Vytautas Mačernis “Vizijos”

I. Vytauto Mačernio kūryba – filosofinė poezija. Metaforiškose “Vizijose” jis ieško atsakymų į būties klausimus.
II. Nevaržomai keliaudamas laiku lyrinis “aš” ieško gyvenimo prasmės, žmogaus būties pagrindų.
1. Šviesa, vasara, ramybė bei rimtis siejasi su praeitimi ir dabartimi.
a) namai – tai ta vieta, kurioje galima pailsėti, atsiriboti nuo pasaulio negandų. Lyrinis “aš” pasiilgęs namų, jų šilumos;
b) žmogaus ir gamtos harmonija “Vizijose”;
c) ”Gyvybės upė, skausmo ir mirties ledus pralaužus, / Tekėjo ateities linkme”.
2. Niūri ir slogi dabartis, prieš kurią blaškomas Vytauto Mačernio žmogus jaučiasi bejėgis.
a) norintis, bet negalintis sugrįžti;
b) iieškantis atramų katastrofiškai trupančiame pasaulyje;
c) filosofuojantis – mąstantis, galvojantis, norintis suprasti, ieškantis prasmės bei tikslo, pažinimo;
d) atskirtas nuo kitų žmonių, ieškantis ir nerandantis kelio atgal.
3. Metaforos “Vizijose” – tarsi savotiški tarpininkai tarp priešingybių (šviesa tamsoje, viltis neviltyje, būtis nebūtyje).
III. “Gyvenimas – tai geidžiamas apsigavimas”.

Vytautas Mačernis, skirtingai nuo kitų to meto poetų ir rašytojų, savo mintis kreipė ne į vykstančių įvykių bei aplinkybių nagrinėjimą, aprašymą bei išaukštinimą ar pažeminimą, pasmerkimą, bet į filosofinius, tiesiogiai neatsakomus, daugiareikšmius dalykus. Jo poezija – filosofinė, ji remiasi ne socialinių tiesų nagrinėjimu, bet prrasmės ieškojimu gyvenime, gamtoje, galų gale pačiame žmoguje. Vytautas Mačernis vieninteliame pilnai užbaigtame cikle “Vizijos” ir ieško atsakymų į būties klausimus, norėdamas chaoso, karų bei nuoskaudų kupiname pasaulyje rasti filosofinę tiesą, įžvelgti gėrį, grožį bei palaimą, rasti nusiraminimą bei džiaugsmą, norėdamas su

uprasti pasaulį ir pamatyti jį sielos akimis. “Vizijos” sudarytos iš septynių dalių, “Įžangos” bei su ja susijusios “Pabaigos”. Lyrinis “aš” jose keliauja nevaržomas jokių laiko pančių, jis laisvai palieka dabartį ir pasineria į malonią ir saugią praeitį, žvelgia į šviesią ateitį ir vėl grįžta į niūrią, tamsią dabartį.

Su praeitimi siejasi šviesa, vasara, ramybė bei rimtis. Vytauto Mačernio žmogus ten randa atgaivą, jis tarsi pasisemia jėgų toliau kovoti su atšiauria dabartimi. Labai dažnai atsiminimai jį nukelia į gimtuosius namus, į tą vietą, kurioje galima pailsėti, kuri primena ramią ir saugią vaikystę, kur jokios negandos nebaisios, kur jis turi savo gynėją, saugotoją bei globotoją – senolę. Namai – tai vieta, apie kurią galima žinoti neabejojant jos egzistavimu (“Žinau, kad žemėje yra vieni namai”). Namai – tai tarsi tvirtovė, pilna gėrio, užž kurios sienų jau prasideda blogis (“Bet aš vidun jo niekad neįleisiu, / Duris užversiu dar tampriau.”) Lyrinis “aš” pasiilgęs namų, tėviškės, tos nepasiekiamos, tolimos ir geidžiamos ramumos (“Ramu jau tėviškėj”). Taip pat jis pasiilgęs senolės (“Senole mano, jei žinotum, kaip tavęs aš pasiilgau.”), kuri irgi jo laukia nesulaukia (“Kiek aš dienų pralaukiau čia.”). Ir senolės, ir namų ilgesys tampriai susijęs su praeities ilgesiu – ilgesiu laimingų, nerūpestingų dienų, kurių jau niekad daugiau nebebus (“Visi mes ėjom išdykaudami pagal saulėtą laiko upę”). Ta
arsi priešprieša namams pastatoma dabartis, niūri ir slogi. Tai tarsi praeities ir dabarties konfliktas – praeitis šviesi, malonių prisiminimų kupina, o ateitis – rūsti, tikroviška. Galutinis tikslas – sugrįžti į namus, arba į tą jaukią būseną, kurioje dar nebuvo patirtas išorinio pasaulio priešiškumas, jo kančios ir išbandymai, kurioje viską sergėjo senolė, “Vizijose” vaizduojama tarsi transcendencinė būtybė, kurioje viską lydėdavo vien sėkmė (“O ašen tuoj, į kiaurą luotą įsisėdęs, / Nuplaukdavau net į toliausius ežero krantus.”).
Šis grįžimas atgal, kelionė laiku pasitelkiant prisiminimus ir yra ta prasmė, kurios ieško Vytauto Mačernio žmogus “Vizijose”. Tačiau ar gali žmogus iš dabarties, kuri yra tokia niūri ir jam visiškai nepriimtina, negyva, pasiekti gyvenimu pulsuojančią ir tokią mielą širdžiai praeitį?

Žemė, gamta – kita pagrindinė Vytauto Mačernio poezijos tema. Tik žmogaus ir gamtos harmonijoje lyrinis “aš” gali pažvelgti į save, save įprasminti ir pabandyti suprasti gyvenimo (arba būties) esmę. Iš gamtos mes visi esame kilę, harmonijos su ja ir turime siekti. Praeities, namų, senolės bei gėrio simboliai sustiprinami tekančios saulės, “purėtos” obels, baltučių žiedlapių įvaizdžiais, šilta naktim bei spindinčiom žvaigždėm. Tai irgi teikia nusiraminimo, harmonijos jausmą lyriniam subjektui.

Ateitis Vytauto Mačernio “Vizijų” žmogui taip pat atrodo daug žadanti, kažkuo primenanti senovę, jis spalvina ją šviesiom spalvom, kontrastuojančiom su pilkais bei niūriais dabarties atspalviais (“Gyvybės upė, skausmo ir mirties le
edus pralaužus, / Tekėjo ateities linkme”). Tai tarsi tvirtas lyrinio “aš” dvasios pasiryžimas nepalūžti, pasiryžimas gyventi, pralaužti tuos ledus, nugalėti visas negandas ir sukurti naują, pilną gyvybės ateitį, sukurti ją tokią, kokia buvo praeitis – laisvą, džiaugsmingą ir saugią.

Dabartis, priešingai praeičiai ir ateičiai, spalvinama tamsiomis spalvomis, tik retkarčiais paliekant vietos tarsi kibirkštėlė sužibusiai vilčiai, tarsi saulės spinduliui naktyje prasiskverbusiam prasmės suvokimui. Dabarties blaškomas Vytauto Mačernio žmogus nori, bet negali sugrįžti į tą būseną, kurią sąlygojo senolės, kaip ramybės, sugumo įsikūnijimo, buvimas. Jis dar ne benamis, tačiau jau be savo tikrųjų namų, ieškantis atramų ir jų nerandantis šiame katastrofiškai trupančiame pasaulyje. Tai filosofuojantis žmogus – ieškantis būties prasmės, mąstantis, trokštantis pažinimo, norintis suprasti gyvenimą bei atsakyti į jį kankinančius klausimus. Tačiau tuo pat metu jis yra tarsi stebėtojas gyvenimo, kuris vyksta visai čia pat, šalia jo. Jis žiūri ir mato, kaip “pirmos darbininkų gretos iškėlė.tvirtas, dideles rankas”, tačiau jaučia, jog jau nepriklauso šiai grupei, jog jau išėjo, atsiskyrė nuo jos beieškodamas savojo tikslo, savosios gyvenimo prasmės. Tai jį veikia psichologiškai, jis ieško kelio atgal, bet atgal kelio jau nėra. Lyrinis “aš” išėjo iš tos būties, kuri yra pastoviausia, nekintama ir ramiausia, jis paliko savo namus, gimtąją tėviškę ir išėjo į pasaulį, nepastovų ir niūrų, tapo niekeno nesaugomas ir
r, pažinimo jausmo, ieškojimo genamas keliauja vis tolyn ir tolyn, ir vis sunkiau ir sunkiau yra atsigręžti atgal į prasmingą, tvirtą būtį iš esamos nebūties bei chaoso, kuris, rodos, štai štai baigsis. Bet jis nesibaigia.

Tačiau dabartis, kad ir kokia tamsi bei nepatraukli būtų, yra tarsi laikinai sujungiama, tarsi perpinama šviesių, vaiskių simbolių: šviesos tamsoje (“.pelenuos maža ugnelė gūri.”), vilties neviltyje, būties nebūtyje. Tai tarsi savotiški tarpininkai tarp visiškų priešingybių, tarp juoda ir balta.

Viltis sugrįžti, viltis suprasti ir nepasiduoti švyti nuo Vytauto Mačernio “Vizijų” įžangos iki pačios pabaigos. Namų praradimas, jų ieškojimas ir galų gale jų atradimas sutelpa į septynias vizijas. Įžanga pradėta liūdnai (“Kaip nykią naktį.”), o pabaiga užbaigiama pakilia nuotaika (“Ir jau po kojom dunda vieškelis, vedąs ligi didžiųjų aukštumų.”)

“Gyvenimas – tai geidžiamas apsigavimas”. Visą gyvenimą galima ieškoti tiesos ir prasmės, visą gyvenimą galima tikėtis kažką rasti, kažką suprasti, kažko išmokti. Tačiau nebūtinai apvainikuoti visa tai turi galutinis tikslo pasiekimas – jau pats ieškojimo procesas, pats klausimų kėlimas sau pačiam bei bandymas rasti į juos atsakymus yra tas kelias, kurio pabaiga, pasak Vytauto Mačernio, yra paprastumas, elementarių dalykų suvokimas, praregėjimas. Tai yra pats gyvenimas, jo tikslo atradimas bei supratimas.

Leave a Comment