Šeimos pedagogika

Šeimos gyvenimą visada gaubė savotiškas romantizmas. Žmonėms paprastai atrodo, kad jeigu jau yra „šeima“, tai tarpusavio santykiai joje savaime bus puikūs. Bet tai akivaizdi netiesa, kadangi visos šeimos yra mūšio laukas: jos susideda iš nusidėjėlių – ir tiktai nusidėjėlių
Pažvelgus į statistiką, šeimos dabartis Lietuvoje atrodo niūriai.

Santuokų skaičius nuolat mažėja nuo 1960 m. 1994 m. buvo sudarytos 6,3 santuokos tūkstančiui gyventojų.

Ištuokų skaičius išlieka labai aukštas, nors per pastaruosius trejus metus šiek tiek ir sumažėjo. Aukščiausias jis buvo 1991 metais (tūkstančiui gyventojų teko 4,1 ištuokos). Nuo tada ištuokų skaičius maažėjo, ir 1994 m. tūkstančiui gyventojų teko 3 ištuokos. Tačiau atsižvelgiant į nuolatinį santuokų skaičiaus mažėjimą, ištuokų skaičiaus sumažėjimas neturi lemiamos reikšmės.

Kohabitacijos atvejų daugėja, nors statistiškai kartu gyvenančių, bet nesusituokusių skaičius dar nėra reikšmingas, jis sudaro apie 2 proc. suaugusių gyventojų.

Gimstamumas nuolatos mažėja. 1994 m. tūkstančiui gyventojų vidutiniškai gimė 11,5 vaiko. 1994 m. mirusiųjų skaičius jau viršijo gimusiųjų, taigi natūralus prieaugio koeficientas tapo neigiamas.

Nesantuokiniai vaikai. Nors gimstamumas mažėja, tačiau nuolat daugėja nesantuokinių vaikų. Per metus gimusių nesantuokinių vaikų skaičius nuo 1990 m. iki 1994 m. padidėjo 16 proc.. Tarp 1994 m. giimusių vaikų nesantuokiniai sudarė net 10,8 proc.

Abortų skaičius nuo 1992 m. šiek tiek sumažėjo. Tačiau abortų ir gimusių vaikų skaičiaus santykis pastaraisiais metais beveik nekito ir buvo labai aukštas: 71,33 aborto 100-ui gimusiųjų (1994 m.).

Netekę tėvų globos nepilnamečiai. Daugėja nepilnamečių, netekusių tėvų globos. Per 19

994 metus tėvų globos neteko 2567 nepilnamečiai, iš jų 1048 ikimokyklinio amžiaus vaikai.

Visų šių rodiklių analizė kelia klausimą apie šeimos krizę. Nuo ko priklauso šeimos
tvirtumas, jos įtaka visuomenei? Ar šeima tebėra vertybė? Kokios pasaulinės tendencijos? Galbūt šeima – istorinė atgyvena ir ateityje išnyks?
Šeimų betėvystė yra viena didžiausių mūsų visuomenės problemų. Anksčiau tėvus iš šeimų dažniausiai išplėšdavo karai, o šiais laikais dėl iširusių santuokų lieka vadinamųjų skyrybų našlaičių. Ištuokų grėsmingai daugėja. Lietuvoje 1994 metais 100-ui sudarytų santuokų teko 47 skyrybos. Savaime suprantama, yra daug krinkančių šeimų, kurios formaliai neišsiskyrę, todėl statistiškai jas sunku susekti. Betėvių vaikų armija auga diena dienon. Tai vaikai, kuriems ūmai niekas nebesiima vadovauti, jų širdelės tarsi praradę gimtinę, jie nežino, kaip užslėpti skausmą, jie nusivylę, kupini apmaudo arba agresijos. Paprastai praradimas juos skkaudžiai pažeidžia. Staiga palikti vieni jie jaučiasi esą išduoti.
Augdamas vaikas turi savų bėdų. Jį lydi ne vien tik laimė, jam tenka ir daugybė nesėkmių. Kai kurie tėvai mano, kad jokių pilkų dienų neprivalo būti. Vaikas negali būti liūdnas, skeptiškas, nusiminęs ar abejojantis – tai gadina laimingos šeimos paveikslą. Todėl kiekviena rūpesčio raukšlytė tuojau pat išlyginama, kiekviena ašarėlė – viens du ir nušluostoma. Čia vyrauja šukis „Visados būk linksmas ir stiprus!“ arba „ Sukąsk dantis, ir pirmyn!“ . O to pasėkmė _ vaikas nebedrįsta rodyti sa

avo jausmų, slepia juos, užgniaužia savyje nusivylimą, sielvartą ir skausmą. Jų ženklus mato tik tas, kas gerai žiūri. Sielvartą vaikai išreiškia ne vienodai. Vienas verkšlena, kitas viskuo nepatenkintas, trečias niršta. Arba sirguliuoja. Arba ypač šiais laikais – vaidina stipruolį. Bet jeigu vaikas išmoksta skausmą ar liūdesį – didelį ar mažą – priimti ir išsiaiškinti, tada tos niūrios dienos gali duoti ir kai ką gera. Paverkus palengvėja. Sielvartas verčia laikinai pasitraukti nuo įprasto šurmulio, o tai gaivina, žadina naujas jėgas. Blogiausia, kai vaikas su savo bėda paliekamas vienas. Jam reikia palaikymo, paramos. Bet kaip jį paguosti? Apkabinti, švelniai pakalbėti apie jo jausmus – o daugiau? Daugelis suaugusių nežino, ką dar galima padaryti.

Šeima su patėviu ar pamote

Pasirinkau šią temą, nes ji man pasirodė viena iš labiausiai tinkančių analizuoti, remiantis mano pačios gyvenimo patirtimi.
Ne, man neteko gyventi nei su pamote, nei su patėviu, tiesiog pati atstojau pamotės vaidmenį. Šis žodis „pamotė“ nėra labai mielas mano širdžiai, bet nerandu kito apibūdinimo, kaip galėčiau save vadinti.
Istorija būtu tokia, kad sulaukus 18 metų, išvažiavau į Ispaniją padirbėti. Laikui bėgant susipažinau su jau dabartiniu mano dukrytės tėčiu. Tiesa yra ta (kurią aš žinojau nuo pat pradžių ), kad jis buvo vedęs ir turi du vaikus iš praeitos santuokos. Jaučiausi esanti stipri ir sugebėsianti susitvarkyti ir

r gyventi su šia, kaip man atrodė, visiškai nedidele problema. Juolab, kai žinojau, kad jo vaikai gyvena su savo mama. Beja, turėčiau paminėti tų vaikų amžių ( berniukui tada buvo 4 metai, o mergaitei 14 metų), tai turės reikšmės tolimesniam mano pasakojime ir tolesnių konfliktų sprendimuose.
Tai štai, pradėjome kartu gyventi. Jo vaikai atvažiuodavo tik savaitgaliais. Su mažuoju sutardavau neblogai .niekada nekonfliktuodavom,nes aš niemdavau į galvą ką jis man pasakydavo, pvz: „kodėl tu čia gyveni?“,“čia mūsų namai „. Aš manydavau, kad tai ką jis pasakydavo ar paklausdavo tai tik būdavo jo vaikiški pamąstymai, kurie reikalaudavo atsakymų. Taip pat, manau ir iki šiol, kad jis viską ką sakydavo ar darydavo tai nebuvo piktavališkai.
Su vyresniąja persimesdavau tik keliais žodžiais, nes matydavau jos veide didelį nepasitenkinimą, tad nelįsdavau jai į akis, nenorėdama dar labiau ašrinti situacijos.
Viskas ėjosi sava vaga, kol vieną dieną dukra nepareiškė, kad susipyko su mama ir nori ateiti gyventi pas mus (beja, jos mama taip pat gyvena su kitu vyru ). Aišku , mano nuomonės nieks neklausė, ar aš pritariu šiam sprendimui, o aš maniau, kad neturiu teisės kištis tarp tėvo ir dukros. Na kaip ir galima numanyti, ji persikraustė pas mus. Nuo tada viskas ir prasidėjo.

Konfliktai

Vienas iš keisčiausių dalykų buvo tai, kad kol vyro (jo tėvo) nebūdavo namuose, mū

ūsų bendravimas būdavo kaip dviejų draugių ( juk mus skyrė vos keli metai ), tačiau kai jis griždavo iš darbo viskas apsiversdavo aukštyn kojom. Ji tiesiog ignoruodavo mane, neatsakydavo į klausimus, elgėsi taip lyg manęs nei nebūtu.
Visa tai bandydavau papasakoti vyrui, norėdavau surasti būdą lengvesniam bendravimui, tačiau jis labai nesureikšmindavo mano jam išsakytų priekaištų. Tiesiog pasakydavo, kad jai labai sunku matyti tėvą su kita ir, kad reikia laiko, kad viskas stotų į savo vėžias. Iš visų jėgų bandydavau ją suprasti ir visos dienos nemalonius incidentus ištrindavau iš savo atminties. Manau, kad jo dukra nesuprasdavo mūsų santykių, nes jis niekada apie juos su ja nešnekėjo.

„ Kaip tėvai gali padėti
• Kai tarp tėvų iškyla problemų, jie dažnai nedrįsta apie tai kalbėti su vaikais, bijodami juos nugąsdinti. Verčiau kuo objektyviau vaikams paaiškinti situaciją, žinoma atsižvelgiant į jų amžių.
• Ne kiekvienas geba ramiai kalbėti su vaikais apie šeimos problemas. Dažnai sunku sulaikyti emocijas. Galima pradėti iš tolo ir pasakoti apie pramanytus veikėjus, pavyzdžiui, apie šiokiadienių mamą ir sekmadienių tėtį tarsi apie tolimus žmones.
• Paaiškinti, kodėl nėra prasmės stengtis bet kokia kaina būti kartu, jei bendras gyvenimas yra tikrai ir galutinai sugriuvęs.
• Skyrybų proceso metu skirti vaikams daug dėmesio, kad ir kiek asmeninių rūpesčių turėtumėt.“
Viso šito, šioje šeimoje niekada nebuvo. Bent jau kiek man pasakojo vyras, tai niekada niekas šiomis temomis su vaikais nekalbėjo. O jei ir būdavo paliesta ši skaudi skyrybų tema, tai pradėdavo vyras kaltinti buvusią žmoną, buvusi turbūt kaltina jį ir taip be galo.

Tačiau, kaip sakoma, kantrybės taurė pilnėjo. Kaskart vis dažniau matydavau, kad šioje šeimoje tėvas visai neturi nei savo žodžio, nei savo nuomonės. Penkiolikmetė paauglė pradėjo mus mokyti gyventi . Ką turime daryti? Kur turime važiuoti? Ką turime viekti ir t.t. Ji man niekada nieko nesakydavo, savo pretenzijas išsakydavo tėvui, taip pat aš niekada nesikišdavau į iškilusias konfliktines situacijas. Galbūt bijodavau dar didesnės neigiamos reakcijos.
Kas būdavo blogiausia ir labiausiai mane skaudindavo buvo tai, kad jis visada nusileisdavo savo dukrai, niekada neklausdavo mano nuomonės ir viską turėdavome daryti taip kaip užsinorėdavo jo mylimoji dukrelė. Aš pradėjau jo negerbti nei kaip tėvo, nei kaip vyro. Jo auklėjimas tiesiog varydavo mane iš proto. Jis motyvuodavo tuo, kad negali jai nieko atsakyti, nes nenori, kad ji grįžtu pas mama, kad tai yra jo dukra ir kad aš visa tai suprasiu kai turėsiu savo vaikų.
Jo duktė tiesiog manipuliuodavo juo. Jei jis bandydavo paprieštarauti (tuos kartus galiu suskaičiuot ant vienos rankos pirštų ), tai ji tuoj pat puldavo į ašaras ir teisindavosi, kad ji jaučiasi nemylima. Galėčiau pasakyti, kad labiausiai kentėjo jis, papuolęs tarp dviejų ugnių, bet labiausiai nuskriausta ir nemylima jaučiausi aš.
Netrukus aš laukiausi mūsų bendro vaikelio. Labai bijojau jo atėjimo į šį pasaulį, dukros reakcijos ir t.t. Netgi galvojau apie nėštumo nutraukimą. Kada nusprendžiau paklausti vyro nuomonės jis tik atsakė: „daryk kaip tau atrodo geriau,aš tave palaikysiu ir gerbsiu bet kokį tavo apsisprendimą“. Nusprendžiau gimdyti ir aišku nesigailiu to.
Tačiau laikui bėgant mano kantrybės taurė persipyldė. Manau, kad mums visiems buvo maža vietos po vienu stogu. Nusprendžiau grižt į Lietuvą. Tai buvo didelis šokas visiems. Manau mažiausiai to tikėjosi mano vyras. Aš jam vis užsimindavau, kad važiuosiu į savo tėvynę, tačiau taip viskas ir likdavo savo vietoj. Beja, pamiršau paminėti, kad jo dukra tikrai elgėsi patenkinamai, gal netgi gerai su savo „sesute“.
Tai štai, pasakiau, kad išvykstu. Tada jau pasireiškė ir didelė meilė mūsų dukrai, ir meilė man, tik deja, per vėlai. Buvau galutinai apsisprendusi.
Praėjus kelioms savaitėms sužinojau, kad jo dukra grįžo pas motiną, man išvykus. Galbūt pasiekė to ko siekė ( išardyti mūsų šeimą), įvykdė savo misiją, o galbūt kiti motyvai privertė ją grįžti.

Išvados

Dabar kada esu čia, Lietuvoj, dažnai prisimenu šią išgyventą patirtį. Manau, kad galbūt aš buvau per jauna spręsti tokio pobūdžio problemas, galbūt nemokėjau ieškoti kompromisų, o galbūt papuoliau ne į tą atmosferą ir ne į man priimtiną šeimą. Buvau auklėjama kitaip ir visada būdavo paskutinis tėvų žodis. Ten ispanai tiesiog per daug myli savo vaikus. Bet jie nesupranta, kad mylėti tai dar nereiškia, kad galima jiems leisti viską. Aš taip pat myliu savo dukrytę, tačiau viskas kaip sakoma normos ribose. Manau, kad ateityje aš nedarysiu tokių pat klaidų. Iš klaidų mokomės ir juolab, iš savų.

Naudota literatūra

1. Cornelia Nitsch “Netrukus viskas bus gerai “
2. M.Perecas “Ką turėtų žinoti tėvai”
3. Internetinės svetainės :www.nedelsk.lt

www.google.lt

Leave a Comment