Aplinkos oras

Stepono Dariaus ir Stasio Gireno gimnazija

REFERATAS

ORO UŽTERŠTUMAS

Darbą atliko: Rytis Češumskas

TAVO APLINKOS ORAS

Oras gamtoje

Savo aplinkos oro nematai, tačiau kaip ir vanduo, jis yra visur ir užpildo erdvę apie tave. Jo yra augaluose ir gyvūnuose, dirvoje ir vandenyje.
Žemiausia, plonas, 7-16 km storio atmosferossluoksnis apie Žemę yra troposfera. Ji, kartu su azonosfera ir jonosfera, saugo Žemę nuo kosminių spindulių. Joje vyksta klimatą sąlygojentys procesai ir yra deguonies, butino visiems organizmas kvėpuoti.

Kas yra oro tarša?

Įprasta, kad oro tarša – tai viršnorminis nepageidaujamų priemaišų kiekis ore.

Ar žinai, kaad.?

• Jau vient būnant uždaroje patalpoje padidėja vandens garų, anglies dioksido ir kitų medžiagų, pavyzdžiui,acetono , amoniako, kiekis.
• Retai ir blogai vėdinamuose butuose daug daugiau negu vidutiniškai randama grybų sporų ir mikroskopinių erkučių. Kai kurios iš jų parazituoja ant odos arba patenka į kvepavimo takus.
• Pavojingiausios mūsų sveikatai ir teršiančios namų orą medžiagos yra šios:
♦ anglies monoksidas, susidaręs ne visiškai sudegus kurui, kai naudojamos sudegusios elektrinės krosnelės, dujinės viryklės;
♦ tabako dūmai;

♦ radonas – radioaktyvios inertinės dujos, išsiskiriančios iš blogai

vėdinamų pastatų pamatų.

Norėdamas pagerinti buto orą, turi:
– paprašyti suaugusiųjų, kad paatikrintų krosneles ir dujines virykles;

dažnai vėdintų buta;
– pagal galimybes prižiūrėti, kad temperatūra namuose nebūtų nei per aukšta, nei per žema;
– paprašyti, kad suaugusieji rūkytu tik tam skirtoje vietoje, o paskui gerai išvėdintų patalpas

AR GRYNAS TAVO
APLINKOS ORAS?

Dulkės ore

Dauguma oro teršalų pajuntami jutimo or

rganais arba nustatomi įvairiais matuokliais. Vienas labiausiai paplitusių oro teršalų yra dulkės.

Ar žinai, kad.?

Sumaišius enatolį su benzinu, išmetamose dujose sumažėja anglie oksidų ir švino junginių.

Automobilių išmetamosios
Dujos ir oro grynumas

Išsivysčius transporto sistemai, galima greitai keliauti ir pervežti prekes. Bet automobilių išmetamosiose dujose yra daug nuodingų medžiagų, pavyzdžiui, anglies oksidų, angliavandenilių, azoto oksidų ir švino junginių.
Dėl azoto ir sieros oksidų dažnai susidsro rūgštūs lietūs (tai buvo aptarta skyriuje apie energiją).

Ar žinai, kad.?

• Dar neseniai labiausiai užterštas išmetamosiomis dujomis oras buvo Tokijuje. Dėl to šiamia mieste policininkai nešiojo kaukes.
• Lenkijoje Izerų kalnų miškai išnyko dėl nuolat viršijančių leistinas normas sieros dioksidų, azoto oksidų, fluoro junginių ir krintančių dulkių.

Kerpės

Kerpės yra vadinamos biondikatoriais, nes yra labai jautrios užterštam orui ir rodo jo grynumo laipsnį. Jai kerpės iššnyksta, vadinasi, pablogėjo oro kokybė. Jautriausios yra krūmiškosios kerpės, ypač alpinės šiaurės, atsparesnės – alpiškosios kerpės, atspariausios – žiauberiškosios kerpės.

Užterštas oras gali pakenkti medžiams. Didžiausias pavojus kyla spygliuočiams, bet kenčia ir lapuočiai.

NESULAIKOMI TERŠALAI

Kas turi įtakos teršalams plisti oru?

Žmonės nuo seno galvojo, kaip išvengti oro teršalų, nnuolat patenkančių į atmosferą iš rūkstančių kaminų. Kylant vis aukštesniems kaminams, problemos tarytum išnyko. Greitai paaiškėjo – kuo aukštesnis kaminas, tuo toliau išmetami teršalai. Juose esantys sieros bei azoto dioksidai jungiasi su atmosferos vandeniu ir krinta į žemę rūgščiu lietumi to

oli nuo taršos šaltinio. Iš šio pavyzdžio matyti, kad oro teršalai nesulaikomi.

Užterštas sieros ir azoto junginiais oras yra pavojingas augalams bei gyvūnams, nes:
– kenkia medžių lapams (ypač spygliams), medžius ima pulti ligos, nusilpusius labiau puola kenkėjai, todėl gali išnykti miškai;
– suplonėja kai kurių paukščių kiaušinių kevalai ir sraigių kriauklės;
– žūsta ežeruose žuvys.

Ar žinai, kad.?

Vidurio Europoje 1980 metais dėl oro taršos pažeista daugiau nei 60% spigliuočių medžių ir bukų, taip pat 40% ąžuolų.
Privačių miškų plotas Lietuvoje sparčiai auga. Jau yra apie 140 tūkst. savinikų, kurie valdo 350 tūkst. Ha miško. Apytikriais duomenimis, 1996 m. savininkai iškirto 0,8 mln. kietmetrių medienos. Tai, kas valstybiniuose miškuose buvo nukertama per 10 metų, dabar nukertama vienu kartu.

Lietuvoje šiuo metu yra per 1 milijoną riedančių transporto priemonių. Kasmet įvežama apie 100 tūkstančių automobilių. Iki 5 m. senumo – apie 2000, senesnių nei 10 m. – 70 tūkstančių. Didelė dalis atgabenama nevažinėjimui, o išardymui, detalėms. Tačiau tie nukriošėliai dar padūmija.

Nors dėl gamybos apimčių mažėjimo ir įdiegtų pažangesnių technologijų teršalų iš stacionarių taršos šaltinių sumažejo 12,3% tačiau bendrame oro teršalų kiekije beveik pusę jų sudaro iš Vidurio Europos šalių patenkanti tarša. Beveik trečdalis pagrimdinių teršalų kiekio atnešama į Lietuvą iš Voketyjos, 20% – iš lenkijos. Vietiniai sieros jungimiai sudaro tik penktadalį tokios taršos srauto.

Nuo industrinės revoliucijos pradžios žmonės degina anglį, naudoja naftą, kitas naudingas iškasenas, išmesdami į atmosferą didžiulius kiekius dioksido. Kasmet –

5 – 6 tūkst. milijonų tonų. Manoma, kad anglies dioksido kiekis atmoferoje, palyginus su priešindustriniais laikas, padidėjo 25%. Šiu metu mokslininkai svasto, kaip tai paveiks Žemės klimatą.

Ar žinai, kad.?

Kikvenais metais nuo Žemės paviršiaus išnyksta dideli tropikų miškų plotai. Tuo pačiu nyksta daugelio rūšių augalai ir gyvūnai (tropiniame miške gyvena 45% visų Žemės augalų rūšių, 95% – nariuotakojų ,45% – žinduolių, 30% paukščių).

KĄ NEŠA VĖJAS

1940 – 1970 metais maždaug 10 kartų padidėjo pramonė, sparčiai auga miestai, tiesiami keliai, kuriais pasipylė neregėtas mašimų srautas. Vis gausiejančios atliekos, teršalai keliavo į orą lyg į sąvartyną, nes ilgai buvo manoma, kad jie ten greitai išsisklaidys, nepaligdami žymės. Tačiau jie jau nebespėja išsisklaidyti, ir pradėjo ryškėti jų pėdsakai, tiesa, nevisada matomi paprasta akimi. Dabar jau šie pėdsakai akivaizdūs. Žvelgiant iš kosminio aukščio, Žemę dengiantis šydas kelia nerimą. Virš didžiųjų pramonės centrų jame pasiliejusios milžiniškos taršalų dėmės.Čia gyvenantis žmogus kvėpuoja užterštu, dažnai labai nuodingomis medžiagomos, oru.

Vieni pirmųjų patekia į tokią nemalonią padetį Tokijo gyventojai pradėti naudoti dujokaukes, deguonies automatus, kuriais tankiai nusagste miesto gatves. Eismo reguliuotojai buvo priversti kartkartėmis pasistiprinti deguonimi, kurio turėdavo po ranka. Tačiau tai nevisada gelbsti. Štai 1973 metų čia pramoniniuose rajonuose su lietumi koncentruotos sieros rūgšties tirpalas. Gatvėje buvę žmonės pajuto aštrų vokų skausmą ir ašarotomis akimis su panika metėsi į medicinos įstaigas.

Kad po lietaus liko skilėti politeniniai apsiaustai, ko

ojinės, didžiuose pasaulio pramonės centruose ne kartą pasitaikė.

Didmesčiuose dėl oro užterštumo nyksta architektūros, kultūros paminklai. Juosta, pilkėja Romos pastatų baltuma, teikus šiam “amžinajam miestui” giedrą, šviesų koloritą. Paryžių puošiantis obeliskas iš luksoro per pastaruosius 150 metų tapo daugiau nuniokotas negu Egipte nuo Ramzio 11 laikų. Spaečiai pilkėja ir Vilniaus, Kauno neseniai restauruoti senamiesčiai. Taigi mūsų karta priversta traukti į plaučius orą, kuris taip sparčiai trupina akmenį.

Miesto oro užterštumas jau seniai kelia susirūpinimą. Apie dūmų grėsmę Londone signalizuoja jau 13 amžiuje. Artėjančio pavojaus pranašai pirmiausia pasirodė ten, kur žmonių susiburimui nepalankios fizinės geografinės sąlygos, vietos klimato. Toks yra londonas. Miestą nuolatos dengia rūkas. Pakibę rūką sudarantys smulkučiai vandens lašeliai akumuliuoja priemaišas iš gretimų oro sluoksnių. Jas sugerdami sudaro naujas, dažnai daug nuodingesnes medžiagas. Neveltui garsusis Romos archtektas Vitruvijus prieš 2000 metų taip daug reikšmės skyrė miesto vietos parinkimui. Aptardamas projektą, siūlė statyti miestą aukštumoje, vengti pelkių kaiminystės, iš kur vėjo dvelksmas ritinamiglas, šerkšną, apnuodytą pelkių orą. Vitruvijus atkreipė dėmesį į naturalasias oro priemaišas, kurios ilgainiui užleido pirmas pozicijas kur kas kenksmingesnėms, žmogaus beatodairiškai žarstomoms į atmosferą.

Londone pirmiausia pajuto užteršto oro sluoksnį. 1635 metais Anglijos karalius Karolis 1 panoro susitikti su seniausiu krašto žmogumi 152 metų amžiaus Tomu Partu. Pakviestas karaliaus, Partas atvyko į rūmus. Netrukuo po šio nepaprasto vizito, tais pačiais metais jis mirė. Jo lavoną skruodęs karaliaus gydytojas garsusis Viljamas Harvjus, didžiojo ir mažojo kraujo apytakos ratų atradėjas, nustatė, kad Partas buvo sveiko, tvirto kūno, kad visi jo organai buvo sveiki kaip naujagimio. Manoma, kad jis mirė staiga patekęs iš kalnuoto savo krašto (iš kurio niekada iki tol nebuvo išvykęs) tyro oro į slogią, anglies dulkėmis užterštą Londono atmosferą.

Tuo metu Londone, daugiau negu kur kitur anglijoje, žmonės sirgo džiova ir kitomis kvėpavimo ligomis. Nuo 18amžiaus Londone jau yra žinomas smogas (angliškai “smoke” – dūmai). Tai reiškinys, kai virš didelių miestų, pramonės centrui, esant ramiam orui, susidaro rūkasiš, susidedantis iš dūmų, autonobilių deginių, dulkių ir vandens lašelių. “Londono” smogas susidaro padidėjus dūmų, siuodžių bei anglies ir sieros deginių kiekiui ore. Kitaip jis dar vadinamas sieriniu. Jo padariniai būna liudni. Štai 1952 metais nuo gruodžio 5 iki 8 dienos Londone sieros deginių kiekis padidėjo keliolika kartų, o dulkių – 10 kartų palyginti kaip čia paprastai būna. Šis smogas buvo 4000 žmonių mirties pagrindinė priežastis. Su šiuo reiškiniu susijusiomis ligomis dar ilgai buvo sergama.

Aukšti gamyklų kaminai atitolino užterštumo problemą, bet jos neišsprendė. Aukščiau pamėtėti taršalai patenka į stipresnį oro srautą, greičiau ir toliau nukeliauja. Jų neigemas poveikis arti teršimo šaltinio (lokalinis užterštumas) sumažėja, bet užtat didesnę teritoriją apima.

Ypač aštriai užterštumo problema iškilo prieš 30-40 metų, kai smarkiai padidėjo ne tik lokalinis, bet ir kai kurių rajonų foninis užterštumas. Dideliuose plotuose ėmė reikštis aplinkos rūgštėjimas, atsirado tikimybė nepageidautinų posukių klimato raidoje.

Taigi iš pradžių tik tiesiogiai gamybos procese dalyvaujantis žmogus pajuto užterštumo pavojų. Vėliau neigiami padariniai apėmė vis didesnius plotus apie teršiantį atmosferos objektą. Dabar nuolatos į didelius tolius vėjo išnešiojami taršalai jau pradeda kelti grėsmę globaliniu mastu.

Žemės atmosfera, besitęsdama iki tūkstančių kilometrų aukščio, sutalpina milžinišką substancijos kiekį. Tuo pat metu ji yra milžiniškas substancijos nešėjas. Šimtais tonų išmetamas priemaišas pasigauna oro srovės, ir jos keliauja smulkių dalelių, lašelių arba dujų pavidalu, pakeliui išsisklaidydamos, chemiškai pasikeisdamos, kol pagaliau nukrinta ant žemės paviršiaus sausa medžiaga ar lietaus išplautos. Tolstant nuo teršimo šaltinio, galima prietaisais užfiksuoti silpnėjančias užterštumo žymes. Jautriuose ekosistemose ilgainiui jos ir be prietaisų matomos. Intensyvios oro masių pernašos magistralėse įsikūrę rajonai dabar jau dažnai pataria skaudžius padarinius, nors patys gali ir nebūti teršėjai.

Kažkada vienas Šiaulių gamtosaugininkas mėgdavo sakyti, kad N.Akmenėj greitai bus bradėtos kūrenti gamtimės dujos (vietoj mazuto), todėl oras bus nepalyginamai švaresnis. Dabar tas pats gamtosaugininkas pasiruošęs savo rankomis kūrenti cemento gamykloj padangas, šiūkšles ir akmens anglį ir labai pyksta ant tų, kurie sako, jog tai daug blogiau už mazutą ir dujas.

Pastaruoju metu ozonas kelia dvejopą susirūpinimą. Jo perdaug ima kauptis apatinuose atmosferos sluoksnuose, o stratosferoje jo kiekis po truputį mažėja. Visa tai žmogaus veiklos padarynys. Nuo seno žmonėse paplitusi nuomonė apie ozono naudingumą, jo gydomąsias savybes. Panašiai kaip ir kitų aktyvių medžiagų, tam tikras ozono kiekis atmosferoje teigiamai veikia gyvąją gamtą. Tai pasakytina apie kalnų, miško orą, ypač gaivų po audros. Didelis ozono susikaupimas arti Žemės paviršiaus yra labai kenksmingas. Gamybinėse patalpuose leistina jo koncentracija 0,1 mg/m³. ozonas susidaro vykstant fotocheminėms reakcijoms, iš automobilių, gamyklų išmetamųjų dujų, veikiant Saulės spinduliams, vykstant elektros išlydžiams. Gamtinis ozonas susidaro per perkūnijas.

Ozono perteklius kenkia ne tik žmogui. Labai jautriai reaguoja į padidintą ozono kiekį miškai. Manoma, kad JAV, VFR miškų degradacijos pagrindinė priežastis yra ne rūgštūs krituliai, bet ozonas arba jų abiejų kombinuotas veikimas.

Palyginti su kitais cheminiais junginiais, ozono kiekis ore labai menkas kylant aukštyn, ozono koncenracija didėja. 90% jo susikaupę sluoksnyje nuo 10-17 iki 50km.

Retėjant apsauginiam ozono sluoksniui, labai įvairiai gali būti paveikta gyvoji gamta. Manoma, kad gali daugėti sergančiųjų odos vėžiu, mažėti augalų derlingumas. Kyla pavojus nusistovėjusiems planetos orams. Be abejonės, atsiradę plyšiai dujiniame Žemės šyde veikia jos klimatą ir orus. Sugerdamas Saulės radiaciją, ozonas šildo stratosferos orą. Ozono sluoksnio plyšiuose tokie procesai pažeidžiami, o tai jau veikia atmosferos cirkuliaciją, kartu ir orus bei klimatą.

Apie ozono nykimo priežastį yra įvairių nuomonių. Iš pradžių vyravo nuomonė, kad pralėkdamos raketos smarkiai ardo dujinį Žemės šydą. Buvo apskaičiuota, kad viena raketa nešėja “Saturnas”, skrosdama Žemės atmosferą, palieka kuro likutį, t. y. daugiau kaip 200 tonų vandenilio. Pakibęs ore vandenilis, tuojau pat reaguoja su ozonu. Taip, praskriejus “Saturnui”, iškart dujiniame Žemės šyde ima žiojėti beozonė anga. Jeigu taip, tai galima įsivaizduoti kiek, tik neaišku, kokio didumo, skylių apsauginiame ozono sluoksnyje paliko iki šiol nuskriejusios “Saturno” tipo ir kitokios raketos. Kai kurių mokslininkų nuomone, pakaktų apie pusantro šimto “Saturno” skrydžių, kad mūsų Žemė liktų be apsauginio ozono sluoksnio.

Ozonas nyksta ir dėl reaktyvinių lėktuvų kuro degimo produktų poveikio, taip pat kai į stratosferą po branduolinių sprogimų patenka vulkaninių medžiagų. Mokslininkai spėja, kad ozono nykimas gali būti susietas su Saulės aktyvumu-šio proceso metu atmosferoje atsiranda kai kurių cheminių komponentų, ardančių ozono sluoksnį.

TARP NORO IR ŠVARAUS
ORO

Vietoj duju – padangos

Senų padangų problema atsirado ne šendien ir ne prieš kelias savaites, kai užsidegė tūkstančiai tonų padangų Trakų rojone. Gisras tik atnaujino ir suaktyvino problemos sprendimo paieškas, nors, vargu, ar tai galima pavadinti pieškomis: sukišti į pečių daug proto nereikia. Tokį “genealų” senų padangų panaudojimo būdą Naujosios Akmenės cemento gamykloje jau siūlė sovietai pačioje Lietuvos atgimimo pradžioje, tačiau tada to padaryti nepavyko dėl staiga prabudusios ekologinės ir tautinės sąvimonės. Nors, per tuos 15 metų pasaulyje technologijos gerokai pažengė į priekį, tačiau lietuvių polinkiui viską deginti ir smardinti orą tai neturėjo nei menkiausios įtakos. Bet kuris prakūtęs valstybės veikėjas tau pasakys, kad visi degina padangas (latviai, rusai, afrikiečiai, amerikiečiai ir europiečiai), todėl ir mes turime taip daryti. Aišku, neužmirštama pridėti, kad ir žmonės, ir orui nuo to būsią tik geriau.

ŠVARŲ ORĄ ĮKVĖPSI – ILGAI
GYVENSI

Oro įtaka žmogui

Atmosferos oras būtinas organizmo gyvybiniams procesams. Oras kuriuo kvėpuojame – tai įvairių dujų mišinys. Didžiąją jo dalį sudaro azotas (apie 78% tūrio) ir deguonies (apie 21%), kitos dujos – tai argonas (0,934% tūrio), anglies dioksidas (0,0314% tūrio), neonas, helis, metanas, vandenilis, ozonas ir kt.

Be to, 1 kg oro būna 2-8 g drėgmės, taip pat antropogeninės kilmės teršalų. Žmogų neigiamai veikia padidėjęs anglies dioksido kiekis, kurio natūralioje gamtoje beveik nėra.

Žemę 10-50 km aukštyje apgaubia ozono sluoksnis, kuris sulaiko gyvybei pavojingus saulės ultravioletinius spindulius. Ozonas nuo deguonis lengvai “atplėšia” atomą. Vienatomis deguonis ir vandenilio peroksidas (vienatomis deguonis susijungęs su vandeniu) yra geri oksidatoriai, aktyviai veikia organizmo medžiagų apykaita, gerina savijautą, ramina nervų sistemą. Jungdamiesi su kenksmingomis išlakomis, jie grynina orą. Ozono ore daugiaisia pavasarį, mažiausia rudenį. Didesnės ozono koncentracijos kaip 0,1 mg/m3 yra naudingos.

Saugokime gyvenamąją aplinką nuo užteršto oro. Pagrindinę teršalų dalį į atmosferos orą išmeta automobilių transportas (58%),kiek mažiau pramonė(28%) ir energetikos (12%), kitiems šaltiniams tenka apie 5%. Paprastaisiais metais Lietuvoje kasmet į aplinką patenka išlakų, kuriose yra apie 600 tūkst. tonų įvairiauusių teršalų. Vien Kaune per metus į atmosferos orą patenka apie 80 tūkst. tonų teršalų. Kaune vyrauja vidutinio pakekimo zona (vertinant kompleksinio užterštumo indeksu) ir ji užima trečdalį miesto ploto. Vokietijoje atlikti tyrimai parodė, kad didėjant atmosferos oro užterštumui, net iki 33 proc. Mažėja grūdinių kultūrų derlingumas. O kur dar nuostoliai dėl jose susikaupusių žmogui ir galvijams keksmingų medžiagų?!

Daugelio šalių vyriausybės ir savivaldybės atmosferos oro švarininimui skiria ypatingą dėmesį: skatinamas bešvinio benzino naudojimas, diegiamos naujos netaršios gamybos technologijos, statomi dūmų valymo įrenginiai, tobulinamos miestų transporto schemos, racionaliai išdėstomos degalinės ir stambūs prekybos centrai, programuojamos dviračių transportas, įrengiamos pėsčiųjų ir nerūkimo zonos. Vertas demesio ir Kauno miesto ekologinis monitoringas , kuruo norima nustatyti tiesioginę priklausomybę tarp atmosferos oro tarsos ir zmoniu sveikatos. Oro tersalų poveikio zmogaus organizmui intensyvu-
mas priklauso nuo jų toksiškumo, koncentracijos, veikimo trukmes bei atskiro organizmo ypatybių.

Oro tarša kartu su kitais veiksniais gali sukelti alergija, kūdikiu vystymosi sutrikimus bei įgimtus defektus, būti savaiminio aborto ar naujagymių mazo svorio priežastimi. Tokie kūdikiai yra ypač jautrūs aplinkos veiksniams: jų mirtingumas pirmaisiais gyvenimo metais kelis kartus viršija normaliai išsivysčiusių kūdikių mirtingumą. Pastebėta, kad vaikai, gyvenantys arti šiluminių elektrinių arba itin dulkėtuose miesto rajonuose, kur kas dažniau serga astma.

Atlikus apklausą Kaune nustatyta, kad intensyvios taršos rajonuose vaikai vartoja vaistus (vadinasi, ir serga) 43,5% dažniau nei sąlygiškai švariuose miesto rajonuose. Ypač dažnai serga Petrašiūnų, Vilijampolės ir Kalniečiu rajonuose gyvenantys vaikai. Tyrimai patvirtino hipotezę apie užteršto atmosferos oro tiesioginį ryšį su polinkiu sirgti kvepavimo sistemos organų, ausų, nosies, gerklės, odos ligomis.

Aplinkos teršimo
automobilių išmetamomis medžiagomis

vertinimas

Vienas didžiausių aplinkos teršėjų yra automobilis, jo išmetamos medžiagos. Išmetamose mediiagose yra nuodingų, anglies monoksido (CO), angliavandenių, azoto, švino, suodžių. Šios medžiagos skatinaa įvairias ligas, iš jų ir vežį.

Nuodingų medžiagų kiekis (g), išskiriantis sunaudotus 1 kg degalų

Medžiagų pavadinimas degalų rūšis degalų rūšis

benzinas dizelinis kuras
Anglies monoksidas 465,6 20,8
Angliavandeniai 23,3 4,2
Azoto oksidai 15,8 18,0
Sieros rūgšties anhidridas 1,9 7,8
Aldehidai 0,9 0,8
Suodžiai 1,0 5,0
Švinas 0,5 –

Leave a Comment