Savarankiško darbo reikšmė per pamoką

Turinys

Savarankiško darbo ir veiklos samprata.....................3
Mokinių savarankiškos veiklos problema mokymo procese............5
Savarankiško mokinių darbo per pamoką organizavimas.............6
Savarankiško mokinių darbo struktūra......................7
Svarbiausios savarankiško mokinių darbo rūšys..................8
Sąlygos, užtikrinančios savarankiško darbo sėkmę.................11
Išvados..............................14
Naudota literatūra..............................15

Pamoka – tokia organizacinė mokymo forma, kai mokytojas per tiksliai nustatytą laiką specialiai skirtoje vietoje vadovauja pastovios mokinių grupės kolektyvinei pažintinei veiklai ir, atsižvelgdamas į kiekvieno mokinio savybes, taiko darbo rūšis, metodus ir priemones, kurie sudaro palankias sąlygas mokiniams įsisavinti nagrinėjamų dalykų pagrindus pačiame mokymo procese ir leidžia ugdyti jų pažintinius sugebėjimus.

Savarankiška veikla mokymo procese – tai tookia mokinio veikla, kai jis pats be jokios mokytojo paramos arba šiek tiek mokytojo padedamas, aktyviai mąstydamas ir praktiškai veikdamas, sprendžia duotą arba paties pasirinktą uždavinį, remdamasis turimomis žiniomis arba žinių šaltiniais, pasirenka vieną iš jam žinomų arba randa jam dar iki tol nežinomą sprendimo kelią ir sąmoningai siekia numatyto rezultato.

SAVARANKIŠKO DARBO IR VEIKLOS SAMPRATA

Iki šiol pedagogikos moksle dar nėra vieningo apibrėžimo, kas yra savarankiškas darbas. Nėra aiškaus skirtumo tarp savarankiško darbo (kaip užduoties, skirtos atlikti savarankiškai) ir savarankiškumo darbe (kkaip veiklos) sąvokos. Žinoma, nuo savarankiško darbo (kaip užduoties) tikslo, jo pobūdžio ir struktūros priklauso ir mokinio savarankiška veikla, tačiau šių sąvokų sutapatinti negalima jau vien dėl to, kad atlikdami tą pačią užduotį, vieni parodo daugiau iniciatyvos, aktyvumo, valios pastangų, pa

aieškų, savito sprendimo, geresnį supratimą, randa racionalesnių veiklos būdų, kiti daugiau remiasi žinomais sprendimo būdais arba pašaline parama. Tačiau tarp savarankiškumo ir savarankiško darbo yra glaudus ryšys. Savarankiškas darbas yra, viena, jau pasiekto savarankiškumo išraiška, antra vertus – savarankiškumo tolesnio ugdymo priemonė.

Trumpai apibūdinant savarankišką darbą, reikia pabrėžti, kad jo turinys, struktūra, pobūdis, apimtis turi atitikti mokymo tikslą, mokinių žinių, mokėjimų ir įgūdžių lygį. Priklausomai nuo tikslo, savarankiški darbai gali turėti pažintinį, žinių kartojimo, įtvirtinimo. Praktinio bei kūrybinio žinių panaudojimo, mokėjimų sudarymo ar kitą pobūdį.

Jeigu mokiniai atlieka užduotį mokytojui tiesiogiai nepadedant, tai dar nereiškia, kad mokytojas jiems nevadovauja. Organizuojant savarankišką darbą, mokytojo vaidmuo ne tik ne mažėja, bet priešingai – didėja. Tradicinėje mokykloje mokytojas yra pagrindinis žinių teikėjas, kuris, taikydamas žinomus metodus ir būūdus, stengiasi mokiniams duoti kuo daugiau faktinės medžiagos iš visų mokslo ir gyvenimo sričių, šiandien mokytojas, be visa to, yra ir mokinių gaunamų žinių tyrėjas bei sistemintojas, nes mokiniai, gaudami informaciją iš įvairių šaltinių: skaitydami knygas, lankydami teatrą, kiną, žiūrėdami televizijos laidas turi išmokti jas atitinkamai įvertinti.

Tradicinėje mokykloje mokinio tikslas buvo gauti per pamoką kuo daugiau žinių ir jas tvirtai įsiminti, tai šiandien tų žinių srautas toks didelis, kad jų nebeįmanoma atsiminti. Jas reikia kaupti, panaudojant atitinkamą metodiką.

Savarankiškumo esmę mo
okymosi veikloje sudaro sąmoningi ir valingi paties mokinio veiksmai, stimuliuojami vidinio poreikio pasiekti užsibrėžtą tikslą. Tai aktyvi savarankiška veikla. Savarankiška veikla būna pasyvi, kai mokinys sprendžia uždavinį nors ir be pašalinės paramos (atsižvelgdamas į mokytojo reikalavimus), tačiau be intereso, sąmoningo siekimo, aktyvaus mąstymo, o tik remdamasis atmintimi. Nėra abejonės, kad pasyvi savarankiška veikla negali duoti rezultato – būtina pasiekti suinteresuotumo, aktyvaus mąstymo, savo sprendimo kiekvienoje mąstymo operacijų grandyje.

Norint išmokyti mokinius savarankiškai mokytis, reikia ugdyti jų loginį mąstymą. Pedagogas, ieškodamas kelių mokymo procesui efektyvinti, turi jį taip perorganizuoti, kad vadovaujamas mokinys žinias įsisavintų pats ir toje savarankiškoje veikloje susiformuotų pažinimo metodiką ir išsiugdytų savarankiškumą. Kitaip sakant, išmokyti mokytis, pažinti ir protauti turi pats mokinys. Pačių mokinių mokymo procese „atrastos“ žinios sąlygoja jų savarankiškumo ugdymąsi.

Loginio mąstymo savarankiškumo išsiugdymą mokymo procese sąlygoja ir atitinkamas mokymo turinys, ir mokymo kryptis bei su ja susiję metodai, ir paties mokymo proceso organizacija. Juk ne kiekvienas žinių įsisavinimas mokinį lavina.

Mokinio loginio mąstymo savarankiškumo turinį bei jo dinamiką lemia mokinio žinojimas (tikslios žinios, jų sistema) ir mokėjimas naudotis žiniomis bei, jomis remiantis, atrasti naujas. Kitaip sakant, loginio mąstymo dinamiškumas labai daug priklauso nuo įsisavintos pažinimo metodikos.

Taigi vis aktualėja savarankiška mokinio veikla mokymosi procese, kurioje jis kartu su žiniomis turi įsisavinti vi
ieno ar kito mokslo pagrindų pažinimo metodiką. Ką besimokytų mokinys, jis turi, mokytojo vadovaujamas, savarankiškai dirbti pats ir formuotis pažinimo mokėjimus bei įgūdžius, kitaip sakant, susiformuoti savarankiško loginio mąstymo mokėjimus ir įgūdžius.

Savarankiško darbo reikšmę mokymo procese sunku pervertinti. Savarankiškas darbas padeda formuoti savarankiškumą kaip asmenybės savybę, įgalina realizuoti individualaus priėjimo principą, leidžia diferencijuoti mokomąsias užduotis ir tuo pačiu padeda tikrai sąmoningai ir tvirtai įvaldyti žinias. Tiktai savarankiškai dirbant lavėja tie mokinių pažintiniai sugebėjimai, įgyjami ir tobulėja tie mokėjimai bei įgūdžiai, be kurių negalima įvaldyti žinių nei mokykloje, nei gyvenime.

MOKINIŲ SAVARANKIŠKOS VEIKLOS PROBLEMA MOKYMO PROCESE

Šiandieninėmis sąlygomis, kai žmogui reikalingų žinių apimtis smarkiai ir sparčiai didėja, jau nebegalima laikyti svarbiausiu tikslu tik tam tikros faktų sumos įsisavinimą. Svarbu išmokyti savarankiškai papildyti savo žinias, orientuotis veržliame mokslinės informacijos sraute. Vadinasi, didžiausias dėmesys turi būti skiriamas savarankiškos pažintinės veiklos plėtojimui, siekiant sąmoningų žinių mokykloje, sudarant prielaidas savišvietai ir saviauklai būsimoje profesinėje veikloje.

Tyrimai ir darbo patirtis rodo, kad savarankiška pažintinė mokinio veikla mokymo procese yra visapusiško asmenybės lavinimosi laidas. Savarankiškoje veikloje sparčiai formuojasi mokėjimai ir įgūdžiai įgyti naujų žinių ir jas panaudoti praktinėje veikloje. Savarankiškai suvoktos, suprastos ir įprasmintos žinios kelia vis didesnį pažinimo interesą ir pasitikėjimą savo jėgomis, formuoja teigiamą požiūrį į mokymąsi, ugdo nuoseklumą be

ei organizuotumą darbe ir kitas teigiamas asmenybes savybes.

Antra vertus, savarankišką pažintinę mokinio veiklą sąlygoja daug faktorių, susijusių su ankstesne jo patirtimi, gebėjimais, požiūriu į mokymąsi. Visų pirma, bet kuriam naujam pažinimui yra reikalingos atraminės žinios, atitinkami mokėjimai ir įgūdžiai. Nesant reikiamo pagrindo savarankiškai veiklai, mokytojas neišvengiamai krypsta į tradicinį medžiagos aiškinimą, reikalaudamas ją išmokti. Mokymasis to, kas nesuprasta, tampa mokiniui našta, daro jį pasyvų.

Kiekvienam mokytojui yra žinoma, kad aktyvumą mokymosi veikloje nulemia ne išorinės skatinimo priemonės, o darbo sėkmė, savo jėgomis pasiektas rezultatas. Vadinasi, kuo anksčiau parengsime vaiką savarankiškai pažintinei veiklai, tuo greičiau jam mokymasis taps ne našta, o poreikiu.

Dalinio pažintinio savarankiškumo reikia siekti jau pirmose klasėse. Jei žemesnėse klasėse nesudaryti savarankiško mokymosi įgūdžiai, aukštesnėse klasėse reikia labai nuoseklaus darbo, norint nukreipti mokinį į savarankiško mokymosi kelią. Tyrimai rodo, kad pagrindinė savarankiškos veiklos plėtojimo priemonė yra mokomosios užduotys, kuriomis pamažu siekiama vis didesnio mokinių savarankiškumo. Tiriant mokomųjų užduočių atlikimą, galima išsiaiškinti kiekvieno mokinio gebėjimus, o drauge – mokytojo paramos pobūdį tolesnėje mokinio mokymosi veikloje. Mokomųjų užduočių parengimas ir jų diferencijuotas panaudojimas mokymo procese yra vienas iš aktualesnių šiandieninės metodikos problemų. Nėra abejonės, kad racionalus šios problemos sprendimas įgalins palaipsniui plėtoti pažintinį mokinių savarankiškumą kaip aktyvaus ir rezultatyvaus darbo laidą.

SAVARANKIŠKUMO MOKINIŲ DARBO PER PAMOKĄ ORGANIZAVIMAS

Reikalavimas organizuoti savarankišką darbą per pamoką yra neatskiriamai susijęs su tikslingu mokymo metodų panaudojimu.

Kaip žinoma, vienas iš svarbiausių bendrojo lavinimo uždavinių yra išmokyti mokinius mokytis, savarankiškai įgyti žinių ir jas tobulinti bei plėsti, mokyti turimų žinių ir patyrimo pagrindu vertinti įvairius gamtos ir visuomenės gyvenimo reiškinius. Todėl įvairiose pamokos grandyse reikia plačiau taikyti tuos mokymo metodus, kurių esmę ir turinį sudaro savarankiškas mokinių darbas. Mokinių savarankiškumą skatina tokie metodai, kaip spausdintų šaltinių naudojimas, pratimai, kūrybiniai darbai, savarankiški stebėjimai ir bandymai, konstravimas ir pan. Kūrybiškas savarankiškas darbas rengia mokinius savimokai, vadinamajam permanentiniam mokymuisi, praktinei veiklai.

Pedagogikos teorijoje ir mokyklų darbo praktikoje ilgą laiką buvo įsigalėjusi nuomonė, kad mokytojas tik perteikia medžiagą, o mokiniai ją kartoja ir įtvirtina. Šitoks požiūris šiandien mūsų jokiu būdu negali patenkinti, nes toks mokymo organizavimas neaktyvina mokinių, menkai ugdo jų protines galias, neskatina savarankiškumo, taip įgyjamos žinios prastai lavina ir auklėja. Žinoma, turi būti ir tokių pamokų, per kurias mokytojas, remdamasis įvairiais metodais, įvairiomis vaizdinėmis priemonėmis, pateikdamas mokiniams įvairių užduočių, aiškina visą naują medžiagą. Bet kartu negalima pamiršti, kad naujos medžiagos pateikimo metodiką kiekvienu atveju nulemia jo specifika, mokinių pasirengimas savarankiškam darbui, mokymo proceso logika, pamokos temos vieta atitinkamo programos skyriaus sistemoje ir pan. Vienaip būna, kai dėstomi visai nauji, mokiniams nežinomi dalykai, ir kitaip, kai jie mokiniams iš dalies žinomi; vienaip būna, kai mokiniai patys pajėgia išmokti reikiamą medžiagą, ir kitaip, kai juos reikia mokyti, kaip savarankiškai nagrinėti atskirus jos klausimus.

Kartu negalima pamiršti, kad mokiniai nemaža žinių įgyja iš įvairių šaltinių, kad iš jų reikalaujama perskaityti, pavyzdžiui, nagrinėjamus grožinės literatūros kūrinius, mokslo populiarinimo knygas ar ištraukas, straipsnius ir pan. Todėl pamokoje gali būti įvairiai derinamas mokomosios medžiagos pateikimas ir savarankiškas mokinių darbas. Tais atvejais, kai mokomoji medžiaga reikalauja teorinio įvado ir savarankiško atskirų klausimų nagrinėjimo, kai mokiniai tinkamai pasirengę savarankiškam darbui, mokytojas apžvelgia tik atskirus klausimus, o mokiniai savarankiškai nagrinėja visą medžiagą. Kai pamokos turinys ir mokymosi metodika remiasi prieš tai vykusiu mokinių darbu, kai mokomąją medžiagą lengva suskirstyti pagal atskiras užduotis, mokytojas tik supažindina su darbo per pamoką turiniu ir metodika, o mokiniai, jo vadovaujami, savarankiškai nagrinėja nurodytus klausimus. O kai prieš pamoką mokiniai atlieka savarankišką darbą ir atitinkamus stebėjimus gamtoje, namie, laboratorijoje, susipažįsta su reikiama literatūra, nagrinėti naują medžiagą tikslinga pokalbiu ar diskusija.

Taigi mokiniai gali savarankiškai dirbti net ir tokiame mokymo proceso etape, kaip supažindinimas su nauja informacija. Tačiau tokiais atvejais tikslinga savarankišką mokinių darbą derinti su aiškinimu, pokalbiu, demonstravimu ir kt. Ypač savarankiškas mokinių darbas per pamokas reikalingas naujai informacijai įtvirtinti, mokėjimams bei įgūdžiams formuoti.

Mokytojas privalo gerai perprasti įvairius šio darbo būdus, turėti reikalingų tekstų, papildomos literatūros ir kt. Pagrindinėje mokykloje savarankišką mokinių darbą ypač efektyviai padeda organizuoti specialiai parengti vadinamieji darbo sąsiuviniai. Tokius sąsiuvinius sudaro pratimai, klausimai, uždaviniai ir kitos užduotys, taip pat instrukcijos. Savarankiškam mokinių darbui naudojama ir didaktinė dalijamoji medžiaga, kuri leidžiama masiniu tiražu (daugiausia skirta mokyti lietuvių kalbos). Kai kurių mokyklų kolektyvai yra sukūrę, sukaupę didelę jos naudojimo patirtį.

Pažymėtina, jog savarankiškas darbas padeda aktyvinti daugumos moksleivių veiklą. Jis stiprina mokinių pasitikėjimą savo jėgomis, skatina lavintis, žadina norą reikšti savo mintis, t.y skatina protinę veiklą. Įsigilinę į tekstą, jie stengiasi nustatyti pagrindines jo mintis, susieti naujas žinias su turimomis, įsiminti. Po savarankiško darbo jie gali aktyviai dalyvauti pokalbyje ar diskusijoje, reikšti savo nuomonę, išklausyti mokytojo papildymus ar paaiškinimus – visa tai padeda geriau suprasti ir lengviau įsiminti. Labai gerai, jei pokalbis jiems akivaizdžiai parodo pasiektus rezultatus.

SAVARANKIŠKO MOKINIŲ DARBO STRUKTŪRA

Ją sudaro trys etapai:
1. Parengiamasis, orientuojamasis
Šio etapo esmę sudaro tai, kad mokinys, gavęs užduotį, analizuoja daiktą arba brėžinį, kartą arba keletą kartų perskaito uždavinio sąlygą, teksto turinį ir t.t. Orientavimosi metu mokinys atlieka užduoties analizės ir su ja susijusios sintezės veiksmus, tai yra įprasmina (apmąsto) užduotį, nustato, kas duota sąlygoje, ką reikia sužinoti arba padaryti, kokių prireiks žinių ir veiksmų, sudaro užduoties atlikimo planą.
2. Vykdomasis
Esmė ta, kad mokinys, supratęs užduotį ir sudaręs veiksmų planą, atlieka darbą.
3. Kontrolinis – vertinamasis
Esmė yra ta, kad mokinys kontroliuoja savarankiško darbo procesą ir rezultatą, vertina jį (nustato, ar teisingai atliko, ar gauti rezultatai atitinka duotą pavyzdį) ir koreguoja, jeigu reikia, orientuojamąjį ir vykdomąjį etapą.

Taigi savarankiško darbo struktūrą sudaro tokie elementai: užduoties analizė, jos atlikimo būdų paieška, darbo planavimas, pats darbas, atlikto darbo tikrinimas ir vertinimas.

SVARBIAUSIOS SAVARANKIŠKO MOKINIŲ DARBO RŪŠYS

Savarankiškus darbus reikia klasifikuoti pagal keletą didaktinių požymių, apibūdinančių įvairias to paties savarankiško darbo puses.
• Savarankiški darbai skiriasi DIDAKTINIU TIKSLU

Savarankiški darbai gali būti skiriami, turint tikslą: parengti mokinius suvokti naują medžiagą, įsisavinti naujas žinias, įtvirtinti, plėsti ir tobulinti įgytas žinias, suformuoti, įtvirtinti ir tobulinti mokėjimus bei įgūdžius. Naudojant savarankišką darbą naujoms žinioms gauti, mokytojas kruopščiai apmąsto šio darbo planą. Šis planas skirstomi į du pagrindinius skyrius:
a) ką mokinys turi padaryti, kad gautų naujų žinių;
b) ką reikia žinoti (sužinoti) ir mokėti papasakoti.

Savarankiškam darbui, kuris reikalauja spręsti naują uždavinį, mokinius reikia parengti. Reikia juos mokyti savarankiškai perskaityti užduotį vadovėlyje, mokyti suprasti, kokia seka bus atliekamas darbas, atlikti jį ir pagaliau padaryti reikiamą išvadą. Kai mokiniai įvaldo būtinus mokėjimus, jiems reikia duoti daugiau savarankiškumo, ieškant užduoties atlikimo būdų, planuojant darbą.

Ypač didelę reikšmę žemesnėse klasėse turi savarankiški darbai, kurių tikslas – ugdyti, įtvirtinti ir tobulinti mokėjimus, įgūdžius ir racionalius mokymosi veiksmus apskritai.

Praktika ir specialūs tyrimai rodo, kad įsisąmoninti veiksmus, reikalingus užduočiai sėkmingai atlikti, formuoti tam tikriems veiksmo būdams ir kartu tiksliam, nuosekliam ir griežtai logiškam mąstymui, mokiniams padeda tokie savarankiško darbo pratimai, kuriuose pateikiami:
a) nurodymai, kokio pobūdžio ir nuoseklumo turi būti veiksmai, kad būtų galima gerai atlikti užduotį;
b) veiksmų programa, kuri nustato, kokias operacijas turi atlikti mokinys ir kokia seka;
c) algoritminio tipo nurodymai.
• Savarankiški darbai skirstomi pagal MEDŽIAGĄ, su kuria dirba mokiniai.

Medžiaga, su kuria mokiniai savarankiškai dirba, gali būti aplinkos daiktai ir reiškiniai. Mokiniai skaičiuoja, matuoja arba gamina vienus ar kitus daiktus. Jie stebi daiktus ir reiškinius tiesiog gamtoje arba mokykloje, atlikdami bandymus, eksperimentus, laboratorines užduotis. Savarankiški darbai susiję su stebėjimu, atliekamais bandymais, su praktiniais ir laboratoriniais darbais, turi ypač svarbią reikšmę, nes padeda ugdyti mokinių pastabumą bei tiriamuosius mokėjimus ir įgūdžius. Atlikti tokios rūšies savarankiškus darbus paprastai mokoma per dalykų pamokas.

Mokėjimas dirbti su knyga – vienas iš svarbiausių mokymosi mokėjimų. Nemokant racionaliai dirbti su vadovėliu, neįmanoma gerai įsisavinti žinių, nes tokie svarbūs struktūriniai įsisavinimo komponentai, kaip įprasminimas ir įtvirtinimas, realizuojami tik darbo su vadovėliu procese. Nemokant dirbti su knyga, mokymasis negali būti prasmingas ir savarankiškas darbas. Nemokėjimas dirbti su knyga sukelia tai, kad mokymasis praranda savo patrauklumą, virsta mokiniui kančia. Didžiulę darbo su knyga reikšmę daugeliu atvejų paaiškina rašytinės kalbos ypatybės. Suvokiant rašytinę kalbą, skirtingai negu sakytinę, nėra to suvokimo priverstinio tempo, nėra nenutrūkstamumo – mokinys skaitydamas gali stabtelėti ir apmąstyti tai, ką perskaitė, gali ne kartą grįžti prie tos pačios medžiagos, išdėstytos ta pačia sistema, kad labiau apmąstytų, įprasmintų visą ją arba atskiras, sunkiau suprantamas dalis. Visa tai (galimybė sustoti, perskaityti keletą kartų tekstą, palyginti jį su anksčiau perskaitytu) įgalina nuodugniai, prasmingai, sąmoningai ir tvirtai įsisavinti žinias, taikyti jas sprendžiant mokymosi uždavinius.
• Savarankiški darbai skiriasi VEIKLOS POBŪDŽIU, tai yra pagal tai, ką mokiniai turi atlikti.

Šiuo požiūriu darbai skirstomi taip:
a) pagal duotą pavyzdį, tai yra darbai, daugiausia pagrįsti mėgdžiojimu. Atlikdamas užduotį, mokinys panaudoja įsimintas žinias, žinomus analizavimo, sintetinimo, apibendrinimo būdus – turimus mokėjimus ir įgūdžius. Mokinys parodo savarankiškumą, taikydamas išmoktą operaciją naujomis sąlygomis. Plėtojant tokį savarankiškumą, siekiama vis sudėtingesnių reiškinių ar konstrukcijų perdirbinėjimo, racionalaus sprendimo būdo atrinkimo. Augant rekonstruktyviems pritaikymo gebėjimams, nuosekliai pereinama prie pažintinės veiklos.
b) pagal taisyklę arba ištisą taisyklių sistemą. Tai darbai, reikalaujantys, kad mokiniai savarankiškai taikytų žinias, mokėjimus ir įgūdžius, įsisavintus anksčiau, mokytojui vadovaujant. Mokinys pradžioje veikia pagal pavyzdį, jis orientuojamas į savarankišką naujų žinių įsisavinimą: pats atskleidžia naujas jau žinomo reiškinio puses, dėsnius, nustato dėsningumus, sprendžia uždavinius savo paties nustatytais būdais. Pažintinei veiklai būdinga tiriamasis darbas, paieškos, įrodymas ir pagrindimas, grįžtamoji kontrolė ir klaidų nustatymas, gautų rezultatų apibendrinimas. Plėtojant savarankišką pažintinę veiklą, siekiama ugdyti gebėjimą atskirti esminius reiškinio požymius, rasti atramines žinias žinių šaltiniuose, nustatyti priežastis, daryti išvadas, taikyti teorines žinias praktikoje. Teorinių žinių taikymas praktikoje moko kūrybinio problemų sprendimo, kūrybinės veiklos.
c) konstrukciniai, reikalaujantys kūrybiškumo. Šioje veiklos pakopoje išryškėja mokinio gebėjimai savarankiškai ir išradingai naudoti turimas ir naujas žinias, rasti racionalesnius veiklos būdus keliamoms problemoms spręsti ar naujoms vertybėms kurti. Plėtojant savarankišką kūrybinę veiklą, skatinama mokinio iniciatyva, novatoriškumas, sudaromos sąlygos susipažinti su naujausiais tos srities laimėjimais.
• pagal ORGANIZAVIMO BŪDĄ skiriamos tokios savarankiško darbo rūšys:
– visos klasės (frontalusis), kai visi klasės mokiniai atlieka tą patį darbą;
– grupinis, kai mokinių grupės atlieka skirtingas užduotis;
– individualus, kai kiekvienas mokinys gauna atskirą užduotį.

Dažniausiai organizuojamas frontalusis savarankiškas darbas. Tačiau taip suorganizavus darbą, vieni mokiniai dirba nepanaudodami visų savo jėgų, o kitiems ji per sunki ir jie praranda tikėjimą savo galimybėmis. Visiškai natūralu, kad išradingi, kūrybingai dirbantys mokytojai, iš esmės neatsisakydami frontaliųjų užduočių, stengiasi panaudoti visus savarankiško mokinių darbo organizavimo būdus. Gana dažnai duodamas ir grupinis savarankiškas darbas pagal variantus, turint beveik tik vieną tikslą – neleisti nusirašyti. Žinoma, ir tokio organizavimo būdo neverta atsisakyti, bet pažangiausi mokytojai grupuoja mokinius, atsižvelgdami į jų pasirengimo lygį.

Kiekvienoje veikloje išryškėja didesnis ar mažesnis savarankiškumo laipsnis ir elementari užduotis pagal pavyzdį, ir sudėtinga problema gali būti mokinio išspręsta be jokios paramos arba su daline mokytojo parama. Todėl užduoties atlikimo požiūriu mokinio veikla gali būti visiškai arba iš dalies savarankiška.
VISIŠKAI SAVARANKIŠKA veikla yra tokia, kai mokinys, žinodamas sąlygas, tikslą ir reikalavimus, atlieka užduotį be jokios vyresniųjų paramos, tik naudodamasis leidžiamais šaltiniais.
IŠ DALIES SAVARANKIŠKA veikla yra tokia, kai mokinys atlieka užduotį su didesne ar mažesne (bet ne ištisine) mokytojo parama, kai ką sprendžia pats.
NESAVARANKIŠKA veikla yra tokia, kai mokinys naudojasi ištisine vyresniųjų parama, ne pats sprendžia, o kopijuoja užduotį.

Dalinio savarankiškumo laipsnis priklauso nuo mokytojo paramos ir apimties. Padėdamas mokytojas gali tik nukreipti mokinio veiklą arba detaliau nurodyti veiklos būdą, paaiškinti galimus sunkumus arba padėti juos įveikti, nurodyti padarytas klaidas arba ištisai koreguoti sprendimo eigą.
Nukreipdamas mokinio veiklą, mokytojas nurodo gaires (arba gairinius klausimus), primena literatūrą, savikontrolės šaltinius, veiklos būdo pasirinkimo kriterijus.
Duodamas nurodymus, mokytojas primena atramines žinias, veiklos būdą, sprendimo eigą, savikontrolės būdą, galimas prielaidas.
Aiškindamas mokytojas plačiau apibūdina atlikimo eigą, peržiūri euristiniu būdu sunkesnes sprendimo grandis, iliustruoja reiškinį elementariais analoginiais pavyzdžiais.
Koreguodamas mokinio veiklą, mokytojas taiso ir aiškina klaidas, tuo įgalindamas tęsti darbą ir nedaryti panašių klaidų.

Paramos pobūdis ir apimtis priklauso nuo užduoties atlikimo sėkmės. Jei mokiniui užtenka nukreipimo ir kai kurių nurodymų, galima teigti, kad jo savarankiškumo laipsnis pakankamai aukštas. Kuo daugiau reikia aiškinimo ir koregavimo, tuo savarankiškumo laipsnis žemesnis. Bet kurioje pakopoje mokytojas, siekdamas kuo didesnio savarankiškumo, turėtų teikti vis mažiau paramos, tačiau nereikėtų pamiršti, kad laiku nesuteikta būtina parama daro mokinį pasyvų; dažnai peršama nebūtina parama taip pat slopina mokinio aktyvumą.

SĄLYGOS, UŽTIKRINANČIOS SAVARANKIŠKO DARBO SĖKMĘ

Pažintiniai interesai

Aktyvų savarankiškumą lemia paties mokinio noras atlikti duotą uždavinį, gauti norimą rezultatą. Psichologija teigia, kad pažinimas negalimas be aktyvaus mąstymo. Aktyvų mąstymą sąlygoja daugelis faktorių, visų pirma, pažintinis interesas. Pažintinį interesą tiesiogiai sukelia ir mokomosios medžiagos turinys, ir pats pažinimo procesas, ir rezultatas, pasiekiamas savo jėgomis. Vadinasi, mokytojo uždavinys – sukelti tiesioginį pažinimo interesą. To siekiant, reikia atsižvelgti į tai, kad žemesnėse klasėse mokinį labiau domina pats pažinimo procesas negu žinios, juo labiau, kad daugelis žinių nėra susijusios su tiesioginiais mokinio poreikiais. Aukštesnėje klasėje mokinį jau domina reiškinių priežastys, dėsningumai, išvados, jų pritaikymas praktikoje, kaip ir pats pažinimo procesas. Tiesioginis pažintinis interesas, kad ir kokio pobūdžio jis būtų, yra pagrindinis aktyvios veiklos stimulas, tačiau aktyvumas greit mažėja, kai nėra reikiamų veiklos sąlygų. Jei mokytojas pats aiškina, parodo sprendimo būdą, padaro išvadas, jis patenkina tik mokinio smalsumą, nesukeldamas aktyvaus mąstymo, pratina prie pasyvaus sekimo, įsiminimo, mokymosi kartojant.

Aiškėja, kad pagrindinė aktyvaus mąstymo sąlyga yra savarankiška mokinio veikla, visų pirma – pažintinė veikla. Pažintinei veiklai vadovauja mokytojas: jis kelia problemą, nurodo užduotis, nukreipia mokinio veiklą, numato paramos pobūdį ir laipsnį taip, kad kuo daugiau vietos liktų savarankiškam mokinio sprendimui. Tik tuo būdu neslopinamas pažintinis interesas ir išlaikomas pastovus aktyvumas visą darbo laiką.

Žinios, mokėjimai, įgūdžiai, gebėjimai

Aktyvumas, kurį sukelia tiesioginis pažintinis interesas, tėra viena sėkmingos pažintinės veiklos prielaidų. Savarankiškai pažintinei veiklai ne mažiau svarbios ir kitos prielaidos, kaip antai: mokinio turimos žinios, mokėjimai ir įgūdžiai, gebėjimai, mokytojo numatytos didaktinės ir organizacinės priemonės.

Pedagogikos teorijoje labiausiai akcentuojamas žinių sąmoningumas ir sistemingumas. Iš tikrųjų, jei turimos žinios yra sąmoningos ir sistemingos, jų pakanka savarankiškai išmokti naują medžiagą. Savarankišką darbą, kaip darbą pagal užduotį, galima tik tada gerai atlikti, kai mokinys aiškiai įsisąmonina jo tikslą ir stengiasi jį pasiekti. Savarankiškoje pažintinėje veikloje žinios nuolat įtvirtinamos, gilinamos ir siejamos su praktika.

Kas lemia žinių sąmoningumo laipsnį? Sąmoningumo kriterijumi reikia laikyti savarankišką paties mokinio sprendimą visose mąstymo operacijų grandyse (lyginant, priešinant, apibendrinant). Jei sprendimą daro mokytojas, o mokinys tik pritaria ar pakartoja, žinių sąmoningumas neaiškus. Vadinasi, negalima spręsti apie žinių sąmoningumą ir tada, kai mokinys teisingai atsakinėja, ką išmokęs. Tik tuo atveju, kai mokinys daro naują savarankišką sprendimą, remdamasis jau žinomais, galima numanyti ir ankstesnių žinių sąmoningumą. Todėl žinių kontrolės metu negalima pasikliauti vien perpasakojimu, taisyklių nusakymu, kai jos remiamos jau žinomais pavyzdžiais. Mokinys turi nurodyti reiškinio kitimo priežastinius ryšius, taikyti taisyklę naujoms konstrukcijoms. Naujų žinių suvokimui, supratimui ir įprasminimui pagrindą sudaro patyrimas, įgytas praktinėje arba mokymosi veikloje.

Mokinys, veikdamas savarankiškai pagal mokytojo instrukciją, ieško trūkstamų žinių nurodytuose šaltiniuose, drauge jas kartoja, gilina, tikslina, papildo. Pamažu susidaro mokėjimai rasti reikiamų žinių ir jomis remtis. Mokytojas, stebėdamas mokinio veiklą, gali spręsti apie žinių ir mokėjimų sąmoningumą, o prireikus – papildyti ar patikslinti. Tai nereiškia, kad galima visai atsisakyti individualios žinių apklausos žodžiu. Mokinio atsakymai žodžiu turi parodyti jo gebėjimus išreikšti logine kalba tai, kas vyksta jo mąstymo veikloje. Individualiai ar frontaliai kontroliuoti žinias, vertinant pažymiais, tikslinga vienodo žinių lygio mokinių grupėse, rečiau – visos klasės mastu.

Įdiegiant atramines žinias ir mokėjimus, formuojame jų sistemą. Sistemingos žinos dažnai suprantamos kaip nuoseklus žinių ciklas, kuriame logine tvarka ir be trūkstamų grandžių vienos žinios remiasi kitomis.

Savarankiškame žinių įgijimo procese svarbų vaidmenį turi mokėjimai ir įgūdžiai. Savarankiško darbo sėkmė priklauso nuo jau susiformavusių mokymo procese praktinių ir protinių mokėjimų bei įgūdžių, kurie reikalingi tikslui pasiekti. Mokėjimas – tai savo patirtimi arba mokymu įgyta protinė ir praktinė galia veikti turimų žinių pagrindu. Elementarūs mokėjimai pamažu perauga į įgūdžius. Susidarę elementarūs įgūdžiai sudaro pagrindą naujiems sudėtingesniems mokėjimams.

Kryptingai nuteiktų mokinių savarankiškas darbas būna sąmoningas, prasmingas, jis juos domina. Jau susiformavę mokėjimai ir įgūdžiai sudaro tą techninį pagrindą, tuos mechanizmus, kurie padeda mokiniams siekti nustatyto tikslo. Reikia, kad mokinių savarankiškam darbui pateikiamos užduotys būtų pagal jų jėgas ir sudarytų ta, tikrą sistemą. Šios sistemos pagrindas turi būti laipsniškas vaikų savarankiškumo didėjimas, kurio pasiekiama sunkinat medžiagą bei mąstymo uždavinius, taip pat keičiant mokytojo vaidmenį ir vadovavimą.

Nurodytoms sėkmingo savarankiško darbo sąlygoms didelę reikšmę turi instruktažas, kurį mokytojas daro prieš pateikdamas savarankišką darbą žodžiu, raštu ar demonstruodamas vaizdines priemones. Instruktažu aiškinamas būsimas savarankiško darbo tikslas ir reikšmė, pateikiama jo užduotis ir, atsižvelgiant į tai, kaip mokiniai yra įvaldę reikalingus mokėjimus bei įgūdžius nurodomas (smulkiai ar nelabai smulkiai) arba ir nenurodomas užduoties atlikimo būdas.

Savarankiškas darbas tik tada būna sėkmingas, kai mokiniai įsisąmonina ir supranta, kokių pasiekė rezultatų arba kokias padarė klaidas. Šiuo atveju labai svarbu, kad mokytojas išanalizuotų mokinių darbus. Tai ypač efektyvina mokymą, jeigu mokytojas moko mokinius kontroliuoti savo darbo rezultatus.

IŠVADOS

1. Siekiant plėtoti mokinių savarankišką veiklą, reikia geriau tirti mokinius – jų interesus, polinkius, žinias, mokėjimus ir įgūdžius – ir tuo pagrindu diferencijuoti mokomąsias užduotis.
2. Mokėjimus ir įgūdžius tikslinga tirti mokomosiomis užduotimis, kurios drauge plėtoja savarankišką mokinių veiklą.
3. Siekiant diferencijuoti mokymo procesą, tikslinga grupuoti mokinius pagal pajėgumą, atsižvelgiant į žinių spragas, mokymosi gebėjimus ir individualias savybes.
4. Prieinamos užduotys, skirtos savarankiškam žinių įsisavinimui, kelia mokinių susidomėjimą dėstoma medžiaga, didina aktyvumą ir pasitikėjimą savo jėgomis – taip pasiekiama darbo organizuotumo ir drausmės.
5. Savarankiško darbo dalies didinimas pamokoje būtinybė: jis ugdo mokinių savarankiškumą ir moko savarankiškai įgyti žinių, orientuotis gausiame įvairiausios literatūros sraute.

Naudota literatūra:
1. Rajeckas V. (1997). Pamoka.Vilnius
2. Stulpinas T. (1981). Pamokos tobulinimas. Vilnius
3. Simanonis K. (1983). Mokinių pažintinis savarankiškumas mokant kalbų. Vilnius
4. Gudonytė A. (). Suaugusių mokinių savarankiškumo ugdymas per gimtosios kalbos pamokas.

Leave a Comment