SKYRYBŲ PASEKMĖS VAIKUI

SKYRYBŲ PASEKMĖS VAIKUI
REFERATAS
TURINYS

ĮVADAS 3
1. TĖVŲ SKYRYBOS 4
2. SKYRYBŲ PRIEŽASTYS 4
3. TĖVŲ KONFLIKTAI 5
4. VAIKO AMŽIUS SKYRYBŲ METU 5
5. KAIP VAIKAI AIŠKINA SKYRYBAS 6
6. KAIP VAIKAI JAUČIASI 7
6.1 Neigimas 7
6.2 Liūdesys 8
6.3 Depresija ir nusiminimas 8
6.4 Baimė prarasti globą 8
6.5 Pyktis 9
6.6 Kaltė 9
6.7 Svajonės apie šeimos susijungimą 10
6.8 Nesubrendimas 10
6.9 Per ankstyvas subrendimas 10
6.10 Nesaugumas ir žemas savęs vertinimas 10
7. KUO GALI PADĖTI PEDAGOGAI IR TĖVAI 11
LITERATŪRA 12

ĮVADAS

Šeima – svarbiausias vaikų auklėtojas, nes ji natūraliausiu būdu moko mylėti ir sutarti. Tai tiek vaikų, tiek ir jų tėvų gyvenimo pilnatvės pagrindas, emocinio saugumo vieta. Jam, mažam vaikui, jo bundančiai savimonei ir gyvenimo jausmui didelės reikšmės turi tėvai, jų formuojantis pavyzdys – tėvų gyvenimo pavyzdys, jų pažiūros į santuoką, šeimą, jų ellgesys vienas su kitu .Išgyventas motinos ir tėvo pavyzdys prisideda prie to, kad vėliau arba teigiami, arba atmetami moters ir vyro uždaviniai šeimoje.
Šiais laikais daugybė šeimų skiriasi, retai sutuoktiniai nugyvena visą gyvenimą kartu darniai ir laimingai, o juk dažniausiai šalia jų auga vaikai, kuriems reikia tėvo ir motinos. Tėvų skyrybos visada didelis mažo žmogaus sielos sukrėtimo šaltinis. Tėvo ar motinos pasitraukimas iš šeimos labiau kenkia vaiko sveikatai, negu vieno tėvų mirtis. Vaiko gyvenime susidaro dvasinė tuštuma, kurios beveik neįmanoma pripildyti geerumo, altruizmo, taurumo. Svarbu padėti tokiems vaikams, pabandyti suprasti jų mintis ir norus ir surasti geriausią sprendimą. Todėl, manau, kad mano tema yra aktuali, o ypač dabar, kai aplink skiriasi tiek daug šeimų. Savo darbu siekiu išsiaiškinti, skyrybų priežastis ir va

aikų reakciją į šeimoje vykstančius pakitimus. Vaikui tėvų skyrybos – vienas didžiausių stresinių išgyvenimų. Dažnai nesusimąstome, ką vaikas tuo metu jaučia, galvoja, kaip tai atsilieps tolimesniame jo gyvenime.

1. TĖVŲ SKYRYBOS

Skyrybos – tai skaudžiausias šeimą žudantis veiksnys, nes jis daugiau, ar mažiau paliečia ir tėvų, ir vaikų gyvenimą. Skyrybos – tai santuokos panaikinimas, vyro ir žmonos sutuoktinių ryšių pabaiga, grąžinant abiem sutuoktiniams tą pačią teisinę padėtį, kurią jie turėjo susituokiant. Lietuvos statistikos departamento duomenimis skyrybų skaičius Lietuvoje gana didelis ir vis dar auga. Iš keturių žiedus sumainiusių porų, dvi vedybinį gyvenimą užbaigia skyrybomis. Skyrybos yra tolydžio trunkąs vientisas procesas. Atsiradus konfliktui, šeima išyra ne iš karto, bet tik po ilgesnio laiko tarpo, t.y. tada, kai konfliktas tampa neišsprendžiamas jokiais kitais būdais , o sutuoktiniai turi kęsti dideles kaančias, abejones, ramybės neturėjimą ir pan. Kodėl poros skiriasi? Kur dingsta begalinė meilė?. Moterys priekaištauja vyrams, kad joms jau pabodo duoti be atsako. Jos geidžia daugiau. Vyrų nusiskundimai mažai kuo skiriasi nuo ką tik išvardintų. Jie teigia: ,,Duodu ir duodu , jai negana“. Argi taip gyvendami galime būti laimingi? Taip atsitinka todėl, kad sutuoktiniai nesupranta vienas kito, nemoka gražiai išsiaiškinti iškilusių sunkumų.

2.SKYRYBŲ PRIEŽASTYS

Kartais daugelio sutuoktinių nesugyvenimo, jų nesuderinamumo ir pagaliau skyrybų priežastys slypi smulkiose, kasdien jų šeimą supančiose aplinkybėse, kurios sukelia di

idelius dvasinius konfliktus, nors iš išorės jie atrodo per daug paprasti. Dažnai šeimos suirimo priežastys yra kaip tik tos pastangos, kurių sutuoktiniai imasi, stengdamiesi sutvirtinti santuoką.

Vienas iš didžiausių skyrybų motyvų – girtuokliavimas ir alkoholizmas. Antra, dažniausiai teismų bylose sutinkama priežastis – partnerių neištikimybė. Dėl šio motyvo daugiau, ar mažiau yra kalti abu asmenys. Dar viena dažna skyrybų priežastis – tai skubota ir neapgalvota santuoka. Čia galima taip pat priskirti ir ,,priverstinę santuoką“, sudarytą esant nėštumui, ar vaikui jau gimus.[ 1, p.194]

Žinoma, galima rasti ne tik šias, bet ir daug kitų skyrybų priežasčių. Paminėjau keletą, manau, svarbiausių.
Aš galvoju, kad skyrybų priežastys glūdi pačių sutuoktinių santykiuose, jų nenoro save aukoti arba ką nors duoti šeimos labui. Taip pat didelę reikšmę turi individualūs sutuoktinių skirtumai. Skyrybos paprastai neįvyksta dėl vienos iš šių priežasčių, o dėl kelių. Vienos jų jau yra matomos nuo pat bendro gyvenimo pradžios, o kitos atsiskleidžia šiek tiek vėliau, didėjant požiūrių į tarpusavio santykių skirtumus ir nepasitenkinimu santuoka.

3.TĖVŲ KONFLIKTAI IR VAIKAI

Nestabilioje vyro ir žmonos santuokoje susidaro daugybė konfliktinių situacijų, krizių, dėl kurių nyksta gerosios šeimos savybės, o kerojasi – blogosios. Blogi šeimos narių tarpusavio santykiai iškreipia vaiko asmenybės vystymąsi, deformuoja jo psichiką, daro žalą ateities gyvenimui. Vaikas mato visą šeimos gyvenimą bei elgesį. Tėvai auklėja, o va

aikai auklėjasi, tuo šeimos gyvenimu, kuris numatytai, ar nenumatytai susiklosto. Sukaupti įspūdžiai vaikystėje atsiliepia vaiko, vėliau paauglio, jaunuolio ir t.t. gyvenime. Nuolat konfliktuojančių šeimų vaikams dažniau nei darnių šeimų atžaloms būdingas nekontroliuojamas delinkventinis elgesys. Taip besielgiantys vaikai, ypač paaugliai, pažeidinėja visuomenės normas, nuolat konfliktuoja, bėga iš namų. Panašiai elgtis gali ir vaikai, išgyvenantys tėvų skyrybas, tačiau jei po skyrybų sumažėja konfliktų, pasikeičia ir vaiko elgesys. Vaikai, kurių tėvai nenustoja pyktis ir po skyrybų, turi daugiau problemų nei išsiskyrusių šeimų vaikai, kurių tėvai įveikę nesantarvę.

4.VAIKO AMŽIUS SKYRYBŲ METU

Nėra bendros nuomonės apie skyrybų poveikio ir vaiko amžiaus santykį. Manoma, kad šeimos iširimas labiausiai žaloja, kai vaikai skyrybų metu dar maži. Ikimokyklinukai labiau pažeidžiami, nes jie nesugeba suprasti tėvų emocinių sunkumų, dažniau kaltina tėvus. Be to, suirus šeimai mažylis netenka vienintelės galimos pagalbos sistemos, ir neretai skyrybų poveikis tęsiasi iki brandaus amžiaus. Kita vertus kuo mažesnis vaikas, tuo mažiau konfliktų jis prisimena, jam nereikia pratintis prie pakitusio šeimos modelio, jis įpratęs gyventi su mama. Be to jaunesni vaikai lengviau prisitaiko prie naujų tėvų partnerių.

Skyrybų poveikio skirtumus įvairaus amžiaus vaikams paaiškina trys hipotezės: kaupimo efektas, kritinio tarpsnio ir naujumo. Kaupimo efektas reiškia, kad šeimai išyrant, kol vaikas dar mažas, neigiamas poveikis didesnis, t.y. kuo an

nksčiau išyra šeima, tuo labiau nukenčia vaikas, nes psichinei sveikatai pavojingiausi aktyviais raidos tarpsniais išgyvenami stresai. Pagal šią hipotezę skyrybos gali padaryti didžiausią žalą naujagimiams, kūdikiams. Nors gausūs tyrimai patvirtina šį teiginį, aš nemanau, kad naujagimis gali ką nors prisiminti ir, kad skyrybos gali jį kaip nors paveikti. Kritinio tarpsnio hipotezė pabrėžia, kad tam tikrais etapais atsiranda didesnė žalos rizika.
Šiam teiginiui aš tikrai pritariu, nes, manau, kad vaiko amžius tam tikram poveikiui tikrai turi didelės įtakos( pvz. šeštais gyvenimo metais, kai vaikas ypač prisiriša prie abiejų tėvų, arba paauglystės laikotarpiu ). Trečioji – naujumo hipotezė. Ji teigia, kad skyrybos – trauma, bet per vienerius – dvejus metus įveikiama. Remiantis šiuo požiūriu, skyrybų poveikis bus didžiausias skyrybų metu ir tuoj po skyrybų.

5.KAIP VAIKAI AIŠKINA SKYRYBAS

Skiriantis tėvams dažnai vaikai nesuvokia, kas vyksta. Net tai, kas suaugusiems atrodo akivaizdu, ne visada aišku vaikams. Būtina paaiškinti vaikui, kodėl tėvai skiriasi. Priešingu atveju, net ir būdamas brandaus amžiaus žmogus gali jausti nuoskaudą dėl to, kad vaikystėje jam niekas nepapasakojo, kodėl tėvai skiriasi ir kas bus su juo.

Stiprus nerimo jausmas, kurį išgyvena sutuoktinių atžalos, verčia juos ieškoti paaiškinimo, kas vyksta ir kuris dėl to kaltas. Dauguma vaikų dėl nesantarvės kaltina tėvą ir retai kuris, dažniausiai sūnus, mano, kad kalta yra mama. Ir, būtent, tie atvejai, kai berniukas gyvena su motina, manydamas, kad ji atsakinga už skyrybas – ypač sudėtingi. Dažnai berniukai elgiasi netinkamai, mamai sunku su jais bendrauti. Vaikai kremtasi dėl savo tėvų, jie mano, kad nebus kam pasirūpinti atskirai gyvenančiu vienu iš tėvų, gaminti maistą, slaugyti, jei šis susirgtų. Toks rūpestis – per didelė našta vaiko pečiams, tačiau, matydamas sutrikusius tėvus, dalį sunkumų jis perima pats, prisiskirdamas suaugusio žmogaus vaidmenį. Tokie vaikai nekelia rūpesčių, juos gerai vertina tėvai ir pedagogai. Aš, manau, kad jiems tenka sunkus krūvis, o vėliau tai gali atsiliepti netgi sveikatai.

Kartais mažyliai negali suprasti ir paaiškinti skyrybų, tačiau jiems susidaro įspūdis, kad dėl jų elgesio pašlijo santarvė namuose. Juk dažnai tėvai susibara svarstydami vaiko auklėjimo klausimus. Vaikai pastebi, kad dėl jų elgesio pykstasi tėvai, ir mano, kad jei jie būtų buvę geresni, tėvai vis dar gyventų kartu. Šis klaidingas įsitikinimas – savęs kaltinimas – sukelia bene labiausiai žalojančius padarinius.

Įveikti skausmingą išsiskyrimą reikia laiko. Nelengva priimti įvykusias skyrybas, kurį laiką vaikas viliasi, kad šeima susijungs, o paskui tenka prisitaikyti prie pasikeitusios situacijos.

6.KAIP VAIKAI JAUČIASI

Vaikas be vieno iš tėvų pajunta neaiškų trūkumą. Tokie vaikai dažniausiai pasižymi drovumu, ieško apsaugos, yra pasyvūs, pernelyg jautrūs, jų nuotaikos nepastovios, kaitaliojasi, kartais jie būna agresyvūs, grubūs, ar net žiaurūs. Negobšuoliai staiga tampa smulkmeniški; švelnūs, viską atleidžiantys – nesutaikomi ir pilni neapykantos. Kai kurie vaikai jaučiasi įžeisti, patiria didelę nuoskaudą, kad juos paliko tėvas ar motina. Tėvams išsiskyrus, vaiko psichikoje prasideda negrįžtamas procesas – savo vertės sumažėjimas. Jie pradeda nepasitikėti savimi bei kitais aplinkiniais žmonėmis, todėl dažnai per daug renkasi partnerius ir taip sukuria nelaimingas santuokas. Taip pat tokių vaikų, t.y. užaugusių išsiskyrusiose šeimose, šeimos dažnai išyra ir todėl, kad jie būna praradę pasitikėjimą savimi ir kitais, šalia esančiais asmenimis.

6.1 NEIGIMAS

Viena iš dažnesnių vaikų reakcijų į stresinę situaciją – neigimas. Tai sąmoningas, tačiau labai galingas mechanizmas. Jis apsaugo vaiką, nes iš sąmonės išstumiamas traumos egzistavimo faktas. Vertinant iš aplinkos, tai nėra adaptyvus mechanizmas, padedantis prisitaikyti prie aplinkos mechanizmas, nes trukdo išreikšti ir įveikti tikrąsias emocijas. Tačiau neigimas sumažina skausmą, suteikia galių atsigauti ir gali būti vertinamas ne vien negatyviai. Neigimas suteikia vaikui stabilumo ir leidžia susitaikyti su trauma.

Kaip atpažinti neigimą? Dažniausiai nepastebime, kad vaikai elgiasi taip, lyg nieko nebūtų nutikę: kalba apie abu tėvus arba įtikinamai pasakoja apie tėvo sugrįžimą, fantazuoja apie laimingą šeimą. Kartais gali atsitikti taip, kad neigimą išgyvenantys vaikai tiesiog nukreipia savo rūpestį kita linkme. Tuomet vaikas daugiau dėmesio skiria aplinkiniams, labiau globoja savo augintinius žvėrelius arba nerimauja dėl draugo. Neigimas gali pasireikšti ir pakitusiu tėvo arba motinos vertinimu. Išėjęs iš namų vienas iš tėvų arba idealizuojamas, arba atvirkščiai smerkiamas.[4, p.6]

6.2 LIŪDESYS

Vaikai realiai nepraranda tėvų po skyrybų, tačiau kaip ir į netektį reaguoja liūdėdami. Skyrybos priešingai nei mirtis gali sukelti chronišką gedėjimą. Gedintis vaikas nuolatos grįžta mintimis prie išėjusio vieno iš tėvų. Tokie apmąstymai mažina jautrumą traumai ir leidžia prie jos prisitaikyti. Šiuo laikotarpiu vaikas dažniausiai pasitraukia, fantazuoja, tačiau tai nėra emocinis sutrikimas, tai – aktyvus gedėjimas.

6.3 DEPRESIJA IR NUSIMINIMAS

Nusiminę vaikai dažniau domisi lig tol buvusia malonia veikla, menkina save, tačiau patys negali pripažinti pasikeitimų. Ilgainiui vaiko nusiminimas mažėja, tačiau, atsiradus papildomų problemų, gali peraugti į depresiją. Depresinė reakcija po skyrybų normali, tačiau manoma, kad turi praeiti po kelių savaičių.

6.4 BAIMĖ PRARASTI GLOBĄ

Tai ne tik baimė visam laikui netekti to, kuris išėjo iš namų, bet baimė, kad tave paliks ir tas, kuris yra su tavimi. Tai viena iš bendriausių vaikų reakcijų, kurią daugiau ar mažiau pajunta visi vaikai. Baimės priežastis yra įsitikinimas, kad jei galėjo vienas iš tėvų palikti vaiką, taip gali pasielgti ir kitas. Vaikai dažnai skyrybas suvokia taip, tarsi tėvai paliktų ne vienas kitą, bet vaiką. Atmetimo jausmą paskatina tai, kad skyrybų laikotarpiu tėvai būna užsiėmę tarpusavio santykiais ir emociškai nutolsta nuo vaikų. Gali būti, kad baimę prarasti globą vaikai patiria ir dėl neaiškios ateities, jei tėvai nepakankamai suprantamai aiškina vaikui apie pasikeitimus. Juk kas nekelia abejonių suaugusiam, vaikui gali būti visiškai nesuprantama. Suaugusieji žino, kad jeigu šeima skiriasi, tai vaikas liks su vienu iš tėvų, tačiau nebūtinai šitaip mano vaikas. Pastebėta, kad vaikai, kurie bijo būti palikti, tampa irzlesni, užsiplieskia dėl menkiausios kliūties, be to, jie sunkiai užmiega, negali susikaupti, gali atsirasti ir kūno reakcijų.

6.5 PYKTIS

Po skyrybų vaikai jaučiasi palikti ir tai jiems kelia ne tik baimę, bet ir pyktį. Pyktis rodo, kad vaikas priešinasi faktui, jog jis yra kitoks, nei kiti. Be to, pyktį gali sukelti ir tai, kad tėvai dažniausiai užsiėmę savimi ir vaikams mažiau skiria dėmesio. Neretai priešiškus vaiko jausmus sukelia pačių tėvų pyktis, nes tėvo, ar motinos nepasitenkinimas buvusiu sutuoktiniu gali nejučia nukrypti į vaiką.

Vaikai arba išreiškia pyktį arba slopina. Jei vaikas tramdo ir slopina pyktį jis kaupiasi, bet nemąžta. Priešingai, kuo ilgiau vaikas laiko šį jausmą savyje, tuo labiau tikėtina, kad jis peraugs į įtūžį ir taps nekontroliuojamas, prasiverš netikėčiausiose situacijose.

Vaikas gali išreikšti pyktį tiesiogiai, išlieti jį tėvams, pedagogam ar net draugams. Galiausiai pyktis gali išsilieti įniršio priepuoliu. Aš galvoju, kad staiga išreikštas pyktis, tai vaikui lyg koks išsikrovimas, nuo to, kas susikaupė. Kartais išgyvenęs skyrybas vaikas pykdamas tiesiog pats siekia kontroliuoti situaciją, pats nustatyti atstumą, kaip jis nori bendrauti su aplinkiniais.

6.6 KALTĖ

Po skyrybų vaikai jaučiasi kalti, neva jie kažką padarė ne taip. Skyrybos jiems atrodo kaip bausmė už jų elgesį. Kaltės jausmas žaloja vaiką, kai jis kaltina save už tai, už ką nėra atsakingas.

Kaltės priežastys gali būti išorinės ir vidinės. Kai tėvai pykstasi dėl vaiko auklėjimo, priežiūros, tuos nesutarimus vaikas gali suprasti kaip savo kaltę. Vidinės kaltės atsiradimo priežastys yra sudėtingesnės. Dauguma vaikų mano, kad jie buvo „blogi“, todėl tėvai išsiskyrė. Mažyliai dažnai sako tėvams: „Aš būsiu geras, tik neišeik“. Tačiau kartais vaikai sąmoningai blogai elgiasi, kad patvirtintų savo įsitikinimus ir šitaip imtų kontroliuoti nekontroliuojamų namų situaciją. Dažnai kaltės jausmai kyla ir dėl priešiškumo, pykčio, kurį dukra ar sūnus jaučia kuriam nors iš tėvų arba abiem tėvams.

6.7 SVAJONĖS APIE ŠEIMOS SUSIJUNGIMĄ

Nors ne visada pripažįsta, tačiau kiekvienas vaikas svajoja, kad šeima susijungs. Šios svajonės įgyja įvairių formų: nuo fantazijos, prašymų, kad tėvai gyventų kartu, iki aktyvių veiksmų ar net absurdiškų gąsdinimų, ar net šantažo. Dažniausiai tokios mintys dingsta, kai vaikas prisitaiko prie naujo gyvenimo stiliaus ir aplinkiniai nebeskatina šių minčių.

6.8 NESUBRENDIMAS

Neretai vaikai į traumą reaguoja regresyviu elgesiu. Pirštų čiulpimas, šlapinimasis į lovą, irzlumas, šveplavimas po skyrybų būdingesnis mažesniems vaikams. Toks elgesys neturėtų ilgai trukti, jei jo neskatina tėvai. Tačiau būna, kad tokį vaiką tėvai pradeda dar labiau globoti, tuo tik pastiprindami regresyvų elgesį.

6.9 PER ANKSTYVAS SUBRENDIMAS

Išsiskyrus tėvams vaikui tenka papildomų rūpesčių ir išauga jo atsakomybė. Dažnai manieromis, kalbos intonacija jis mėgdžioja suaugusiuosius. Paprastai toks elgesys atrodo priimtinas tėvams, nes su tokiu vaiku gali pasitarti, jis gali paguosti ir apginti, ar net atstoti išėjusį sutuoktinį. Vaikui gali patikti tai, kad jausdamasis suaugusiu jis pats sau simboliškai atstoja tėvą ir motiną. Vis dėlto toks elgesys dažniausiai yra ne kas kita kaip bejėgiškumo skyrybų situacijoje kompensacija. Bėda ta, kad retai kas pastebi, jog ir per anksti subrendusiems vaikams reikalinga pagalba.

6.10 NESAUGUMAS IR ŽEMAS SAVĘS VERTINIMAS

Vaiko savęs vertinimą po skyrybų lemia keletas veiksnių. Pirmiausia tai nesugebėjimas kontroliuoti iš tikrųjų nekontroliuojamo dalyko – tėvų apsisprendimo skirtis. Tai vaikas priima kaip asmeninę nesėkmę. Be to, mažylis pastebi, kad jis gyvena su vienu iš tėvų, o lygindamas save su kitais vaikais suvokia savo padėtį kaip žeminančią. Išsiskyrusių šeimų vaikai patiria mažiau meilės, ypač skyrybų metu, kai tėvams tikrai sunku. Meilės trūkumą vaikas suvokia kaip atstūmimą, kartais net apibendrindamas, kad jo apskritai nėra už ką mylėti.
Dideli pokyčiai sukelia nesaugumo jausmą. Vaikui atrodo, kad mylimas žmogus gali išeiti bet kada, o namų stabilumas – trapus. Tai skatina vaiko bejėgiškumą, sukelia žemesnį savęs vertinimą.

7. KUO GALI PADĖTI PEDAGOGAI IR TĖVAI?

Išgyvenant krizę svarbu, kad būtų suteikta neatidėliotina pagalba. Pedagogo vaidmuo reikšmingas pirmiausia todėl, kad prasidėjus nesklandumams namuose, pedagogai pirmieji gali pastebėti, kad vaikas pasikeitęs. Pakinta vaiko elgesys, jis dažniau yra liūdnas, prislėgtas, išsiblaškęs. Staiga pablogėja vaiko mokymasis, jis nebesistengia atlikti įvairių užduočių, nebesidomi pasiekimais. Pedagogas turėtų pasikalbėti su vaiku ir jo tėvais, aptarti, kas galėjo lemti šiuos pasikeitimus. Reikia pabandyti pakalbėti ir apie pačias skyrybas, o jei prireiks suteikti ir profesionalią psichologo ar kito specialisto pagalbą.Tėvai visų pirma privalo viską gerai paaiškinti vaikui. Išėjęs vienas iš tėvų turi palaikyti nuolatinį ryšį, atostogauti kartu, dažnai paskambinti, domėtis mokslo reikalais, nepamiršti gimtadienių, ar kitų svarbių švenčių.

LITERATŪRA

1. Afanasjava T. Šeima. – Kaunas, 1986.
2. Bajoriūnas J. Šeimos edukologija. – Vilnius, 1996.
3. Bikulčius J. Šeimyninio gyvenimo darna ir jos išsaugojimo paslaptys. – Kaunas, 1996.
4. Kurienė A., Pivorienė R. V. Būkime atidūs – vaiką ištiko bėda. – Vilnius, 2000.
5. Leliūgienė I. Socialinio pedagogo(darbuotojo) žinynas. – Kaunas, 2003.
6. Litvinienė J. Šeima – vaiko ugdymo institucija. – Klaipėda, 2002.
7. Miškinis A. Pokalbiai su tėvais. – Vilnius, 1987.
8. Priešmokyklinio ugdymo turinio įgyvendinimas. Metodinės rekomendacijos. – Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija, 2004.
9. Psichologija tau // Tėvų skyrybos ir vaikas. – T. 4 (1998) , p. 13-14.
10. Psichologija tau // Vaikai ir skyrybos. – T.2 (1998) , p. 7-9.

Leave a Comment