................. 23
LIGŲ KLASIFIKAVIMAS ................... 32
SVEIKATOS STATISTIKA ................... 34
VAIKO RAIDOS YPATUMAI ................. 37
ORGANIZMO RAIDOS DĖSNINGUMAI ......... 38
VYSTYMOSI PAKITIMAI ................. 39
PAGRINDINIAI ŽMOGAUS RAIDOS ETAPAI ....... 41
LITERATŪRA ........................ 47
5
PRATARMĖ
Šiuolaikinių ugdymo institucijų uždavinys – išugdyti humanišką, demokratišką,
kūrybingą, kritiškai mąąstančią asmenybę, sugebančią veikti
savarankiškai ir atsakyti už savo sprendimus. Bendrojo lavinimo mokykla
savo veiklą grindžia nauju ugdymo turiniu, kuriuo siekiama padėti augančiam
?mogui plėtoti bendruosius gebėjimus, nuostatas, vertybines
orientacijas, žinias ir įgūdžius. Mokykloje vaikas mokomas įvairių dalykų,
kurie lavina mąstymą, skatina pažinti pasaulį. Ne ma

ažiau svarbus yra
savęs pažinimas. Svarbu įvertinti savo sveikatą ir ją stiprinti, nes dažnai
jauni žmonės gyvena fizine ir psichine prasme užterštoje aplinkoje, kur
vartojamas alkoholis, narkotikai, kur vyksta seksualinė revoliucija ir nuolat
susiduriama su situacijomis, kurios nepasiruošusiems, neturintiems
tvirtų nuostatų jaunuoliams gali būti pražūtingos. Jau daug metų tyrimai
rodo negatyvius vaikų sveikatos pakitimus. Ypač padaugėjo sergančių
mokyklinio amžiaus vaikų. Teigiama, kad jauni žmonės yra labiau ligoti ir
menkiau pasiruošę užimti savo vietą visuomenėje, negu buvo jų tėvai.
Neišmanymas, nesirūpinimas savo sveikata, žemas savęs vertinimas, polinkis
rizikuoti vis labiau pastebimas mokykloje ir visuomenėje.
?iuolaikinis gyvenimas ?mogui kelia vis didesnius reikalavimus, kuriems
įvykdyti reikalinga gyvenimo patirtis, žinios, profesinė kvalifikacija.
Tačiau pirmiausia būtina gera sveikata. Tik sveikas, gerai besijaučiantis,
optimisti?kas, fizi?kai ir proti?kai darbingas ?mogus gali sėkmingai prisitaikyti
prie nuolat besikeičiančios aplinkos, aktyviai gyventi ir įveikti buitinius
bei prrofesinius sunkumus.
Atrodytų, jog apie sveikatą turėtų žinoti visi ir viską, nes televizija,
radijas, įvairiausi leidiniai leidinėliai tiesiog užverčia mus informacija apie
tai, ką valgyti, kokios dietos laikytis, kiek judėti, kaip gydytis, kaip mylėti
ir t. t. Tačiau, kaip parodo gyvenimo pavyzdžiai, vien informacijos
neužtenka. Norėdami pakeisti visuomenės požiūrį į sveikatą, pirmiausia
turime mokyti vaikus rūpintis sveikata, ugdyti sveiko gyvenimo būdą.
Poreikis sveikai gyventi turėtų būti formuojamas nuo pat gimimo, ir
pirmiausia už tai yra atsakinga šeima. Ne mažesnis vaidmuo tenka vaikų
6
ugdymo institucijoms – ikimokyklinėms įstaigoms ir mokykloms. Sveikos
gyvensenos ugdymas yr
ra vienas efektyviausių būdų padėti žmogui būti
sveikam: įgyti praktinių įgūdžių, leidžiančių prieinamomis priemonėmis
sistemingai stiprinti sveikatą, priimti teisingus sprendimus, nuolat rūpintis
savo ir artimųjų sveikata, suvokti atsakomybę už savo ir kitų sveikatą,
išlaikyti ją optimaliai gerą net kritinėse situacijose, naudotis naujausia
visuomenei teikiama informacija apie sveikatos išsaugojimą ir stiprinimą.
Lietuvos švietimo koncepcijoje (1992 m.) pabrėžiamas mokymo turinio
diferencijavimo ir integravimo principas. 2003–2012 m. Lietuvos švietimo
plėtotės strateginių nuostatų projekte taip pat akcentuojama, kad „švietimo
priedermė – iškelti žmogaus sveikatos svarbą tarp bendrų vertybių“.
Sveikos gyvensenos įgūdžių ugdymas turi tapti privaloma bendrojo
ugdymo dalimi. Žinių kokybė taip pat priklauso nuo vidinės integracijos,
kai formuojama sveikatingumo kompetencijų visuma, o ne padrikos
žinios apie rūpinimąsi sveikata. Kaip rodo kitų šalių patirtis, sveikatingumo
projektai yra efektyviausi mokykloje, nes pasiekia žmogų imliausiu
jo gyvenimo periodu – vaikystėje ir paauglystėje. Todėl kiekvienas mokytojas
turi būti ir sveikos gyvensenos mokytojas.
?io leidinio tikslas — padėti pedagogams pasirengti sėkmingam sveikatos
ugdymo darbui.
7
SVEIKATOS UGDYMO PROGRAMOS
Daugelyje pasaulio šalių sukurtos ir vykdomos sveikatos ugdymo programos,
kuriose daug dėmesio skiriama vaikų sveikatingumo kompetencijų
ugdymui mokykloje. Vienose šalyse šios programos yra visiškai
integruotos į švietimo sistemą, kitose – sveikatos ugdymo kursas dėstomas
kaip atskiras dalykas. Pavyzdžiui, Škotijoje skaitomas atskiras 40
val. sveikatos kursas, Danijoje ir Olandijoje yra privalomi sveikatos ugdymo
kursai – sveikatos pagrindų, lytinio ugdymo.
Ilgą laiką pas mus sveikatai ir sveikatos ugdymui buvo skiriama per
mažai dėmesio. Pastaraisiais metais sveikatos apsaugos prioritetai pakito
– skatinama daugiau dė
ėmesio skirti ne ligoms gydyti, o sveikatai išsaugoti.
Tai naudingiau ir žmogui, ir visuomenei. ?inoma, kad da?niausiai
pasitaikančios suaugusiųjų ir vaikų ligos yra glaudžiai susijusios su
žmogaus gyvenimo būdu, todėl į pirmą vietą iškeliamas sveikos gyvensenos
ugdymas. Ypač svarbi sveika gyvensena vaikystėje ir paauglystėje,
nes tuo metu sparčiai auga ir vystosi organizmas, jį gali pažeisti įvairūs
nepalankūs veiksniai; be to, vaikystėje susiformavę įgūdžiai išlieka ir
suaugus.
Lietuvos mokyklose sveikata ugdoma vadovaujantis Universaliąja (integracine)
sveikatos ugdymo programa, pagal kurią kiekvieno dalyko
mokytojas savo pamokose ir kitoje veikloje turėtų padėti suformuoti sveikos
gyvensenos nuostatas ir elgesį, įgalinantį gyventi sveikai. Be to, yra
vykdomos ir valstybinės (tikslinės) sveikatos programos, kuriomis siekiama
stiprinti vaikų ir paauglių sveikatą (tai Vaikų dantų ėduonies profilaktikos
programa, Tabako kontrolės programa, Sutrikusio vystymosi vaikų
sveikatos programa ir kt.). Šios programos gali būti sėkmingai įvykdytos
tik bendradarbiaujant įvairioms žinyboms. Bene didžiausias vaidmuo įgyvendinant
šias programas skiriamas švietimo ir sveikatos ugdymo įstaigoms.
Įvairiose šalyse atlikti tyrimai parodė, kad dėl mokyklose vykdomų
atskirų profilaktinių programų (monoprogramų) poveikio pagerėja
vaikų dantų būklė, mitybos įpročiai, suma?ėja rūkymo išplitimas ir pan.
[7; 14], tačiau dažniausiai ?ios programos padeda spręsti tik dalį proble8
mų. Efektyvesnės ir santykinai pigesnės yra kompleksinės programos,
apimančios daugelį sveikos gyvensenos aspektų [12]. Pavyzdžiui, pastaraisiais
dešimtmečiais Europoje pradėtas kurti sveikatą stiprinančių mokyklų
tinklas. Pagrindinis tokių mokyklų tikslas – bendromis mokytojų,
medikų, moksleivių, šeimos ir visuomenės pastangomis sukurti sveikatos
stiprinimo ir ugdymo si
istemą, integruojant šią veiklą į visą mokyklos
gyvenimą, sukuriant tam reikalingą aplinką. Lietuva į Europos sveikatą
stiprinančių mokyklų tinklą įsitraukė 1993 metais. 1997 m. Higienos instituto
atlikti tyrimai parodė, kad šiame projekte dalyvaujančių mokyklų
moksleiviai ir mokytojai yra labiau informuoti sveikatos ir sveikos gyvensenos
klausimais, svarbesnis yra mokytojo ir mokykloje dirbančio mediko
vaidmuo ugdant sveikatą, sveikesnė moksleivių gyvensena, glaudesnis
mokinių, mokytojų, medicinos darbuotojų ir tėvų ryšys.
Ne visose Lietuvos mokyklose sveikatos ugdymui skiriama pakankamai
dėmesio. Kai kuriose iš jų mokinių sveikata ugdoma tik pavienių
mokytojų iniciatyva. Kodėl šitaip yra? Sveikatos ugdymo procesas mokyklose
ir ikimokyklinėse įstaigose vyktų efektyviai, jeigu tam būtų pasirengęs
ir aktyviai dalyvautų visas šių įstaigų kolektyvas bei mokinių tėvai.
Universaliajai ir kitoms sveikatos ugdymo programoms įgyvendinti reikia
tinkamai paruošti mokytojus. Deja, kai kuriose mokytojus rengiančiose
institucijose tam reikiamo dėmesio neskiriama. Ne visi vadovai supranta
sveikatos ugdymo svarbą būsimiems mokytojams, taip pat visiems jauniems
žmonėms apskritai – būsimiems tėvams, specialistams, nuo kurių
priklausys ir kitų žmonių sveikata. Dažnai neįvertinama, kad pedagogui
reikia ne tik dalykinio, bet ir platesnio visapusiško pasirengimo. Kitaip
mokytojai nesugebės deramai ugdyti kitų sveikatos. Lietuvos mokyklose
dirba daug pedagogų, puikiai išmanančių savo dėstomą dalyką. Tačiau,
įvairių autorių duomenimis, tik apie 50 proc. pedagogų mano atlieką
svarbų vaidmenį saugant ir stiprinant moksleivių sveikatą. Savo žinias
apie sveikatą ir sveiką gyvenseną daugelis mokytojų vertina tik patenkinamai.
Toks vertinimas tikriausiai nėra vien kuklumo išraiška, nes pasišnekučiuoti
su moksleiviais apie sveikatą jie gal ir galėtų, tačiau dėstyti
šį dalyką trūksta žinių (žr.1 lentelę).
9
1 lentelė
Žinių įvairiais sveikatos klausimais subjektyvus vertinimas (proc.)
Dažniau trūksta žinių narkotikų vartojimo, lytiškumo ugdymo, ŽIV /
AIDS prevencijos, vaiko saugos, rengimosi šeimai, pirmosios pagalbos,
protinės sveikatos ir streso, širdies bei vėžio ligų prevencijos klausimais.
Paprastai daugiau žinių turi mokytojai, baigę pedagoginio profilio aukštąsias
ir aukštesniąsias mokyklas, taip pat gamtos ir pradinių klasių mokytojai.
Dalis mokytojų (18,2 proc. pirmus metus dirbančių ir nuo 31,8 iki
39,1 proc. didesnį darbo stažą turinčių) nėra susipažinę ir nesinaudoja
savo darbe Universaliąja (integracine) sveikatos ugdymo programa bei
Eil.
Nr.
Þ iniø lygis
Temos
Visada
pakanka
Daþniausiai
pakanka
Kartais
nepakanka
Daþniausiai
nepakanka
Nepakanka
Neþinau
1.
Alkoho
lio vartojimas
24,6
55,9
10,0
2,4
2,0
5,1
2.
Narkotikø vartojimas
11,9
38,1
26,6
7,0
7,3
9,1
3.
Rûkymas
30,3
53,3
9,4
2,0
1,7
3,3
4.
Asmens higiena
42,4
46,7
6,1
1,0
1,4
2,4
5.
Sveika mityba
21,9
47,1
21,2
2,8
3,8
3,1
6.
Augimas, vystymasis
17,8
44,4
24,6
5,4
2,3
5,5
7.
Bendravimas
28,6
47,9
16,1
1,8
1,7
3,8
8.
Lytiš
kumo
ugdymas
11,1
39,5
28,0
6,7
4,4
10,2
9.
ÞIV / AIDS prevencija
7,3
32,0
30,2
9,8
8,7
12,1
10.
Vaiko saugumas
10,8
36,1
27,3
8,5
8,3
9,0
11.
Rengimasis š
eimai
11,5
40,7
23,2
8,3
6,5
9,8
12.
Aplinka ir sveikata
19,8
46,9
20,6
4,6
2,3
5,8
13.
Fizinis aktyvumas
26,7
48,5
14,1
3,7
1,8
5,1
14.
Laisvalaikis, poilsis
31,0
50,9
12,1
1,6
1,3
3,1
15.
Pirmoji pagalba
17,1
42,3
27,6
5,1
4,6
3,3
16.
Dantø prieþiûra
33,5
46,1
10,4
2,9
1,4
5,7
17.
Nelaimingø atsitikimø
prevencija
16,0
46,5
20,5
4,7
3,6
8,7
18.
Protinë sveikata ir
stresas
8,7
36,2
31,4
6,7
4,6
12,4
19.
Š
irdies ligø prevencija
4,7
24,0
35,9
10,8
10,6
14,0
20.
Vëþio ligø prevencija
4,1
19,7
35,0
14,1
11,0
16,1
10
kitomis sveikatą ugdančiomis programomis – Rengimo ?eimai, Rūkymo
prevencijos, Pokyčių, Pasitikėjimo savimi ir kt. [6]. Mokyklose vangiai
organizuojami sveikatingumo renginiai (Kovos su AIDS dienos, Sveikatos,
Sporto, Nerūkymo dienos ir kt.). Dar yra nemažai manančių, kad
svarbiausia – išmokyti vaiką savo dėstomo dalyko, neatsižvelgiant į jo
anatominius ir fiziologinius ypatumus, sveikatą, realias galimybes, beatodairiškai
didinant protinį krūvį ir nepaliekant laiko aktyviam poilsiui,
visaverčiam miegui ir pan. Ne visi mokytojai gali būti pavyzdžiu moksleiviams,
nes patys nesilaiko sveikos gyvensenos principų – retai mankštinasi,
neracionaliai maitinasi, turi žalingų įpročių (rūko, vartoja alkoholį),
ignoruoja sveikatą kaip vertybę. Vargu ar paliegęs, vergaujantis žalingiems
įpročiams mokytojas gali būti sektinas pavyzdys savo ugdytiniams,
nors ir kaip gražiai kalbėtų apie sveikatos ir sveiko gyvenimo būdo reikšmę,
skelbtų sveikos gyvensenos normas.
Universalioji (integracinė) sveikatos ugdymo programa
Ši programa – viena iš sociokultūrinių programų, turinčių padėti parengti
žmogų visaverčiam gyvenimui, i?ugdyti asmens vertybines nuostatas
ir įgūdžius.
?ios programos tikslas – diegti visuminį (holistinį) sveikatos supratimą,
t. y. suprasti fizinę, dvasinę, protinę, emocinę ir socialinę gerovę
kaip itin svarbią asmeniui, šeimai, bendruomenei ir visai visuomenei, teikti
žinių ir įgūdžių, padedančių ugdyti, stiprinti, gerinti savo ir kitų sveikatą,
t. y. išmokyti vaikus sveikai gyventi.
Universalioji sveikatos ugdymo programa yra įgyvendinama keliomis
kryptimis:
1. Formalusis sveikatos ugdymas. Tai per pamokas įgyjamos žinios
apie sveikatą, nuostatos, vertybės, sveikos gyvensenos įgūdžiai.
2. Neformalusis sveikatos ugdymas. Žinių apie sveikatą, sveiko gyvenimo
įgūdžių moksleiviai įgyja bendraudami su mokytojais, stebėdami
mokytojų ir mokinių, mokyklos darbuotojų tarpusavio santykius,
elgesį. Sveikata ugdoma kuriant bei palaikant sveiką ir saugią mokyklos
ar ikimokyklinės įstaigos aplinką, tinkamas darbo sąlygas, ra11
cionaliai planuojant mokymo krūvį, maitinimą valgykloje ar bufete,
fizinį aktyvumą ir kt. Padedant planuoti ir įgyvendinti neformaliąją sveikatos
programą, svarbi mokyklos medicinos tarnybos pagalba.
3. Mokyklos santykiai su moksleivių tėvais ir visuomene. Kol vaikas
nelanko jokios ugdymo įstaigos, už jo priežiūrą ir auklėjimą atsako
tėvai. Pradėjus lankyti darželį ar mokyklą, tėvai ir toliau lieka atsakingi
už vaikų sveikatą; dalį atsakomybės prisiima ir ugdymo įstaigos
darbuotojai, todėl abi pusės turėtų palaikyti gerus tarpusavio santykius
ir efektyviai bendradarbiauti. Tai gali vykti individualiai kalbantis
su tėvais, per tėvų susirinkimus, kursus, lankantis auklėtinių namuose,
per įvairius renginius ir t. t. Kiekviena mokykla turi savo poreikius,
tradicijas, galimybes, todėl bendradarbiavimo modelis gali būti skirtingas.
Spręsdama sveikatos problemas, mokykla bendradarbiauja
ir su visuomeninėmis organizacijomis, savivaldybe ir kt.
Sveikatos ugdymo programa sudaryta spiralės principu: visų dešimties
temų, siūlomų ikimokyklinio amžiaus vaikams (1. Pažink save. 2. Asmens
higiena. 3. Aš ir kiti. 4. Maistas ir mityba. 5. Veikla, poilsis, fizinis aktyvumas.
6. Kūno apsauga. 7. Aplinka ir sveikata. 8. Žalingi įpročiai. Med?iagų
vartojimas ir piktnaudžiavimas. 9. Šeima ir sveikata. 10. Ligos ir jų
prevencija.), pagrindinės idėjos ir klausimai plėtojami pradiniame mokykliniame
amžiuje, paauglystėje ir jaunystėje. Prie tų klausimų grįžtama
aukštesnėse klasėse, tačiau jie nagrinėjami kitu lygmeniu, atsižvelgiant į
vaiko protines galimybes, turimas žinias.
Sveikatos ugdymo kursas gali būti dėstomas kaip atskiras dalykas
arba gali būti (pas mus dažniau) integruojamas į kitų dalykų programas ir
turinį. Integruojamos temos gali keisti savo reliatyvų apibrėžimą, tačiau
turėtų išlikti pagrindiniai tikslai:
1. Teikti moksleiviui žinių apie:
• save ir aplinkinius, augimą, vystymąsi, kūno priežiūrą;
• turinčius įtakos žmogaus santykiams veiksnius bei būdus, kuriais
fizinė ir socialinė aplinka veikia sveikatą;
12
• fizinę, protinę, dvasinę, emocinę ir socialinę sveikatą, šių aspektų
sąveiką kasdieniame gyvenime;
• palaikančius ir stiprinančius sveikatą veiksnius;
• mitybą, darbą ir poilsį, fizinį aktyvumą ir saugumą;
• žalingus įpročius ir jų pasekmes;
• alkoholio ir narkotikų vartojimo prevenciją; lytinį ugdymą ir pasirengimą
šeimai;
• įvairias su sveikata susijusias vertybes ir nuostatas.
2. Ugdyti įgūdžius, kurie:
• skatintų racionalius sprendimus ir poelgius;
• formuotų gebėjimą pasipriešinti neigiamam socialiniam spaudimui;
• padėtų valdyti konfliktus ir stresus;
• formuotų pagarbą sau ir kitiems;
• formuotų gebėjimą vertinti savo ir kitų sveikatos svarbą;
• padėtų suvokti atsakomybę už savo poelgius;
• padėtų kurti ir palaikyti teigiamus tarpusavio santykius šeimoje,
bendruomenėje ir visuomenėje;
• skatintų sveikai gyventi.
Integruojant sveikatos ugdymą į atskirus mokomuosius dalykus, kyla
pavojus, kad ta pati informacija, pvz., apie tabaką, narkotikus ar vitaminus,
kartosis per biologijos, etikos ir kitas pamokas, o tai moksleiviams
gali sukelti nuobodulį ir pasipriešinimo reakciją. Todėl skirtingų dalykų
mokytojai turi iš anksto suplanuoti, koks bus konkretus jų indėlis į vieną
ar kitą temą. Taip pat yra pavojus, kad integruotas sveikatos ugdymas
bus padrikas, liks daug spragų. Didelė dalis pedagogų ir medikų mano,
kad turėtų būti atskiras sveikatos ugdymo kursas, kurį dėstytų kvalifikuoti
mokytojai.
Sveikatos ugdymo procese sąlygiškai galima išskirti kelis etapus:
žinių suteikimas, požiūrio ir įsitikinimų keitimas, įgūdžių įtvirtinimas. Net ir
turėdamas pakankamai žinių, žmogus gali gyventi nesveikai. Todėl, be
žinių, būtina motyvacija, atitinkamos vertybinės orientacijos ir nuostatos.
Tam, kad vaikas keistų savo nuostatas ir formuotųsi teisinga elgsena,
13
teikiamos žinios turi būti reikalingos, apgalvotos, suprastos, įsisąmonintos.
Esminis sveikatos ugdymo ypatumas – moksleivių įtraukimas į praktinę
veiklą. Jei pasikeitė vaiko elgsena, jei kasdien laikomasi sveikos
gyvensenos principų – tikslas pasiektas. Sveikatos ugdymo esmė – tai,
ką žmonės daro, kad būtų sveiki, o ne tai, ką jie žino apie sveikatą.
Vaikų sveikatos ugdymo modelis pavaizduotas 1 pav. (pagal S. Hagard,
1994; E. Adaškevičienę, 1999):
Vaikams
INFORMACIJA Tėvams
Pedagogams
Kaip saugoti sveikatą
?INOJIMAS Kokia sveikatą silpninančių veiksnių žala
Kaip teisingai elgtis
Noras būti sveikam
Noras būti stipriam, vikriam, ištvermingam
NUOSTATA Teigiamas požiūris į fizinį aktyvumą
Noras grūdintis
Higienos įgūdžiai ir įpročiai
Džiugi nuotaika, gera savijauta
ELGESYS Fizinis aktyvumas, grūdinimasis
Sveika mityba
Geranori?kumas, palankumas kitiems
SVEIKATA
1 pav. Vaikø sveikatos ugdymo modelis
14
Svarbus ne tik sveiko gyvenimo būdo ugdymo turinys, bet svarbūs ir
metodai. Vienokio ar kitokio metodo (ar kelių metodų derinio) pasirinkimą
lemia daug veiksnių: vaiko poreikiai ir interesai, jo brandumas ir sugebėjimai,
amžius ir klasė, mokytojo kvalifikacija ir patirtis, jo gebėjimas
disponuoti mokymo medžiaga, mokyklos techninės galimybės.
Ikimokykliniame am?iuje ir pradinėse klasėse efektyviausi metodai –
įvairių užduočių atlikimas, praktinis demonstravimas, įvairūs eksperimentai,
diskusijos, išvykos, knygelių apie sveikatą skaitymas ir spalvinimas.
Medžiaga turi būti pateikiama patraukliai, įdomiai – panaudojant pasakas,
mįsles, eilėraštukus, vaidinimus, žaidimus. Į vaidinimus ir žaidimus
įtraukiami visi vaikai.
Auk?tesniųjų klasių mokiniai supažindinami su sudėtingesnėmis sveikatos
ugdymo programos koncepcijomis, kurios pateikiamos kritinį mąstymą
stimuliuojančiais ir skatintinančiais ieškoti praktinio žinių pritaikymo
būdais.
Bet kurio am?iaus vaikai per u?siėmimus skatinami aktyviai dalyvauti,
tartis, diskutuoti, vertinti, išsakyti savo nuomonę, bendrauti. Vaikai geriau
priima teigiamus dalykus, todėl reikėtų vengti gąsdinimo ligomis,
mirtimi ir kitomis blogybėmis, nuobodaus moralizavimo, o akcentuoti
sveiko gyvenimo būdo pranašumus. Žinios apie sveikatą turėtų būti optimistinės
– vaikas turi tikėti, kad daug lemia jo pastangos.
Sveikatos ugdymo tikslas – suteikti vaikams tokių šios srities įgūdžių,
kurie turėtų įtakos jų mąstymui ir elgsenai. Po kiekvienos temos vaikas
turėtų ne tik suprasti vieną ar kitą klausimą, bet ir gebėti susieti jį su
asmenine savo patirtimi. Mokymą galima vadinti veiksmingu, jei vaikas
paskatinamas praktiškai taikyti įsisavintas žinias apie sveiką gyvenseną.
Vaikų sveikata bus ugdoma sėkmingai, jei tame procese aktyviai dalyvaus:
1. Tėvai ir kiti šeimos nariai. Tėvai už vaikų sveikatą yra atsakingi ir
moraliai, ir teisiškai. Jie savo pavyzdžiu turėtų skatinti ir vaikus
laikytis sveikos gyvensenos principų.
2. Pats ikimokyklinukas ar moksleivis. Jis privalo tausoti savo sveikatą,
stengtis perprasti teikiamas žinias, puoselėti sveikatai naudingus
įpročius.
15
3. Pedagogai ir kiti ugdymo įstaigų darbuotojai. Ikimokyklinė įstaiga
ir mokykla turi užtikrinti sveiką fizinę ir socialinę aplinką, propaguoti
sveikatingumą, skirti pakankamai dėmesio sveikatos žinioms
ir įgūdžiams įsisavinti, bendradarbiauti su šeima ir bendruomene
sveikatos priežiūros klausimais. Pedagogas savo sveika gyvensena
turi būti pavyzdys ugdytiniams.
4. Sveikatos prie?iūros tarnybos. Joms šiuo metu keliami nauji uždaviniai
– dalyvauti ugdant moksleivių sveikatą, užtikrinti ligų profilaktikos
priemones.
16
MOKYKLOS UŽDAVINIAI SAUGANT IR
STIPRINANT MOKSLEIVIŲ SVEIKATĄ
Moksleivių gerove ir sveikata rūpinasi visas mokyklos kolektyvas: mokytojai,
pirminės sveikatos priežiūros specialistai, psichologai, socialiniai
darbuotojai, administracija ir kt.
Mokyklos u?daviniai:
1. Darbą organizuoti laikantis higienos normų ir taisyklių.
2. Sudaryti normalias sąlygas darbui ir poilsiui.
3. Mokymo procesą organizuoti tinkamai paskirstant fizinį ir protinį
darbą.
4. Sudaryti sąlygas biologiniam judėjimo poreikiui tenkinti.
5. Laikytis mokomųjų įrengimų sanitarinių normų ir higienos reikalavimų.
6. Tinkamai organizuoti mokinių maitinimą.
7. Ugdyti racionalų ir humanišką elgesį su supančia aplinka.
8. Kelti sanitarinę moksleivių kultūrą, ugdyti sveikos gyvensenos įgūdžius.
9. Mokyti suteikti pirmąją pagalbą įvykus nelaimei.
Siekiant saugoti ir gerinti moksleivių sveikatą, mokyklose yra atkuriami
sveikatos kabinetai, kuriuose dirbs visuomenės sveikatos priežiūros
specialistai. Anksčiau mokyklose buvusi, o paskutiniu metu beveik visur
panaikinta sveikatos prie?iūros tarnyba per mažai dėmesio skyrė sveikatos
priežiūrai: daugiausia buvo rūpinamasi sanitarine priežiūra, ligų gydymu
bei imunoprofilaktika. Per mažai buvo bendradarbiaujama su mokytojais,
moksleiviais, mokinių tėvais.
?iuolaikinio sveikatos prie?iūros specialisto veikla įvairiapusė. Jis:
• dalyvauja stiprinant ir ugdant moksleivių sveikatą (formuoja sveikos
gyvensenos įgūdžius ir juos kontroliuoja, vykdo žalingų įpročių,
AIDS profilaktiką, rengia mokinius šeimai, skatina sudaryti ir
padeda įgyvendinti sveikatinimo planus ir programas, konsultuoja
moksleivius, mokyklos darbuotojus, tėvus sveikatos klausimais);
• kasmet tikrina moksleivių sveikatą, vertina augimą ir brendimą,
17
registruoja ir analizuoja sveikatos rodiklius;
• i?ai?kina lėtinių neinfekcinių ligų rizikos veiksnius (padidėjusį kraujospūdį,
antsvorį, rūkymą ir kt.), juos koreguoja;
• atskleid?ia mokinių adaptacijos, t. y. prisitaikymo kolektyve, bei
socialines problemas;
• stebi fizinį mokinių ugdymą, paskirsto mokinius į medicinines fizinio
pajėgumo grupes;
• vykdo mokinių traumų profilaktiką;
• kontroliuoja mokymo proceso, patalpų, maitinimo atitikimą higienos
normoms;
• organizuoja ir vykdo prie?epideminį darbą kilus infekciniams susirgimams;
• dirba su rizikos grupių mokiniais;
• padeda integruotis mokiniams su negalia;
• pri?iūri dispanserizuotus moksleivius;
• teikia skubią medicinos pagalbą traumų, nelaimingų atsitikimų atvejais;
• profilaktiškai skiepija;
• kiekvieno trimestro pabaigoje analizuoja mokinių sveikatos būklę,
praleistas dėl ligos pamokas, higienines mokymosi sąlygas ir šios
analizės išvadas raštu pateikia mokyklos vadovybei;
• tvarko medicininę dokumentaciją.
Taigi saugant ir stiprinant moksleivių sveikatą yra nemažai veiklos sričių,
kur darbuojasi pedagogai ir medikai. Tai dar kartą įrodo jų bendradarbiavimo
būtinybę.
18
SVEIKATA
Sveikata – vienas svarbiausių žmogaus laimės komponentų, viena didžiausių
vertybių. Žmonės dažnai susimąsto ir pradeda vertinti tik tai, ko
neteko. Taip yra ir su sveikata. Kiekvienas turi teisę būti sveikas ir mokėti
sveikatą išlaikyti kuo ilgiau.
Mokant sveikai gyventi, didelę reikšmę turi teisinga sveikatos, kaip
vertybės, samprata. Sveikata – sudėtinga sąvoka. Daugelis žmonių skirtingai
supranta šį terminą, todėl požiūris į sveikatą gali būti įvairus ir nuolat
keistis. Pasaulinė sveikatos organizacija yra priėmusi tokį sveikatos
apibrėžimą: „Sveikata yra visiškos fizinės, dvasinės ir socialinės gerovės
būsena, o ne vien ligos ar negalios nebuvimas“. Sveikata yra
tai, kaip atskiras individas ar jų grupė sugeba įgyvendinti savo tikslus
bei patenkinti poreikius ir kaip geba keisti ir valdyti aplinką. Todėl sveikata
yra kasdienio gyvenimo šaltinis, o ne gyvenimo tikslas; ji apima ir
socialinius, ir asmeninius išteklius, ir fizines galimybes. Šiuo apibrėžimu
sveikata apibūdinama kaip visapusiškas reiškinys ir teigiama, kad nesant
tam tikrų sąlygų žmonės negali būti sveiki. Gera sveikata leidžia
žmonėms gyventi visavertį gyvenimą, kuris reiškia daug daugiau nei biologinis
kelias nuo gyvybės pradžios iki mirties. Gyvenimas – nuolatinė
fizinių, psichinių, intelektualinių, emocinių, dvasinių, socialinių, ekonominių
ir kitų aspektų raida. Sveikata – viena pagrindinių žmogaus gero
gyvenimo sąlyga.
Geros sveikatos komponentus L. Seiger su bendraautoriais (1995 m.)
i?rei?kia tokia schema (?r. 2 pav.):
Emocinis Fizinis
Intelektualinis Gera sveikata Dvasinis
Socialinis Profesinis
2 pav. Geros sveikatos komponentai
19
ŽMOGAUS SVEIKATĄ LEMIANTYS VEIKSNIAI
Žmogaus sveikatą lemia šie pagrindiniai veiksniai:
1. Paveldimumas (genetika), t. y. biologiniai organizmo ypatumai.
2. Aplinka – fizinė ir socialinė.
3. ?mogaus gyvenimo būdas.
4. Medicinos pagalbos lygis ir prieinamumas.
Ekspertų nuomone, sveikata nuo paveldimumo priklauso apie 20 proc.
Paveldimų ligų yra daug, jos išgydomos retai, todėl vaikų sveikatai gerinti
daugiau galimybių yra veikiant kitas tris veiksnių grupes.
Aplinkos įtaka sveikatai taip pat sudaro apie 20 proc. Blogos fizinės
aplinkos sąlygos (užterštas oras, vanduo, dirvožemis, maisto produktai),
prastos šeimos gyvenimo sąlygos, žemas išsilavinimas, menkos pajamos,
nepalanki fizinė ir psichologinė aplinka mokykloje ir pan. daro neigiamą
įtaką sveikatai.
Didžiausią poveikį (apie 50 proc.) sveikatai turi žmogaus gyvenimo būdas,
jo pastangos gyventi sveikai. Žmogaus gyvensena priklauso nuo biologinių,
socialinių bei kultūrinių veiksnių ir formuojasi veikiama socialinės
aplinkos, bendraujant su tėvais ir kitais šeimos nariais, aplinkiniais žmonėmis.
Vaikui pradėjus lankyti ikimokyklinę įstaigą, jo gyvenimo būdą veikia
ugdymas. Taip pat turi įtakos visos žiniasklaidos priemonės, reklama ir kt.
Sveika gyvensena – kasdieninis gyvenimo būdas, kuris stiprina
ir tobulina rezervines organizmo galimybes, padeda žmogui išlikti
sveikam, saugoti ir gerinti savo sveikatą. Sveikos gyvensenos veiksniai
yra: racionali mityba, optimalus fizinis aktyvumas ir grūdinimasis,
racionali darbo ir poilsio kaita, asmens higiena ir kūno priežiūra, psichoemocinis
stabilumas, saugios ir sveikos aplinkos kūrimas, žalingų įpročių
atsisakymas ir kt.
Medikų pastangos, jų veikla lemia tik apie 10 proc. sveikatos. Tradicinė
medicina nustato ligas ir gydo. Tačiau dabar vis daugiau dėmesio
skiriama ligų profilaktikai ir sveikatos stiprinimui, į pirmą vietą iškeliant
sveikos gyvensenos ugdymą. Išvengti ligos yra daug naudingiau tiek
žmogui, tiek visai visuomenei. Pasirodo, ir finansiškai yra gerokai pigiau
20
sudaryti sąlygas žmogui nesusirgti, negu susirgusįjį gydyti.
Vaiko sveikata formuojama dar jam negimus ir priklauso nuo tėvų sveikatos,
apvaisinimo, motinos gyvensenos, aplinkos. Labai didelę įtaką žmogaus
gyvenimo būdui daro ankstyvosios ir pirmosios vaikystės laikotarpis.
Vaikas pradeda pažinti pasaulį, kaupia socialinę patirtį, įgyja žinių bendraudamas
su tėvais, artimaisiais, mėgdžiodamas jų elgesį, atkartodamas jį savo
žaidimuose. Ikimokykliniame amžiuje vaikas pradeda pažinti save, savo
galimybes, suvokia patarimus, reikalavimus, pamažu perima ir suaugusiųjų
elgseną. Pradėjus lankyti mokyklą, vaiko gyvenimas iš pagrindų pasikeičia
– paprastai kiekvienas vaikas protinio darbo metu jaučia psichinę įtampą,
sumažėja jo fizinis aktyvumas, pasikeičia dienotvarkė. Šalia tėvų šiuo gyvenimo
laikotarpiu didelę įtaką vaiko gyvensenai, jo fizinių ir protinių galių
lavinimui, sveikatai turi mokytojai. Vaikystėje susiformavęs gyvenimo būdas
daro didelį poveikį tolesniam žmogaus gyvenimui.
VISUOMENĖS SVEIKATOS BŪKLĖS VERTINIMAS
Socialinės medicinos požiūriu yra išskiriami trys sveikatos vertinimo lygiai:
1. Atskiro individo sveikata.
2. Ma?ų socialinių, etninių grupių sveikata (šeimos ar grupės sveikata).
3. Visos visuomenės (populiacijos), gyvenančios tam tikroje teritorijoje,
sveikata.
Vertinant visuomenės sveikatą, sanitarinėje statistikoje naudojami tipiniai
statistiniai medicinos rodikliai:
1. Medicininiai demografiniai rodikliai (gimstamumas, mirtingumas, vidutinė
gyvenimo trukmė, natūralus gyventojų prieaugis, migracija).
2. Sergamumo rodikliai ir ligų paplitimo (ligotumo) rodikliai.
3. Invalidumo ir jo paplitimo rodikliai.
4. Fizinio i?sivystymo rodikliai.
Funkcinės organizmo galimybės, jo atsparumas nepalankiems aplinkos
veiksniams gyvenant nuolat kinta, todėl apie sveikatą reikia kalbėti
kaip apie dinaminį procesą, t. y. sveikata gali pagerėti ar pablogėti.
21
LIGA
Kalbant apie sveikatą, reikia išsiaiškinti ir ligos sąvoką. Mokslas apie
ligas, jų esmę, raidos dėsningumus vadinamas patologija. Sveikata ir
liga yra kokybiškai skirtingos kategorijos. Liga – būklė, kai pakenkiamas
vienas ar kitas organas, jų sistema ar visas organizmas, ir nebesugebama
prisitaikyti prie aplinkos. Liga plėtojasi tuomet, kai sutrinka organizmo
ir aplinkos pusiausvyra, o jei organizmo prisitaikymo prie išorinės
ir vidinės aplinkos mechanizmai yra netobuli, liga nugali.
LIGŲ PRIEŽASTYS
Ligų ir jų priežasčių yra labai daug. Sąlyginai visas priežastis, sukeliančias
ligas, galima suskirstyti į vidines ir išorines.
Vidinės (endogeninės) priežastys glūdi organizmo viduje. Jos susijusios
su paveldėjimu, konstitucija ir organizmo reaktyvumu.
Paveldimų ligų priežastis, sąlygas nagrinėja medicininė genetika. Paveldimų
ligų yra daug – 3 proc. vaikų ligų yra paveldimos. Žmogaus
genetinė sistema labai jautri kenksmingoms medžiagoms, pakliūvančioms
į organizmą su oru, vandeniu, maisto produktais, taip pat susidarančioms
organizmo viduje. ?ios med?iagos gali sukelti genų mutacijas. Todėl nėštumo
eiga, motinos elgesys, gyvenimo būdas, aplinka turi įtakos vaiko
sveikatai. Dar negimusio kūdikio sveikatai gresia daug pavojų: motinos
rūkymas, alkoholio vartojimas, prasta mityba, nejudrumas, mutageninių
vaistų vartojimas, įvairios sunkios ligos, ypač virusinės, gimdymo komplikacijos
ir t. t.
?mogaus konstitucijos tipas taip pat turi įtakos ligoms atsirasti. Pvz.,
hiperstenikai dažniau serga arterine hipertenzija, astenikai – plaučių ligomis
ir pan.
Organizmo reaktyvumas – tai tam tikra reakcija į įvairius aplinkos ir
vidinius veiksnius. Jei organizmas į įprastus veiksnius reaguoja adekvačiai,
kalbame apie normalų reaktyvumą. Esant padidėjusiam reaktyvumui,
įprasti dirgikliai sukelia iškreiptą, stiprų atsaką į alergeną. Ši būklė
vadinama alergija. Sumažėjus reaktyvumui (hipoergija) ar jam visai išny22
kus (anergija), organizmui darosi sunku ar net neįmanoma pasipriešinti
infekcijoms, vėžinių ląstelių dauginimuisi ir kitiems nepalankiems veiksniams.
Imuninį žmogaus atsaką gali susilpninti ir net sunaikinti ŽIV (žmogaus
imunodeficito virusas); kartais organizmo pasipriešinimo reakcijos
slopinamos dirbtinai, specifiniais medikamentais po įvairių organų persodinimo
operacijų, siekiant išvengti atmetimo reakcijos, nes į persodintą
kito žmogaus organą organizmas paprastai reaguoja kaip į svetimkūnį
ir stengiasi jį pašalinti.
Didėjant gamtos užterštumui, gausėja alerginių ligų. Polinkis alergijai
gali būti paveldėtas, taip pat alergija per gyvenimą gali išsivystyti ir
neturintiems paveldėto polinkio. Paveldėtas polinkis sirgti alerginėmis
ligomis vadinamas atopija. Atopija – tai dar ne atopinė liga, nes atopijos
atveju atopinė liga gali plėtotis, bet gali ir nesiplėtoti. Kai atopine liga
serga abu tėvai, tai tikimybė, kad vaikai turės atopiją 42 proc., jei vienas
iš tėvų – 20 proc. Daugelis alergologų teigia, kad alerginėmis ligomis
serga 10–12 proc. visų vaikų. Dažniau atopija pereina į atopinę ligą vaikams
iki 7 m.
Alergiją išprovokuoja alergenai. Jų yra įvairiausių. Vieni jų į organizmą
patenka iš aplinkos, kiti – susidaro organizmo viduje.
Išoriniai alergenai gali būti maisto produktai (žuvis, vėžiagyviai, mėsa,
kiaušiniai, pieno produktai, riešutai, žemuogės, citrusiniai vaisiai ir
kt.), augalai, ypač jų žiedadulkės, buitiniai alergenai (namų dulkės, knygų
dulkės, sausas akvariumo žuvyčių maistas, naminių gyvulių ir paukščių
epidermis), cheminės medžiagos (skalbikliai, valikliai, medikamentai,
kosmetinės medžiagos, parfumerija), įvairūs mikrobai, parazitai ir t. t.
I?oriniai alergenai gali įsiskverbti į organizmą:
• per burną (maistas, vaistai);
• per kvėpavimo takus (sezoniškumu pasižymi žiedadulkės, o bet
kuriuo metų laiku gali būti įkvepiamos dulkės – kreidos, dar naudojamos
mokyklose, senų knygų, įvairiausios namų dulkės, mikrobai,
gyvūnų epidermio dalelės, rūkalai, smogas, parfumerija, įvairūs
aerozoliai ir daugybė kitų);
• per odą (sintetiniai audiniai, vilna, dažai, kosmetika, augalai – rū23
ta, gebenė, pastarnokai ir kt., chemikalai, išoriniai vaistai, kartais
ir šaltis, karštis ar šviesa ir t. t.);
• injekcijų būdu (antibiotikai, serumai, vabzdžių įkandimai ir pan.).
Vidiniai alergenai susidaro pačiame organizme. Tai audinių irimo
produktai, susidarę po traumų, nudegimų, irstant vėžinėms ląstelėms,
dėl žmogaus kirmėlių – helmintų – veiklos, taip pat medžiagos, susidariusios
mikrobų pažeistose tonzilėse, adenoiduose, ėduonies pažeistuose
dantyse.
Da?niausiai alergija pasirei?kia alergine sloga, įvairiomis odos alergijos
formomis, bronchine astma, kartais – virškinimo sistemos pakenkimo
požymiais. Sunkiausia alergijos forma – alerginis šokas.
Sunkios ir įsisenėjusios alerginių ligų formos paveikia fizinę, emocinę
ir socialinę vaiko raidą.
Išorinės (egzogeninės) ligų priežastys. Jas galima suskirstyti į:
• fizines (mechaninės, terminės, spindulinės, atmosferinės);
• chemines;
• biologines (įvairūs mikroorganizmai, parazitai);
• socialines (bloga aplinka, prastos darbo sąlygos, per sunkus darbas);
• psichogenines (blogi santykiai šeimoje, darbo kolektyve, blogi,
negeranoriški santykiai su žmonėmis, neigiamos emocijos);
• funkcines (fizinio krūvio: per mažo – hipokinezijos ir per didelio –
hiperkinezijos).
Ligų priežasčių žinojimas yra labai svarbus apsisaugojimo nuo ligų
(profilaktikos), taip pat gydymo veiksnys.
LIGŲ RIZIKOS VEIKSNIAI
Veikiant neigiamai aplinkai, ne visiems žmonėms vienodai pakenkiama.
Prieš kelias dešimtis metų medicinoje pradėta vartoti rizikos faktoriaus
sąvoka. Tai vidinis ir aplinkos poveikis, tokia organizmo būklė, kai
atsiranda sąlygos vienai ar kitai ligai ar sutrikimui atsirasti. Įvairių ligų
rizikos faktoriai yra skirtingi. Svarbiausi daugelio neinfekcinių ligų rizikos
faktoriai yra:
24
• nepakankamas fizinis aktyvumas,
• antsvoris,
• rūkymas,
• hipertonija,
• per didelis riebalų vartojimas,
• hipercholesterinemija.
Pavojų susirgti dar labiau didina kelių rizikos veiksnių derinys. Žmogus
negali pakeisti savo genetikos, bet rizikos veiksnius gali kontroliuoti,
keisdamas gyvenseną.
Nepakankamas fizinis aktyvumas, arba hipokinezija
Kiekviena gyva būtybė turi įgimtą biologinį poreikį judėti. Ar įmanoma
įsivaizduoti sveiką vaiką, kuris nenorėtų bėgioti, šokinėti? Tačiau jau
nuo ma?ų dienų, o ypač vaikui pradėjus lankyti darželį ar mokyklą, šis
poreikis yra slopinamas įvairiais draudimais, nurodymais ramiai sėdėti,
nejudėti, netriukšmauti ir t. t. Mažo vaiko judėjimo aktyvumas priklauso
nuo erdvės, kurioje vaikas gali judėti, nuo galimybės būti lauke, nuo tėvų
ir darželio auklėtojų požiūrio. Ikimokyklinių įstaigų dienotvarkėje numatyta
kasdieninė rytinė mankšta, 2–3 kartus per savaitę vyksta kūno kultūros
valandėlės, vaikų judėjimas gryname ore, sportinės pramogos ir šventės,
savaiminis judėjimas. Tačiau ?ios tradicinės programos nebepatenkina
pedagogų ir tėvų. Prieš dešimtmetį pradėtuose kurti sveikos gyvensenos
darželiuose, šalia sveikatos stiprinimo priemonių, daug dėmesio skiriama
judėjimo aktyvumui padidinti – kasdien organizuojamos kūno kultūros
pamokėlės, papildomai mokoma sportinių žaidimų, choreografijos,
plaukimo ir pan., pravedamos taisyklingo kvėpavimo, pantomimos pratybos,
bet kokiu oru stengiamasi vaikus išvesti į lauką, taikoma daug
grūdinimo procedūrų.
Vaikui pradėjus lankyti mokyklą, jo fizinis aktyvumas labai sumažėja.
Fizinio aktyvumo mažėjimas pastebimas pereinant iš klasės į klasę, o
ypač pereinant i? pradinės mokyklos į pagrindinę. Remiantis K. Kardelio
duomenimis [3], 42,5 proc. berniukų ir net 71,9 proc. mergaičių yra per
mažai fiziškai aktyvūs.
25
Dažnai vaiką labiau vargina nejudrumas nei atitinkantis jo poreikius
judėjimas. Be to, mūsų laikais sumažėjo fizinio darbo krūvis ir buityje, ir
gamyboje (miesto moksleiviai nedirba beveik jokio fizinio darbo), o kartu
padaugėjo žmogaus sveikatą žalojančių veiksnių (užterštas oras, vanduo,
stresai ir pan.). Didžioji dalis dabartinių moksleivių savo laisvalaikį
praleidžia prie televizoriaus ar kompiuterio; apie pusė moksleivių televizorių
žiūri keturias ir daugiau valandų per dieną. Higienos instituto atliktas
XI–XII klasių moksleivių tyrimas atskleidžia, kad tiriamieji daug protiškai
dirba, lanko daug protinės veiklos reikalaujančių užsiėmimų po pamokų,
tačiau tik 25 proc. u?siiminėja sporto ar šokių būreliuose, retas
kuris darbo dienomis išeina pasivaikščioti ar pasportuoti.
?iuolaikiniame gyvenime vis daugiau žmonių, nedirbančių fizinio darbo,
pamėgusių komfortą ir nesistengiančių kompensuoti judėjimo stokos
aktyvia veikla ar sportu, kenčia nuo hipokinezijos – nepakankamo
fizinio aktyvumo.
Tyrimais įrodyta, kad tinkamas judėjimo aktyvumas stimuliuoja organizmo
gyvybinę veiklą, augimo procesus, tobulina termoreguliaciją, didina
nespecifinį organizmo pasipriešinimą mikrobams ir nepalankiems
išorės veiksniams. Jis veikia visas raumenų grupes, sąnarius, raiščius,
kurie darosi stiprūs, elastingi, didėja raumenų apimtis. Taip pat didėja
stuburo lankstumas, kūno koordinacija, o tai padeda išvengti įvairių traumų.
Aktyviai dirbantys raumenys priverčia intensyviau dirbti ?irdį, kvėpavimo
organus, reguliacines bei kitas sistemas, ir jei tai reguliariai ir pakankamai
intensyviai kartojama, organizmas treniruojamas, pagerėja jo
funkcinės galimybės, palengvėja organizmo prisitaikymas ekstremaliomis
sąlygomis. Vaikui judant, skatinamas pagrindinių fizinių ypatybių –
jėgos, greitumo, ištvermės ir kt. – formavimasis, didinamas didžiųjų galvos
smegenų pusrutulių žievės tonusas. Fizinis aktyvumas padeda reguliuoti
kraujo spaudimą, mažina pavojų susirgti ateroskleroze, išemine širdies
liga, insultu. Judant daugiau išnaudojama energijos, todėl mažėja
nutukimo pavojus. Geriau įsisavinamas kalcis, gerėja kaulų mineralizacija,
lėtinamas osteoporozės vystymasis.
Įrodyta, kad mažai judant silpnėja širdies darbas ir kvėpavimas, sulė26
tėja medžiagų apykaita, suglemba raumenys, silpniau ir mažiau efektyviai
dirba vidaus organai, sumažėja organizmo funkcinės galimybės, atsparumas
ligoms, žmonės labiau linkę sirgti infekcinėmis ir peršalimo
ligomis, nutukimu, blogiau miega, blogiau jaučiasi.
Pakankamas fizinis aktyvumas yra būtinas bet kurio amžiaus žmonėms,
o ypač vaikams ir jaunuoliams. Jis pagerina nuotaiką, darbingumą,
miegą, fizinę išvaizdą, padeda įveikti stresus, sumažina tikimybę susirgti
su hipokinezija susijusiomis ligomis (nutukimu, ateroskleroze, hipertenzija
ir kt.). Todėl tėvai ir mokytojai turėtų vaikus skatinti judėti, sudaryti
tam sąlygas, paai?kinti, kokia veikla jiems naudingiausia.
Pagrindinė fizinio lavinimo forma mokykloje yra kūno kultūros pamoka.
Tačiau dviejų kūno kultūros pamokų (kaip numatyta mokyklinėje
programoje) nepakanka judėjimo poreikiui patenkinti. Medikai teigia, kad
aktyviai kūno kultūra vaikas turėtų užsiiminėti ne mažiau kaip aštuonias
valandas per savaitę. Todėl būtina išnaudoti visas kitas fizinio aktyvumo
formas ir mokykloje, ir už jos ribų. Mokykloje per pamokas turi būti vedamos
kūno kultūros pertraukėlės (jos būtinos pradinukams, o pageidautinos
– visų klasių mokiniams), organizuotas judėjimas per pertraukas
(judrieji žaidimai, pramogos), popamokinė veikla sporto sekcijose, į
kurias reikėtų įtraukti kuo daugiau vaikų, sporto dienos ir šventės, turistiniai
žygiai ir kt. Į vaikų hipokinezijos problemą mokytojai turėtų atkreipti
tėvų dėmesį, kartu skatinti šeimos fizinį aktyvumą.
Judėjimas būtinas ne tik sveikiems žmonėms. Gydomoji gimnastika
yra naudinga ir ligoniams. Fiziniai pratimai greitina regeneracinius, plastinius
procesus, daugiau deguonies prisotina kraują, aktyvina galvos smegenų
žievės veiklą, stimuliuoja organizmo apsaugos galimybes ir taip
greitina sveikimą. Tačiau fiziniai pratimai netaikomi esant ligos paūmėjimui,
aukštai kūno temperatūrai ir pan.
Hiperkinezija – tai yra per didelis fizinis aktyvumas. Hiperkinezija
dažniausiai pasitaiko sportininkams, kuriems beatodairiškai didinamas
krūvis, neįvertinant fizinių galimybių, taip pat asmenims, nutarusiems bet
kokia kaina numesti svorio ir alinantiems save nesibaigiančiomis intensyviomis
treniruotėmis ir pan. Pakitimai, atsiradę veikiant per dideliems fizi27
niams krūviams, apima visą organizmą. Atsakomoji reakcija į per didelį
fizinį krūvį būna skirtinga ir priklauso nuo žmogaus fizinio pasirengimo,
amžiaus, lyties, bendros sveikatos būklės. Pirmiausia organizmas į tai
reaguoja kaip į stresą ir mobilizuoja jėgas jam įveikti: kraujyje padaugėja
streso hormonų, suaktyvėja širdies veikla, kvėpavimas. Jei tai tęsiasi ir
toliau, organizmo rezervinės galimybės išsenka, mažėja atsparumas, puola
ligos, didėja sportinių traumų pavojus, pakenkiama ir neuropsichinė sritis.
Persitreniravimo būklę galima sutapatinti su fizinio ir psichinio išsekimo
būsena. Literatūroje randama duomenų, kad ir hipokinezija, ir hiperkinezija
trumpina žmogaus gyvenimą.
Antsvoris
Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, daugėja turinčių antsvorį ir nutukusių
žmonių. Kai kurie mokslininkai jau 2013 m. pasaulyje prognozuoja nutukimo
epidemiją.
Kūno svoris turi didelės reikšmės žmogaus sveikatai. Koks yra normalus
kūno svoris? Vaikų fizinio išsivystymo harmoningumas yra vertinamas
procentiliniu metodu [10]. Suaugusiųjų kūno masės atitikimą ūgiui galima
įvertinti apskaičiavus kūno masės indeksą (KMI) pagal formulę:
KMI = svoris (kg) : (ūgis m)˛.
Normalus KMI rodiklis yra nuo 20,0 iki 25,0. Antsvoriu yra laikoma
nuo 25,0 iki 30,0, o per 30,0 – įvairaus laipsnio nutukimas.
Labai paprastas „kūno riebumo“ rodiklis yra odos raukšlės storis. Odos
raukšlė sugnybiama kaliperiu. Jei ji storesnė negu 2 cm, reikėtų sumažinti
svorį.
Per didelis kūno svoris yra vertinamas kaip vienas iš svarbiausių rizikos
veiksnių labiausiai paplitusioms lėtinėms neinfekcinėms ligoms (hipertonijai,
stenokardijai, miokardo infarktui, cukriniam diabetui, stuburo
ir sąnarių patologijai ir kt.) atsirasti. Per didelis kūno svoris nuvargina
raumenis, per daug apkrauna sąnarius, jie greičiau susidėvi, didesnis krūvis
tenka širdžiai bei kitiems vidaus organams.
Kūno svoris priklauso nuo genetinių faktorių, todėl polinkis nutukti
gali būti paveldimas. Turi reikšmės ir įvairūs medžiagų apykaitos sutriki28
mai, endokrininės sistemos ligos. Tačiau da?niausios nutukimo prie?astys
– persivalgymas ir per ma?as fizinis aktyvumas. Didelė nutukusiųjų
dalis su šia problema susiduria vaikystėje ar net kūdikystėje, ypač jei
ma?ylis maitinamas ne krūtimi, o dirbtiniu maistu. Tokie vaikai neretai yra
permaitinami, skrandelis išsitempia ir gali sutalpinti daug didesnį maisto
kiekį negu reikia normaliai vaiko raidai. Gaunamų kalorijų perteklius kaupiasi
organizme riebalų pavidalu.
Nutukę žmonės paprastai būna fiziškai mažiau aktyvūs. Nutukę moksleiviai,
ypač paaugliai, kriti?kai pradėję save vertinti, vengia kūno kultūros
užsiėmimų, nes neretai iš jų bendraamžiai šaiposi, tyčiojasi. Tai labai
neigiamai veikia ?mogaus asmenybę, savęs vertinimą. Reikėtų įtikinti vaiką,
kad padedant gydytojui galima pakeisti kūno formas. Nutukimas yra
sunkiai išgydoma liga. Tam reikia daug valios pastangų. Vien dieta teduoda
laikiną efektą, todėl nutukimas yra gydomas ribojant mitybą ir
kartu didinant fizinį aktyvumą.
Nutukimo lengviau išvengti negu jį išgydyti, todėl nuo vaikystės būtina
mokyti teisingai maitintis ir pakankamai judėti.
Rūkymas
Įrodyta, kad rūkymas turi didelės reikšmės daugeliui ligų išsivystyti –
išeminei širdies ligai, plaučių vėžiui, chroniškam bronchitui, emfizemai,
kraujagyslių ligoms, osteoporozei ir kt. Rūkymas kenkia ir lytiniam pajėgumui.
Vyrų impotencija 11 proc. atvejų yra susijusi su intensyviu rūkymu.
Moterims rūkymas slopina kiaušidžių funkcijas, sutrikdo menstruacijas,
dažniau sukelia savaiminius abortus. Rūkymas labai pavojingas nėštumo
metu. Ypač neigiamai rūkymas veikia tuos, kurie turi ir kitų rizikos
faktorių: antsvorį, hipertoniją. Lietuvoje nuo rūkymo sukeltų ligų per metus
miršta apie 7–8 tūkstančiai ?monių. Remiantis PSO duomenimis, tarp
rūkančiųjų mirtingumas 30–80 proc. didesnis negu tarp nerūkančiųjų.
Rūkant su tabako dūmais, be pagrindinės veikliosios medžiagos –
nikotino, veikiančio centrinę nervų sistemą, įkvepiama daugybė kitų kenksmingų
medžiagų: kancerogeninių (sukeliančių vėžį), siaurinančių kraujagysles,
sutrikdančių deguonies apykaitą ir kt.
29
Nors rūkymo pasekmės yra rimtos, jos atsiranda ne iš karto, o praėjus
gan ilgam laiko tarpui, todėl ryšys tarp rūkymo ir minėtų sunkių ligų
nėra akivaizdus. Rūkantieji, kol nepastebi sveikatos pokyčių, nesuvokia
realios rūkymo grėsmės ir pasekmių.
Rūkyti žmonės pradeda dėl įvairių priežasčių. Dažniausiai jų būna ne
viena. Matydami rūkant suaugusiuosius, vaikai rūkymą priima kaip normalų
suaugusiojo elgesį. Jei rūko abu tėvai, tikimybė rūkyti vaikui padidėja
2–2,5 karto. Rūkymas paplitęs visuomenėje, patraukliai pateikiamas
per televiziją, kine, reklamose, todėl vaikui reiškia savarankiškumą,
nepriklausomybę, tapimą suaugusiu. Rūkymas yra ir mados, emancipacijos
dalykas, ypač mergaitėms. Didelės reikšmės turi draugų, bendraamžių
pavyzdys (neretai ir spaudimas rūkyti), noras išsiskirti, būti pastebėtam.
Tai labiausiai aktualu paauglystėje. Rūkymui lengviau pasiduoda
asmenys, turintys tam tikrus psichologinius ypatumus – nedrausmingi,
konfliktiški, linkę į asocialius veiksmus, neurotiški ir pan. Pradėjus rūkyti,
pagrindinis veiksnys, skatinantis tai toliau daryti, yra nikotinas – narkotinė
medžiaga, esanti rūkaluose ir sukelianti psichinę bei fizinę priklausomybę,
kaip ir bet koks kitas narkotikas.
Rūkymo problema šiais laikais labai aktuali, nes rūkyti pradeda vis
jaunesni žmonės, neretai net pradinių klasių moksleiviai. Todėl ir tėvai, ir
mokytojai jau nuo mažų dienų vaiko sąmonėje turi formuoti neigiamą
nuostatą rūkymo atžvilgiu, kad apsaugotų vaikus nuo bandymo pradėti
rūkyti, ir akcentuoti nerūkymo pranašumus.
Padidėjęs arterinis kraujo spaudimas (hipertonija)
Kraujo spaudimas – tai slėgis, kuriuo kraujas spaudžia kraujagyslių
sieneles. Jis priklauso nuo jėgos, kuria kraujas išstumiamas į aortą skilvelių
sistolės metu, ir nuo smulkiųjų kraujagyslių pasipriešinimo kraujo
tėkmei. Širdžiai dirbant ritmiškai, kraujo spaudimas arterijose svyruoja.
Skilvelių sistolės (susitraukimo) metu kraują išstūmus į aortą, spaudimas
padidėja, o diastolės (atsipalaidavimo) metu – sumažėja. Didžiausias spaudimas
skilvelių sistolės metu vadinamas sistoliniu (maksimaliu), o mažiausias
diastolės metu – diastoliniu (minimaliu). Kraujo spaudimas yra
30
išreiškiamas gyvsidabrio stulpelio milimetrais (mmHg). Sveikų suaugusių
žmonių sistolinis kraujo spaudimas atsižvelgiant į amžių gali svyruoti tarp
100 ir 140 mmHg, diastolinis – tarp 60 ir 90 mmHg. Kuo jaunesnis žmogus,
tuo jo kraujo spaudimas žemesnis. Vaikų arterijų sienelės yra elastingesnės,
todėl jų arterinis kraujo spaudimas yra žemesnis negu suaugusių.
Senstant mažėja kraujagyslių elastingumas, spaudimas didėja.
Kraujospūdis per dieną kinta atsižvelgiant į žmogaus bioritmą, fizinį
bei protinį aktyvumą, emocijas ir pan., tačiau ramybės metu kiekvienam
sveikam žmogui jis yra maždaug pastovus.
Ilgą laiko tarpą pakilęs kraujo spaudimas vadinamas hipertonija. Jis
žaloja širdį, kraujagysles. Hipertonikus dažniau ištinka miokardo infarktai,
insultai, gali sutrikti regėjimas, inkstų ir kitų organų veikla. Nuolatos
pakilęs kraujo spaudimas gali atsirasti dėl arterijų sklerozės, rūkymo, jis
taip pat dažniau padidėja nutukusiems, mažai judantiems, patiriantiems
daug stresų, vartojantiems daug valgomosios druskos. Pastebimas ir
paveldėtas polinkis hipertonijai.
Kiekvienas ?mogus turi ?inoti savo arterinį kraujo spaudimą, reguliariai
jį pasitikrinti, o padidėjus kraujo spaudimui kreiptis į gydytoją. Kraujospūdį
sumažinti galima vengiant per didelės įtampos, stresų, išmokus
atsipalaiduoti, laikantis tinkamo darbo ir poilsio ritmo, reguliariai mankštinantis,
sumažinus kūno svorį, mažiau vartojant kavos, druskos, alkoholio.
Jei kraujospūdžio nepavyksta normalizuoti be vaistų, skiriami specialūs
medikamentai, kuriuos reikia vartoti kasdien.
Per didelis riebalų vartojimas ir hipercholesterinemija
Riebalai yra žmogaus mitybos būtina sudedamoji dalis. Jų yra visų
ląstelių, audinių ir organų sudėtyje. Tai energijos šaltinis. Riebalai reikalingi
juose tirpstantiems vitaminams įsisavinti, tuo būdu gaunamos nepakeičiamos
riebiosios rūgštys, lecitinas. Žmogui badaujant, iš riebalų atsargų
susidaro energiją suteikiantys angliavandeniai. Tačiau per didelis
riebalų, ypač gyvulinės kilmės, kiekis yra ne tik nereikalingas, bet ir
kenksmingas. Riebalų, kaip ir kitų energetinių medžiagų, perteklius yra
nepanaudojamas, didėja kūno svoris, tunkama, dažniau sergama atero31
skleroze, išemine širdies liga, tulžies pūslės akmenlige ir t. t.
?mogaus kepenyse i? gyvulinės kilmės riebalų turinčių maisto medžiagų
susidaro biologiškai aktyvi į riebalus panaši medžiaga – cholesterolis,
kurį kraujas išnešioja po visą organizmą. Jei riebalų vartojama
per daug, per daug gali susidaryti ir cholesterolio. Tada cholesterolis
nusėda ant kraujagyslių sienelių, jos šiurkštėja, mažėja kraujagyslių spindis,
todėl audiniai blogiau aprūpinami krauju.
Be to, ant ?iurk?taus pavir?iaus gali susidaryti kraujo kre?uliai (trombai),
kurie u?kem?a kraujagysles. Susiaurėjus širdies vainikinėms kraujagyslėms,
pablogėja širdies aprūpinimas deguonimi ir kitomis medžiagomis,
prasideda širdies skausmai, stenokardijos priepuoliai, o užsikimšus
kraujagyslei apmiršta širdies audinys ir ištinka miokardo infarktas. Dažnai
pakenkiamos ir kitų organų kraujagyslės (smegenų, žarnyno ir kt.).
Cholesterolio kiekis kraujyje matuojamas milimoliais litre (mmol/l). Normaliu
yra laikomas svyravimas nuo 3,5 iki 7,5 mmol/l. Cholesterolio kiekio
padidėjimas kraujyje vadinamas hipercholesterinemija. Tai yra pavojinga.
Tačiau tam tikras cholesterolio kiekis yra būtinas gyvybiniams procesams.
Kiekvienas suaugęs žmogus turėtų rūpintis, kad cholesterolio
kiekis jo kraujyje būtų normalus.
Cholesterolio kiekį kraujyje galima sumažinti valgant mažiau gyvulinės
kilmės riebalų, o daugiau – augalinės ląstelienos turinčių produktų
(daržovių, vaisių, grūdinių kultūrų), normalizuojant kūno svorį, mankštinantis.
Deja, Lietuvos gyventojų mitybos tyrimo duomenys rodo, kad bendras
riebalų kiekis jų maisto racione yra gerokai didesnis už rekomenduojamas
normas. Nustatyta, kad riebalai sudaro apie 44 proc. paros
maisto raciono (rekomenduojama ne daugiau kaip 28–30 proc.), per
daug vartojama gyvulinės kilmės riebalų. Todėl būtina sveikos mitybos ir
kitus sveikos gyvensenos principus žinoti ne tik suaugusiems, bet ir vaikams,
juos diegti kasdieniniame gyvenime.
Čia paminėti svarbiausi lėtinių neinfekcinių ligų rizikos faktoriai. Žinoma,
jų yra ir daugiau. Dažniausiai ne vienas kuris nors, o visa jų eilė
sudaro sąlygas tam tikrai ligai atsirasti. Paplitusių visame pasaulyje šir32
dies ir kraujagyslių ligų rizikos faktoriai yra neracionali mityba (per didelis
maisto kiekis, daug riebalų maiste ir pan.), antsvoris, sumažėjęs judėjimo
aktyvumas, rūkymas, alkoholio vartojimas. Persivalgymas, hipokinezija
gali paskatinti įvairių medžiagų apykaitos ligų atsiradimą (pvz.,
nutukimo, cukrinio diabeto, podagros ir kt.). Įvairios neuropsichinės ligos
ir pakenkimai greičiau atsiras tiems vaikams, paaugliams ir jaunuoliams,
kurių motinų psichoemocinė būklė nėštumo metu buvo bloga,
motina nėštumo metu rūkė, girtavo, kurių šeimose jau keliose kartose
pasitaikė psichikos ligonių. Neuropsichinėms ligoms atsirasti įtakos turi
pastovi nervinė įtampa, didelis informacijos srautas, miesto gyvenimo
būdas, žaidimų ir judėjimo pakeitimas televizijos laidų stebėjimu, darbu
prie kompiuterio. Šiuo metu susidariusi ekologinė situacija taip pat yra
daugelio ligų rizikos faktorius. Dirvožemio, vandens, atmosferos užterštumas,
padidėjusi jonizuojanti radiacija bei kiti veiksniai neigiamai veikia
žmogų, o ypač – augantį organizmą.
LIGŲ KLASIFIKAVIMAS
Ligų yra daug. Jos klasifikuojamos remiantis įvairiais principais: pagal
trukmę, amžių, kada dažniausiai ta liga sergama, užkrečiamumą, vyraujančią
pakenktą organų sistemą, pagalbos būtinumą ir pan.
Pagal trukmę ligos skirstomos į ūmias, trunkančias keletą dienų ar
vieną kitą savaitę (pvz., gripas, ūmus bronchitas), ir lėtines (chroniškas),
prasidedančias pama?u ir besitęsiančias, ligai periodi?kai paūmėjant ir
pagerėjant, mėnesius, metus ar net visą gyvenimą (pvz., hipertoninė liga,
cukrinis diabetas ir kt.). Lėtinės ligos pagerėjimas vadinamas remisija.
Ligos skirstomos į užkrečiamas (infekcines) ir neu?krečiamas.
Pagal amžių yra naujagimių, vaikų, suaugusiųjų, senatvinės ligos.
Gali būti širdies-kraujagyslių sistemos, kvėpavimo organų, šlapimo
išskyrimo, virškinimo, endokrininės sistemos, psichikos ir kt. ligos.
Jei ligai gydyti reikalinga operacija, tokia liga vadinama chirurgine,
jei gydoma vaistais – terapine.
I?skiriamos profesinės ligos, kurios yra susijusios su žmogaus profesija,
kenksmingomis darbo sąlygomis.
33
Kiekvienai ligai būdingi tam tikri požymiai (simptomai). Paprastai jų
kiekviena liga turi ne vieną. Ligai būdingų simptomų visuma vadinama
sindromu (simptomų kompleksu).
I?skiriami 4 ligos periodai:
1. latentinis (slaptas);
2. prodrominių reiškinių periodas (atsiranda pirmieji ligos požymiai);
3. ligos i?sivystymo, įsigalėjimo periodas (atsiranda būdinga tai ligai
simptomatika);
4. ligos baigties periodas (liga gali baigtis pasveikimu, gali recidyvuoti,
ūmi liga gali pereiti į chronišką, ligonis gali mirti).
34
SVEIKATOS STATISTIKA
Dar 1935 m. dr. K. Grinius rašė: „Neužmirškime, kad sugadinta vaikų
sveikata bus didžiausia šalies nelaimė“. Ką turime dabar? Remiantis Lietuvos
sveikatos informacijos centro duomenimis, gyventojų sveikata nėra
gera. Lietuva greitai „sensta“. Nuo 1995 m. iki 2002 m. gimimų skaičius
1000-iui gyventojų sumažėjo nuo 11,4 iki 8,6. Miršta daugiau žmonių
negu gimsta, todėl natūralus gyventojų prieaugis yra neigiamas ir per
minėtus metus sumažėjo nuo –1,1 iki –3,2. Pagrindinės mirties priežastys
Lietuvoje:
• ?irdies ir kraujagyslių sistemos ligos 55,0 proc.;
• piktybiniai navikai (vėžys) 18,0 proc.;
• traumos, apsinuodijimai, savi?udybės 13,0 proc.;
• kvėpavimo organų ligos 4,0 proc.;
• vir?kinimo sistemos ligos 3,0 proc.;
• infekcinės ir parazitinės ligos 1,2 proc.;
• kitos 5,8 proc.
Vaikai ir paaugliai da?niausiai mir?ta nuo nelaimingų atsitikimų, apsinuodijimų
ir traumų.
Daugybė tyrimų rodo, kad ligų paplitimas labai priklauso nuo amžiaus.
Ankstyvajame amžiuje vienoje iš pirmųjų vietų yra naujagimių ligos:
vystymosi defektai, neišnešiojimas ir kt. Ikimokykliniame amžiuje
dažniausiai susergama kvėpavimo organų ligomis. Mokyklinio amžiaus
vaikų sergamumas pateikiamas 2 lentelėje.
2 lentelė
Labiausiai paplitusios įvairaus amžiaus moksleivių ūmios ligos
Vieta Amžius
7–10 m. 11–14 m. 15–17 m.
1 Kvėpavimo organų ligos Kvėpavimo organų ligos Kvėpavimo organų ligos
2 Infekcinės ligos Traumos Traumos
3 Virškinimo organų ligos Infekcinės ligos Virškinimo organų ligos
4 Traumos Odos ligos Odos ligos
5 Odos ligos Virškinimo organų ligos Infekcinės ligos
35
Tarp suaugusiųjų ligų pirmą vietą užima kvėpavimo organų ligos, toliau
galima išskirti kraujotakos, nervų sistemos ir jutimo organų ligas,
judamojo aparato ir virškinimo organų ligas.
Remiantis Lietuvos sveikatos informacijos centro duomenimis (2004 m.),
vidutini?kai vienam suaugusiam gyventojui per metus u?registruojama
nauja liga, o kiekvienas vaikas vidutini?kai per metus suserga dviem,
da?niausiai ūmiomis peršalimo ligomis. Profilaktiniai tyrimai rodo, kad
daugėja vaikų, turinčių regos, klausos, laikysenos sutrikimų, daugėja stuburo
iškrypimų turinčių vaikų, sergančių tokiomis sunkiomis ligomis kaip
epilepsija, cukrinis diabetas, astma, psichikos sutrikimai. Regos sutrikimų
per mokymosi mokykloje laikotarpį išauga nuo kelių procentų pirmosiose
klasėse iki 25–50 proc. dvyliktose. Tarp moksleivių labai paplitęs
dantų kariesas (iki 80–90 ir daugiau proc.). Laikysenos sutrikimai yra
vieni pagrindinių mokyklinio amžiaus vaikų sveikatos problemų.
Visi?kai sveikų vaikų per dešimtmetį sumažėjo nuo 56,8 iki 42 proc.
Visuomenė susiduria su nauja bėda – psichotropinių medžiagų vartojimo
paplitimu tarp moksleivių. Tyrimai parodė, kad 90 proc. 15–16 m.
paauglių jau vartoja alkoholį, 80 proc. pradeda rūkyti, o 10 proc. jau
vartoja nelegaliuosius narkotikus.
Tiek suaugusiems, tiek ir vaikams pavojų kelia paplitusi, neretai atspari
gydymui tuberkuliozė, didėjantis ŽIV infekuotųjų, užsikrėtusių hepatitu
B ir C skaičius.
Tyrimai taip pat rodo, kad ?alyje yra apie 0,5 milijono gyventojų,
kuriems reikalinga psichologo, psichoterapeuto arba psichiatro pagalba
[5]. Depresija serga apie 5 proc. paauglių, o polinkį į depresiją turi apie
50 proc. Daugelis sutrikimų, diagnozuojamų suaugusiems, gali prasidėti
vaikystėje ar paauglystėje ir, nesiimant efektyvių priemonių prieš anksti
pasireiškiančius nedidelius emocijų, bendravimo sutrikimus, jie gali peraugti
į pavojingus socializacijos sutrikimus, pasirei?kiančius agresija prie?
visuomenę (įvairūs nusikaltimai) ar prieš save (savižudybės, piktnaudžiavimas
narkotinėmis medžiagomis ir pan.) [8]. Pastaraisiais metais moksleivių
sveikatos blogėjimas siejamas su per didelio mokymo krūvio bendrojo
lavinimo mokykloje problema. Nustatyta, kad per didelis moky36
mosi krūvis turi neigiamos įtakos sveikatai ir psichoemocinei savijautai.
Lietuvos moksleivius dažnai vargina psichoemociniai sutrikimai: vienišumas,
depresija, stresas, mintys apie savižudybę. Nustatyta, kad polinkis
į savižudybę būdingas beveik 40 proc. vienuolikos, trylikos ir penkiolikos
metų Lietuvos paauglių [15].
Lietuvos gyventojai nedaug dėmesio skiria prevencinėms priemonėms,
profilaktiškai besitikrinančių sveikatą rodiklis mažėja.
37
VAIKO RAIDOS YPATUMAI
Kiekvienas pedagogas, kuriam rūpi vaiko sveikata, turi žinoti biologinius
pokyčius, vykstančius vaiko organizme jam augant, įvertinti jo funkcines
galimybes, kurios kinta atsižvelgiant į raidos etapą, ir atkreipti dėmesį
į tai ugdymo procese.
?mogaus organizmas nuolat vystosi. ?is procesas, vadinamas ontogeneze,
vyksta nuo apvaisinimo momento, t. y. naujos gyvybės užuomazgos,
iki žmogaus mirties. Vaiko raida – nepaliaujamų pokyčių būsena,
kai atsiranda naujos ląstelės, naujos funkcijos, naujos veiklos rūšys.
Tai procesas, kai neišvengiamai ir dėsningai paprasti kiekybiniai pokyčiai
sukelia kokybinius pakitimus. Augimas ir raida – tai dvi susijusios ir
viena kitą lemiančios to paties proceso pusės. Augimas – kiekybiniai, o
raida – kokybiniai pakitimai.
Organizmas gyvuoja kaip vieninga visuma, kur atskirų sistemų funkcijos
tarpusavyje susijusios ir yra priklausomos viena nuo kitos. Į vieningą
visumą organizmą sujungia, jo veiklą reguliuoja, palaiko jo vidinės terpės
pastovumą (homeostazę) specialios reguliacinės sistemos – humoralinėhormoninė
ir nervinė. Šios reguliacinės sistemos viena nuo kitos priklauso
ir daro įtaką viena kitos veiklai.
Augimo ir vystymosi pagrindas – med?iagų ir energijos apykaita. Ji
susideda iš dviejų fazių – asimiliacijos ir disimiliacijos. Vaiko organizme
vyrauja asimiliacijos procesai. Tai būtina naujoms ląstelėms susidaryti,
augti organams. Kuo jaunesnis vaikas, tuo daugiau energijos sunaudojama
augimui ir vystymuisi. Suaugusiojo organizme tarp asimiliacijos ir
disimilacijos procesų esti pusiausvyra.
Trys pagrindiniai ?mogaus raidos keliai:
1. Genetinis (u?koduotas genuose).
2. Aplinkos įtaka. Aplinkos veiksniai gali turėti ir teigiamą, ir neigiamą
poveikį raidai.
3. Tikslingas mokymas ir auklėjimas, galintis pakreipti raidą norima
linkme.
38
ORGANIZMO RAIDOS DĖSNINGUMAI
Nors kiekvienas organizmas yra savitas, augančio organizmo raida
paklūsta bendriems dėsningumams. Pagrindiniai yra šie:
• Vystymosi proceso lėtėjimas. Kuo jaunesnis vaiko organizmas,
tuo intensyviau jis vystosi. Po gimimo šis procesas intensyviausias
pirmaisiais gyvenimo metais. Metų pabaigoje vaiko ūgis padidėja
beveik 50 proc. lyginant su naujagimio ūgiu, per antruosius metus
– 13 proc., per trečiuosius – 9 proc., vėliau priaugama vis mažiau.
Svoris per pirmuosius gyvenimo metus patrigubėja, vėliau svorio
prieaugis taip pat lėtėja. Tik lytinio brendimo metu vėl stebimas
augimo šuolis. Atskiros sistemos intensyviausiai auga ir vystosi
ankstyvajame amžiuje.
• Heterochronija, arba augimo ir vystymosi procesų netolygumas.
Kiekvienam amžiaus tarpsniui būdingi tam tikri morfofunkciniai ypatumai.
Netolygumas pasireiškia nevienalaikiu atskirų organų ar sistemų
vystymusi, taip pat tuo, kad intensyvaus augimo periodai
nesutampa su intensyvaus diferencijavimosi periodais. Pavyzdžiui,
galvos ir stuburo smegenų masė baigia didėti maždaug 8–10
gyvenimo metais, o funkcijos tobulėja dar ilgą laiką; limfinis audinys
maksimaliai išsivysto 10–12 m., vėliau stebima jo involiucija.
Yra ir atskirų kūno dalių heterochronija. Mažam vaikui būdinga
didelė galva (pvz., naujagimio ji sudaro 1/4 kūno ilgio) ir trumpos
galūnės, o suaugusiajam – nedidelė galva (1/8 kūno ilgio) ir ilgos
galūnės.
• Sistemogenezė. Pagal sistemogenezės dėsnį, kiekvienas organas
savo reikiamą morfofunkcinį lygį pasiekia tada, kai tai yra
reikalinga. Pvz., vaikas gimsta su gana gerai išsivysčiusiais čiulpiamaisiais
raumenimis, nes tai yra būtina jam išgyventi, tuo tarpu
kiti raumenys intensyviai vystosi vėliau: apatinių galūnių raumenys
– metų pabaigoje, nes vaikas pradeda stovėti ir vaikščioti,
smulkieji pla?takos raumenys – prie? mokyklos lankymo prad?ią
ir pan.
39
• Lytiniai vystymosi skirtumai. Ką tik gimusių berniukų pagrindiniai
kūno matmenys vidutiniškai yra didesni negu mergaičių. Tai
išlieka iki lytinio brendimo periodo. Mergaičių augimo ir brendimo
trukmė yra 2–3 m. trumpesnė negu berniukų, todėl augimo šuolis
lytinio brendimo metu joms įvyksta anksčiau, ir ?iuo metu mergaitės
visais rodikliais pralenkia berniukus. Tačiau toliau berniukų ūgis
didėja intensyviau. Kai kurie berniukų funkciniai organizmo rodikliai
(raumenų jėga, gyvybinė plaučių talpa) visą augimo ir vystymosi
laikotarpį lieka aukštesni negu mergaičių.
• Augimo ir vystymosi determinacija. Kiekvienas žmogus gimsta
su tam tikra genetine programa, tačiau, be paveldimumo, organizmas
nuolat yra veikiamas jį supančios aplinkos, kuri vaiko raidai
daro didelę įtaką. Vaikui galima padėti harmoningai vystytis,
saugoti ir stiprinti jo sveikatą racionaliai parenkant higienines priemones,
koreguojančias i?orinės aplinkos poveikį.
• Organizmo sistemų patikimumas. Kad organizmas galėtų prisitaikyti
prie aplinkos, normaliai augti ir vystytis esant įvairioms sąlygoms,
jis turi patikimai funkcionuoti. Kai kurie mūsų oganai turi
dublerius (akys, ausys, inkstai ir kt.). Žmogus galėtų išgyventi ir su
vienu iš jų. Sveikos žmogaus kraujagyslės gali išlaikyti keliasdešimt
kartų didesnį spaudimą, negu sudaro cirkuliuojantis kraujas.
Ypač patikima yra ?mogaus reprodukcinė sistema.
VYSTYMOSI PAKITIMAI
Be šių bendrų dėsningumų, dabartiniu metu yra pastebimi tam tikri
vystymosi pakitimai:
• akceleracija,
• retardacija,
• vystymosi disharmonijos.
Akceleracija –– augimo ir vystymosi pagreitėjimas (lot. acceleratio –
pagreitėjimas). Šis reiškinys yra stebimas jau gana seniai (apie 100–150 m.)
visame pasaulyje ir vadinamas pasauline tendencija, tačiau i?samiai pradėtas
tirti XX a. viduryje. Jam būdinga tai, kad pagreitėja visi augimo ir
40
vystymosi momentai, greičiau pasiekiami galutiniai kūno matmenys, greičiau
subręstama, galutiniai kūno matmenys būna didesni. Per paskutinius
100 m. paaugliai tapo aukštesni 15–16 cm. Dabartiniu metu aštuonerių
metų vaiko fiziniai duomenys atitinka devynmečių, gyvenusių XX a.
pradžioje, o penkiolikmečių – septyniolikmečių jaunuolių duomenis.
Akceleracija paliečia visus žmogaus amžiaus tarpsnius – nuo gimimo
iki mirties. Nustatyta, kad net naujagimiai, palyginti su XX a. pradžia,
gimsta didesnio svorio ir ūgio, kūdikiai anksčiau pradeda stovėti ir vaikščioti,
jiems anksčiau pradeda dygti dantys, žmonės anksčiau subręsta
lytiškai, anksčiau baigia augti ir vystytis judėjimo-atramos aparatas, o
kūno ūgis ir svoris būna didesni. Taigi akceleracija apima visą organizmą:
kūno parametrus, organų ir viso kūno augimą, lytinių liaukų vystymąsi
ir t. t.
Akceleracijos prie?astims i?ai?kinti yra pasiūlyta daugybė teorijų. Vienos
jų (G. Backman, W. Lenz, A. Meyer ir kt.) šį procesą sieja su žmonijos
mitybos pokyčiais – gausesniu ir kokybi?kesniu maistu, vitaminų kiekio
pagausėjimu maiste, kitos – su saulės (E. Koch) ir radiacinio fono (K.
Treiber) pokyčiais, ?viesaus paros laikotarpio pailgėjimu atsiradus elektros
apšvietimui, mišrių santuokų tarp skirtingų nacijų žmonių gausėjimu
(B. Nikitiuk), gyvenimo tempo greitėjimu, stresinių situacijų gausėjimu,
pablogėjusia ekologine situacija ir pan. Tad vargu ar viena atskira priežastis
galėtų sukelti šį reiškinį. Priežastis galėtų būti tik sudėtinga biologinių
ir socialinių veiksnių sąveika. Šiuo metu akceleracijos tempai yra
gerokai sulėtėję ar stabilizavęsi.
Akceleracijos procesas yra ne vien biologijos ir medicinos tyrinėjimų
objektas. Jis domina ir psichologus, pedagogus, sociologus. Visiems
kelia nerimą galimos neigiamos šio reiškinio pusės, pvz., atotrūkis tarp
biologinės ir socialinės jaunų žmonių brandos – biologinė branda pasireiškia
daug anksčiau u? socialinę, todėl daug problemų sukelia ankstyvi
lytiniai santykiai, neplanuoti nėštumai ir t. t.
Šiuolaikiniame žmonijos raidos etape būdingas ir priešingas reiškinys
– retardacija, t. y. augimo ir vystymosi tempų sulėtėjimas. Retardacijos
priežastys gali būti sunkios asmens ligos (ypač chroni?kos), prasta mity41
ba, blogos gyvenimo sąlygos ir kt.
Dažnai galima pastebėti, kad vieno rodiklio vystymasis pagreitėja,
kito – sulėtėja. Viso organizmo ar atskirų organų dydžio neatitikimas jų
funkciniam pajėgumui vadinamas vystymosi disharmonija. Pavyzdžiui,
akceleruotiems asmenims gali būti aptinkama mažesnė, negu turėtų būti
pagal ūgį, raumenų jėga, gyvybinė plaučių talpa ar mažesnė širdis, diagnozuojamas
sumažėjęs ar padidėjęs arterinis kraujo spaudimas, nervingumas,
sumažėjęs atsparumas ligoms ir pan.
PAGRINDINIAI ŽMOGAUS RAIDOS ETAPAI
Atskiriems vaiko raidos etapams būdinga ne tik skirtingas jų organų
bei sistemų subrendimo lygis ir funkcionavimo ypatumai, bet ir skirtingi
organizmo ir išorinės aplinkos sąveikos mechanizmai. Norint sėkmingai
ugdyti vaikus ir jiems nepakenkti, svarbu suvokti jų organizmo individualias
ir amžiaus ypatybes bei galimybes tuo laikotarpiu. Šio tikslo siekti
padeda individualios raidos periodizacija. Bandymų periodizuoti žmogaus
amžių yra daug. Čia siūloma vartoti periodizaciją, kuri yra paremta
Vilniaus universiteto anatomų S. Pavilonio, G. Česnio, J. Tutkuvienės ir
kt. vaikų augimo bei brendimo morfologinių požymių tyrimais ir mokslinės
literatūros duomenimis (žr. 3 lentelę). Perėjimas iš vieno amžiaus tarpsnio
į kitą dėl nevienodo atskirų žmonių augimo ir vystymosi tempo yra
individualus, todėl lentelėje skliaustuose nurodytos galutinės to amžiaus
tarpsnio ribos.
Individuali organizmo raida (ontogenezė) vyksta visą gyvenimą – nuo
gyvybės užsimezgimo iki mirties. Skiriami du žmogaus ontogenezės periodai:
iki gimimo (intrauterinis, prenatalinis) ir po gimimo (ekstrauterinis,
postnatalinis).
Pirmąsias 8-ias intrauterinio periodo savaites formuojasi pagrindiniai
organai, kūno dalys. Šis periodas vadinamas embrioniniu (gemalo). Nuo
9-tos savaitės, kai pradeda ryškėti pagrindiniai išoriniai žmogaus bruožai,
organizmas vadinamas vaisiumi.
3 lentelė
Žmogaus amžiaus periodizacija
Tarpsnis Amžius
A. INTRAUTERINIS
Gemalo 0 – 8-ios savaitės
Vaisiaus 9 – 40 savaičių
B. EKSTRAUTERINIS (POSTNATALINIS)
I. Augimo – brendimo Nuo gimimo iki 20 (25) m.
1. Neutralioji vaikystė: Nuo gimimo iki 6 (7) m.
naujagimystė Nuo gimimo iki 14 (30) d.
kūdikystė 14 d. (1 mėn.) – 12 mėn. (15 mėn.)
ankstyvoji vaikystė (lopšelinis amžius) 1 – 3 m.
pirmoji vaikystė (darželinis amžius) 3 – 6 (7) m.
2. Brendimo įžanga ir lytinis brendimas* nuo 7 – 8 m. iki 17 – 19 m.
antroji vaikystė (jaunesnis mokyklinis
amžius)
8 – 12 m. (berniukų)
7 – 11 m. (mergaičių)
tikrasis brendimas (vidurinis mokyklinis
amžius)
13 – 16 m. (berniukų)
12 – 15 m. (mergaičių)
brendimo baigmė (vyresnis mokyklinis
amžius, arba ankstyvoji jaunystė)
17 – 19 m. (berniukų)
16 – 17 m. (mergaičių)
3. Jaunuolystė (perėjimas į brandos
amžių)
19 – 21 (25) m. (vyrų)
17 – 20 (23) m. (moterų)
II. Brandos amžius (stabilizacijos
laikotarpis)
nuo 20 iki 65 m.
jaunas suaugęs 21 – 35 (40) m. (vyrų)
20 – 35 (40) m. (moterų)
brandus suaugęs 35 – 60 (65) m. (vyrų)
35 – 55 (65) m. (moterų)
III. Involiucijos (senėjimo) laikotarpis Nuo 55 – 65 m. iki 90 m. ir
daugiau
pagyvenusio amžiaus 60 – 75 m. (vyrų)
55 – 75 m. (moterų)
senatvė 75 – 90 m.
ilgaamžystė >90 m.
*10 – 18 (20) m. amžaus tarpsnis dar vadinamas paauglyste.
43
Postnatalinis laikotarpis
Šis laikotarpis trunka nuo žmogaus gimimo iki mirties. Tuoj po gimimo
žmogus vadinamas naujagimiu. Šiuo laikotarpiu vyksta organizmo
prisitaikymas prie naujos aplinkos. Naujagimystės trukmė nėra visiems
vienoda ir priklauso nuo to, kaip greit susinormalizuoja pagrindinės organizmo
funkcijos, grįžta pirmosiomis dienomis po gimimo prarastas
svoris, išnyksta fiziologinė gelta, nukrinta virkštelė ir užgyja bambutės
žaizda. Naujagimiui būdingos savitos kūno proporcijos – santykinai didelė
galva (ji sudaro ¼ kūno ilgio), ilgas liemuo ir trumpos galūnės.
Kūdikystė prasideda nuo naujagimystės pabaigos ir trunka iki pirmųjų
gyvenimo metų pabaigos. Tai yra postnatalinio laikotarpio paties intensyviausio
augimo periodas. Pirmąjį pusmetį augama greičiau negu
antrąjį. Intensyviai didėja kūnas, ypač greit auga kaukolė – jos smegeninės
dalies apimtis vidutiniškai padidėja 2,5 karto, sparčiai vystosi nervų
sistema. Vidutiniškai nuo 6-ių mėnesių pradeda dygti pieniniai dantys.
Kauliniame audinyje yra daug organinių medžiagų, todėl kaulai labai lankstūs,
ir nepalankūs veiksniai, pvz., net neteisinga kūdikio padėtis lovelėje
gali būti kaulų deformacijų priežastis. Pirmaisiais gyvenimo metais intensyviau
vystosi liemens ir apatinių galūnių raumenys. Metų pabaigoje vaikas
aktyviai bendrauja, savarankiškai žaidžia, taria pirmuosius žodžius,
noriai vykdo suaugusiųjų reikalavimus, pradeda vaikščioti.
Ankstyvoji vaikystė, pedagogų dar mėgstama vadinti lopšeliniu amžiumi,
trunka nuo 1-ių iki 3-ių m. Nuo 2-jų m. amžiaus metiniai kūno parametrų
rodikliai didėja lėčiau. Vaiko figūrai yra būdinga santykinai didelė
galva, trumpas kaklas ir galūnės, siauri pečiai, atsiki?ęs pilvas. Smarkiai
didėja galvos smegenų tūris ir didžiųjų pusrutulių žievės paviršius, todėl
tobulėja psichomotorinės funkcijos. Trečiųjų metų pabaigoje vaikas jau
vartoja apie 1000–1500 žodžių, pažįsta spalvas, daiktų formas, daug klausinėja,
moka apsirengti, savarankiškai valgyti ir t. t.
Pirmoji vaikystė (darželinis amžius) – nuo 3-jų iki 6 (7) m. Šio amžiaus
vaikams visi kūno parametrai didėja santykinai lėtai. Keičiasi kūno
proporcijos. Periodo pabaigoje galva sudaro apie 1/6 kūno ilgio, pradeda
sparčiai augti veidinė kaukolės dalis. Smegeninės apimtis sudaro iki
44
92–94 proc. suaugusiojo dydžio. Daug greičiau formuojasi sąlyginiai refleksai,
pradeda ryškėti tipologiniai psichinės veiklos ypatumai. Pailgėja
kaklas ir galūnės, paplatėja pečiai, sustiprėja pilvo raumenys, prasideda
pieninių dantų kaita. Kaip ir ankstesniuose perioduose, kaulėja kremzlinis
audinys, tačiau kaulai vis dar labai elastingi ir galintys deformuotis.
Toliau vystosi ir tobulėja motorinės funkcijos, vaikas gali greitai bėgioti ir
šokinėti, atsiranda koordinuota smulkiųjų plaštakos raumenų veikla, reikalinga
rašant, piešiant, lipdant.
Brendimo įžangos ir lytinio brendimo tarpsnis (nuo 7–8-ių iki 17–19-
os m.) apima lytinio brendimo laikotarpį. Jo pradžią ir pabaigą lemia
įgimtos žmogaus savybės, sąlygojančios hormoninę reguliaciją, taip pat
didelę įtaką turi ir išorinė aplinka. Šis laikotarpis skirstomas į tris etapus:
antrosios vaikystės, tikrojo brendimo ir brendimo baigmės.
Antrosios vaikystės laikotarpiu vystymasis vyksta gan tolygiai. Toliau
kaulėja ir auga griaučiai. Kaulėja ir stuburo slanksteliai, tačiau stuburas
vis dar lankstus ir lengvai deformuojamas. Intensyviai auga galūnės.
Sparčiai vystosi smulkieji pla?takos raumenys, ir vaikas sugeba atlikti
smulkius darbus. Didėja raumenų masė, ženkliai padidėja kojų raumenų
jėga. Bet nugaros raumenys dar silpni, jiems vystytis kenkia ilgas sėdėjimas,
netaisyklinga laikysena. Visa tai kartu sukelia skoliozės atsiradimo
riziką. Pieninius dantis keičia nuolatiniai. Šiuo laikotarpiu yra didelė dantų
karieso atsiradimo tikimybė. Tebetobulėja nervų sitemos funkcijos. Galvos
smegenų masė didėja nestipriai, o 9–10-tais m. jos augti beveik nustoja.
Nuo 8–9 m. greičiau susidaro sąlyginiai refleksai, jie tampa labiau
patvarūs. Vystosi II signalinė sistema, ir žodis įgauna ypatingą reikšmę.
Mergaitėms antrosios vaikystės pradžioje persitvarko histofiziologinė kiaušidžių
struktūra; kiaušidės sparčiau pradeda didėti 9-ais, o gimda – 11-
ais metais. Tuo metu platėja dubuo, dėl storėjančio riebalų sluoksnio
apvalėja klubai.
Tikrojo brendimo metu atsiranda ryškūs endokrininiai ir su lytiniu
brendimu susiję funkciniai organizmo pokyčiai. Kūnas greit auga. Šis
augimo pagreitėjimas vadinamas pubertetiniu šuoliu. Ilgėjant galūnėms,
keičiasi kūno proporcijos. Intensyviai auga stuburas, susiformuoja jo fi45
ziologiniai linkiai, tačiau kaulėjimas dar nepasibaigęs ir išlieka netaisyklingos
laikysenos ir stuburo deformacijų rizika. Didėja bendra raumenų
masė, jėga, gerėja koordinacija, bet šios funkcijos dar nepasiekia tobulumo.
Intensyviau auga širdis, didėja arterinis kraujo spaudimas. Neretai
šio amžiaus asmenims dėl padidėjusio širdies-kraujagyslių nervinių centrų
dirglumo atsiranda širdies ritmo sutrikimai, galvos skausmai. Persitvarko
endokrininė sistema: stipriai auga lytinės liaukos, jos pradeda funkcionuoti,
didėja skydliaukės, antinksčių, hipofizės užpakalinės dalies aktyvumas.
Pradeda augti gaktos ir pažastų srities plaukai, toliau formuojasi
išoriniai lytiniai organai. Mergaitėms ima augti krūtys, 12–14-ais m.
atsiranda pirmosios mėnesinės. Berniukams 13-ais m. įvyksta balso mutacija,
14–15-ais m. atsiranda pirmosios poliucijos (savaiminis sėklos išsiveržimas
nakties metu). Padidėja centrinės nervų sistemos dirglumas,
silpnėja didžiųjų pusrutulių žievės tonusas ir vidinis slopinimas. Mergaitėms
tai pasireiškia stipriau, ir neretai dėl to pakinta vegetacinės funkcijos:
atsiranda širdies permušimai, kinta kvėpavimo ritmas ir t. t. Emocinis
labilumas pasireiškia impulsyvia veikla, dažnai neįvertinant savo galimybių.
Greičiau pavargstama.
Brendimo baigmės etape baigiasi lytinis brendimas. Kūno parametrų
prieaugis tampa ne toks intensyvus. Mergaitėms tai stebima šio periodo
pradžioje, berniukams – pabaigoje. 17–18-ais m. baigia augti ir kaulėti
ilgieji vamzdiniai kaulai, į vieną kaulą suauga dubens kaulai, tačiau jie
visiškai sukaulėja 20–25-ais m. Berniukams 15–16-ais gyvenimo metais
smarkiai padidėja raumenų jėga (augant skirtumas tarp berniukų ir mergaičių
raumenų jėgos didėja). Didėja širdies raumuo, bet šiame amžiuje
dažnai pasitaiko širdies veiklos sutrikimų (funkciniai ūžesiai, padidėjęs
arterinis kraujo spaudimas, pakitęs ritmas). Toliau persitvarko endokrininės
liaukos, ir tik 17–18-ais m. jų aktyvumo santykis tampa kaip suaugusiųjų.
Kai kuriems asmenims stebimas psichikos labilumas, negatyvizmas,
afekto būklių reiškiniai. Periodo pabaigoje centrinės nervų sistemos
veikla stabilizuojasi.
Jaunuolystės metu baigia augti kūnas, pasiekiamos suaugusiajam
būdingos kūno proporcijos (galva sudaro 1/8 kūno ilgio), stabilizuojasi
46
morfofunkciniai požymiai. Šiuo periodu baigia formuotis lytinė sistema,
reprodukcinės funkcijos subręsta. Moterims galutinai nusistovi ovuliaciniai
ciklai, vyrams – testosterono sekrecijos ir subrendusios spermos gamybos
ritmiškumas.
Brandos tarpsnis apima laikotarpį nuo 20-ies iki 65-erių m. Šiuo tarpsniu
kūno forma ir sandara keičiasi nedaug. Per pirmąją ?io laikotarpio
pusę žmogus pasiekia savo fizinio ir psichinio pajėgumo viršūnę, o per
antrąją pusę atsiranda senėjimo požymių: žilimas, plikimas, medžiagų
apykaitos sulėtėjimas, toliaregystės išryškėjimas, dantų kritimas, lytinių
liaukų silpimas, klimakso atsiradimas. Ne visiems žmonėms šie požymiai
atsiranda vienodu laiku – tai lemia paveldėjimas, įtakos turi ir žmogaus
gyvensena bei aplinkos sąlygos.
Involiucijos (senėjimo) laikotarpis trunka nuo 55–65-erių iki 90-ties
m. ir ilgiau. Pagyvenusiame amžiuje ir senatvėje pamažu vyksta involiuciniai
procesai. Pagyvenusiems žmonėms (55–75 m.) su amžiumi vis labiau
ryškėja senatvės požymiai. Suplonėjus sąnarinėms kremzlėms, mažėja
ūgis, silpnėja raumenys, silpsta regėjimas, klausa, kiti jutimai, vysta
oda. Po 60-ties m. kūno masė dėl atrofinių audinių pakitimų ir vandens
kiekio sumažėjimo paprastai ima mažėti. Atsiranda šiam amžiui būdingos
ligos: aterosklerozė, hipertonija, osteoporozė ir kt. Senatvėje (75–
90 m.) organizmas vis labiau susidėvi, kūno masė mažėja, sumažėja fizinis
bei psichinis pajėgumas, atmintis, prisitaikymo galimybės. Pakitimus,
vykstančius senstančiame organizme, tiria specialus mokslas gerontologija
(gerontos – senis). Senatvė (senėjimas) – dėsningas biologinis procesas.
Norėtųsi pažymėti, kad sveika gyvensena, reguliarios fizinės
pratybos lėtina senėjimo procesus ir žmogus gali sulaukti ilgaamžystės
turėdamas šviesų protą, būdamas pakankamai darbingas ir nebūdamas
našta savo artimiesiems.
47
LITERATŪRA
1. Adaškevičienė E. Vaikų sveikatos ugdymas (pedagoginiu aspektu).
– Vilnius, 1999.
2. A?menskas J., Baubinas A., Obelenis V., ?imkūnienė B. Aplinkos
medicina. – Vilnius, 1997.
3. Kardelis K. Teigiamo moksleivių požiūrio į fizinį aktyvumą ugdymas.–
Kaunas, 1998.
4. Lietuvos sveikatos informacijos centro duomenys. – 2004.
5. Lietuvos sveikatos programa. – Lietuvos Respublikos sveikatos
apsaugos ministerija, 1998.
6. Pro?kuvienė R., Zlatkuvienė V. Sveikatos ugdymas – integrali
visuomenės ugdymo dalis // Realising Educational Problems. ATEE
Spring University 2001. – Klaipėda, 2001, p. 290–294.
7. Resnikow K., Cross D., Lacosse J., Nichols P. Evaluation of a School
– Site Risk Factor Screening Intervention. – Preventive Medicine,
1993.
8. Simonsen L., Pūras D., Lesinskienė S. Psichikos sveikatos centruose
vaikams teikiamų paslaugų analizė // Visuomenės sveikata, 2003,
Nr. 4 (23), p. 33–38.
9. Tama?auskas K. A., Stropus R. ?mogaus anatomija. – Kaunas, 2003.
10. Tutkuvienė J. Vaikų augimo ir brendimo vertinimas. – Vilnius, 1995.
11. Universaliosios sveikatos ugdymo bei rengimo ?eimai ir lyti?kumo
ugdymo programos. – Vilnius, 2000.
12. Weinstein E. Experiences of success. Health promotion in the
Working World. – Berlin, 1989.
13. Zaborskis A. ir kt. Aukime sveiki. – Kaunas, 1995.
14. Zaborskis A., ?umskas L., ?emaitienė N., Diržytė A. Moksleivių
gyvenimo būdas ir sveikata. – Vilnius, 1996.
15. Zaborskis A., Makari J., ?emaitienė N. Lietuvos moksleivių
psichologinė būsena // Biomedicina, 2002, Nr. 2 (2), p. 107–112.
48
Regina Proškuvienė
SVEIKATOS UGDYMO ĮVADAS
Redagavo Danguolė Kopūstienė
Maketavo Donaldas Petrauskas
SL 605. Tir. 150 egz. 3 sp. l. Užsak. Nr. 04-085
Išleido Vilniaus pedagoginis universitetas, Studentų g. 39, LT–08106, Vilnius
Maketavo ir spausdino VPU leidykla, T. Ševčenkos g. 31, LT–03111, Vilnius
Kaina sutartinė

Leave a Comment