Šiuolaikinis aukštasis mokslas Lietuvoje ir pasaulyje

1150 0

Turinys 2

Operacinių sąvokų ir terminų žodynas 3

Lentelių sąrašas 4

Paveikslų sąrašas 4

Įvadas 5

1.Aukštojo mokslo pagrindas 5

2 Aukštojo mokslo masiškumas, nuolatinio mokymosi koncepcija bei Lietuvos švietimo klasifikacija 7

2.1 Ar aukštasis mokslas masinis? 8

2.1.1 Aukštojo mokslo mastai 8

2.1.2 Aukštojo universitetinio išsilavinimo įgijimas 9

2.1.3 Aukštojo mokslo kokybė 10

2.2 Mokymasis visą gyvenimą lygis: Lietuvoje ir Europoje 14

2.3 Lietuvos švietimo klasifikacija 15

3. Kuris aukštojo mokslo modelis tinka Lietuvai? 15

4.Lietuvos aukštojo mokslo reformos principai 18

Išvados 21

Diskusijai: 22

Literatūra: 23

Priedai 24Operacinių sąvokų ir terminų žodynas

Išsilavinimas – Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pripažinta, asmens tam tikro lygio brandą liudijanti kompetencija, žinios, įgūdžiai, gebėjimai ir vertybinės nuostatos.(http://www.smm.lt/teisine_baze/docs/istatymai/i-1489.htm)

Kompetencija – mokėjimas atlikti tam tikrą veiklą, remiantis įgytų žinių, įgūdžių, gebėjimų, veertybinių nuostatų visuma. (http://www.smm.lt/teisine_baze/docs/istatymai/i-1489.htm)

Kvalifikacija – įstatymų, Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos teisės aktų nustatyta tvarka pripažintas mokėjimas ir teisė verstis tam tikra profesine veikla. (http://www.smm.lt/teisine_baze/docs/istatymai/i-1489.htm)

Savišvieta – nuolatinis savarankiškas mokymasis, kuris remiasi asmens iš įvairių šaltinių gaunamomis žiniomis ir jo praktine patirtimi. (http://www.smm.lt/teisine_baze/docs/istatymai/i-1489.htm)

Specialiųjų programų lėšos – programoms ir projektams fizinių ir juridinių asmenų skirtos lėšos, parama, mokestis už švietimą ir kitas paslaugas. (http://www.smm.lt/teisine_baze/docs/istatymai/i-1489.htm)

Studentas – asmuo, studijuojantis pagal aukštesniųjų ir aukštojo mokslo studijų programas. (http://www.smm.lt/teisine_baze/docs/istatymai/i-1489.htm)

Ugdymas – mokymas, lavinimas, įgūdžių, gebėjimų ir vertybinių nuostatų formavimas. (http://www.smm.lt/teisine_baze/docs/istatymai/i-1489.htm)

Universitetai – šis terminas įvvardija visų tipų aukštojo mokslo įstaigas, kurios leidžia įgyti atitinkamo lygio kvalifikaciją ar diplomus, nesvarbu, kaip jie būtų vadinami šalyse dalyvėse. Sprendimą dėl šių įstaigų renkamumo priima pačių šalių dalyvių kompetentingos institucijos.( (http://www.durys.org/zinynas/kultura_ir_svietimas4.htm)Lentelių sąrašas

1lentelė Studentai pagal studijų rūšis 2000 – 2003m.m.(skaičius) 8

2lentelė Asmenų, un

niversitetuose baigusių įvairias aukštojo mokslo pakopas, skaičius. 9

3lentelė Vyrų ir moterų, baigusių aukštąjį mokslą universitetuose, skaičius ir pasiskirstymas 2002m. (%) 10

4lentelė Geriausi Pasaulio universitetai (1 – 50) 12Paveikslų sąrašas

1pav. Aukštojo mokslo, žinių ir visuomenės grandininis ryšys 5

2pav.Aukštojo mokslo, žinių ir visuomenės sąveika 6

3pav. Universitetų studentai pagal studijų formas 2000 – 2003m.m.(%) 9

4pav. Mokymasis visą gyvenimą lygis Europos šalyse 2002m (švietimo ir profesinio mokymo veikloje dalyvavusių 25 – 64 metų gyventojų%) 14Įvadas

Šiuolaikinio aukštojo mokslo padėtis yra svarbi kiekvienam Lietuvos piliečiui. Išprususi ir kultūringa visuomenė – tai ne vien įvaizdis, bet ir gera ekonomika, stabili visuomenė ir daug kitų faktorių. Lietuvoje intensyviai vykdoma aukštojo mokslo reforma, todėl svarbu analizuojant bei lyginant duomenis, įvertinti ar pasiekta norima studijų kokybė, ko galime pasimokyti iš kitų pasaulyje jau sukurtų ir įgyvendintų švietimo reformų.

Tikslas – remiantis klasikiniais bei šiuolaikiniais aukštojo mokslo principais beei Barnett metodologija, apžvelgti pasaulio aukštojo mokslo ypatumus ir modelius, aptarti Lietuvos švietimo klasifikaciją, įvertinti aukštojo mokslo būklę, masiškumo ir kokybės problemas, bei paanalizuoti Lietuvos aukštojo mokslo reformos principus.

Šiuo metu daug diskutuojama apie švietimo reformą, publikuojami įvairūs žmonių pasisakymai, pateikiami interviu, kur kalbama apie visuotinį švietimą, vidurinių mokyklų bei aukštųjų mokyklų padėtį Lietuvoje. Medžiagos apie aukštųjų mokyklų padėtį Lietuvoje ir pasaulyje nesunku rasti internete.1.Aukštojo mokslo pagrindas

Nuo seno yra vertinamas išprusęs žmogus. A.Gaižutis savo straipsnyje rašė, jog „be dvasinės riterystės, talentingų ir
r nepakartojamų asmenybių, vargu ar visuomenė galėtų turėti kokią nors ateitį“(2, p.7). Reikia siekti mokslo, įgyti tinkamą kvalifikaciją ir visą gyvenimą tobulėti, kad turėtum tinkamą kompetenciją.

Pasaulinėje aukštojo mokslo praktikoje buvo įprasta, kad aukštasis mokslas yra visuomenės „viršūnėje“ ir ją įtakoja. Man patiko Barnett pavaizduota „grandinė“ (1pav.).

1pav. Aukštojo mokslo, žinių ir visuomenės grandininis ryšys

Šis grandininis ryšys atspindi klasikinę aukštojo mokslo padėtį visuomenėje, kada universitetuose sukurtos žinios buvo visuomenės vystymosi kelrodis.

XXa. pab. Žmonija pasiekė aukštą technologijos išsivystymo lygį. Daug dėmesio skiriama informacijai, kurios kiekis sparčiai didėja. Informacijos, žinių visuomenėje, žmonės jaučia nuolatinio mokymosi poreikį. Tęstinio ugdymo, mokymosi visą gyvenimą koncepcijos, lemia didelius švietimo sistemos pokyčius. Taip pat ryškiai keičiasi viskas ir aukštajame moksle. „Pradeda nusistovėti nauji visuomenės ir jos švietimo sistemos ryšiai. Naują aukštojo mokslo, jo kuriamų žinių ir visuomenės sąveiką vaizdžiai išreiškia Barnett trikampis (2 pav.).

2pav.Aukštojo mokslo, žinių ir visuomenės sąveika

Šio Barnett trikampio elementų sąveika yra interaktyvi ir išreiškiama šiais ryšiais:

1a. aukštajame moksle yra kuriamos žinios; universitetai yra linkę akcentuoti fundamentaliąsias žinias;

1b. naujai sukurtos žinios po kurio laiko, patikrintos realiame gyvenime, tampa akademinėmis ir grįžta į universitetus naujų studijų programų, kursų, „vadovėlinių tiesų“ pavidalu;

2a. visuomenė tikisi iš aukštojo mokslo konkrečiai aukšto lygio profesinei veiklai parengtų specialistų;

2b. aukštasis mokslas įtakoja visuomenės vystymąsi ne ti

ik užtikrindamas aukšto lygio profesionalų parengimą, bet taip pat teikdamas jiems visapusišką išsilavinimą;

3a. visuomenė išreiškia pakankamai selektyvų požiūrį naujai kuriamoms žinioms: ji daugiau akcentuoja taikomojo pobūdžio žinias;

3b. naujos žinios yra dvejopo pobūdžio: fundamentaliosios ir taikomosios. Abiejų tipų žinios turi reikšmės visuomenei: taikomojo pobūdžio žinios daugiau įtakoja „kasdieninį“ jos gyvenimą, tuo tarpu fundamentaliosios žinios kartais sukelia netgi revoliucinius, esminius pokyčius“.( 1, p.286).

Šis Barnett trikampio požiūris nėra vienareikšmis, t.y. konkrečios šalies aukštajame moksle tam tikromis aplinkybėmis gali būti ir kitaip. Pavyzdžiui, „Lietuvoje 1991 – 1993 metais buvo sumažėjęs visuomenės poreikis studijoms aukštosiose mokyklose. Akademinė bendrija buvo netgi nusigandusi: ar lietuviai tik nesiruošia tapti mažaraščiais prekeiviais, besibastančiais po pasaulį?“ (1, p. 287). Po kurio laiko paaiškėjo, kad praturtėję naujieji turtuoliai netrukus bankrutuodavo, tuo patvirtindami žinių svarbą įvairiapusiame visuomenės gyvenime. Taigi kyla klausimas: gal Lietuvoje nereikia kurti fundamentaliųjų mokslo žinių, o jas „pasiskolinti“ iš išsivysčiusių šalių? Taip galima būtų nemažai sutaupyti finansų. Šiuo metu yra daug mokslo sričių, kur fundamentaliosios žinios perimamos iš kitų šalių, bet tai tik patvirtina Barnett trikampio universalumą, bei šiuolaikinio aukštojo mokslo tarptautiškumą. Tačiau yra mokslo sričių, „kuriose būtina atlikti fundamentaliuosius tyrimus: tai visų pirma lietuvių kalba ir literatūra, etnologija, istorija. Taip pat aktualūs socialinių mokslų tyrimai, leidžiantys patikrinti Vakarų šalyse sukurtų teorijų universalumą, veiksmingumą iki ši
iol ten netyrinėtose, unikaliose perėjimo į rinkos ekonomiką ir demokratinę visuomenę sąlygose.“ (1, p.287). Tai ir yra daroma Lietuvoje. Kuriamos socialinių mokslų studijų programos, tokių kaip vadybos, biznio administravimo, ekonomikos, edukologijos ir panašiai. O anksčiau tai jų nebuvo. Pastebėta, kad nemažai socialinių mokslų žinių Lietuvoje veikia kitaip nei kitose šalyse. Gal šios socialinės sąlygos taps fundamentalaus socialinių mokslų vystymos.i stimulu?

Nagrinėjant fundamentaliųjų tyrimų galimybes mūsų nedidelėje valstybėje, reiktų įvertinti ne tik išlaidas, bet ir gaunamą naudą, kuri ypač pasireiškia intelektualinio ugdymo procese, bei įtakoja visuomenės ir pasaulio bendruomenę. Tai įrodo fundamentaliųjų mokslo tyrimų reikalingumą, bei Barnett trikampio universalumą.2 Aukštojo mokslo masiškumas, nuolatinio mokymosi koncepcija bei Lietuvos švietimo klasifikacija

Aukštasis mokslas visais laikais buvo prestižo dalykas – tokie specialistai buvo ypatingai vertinami darbdavių, jiems buvo mokamas didesnis atlyginimas, nes aukštąjį išsilavinimą įgiję asmenys pasižymėjo aukštesnės kokybės žiniomis. Tačiau šiandien situacija iš esmės pasikeitė.

Dažnai spaudoje tenka surasti nuostabą keliančius skelbimus, kad reikalinga sekretorė, kuri turėtų aukštąjį išsilavinimą. Deja, pažvelgus į Lietuvos aukštojo mokslo sistemą ir darbo rinką, viskas greitai paaiškėja.

Šiandien Lietuvoje veikia septyniolika aukštąjį universitetinį išsilavinimą teikiančių įstaigų – universitetų, akademijų. Tačiau pagal UNESCO rekomendacijas vienam milijonui gyventojų turėtų tekti viena aukštoji mokykla.

Mano nuomone, Lietuvoje turėtų būti mažiau aukštųjų mokyklų. Tačiau dabartinius universitetus greičiau galima būtų pavadinti fabrikais, dirbančiais konvejeriniu principu, o ne rimtais universitetais, ruošiančiais aukštos klasės specialistus. To priežastis – universitetai tapo visiškai neberibojami, akademinės laisvės principas Lietuvoje išsivystė į absoliučią anarchiją. Universitetai priruošia nesuskaičiuojamas galybes specialistų, kuriuos darbdaviam reikia perkvalifikuoti, apmokyti, kadangi tokios srities specialistai nereikalingi. Nors gimstamumas mažėja, vaikų skaičius mokyklose – taip pat, tačiau mokytojai labai sėkmingai štampuojami.

Studijų sistemoje reikalingos esminės reformos. Mano siūlymu, turėtų likti daugiausia penki universitetai. Turėtų būti sudarytos sąlygos steigtis privatiems universitetams, kurie galėtų konkuruoti dėl valstybės finansuojamų vietų. Dabartinė studijų finansavimo sistema ydinga, kadangi visiškai neskatina tobulėti – juk valstybė vis tiek sumokės už valstybės finansuojamas vietas. Tačiau pinigai turėtų būti skiriami ne valstybės finansuojamoms vietos, o geriausiai besimokiusiems bei valstybinius egzaminus išlaikiusiems studentams, kad jie galėtų rinktis jiems patinkančias studijų programas bei žinotų, kad pabaigę tą studijų programą bus paklausūs darbo rinkoje. Tai būtų panašu į moksleivio krepšelio modelį, šiuo metu įgyvendinamą vidurinio mokymo sistemoje.2.1 Ar aukštasis mokslas masinis?

Aukštasis mokslas pasidarė masinis reiškinys. Kartais atrodo ir paprasti patarnautojai privalės mokėti anglų kalbą, turėti aukštąjį neuniversitetinį ar universitetinį išsilavinimą. Bet ar tikrai to reikia? Kokie dabartinio aukštojo mokslo mastai?2.1.1 Aukštojo mokslo mastai

Vis daugiau šalies gyventojų siekia aukštojo mokslo. Tai rodo aukštojo mokslo išplėtojimo lygį ir valstybės sudaromas sąlygas studijuoti, tai yra siekti aukštojo išsilavinimo. Aukštojo mokslo mastai netiesiogiai rodo visuomenės kultūros brandos lygį, atskleidžia darbo rinkos poreikį po viduriniam išsilavinimui, visuomenės poreikį lavintis.

2000 – 2001 2001 – 2002 2002 – 2003

Neuniversitetinėse studijose

Bakalauro studijose

Vientisosiose studijose –

72034

5398 10377

81546

5582 26236

91737

5846

Specialiosiose profesinėse studijose 2047 1883 1621

Magistrantūroje 12769 14602 16654

Rezidentūroje 1288 1188 1507

Doktorantūroje ir meno aspirantūroje 2057 2112 2183

Iš viso 95593 117290 145784

1lentelė Studentai pagal studijų rūšis 2000 – 2003m.m.(skaičius)

Kaip matyti iš lentelės „2002–2003 m. m. kolegijose ir universitetuose mokėsi 145,8 tūkst. studentų. Bendras universitetų studentų skaičius visose studijų pakopose auga: 2000–2001 m. m. universitetuose mokėsi 95 593, 2001–2002 m.m. – 106 913, 2002–2003 m.m. – 119 574 studentai. Nuo 1995–1996 m.m. iki 2002 – 2003 m.m. studentų skaičius visose studijų pakopose išaugo daugiau nei du kartus.

2002–2003 m.m. bakalauro studijose mokėsi 91 737 (76,7%) studentų. Vientisosiose studijose – 5 846 (4,9%), specialiosiose profesinėse studijose – 1 621 (1,3%), magistratūroje – 16 654 (14,0%), rezidentūroje – 1 507 (1,3%), doktorantūroje ir meno aspirantūroje – 2 183 (1,8%) studentai. Per 2000–2003 m. laikotarpį augo bakalauro studijų bei magistratūros studijų mastai, tuo tarpu vientisųjų studijų ir specializuotų profesinių studijų poreikis mažėjo.

Kolegijose (neuniversitetinėse studijose) 2002 – 2003 m. m. mokėsi 26 210 studentų (2001 – 2002 m. m. – 10 377).“ (8)

Duomenys išreikšti procentais:

3pav. Universitetų studentai pagal studijų formas 2000 – 2003m.m.(%)2.1.2 Aukštojo universitetinio išsilavinimo įgijimas

Asmenų, įgijusių aukštąjį universitetinį išsilavinimą, skaičius ir jo pokyčiai rodo šalies aukštojo mokslo išplėtojimo lygį, valstybės sudaromas sąlygas studijuoti bei studijų motyvaciją.

Statistikos duomenimis remiantis „asmenų, baigiančių aukštąjį mokslą universitetuose, skaičius kasmet didėja: lyginant su 1996 m., 2002 m. jis padidėjo 7 tūkst. Ligi šiol auga pagrindines, arba pirmos pakopos, studijas baigiančiųjų skaičius: per vienerius metus jis padidėjo nuo 11,6 tūkst. iki 12,7 tūkst. Antros pakopos studijas baigusiųjų skaičius, sparčiai augęs iki 2001 m. (tais metais baigė 6 895 asmenys), 2002 m. sumažėjo iki 6 672.

Mokslo metai 1995 – 1996 1999 – 2000 2000 – 2001 2001 – 2002

Asmenys įgiję aukštąjį universitetinį išsilavinimą 12366 14899 1741 19377

2lentelė Asmenų, universitetuose baigusių įvairias aukštojo mokslo pakopas, skaičius.

Statistikos departamento duomenimis, iš visų asmenų, 2002 m. įgijusių aukštąjį universitetinį išsilavinimą, 62,6% sudaro moterys, 37,4% – vyrai. Moterų dalis didesnė visose trijose pakopose.“ (8)

Vyrų Moterų Iš viso

I pakopa 4837

(38,1%) 7868

(61,9%) 12705

(100%)

II pakopa 2418

(36,2%) 4254

(63,8%) 6672

(100%)

III pakopa 420

(36,1%) 743

(63,9%) 1163

(100%)

3lentelė Vyrų ir moterų, baigusių aukštąjį mokslą universitetuose, skaičius ir pasiskirstymas 2002m. (%)

Spartūs pokyčiai ir vystymasis verčia nuolat siekti naujų žinių ir įgūdžių, o jau įgautas – tobulinti visą savo gyvenimą. Nuolatinis mokymasis yra viena iš pagrindinių sąlygų, padedančių visą gyvenimą išlikti darbingam.

Be to, „mokslas svetimoje šalyje plečia akiratį ir padeda įsigyti ypatingai svarbų tarptautinį kompetentingumą. EURES profesinio mobilumo portalo rubrika „Mokymas“, už kurią yra atsakingas Europos Komisijos paslaugų tinklalapis PLOTEUS, informuoja apie mokslo ir profesinio rengimo galimybes visoje Europoje: aukštųjų mokslo įstaigų svetaines, mokymo kursų ir mokyklų duomenų bazes ir kt.“(10)2.1.3 Aukštojo mokslo kokybė

Ar aukštasis mokslas atitinka reikiamą studijų kokybę? Viena studentė rašo, jog „šiuo metu mokausi Lietuvos teisės universitete magistratūroje. Galiu drąsiai teigti, kad universitete neįvyksta apie pusę paskaitų, kurios turėtų vykti. Kai kurių dėstytojų kvalifikacija labai abejotina, kadangi kartais studentai žino daugiau, negu gali pasakyti dėstytojas. Žinoma, yra gerų dėstytojų, kurie nuoširdžiai ruošiasi paskaitoms ir seminarams, kurie stengiasi, kad studijos būtų įdomios. Tačiau, deja, tokių yra mažuma. Daugelis dėstytojų nesugeba sudominti savo dalyku, o kai kurie net nesistengia to daryti. Seminarai grindžiami klausimų – atsakymų principu, kai studentai pakartoja tai, ką girdėjo per paskaitą, nevyksta jokių diskusijų, jokių praktinių užduočių. Tai, mano manymu, yra lengviausias kelias – nereikia dėstytojui eikvoti savo laiko bei dėti pastangų galvojant, kaip įdomiai organizuoti seminarą. „ (9).

Naujokaitytė U. savo straipsnyje „Lietuvos ir pasaulio universitetai: ką rodo reitingai?“ pateikia 50 geriausių pasaulyje universitetų sąrašą.

Vieta Institucija Šalis

1. Harvard Univ JAV

2. Stanford Univ JAV

3. Univ Cambridge Didžioji Britanija

4. Univ California – Berkeley JAV

5. Massachussetts Inst Tech (Mit) JAV

6. California Inst Tech JAV

7. Princeton Univ JAV

8. Univ Oxford Didžioji Britanija

9. Columbia Univ JAV

10. Univ Chicaqo JAV

11. Yale Univ JAV

12. Cornell Univ JAV

13. Univ California – San Dieqo JAV

14. Tokyo Univ Japonija

15. Univ Pennsylvania JAV

16. Univ California – Los Anqeles JAV

17. Univ California – San Francisco JAV

18. Univ Wisconsin – Madison JAV

19. Univ Michiqan – Ann Arbor JAV

20. Univ Washinqton – Seattle JAV

21. Kyoto Univ Japonija

22. Johns Hopkins Univ JAV

23. Imperial Coli London Didžioji Britanija

24. Univ Toronto Kanada

25. Univ Coll London Didžioji Britanija

26. Univ Illinois – Urbana Champaiqn JAV

27. Swiss Fed Inst Tech – Zurich Šveicarija

28. Washinqton Univ – St. Louis JAV

29. Rockefeller Univ JAV

30. Northwestern Univ JAV

31. Duke Univ JAV

32. New York Univ JAV

33. Univ Minnesota – Twin Cities JAV

34. Univ Colorado – Boulder JAV

35. Univ California – Santa Barbara JAV

36. Univ British Columbia Kanada

37. Univ Texas Southwestern Med Center JAV

38. Vanderbilt Univ JAV

39. Univ Utrecht Olandija

40. Univ Texas – Austin JAV

41. Univ Paris 06 Prancūzija

42. Univ California – Davis JAV

43. Pennsylvania State Univ – Univ Park JAV

44. Rutqers State Univ – New Brunswick JAV

45. Tech Univ Munich Vokietija

46. Karolinska Inst Stockholm Švedija

47. Univ Edinburqh Didžioji Britanija

48. Univ Paris 11 Prancūzija

49. Univ Pittsburqh – Pittsburqh JAV

50 Univ Southern California JAV

4lentelė Geriausi Pasaulio universitetai (1 – 50)

Kaip matyti iš lentelės, „nei viena Lietuvos universitetinė aukštoji mokykla į elitinių universitetų gretas nepateko“ (5, p.3). Čia pasaulio aukštojo mokslo institucijos sugrupuotos pagal tokius kriterijus: aukštojo mokslo kokybę, universitetų fakultetuose vykstančio mokslinio bei tiriamojo darbo rezultatus (suskaičiuojami Nobelio premijos laureatai, daugiausiai cituojami tyrinėtojai), straipsnius, išspausdintus svarbiausiuose periodiniuose moksliniuose leidiniuose (“Nature and Science”), vertinami aukštojo mokslo institucijos akademiniai pasiekimai atsižvelgiant į institucijos dydį (straipsnį skaityti 5priede).

Mūsų šalyje stojančiųjų į universitetus skaičius didėja. Vertėtų pamąstyti apie studentų skaičių, kadangi kiekybė griauna kokybę – visgi aukštasis mokslas turėtų tapti elitiniu, o ne masiniu dalyku. Daugelis pasakys, kad be aukštojo mokslo šiuo metu neįmanoma susirasti darbo. Tačiau ar ne milžiniškas studentų skaičius nulėmė tai, kad darbdavys reikalauja, jog net sekretorė ar valytoja turėtų aukštąjį išsilavinimą?

Prof. V.Daujočio nuomone, „visa Lietuvos aukštojo mokslo sistema yra panaši į “apverstą piramidę”, kuri reikalauja neproporcingo lėšų paskirstymo“.(12) Visame pasaulyje didžiausias studentų skaičius koncen.truojasi kolegijose ar vienpakopėse neuniversitetinio ugdymo aukštosiose mokyklose. Lietuvoje – atvirkščiai: kuriamos naujos magistrantūros ir doktorantūros programos, plečiami esami universitetai, kasmet priimant vis didesnį skaičių studentų. Deja, aukštojo mokslo masiškumas riboja studijų kokybės didėjimo galimybes. Tačiau „tokie šiandieną įtakingi politikai kaip Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas R. Pavilionis, dar vadovaudamas Vilniaus universitetui dėjo visas pastangas, kad neuniversitetinių aukštųjų mokyklų (kolegijų) plėtra būtų kiek įmanoma stabdoma. Tad gal ir neturėtume stebėtis, kad aukštojo mokslo finansavimo perspektyvos ganėtinai niūrios“(12).

G.Valinčius straipsnyje „Aukštasis mokslas arba bandelės su pjuvenomis“ pasisako apie studijų kokybę, bei lygina studentų ruošimą su bandelių kepimu (žiūrėti 1priede).

Mokslo ir studijų kokybės vertinimas Lietuvoje pradėtas 1995 metais įsteigus Studijų kokybės vertinimo centrą (toliau – Centras). Šio Centro viena iš funkcijų yra organizuoti Lietuvos aukštųjų mokyklų studijų kokybės vertinimą. Be abejo, studijų kokybe buvo rūpinamasi ir anksčiau. Tačiau tai atliko pačios aukštosios mokyklos. 1995 m. įsteigtas Studijų kokybės vertinimo centras, jau buvo nuo aukštųjų mokyklų nepriklausoma institucija, organizuojanti išorinį mokslo ir studijų kokybės vertinimą. Iš kitų institucijų kviečiami ekspertai į vertinamąjį objektą gali pažvelgti kritiškiau, pamatyti tuos trūkumus, kurių gali nepastebėti vertinamos institucijos darbuotojai, vykdantys studijų programas ar besirūpinantys jų kokybe.

Viename internetiniame puslapyje rašoma, kad „numatytoms vertinti institucijoms ar jų padaliniams pateikiama metodika kaip ekspertiniam vertinimui parengti savianalizės (savęs įsivertinimo) suvestinę. Studijų kokybės vertinimo centras organizuoja seminarus, rengia įvairią padalomąją medžiagą, nuolatos konsultuoja telefonu, elektroniniu paštu savianalizės suvestinės rengimo, vertinimo eigos klausimais“ (11).

Vėliau pateiktos savianalizės suvestinės vertinimui Studijų kokybės vertinimo centras, remdamasis Mokslo ir studijų institucijų vertinimo taisyklėse nustatytais kriterijais, suformuoja ekspertų grupes iš mokslo ir studijų institucijų, ministerijų ir kitų valstybės institucijų ir įstaigų, profesinių draugijų, kūrybinių organizacijų darbuotojų, kurių mokslinė ir pedagoginė veikla yra aktyvi ir rezultatyvi.

Taigi „baigiamosios vertinimo išvados yra viešai skelbiamos Studijų kokybės vertinimo centro informaciniuose leidiniuose. Mokslo ir studijų institucijos per nustatytą laikotarpį turi ištaisyti ekspertų pastebėtus trūkumus. Itin prastos kokybės mokslo ir studijų institucijos (jos padalinio, studijų programų ir pan.) veikla gali būti apribojama arba net visiškai nutraukiama. Siekdamos išvengti nepalankių vertinimų institucijos turi stengtis savo veiklą padaryti racionalia, rūpintis jos kokybe“. (11)2.2 Mokymasis visą gyvenimą lygis: Lietuvoje ir Europoje

Atėjus technikos amžiui atsirado nuolatinio mokymosi poreikis. Norint neprarasti įgytos kvalifikacijos, reikia žengti koja kojon su naujaisiais mokslo pasiekimais. Ar Lietuvoje aktuali mokymosi visą gyvenimą koncepcija?

Norint įvertinti kiekybinį mokymosi visą gyvenimą lygio rodiklį Europos sąjungos šalyse, apklausiami 25–64 metų gyventojai. Jie dalyvavo mokomojoje veikloje per keturias savaites iki atliekant tyrimą ir pateikiama procentinė dalis tyrimo rezultatų. „Šis rodiklis turi atskleisti mokymosi prieinamumą įvairaus amžiaus gyventojams ir visuomenės mokymosi lygį. Duomenys gaunami iš darbo jėgos tyrimų.

4pav. Mokymasis visą gyvenimą lygis Europos šalyse 2002m (švietimo ir profesinio mokymo veikloje dalyvavusių 25 – 64 metų gyventojų%)

Eurostato duomenimis, 2002 m. ES šalyse mokymosi visą gyvenimą lygis sudarė vidutiniškai 8,4%. Kaip matyti iš grafiko daugiausia mokėsi Didžiosios Britanijos (22,3%) ir Skandinavijos šalių (18,4–18,9%) gyventojai, mažiausiai – Pietų Europos šalys (Graikijos – 1,2%, Prancūzijos – 2,7%, Portugalijos – 2,9%). Daugumoje šalių kandidačių mokymosi visą gyvenimą lygis atitinka Pietų Europos šalių lygį, išskyrus Slovakiją, Latviją ir Čekiją. Lietuvoje 2002 m. mokėsi 3,3% 25–64 metų gyventojų. Žemą mokymosi lygį gali lemti ne tik nedidelė mokymosi motyvacija ir neigiamas darbdavių požiūris į darbuotojų mokymąsi, bet ir neišplėtota švietimo paslaugų sistema bei informacijos apie ją trūkumas.

Atviros mokymosi aplinkos, tai yra demokratiškos, lengvai prieinamos ir lanksčios švietimo bei profesinio mokymo sistemos, padidinsiančios mokymosi prieinamumą, sukūrimas yra vienas pagrindinių Europos Sąjungos uždavinių kuriant žinių visuomenę.“ (8).

Lietuvoje mokymosi visą gyvenimą koncepcija tik neseniai atrasta ir manyčiau ateityje daugiau gyventojų užsiims savo savišvieta ir tobulėjimu. Apie aukštojo mokslo svarbą žmogaus gyvenime, kūryboje ir raidoje rašo Vilniaus universiteto dr. Paulius V. Subačius (žiūrėti 2 priedą).2.3 Lietuvos švietimo klasifikacija

Neretai kyla klausimas, kam išvis reikalinga klasifikacija. Taigi „Lietuvos švietimo klasifikacija sudaryta tam, kad ja remiantis būtų galima rinkti, apdoroti ir pateikti Lietuvos ir tarptautiniu mastu lygintinus rodiklius ir statistinius duomenis apie švietimą Lietuvoje. Kad surinktus duomenis būtų nesunku pateikti tarptautinėms organizacijoms.“(4, p. 5).

Lietuvos švietimo klasifikacijoje yra išskirti 8 programos lygmenys. (žiūrėti 3 priedą). Mane domino lygmens – aukštasis mokslas programų tipai. Lietuvos švietimo klasifikacijoje išskirti tokie aukštojo mokslo programų tipai:

1. Bakalauro studijų programos.

2. Magistratūros programos.

3. Universitetinės pagrindinių profesinių studijų programos.

4. Specializuotų profesinių studijų programos.

5.Nuosekliųjų studijų programos, kurių baigimas prilyginamas magistro kvalifikaciniam laipsniui.

6. Rezidentūros programos.

7. Neuniversitetinių aukštųjų studijų programos.

8. Studijų atnaujinimo programos.

9. Neformaliojo suaugusiųjų švietimo programos.

Lietuvos švietimo klasifikacijoje išskiriami kiekvienos programos pagrindiniai bei papildomi kriterijai, reikalavimai pedagogams bei programos turinys. (žiūrėti 4 priedą).3. Kuris aukštojo mokslo modelis tinka Lietuvai?

Dažnai užduodamas klausimas: kaip suprasti frazę šiuolaikinis aukštasis mokslas? Jucevičienė aukštąjį mokslą nusako kaip „trečiojo edukacinio lygio posistemę – universitetus bei kitas aukštąsias mokyklas, į kuriuos studijuoti priimami baigusieji vidurines mokyklas“ (1, p.288). Panašios nuostatos laikomasi ir Europoje, kur reikalaujama, kad stojantysis į aukštąją mokyklą turėtų vidurinį išsilavinimą, bet į jo įgijimo kelius žiūrima lanksčiai: išsilavinimas gali būti įgytas tiek formaliu, tiek savarankišku keliais. Aukštasis mokslas dažniausiai nusakomas kaip ugdymo aukščiausias lygmuo, apimantis mokslinius tyrimus, bendrąjį ir profesinį ugdymą bei asmenybės tobulinimą. Profesinio ugdymo terminas vartojamas, siekiant išryškinti fundamentalesnį parengimą profesinei veiklai. Šiuo metu atsirado tam tikra painiava, nes terminas profesinis rengimas, pradėjus reikštis žinių visuomenės požymiams ir švietime įsigalint mokymosi visą gyvenimą bei tęstinio ugdymo koncepcijoms, įgijo plačią ir fundamentalią prasmę: jis pradeda reikšti žmogaus nuolatinį rengimą konkrečiai, nuolat besikeičiančiai darbo vietai technologine, socialine prasmėmis. Todėl kai kalbama apie pagrindines profesines studijas aukštojoje mokykloje, vartojamas terminas profesinis ugdymas, tuo lyg pabrėžiant jo fundamentalųjį pradmeniškumą, tačiau kai kalbama apie aukštojo mokslo profesinio ugdymo ir profesinio tobulinimo funkcijų realizavimo pilnatvę vartojamas terminas profesinis rengimas, mintyje turint jo šiuolaikinę sampratą. Taigi profesinis rengimas aukštajame moksle suprantamas plačiąja prasme – tai žmonių ugdymas aukštos kvalifikacijos reikalaujančioms ir nuolat tobulėjančioms darbo vietoms visuomenėje.

Gellert nagrinėja pagrindinius europietiško aukštojo mokslo modelius -britų, vokiečių ir prancūzų. Britų modelyje pabrėžiamas asmenybės tobulinimas (tai akcentuojama ir Platono aukštojo mokslo idėjoje), vokiečių modelyje – moksliniai tyrimai, prancūzų – profesinis ugdymas.

XX a. II pusėje vykę technologiniai, informaciniai ir socialiniai pokyčiai sukėlė tam tikrų modifikacijų būtinumą vokiečių ir prancūzų aukštojo mokslo modeliuose.

Vilhelm von Humboldt principai išlieka vokiečių modelio teoriniu pagrindu, „tačiau jo klasikinės idėjos laisviau traktuojamos šiuolaikiniame aukštojo mokslo supratime: “susitaikyta” su institucinio binariškumo realybe – su tuo, jog aukštojo mokslo sistemoje šalia universitetų egzistuoja ir neuniversitetinės aukštosios mokyklos, tuo aukštajame moksle pripažįstant ir mokslinės veiklos diversiškumą, t.y. šalia fundamentaliųjų tyrimų – daug pragmatiškesnių tyrimų galimybę“ (1, p.289).

Prancūzų modelis yra griežtai struktūrizuotas, besiremia pagrindiniu požymiu – ar vykdomi/nevykdomi moksliniai tyrimai konkrečioje institucijoje. Prancūziškajame modelyje, lyginant su kitais modeliais: moksliniai tyrimai neretai perkeliami iš universitetų į atskirus mokslo institutus ar centrus. Šis modelis buvo būdingas buvusios Sovietų Sąjungos aukštajam mokslui, kai moksliniai tyrimai buvo atliekami vienose institucijose, o studijos realizuojamos – kitose. Toks modelis buvo ir yra kritikuojamas: „iki šiol dar nė vienos šalies aukštasis mokslas nėra pasiekęs tokio išsivystymo lygio, kad ši segmentacija nesukeltų neigiamų pasekmių sistemos kompetencijos ir jos efektyvumo aspektais. Tačiau ateities aukštojo mokslo vizijoje ryškėja kokybiškai naujos segmentacijos galimybės; jos išreiškiamos stratifikuotos aukštojo mokslo sistemos idėja“ (1, p.289), t.y. remiantis valdymo, informacinių ir kitų technologijų, akademinės kompetencijos, materialinėmis galimybėmis bus galima pasiekti aukštų galimybių aukštajame moksle.

Gellert mano, kad amerikietiškajame aukštojo mokslo modelyje galima aptikti visų trijų europietiškųjų modelių bruožus: pagrindinėse (bakalauro) studijose akcentuojamas liberalus ugdymas, būdingas britų modeliui; prancūziškasis modelis, anot autoriaus, vyrauja profesinėse aukštųjų studijų mokyklose (graduate schools), o akademinės aukštųjų studijų m.okyklos veikia, vadovaujamosios vokiškuoju modeliu.

Šie Gellert pastebėjimai kelia tam tikrų abejonių. Pavyzdžiui, bakalauro studijų lygmenyje liberalusis ugdymas JAV modelyje reikštų, studijų programos individualizavimo, dalykų pasirinkimo pagal interesus galimybę. Taigi asmenybės tobulėjimas yra sąlygojamas studijų programos ir jos realizavimo, tuo tarpu britų modelyje (kitaip vadinamo Oksbridge) asmenybės tobulėjimas įtakojamas ne tik studijų programos, bet ir edukacinės koledžų sistemos, sąlygojančios studentų ir mokslininkų rezidentinį gyvenimo koledže būdą. Būtent jis sukuria unikalią akademinę atmosferą, turinčią ypatingą poveikį asmenybės tobulėjimui. Taigi liberaliojo ugdymo samprata bei jo galimybės JAV aukštojo mokslo modelyje ir klasikiniame britų modelyje yra skirtingi. Kitą vertus, kelia abejonių Gellert teiginys, kad „profesinėse aukštųjų studijų mokyklose yra realizuojamas prancūziškasis modelis“(1, p.290) (reiktų suprasti, kad gilinimąsi tik į profesinę veiklą, o moksliniai tyrimai neatliekami). Galime pastebėti, kad tiek akademinėse, tiek profesinėse aukštųjų studijų , programose (magistrantūroje, doktorantūroje) žymią vietą užima moksliniai tyrimai, o panašių mokslo krypčių šių abiejų rūšių programos gali būti ir dažniausiai yra realizuojamos toje pačioje institucijoje. Taigi galima būtų tvirtinti, kad institucijos, realizuojančios magistrantūros ir doktorantūros programas, didele dalimi veikia, vadovaujamosios vokiškojo, bet ne prancūziškojo modelio idėjomis.

Man buvo įdomu, kurių aukštojo mokslo modelių idėjos atsispindi Lietuvos aukštajame moksle. Pasistudijavus Lietuvos aukštojo mokslo raidą matyti, kad Lietuva penkiasdešimt metų buvo priversta realizuoti sovietinį aukštojo mokslo modelį, kuris struktūros prasme turėjo prancūziškojo modelio bruožų, tačiau studijų programos buvo perdėm ideologizuotos, o tai nebuvo būdinga nė vienam Vakarų modeliui. Atkūrus nepriklausomybę, Lietuvos aukštasis mokslas buvo sparčiai pradėtas reformuoti.

Dabartinė teikiamų laipsnių sistema labiausiai panaši į JAV, nors yra ir tam tikrų skirtumų, pirmiausiai JAV yra trijų lygių akademinių laipsnių sistema (bakalauras, magistras, daktaras), tuo tarpu Lietuvoje įdiegta keturių lygių laipsnių sistema, aiškiai išsiskirianti Į dvi posistemes: kvalifikacinių laipsnių (bakalauro, magistro) ir mokslo laipsnių (daktaro, habilituoto daktaro). Daugiausiai diskusijų kėlė ir kelia ketvirtojo, aukščiausiojo – habilituoto daktaro laipsnio tikslingumas. Be abejo, šio laipsnio gynėjai apeliuoja į Vokietijos modelį. Manau, jog šis laipsnis kurį laiką dar bus aktualus Lietuvoje. Diskutuotina yra tai, ar tikslinga laipsnius išskirti į dvi posistemes, lyg atsiribojant nuo mokslinės veiklos pirmųjų dviejų laipsnių studijose. Tarsi būtų atsisakoma pagrindiniojo Vilhelm von Hurnboldt principo – mokslo ir studijų vienovės – realizavimo bakalauro studijose ir magistrantūroje. Žinoma, kad bakalauro ir kitose pagrindinėse studijose aukštojoje mokykloje akcentuojamas bent jau mokslinės veiklos metodų mokymas, o magistrantūroje – netgi pakankamai savarankiška mokslinė veikla ir jos rezultatas – magistro baigiamasis darbas. Taigi aukštojoje mokykloje visi teikiami laipsniai turinio prasme yra panašūs, nors skiriasi jo lygiu. Manyčiau, jog nebūtina šiuos keturis laipsnius skirstyti į posistemes, o juos vadinti reikėtų taip, kaip ir daugumoje šalių, tarp jų ir Estijoje – akademiniais laipsniais.

1990 – 1995 metų periodą galima vadinti liberaliųjų studijų idėjos diegimo periodu Lietuvos aukštajame moksle. Studijų programos pertvarkomos iš profesinių į universitetines. Studijų programos pasidarė lanksčios, atsirado galimybė jas individualizuoti pagal besimokančiojo poreikius ir interesus. Kai kurios aukštosios mokyklos įdiegė modulių -kreditų sistemą. Ypač buvo akcentuojamos universitetinių studijų programos, daugelis aukštųjų mokyklų tapo universitetais.

Apibendrinant galima pastebėti, kad Lietuvos aukštajame moksle buvo daugiausia realizuota JAV aukštojo. mokslo modelio idėjų, „jas adaptuojant, o ne kopijuojant, atsižvelgiant į šalies dydi, finansinę ir socialinę situaciją, kultūros tradicijas“ (1, p.291).4.Lietuvos aukštojo mokslo reformos principai

Lietuvos aukštojo mokslo reforma rėmėsi šiais trimis pagrindiniais principais: demokratiškumu, dinamiškumu ir integracija.

Aukštasis mokslas, kuriam lemta būti visuomenės vystymosi varikliu, pirmiausia turi tapti demokratišku. „Demokratiškumo principo realizavimas yra ta strategija, kuri nusakoma šiais išvestiniais principais:

• institucinė autonomija;

• mokslininkų akademinė laisvė;

• studentų akademinė laisvė;

• aukštosios mokyklos atvirumas visuomenei“(1, p.292).

Visi išvardinti principai nebuvo realizuojami sovietiniame aukštojo mokslo modelyje, todėl visų pirma buvo reikalinga teisinė bazė. Parengtame Lietuvos Respublikos Mokslo ir studijų įstatyme buvo deklaruoti tiek demokratiškumo, tiek jo išvestiniai principai. Išvestinių principų realizavimo galimybės nustatytos aukštųjų mokyklų Statutuose, taip pat įvairiuose kituose poįstatyminiuose dokumentuose.

Lietuvos aukštojo mokslo Įstatyminėje bazėje per daug abstrakčiai traktuojama institucinė autonomija – ji beveik absoliutizuojama, o įvairių Europos šalių ir JAV geriausia patirtis leidžia teigti, jog visą autonomiją turi tik labai aukštą kompetencijos lygį pasiekę universitetai, o kitos aukštosios mokyklos yra daugiau ar mažiau kontroliuojamos įvairių institucijų. Tobulinant Lietuvos aukštojo mokslo teisinę bazę, institucinės autonomijos laipsnį reikėtų susieti su aukštosios mokyklos kompetencijos lygiu.

Sudėtinga realizuoti mokslininkų ir studentų akademinės laisvės principus. Pastebima, kad labiau linkę išlaisvėti mokslininkai. Studentai dar tik nedrąsiai “dairosi” savivaldos galimybės. Dalis dėstytojų ir studentų jau šiuo metu yra pasiekę laisvės pilnatvės, bet ne visi. Svarbu įžvelgti ypatingą šių dviejų akademinės laisvės principų realizavimo svarbą, nes tik laisvi akademiniai žmonės bus pajėgūs dalyvauti reformavimo veikloje.

Atvirumas visuomenei reiškia žinių, sukauptų aukštajame moksle, atvirumą visuomenei ir visų pirma- aukštųjų mokyklų atvirumą visiems norintiems ir pagal savo kompetenciją galintiems jose studijuoti. Jeigu tradicinis aukštasis mokslas buvo elitinis, tai šiuolaikinis tampa tikrai masiniu. Lietuvoje studentų skaičius tenkantis 1000 gyventojų yra vienas mažiausių Europoje, vadinasi reikia ieškoti įvairiausių būdų, kaip spręsti šią problemą. Nors šis sprendimas, tiesiogiai susijęs su aukštojo mokslo finansavimo didinimu, tačiau galimos ir kai kurios vadybinės, edukacinės priemonės, padidinančios aukštojo mokslo prieinamumą žmonėms.

Racionalus aukštųjų mokyklų tinklo išdėstymas šalyje, taip pat distancinio mokymo organizavimas, leistų aukštajai mokyklai pasiekti tolimiausius kaimo kampelius. Tęstinio ugdymo prasme svarbu, jog „aukštosios mokyklos užtikrintų profesinio rengimo (plačiuoju supratimu, tarp jų – kvalifikacinio tobulėjimo) nepertraukiamumą, steigdamos atitinkamus kvalifikacijos tobulinimo centrus. Tam Europos Sąjunga atveria savo programas, teikiančias papildomą finansavimą ir kvalifikacinę paramą“ (1, p.293). Galimybė padidinti aukštojo mokslo atvirumą, prieinamumą žmonėms yra papildomų, apmokamų studentų vietų valstybinėse aukštosiose mokyklose kūrimas ir privačių mokyklų steigimas.

Dinamiškumas tai antras fundamentalus Lietuvos aukštojo mokslo reformavimo principas. Jis reiškia, „kad sistema, būdama atvira aplinkai, turi dinamiškai keistis, reaguodama į kintančią aplinką. Išvestiniai principai yra šie:

• ryšiai su socialiniais partneriais;

• studijų programų lankstumas“ (1, p.293).

Aukštosios mokyklos turėtų žinoti aplinkos poreikius, jos pokyčius, glaudžiai bendradarbiauti su savo socialiniais partneriais – biznio pasauliu, gamintojais, o taip pat žemesnio lygio ugdymo grandimis, visų pirma – aukštesniosiomis, vidurinėmis mokyklomis.

Studijų programos turėtų būti lankstesnės, t.y. aukštoji mokykla turi sugebėti greitai persiorientuoti, reaguodama į poreikius, lanksčiai konstruodama studijų programas. Tai leidžia atlikti modulių-kreditų sistema, kurią, diegia kai kurios aukštosios mokyklos. Kauno technologijos universite.tas buvo šio proceso iniciatorius. Šalies mastu šis darbas nėra koordinuojamas, o būtent ši veikia tikrai paskatintų reformą. Lietuvos edukologijos mokslininkai turi nemažą patirtį modulinio mokymo srityje, yra netgi išvystę modulinio mokymo teoriją. Reikėtų „Lietuvos aukštajame moksle įdiegti modulių-kreditų sistemą; tai – pirmaeilis, nesunkiai įgyvendinamas uždavinys“ (1, p.294).

Trečiasis fundamentalus reformavimo principas tai integracija. Čia galėtų būti subjektų bei objektų integracija. „Subjektų integracija akcentuoja pačią aukštojo mokslo sistemą, konkrečią aukštąją mokyklą, kurios būdamos atviros socialinės sistemos turi integruotis su kitais subjektais, jeigu nori pagerinti savo veiklą. Objektų integracija akcentuoja mokslo ir studijų vienove. Integracijos išvestiniai principai yra šie:

• pasaulio akademinės bendrijos integracija;

• mokslo ir studijų integracija;

• dėstytojų ir studentų veiklos integracija;

• mokslinių tyrimų pobūdžio atitikimas studijų profiliui ir lygiui“ (1, p.294).

Pasaulio akademinės bendrijos integracija reiškia aukštųjų mokyklų kooperaciją šalies viduje ir tarp šalių, dėstytojų, studentų mainus. Tam vien Europos Sąjunga skiria daugybę programų.

Mokslo ir studijų integracija – tai pagrindinis klasikinis aukštojo mokslo principas, XIX amžiaus pabaigoje įdiegtas aukštajame moksle (pradininkas – Vokietija). Lietuvoje suprantama šio principo svarba, reformuojant aukštąjį mokslą. Šia prasme pagrindinės yra trys problemos: nepakankamas mokslinių tyrimų finansavimas, sunkiai besivystantys rinkos santykiai šioje srityje (priežastys – gamybos ir ekonomikos nuosmukis) bei paveldėta iš sovietinio modelio atskira nuo studijų sistemos mokslo sistema. Gal rinkos santykius moksle aktyvins numatomi kurti mokslo parkai? Sėkminga švedų patirtis nuteikia optimistiškai.

Dėstytojų ir studentų veiklos integracija – šis principas akcentuoja du dalykus: a. dėstytojų ir studentų bendras pastangas reformavimo procese – be šios vienybės aukštosios mokyklos reforma beveik neįmanoma; b. dėstytojų ir studentų paritetinius santykius studijų procese (Vilhelm von Humboldt antrasis aukštojo mokslo principas). Šis vokiečių mokslininko suformuluotas principas labai nelengvai skinasi kelią Lietuvoje, nes 50 metų trukęs autoritarinis režimas paliko stiprius pėdsakus žmonių, tarp jų ir dėstytojų sąmonėje. Be to, šio principo realizavimas susietas su aukšta dėstytojo pedagogine kompetencija, leidžiančia sėkmingai taikyti studijų procese įvairius interaktyvius mokymo metodus. Deja, retas kuris dėstytojas turi specialų pedagoginį išsilavinimą.

Mokslinių tyrimų pobūdžio atitikimas studijų profiliui ir lygiui taip pat labai svarbus reformavimo principas. Fundamentalių žinių taikymo tiriamieji darbai, ekspertizė, konsultavimas, naujų žinių platinimo visuomenėje optimalių kelių ir būdų paieška – tai taip pat mokslinė, nė kiek nemažiau svarbi veikla nei fundamentaliųjų žinių kūrimas. Visų šių rūšių mokslinė veikla ne tik galima, bet ir pageidautina šiuolaikinėse aukštosiose mokyklose. Universitetai, turėdami universitetines, akademinių laipsnių programas, kaupia joms kompetenciją atlikdami fundamentaliuosius tyrimus, nors pageidautina ir kitų rūšių anksčiau minėta mokslinė veikla. Aukštosios mokyklos, akcentuojančios profesines studijas, aišku, labiau turėtų užsiimti taikomaisiais tyrimais, konsultacine, ekspertine veikla. Toms aukštosioms mokykloms, kurios apsiribotų tik keliomis vienos ar dviejų mokslo krypčių profesinėmis pagrindinėmis studijomis, gal užtektų tik konsultacinės veiklos bei žinių platinimo visuomenėje optimalių kelių paieškos. Galimi įvairūs požiūriai šiuo klausimu, tačiau viena tikrai yra svarbu – aukštosiose mokyklose, net ir žemiausio, tačiau pakankamo lygio programose, privalo bent minimaliai būti realizuojamas mokslo ir studijų integracijos principas, t.y. studentai turi būti mokomi bent mokslinės veiklos metodų, neatsiejamų nuo kritiško mąstymo ugdymo, kurį taip akcentavo Platonas savo aukštojo mokslo idėjoj.e. Be viso to žinių visuomenėje neapsieis nė vienas aukštos kvalifikacijos profesionalas.Išvados

1. Vis daugiau šalies gyventojų siekia aukštojo mokslo. Tai rodo aukštojo mokslo išplėtojimo lygį ir valstybės sudaromas sąlygas studijuoti, tai yra siekti aukštojo išsilavinimo. Vertėtų pamąstyti ir apie studentų skaičių, kadangi šioje situacijoje kiekybė griauna kokybę – visgi aukštasis mokslas turėtų tapti elitiniu, o ne masiniu dalyku. Taip pat Lietuvoje reikia plėtoti ir skatinti mokymosi visą gyvenimą koncepcija.

2. Lietuvos aukštajam mokslui būdingas tas pats metodologinis pagrindas kaip ir išsivysčiusių šalių šiuolaikiniam aukštajam mokslui, apibūdinamas Barnett trikampiu – aukštojo mokslo, žinių ir visuomenės tarpusavio įtaka. Šiuolaikinėse visuomenėse keičiasi aukštojo mokslo vieta – ji kompleksiškėja, o jos svarba – didėja. Šiuolaikinio aukštojo mokslo idėjų realizavimas Lietuvoje reikštų pagreitinto visuomenės vystymosi galimybę, akcentuojant kompetencijos, kritiško mąstymo, moralumo ugdymą.

3. Lietuvos aukštojo mokslo reformavimas yra grindžiamas fundamentaliais demokratiškumo, dinamiškumo ir integracijos principais. Pasiekta teigiamų institucinės autonomijos, mokslininkų akademinės laisvės, integracijos į pasaulio akademinę bendriją, studijų programų lankstumo poslinkių. Reikia toliau spręsti mokslo ir studijų integracijos, optimalaus tyrimų pobūdžio pasirinkimo konkrečiose institucijose, aukštojo mokslo atvirumo visiems norintiems studijuoti, dėstytojų ir studentų bendradarbiavimo studijų procese, studentų akademinės laisvės ir kitas problemas.

4. Lietuva, reformuodama aukštąjį mokslą, pritaikė (o ne nukopijavo!) nemažai JAV aukštojo mokslo idėjų, įvertindama savo situaciją, taip pat žvelgdama ir į kitas Europos šalis.Diskusijai:

Siūlyčiau paieškoti racionalių atsakymų į šiuos klausimus:

• ar mūsų šalyje ne per daug aukštųjų mokyklų? Kodėl?

• kuo turėtų skirtis universitetinių ir profesinių studijų Lietuvos aukštajame moksle rengimas?

• kaip efektyviai skatinti studento asmenybės tobulėjimą aukštojoje mokykloje?

• ar reikėtų tobulinti Lietuvos aukštojo mokslo laipsnių sistemą? Kaip?

• kaip efektyviausiai spręsti aukštųjų mokyklų, studijų programų kokybės įvertinimo klausimus?Literatūra:

1. Edukologijos idėjos. (1998). Lietuvos švietimo kultūros modernizavimas. Kaunas. Technologija.

2. Gaižutis, A. (1994). Kultūra ir elitas/ Kultūros barai. Nr12, p.7 – 10.

3. Jarvis, P. (2001). Mokymosi paradoksai. Kaunas.

4. Lietuvos švietimo klasifikacija. (1999). Švietimo ir mokslo ministerija. Vilnius.

5. Naujokaitytė, U. (2004 09 27). Lietuvos ir pasaulio universitetai: ką rodo reitingai?/ Studentų era. Nr5, p.3.

6. http://www.durys.org/zinynas/kultura_ir_svietimas4.htm.

7. http://www.smm.lt/teisine_baze/docs/istatymai/i-1489.htm.

8. http://www.smm.lt/fit/sv_bukle/apzvalga.htm#5.

9. http://klf.lls.lt/modules.php?op=modload&name=News&file=article&sid=30

10. http://europa.eu.int/eures/main.jsp?acro=learning〈=lt&catId=55&parentId

11. http://www.skvc.lt/content.asp?id=55

12. (http://www.omni.lt/index.php?base/z_75694) Priedai

1 PRIEDAS

Aukštasis mokslas arba bandelės su pjuvenomis

Gintaras Valinčius,

Biochemijos instituto vyr. mokslo darbuotojas, Grupės už Nacionalinio susitarimo įgyvendinimą narys

2003 rugpjūčio mėn. 1 d.

Dvidešimt pirmas amžius, persunktas naujų technologijų ir sparčiai kintančios informacijos, atveria fantastines karjeros galimybes išsilavinusiems žmonėms.

Ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių jaunimas veržiasi į universitetus. Net 30 procentų danų ir vo-kiečių abiturientų kasmet pasirenka universitetines studijas, JAV, Japonijoje šis skaičius yra net-gi didesnis – atitinkamai 39 ir 43 procentai.

Lietuvoje pernai net 78% abiturientų įstojo į universitetus. Dar truputį ir stojančiųjų dalis turė-tų pasiekti natūralią 100% ribą, nes likusieji abiturientai įstoja į kitas aukštąsias mokyklas – kole-gijas. Belieka tik džiaugtis, Lietuva – pasaulio lyderė. Bet, deja.

Esame pasaulio atsilikėliai pagal lėšas, tenkančias vieno studento paruošimui. Lietuvoje per metus (2001 – 2002), perskaičiavus pagal perkamosios galios paritetą, vieno studento studijoms tenka tik 2800 JAV doleriai. Tuo tarpu vokiečiai ir danai tam skiria virš 10 000 dolerių, skandi-navai 12 000 – 15 000, o JAV net 19 000!

Netgi Turkijoje, kuri pagal bendrąjį vidaus produktą tenkantį vienam gyventojui yra beveik dvigubai neturtingesnė šalis, vieno studento rengimo sąnaudos yra daugiau nei 1,5 karto didesnės nei Lietuvoje.

Ką šie skaičiai ir palyginimai rodo? Kiekviena paslauga ar pagamintas daiktas, taigi, ir aukš-tasis mokslas turi savo sąnaudų kainą. Kainą, kuri nepriklauso nuo to – socialdemokratai, libera-lai ar konservatoriai valdžioje. Kainą, kuri nepriklauso nuo to – patinka ji kam nors ar ne.

Šiuo požiūriu aukštasis mokslas panašus į bandelių kepimą. Jeigu bandelei iškepti reikės nu-pirkti miltų, sviesto ir cinamono už 30 ct, tai tie 30 centų ir yra minimalios sąnaudos, kurios bū-tinos, norint iškepti valgomą bandelę. O jei visgi koks nors valdžios veikėjas nutars išleisti įsa-kymą, kad bandelės savikaina neturi viršyti 5 ct, tai kepėjui beliks tik viena išeitis – prikimšti į bandelę smėlio ar pjuvenų! Tokia bandelė iš išorės gal ir bus panaši į tikrą, tik valgymui kažin ar tiks.

Tokios varganos universitetų padėties autoriai ir apologetai sako – jaunimas nori sudijuoti, todėl teisinga, jeigu mes steigsime kuo daugiau valstybės remiamų vietų, tegu ir skirdami kiek-vienai tik po “kelis centus”. Toks “teisingumas” jau virsta didžiausia neteisybe, net socialine ne-laime.

Kepami pigūs “specialistai”, laikraščių puslapiai mirga tokiais ar panašiais skelbimais: “Siū-lome darbą bandelių pardavėjoms, reikalavimas – aukštasis universitetinis išsilavinimas”. Tuo tarpu įmonės, firmos ir ypač sparčiai augančios aukštųjų technologijų kompanijos, kurių mokes-čiais finansuojamos studijos, vis sunkiau ir sunkiau randa aukštos kvalifikacijos darbuotojų.

Ne pagal valstybės kišenę išpūstas studijų vietų skaičius sumenkino studijų kokybę. Beveik visos lėšos skiriamos tik dėstytojų algoms (beje, labai menkoms) ar kasdienėms universitetų ūkio išlaidoms apmokėti. Moksliniai tyrimai beveik nefinansuojami. Pakirsta pagrindinė universiteto idėja – universitetas yra ne tik vieta, kur dėstomos žinios, bet ir vieta, kurioje kuriamos naujos žinios, kurioje kunkuliuoja naujausios ir drąsiausios idėjos, diskusijos ir sumanymai, o studentai yra neatskiriama šio kūrybinio proceso dalis. Lietuvoje tai baigia išnykti.

Liko sąstingis, sekinanti rutina, kasdienė dėstytojų kvalifikacijos degradacija, studentų žinių bei praktinių įgūdžių kokybės menkėjimas. Studentas, šiandien besiklausantis mokslinio darbo nedirbančio docento ar profesoriaus paskaitų, nė neįtaria, kad dėstomos “mokslo tiesos” gali būti beviltiškai pasenusios.

Prabėgus studijų metams netikėtai paaiškės, kad “iškepto” pigaus universiteto absolvento dip-lomas tėra viso labo “bandelė su pjuvenomis”. Tik savo prarastų jaunystės metų, kaip bandelės, į šiukšlių dėžę neišmesi.

Netrukus atsiversiančioje Europos erdvė.je mūsų abiturientai, kaip vokiečiai, švedai ar airiai galės tomis pačiomis teisėmis rinktis kur studijuoti – Lietuvoje ar, tarkime, Skandinavijoje, kur studijoms skiriamų lėšos 3 – 5 kartus didesnės. Gabiausi mūsų moksleiviai netruks susigaudyti į kokius universitetus tikrai verta stoti. Vieną rytą pabudę pamatysime lietuviško “universitetinio burbulo” bankrotą – norinčių studijuoti nebėra!

Bankrotas yra naudingas reiškinys, nes nesant proto tai paskutinė galimybė įvertinti “kas yra kas?”. Tačiau tokios “ekspertizės” kaina pernelyg didelė. Už ją mokėsime visi, tame tarpe ir šiandien dar nieko nenujaučiantys vos vegetuojančių lietuviškų universitetų studentai, absolven-tai ir, žinoma, patys dėstytojai.

Ar galima to išvengti?! Įmanoma, bet reikia ryžto ir politinės valios. Iracionali Lietuvos aukš-tojo mokslo valdymo ir finansavimo sistema turėtų būti nedelsiant reformuota. Artimiausiu metu mūsų valstybė nebus pajėgi bent du tris kartus padidinti aukštajam mokslui skiriamų pinigų kie-kį. Todėl svarbiausias dėmesys turėtų būti sutelktas į kuo racionalesnį turimų lėšų panaudojimą.

Turėtų būti labai sumažintas dabar neįtikėtinai išpūstas studijų programų skaičius. Žymi dalis aukštajam mokslui skiriamų lėšų atvirų konkursų tvarka turėtų būti nukreipta moksliniams tyri-mams, kita dalis turi būti išdalinta abiturientams “studentiškų krepšelių” pavidalu. Taip mokes-čių mokėtojų pinigai pasieks universitetus ir specialybes, kurias rinksis patys studentai.

Reikia ir naujų finansinių bei mokestinių priemonių, kurios padėtų studijuojantiems ir jų tė-vams sukaupti reikiamą pinigų kiekį. Verslininkams turi būti suteikta galimybė dalį savo mokes-čių patiems tiesiogiai nukreipti į pasirinktus universitetus. Toks verslininkų “balsavimas pini-gais” universitetų bendruomenei leistų pasitikrinti, kurias studijų programas reiktų plėsti, o kurių – atsisakyti.

Pagaliau turi pasikeisti ir universitetų valdymo sistema. Iki šiol universitetų rektoriai, fakulte-tų dekanai, katedrų vedėjai yra renkami kaip profsąjungų vadovai. Pavyzdžiui, rektorių patys sau išsirenka universitetų darbuotojai, simboliškai dalyvaujant keliems studentų atstovams. Šis prin-cipas iš esmės ydingas. Pavaldiniai neturėtų patys sau rinktis viršininko.

Tuo tarpu, studentai, universitetų absolventai, verslo pasaulio atstovai, galų gale pačių studen-tų tėvai, iki šiol neturi jokios realios galimybės paveikti universiteto vadovų išrinkimą. Todėl reikėtų pagalvoti, ar neverta visus universitetų aukščiausios valdžios svertus kuo greičiau atiduo-ti tiems, kurie savo pinigais, tiesiogiai ar mokėdami mokesčius, universitetus ir išlaiko. Būtent – visuomenės, verslo ir demokratiškai rinktos valdžios atstovams.

2 PRIEDAS

Aukštasis mokslas žmogaus gyvenime, kūryboje, raidoje

(pranešimas konferencijoje „Lietuvos aukštasis mokslas: diagnozės ir prognozės“, 2002 11 05)

dr. Paulius V. Subačius

Vilniaus universitetas

Profesorių, studentų ir politikų auditorijoje, kuriai skirtas šis tekstas, būtų tikras akibrokštas įrodinėti, kad aukštasis mokslas yra nepaprastai reikšmingas žmogui ir žmonijai. Tiesa, ribinius pasirinkimus narstantys kultūros bei socialiniai kritikai kartais reikalauja naujai pagrįsti universi-teto egzistenciją. Tačiau aukštojo mokslo bendrosios prasmės aptarimas verstų gvildenti abstrak-čias tikėjimo ir pasitikėjimo Vakarų civilizacijos pagrindais temas, nukreiptų mūsų diskusiją nuo šiandienos problemų, pagaliau būtų nepagrįsta pretenzija pasakyti ką nors nauja klausimu, kuris svarstomas jau nuo pirmųjų universitetų atsiradimo. Tad akademijos – aukštųjų studijų ir tyrimų visumos – civilizacinę vertę teigdamas kaip nekvestionuotiną prielaidą, klausiu ne ar, o koks aukštasis mokslas reikšmingas žmogaus gyvenime ir kūryboje, koks jis gali būti turi būti, idant plačiausiai išsiskleistų jo visuomeninis kultūrinis vaidmuo.

Nereikia ypatingo akylumo pastebėti, kad šiuolaikiniame pasaulyje – ir ne vien mūsų šalyje – žioji spraga tarp pačios akademijos ilgus šimtmečiu.s puoselėtos savo misijos sampratos ir vi-suomenės, politinių, verslo sluoksnių reiškiamų pageidavimų bei lūkesčių. Tai nėra paprastas konfliktas dėl pasiūlos ir paklausos neadekvatumo, nes akademijai gana radikaliai iškilęs klau-simas, ar ir kokiu mastu ji pati turi gali formuoti savo paskirties apibrėžtį. O gal ji privalo imtis tik aktualiai užsakomų funkcijų, teikti prašomas paslaugas? Pažvelkime į šią priešpriešą iš dviejų perspektyvų.

Laikydamiesi tradicinio požiūrio, kad aukštojo mokslo tikslas – ugdyti žmogų ir žmogaus ug-dymą suprasdami kaip svarbiausių žmogiškumo dimensijų plėtotę, turėtume dėmesį sutelkti į vakarietišką žmogiškumo idėją išbaigusią renesansinę humanistinę koncepciją, papildytą šiuolai-kine asmens orumo samprata. Taigi akademija iškiltų kaip aukštosios kultūros kūrimo, saugoji-mo ir apmąstymo vieta, kurioje žmogus išmoksta ieškoti tiesos, įgyja teisingumo pajautą, gebė-jimą laisvai spręsti apie įvykius ir reiškinius. Taip suprantamam aukštajam mokslui labiausiai svetimas turėtų būti nepasitikėjimas žmogumi, pastanga perkelti atsakomybę nuo asmens ant anoniminės struktūros pečių. Kadangi sugebėjimas kritiškai galvoti ir atsakingai spręsti nėra su-sijęs su kokia nors profesija, o ypač – specializacija, pastarajai tektų tik pagalbinis vaidmuo.

Antroji perspektyva byloja, kad universitetas turi būti kuo efektyviau dirbanti industrinė įmo-nė, gaminanti kadrus ir žinias visuomenės poreikiams. Išsilavinusio žmogaus kategoriją keičia specialisto kategorija. Tiesa, šia sąvoka labiau manipuliuoja tik viena iš Lietuvos politinių parti-jų, o kitos verčiasi sinoniminėmis eksperto, profesionalo, žinovo apibrėžtimis. Tačiau jos visos liudija, kad prioritetas teikiamas mokėjimui efektyviai taikyti siauros srities žinias, o ne gebėji-mui priimti išmintingus ir atsakingus sprendimus esmingo žinojimo pagrindu. Žinojimo – žinių porą galėtume patikslinti pridėdami ugdymo – instruktažo alternatyvą. Žinojimą teikiantis ug-dymas tegali būti asmeniškas, neturintis pabaigos, unikalus ir todėl sunkiai apibrėžiamas kaip konkretus rezultatas. Žinių duodantis specializacinis instruktažas yra masinis ir anonimiškas, baigtinis ir lengvai formaliai verifikuojamas – pavyzdžiui, kokiu nors kvalifikaciniu testu. Todėl santykių depersonalizacija būtų natūralus akademijos orientavimosi į instruktažą padarinys.

Čia dera paklausti, ar žinios, ypač šimtams profesionalų visuose žemynuose reikalingos ben-drosios specialybės žinios šiuolaikiniame pasaulyje tebėra kieno nors monopolis. Kitaip, nei so-vietmečiu, tokių žinių nesunku rasti internete ar užsisakant paštu knygą iš amazon.com, bent tol, kol mūsų bibliotekos žinių poreikio tiesiog tragiškai nepatenkina. Aukštoji mokykla už kitus instruktažo šaltinius tegali būti pranašesnė arba ypač efektyvia žinių transmisija, arba iš valsty-bės išpeštais įgaliojimais paliudyti žinių turėjimą kvalifikaciniu diplomu. Tai išties paslaugų rin-ka, kurioje vyksta konkurencija, beje, dažniau ne visai sąžininga, nes kai kurie rinkos dalyviai yra lygesni. Kas kita, jei kalbame apie žinojimo – kritinio galvojimo būdų, žinių paieškos strate-gijų, akademinio darbo įgūdžių ir pasaulėžiūros gairių – formaciją. Tokia formacija įmanoma tik labai specialiomis sąlygomis, kurias pirmiausia apibrėžia, sakant ekonomine kalba, žmogiškieji ištekliai. Kaip žinia, jie visuomet riboti, todėl padidėjus išmintingų profesorių ir ugdančios aka-deminės bendruomenės paklausai kyla kaina, it aukso ar natūralių deimantų, o pasiūla gali išaug-ti tik nežymiai ir per netrumpą laiką, jei tik rinkos kategorijos apskritai tinka šiems nepamatuo-jamų verčių mainams apibūdinti.

Ar iš tiesų nusakyta žmogaus ugdymo – specialisto rengimo priešprieša tokia neįveikiama? Viskas priklauso nuo pozicijų radikalumo. Kai specializacija susiaurinama iki, tarkim, dulkių siurblių pardavimų vadybininko, valstybinėse institucijose natūraliai kyla noras pasiaiškinti, kiek vakuojančių vietų darbo birža tokiems profesionalams gali pasiūlyti ir kokia visuomene.i nauda iš jų instruktavimui išeikvotų lėšų. Savo ruožtu, priešinga kryptimi keliauja detalūs valstybiniai už-sakymai – Lietuvoje stinga tiek ir tiek kompiuterijos specialistų, nusakoma pageidautina (siau-resnė, nes tariamai pigesnė) jų kvalifikacija. Pridėkime plačiosios visuomenės troškimą kuo grei-čiau ir kuo lengviau pelnyti daugybę vadinamųjų prestižinių teisininko ar sociologo diplomų ir atsidursime prieš užburtą žinių paketo minimalizavimo ratą.

Tiek biurokratų bei politikų, tiek studentų dažnai keliamas šūkis: universitetas turi mokyti tik to, ko tikrai reikia, – yra utopinis, nes reikalauja sudėlioti į stalčiukus sudėtingą, dinamišką ir sunkiai prognozuojamą tikrovę. Studijas ir gyvenimą realiai suartintų kur kas kuklesnis negaty-viai formuluojamas užmojis – nedėstyti to, ko tikrai nereikia. Beje, dažniausiai tai būtų ne ben-drosios, teorinės, o būtent siauros, vadinamosios praktinės disciplinos. Teorinis mąstymas, tie-siogiai praktiškai nepanaudojamų intelektinių galių lavinimas ir geras nusimanymas konkrečioje srityje puikiai telpa viename žmoguje, jei tik akademija neatsisako tolygiai veikti abiejose srity-se, arba valstybė neprievartauja jos taip elgtis.

Norime atkreipti dėmesį į vieną paradoksą – nors sakėme, kad žinių transliavimas, kitaip nei žinojimo ugdymas, yra anoniminis, tačiau smulkus specializacijų šakojimasis, absolventų geras pasirengimas dirbti kokioje nors labai siauroje srityje glaudžiausiai susijęs su asmeniniu studento ir dėstytojo bendravimu. Tik tiesioginio kontakto rašant diplominius darbus, bendrai darant eks-perimentus, diskutuojant mažose seminarinėse grupėse dėka perimamos ir plėtojamos amato sub-tilybės. Net įsteigus dar 300 naujų specializacijų nebus aprėpta išmanymo poreikių įvairovė, bet ją gali tenkinti vienoje specialybėje išsitenkanti neformalizuotų, individualių, akademinio vado-vo globojamų ieškojimų paletė. Juoką kelia specializacija vadinamas paskaitų skaitymas šimto studentų auditorijai arba ligonio apžiūra, į kurią vienas gydytojas atsiveda penkiolikos praktikan-tų grupę. Masinis mokymas visuomet buvo atmetamas kaip asmens ugdymo priemonė, o infor-macinių technologijų epochoje jis tampa beprasmiškas ir kaip instruktavimo būdas. Bendrųjų žinių srautas vis lengviau gali studentus pasiekti ir be kalbančios galvos, o specialiųjų – tik per asmeninius kontaktus. Jie ir instruktuoja ir humanizuoja drauge, pavyzdžiui, ne standartinių ir formalių kalbos kultūros užsiėmimų, o asmeninio bendravimo su savo dėstytojais dėka ne vienas mano pažįstamas kompiuterininkas perėmė atidų rūpestį lietuvių kalbos reikalais, kurį puoselėjo Lietuvos matematikos korifėjai Jonas Kubilius ar Vygantas Paulauskas.

Paminėjęs lietuvių kalbą, netiesiogiai paliečiau ir dar vieną universalumo, teoriškumo ir tai-komumo, praktiškumo opozicijos aspektą, dar vieną vos tenuvokiamą priežastį, kodėl akademi-jos ir visuomenės susikalbėjimas toks problemiškas. Šio teksto apimtis neleidžia plačiau argu-mentuoti tolesnės tezės, tačiau manau, kad ligi šiol tebėra menkai reflektuojama, pagal kokią „formulę“ derinti Lietuvos akademijos atvirumą, dalyvavimą universaliame, pasauliniame moks-lo procese su laike (istorijoje), erdvėje (valstybėje), kultūroje (kalboje) įvietintą galvojimo būdų bei formų perimamumo ir prasmingos sklaidos savitumu. Žinoma, miniu savitumą ne šiaudinės skrybėlės ir Rumšiškių prasme, turiu galvoje ne sovietinės tradicijos, tarkim su Meškausko kaip iškiliausio filosofo vėliava perimamumą, lietuvių kalbą suvokiu ne kaip muziejinę vertybę, kurią dera laikyti už stiklo ir rankomis neliesti. Tik per kitą (kitoniškumą) galima pažinti savą (savitu-mą) ir atvirkščiai, o šios opozicijos mąstymo dėka įžengiama ir į universalumo dimensiją. Socio-kultūrinės terpės, kurioje suleidusi šaknis mūsų akademija, nepaisantis šuolis į tarptautinių pro-jektų konjunktūras kartais reiškia tą patį protų nutekėjimą, tik rafinuotesne forma.

Žinoma, kur kas skaudžiau akademijos visuomeninį statusą ir vidinę būseną paveikė tai, .kad iki šiol neatsiteista su sovietizuoto aukštojo mokslo vaidmeniu niokojant žmogaus orumą okupa-cijos metais, tebėra miglotas totalitarizmo sąlygomis sukurtos akademinės produkcijos vertybinis statusas. Ant mokslinio komunizmo katedros durų pakeista iškaba išlaikant politologais tapusių profesorių kontingentą buvo kone ryškiausias desovietizacinis veiksmas. Bent šiokios tokios akademinės laisvės požymius – pasirenkamųjų kursų gausą, individualiai susidaromą sesijos tvarkaraštį ir panašiai, atsiradusius sąjūdinio studentų aktyvumo dėka jau kone visose aukštosio-se mokyklose pasiglemžė slenkanti resovietizacija. Jos smūgio dėstytojų korpusui pavyzdys – pernai praktikon sugrąžintas unikalus sovietų išradimas – nei šioks, nei toks einančiųjų pareigas statusas, kai esi neva profesorius, bet algos dar penkerius metus gauni it vyr. asistentas. De facto visuotinė, taigi absurdiškai formali nostrifikacija verčia jaunąją, posovietinę kartą ignoruoti v

. . .

TAIP PAT APIMA:

100 Rezidentūros programas.

101. Lietuvoje nėra programų, kurios iškart apimtų pagrindines, magistrantūros ir doktorantū-ros studijas.

102. Suaugusiųjų švietimo programos, kurios savo turiniu lygiavertės 6 lygmens programoms, taip pat priskiriamos šiam lygmeniui.

PROGRAMŲ TIPAI

6-1. BAKALAURO STUDIJŲ PROGRAMOS (6A)

Pagrindiniai kriterijai:

• priėmimo studijoms reikalavimai – vidurinis išsilavinimas;

• programos trukmė – 4 metai (160 kreditų); bendroji teorinė trukmė – 4 metai (160 kredi-tų);

• baigus programą suteikiamas bakalauro kvalifikacinis laipsnis.

.Papildomi kriterijai:

• tipinis priimamu studijoms amžius – 18 metų;

• gali būti įgyjama profesinė kvalifikacija;

• studijų forma – dieninė, gali būti vakarinė, neakivaizdinė (nuotolinė).

Reikalavimai pedagogams:

• ne mažiau kaip pusė pedagogų – turintys mokslo laipsnius arba pedagoginius mokslo var-dus ir aktyviai dalyvaujantys mokslinėje (meninėje) veikloje.

Studijų turinys

Programą sudaro trys studijuojamų dalykų dalys: 1) bendrojo humanitarinio ir socialinio aukštojo lavinimo dalykai; 2) studijuojamos mokslo ar meno srities bendrųjų pagrindų dalykai; 3) pasirinktos mokslo ar meno krypties specialaus lavinimo dalykai, Į kurią įeina baigiamieji eg-zaminai arba (ir) diplominis darbas (projektas); taip pat turi būti numatytos pasirenkamųjų alter-natyvių dalykų grupės ir dalyvio visiškai laisvai pasirenkamieji dalykai.

6-2. MAGISTRANTŪROS PROGRAMOS (6A)

Pagrindiniai kriterijai:

• priėmimo studijoms reikalavimas – bakalauro kvalifikacinis laipsnis;

• programos trukmė – 1,5 – 2 metai (60-80 kreditų); bendroji teorinė trukmė – 5,5-6 me-tai (220-240 kreditų);

• baigus programą suteikiamas magistro kvalifikacinis laipsnis.

Papildomi kriterijai:

• tipinis priimamų studijoms amžius – 22 metai;

• gali būti įgyjama profesinė kvalifikacija;

• studijų forma – dieninė, gali būti vakarinė, neakivaizdinė (nuotolinė).

Reikalavimai pedagogams:

• vyrauja mokslo laipsnius arba pedagoginius mokslo vardus turintys pedagogai, kurių mokslinės (meninės) veiklos kryptis turi atitikti dėstomus dalykus;

• bent vienas studijų krypties pedagogų – profesorius ar habilituotas daktaras.

Studijų turinys

Programą sudaro pasirinktos studijų krypties specialaus lavinimo dalykai ir alternatyviai pasi-renkamieji dalykai. Pusė programos apimties skiriama paskaitoms. Studijos grindžiamos tiria-muoju darbu bei intelektualine kūrybine veikla, specializuojamasi pasirinktoje studijų kryptyje. Programa pabaigiama baigiamaisiais egzaminais arba magistro tezių ar baigiamojo darbo (pro-jekto) gynimu.

6-3. UNIVERSITETINĖS PAGRINDINIŲ PROFESINIŲ STUDIJŲ PROGRAMOS (6A)

Pagrindiniai kriterijai:

• priėmimo studijoms reikalavimas – vidurinis išsilavinimas;

• programos trukmė – 4 metai (160 kreditų); bendroji teorinė trukmė – 4 metai (160 kredi-tų);

• baigus programą įgyjama profesinė kvalifikacija.

Papildomi kriterijai:

• tipinis priimamų studijoms amžius — 18 metų;

• studijų forma – dieninė, gali būti vakarinė, neakivaizdinė (nuotolinė).

Reikalavimai pedagogams:

• ne mažiau kaip pusė pedagogų – turintys mokslo laipsnius arba pedagoginius mokslo var-dus ir aktyviai dalyvaujantys profesinėje veikloje.

Studijų turinys

Programą sudaro dvi studijuojamų dalykų dalys: 1) bendrojo aukštojo lavinimo (humanitari-niu, socialinių, gamtos, matematikos mokslų ir studijuojamos mokslo (meno) srities pagrindų dalykai; 2) specialaus pasirinktos mokslo (meno) krypties dalykai, į kurią įeina baigiamieji eg-zaminai arba (ir) diplominis darbas (projektas); taip pat turi būti numatytos dalyvio pasirenkamų-jų alternatyvių dalykų grupės ir dalyvio laisvai pasirenkamieji dalykai.

6-4 SPECIALIZUOTŲ PROFESINIŲ STUDIJŲ PROGRAMOS (6A)

Pagrindiniai kriterijai:

• priėmimo studijoms reikalavimas – aukštasis universitetinis išsilavinimas;

• programos trukmė – 1 metai (40 kreditų); bendroji teorinė trukmė – 5 metai (200 kreditų);

• baigus programą įgyjama profesinė kvalifikacija.

Papildomi kriterijai:

• tipinis priimamų studijoms amžius – 22 metai;

• studijų forma – dieninė, gali būti vakarinė, neakivaizdinė (nuotolinė).

Reikalavimai pedagogams:

• vyrauja mokslo laipsnius arba pedagoginius mokslo vardus turintys pedagogai, kuri mokslinės (meninės) veiklos kryptis turi atitikti dėstomus dalykus;

• bent vienas studijų krypties pedagogų – profesorius ar habilituotas daktaras;

• svarbi profesinės veiklos patirtis.

Studijų turinys

Programą sudaro pasirinktos profesijos specialaus lavinimo dalykai, taip pat nurodomi alter-natyviai pasirenkamieji dalykai. Programa pabai.giama baigiamaisiais egzaminais arba baigiamo-jo darbo (projekto) gynimu.

6-5. NUOSEKLIŲJŲ STUDIJŲ PROGRAMOS, KURIŲ BAIGIMAS PRILYGINAMAS MAGISTRO KVALIFIKACINIAM LAIPSNIUI (6A)

Pagrindiniai kriterijai:

• priėmimo studijoms reikalavimas – vidurinis išsilavinimas;

• programos trukmė – 5-6 metai (200-240 kreditų); bendroji teorinė trukmė – 5-6 metai (200-240 kreditų);

• baigus programą įgyjama profesine kvalifikacija, suteikianti teisę stoti į doktorantūrą.

Papildomi kriterijai:

• tipinis priimamų studijoms amžius – 18 metų;

• studijų forma – dieninė, gali būti vakarinė, neakivaizdinė (nuotolinė).

Reikalavimai pedagogams:

• ne mažiau kaip pusė pedagogų – turintys mokslo laipsnius arba pedagoginius mokslo var-dus ir aktyviai dalyvaujantys profesinėje veikloje.

Studijų turinys

Programa grindžiama profesiniu lavinimu ir žinių kaupimu dirbti darbą, kuris reikalauja sudė-tingų profesinių gebėjimų; programą sudaro trys studijuojamų dalykų dalys: 1) bendrojo humani-tarinio ir socialinio aukštojo lavinimo dalykai; 2) studijuojamos mokslo ar meno srities bendrųjų pagrindų dalykai; 3) pasirinktos mokslo ar meno krypties specialaus lavinimo dalykai, į kurią įeina baigiamieji egzaminai arba (ir) diplominis darbas (projektas); taip pat turi būti numatytos pasirenkamųjų alternatyvių dalykų grupės ir dalyvio visiškai laisvai pasirenkamieji dalykai.

6-6. REZIDENTŪROS PROGRAMOS (6A)

Pagrindiniai kriterijai:

• priėmimo studijoms reikalavimai – magistro kvalifikacinis laipsnis arba jam prilygstanti profesinė kvalifikacija, baigus medicinos mokslo programą;

• programos trukmė – 1-6 metai, bendroji teorinė trukmė — 7-12 metų;

• baigus programą įgyjama gydytojo kvalifikacija.

Papildomas kriterijus:

• studij ų forma – dieninė.

Reikalavimai pedaeoeams:

• rezidentams vadovauja etatiniai vadovai; vadovais skiriami aukštųjų mokyklų pedagogai ir aukštos kvalifikacijos gydytojai praktikai;

• rezidento vadovo darbą koordinuoja vienas ar keli rezidentūros koordinatoriai.

Studijų turinys

Mokymasis organizuojamas klinikų bazėse pagal Sveikatos apsaugos ministerijos aprobuotas programas. Mokomasi vienu, dviem arba trimis etapais: pirmajame etape įgyjama viena iš pla-tesnio profilio specialybių, o antrajame ir trečiajame – siauresnio profilio specialybė. Įgyjama savarankiško darbo patirtis. Programa pabaigiama baigiamuoju egzaminu. Gydytojui rezidentui pageidaujant, sudaroma galimybė dirbti mokslinį darbą.

6-7. NEUNIVERSITETINIŲ AUKŠTŲJŲ STUDIJŲ PROGRAMOS (6B)

Pagrindiniai kriterijai:

• priėmimo studijoms reikalavimai – vidurinis išsilavinimas;

• programos trukmė – 3-4 metai viso krūvio ekvivalentu (120-160 kreditų);

• baigus programą įgyjama profesinė kvalifikacija.

Pagalbiniai kriterijai:

• tipinis priimamų studijoms amžius – 18 metų;

• programos orientacija – praktinė. Programa siekiama, kad dalyvis įgytų praktinių gebėji-mų ir žinių, būtinų įsidarbinti pagal tam tikrą profesijų ar veiklos grupę. Baigusieji yra tiesiogiai pasirengę profesinei veiklai;

• studijų forma – dieninė, gali būti neakivaizdinė (nuotolinė), vakarinė.

Reikalavimai pedagogams:

• aukštasis, ne žemesnis kaip magistro laipsnis arba jį atitinkantis išsilavinimas ir pakan-kama kvalifikuotos profesinės veiklos patirtis dėstyti profesinio bei praktinio profilio dalykus.

• dėstantiems teorinius dalykus pedagogams pageidautina turėti tos pačios mokslinės (me-ninės) veiklos krypties mokslo laipsnius arba pedagoginius mokslo vardus.

6-8. STUDIJŲ ATNAUJINIMO PROGRAMOS (6B)

Tai 6-ojo lygmens programos, teikiamos paprastai neakivaizdiniu (nuotoliniu) arba intensyvi] studijų būdu, panaudojant šiuolaikines informacines technologijas, ilgesnį laiką dirbantiems as-menims, kurie nori aktualizuoti aukštosiose mokyklose anksčiau įgytas žinias ir gauti valstybės pripažintą studijų atnaujinimo pažymėjimą.

Pagrindiniai kriterijai:

• priėmimo studijoms reikalavimai – aukštasis išsilavinimas;

• tipinė programos trukmė – iki 2 metų;

• programos baigimo dokumentai – pažymė.jimas apie programos baigimą.

Papildomi kriterijai:

• priimamų studijoms amžius-30-60 metų;

• studijų forma – neakivaizdinė (nuotolinė) arba vakarinė.

Reikalavimai pedagogams:

• mokslo laipsnius arba pedagoginius mokslo vardus turintys pedagogai, kurių mokslinės veiklos kryptis turi atitikti dėstomus dalykus;

• andragogikos pagrindų kursų baigimas;

• nuotolinio švietimosi kuratoriams – kuratorių kursų baigimas.

Studijų turinys

Studijų turinys – naujovės 6A ir 6B grupės programose, įdiegtos per paskutinius 5-10 metų.

6-9. NEFORMALIOJO SUAUGUSIŲJŲ ŠVIETIMO PROGRAMOS

Pagrindiniai kriterijai:

• programų trukmė – iki 1 metų;

• programų turinys derinamas prie dalyvių poreikių;

• reikalavimai profesinės kvalifikacijos tobulinimo programų dalyviams – baigta 6 lygmens programa;

• reikalavimai bendrakultūrinių programų dalyviams – aukštasis išsilavinimas arba patirtis, leidžianti sėkmingai mokytis pagal tokias programas.

Papildomi kriterijai:

• dalyvių amžius neribojamas;

• programos baigimo dokumentai – pažymėjimas apie programos baigimą.

Reikalavimas pedagogams:

• aukštasis išsilavinimas.

Programos turinys

Turinys labai įvairus ir gali apimti visų pagal 6 lygmens studijų programas įgytų profesinių kvalifikacijų tobulinimą bei bendrakultūrinį ugdymą, pilietinį ugdymą, laisvalaikio poreikiams reikiamų žinių ir gebėjimų įgijimą.

5 PRIEDAS

Lietuvos ir pasaulio universitetai: ką rodo reitingai?

Ugnė Naujokaitytė

Šiais metais geriausių pasaulio universitetų sąraše pirmauja Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) Harvardo’o, Stanford’o, Kalifornijos Berkeley, Princeton’o, Didžiosios Britanijos Camb-ridge’o, Oxford’o universitetai. Reitingą sudarė prestižinis Shanghai Jiao Tong Universiteto Aukštojo mokslo institutas (aplankę instituto puslapį, rasite pateiktą – sąrašą http://ed.sjtu.edu.cn/ranking.htm).

Nei viena Lietuvos universitetinė aukštoji mokykla į elitinių universitetų gretas nepateko.

Kaip nusprendžiama, kuri aukštoji mokykla geriausia?

Pasaulio aukštojo mokslo institucijos išrikiuojamos remiantis tokiais kriterijais: aukštojo mokslo kokybė, universitetų fakultetuose vykstančio mokslinio bei tiriamojo darbo rezultatai (suskaičiuojami Nobelio premijos laureatai, daugiausiai cituojami tyrinėtojai), straipsniai, iš-spausdinti svarbiausiuose periodiniuose moksliniuose leidiniuose (“Natu-re and Science”), verti-nami aukštojo mokslo institucijos akademiniai pasiekimai atsižvelgiant į institucijos dydį.

Kodėl Lietuvos universitetai nepatenka į geriausiųjų mokyklų sąrašus, nors šalyje, rodos, veikia ne vienas puikus universitetas?

Priežasčių nemažai. Viena iš jų – nepakankamas Lietuvos mokslo finansavimas. 2003 m. mokslui biudžeto Bendrojo Vidaus Produkto (BVP) skirta tik 0,96 procentai, kai moksliniams tyrimams siekiant 2010 metais Europos Sąjungos (ES) užsibrėžto tikslo tapti konkurencingiausia pasaulyje reikėtų naudoti iki 3% BVP.

Kita priežastis – Lietuva yra viena iš nedaugelio Europos valstybių, neturinčių mokslinių tra-dicijų. Mokslinio mentaliteto trūkumą visuomenėje patvirtina ne tik termino įsigalėjimas, bet ir kiti dalykai. Lietuvoje mokslas daugiausiai suvokiamas kaip atliekantis švietėjišką funkciją, eko-nominė mokslo funkcija yra daugiau deklaruojama negu įsišaknijusi visuomenės sąmonėje.

Lietuvos studentai negali pasigirti studijuojantys elitiniuose universitetuose ir dėl to, kad uni-versitetinių studijų kokybė susijusi su dėstytojų kvalifikacija, kuri daugumoje atvejų neatitinka laikmečio reikalavimų. Mūsų universitetai nėra žymiausiųjų tarpe ir dėl didelės dalies neefekty-viai dirbančių mokslininkų.

Studijų kokybė

Studijų kokybė tiesiogiai priklauso ir nuo studentų skaičiaus aukštosiose mokyklose (pagal studentų skaičių, tenkantį tūkstančiui gyventojų, Lietuva patenka į pirmaujančių pasaulyje gre-tas). Tačiau reikia pabrėžti, jog kuo daugiau studentų, tuo mažiau lėšų skiriama vieno studento kokybiškam paruošimui darbo rinkai. Deja, Lietuva yra tarp labiausiai atsiliekančiųjų, kadangi šiuo m.etu vienam studentui išleidžiama apie 1790 USD, kai ES šalyse vienai studijų vietai vidu-tiniškai skiriama apie 8000 USD.

Taigi skiriami valstybės pinigai vienam studentui iliustruoja kritišką aukštojo mokslo finansi-nę situaciją ir būtinybę spręsti šią problemą. Racionalesnis valstybės skiriamų aukštajam mokslui lėšų panaudojimas ir studentų padėties gerinimas yra esminė prielaida Lietuvos aukštajam moks-lui tapti konkurencingam Europos Sąjungoje (ES), o taip pat – pasaulyje.

Tačiau konstatuoti, jog pinigų mokslui ir studijoms stinga – neužtenka. Ir vietoje kaltinti vien valstybės politikos nederėtų. Taip pat galima mesti akmenį ir į universitetų mokslininkų daržą. Mat pagal mokslinių publikacijų tarptautiniu mastu vertinamuose (Mokslinės informacijos insti-tuto sąrašų) leidiniuose, Lietuvos mokslininkai nuo ES šalių vidurkio atsilieka daugiau nei pen-kis kartus.

Kaip lietuviai vertina šalies universitetus?

Visais laikais aukštasis mokslas buvo prestižo, “propiesorių” dalykas. Šiandien situacija pasi-keitė, kadangi beveik kiekvienas norintis gali įstoti į aukštąją mokyklą, universitetai ruošia galy-bę specialistų, kurie neatitinka darbo rinkos reikalavimų, o darbdaviai skundžiasi, jog aukštąją baigęs jaunas žmogus – niekam tinkamas. Priekaištaujama dėl studijų kokybės: universitete neį-vyksta apie pusę paskaitų, seminarai grindžiami klausimų – atsakymų principu, studijų progra-mos sudaromos įtraukiant ne tuos dalykus, kurie yra aktualūs, bet tuos, kurių specialistai dirba katedrose ir t.t.

Tačiau remiantis Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendram priėmimui organizuoti (LAMA BPO) duomenimis, abiturientai šturmuoja universitetus. Penkios paklausiausios aukšto-sios mokyklos pagal stojančiųjų skaičių šiais metais buvo: Vilniaus universitetas (VU) (jo pro-gramos pageidavimuose paminėtos virš 94 tūkst. kartų), Vilniaus Gedimino technikos universite-tas (VGTU) (beveik 56 tūkst. kartų), Kauno technologijos universitetas (KTU) (virš 45 tūkst. kartų), Vilniaus pedagoginis universitetas (VPU) (beveik 29 tūkst.), Lietuvos teisės universitetas (LTU) (27,8 tūkst.).

Klausimas tik kyla, ar kiekvienas siekiantis aukštojo mokslo diplomo susimąsto, kur norėtų studijuoti – Lietuvoje ar užsienyje? Ar kiekvienas būsimas absolventas pagalvoja apie mokyklos, kurioje norėtų mokytis 4 ar 6 metus, teikiamo išsilavinimo kokybę? Stojančiųjų į aukštąsias mo-kyklas pateiktų prašymų statistika rodo ką kita..

Join the Conversation

×
×