seima ir ugdymas

Šeima ir ugdymas

Probleminis vaikų ugdymas jaunose šeimose

Įvadas

Šeima-mūsų visuomenės rūpestis ir viltis. Ji yra tautos stabilumo,tęstinumo garantas,svarbi taikos ir ramybės kūrėja. Šeimos gyvenimas-tai vientisas procesas. (Z. Bojariūnas,1997:5,8.)Šeima tai-tėvas, vyras, žmona, sūnus ,brolis, sesuo,laikantysis naujų papročių bei tradicijų,gyvenantis po vienu stogu, susieti vedybomis ir krauju.
Iš to matome, kad šeima dažniausiai apibūdinama kaip grupė žmonių. Bet ar šiais laikais jauną šeimą galime pavadinti žmonių grupe gyvenančia kartu po vienu stogu, turinčia įregistruota santuoką, kartu globojančia vaikus? Žmonės, kurie rengiasi kurti šeimą turi prieš ta ai lavinti, ugdyti savo asmenybę, geriau pažinti save.Tinkamą ir tvarkingą šeimą kaip auklėjimo instituciją niekas pasulyje negali pakeisti, nes ji yra paties Dievo leista kaip natūrali vaiko auklėtoja ir paruošėja gyvenimui.Dėl to visai suprantama,kad žmogus, ne šeimoje augintas, savo vėlyvesniame gyvenime visada jus šio savito šeiminio auklėjimo trūkumą.Tam, kad nebūtų žmogaus gyvenime tokių trūkmų, privaloma jau mokykloje moksleiviams aiškinti kelią iki šeimos sukurimo,kuo turi būti grindžiama šeima ir kada ją geriausiai kurti.Dažniausiai pagal statistinius duomenis aiškėja, kad nepilnamečiai sukūria šeimas dė ėl žinių stokos apie kontracepciją, ypač gyvenantiems kaimuose.

Tikslas: apibūdinti probleminį vaikų ugdymą jaunose šeimose, kai patys tėvai yra dar nepilnamečiai arba nepakankamai subrendę kurti šeimą.

Uždaviniai:
1. Apibrėžti šeimos funkcijas.
2. Jaunų žmonių pasiruošimas atlikti šeimos funkcijas
3. Vaiko ugdymas jaunose šeimose.

Metodai:
1. Mokslinių leidinių analizė;
2. Pedagoginių, psichologinių leidinių analizė.

1)Šeimos fu

unkcijos apibrėžimas.
Kiekvienas šeimos ir jos funkcijos apibrėžimas yra savitas. Šeimos samprata ir jos funkcijos yra labai skirtingai interpretuojamos, todėl sunku prieiti vienos nuomonės, kai kiekvienas psichologas, pedagogas, mokslininkas jas apibrėžia skirtingai. Lietuvių sociologų pastebėjimu dabar jau nyksta tradicinės šeimos samprata ir jos bruožai. Daugėja neregistruotų santuokų, nevedusių netekėjusių žmonių ir gimusių vaikų skaičius neregistruotose santuokose.
Mokslininkų teigimu, labai svarbu žinoti, kad:
• „Šeima – specifinis pačių bendriausių mūsų visuomenės dėsningumų, jos emės atspindys. ”
• „Šeima – autonomiškai aktyviai bendraujančių ir vienas kitą veikiančių žmonių grupė. Jos nariai vieni nuo kitų priklauso, vieni už kitus atsako.”
K. Miškinio teigimu: „šeima nėra paprasta bendruomenė, ji yra asmenų bendrija, kuria sieja, giminystės tarpusavio priklausomybės, atsakomybės ir globos saitai, patvirtinti įstatymine ir socialiniai pripažinta tvarka. Krikščioniškoje šeimos teisių chartijoje šeima apibūdinama ka aip – natūrali visuomenė, egzistuojanti pirmiau negu valstybė, ar kokia kita bendruomenė. Tai meilės ir solidarumo bendruomenė, unikaliai suderinta mokyti ir perduoti kultūrinėms, etinėms, visuomeninėms, dvasinėms bei religinėms vertybėms, kuios yra esminės jos narių ir visuomenės vystymuisi ir gerovei”. Anot S. Šalkauskio: „šeima – prigimtinė bendruomenė, kurioje vyro ir moters santuoka sudaro pagrindą bendravimui su vaikais ir kitais asmenimis.” Taigi dažniausiai kaip matome šeima yra apibrėžiama kaip bendruomenė, grupė kartu veikiančių žmonių. J. Rembovskio žodžiais tariant: „ šeima yra atvira grupė, į kurią iš ar
rtimo ir tolimo pasaulio pasiskverbia aktualios problemos. Jos daro įtaką šeimos narių pažiūroms, psichologiniams poreikiams. Visuomenė ugdo šiuos poreikius: kontaktų su kitais žmonėmis palaikymo, emocinio saugumo, tėvynės ir jos gynimo poreikius. Taigi, pastebime, kad daug priklauso nuo visuomenės ir šeimos išsivystymo lygio. Dėl to Zaborovskis teigia, kad visuomenė veikdama šeimą, kuria visuomeninę ir individualią vertybių sistemą, formuoja elgesio normas.
Taigi matome, kad šeimos samprata nėra baigtinė. Kiekvienas mokslininkas skirtingai mato ir formuoja tą sampratą ir kiekvienas akcentuoja tai kas jam yra svarbiausia. Edukologai formuoja vieną nuomonę, politikai kitą.
Šeimos funkcijos yra labai svarbios, jas turi bent kažkiek žinoti kiekvienas šeimos narys. Šeimos funkcijų skaičius ir įvardinimas literatūroje yra ganetinai įvairus.
Kaip teigia Z. Bajoriūnas:„Šeimos funkciją suprantame kaip sutuoktinių ar kitų jos narių poreikių ir su jais susijusių pareigų vienų kitiems atlikimą ir tenkinimą.” Taip pat jis išskiria šias funkcijas:ūkinę – buitinę, rekreacinę, seksualinę, vaikų gimdymo, auklėjimo, ūkinę – ekonminę, komunikacinę, reguliuojančią elgesį ir kitas.G. Purvaneckienė, remdamasi tyrimo duomenimis, daro išvadą, kad vaikų auginimas, sutuoktinių emociniai ryšiai, materialinis šeimos aprūpinimas – trys svarbiausios šeimos funkcijos.
Pastebime, kad šeimos funkcijos kaip ir šeimos samprata irgi nėra baigtinės, išvadų tiek kiek i mokslinikų. Tačiau, turiu pažymėti, kad visos funkcijos yra svarbios.Vaikus neįmanoma auginti be šeimos ūkio,buities, deramai sutvarkytos ek
konomikos. Jei netenkinami šeimos narių tarpusavio poreikiai, negali būti abipusės pagarbos, meilės ir laimės.
Trumpai aptarkime kelias, galbūt svarbiausias funkcijas:
• Vaikų gimdymas – visuomenei yra ekonominė, o šeimai – moralinė būtinybė. Neužtenka vaiką pagimdyti, bet auginant ir auklėjant reikia daug ko pačiam atsisakyti.
• Vaikų auginimas – tai viena svarbiausių šeimos dvasinio gyvenimo funkcijų. Tėvai privalo pasistengti savo vaikus kuo labiau išmokslinti, kuo geriau doroviškai ir dvasiškai išugdyti, kad jie galėtų siekti kuo didesnių kūrybinių laimėjimų.
• Ūkinė bei ekonominė šeimos funkcija. Novatoriškoje knygoje „ Šeima ir uždaviniai” teigiama: Gerovė yra viena būtiniausių sąlygų, tenkinančių svarbiausias iš daugybės išorinių ir vidinių reikmių.
• Komunikacinė šeimos funkcija – šeimos bendravimas, išyvenimai, keitimasis patyrimu, mintimis, domėjimasis literatūra, menu, ir vienas kitu.
• Emocinė šeimos funkcija – ta viea svarbiausių, būdingiausių šeimos funkcijų, nes šeima yra ta vieta, kur žmogus turėtų rasti emocinį prieglobstį.
Visos funkcijos glaudžiai tarpusavyje sąveikauja, vienos kitą papildo, stiprina. Šeimos funkcijos nuolat vystosi ir kinta kart su šeima. Išnykus vienai ar kitai funkcijai, jas gali papildyti likusios, ir šeima da nėra pasmerkta žlugti.

2)Jaunų žmonių pasiruošimas atlikti šeimos funkcijas.
Žmogaus kaip šeimyniškio, vertė priklauso nuo jo fizinio, dorovinio ir dvasinio brandumo, nusiteikimo ramiai ir dorai gyventi šeimoje. Jauniems žmonėms, ieškantiems savo tapatumo, visuomenė siūlo vertybes ir elgesio būdus, padedančius nekonfliktiškai įsitvirtinti tarp suaugusiųjų. Jaunimui kintant visuomenės vertybėms yr

ra labai sunku suvokti savo galimybes, pasirinkti tinkamą gyvenimišką poziciją. JTO pagal 1989 m. „Konvenciją dėl vaiko teisių” priemė pranešimą, pagal kuri jos įsitikinusios, kad šeimai, kaip pagrindinei visuomenės ir natūraliai visų jos narių, ypač vaikų, augimo,ir gerovės aplinkai, turi būti suteikta reikiama apsauga ir pagalba, kad ji galėtų prisiimti visas pareigas visuomenėje. Pagal G. Navaičio nuomonę, „rengimas šeimai suprantamas kaip ugdymas, kurio tikslas – išugdyti žmogaus vertybes, sampratas, įgūdžius ir gebėjimus, reikalingus sėkmingam gyvenimui santuokoje ir šeimos funkcijų realizavimui. Kuriantys šeimą žmonės turi būti fiziškai subrendę, turintys bendravimo ir bendradarbiavimo su kita lytimi įgūdžių , gebėjimą pasirinkti santuokos partnerį, turėti emocinio ir dalykinio bendravimo su juo patirtį.”
Jaunus žmonės neturinčius jokios gyvenimiškos patirties, besirengiančius kurti šeimą suaugusiųjų gyvenimui ruošia įvairios institucijos ir organizacijos kurios perteikia žinias apie šeimą, vertybes. Viena iš tokių organizacijų yra šeima. Ji yra pirminė ir pagrindinė rengimo institucija. Šeimos poveikis ivairose šeimose yra skirtingas. A. Thio pastebėjimu: „ žemenės klasės šeimos lyginant su vidurinės klasės šeimomis yra labiau autoritarinės. Jose vaikai labiau skatinami gerbti ir paklusti tėvų autoritetui, laikytis tvarkos ir taisyklių.” Taipat įtakos turi tėvų išsilavinimo lygis ir šeimos dydis. Didelių šeimų vaikai turi daugiau laisvės ir mažiau priežiūros, nes tėvai dažniausiai, jei yra maži vaikai daugiausia rūpinasi jais. Jauni paaugliai jaučia laisvę ir dar patys budami vaikais, jau susilaukia vaikų. Ruošiant jaunimą šeimyniniam gyvenimui labai svarbu išskirti, kad lytinį aktą visada lydi psichiniai procesai: mintys, fantazijos, troškimai, aistros, emocijos, jausmai.
Pagal Z. Bajoriūną: „ tėvai dažniausiai auklėja vaikus pamokymais, paskatinimais, bausmėmis. Bet didesnį poveikį daro pavyzdys, kadangi vaikai mato visą šeimos gyvenimą ir elgesį.” Galima čia dar pritaikyti filosofų mintį: „žodis pamoko, pavyzdys patraukia”. Taigi dažniausiai jauni žmonės sukuria tokią šeimą kokioje gyveno ir kokią matė. Todėl nereikėtų stebėtis, kad didėja nepilnamečių lytinis aktyvumas, gausėja nesantuokinių vaikų, daugėja nepilnamečių motinų, auga abortų skaičius, taipat daugėja kitų lytinių nusikaltimų.
Tvirtos šeimos kūrimo pagrindas – draugystė ir meilė. Todėl ruošiant savo vaikus šeimyniniam gyvenimui, tėvai pirmiausia turėtų kalbėti apie skaistybę, dvasinę ir verybinę skirtingų lyčių draugystę ir meilę, nes ji yra šeimos pagrindinis motyvas ir esminė sąlyga.(L. Jovaiša, 1997).

3)Vaiko ugdymas jaunose šeimose.
Vaikų auklėjimas šeimoje priklauso nuo tėvų požiūrio į auklėjimą. Labai svarbu,
kad tėvai padėtų vaikui išgyventi laimingą vaikystę, patirti ramybę, jautrumą ir saugumą. Nuo to priklauso vaiko pasitikėjimas tėvais. Tik esant pasitikėjimui galima tinkamai išauklėti vaiką. Vaikų auginimas tenkina motinystės ir tėvystės poreikius. Šeima yra vaikų auginimo vygė, turi savų privalumų: vaikas tėvams yra artimiausias asmuo, nuo pat gimimo jų prižiūrimas, visapusiškai ugdomas.
Kiekvienai šeimai būdingas savas auklėjimo stilius. Jaunose šeimose, kur jauni žmonės buvo skirtingai auginami, savo vaikus augina panašiai, bet yta vienas aspektas, kai auklėjimo stilius gali sutapti, jeigu tėvai savo šemose buvo auklėjami panašiai, ir jis gali nesutapti, jei jie patyrė kitokį auklėjimo būdą. Todėl ir auklėjimo stilių yra įvairių:
 Didžiausias autoritetas šeimoje yra tėvas, vykdantis vaiko elgesio kontrolę;
 Didžiausias autoritetas yra motina;
 Yra pusiausvyra tarp vyro ir žmonos;
 Susikuria tarpinė padėtis tarp vyro ir žmonos.
Labai dažnai pasitaiko, kad jaunose šeimose, tėvai nesutaria vaikų auklėjimo klausimu, nes dar patys esą nesubrende. Kai vaikas yra skirtingai baudžiamas ar skatinamas, tai sukelia jam dideli emocinį stresą, ugdo nerimo jausmus. Toks vaikas pradeda meluoti, pataikauti, naudotis tėvų tarpusavio nesutarimais. Jauni žmonės yra labai nepastovios nuotaikos, vienu atveju jie yra jautrūs, kitu atveju griežti, todėl vaikas patiria neteisybę ir skriaudą, tai trugdo jam augti doram. Dar viena aktuali problema auklėjant vaikus tokiose šeimose, buna tai, kad dažniausiai jauna motina yra pasmerkta auginti vaiką viena, dėl subrendimo stokos tokios šeimos dažniausiai išyra. Kaip teigia M. Šelestovska: „Jauna moteris nori pasisotinti meile, vedybine laime, nauja gyvenimo situacija, nori mylėti, būti mylima, nori jaustis moterimi ir žmona, kol taps motina. Jeigu tie abu vaidmenys atsiranda per anksti, tuomet iškyla tūkstantis ir viena komplikacija”. Per anksti gimęs vaikas jaunai šeimai atneša ir daug materialinių, buitinų rūpesčių, ypač jei jie nesulaukia reikiamos paramos iš tėvų.

3)Išvados.
1. Visos šeimos funkcijos yra glaudžiai tarpusavyje susiję. Sutoktiniai privalo jas tenkinti,domėtis vienas kito darbu ir visuomenine veikla, vienas kitą remti, tvarkyti savo lytinį gyvenimą.
2. Jaunos šeimos pirmiau turi išbandyti savo tarpusavio santykius ir po to laukti kūdikio, negu palikti vaiką be tėvo, o kartais net be motinos. Jaunos šeios santuoka ir sėkme priklauso nuo jaunimo ikivedybinės meilės, bendravimo, vyriškumo ir moteriškumo kaip svarbios vertybės, teisingumo supratimo ir atitinkamo elgesio.
3. Auklėjimas šeimoje yra labai svarbus aspektas, vaikai privalo jausti ūestį, meilę, globą, bendravimą. Vaikai jaunose šeimose turi būti auginami abiejų tėvų, o ne vieno kaip dažniausiai atsitinka, dėl žinių stokos, kaip gyventi, kaip auklėti vaikus.Lietuvoje turi būti daugiau institucijų, organizacijų, kurios globotų jaunas šeimas ir sumažintų tėvų nepakankamumą mažiems vaikams, jaunose šeimose.

ŠALTINIAI:
1. Z. Bajoriūnas „Šeimos edukologija”
2. Jovaiša L. „Edukologijs įvadas”
3. Internetas

Leave a Comment