Socialinė pedagogika

Socialinė pedagogika
Kalbant apie socialinio pedagogo veiklą pirmiausia reikėtų nusakyti kas yra socialinė pedagogika apskritai, kokia jos paskirtis, tikslai ir uždaviniai, ką ji nagrinėja ir tiria.
Yra keletas socialinės pedagogikos apibrėžimų,vieni paprasčiausių- “socialinė pedagogika- mokslas, kuris tiria žmogaus rengimo gyvenimui konkrečiomis sąlygomis būdus ir metodus ir nurodo kaip juos taikyti. Ji nagrinėja ugdymą kaip socialinį reiškinį, lemiamą ekonominių, ūkinių, kultūrinių, buitinių veiksnių, tradicijų, papročių ir pan. Socialinė pedagogika tiria naujo žmogaus ugdymo būdus, turinį, priemones ir panašius dalykus, jų taikymo galimybes taam tikromis socialinio gyvenimo sąlygomis”, socialinė pedagogika laikoma ” mokslu , tiriančiu kaip mokymo ir auklėjimo organizavimas priklauso nuo socialinių sąlygų, tikslų ir uždavinių, keliamų formuojant žmogų kaip visuomeninių santykių subjektą.”

Socialinė pedagogika, kaip teorinė disciplina, tiria visuomenino ugdymo istorinę, kultūrinę raidą ir nustato šios raidos dėsnius bei prognozuoja tam tikros visuomenės, jos grupės ugdymo pobūdį ateityje. Socialinė pedagogika yra ir taikomoji disciplina, ji rekomenduoja, kaip organizuoti ugdymą vienokiomis ar kitokiomis socialinėmis, kultūrinėmis visuomenės sąlygomis, išryškina visuomenės, atskiros socialinės grupės gyvenimo irveiklos sąlygas, soocialinė pedagogika apima:
Aplinkos ( šeimos, mokyklos, kolektyvo, vietovės gamtos, visuomenės kultūrinės aplinkos, bendraamžių, formalių ir neformalių grupių ir pan.) įtaką asmenybės formavimuisi;
Paralelinio ugdymo ( mokyklos, užmokyklinių įstaigų, užimtumo ir laisvalaikio, radijo, televizijos ir pan.) reikšmę ir organizavimą.
Socialinės pagalbos- protekcijos ir

r prevencijų ( globos, patronažo, visuomeninės veiklos, reabilitacijos, konsultacijų, nusikalstamumo įveikimo ir pan.) įtaką.
Perauklėjimo organizavimą.
Ekologinio ugdymo ( žmogaus ir gamtos santykių, gamtosaugos ir kt.) problemas.
Ekonominio ugdymo ( auklėjimo šeimoje, ekonominio švietimo ir pan.) problemas.
Mokyklinio ugdymo ( sistemos, tikslų, pobūdžio, turinio krypčių, metodų, priemonių ir kt.) organizavimą.
Mokyklos ryšius su gyvenimu ( anksčiau, dabar, ateityje, individualius, grupės, visuomenės, ekonominius, moralinius ir kt.)
Žmogaus savišvietos bei saviauklos problemas mokslo ir technikos sparčios evoliucijos sąlygomis.
Laisvalaiko problemas.
Švietimo tradicijas ir kt.
Tik tokia pedagogika, jos teorija, kuri remiasi realiu gyvenimu konkrečiomis istorinėmis ir kultūrinėmis visuomenės bei ją sudarančių žmonių grupių gyvenimo sąlygomis, yra veiksminga pedagoginės praktikos, mokyklos pagalbininkė ir vadovė, todėl be mokyklinės pedagogikos ir bendrosios pedagogikos teorijos , nagrinėjančios visuotines bendražmogiškas ugdymo problemas,ir yra kuuriama atskira jos šaka- socialinė pedagogika, kurios uždavinys yra nustatyti ugdymo kryptį tam tikromis visuomenės gyvenimo kultūrinėmis, istorinėmis sąlygomis, sukonkretinti bendrosios pedagogikos teiginius ir kartu nubrėžti mokyklinės pedagogikos gaires, kad ji galėtų geriau parengti žmogų visuomenės gyvenimui. Socialinė pedagogika labai svarbi visoje pedagoginių mokslų sistemoje, nes atskleidžia konkrečių socialinės aplinkos ( makro ir mikro) istorinių ir kultūrinių sąlygų reikšmę bei įtaką pedagoginiam procesui. Ji yra socialinės aplinkos ir atskirų pedagogikos mokslo šakų tarpininkė.
Socialinės pedagogikos ir kitų mokslų ryšiai
Socialinė pedagogika tiesiogiai su so
ociologija- mokslu apie socialinių sistemų ( globalinių ir dalinių) raidą ir funkcionavimo dėsnius. Iš sociologijos ji ima bendruosius tipinius visuomenės, jos grupių sociologinių tyrimų duomenis, taip pat taiko sociologinių tyrimų metodus. Įvairių lygių ir tipų šeimų, mikrogrupių narių tarpusavio santykių, dorovės normų, šeimų bei mikrogrupių tradicijų tyrimai ir gauti duomenys teikia labai vertingos informacijos socialinei pedagogikai kaip ugdyti žmogų, veikti jo protą, jausmus, tobulinti asmenybę.
Socialinė pedagogika glaudžiai susijusi su socialine psichologija, tiriančia objektyvius individualios ir grupinės veiklos psichinių bei socialinių veiksnių sąveikos dėsnius, įvairių visuomenės socialinių grupių psichines ypatybes, socialinius psichologinius savitarpio santykius. Socialinė pedagogika naudojasi socialinės psichologijos duomenimis bei jos metodais tirti žmogų kaip tam tikros grupės narį, kurio veiklą, jos motyvus, elgesį, interesus bei psichines savybes ir būsenas veikia išorinės gyvenimo sąlygos, veiklos ir bendravimo grupėje pobūdis.
Socialinės pedagogikos funkcijos siauresnės negu sociologijos, ir, palyginti su socialine psichologija- specifiškos. Jos uždavinys yra perduoti mokiniams socialinę patirtį, kad jie taptų išsilavinę. Socialinė pedagogika, skirtingai nuo bendrosis pedagogikos, tiria žmogaus rengimo gyvenimui problemas konkrečiomis gyvenimo sąlygomis, atsižvelgdama į visuomenės grupes, skirtingai nuo mokyklinės pedagogikos ji nesitenkina mokykla, organizuotu mokymu, o apima ir neformalų lavinimą
Socialinė pedagogika siejasi ir su biologijos mokslais, tiriančiais žmogų kaip biologinę būtybę. Biologijos mokslų duomenimis apie fizinius žm
mogaus vystymosi kitimus, kuriuos sukelia išorinės gyvenimo sąlygos, naudojasi socialinė pedagogika, tirdama ir numatydama ugdymo organizavimą skirtingose epochose, nevienodomis socialinėmis ir kultūrinėmis visuomenės, atskirų socialinių grupių gyvenimo sąlygomis.
Apskritai socialinė pedagogika siejasi su visais mokslais ir menu, nes visos žmogiškojo pažinimo sritys, žmogaus veiklos priemonės, būdai ir žmonių tarpusavio santykiai tiesiogiai veikia ugdymą ir patį žmogų.
Socialinio pedagogo veikla
Socialinis pedagogas- specialistas, kurio darbo objektas nėra techninė, negyva užduotis, o gyvas žmogus, kuriam reikia padėti žengti gyvenio keliu, todėl socialiniam pedagogui kaip ir pedagogams apskritai, keliami tam tikri tinkamumo šiam darbui reikalavimai. Pedagogui reikiamas savybes galima skirstyti į dvi grupes- tai prigimtinės ir įgyjamos. Prigimtinės- tai meilė vaikams ir pakantumas. Jei pedagogui vaikai nemieli, nėra pakantumo jiems, nepavyks sėkmingai su jais bendrauti, sukurti teigiamo mikroklimato tarp mokytojo ir ugdytinių. Įgyjamas savybes pedagogas gauna per išsimokslinimą ir patyrimą, pedagoginį pasirengimą, kai įgyjamos bendražmogiškos ir profesinės savybės.
Bendražmogiškos savybės- tai dorovingumas, dvasingumas, intelektualumas.
Profesinės savybės:
Suprasti savo veiklos pedagoginę prasmę;
Pažinti savo ugdytinį ir suvokti mokyklos vaidmenį tarp kitų ugdymo institucijų;
Žinoti ugdymo tikslą,sudėtines dalis ir tuo grįsti pedagoginę veiklą;
Žinoti auklėjamosios ir mokomosios veiklos tikslus ir metodiką;
Per pedagoginį patyrimą reikia įgyti atitinkamo mokėjimo:
Mokėti analizuoti ugdomąjį- apibūdinti jo fizinį, psichinį ir socialinį išsivystymą, jausti jo bū
ūsenas, vidinį pasaulį, nustatyti grupės išsivystymo lygį, mokėti nustatyti kitų ugdymo klaidas ir jų priežastis;
Mokėti planuoti ugdomąją veiklą- nustatyti ugdymo uždavinius, grupės ir kiekvieno nario mokymosi galimybes, reikalingas priemones;
Mokėti parinkti tinkamiausius mokymo, lavinimo ir auklėjimo būdus ir sugebėti kūrybiškai juos naudoti;
Įvaldyti pedagoginę psichologiją- išmokti pedagoginio takto, sugebėti vertinti ugdytinių nuotaikas ir nukreipti jas norima linkme, matyti kiekvieną grupėje, greitai susiorientuoti konfliktinėse situacijose ir rasti išeitį;
Bendriausia socialinio pedagogo paskirtis-
optimalių ugdytinio asmenybės tobulėjimo sąlygų sudarymas, mokinio socialinės kompetencijos ugdymas ir vaiko socializacijos proceso garantavimas. Socializacija- istoriškai sąlygotos socialinės patirties perėmimas ir aktyvus atgaminimas individo veiklos ir bendravimo procese. Individas perima socialinį patyrimą kai yra ugdomas, ir tada, kai jį veikia įvairūs stichiniai, dažnai prieštaringi socialiniai veiksniai, tačiau daugiausia socializaciją lemia mokymas ir auklėjimas. Socialinis pedagogas dirba sistemingą pedagoginį darbą su ugdytinių grupėmis, individualų darbą su to reikalaujančiais ugdytiniais, bendradarbiauja su tėvais, vaikų ir jaunimo organizacijomis bei kitais ugdytinių auklėtojais ir teikia jiems pedagoginę pagalbą, telkia vaikų ugdymui gyvenamoje vietovėje funkcionuojančių ugdymo, socialinių, medicininių ir kitų institucijų jėgas.
Socialinio pedagogo pareigybė integruoja dviejų profesijų ypatumus. Viena, jis yra profesionalus pedagogas, gebantis optimizuoti vaiko asmenybės raiškos, sklaidos ir raidos sąlygas. Šiuo aspektu socialinis pedagogas, organizuodamas įvairią vaikų veiklą, jų laisvalaikį, įtvirtina asmenybės lygmeniu socialines vertybes, socialiniam pedagogui papildomas ugdymas yra viena pagrindinių veiklos sričių.
Kita vertus, socialinis pedagogas yra socialinis darbuotojas, teikiantis socialinę bei pedagoginę pagalbą ugdytiniams ir jų tėvams asmenybės raidos probleminėse situacijose. Ypatingą dėmesį socialinis pedagogas skiria vaikams- biologinio bei socialinio vystymosi aukoms, ugdytiniams, atsidūrusiems socialinės- pedagoginės rizikos grupėse. Ugdymo institucijose socialinis pedagogas siekia sėkmingos vaikų socializacijos juos supančioje aplinkoje, padėti jiems sukurti humaniškus tarpusavio santykius, atskleisti kiekvieno talentus ir sugebėjimus, ginti jų teises, įtraukti į socialiai reikšmingą ir naudingą veiklą, užtikrinti turiningą laisvalaikį.
Socialinis pedagogas atlieka tokias funkcijas:

šviečiamąją ( informuoja, aiškina)
Konsultacinę ( pataria, padeda, konsultuoja)
Diagnostinę ( renka informaciją, analizuoja, daro išvadas)
Psichoterapinę ( skatina, aktyvina, įteigia, mobilizuoja)
Pedagoginę ( moko, lavina, auklėja)
Vadybinę ( organizuoja, telkia, planuoja, valdo)
Socialinio pedagogo darbas remiasi šiais principais:
Humaniškumo- ugdymo turinyje pabrėžiama žmogaus vertė, pedagoginiai santykiai su ugdytiniais grindžiami pagarbos ir reiklumo vienove, eliminuojama visa, kas gali pakenkti ugdytiniui.
Individualizavimo- pedagoginiame darbe remiamasi ugdytinių poreikiais, ugdymo būdai parenkami atsižvelgus į jų individualius ypatumus.
Atsakingumo- ugdytojo veikla grindžiama atsakomybe už ugdytinį, nuosekliai siekiama užsibrėžtų asmenybės tobulinimo tikslų, parenkamos optimaliausios ugdymo priemonės.
Socialinis pedagogas privalo žinoti:
Pagrindinius vaiko asmenybės raidos ypatumus, biologinių bei socialinių veiksnių poveikio individo raidai mechanizmus;
Specialiųjų poreikių vaikų, vaikų- socialinio vystymosi aukų asmenybės raidos ypatumus;
Pagrindinius vaiko ugdymo dėsningumus, ugdymo turinį, metodus, organizavimo formas;
Šiuolaikinės socialinės mikro ir makro aplinkos ypatumus, jos raidos tendencijas (ekonomines, politines, demografines, kultūrines, ir pan.)
Vaiko teisių apsaugos socialinius, teisinius ir organizacinius pagrindus;
Socialinio ugdymo ypatumus įvairios socialinės aplinkos sąlygomis ( mokykloje, šeimoje, globos institucijose, konfesinėse bendruomenėse, kultūros, sporto institucijose)
Socialinio pedagogo veiklos ypatumus, reikalavimus jo asmenybei;
Privalo mokėti:
Savarankiškai ar pasitelkus kitus specialistus taikyti psichologinio ir pedagoginio diagnozavimo metodus;
Parinkti ir taikyti optimaliausius vaikų individualaus bei grupinio ugdymo, asmenybės raidos nukrypimų koregavimo būdus;
Organizuoti bent vienos srities ( pažinimo, darbinės, meninės, sportinės, žaidimų ir kt.) ugdytinių veiklą;
Naudoti individualaus pedagoginio konsultavimo būdus, taikyti bent vieną psichoterapijos metodą;
Pedagogiškai bendrauti su ugdytiniais, jų tėvais, kitais socialinio ugdymo sferos dalyviais;
Planuoti vaikų bei jaunimo ugdymą, atsižvelgus į socialinės aplinkos ypatumus;
Įvertinti savosios pedagoginės veiklos rezultatyvumą, parengti šios veiklos ataskaitą;
Spręsti ugdymo problemas, susijusias su charakterio ir elgsenos sutrikimais, kurie lemia socialinės- psichologinės adaptacijos sutrikimus;
Socialinio pedagogo veiklą galima suskirstyti į keletą struktūrinių vienetų:
Tikslo nustatymas- tikslas yra visa apimantis ilgalaikis numatomas pastangų rezultatas. Šis tikslas dažniausiai pasiekiamas, kai pasiekiami tarpiniai tikslai, arba siekiniai.Siekiniai turėtų būti specifiniai, tikslūs ir išmatuotini, o tikslai- platesni. Tikslai ir siekiniai nustatomi remiantis poreikiu ar poreikiais ir kliūčių ar kliūties poreikiui patenkinti identifikavimu. Bendruoju požiūriu jie yra susiję su kliūčių pašalinimu ar naujų priemonių poreikiams tenkinti kūrimu, arba priemonių, būtinų susidoroti su situacija, kūrimu.
Ekonomija- pasirenkamas toks darbo metodas, kuriuo galima efektyviausiai pasiekti tikslą, sunaudojant mažiausiai ugdytinio ir socialinio pedagogo pastangų ir energijos.
Individualizacija- kiekvienas veiksmas, kurio imamasi, turi kuo labiau atitikti poreikius atsižvelgiant į situacijos ypatumus.
Raida- socialinio pedagogo veikla priklauso nuo kliento raidos etapo, skirtingais raidos etapais reikalingi skirtingi veiksmai.
Dėmesio sutelkimas į tikslus- visa veikla turi būti susijusi su numatytais tikslais, vieną po kito įgyvendinant siekinius ir taip sistemingai artėjant prie tikslo.

Leave a Comment