Referatas Pyktis,agresija- susivaldymas

ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS

EDUKOLOGIJOS FAKULTETAS

EDUKOLOGIJOS KATEDRA

Edukologijos programos

I kurso studentė

[pic]

Referatas

Darbo vadovė:

Lekt. V. Lukavičienė

Šiauliai

2004

…………………………………………………………23

Įvadas

Visi tam tikrais gyvenimo momentais susiduriame su pykčio, agresijos apraiškomis. Vieni daugiau, kiti – mažiau, tačiau visi tai patiriame.

Kiekvienas esame ne vieną kartą supykę. Tai vienas iš blogųjų jausmų, kuris užvaldo mus norime mes to ar ne. Pyktis yra pasikartojanti bėda: mes galime jo nemėgti, bet negalime jo ignoruoti. Šiandien bauginamai padaugėjo nevaldomo pykčio padarinių tarp vaikų ir jaunuolių. Smurtas skverbte skverbiasi į šeimas ir visuomenę.

Kodėl gi įvyksta tokios tragedijos kaip vaikų susimušimas įvairiose vietose (mokykloje, gatvėje ir t.t), pradėjimas reikšti nepagarbą autoritetams, žiaurus elgesys su tėvais. Todėl, kad neišmokstama tinkamai valdyti pykčio. Tai neateina natūraliai. Pykčio brandaus tvardymo reikia jau pradėti mokyti namuose. Deja, šiandien tai retai daroma.

Tėvams labai svarbu išgirsti, jog vaikui visą gyvenimą pirmiausia kelia grėsmę jo paties pyktis. Tačiau, jei su pykčiu tvarkomasi gerai, jis gali tapti pozityvia jėga vaiko gyvenime. Vaikas turi būti lavinamas valdyti pyktį

Pyktis kaip emocija žmonių suprantamas prastai – kodėl jis jaučiamas, kaip jis reiškiamas ir kaip galima keisti jo frustacinį pobūdį.

Jei tėvai nežinos kas yra pyktis ir kokiais tinkamais būdais jį tvardyti, nesugebės išmokyti ir savo vaikų, ką jiems daryti supykus.

Nedaugeliui vaikų teko laimė augti šeimose, kuriose pyktis buvo išreiškiamas priimtinu būdu. Ir atvirkščiai – dažnam yra tekę tapti taikiniu, į kurį nukrypdavo pyktis. Vaikai periima irzlumą, piktumą.

Neigiamos asociacijos įrodo, kad tik nedidelė tėvų dalis mokėsi teisingai reikšti pyktį, bet juk mokytis niekada nevėlu…

Šiame referate siekiau atskleisti: pykčio, agresijos, susivaldymo sąvokų ypatumus, kodėl vaikai yra tokie pikti?, kodėl jie savo pyktį išreiškia agresyviu elgesiu, panaudoja jėgą ir pan.?, kaip reikėtų valdyti vaikų pyktį?, ką tėvai turi daryti? ir pan. Pateikiau skirtingų autorių apmąstymus šia tema.

I. Pykčio samprata ir jo ypatumai

1. 1. Pykčio apibūdinimas

H. G. Ginott: pyktis – tai reakcija į tai, kas nutiko. Pyktis –

sudėtinė depresijos dalis. Pyktis – vienas iš stipriausių jausmų. Pyktis, kaip garai iš arbatinuko, kažkaip turi išeiti į išorę. Niekas, taip pat ir mažas vaikas, negali užslopinti pykčio ir laikyti savyje. Pyktis yra logiškas tam tikrų aplinkybių rezultatas, tačiau jis visada atrodo staigus ir netikėtas.

Pyktis – tai stiprus nemalonus jausmas, kuris kyla, kai patiriame frustraciją, negalime pasiekti norimo tikslo.

Harriet Goldhor Lerner: pyktis – tai signalas, kurį verta išgirsti.

Jei pykčio jausmas praneša apie problemą, išliejus pyktį, ji neišsispręs.

Ross Campbel: Gali pasirodyti keista, bet pagrindinis pavojus, kuris gresia vaikui visą gyvenimą, – tai jo pyktis. Nevaldomas pyktis gali labai pakenkti vaikui ar net jį pražudyti. Autorius išskiria 3 vaikiško pykčio išraiškos formas:

✓ Agresyvumą.

✓ Nesąmoningas išsišokimas.

✓ Emocijų proveržis.

Visos jos būdingos nesubrendusiai asmenybei.

Leonas Jovaiša teigia, kad pyktis – iš nepasitenkinimo kilęs griežtas kito asmens įspėjimas, neturintis tendencijos įžeisti ar daryti žalos.

Pedagogo pyktis – natūralus reiškinys. Jis neišvengiamas dėl pasikartojančių, įkyrėjusių nederamų auklėtinio poelgių. Šis turi pajusti, kad tie poelgiai skaudina pedagogą. Auklėtinio pyktis mokytojui pasireiškia negryno pykčio forma – afekto, gynymosi, keršto ir kitokiomis formomis.kai pedagogo atžvilgiu kyla tokie jausmai, susidaro rimta konfrontacijos situacija, kurios išvengti galima tik protingomis pastangomis.

Pykčio tikslas – suteikti mums ginklą, kurio padedami galėtume keisti aplinkinį pasaulį. Ypač tuos, kurie priverčia mus sielotis ir bijoti. Jei mes negalėsime susidoroti su šiuo uždaviniu, tai visą laiką jausimės bejėgiai.

1. 2. Pykčio priežastys

Kodėl vaikai tokie pikti? Kodėl jie tampa piktais suaugusiais?

Svarbiausia vaikiško pykčio priežastis – mažylis neužtikrintas, jog yra mylimas. Vaikas instiktyviai jaučia, kad jam reikia meilės. Jis taip pat žino, kad tą meilę turi suteikti tėvai.

Kadangi vaikai instinktyviai suvokia, jog meilės dovana turi ateiti iš tėvų, tai, negavę tos dovanos, jaučia pyktį. Žinoma, vaikui pyktį, įniršį gali sukelti ir kitos priežastys: nusivylimas, konfliktai, blogas ar žiaurus elgesys, baimė, netektis ir t.t.

Daugelyje net pačių geriausių šeimų vaikai nesijaučia mylimi. Tėvai sunkiai tai supranta – juk iš tikro jie nuoširdžiai myli savo vaikus. Kaip paaiškinti tokį skirtingą suvokimą? Priežastis ta, jog nedaug tėvų moka savo meile pasiekti vaiko širdį. Dauguma mano, jog visiškai užtenka jam pasakyti: ,,Aš tave myliu” ir taip perduoti savo meilę, bet tai netiesa.

Vaikai reaguoja į elgesį, todėl tėvų meilė turi būti reiškiama elgesiu. Jei vaikas nesijaučia mylimas, sulėtėja jo asmenybės raiška, o to rezultatas –

besitęsiantis pyktis tėvams. Šis pyktis trukdo vaiko raidai, o vėliau, kai jis suaugs, atsispindės jo elgesyje.

Dažniausiai sukeliančios vaiko pyktį priežastys yra šios:

1) menkas savęs vertinimas;

2) nesėkmės;

3) izoliacija šeimoje;

4) nesugebėjimas bendrauti su vaikais;

5) pernelyg griežtas vaiko kontroliavimas;

6) besąlygiškas priklausymas nuo kitų;

7) skriauda;

8) gėda dėl tėvų elgesio;

9) liūdesys.

1. 3. Pykčio išreiškimo būdai, esminiai jų požymiai

1. Pasyviai agresyvus elgesys yra blogiausias būdas išreikšti pyktį.

2. Šiek tiek geresnis būdas – visiškai nekontroliuoti savo elgesio-

kai žmogus, apimtas įniršio priepuolio, daužo daiktus, išlieja įtūžį ant kito žmogaus, nes su įtūžusiu elgesiu daug lengviau kovoti negu su pasyviu agresyviu elgesiu.

3. Kitas geresnis būdas išreikšti pyktį yra būti apimtam įniršio priepuolio, bet išlaikyti pakankamai savitvardos. Pykčio protrūkis apsiriboja šaukimu, klyksmu. Pyktis išliejamas ne tik ant to asmens, ant kurio esi supykęs, bet ant visų, kas arti.

4. Nekontroliuojamai išlieti pyktį žodžiais, bet nesiekiant ką nors žodžiais įskaudinti. Pyktis būna nukreiptas ne tik į pykčio šaltinį, bet ir į viską, kas aplink pasitaiko.

5. Dar geresnis būdas yra išlieti pyktį nemaloniai šaukiant ir klykiant, bet apribojant pastabas vien pyktį sukėlusia tema ir, jei įmanoma, vien pyktį sukėlusiam asmeniui. Žinoma, ar pykčio išreiškimas asmeniui, kuris supykdė, yra tinkamas, priklauso nuo konkrečios situacijos.

6. Geriausias būdas išreikšti pyktį – padaryti tai kuo maloniau ir protingiau ir vien tam asmeniui, ant kurio esi supykęs. Išspręsti problemą reiškia, kad abi pusės racionaliai ir logiškai ištirs ginčytiną klausimą, aptars, supras viena kitos poziciją ir prieis sutarimo, ką daryti. Tai pareikalaus nemaža brandumo iš abiejų. Labai mažai žmonių savo gyvenime pasiekia tokio brandumo.

Pykčio išraiškos būdai pagal daktarą Ross Campbell:

✓ Pykčio išvėdinimas – tai žodinė pykčio išraiška. Šiuobūdu norima atsikratyti pykčio. Ši pykčio raiškos forma kaitaliojasi nuo garsių, pilnų įtūžio klyksmų iki tylių keiksmų ir burbėjimo, nuo skundų ir ginčų iki isteriškų tiradų. Pykčio išvėdinimas yra nemalonus kitiems. Jis mums parodo, kad turime išugdyti vaikų sugebėjimą tinkamai valdyti pyktį. Kol pyktis liejamas žodžiais, jis nesireiškia elgesiu. Kuo daugiau tėvai blokuoja šį kanalą, tuo didesnė tikimybė, kad pyktis pasireikš elgesiu.

✓ Priekabės ir atsisakymai – artimos pykčio išliejimui. Jį naudojame ne tik tam, kad atsikratytume pykčio. Mes kabinėjamės, kai jaučiame savo bejėgiškumą, nesugebame paveikti bei kontroliuoti kito žmogaus ar situacijos. Šis būdas yra žalingas ir būtinai sukels neigiamą vaiko požiūrį į autoritetus. Pavojinga, kai įpykę tėvai tampa vaikui nebešvelnūs ir nebendraujantys. Tuo jie moko vaiką klastingumo. Vaikas nebebus švelnus, paklusnus ir geranoriškas, nebeklausys, viską darys atžagariai, blogai mokysis ir gali nueiti klystkeliais.

✓ Tylėjimas ir pasitraukimas – neleistini pykčio išraiškos būdai, kuriais slepiamas pyktis. Tylėdami ir pasitraukdami mes visiškai atsisakome ir tarpusavio santykių. Tylėjimas ir pasitraukimas labai žaloja vaiką, nes tai visiškai priešinga besąlygiškai meilei.

Dažnai „meilė su sąlyga“ yra didžiausias vaiko įniršio ir pykčio tėvams šaltinis. Pasekmės labai žalingos.

✓ Pykčio nukreipimas. Jo taikiniu tampa visiškai nekalti žmonės.

Toks pyktis labai dažnai užgriūva vaikus. Kai tėvus erzina nebrandus vaiko elgesys, jie kartais nesusivaldo. Jie nepamoko vaikų deramai elgtis, tiesiog išpila ant jo savo priešiškumą, kilusį dėl kitų priežasčių. Vaikai negali pakelti tėvų pykčio, nes neturi nuo jo apsaugos. Jiems kenkia bet koks pyktis. Tėvams pirmiausia reikia išmokti kontroliuoti save, o tada sugebės pozityviai kontroliuoti ir savo vaikus.

✓ Besaikis pykčio slopinimas ir atsvara pykčio išliejimui. Pernelyg didelis pykčio slopinimas pasąmonėje gali sukelti įvairių problemų, tarp jų – psichikos sutrikimus ir pasyviai agresyvų elgesį. Tačiau pykčio išliejimas irgi nėra geras būdas. Jis gali sustiprinti įniršį.

✓ Savęs kaltinimas gali tapti nevilties ir depresijos priežastimi, sukelti bejėgiškumo ir beviltiškumo pojūtį. Linkę pyktį slėpti savyje žmonės dažnai pakliūna į šiuos spąstus, situaciją jie laiko nepataisoma. Svarbus genetinis polinkis: tam tikri asmenybės tipai daugiau linkę pyktį slėpti. Savęs kaltinimas stiprinamas pasyviai agresyviomis nuostatomis. (didėjant depresijai ir kylant pykčiui, atsiranda noras keršyti), galų gale tai gali baigtis net mintimis apie savižudybę ar bandymais nusižudyti.

1. 4. Pateisinamas, nepriimtinas ir bergždžias pyktis

Kai kada pyktį galima pateisinti. Esame teisūs, kai pykstame, regėdami neteisybę, gąsdinimus, matydami, kaip žiauriai elgiamasi su vaikais arba gyvūnais ir pan. Tokiu atveju pyktis turi skatinti mus, kad ko nors imtumės situacijai pakeisti.

Pyktis, ypač brendimo metais, gali būti tinkamas būdas išlieti įtampą ir tam tikras emocijas. Tai netgi sveika. Turime išmokti, kaip išreikšti ir valdyti pyktį, kai esame saugūs, mylimi, kai mumis rūpinamasi. Nežinodami, kaip protingai įveikti pyktį, elgiamės priešingai negu reikia. Viešai rodydami, kad pyktis mums nepriimtinas, galų gale tiesiog sprogstame, imame klykti ir daužytis. Tačiau kažko nepasiekiame – niekas dėl šio protrūkio nepradeda elgtis kitaip. Atsakydami mums, žmonės gūžčioja, irgi prededa šaukti arba pataria subręsti. Niekas nesupranta, nesugebame paaiškinti priežasčių. Aiškiai neparodydami savo pykčio, tiksliai jo neišreikšdami, sukeliame tik kitų nekantrumą, bet jokiu būdu nebūname suprasti.

Bergždžias pyktis – tai ne pyktis, kuris apima sužinonojus neteisybę.

Nepadeda jis mums ir išlikti. Tai tik energijos eikvojimas ir beprasmiai jausmų pliūpsniai, nes nesiekiame nieko reikalingo ir būtino. Mes dažnai supykstame, kai manome, kad į mus žiūri iš aukšto, mus ignoruoja arba blogai elgiasi. Jeigu žmonės nerodo mums dėmesio ir pagarbos, kurių tikimės nusipelnę, galime tiesiog pašėlti. Jeigu mums atrodo, kad tokiu atveju vis tiek reikia kažką daryti, geriau nukreipti energiją kita linkme ir pasirodyti atkakliems, bet susivaldantiems. Kad ir kaip pasielgtume tokiose situacijose, vis tiek turime susivaldyti ir nesijausti auka. Tai nuostabus jausmas. Įveikti bergždžią pyktį galima tik vienu būdu: turime suprasti, jog tai – beprasmis energijos eikvojimas.

Pyktis gali tapti įpročiu. Kai kurie žmonės supyksta beveik dėl visko, kas jiems nepalanku. Pikčiurnoms tai atrodo vienintelė išeitis, bet retai dėl to norimų padarinių., tikslą galbūt ir galime pasiekti, bet lieka apkartę jausmai. Niekas mielu noru nesiima vykdyti pykčiu paremtų nurodymų arba įsakymų.išeikvotume daug mažiau energijos ir pasiektume kur kas daugiau, jeigu elgtumės maloniai ir apgalvotai, bet ryžtingai. Kai esame įpykę, atrodo, jog kiti žmonės atsakingi už mūsų poelgius, aplaidumą ir pan. Tuomet neverta net mėginti pakeisti savo charakterį arba įveikti pykčio protrūkį. Geriausia tą daryti ramybės ir susiklausymo valandėlėmis.

1. 5. Vaikas ir pyktis

Bet kuri problema, iškylanti ar iškilsianti vaikui, – pradedant blogais pažymiais bei pašlijusiais tarpusavio santykiais ir baigiant galima savižudybe, – tiesiogiai susijusi su nebrandžia pykčio išraiška. Tėvai turi padaryti viską, ką gali, kad apsaugotų vaiką dabar ir ateityje.

Smurtas skverbte skverbiasi į šeimas ir visuomenę. Tik tėvai gali išmokyti savo vaikus valdyti pyktį. Bet daugumoje šeimų to nedaroma. Dėl to vaikai perima neleistinus pykčio išraiškos būdus. Tėvai patys nemoka valdyti savo jausmų ir perduoda vaikams neteisingą supratimą.

Vaikai yra silpni, todėl ieško būdų, kaip valdyti savo pasaulį.

Vaikui bręstant, stiprėja jo nepriklausomybės poreikis. Noras valdyti kai kurias sritis ir būti iki tam tikro lygio nepriklausomam nėra blogai, bet kiekviename amžiaus tarpsnyje jis turi būti įgyvendintas atitinkamais būdais.

Jei norima išugdyti vaikuose pagarbą kitiems žmonėms ir autoritetui, tai jie turi išmokti tinkamai elgtis konflikto metu tiek ankstyvajame amžiuje, tiek suaugę, kada problemas ir keblius klausimus reikės spręsti savarankiškai. Tinkamas auklėjimas – vienintelis būdas padėti vaikui valdyti savo pyktį. Tėvų gebėjimas suvaldyti jų pačių pyktį bus pavyzdys, kuriuo vėliau jis seks. Deja, visuomenėje ir per televiziją mes paprastai nematome brandžios pykčio išraiškos pavyzdžių.

Vaikai, kaip ir mes, niršta susidūrę su situacija ar žmogumi, kuris juos nuvilia, kelia grėsmę arba žeidžia. Vaikas priklauso nuo savo tėvų, jis mylimas, saugomas, juo rūpinamasi, bet, kita vertus, jam uždrausta klausinėti suaugusius, todėl jis pats turi rasti būdą išlieti susikaupusią įtampą. Bijodamas netekti meilės, vaikas nedrįsta pažeisti tvarkos, bet pyktis ir frustacija turi rasti progą išsilieti. Paauglys galbūt nežiebs tėtukui į akį, bet spirs į duris., gali viską iš stalčių išsvaidyti ant grindų., gali sudaužyti tėvų vertinamą daiktą (jo vertę jis puikiai žino),

– tegul dabar jie ima ir suklijuoja! Atžagariai elgdamasis vaikas, tarsi pamalonina kažką, tūnantį jų viduje. Žinoma, vėliau ima graužti sąžinė:

„Kaip aš galėjau taip padaryti?“. Jausmai smelkiasi gilyn.

1. 6. Kaip padėti vaikui nugalėti (valdyti)

Pyktį?

Pykčio jausmas pats savaime nėra blogas ar geras. Pyktis yra normalus ir kyla kiekvienam žmogui. Svarbu ne pats pyktis, bet kaip jį suvaldyti. Vaiko pyktis paprastai iššaukia neteisingą pedagogų ir tėvų reakciją. Žmonės linkę eiti mažiausio pasipriešinimo keliu ir į pyktį atsakyti agresyviu elgesiu. Kitaip tariant, piktą vaiką bausti. Dažniausiai suaugusieji leisdavo suprasti, kad būti piktam, reiškia būti blogam, o blogas visada kaltas. Taip vaikams įskiepijamas kaltės jausmas. Vaikas baudžiamas, tačiau nubaustas jis jaučiasi kaltas, o tada jau pyktis niekur nedingsta:jis auga ir tarpsta vaiko viduje.

Pedagogų ir tėvų uždavinys – ne slopinti ir represuoti vaiko pyktį, bet išsiaiškinti jo priežastis, o po to padėti nukreipti tą pyktį konstruktyvia linkme.

Vaikystėje pyktis ir liūdesys yra labai arti vienas kito. Štai kodėl svarbu nepamiršti, kad tai, ką suaugusieji išgyvena kaip liūdesį, vaikai išreiškia pykčiu.

Pedagogams ir tėvams privalu:

a) mokėti skirti pyktį nuo agresyvumo (pyktis yra laikina emocinė būsena, kurios priežastys išvardintos aukščiau; agresyvumas yra noras pažeisti kitą asmenį ar suanaikini materialines vertybes);

b) žinoti, kad pyktis ir agresyvumas patys savaime ne visada yra tikrasis blogis(jie gali pasireikšti ir normaliuose vaikuose, tačiau gali būti ir didelių simptominių problemų išraiška).

Gydytojas Ross Campbell ragina tėvus būti atsargiems, bausti tik kraštutiniu atveju ir stengtis nelieti savo pykčio ant vaiko. Vaikai links išreikšti pyktį nebrandžiai, kol neišlavinsime jų daryti kitaip. Negalima tikėtis, kad vaikas automatiškai išreikš savo pyktį geriausiu, brandžiausiu būdu. Bet kaip tik to tikisi tėvai, kai jie tiesiog liepia savo vaikui neširsti. Tėvai turi ugdyti vaiką žengti po vieną žingsnį mokantis kovoti su pykčiu. Siūlo į pagalbą pasitelkti į pagalbą PYKČIO KOPĖČIAS (žr.

priedai), kurios skirtos pavaizduoti skirtingiems brandumo žingsniams arba lygiams, išreiškiant pyktį, ir padėti tėvams suprasti, jog vaiką reikia lavinti žengti nuo vienos brandumo pakopos prie kitos, kad jis išreikštų pyktį vis tinkamiau ir teisingiau.

Pedagogai ir tėvai turi akivaizdžiai, t.y. atvirai ir tieisiai parodyti vaikui, kad jo tokį elgesį mato, nors neslopina. Pasakyti vaikui “aš išklausiau tavo rėkimą, aikštijimąsi, protestus, bet tai nepriimtinas elgesys” – nepakanka.

Reikia surasti būdą išaiškinti vaikui, kokio jo elgesio laukiama.

Pvz.: “Dabar, kai žinau, kodėl tu pyksti, aš tau pasakysiu, ką darytų tokiu atveju kiti vaikai”. Stenkitės vaiką keletą kartų pagirti už jo objektyviai gerus veiksmus, juk vaikai elgiasi ne tik blogai. Pvz., jeigu pagirsime įpykusio vaiko tvarkingumą ir švarumą, jis nušvis ir nuo šiol visada prisimins, kad tvarka ir švara – svarbūs dalykai, o pyktis išgaruos.

Jeigu pagirsite vaiką už tai, kad jis, kilus grupėje konfliktui, gynė silpnesnį, vaikas pajus, kad būti teisingu ir geru – būtina, jo pyktis sunyks.

Jeigu pasakysite piktam vaikui, kad jis šauniai padirbėjo ir jūs tiesiog žavitės jo pastangomis, vaikas nukreips savo dėmesį į darbštumą ir daugelis jo pykčio priežasčių nublanks.

Kiekvienas vaikas yra perpildytas energija. Pyktį naikina fizinis jo aktyvumas, todėl pedagogų pareiga – rūpintis fizine mankšta, sportu, turizmu, fizine veikla.

Vaikams būtina sudaryti sąlygas fiziniam judėjimui. Kaip suaugusiųjų, taip ir vaikų pasaulyje pernelyg daug neaiškumų. Vaikai dažnai nežino ribos, kurią peržengti nevalia. Geras pedagogas moka vaikams pasakyti “ne”. Jiems priklauso laisvė, bet vaikai turi žinoti, kad tai laisvė tam tikroje erdvėje. Elgesys už tos erdvės ribų yra nenormalus ir nepriimtinas.

Privalu visiškai atvirai ir labai aiškiai pasakyti vaikams, kur yra riba, kurios peržengti negalima. Vaiko pyktį visada reikia priimti.

Užgniaužtas pyktis išsilies kitu pavidalu: muštynėmis, liga, įžūliais išpuoliais už mokyklos ar namų ribų.

1. 7. Kaip valdyti savo pyktį ir įveikti kitų?

Praradę savitvardą mes elgiamės lyg netekę proto. Mes priekaištaujame, žeidžiame ir smūgiuojame „žemiau juosmens“. Kai mūšio trimitai nutyla, jaučiame kaltę ir tyliai nusprendžiame niekada daugiau taip nesielgti. Bet netrukus pyktis vėl sukyla, nušluodamas gerus mūsų ketinimus. Ir vėl puolame tuos, kurių gerovei esame skyrę savo gyvenimą ir likimą.

Pasiryžimas nesupykti yra daugiau nei bergždžias. Jis tik įlieja žibalo į ugnį. Taikūs namai, kaip ir pasaulis be karų, nepriklauso nuo staigaus geranoriško žmogaus prigimties pasikeitimo. Tai priklauso nuo apgalvotų procedūrų, kurios metodiškai sumažina įtampą anksčiau, nei ji sukelia sprogimus.

Tėvų pyktis auklėjant vaikus visai suprantamas.tie, kurie rūpinasi kitais, negali visiškai išvengti pykčio.tai reiškia, kad vaikai gali pakęsti ir suprasti pyktį, sakantį:“Mano tolerantiškumas turi ribas“.

Tėvų pyktis neturi būti naudojamas tuščiai, išreiškiamas pyktis neturėtų augti. Pyktis turi būti išleidžiamas lauk taip, kad tėvams sukeltų tam tikrą palengvėjimą, vaikams – tam rikrą supratimą ir neturėtų jokių žalingų šalutinių padarinių nei vieniems, nei kitiems.

Trys laipteliai į išsigelbėjimą:

Mes pripažįstame tai, kad vaikai verčia mus pykti.

Mes turime teisę pykti, nejausdami kaltės ar gėdos.

Jei tik nedarome akivaizdžios žalos, mes turime teisę išreikšti savo jausmus. Mes galime reikšti savo pyktį, jei tik neužsipuolame vaiko asmenybės ar charakterio.

Pirmasis žingsnis suvaldant audringus jausmus – tai garsiai juos įvardyti. Tai įspėja tuos, kuriems šie jausmai skirti, kad jie pasitaisytų arba imtųsi tam tikrų atsargumo priemonių:

– Aš jaučiuosi nepatenkintas.

– Aš jaučiuosi suerzintas.

Jei mūsų teiginiai nesuteikia mums palengvėjimo, pyktį išreiškiame vis stipriau:

– Aš esu piktas.

– Aš esu labai, labai supykęs.

– Aš esu įsiutęs.

Kartais paprastas jausmų išsakymas sustabdo nederamą vaiko elgesį.

Kitais atvejais gali reikėti paaiškinti pykčio priežastį, išsakyti, kas su mumis darosi ir ką norėtume daryti.

Kai žmogus įniršęs, neverta jam nieko įrodinėti arba tikinti, kad jis pats esąs kaltas. Jis tik jus iškeiks, ir turėsite visą dėmesį skirti jo ilgai slopintiems jausmams. Tokie žmonės dažniausiai jau nebemąsto.

Išmintingiausia tokiu atveju pripažinti kaltę: „Atleiskite., apgailestauju., nenorėjau jūsų nuliūdinti ir t. t.“. turite tai padaryti be jokių išlygų.

Nusikaltimų tyrinėtojų padaryti tyrimai parodė, kad menkesnės savigarbos žmonės daug dažniau tampa aukomis negu vidutiniškai kiti žmonės.

Savimi pasitikintys, tvirti žmonės kelia priešingus jausmus, jie natūraliai reikalauja dėmesio ir pagarbos.

II. Teoriniai agresijos ypatumai

1. Agresijos apibūdinimas

Agresija – tai:

1. frustacinė puolamoji reakcija į neįveikiamas kliūtis.

2. įprotis žodžiais ar veiksmais priešiškai reaguoti į kitų žmonių veiksmus, į daiktinę aplinką ar net save.

3. poreikis puolant gintis.

4. pykčio išraiškos būdas.

5. prigimties ir patirties sąveikos rezultatas.

Agresijos tikslas – kenkti žmogui, daiktui ar žmonių grupei. Ji gali būti išreikšta žodžiais arba fiziškai. Pavyzdžiui: vaikas gali pulti ginklu, rankomis ir kojomis arba žodžiais. Dažniausiai agresija sugadina tarpusavio santykius. Bet kokią pergalę galų gale persveria žalingos pasekmės.

Agresyvus elgesys nukreiptas prieš kitus. Juo tarsi sakoma: „Aš turiu teisę tave globoti, tave žeminti ir engti, kad gaučiau tai, ko noriu“. Agresyvus žmogus praktiškai neturi vidinių apribojimų ir beveik nepripažįsta išorinių rėmų… Agresija gali pasireikšti fiziškai, žodžiais, taip pat ypatinga savo forma, vadinama pasyvia agresija.

2. 2. Agresyvaus elgesio priežastys

Agresyvus elgesys turi daug priežasčių:

Agresyvūs ir nevaldomi vaikai būna dėl stresų, impulsyvumo, hiperaktyvumo ir silpnų savikontrolės įgūdžių.

Nevaldomas tėvo temperamentas, nervingumas ir per didelis aktyvumas, žodžiu, paveldėti polinkiai. Kaip rodo tyrimai, agresyvus ir asocialus elgesio būdas perduodamas iš kartos į kartą.

Svarbus tėvo elgesio modelis. Apskritai tėvų elgesio būdų perėmimas atlieka svarbų vaidmenį vaikų elgesio vystymesi. Su tuo glaudžiai susiję tėvų auklėjimo įgūdžiai bei visa namų atmosfera.

Agresyvių vaikų šeimose dažnai patys tėvai nesutvarko savo gyvenimo, ir dėl ilgalaikio nedarbo, psichinės ligos, alkoholio arba narkotikų vartojimo, o neretai ir dėl kriminalinių nusikaltimų atsiduria už visuomenės ribų.

Šeimose nėra darnos, kasdien vyrauja barniai, tokie namai negali apginti vaiko, negali sukurti jokių elgesio ribų. Tokiose šeimose agresyvumą skatina ir išoriniai faktoriai, kaip ribota erdvė, didelis triukšmingumas.

Dar kitose šeimose dažnai keičiasi asmenys, prižiūrintys vaikus.

Pastarieji turi prie jų iš naujo priprasti, o jų auklėjimo stilius skirtingas.

Dar kiti tėvai mano, kad vaikų nereikia auklėti. Jie suteikia jiems visas laisves ir teises, nepratindami vykdyti pareigų. Taip auga egocentriški, negailestingi žmonės.

Pagaliau ir lytis gali būti agresyvaus elgesio rizikos faktoriumi.

Daugiausiai agresyvių vaikų yra berniukai. Dar neįrodyta, ar tai lemia biologiniai skirtumai, ar tradicinis visuomeninis vaidmenų pasiskirstymas.

Norėdami suprasti pačią agresiją ir jos prigimtį, turime atsigręžti į tuos laikus, kai „buvome beždžionės“, t. y. į savo gyvūniškąją prigimtį.

Nustebsite pamatę, kad nuo gyvūnų mes beveik nesiskiriame.

Pasak žymaus psichologo Desmond Morris, gyvūnai kaunasi vieni su kitais dėl šių priežasčių: arba jie nori užimti dominuojančią vietą socialinėje hierarchijoje, arba nori įgyti teises į kokį nors plotą. Mes vietoj vienos ar dviejų agresijos formų, būdingų kitoms gyvūnų rūšims, turime tris. Trečioji forma – tai šeimos teritorijos gynimas.

Kyla klausimas, kas skatina agresiją? Gyvūnų ir žmonių smegenyse yra sritys, kurias dirginant sukeliamas agresyvus elgesys. Tai dvi priešingos, viena kitą atsveriančios nervų sistemos dalys – simpatinė ir parasimpatinė.

Pirmosios srities užduotis – pulti. Tuo tarpu parasimpatinė bando išlaikyti ir atstatyti kūno rezervus. Kai pirmoji ragina pulti, antroji bando atkalbėti ir nuraminti. Tarp šių dviejų sričių nusistovi pusiausvyra, bet kai agresyvumas sužadinamas nejuokais, svarstyklės nusvyra puolimo naudai.

Gyvybinės sistemos suaktyvinamos, įvyksta didžiulių pokyčių, akimirksniu dingsta nuovargis, užplūsta energija – žmogus ar gyvūnas yra pasiruošęspulti. Tačiau yra vienas “bet”. Kyla vidinis konfliktas tarp baimės būti nugalėtam ir agresyvumo. Dažniausiai išprovokuotas kautis gyvūnas beatodairiškai nepuola priešininko, iš pradžių jis tik grasina pulti. Tvyrant tokiai įtampai, prieštaravimams tarp “taip” ir “ne”, tarp simpatinių simptomų švysteli parasimpatiniai. Pvz:. išbalęs žmogaus veidas staiga gali išrausti. Reikėtų saugotis išbalusio veido, nes raudonis ne toks pavojingas. Raudonis parodo, kad veikti – pulti skatinanti sistema yra nuslopinta.

2. 3. Agresijos signalai

Grasindami mes rodome įvairius signalus: trepsime kojomis, daužome lėkštes, grūmojame kumščiais, spiriame į sieną ir t. t.

Svarbią reikšmę turi veido išraiška. Kai ruošiamės pulti, veido išsiveržia į priekį (suraukiame antakius), ir atvirkščiai, kai išsigąstame, mūsų bruožai traukiasi atgal. Kai mus užvaldo baimė, kakta susiraukšlėja, burna prasižioja (neteisinga manyti, kad prašiepti dantys ir suraukta kakta

– rūstybės požymiai). Tačiau turime ir platų raminamųjų ženklų diapazoną.

Rodydami nuolankumą gūžiamės, kad atrodytumėme kuo mažesni “išsipūtusiam”

varžovui.

Taipogi svarbus nudelbtų akių vaidmuo. Agresijai būdingas įtemptas, piktas žvilgsnis į priešo akis. Kiek ilgėliau spoksoti į akis gali tik išties agresyvus individas. Akiniai (t. p. ir nuo saulės) daro veidą agresyvesnį, nes dirbtinai paryškina žvilgsnį, jis tampa skvarbesnis.

Įdomu, kad nuolankesni individai nesąmoningai renkasi akinius plonais rėmeliais, taip nekeldami agresyvios reakcijos. Kai kurie žmonės, šnekėdami su nepažįstamuoju, dažniau mirksi, nei įprastai šnekėdami su draugais.

Galbūt jis stengiasi išvengti “grasinanančio” nepažįstamojo artumo ar stengiasi pernelyg atvirai nespoksoti.

Agresijai gresiant mes dažnai imamės įvairių veiksmų, taip norėdami išlieti susikaupusius jausmus. Prieštaringų veiksmų apimti mes pradedame rūkyti, tvarkyti ką tik sutvarkytą kambarį, dirsčiojame į laikrodį, net nefiksuodami laiko, kasomės galvą. Dominuojantį individą galima atpažinti iš to, kad tokių judesių jis beveik nedaro.

2. 4. Pasyvi agresija, jos ypatybės, pasekmės.

Pasyvi agresija – tai subtili agresijos forma. Tai paslėptos veiklos prieš kitus ar manipuliavimo jais, norint pasiekti savo, būdas. Apie žmones, kurių elgesys apibūdinamas kaip pasyvi agresija, kalbama, kad jie “stiprūs savo pasyvume”, nes naudojasi aplinkiniais keliais, kad pasiektų savo, suvestų sąskaitas arba išreikštų tai, apie ką tiesiai nenori kalbėti.

Apibrėžti pasyviai agresyvų elgesį ne taip sunku, bet jį išreikšti nelengva. Reikia atminti, kad ne kiekvieną kartą blogas elgesys yra pasyvios agresijos išraiška.

Yra trys pasyvios agresijos ypatybės:

1. Pasyvi agresija yra iracionali ir nelogiška. Didžiąja dalimi nesąmoninga, o pasąmonė retai orientuojasi į išorinį pasaulį arba vadovaujasi logišku mąstymu. Žmogus elgiasi priešingai, negu iš jo tikimasi.

2. Pasyvios agresijos tikslas – suerzinti tėvus ar kitus žmones, kurie vaikui yra autoritetas. Kuo labiau tėvai stengiasi ištaisyti situaciją, tuo tvirtesnis vaiko ryžtas išvesti juos iš pusiausvyros. Kuo labiau tėvai karščiuojasi, tuo daugiau vaikas jaučia, kad laimėjo. Ir jis dar labiau stengiasi suerzinti tėvus. Dažniausiai konfliktai kyla dėl pažymių mokykloje ir gyvenimiškų vertybių traktavimo.

3. Nesąmoningos pasyvios agresijos tikslas – išvesti iš pusiausvyros žmones, kurie vaikui įkūnija valdžią, bet galiausiai vaikai daugiausia pakenkia sau. Nepažangaus mokymosi dėl užsispyrimo rezultatus neišvengiamai patirs visą likusį gyvenimą.

Jei pasyviai agresyvus elgesys pasireiškia rimtesnėmis formomis, jauni žmonės gali pražudyti save narkotikais, alkoholiu, liga, nuskursti ir net nusižudyti (aukščiausia pasyvios agresijos forma).

Kai pyktis slopinamas ilgus metus, o neigiama nuostata į autoritetus išlieka, vaikui suaugus formuojasi pasyviai agresyvi asmenybė, kuri moka gerai slopinti pyktį, o po to jį išlieti netinkamais būdais.

“Normali” pasyvi agresija. Yra tik vienas žmogaus gyvenimo periodas, kai pasyvią agresiją galima laikyti “normalia”: tai paauglystės amžius, 13

– 15 metai, jei tas elgesys niekam nekenkia ir nieko negriauna, jis yra normalus. Normaliai pasyvi agresija pasireiškia maždaug nuo 10 – 11 metų.

Šiame amžiuje vaikas niekina įprastus namų darbus, tinginiauja ar nuolat išveda tėvus iš kantrybės. Jei tėvai žino, kad toks elgesys normalus, jie gali teisingai reaguoti, nors tai erzina ir kartais tęsiasi kelis metus.

Yra daug geriau maksimaliai apriboti pasyvios agresijos išraiškas šeimoje.

Svarbu atsiminti, jog, vaikams pasiekus aukščiausią paauglystės raidos pakopą, jie gali prieiti iki kraštutinumų, kad tik elgtųsi priešingai tėvams.

Pykčio akimirkomis patariama:

✓ sakinio pabaigoje toną paaukštinti, tada vaikas priims frazę ne kaip grasinančią, bet kaip drąsinančią ir švelnią.

✓ sulaikyti savo pyktį, nes vaikai be galo dėkingi, ypač jei tėvai žino, kad yra dėl ko pykti.

✓ sugebėti palaikyti su vaiku akių kontaktą, išreiškiant savo meilę žvilgsniu. Bet vien kontakto neužtenka. Kai kurie tėvai susiraukia ir žiūri piktai, taip reikšdami nepritarimą. Toks žvilgsnis gali vaikui sukelti tokią reakciją kaip rėkimas.

✓ Priimti vaiką tokį, kos jis yra.

✓ Išreikšti savo pyktį, kaip tinka subrendusiam žmogui.

2. 5. Agresyvūs vaikai, jų elgesys

Nervingi, agresyvūs vaikai iš karto visų pastebimi. Kad ir kur jie pasirodytų – žaidimų aikštelėje, mokykloje ar pas draugus, – ten tuoj pat kyla ginčai, peštynės. Todėl jų niekas ir nemėgsta. Dažniausiai tokie vaikai mano, kad tik rankomis ir kojomis galima įveikti kitus vaikus. Todėl jie visada būna įsitempę ir greit pavargsta.

Agresyviems ir nesivaldantiems vaikams patinka valdyti ir kontroliuoti per pykčio iškrovas. Jų negraužia sąžinė. Nejaudina, kaip jų elgesys veikia kitus. Jie dažnai ieško ką apkaltinti dėl kilusios problemos. Jiems būdingas nenoras prisiimti atsakomybę. Dažniausiai jie blogai mokosi.

Tačiau, kaip tyrimai rodo, tokių vaikų būna aukštesnis, negu jų gaunami pažymiai. Jie neįsisavina dėstomos medžiagos dėl per didelio aktyvumo, dėmesio stokos ir begalinio išsiblaškymo. Bet dalis vaikų tiesiog nenori paklusti bei stengtis. Jie neįgyvendina iki galo savo interesų, o kiti vis labiau nusigręžia nuo jų.

Agresyviems vaikams sunku normaliai prieiti prie kito ir imti kalbėti.

Jie įtaria kitą turint priešiškų kėslų, todėl yra įsitikinę, jog turi reaguoti agresyviai, o ne draugiškai. Konfliktinėse situacijose jie neranda alternatyvių sprendimų. Užuot nuraminę žodžiais, jie linkę greičiau spręsti betarpiškai. Ir visada jie yra įsitikinę savo agresyvaus elgesio teisėtumu ir įgyvendinimu.

Lengvai supyksta dėl mažmožių, susierzinę nesiklauso, ką kiti sako, patys kalba neapgalvotai, beveik visada piktai. Tai galima paaiškinti tuo, kad agresyvūs vaikai tikriausiai kitaip suvokia aplinkinį pasaulį, todėl ir jų reakcija kitokia.

Jų elgesys darosi vis sudėtingesnis, nes bendraamžiai nenori su jais turėti jokių reikalų, nežinodami, kaip jie reaguos.

Dar vienas svarbus momentas – jie negerbia savęs. Pirmiausia tai liečia tuos vaikus, kurie agresyviai elgiasi su kitais iš bailumo ir nepasitikėjimo savimi. Jie tikisi taip užsitarnauti pagarbą. Kadangi jiems baimę sumažina agresyvumas, tai jie ir naudojasi ta nevykusia savęs realizavimo forma.

Pasitaiko vaikų, kurie elgiasi labai žiauriai ir nejaučia dėl to nerimo ar apgailestavimo.jie stokoja gebėjimo užjausti ir visai nesirūpina kitų gerove. Draudimai ir priekaištai mažai ką teduoda, tarsi jie būtų abejingi tam, ką kiti apie juos galvoja. Net bausmės ir skausmas nepriverčia jų pasitaisyti.

Kai kurie vaikai būna agresyvūs tik dalį laiko. Jų agresyvus elgesys pasireiškia tik namie, bet ne kitur, arba atvirkščiai, mokykloje, bet ne namie. Tai vadinama reaktyviuoju priešiškumu. Peštynės, žiaurumas, pamokų vengimas arba bendras destruktyvumas yra vaikų reakcija į blogą tėvų elgesį su jais, relų arba įsivaizduojamą. Jausdami, kad tėvai nesirūpina jais, šie vaikai nepasitiki visais suaugusiais. Jie bijo suaugusiųjų, netiki maloniu jų elgesiu ir atstumia jų palankumą. Nėra lengva užmegsti ryšį su tokiais vaikais.

Štai tipiškos situacijos, tampančios agresyvaus vaiko pykčio protrūkio “paleidžiamuoju mechanizmu”:

Kai kyla grėsmė jo statuso ir valdžios sumenkinimui.

Kai jis klasės, sporto komandos, šeimos ar bendraamžių grupės akyse pasirodo nevykėlis.

Jei kas nors pasikėsina į jo valdžią arba ja suabejoja, t. y. kai jis negali pasiekti savo, turi laikytis mokyklos taisyklių ar atlikti nuobodžią užduotį.

Normalūs vaikai taip pat kartais elgiasi destruktyviai. Didžioji tokio elgesio dalis yra susijusi su smalsumu arba didele energija. Dalis tokio elgesio susijusi su frustacija ir protestu. Jie gali laužyti savo pačių žaislus smalsaudami arba supykę, bet su kitų vaikų nuosavybe elgiasi atsargiau. Normalus vaikas nėra linkęs pernelyg nerimauti dėl savo daiktų.

Pažaidęs jis gali juos padėti į vietą arba palikti ten, kur žaidė. Sulaužęs žaislą, jis nenuliūsta: gūžteli pečiais ir ieško kito žaislo.

2. 6. Agresyvių vaikų gydymas

Sunku pakeisti agresyvų elgesį. Be individualių sąlygų čia ypatingas vaidmuo tenka ir visuomenei su nūdienai būdingomis tendencijomis. Žinoma, geriau profilaktika negu gydymas. Tėvai privalo kuo anksčiau įvertinti savo santykius su vaikais ir suderinti asmeninį bei profesinį gyvenimą su vaikų globa. Sunkaus vaiko išvargintiems tėvams būtina padėti.

Su tėvais yra nagrinėjamos jų situacijos, siūlomos alternatyvios reakcijos ir treniruotės. Tam pasitelkiamos į pagalbą vaizdajuostės, kurias stebėdami atpažįsta savo įsisenėjusias klaidingas reakcijas. Tokiu būdu tėvai įgyja tikrumo ir pasitikėjimo savimi, išdrįsta vaikui ką nors paliepti, neprarasdami savitvardos net agresyvių atakų metu, dalykiškai ir ramiai kontroliuoti, užuot ėmus iš karto nesivaldant kritikuoti. Su terapeuto pagalba tėvai mokosi tokių reakcijų, kokių vaikas gali tikėtis.

Kadangi agresyvūs vaikai blogai mokosi, tėvai turėtų visą laiką tikrinti jų namų užduotis. Pagal galimybę turėtų būti surandami kompromisai. Vaikas turėtų iš karto atlikti visas užduotis, nereikalaujant iš jo kartoti nepasisekusių darbų.

Tėvai ramiai ir aiškiai turi pareikalauti iš impulsyvaus, užsispyrusio vaiko išeiti iš kambario ir nesirodyti jame, kol nenusiramins. Stipresniu turi būti suaugusysis, kad vaikai šalia jo jaustųsi saugūs.

Jei vaikas pasielgia neagresyviai, reikia jį pagirti ir prideramai apdovanoti. Svarbu teigiamai įtvirtinti pageidaujamą elgesį, tuomet geriau seksis mokytis.

Efektyviausias vaikų gydymas pasiekiamas elgesio treniruočių būdu, ir tai nepriklauso nuo priežasčių. Kuo vyresnis vaikas, tuo labiau privalo jis pats išmokti valdyti savo elgesį. Pradžioje su vaikais nagrinėjamas jų elgesys pavieniui, vėliau – grupėse. Vaikai rašo dienoraštį, atspindintį svarbiausius momentus santykiuose su tėvais, broliais ir seserimis bei su klasės draugais. Situacijas galima suvaidinti. Kol padeda terapeutas, vaikas pastebi, kaip jo veiksmus vertina kiti. Todėl jis gali bandyti juos koreguoti.

Siekiant išugdyti ramias, apgalvotas reakcijas, mokomasi atsipalaidavimo technikos. Šios terapijos sėkmė priklauso nuo to:

– kokie vaiko motyvai.,

– kiek jam padeda tėvai .,

– kaip tvarkingai tėvai laikosi terapeuto paskirtų terminų.

Labai žymių sutrikimų atveju galima rekomenduoti ilgalaikį psichoterapinį gydymą stacionare, nes tik tokiomis sąlygomis galima intensyviau įtakoti bendrą vaiko elgesį. Tuo pačiu laikinas išsiskyrimas su artimais asmenimis visiems atneš palengvėjimą bei geresnes aplinkybes naujai pradėti tarpusavio santykius.

III. Tyrimo aprašymas

Tyrimas atliktas Rokiškio raj. Obelių vidurinėje mokykloje. Tyrimo tikslas – išsiaiškinti mokinių supratimą apie pyktį, agresiją ir susivaldymą. Tyrime dalyvavo 12 mokinių, besimokančių 11 klasėje. Jų amžius

16 – 17 metų. Mokiniams buvo pateiktos anketos (žr. Priedai ), kurias sudarė 12 klausimų.

Iš vaikų atsakymų į I klausimą, galiu teigti, kad mokiniai pakankamai supranta sąvokas, aišku, ne pedagogine prasme. Dauguma jų atsakymų buvo tokie: pyktis – tai, kai tėvai rėkia., kai draugai sunervina., kai nesiseka., kai kažkas gauna didesnį pažymį nei jis., kai neklauso jo nuomonės., agresija – kai yra panaudojamas smurtas., kai mušasi supykęs., kai nekontroliuoja savo veiksmų.

Iš apklausos matome, kad mokiniai pyksta dažnai (9), aišku, neatsirado nė vieno, kuris nepyktų, juk visi turime jausmus, kurie anksčiau ar vėliau prasiveržia vienokia ar kitokia forma. Dažniausiai pykčio objektu būna tėvai (5), po to mokytojai (4) ir tik paskutinėje vietoje draugai(3).

Manau, kad pykčiai su tėvais ir mokytojais gali būti dėl to, kad šie mokiniai išgyvena paauglystės laikotarpį, nepakenčia kritikos, nori, kad viskas būtų „pagal juos“.

1 diagrama [pic]

Apklausoje dauguma dalyvavusių (7) atsakė, kad savo pyktį išreiškia aprėkdami pykčio objektą, keletas mokinių (3) savo pyktį išlieja gestų ir mimikos pagalba, o likusieji – ilgai nesikalba su pykčio objektu.

2 diagrama [pic]

Galiu drąsiai teigti, kad dauguma mokinių nemoka valdyti savo pykčio ir „išsilieja“ ant kitų. Tai jau veda link agresijos, nes kai nesugebama valdyti savo pykčio, atsiranda puikios sąlygos plėtoti agresijai. Tačiau nėra gerai ir tai, kad mokiniai pykčio metu tyli, nes užslėptas pyktis veda į pasyvią agresiją.

Pasirodo, mokiniai žino ir kitokių pykčio išraiškos būdų, tokių kaip:

pasakau, dėl ko pykstu., stengiuosi, kad tas asmuo neegzistuoja., reikia į ką nors išlieti pyktį – sudaužyti lėkštę, garsiai rėkti ir pan. Kai kuriuose atsakymuose vėlgi galima įžvelgti agresyvias vaikų mintis ir veiksmus, nes jeigu jie taip mąsto, vadinasi – taip elgiasi realiame gyvenime.

Kai kurie mokiniai pykčio metu leidžia išreikšti save, parodyti savo susikaupusias emocijas (3), tarp respondentų pasitaikė ir tokių, kuriems paprasčiausiai patinka pyktis (2). Šis jausmas manau, yra atsineštas iš namų, nes daugumos namuose barniai yra dažni (8), o tai ką jie mato ir patiria namuose, yra atsinešama į mokyklą. Pyktis, kuris susikaupia namuose yra išliejamas ant klasės draugų, mokytojų. Tai, ką vaikai patiria namuose, po to neigiamos emocijos yra išliejamos už namų slenksčio.

3 diagrama

[pic]

Gerai yra tai, kad daugumai mokinių pyktis sugadina nuotaiką. Manau po tokių dalykų vaikai apmąsto savo poelgius ir pasistengia koreguoti savo elgesį.

Daugelis respondentų yra agresyvūs ir nesivaldantys. Viena iš priežasčių gali būti, kad vaikai šeimoje yra per daug varžomi, jie neturi galimybės išmokti bendrauti su kitais ir savo emocijas, problemas išreiškia pyktumu, agresyviu elgesiu. Negalėdamas kitaip pasireikšti, jis elgiasi blogai. Kita priežastis – vaikas nežino jokių apribojimų, jei tėvai suteikia jam per daug laisvės, kuria jis nemoka naudoti. Kartais gali būti ir tai, kad tokį pat elgesį jis yra pats patyręs, todėl kitaip elgtis jis jau nebemoka. Gali būti ir noras pasirodyti prieš vyresnius draugus.

4 diagrama [pic]

5 diagrama [pic]

Pasirodo, mokykloje dirbantys pedagogai taip pat ne visada susivaldo, kai mokinia juos supykdo. Į pyktį jie atsako pykčiu. Pykčio protrūkio metu šaukia ant mokinių, į dienyną rašo blogus pažymius, į pažymių knygeles –

pastabas, išsikviečia tėvus, veda pas direktorių. Po tokių mokytojo veiksmų, moksleiviams pyktis ir agresija vis labiau plėtojasi, kuriami keršto planai, ypač tokiame amžiuje.

Mokiniai mokytojams siūlo pykstančius ir agresyvius mokinius nuraminti, leisti išeiti iš klasės, pasikalbėti su jais individualiai, išsiaiškinti, dėl kokios priežasties jie taip elgiasi.

Iš apklaustųjų atsakymų matyti, kad vaikai yra kupini pykčio, agresijo apraiškų. Manau, kad didelę įtaką tokiam elgesiui daro netinkamas tėvų, pedagogų pavyzdys, netinkamų draugų pasirinkimas. Mokiniai nėra tinkamai mokomi, kaip valdyti savo pyktį., nėra supažindinami su tinkamais pykčio, agresijos reiškimo būdais.

IV. Išvados.

Pyktis – vienas iš stipriausių jausmų. Pasklaidykime laikraščius ir apsčiai prisiskaitysime apie nevaldomo pykčio padarinius: vaikų mušimas, suluošinimai, turto niokojimas, karai ir mirtys – vis tai šio jausmo padariniai. Jis visiškai užvaldo žmogų, poelgiai tampa nekontroliuojami ir nenuspėjami.

Nesustabdo ir grėsmė būti įkalintam iki gyvos galvos, atsidurti psichiatrinėje ligoninėje arba net susilaukti mirties. Žmonės būna „pykčio apakinti“. Baisiausia, kad šis jausmas gali užvaldyti kiekvieną iš mūsų. Net ir uoliausiai įstatymų besilaiką žmonės gali pašėlti ir padaryti tai, ko iš jų niekas niekada nesitiki.

O ką jau kalbėti apie vaikus, kai juos supanti aplinka daro neigiamą įtaką. Vaikai jaučia mūsų pamišusio pasaulio spaudimą.Jiems tenka susidoroti ne tik su savo problemomis, bet ir su kitais įvairiais dalykais.

Galime daryti išvadą, jog vaiko pykčiui susidaryti daug lemia šeima, pedagogai, aplinka. Todėl reikia vaikus pradėti mokyti valdyti pyktį jau namuose ir tai yra pagrindinė tėvų užduotis. Pirmiausia tėvai patys turėtų išmokti valdyti pyktį, nes jie yra pavyzdys savo vaikams. Tėvai turi vaikui suteikti meilę, nes jei vaikas negauna pilnavertės meilės jis pyksta.

Žinoma, ne mažiau vaiko pykčiu turi rūpintis ir pedagogai, kurie lygiai taip kaip ir tėvai turi išsiaiškinti vaiko pykčio priežastis ir jam padėti.

Pedagogui reikia pažinti vaikus, mokėti perteikti žinias, nuolat būti nauju, įdomiu, taktišku, sugebančiu susivaldyti, neturi į pyktį atsakyti tuo pačiu. Negalima leisti, jog vaiko pyktis taptų muštynėmis, netinkamu elgesiu, įžuliais išpuoliais mokykloje ir už namų ribų.

Retai gebame pakeisti kitus žmones, bet galime pakeisti savo požiūrį į juos ir į jų žodžius arba veiksmus, tačiau visų pirma, turime patys kontroliuoti pykčio eigą ar kilmę, patys turime ieškoti galimybių kitaip elgtis. Juk kaltindami kitus, rodome į juos pirštu, bet trys pirštai rodo atgal – į save. Vadinasi, kad, paliautume kaltinę, turime permąstyti ir suvokti savo jausmus, suprasti vaiką, išklausyti jį ir įsiklausyti. Juk ne veltui sakoma „Dievas davė dvi ausis ir vieną burną“. Kiekvienas vaikas yra skirtingas, ne visada tinka tos pačios priemonės, bet nereikia kaltinti aplinkos. Juk vieni toje aplinkoje išlieka pozityvūs, o kitus ta aplinka sugadina.

Referatą norėčiau užbaigti žymių žmonių žodžiais:

Publilijus Siras:„ Žmogus ypač piktas, kai dedasi geru.“

„Pyktis, kad skaudžiau įžeistų, apsimeta gerumu“.

„Niekas nekyla taip greitai kaip priešiškumo jausmas“.

„Niekada nėra taip naudinga delsti kaip pykstant“.

Lie Dzi: „Kai džiaugsmas savo viršūnę pasiekia, pakrypsta pykčio link.

Kai pyktis savo viršūnę pasiekia, linksta į džiaugsmą. O taip yra tam, kad abiem atvejais būtų išlaikyta pusiausvyra“.

Antuanas de Sent Egziuperi: „Pyktis yra trumpa beprotybė“.

V. Literatūra.

1. Campbell R. (1999). Kaip iš tikrųjų mylėti savo paauglį. Vilnius.

2. Campbell R. (1998). Vaikai pavojuje. Kaip padėti vaikui nugalėti pyktį. Vilnius.

3. Chomentauskienė R. (1995). Pažinkime agresiją // Psichologija Tau. Nr

1.

4. Dapkienė S. (2003). Klasės auklėtojas ir tėvai – partneriai. Šiauliai.

5. Ginott H. G. (1999). Tarp tėvų ir vaiko. Nauji senų problemų sprendimai. Vilnius.

6. Grant W. (1997). Ar sugebate valdytis?. Kaunas.

7. Jovaiša L. (1993). Pedagogikos terminai. Kaunas.

8. Lerner H. G. (2000). Pykčio šokis. Vilnius.

9. Mielke U. (1997). Geriau supraskime sunkius vaikus. Vilnius.

10. Rosenberg M. B. (2000). Bendraukime be pykčio. Nuoširdus kalbėjimas.

Kaunas.

VI. Priedai.

Priedas Nr. 1

[pic]

Pratimas

1. Patogiai įsitaisykite ir atsipalaiduokite. Pasirinkite kurį nors daiktą prieš save ir įdėmiai į jį žiūrėkite. Neatitraukite žvilgsnio, kol pajusite, kad imate svajoti. Žvilgsnis pasidaro išsiblaškęs, atrodo, kad žiūrite į erdvę. Kai tik šitai pajusite, ramiai užsimerkite ir sutelkite dėmesį į savo fizinius pojūčius. Įsigilinkite į signalus, rodančius, kad visiškai atsipalaidavote.

2. Mąstykite, kas jus verčia (arba vertė) pykti. Pyktis, ypač kai pykstate ant artimiausių žmonių, perspėja, kad jaučiatės įskaudinti.

3. Nustatykite tikrąją pykčio priežastį: dėl ko iš tikrųjų pykstate? Ar dėl to, kad kažkas su jumis blogai elgiasi ir tai laiko savaime suprantamu dalyku? Gal jus negarbingai supeikė? Gal buvo sutrikdyta jūsų ramybė? Gal jūs arba jūsų šeima buvo neteisingai apkaltinti arba apšmeižti? Kodėl iš tikrųjų pykstate?.. (pyktis gali slėpti ir kai ką daug esmingesnio).

4. išsiaiškinę pykčio priežastį, paklauskite savęs: “Ar aš galiu dėl to pykti?” Mintyse atkurkite situaciją. Pradėkite suprasti, kodėl pykstate. Paprašykite pasąmonės parodyti geriausią būdą pykčiui įveikti. Ką norėtumėte pakeisti? (geriausias būdas pykčiui išsklaidyti

– visiems kartu pasijuokti).

5. įsivaizduokite, kad pasakojate apie savo problemą ir savo jausmus žmogui arba žmonėms, kurie nėra visiškai pašaliniai. Gali būti, kad jei nuoširdžiai nustebs, sužinoję, jog savo elgesiu jus nuliūdino.

Jeigu įmanoma, galvokite, jog nesupratote arba neteisingai supratote.

Įsivaizduokite, kad reaguojate jau visiškai kitaip, todėl pykčio daugiau nebelieka. Būkite pasirengę atleisti – niekas nėra tobulas, visi kartais galime suklysti, neapgalvotai pasielgti.

6. pabūkite keletą minučių apimti ramybės ir mėgaukitės tuo, ką sužinojote, džiaukitės, kad naujai pažinote save ir savo jausmus.

7. jeigu jūsų pyktis susijęs su žmogumi, pamąstykite, kaip geriausiai galėtumėte nukreipti savo energiją. Kartais valdžios sugalvotos taisyklės gali jus įsiutinti, bet jeigu nieko negalite pakeisti, tai ir pyktis ne geriausias patarėjas. Nukreipkite dėmesį į tai, kas gali padaryti jums gerą poveikį.

8. Nuo šiol prieš supykdami pasirūpinkite akimirką stabtelėti ir pasvarstyti, ar pyktis padės ką nors pasiekti. Gal yra geresnis būdas parodyti savo jausmus? Taip ir elkitės, kad pasiektumėte norimų tikslų.

9. Lėtai skaičiuokite nuo penkių iki vieno, po to atsimerkite ir grįžkite į realybę, jausdamiesi pailsėję ir ramūs.

Priedas Nr. 3

Gerbiamas, moksleivi!

Man labai reikalinga Tavo pagalba.

Šiame lape rasi klausimus, į kuriuos turėsi atsakyti.

1. Apibūdink sąvokas:

Pyktis –

Agresija –

2. Ar dažnai tenka supykti?

a) dažnai., b) retai., c) beveik niekada.,

3. Ant ko dažniausiai pyksti?

a) tėvų., b) mokytojų., c) draugų.,

4. Kaip išreiški (parodai) savo pyktį?

a) aprėkiu pykčio objektą., b) gestais ir mimika., c) keikiuosi., d)

ilgai nesikalbu su pykčio objektu.

5. Gal žinai kitų pykčio išraiškos būdų? (parašyk)

6. Kaip tavo pyktis veikia tave?

a) sugadina nuotaiką., b) mėgstu pyktis., c) leidžiu išreikšti save, parodyti emocijas.

7. Ar jūsų namuose dažni barniai?

a) dažni., b) reti., c) niekada nebūna.

8. Ar supykęs būni agresyvus (-si)?

a) taip., b) ne., c) kartais.

9. Ar manai, kad esi susivaldantis?

a) taip., b) ne., c) nežinau.

10. Ar yra tavo klasėje draugų, kurie pikti ir agresyvūs?

a) yra., b) nėra.

11. Kaip susivaldymo savybė yra ugdoma namuose ir mokykloje?

12. Kaip galėtum pasiūlyti klasės auklėtojai ugdyti susivaldymo savybę?