Referatas Pyktis,agresija- susivaldymas

ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS EDUKOLOGIJOS FAKULTETAS EDUKOLOGIJOS KATEDRA

********** Edukologijos programos I kurso studentė

[pic]

Referatas

Darbo vadovė: Lekt. V. Lukavičienė

Šiauliai 2004

Turinys

Įvadas…………………………………………………………….……………………………………………………………….3I. Pykčio samprata ir joypatumai…………………………………………………………..……………………………31. 1. Pykčioapibūdinimas……………………………………………………….…………………………………………31. 2. Pykčiopriežastys……………………………………………………………………………………………………….41. 3. Pykčio išreiškimo būdai, esminiai jųpožymiai…………………………………………………………..….51. 4. Pateisinamas, nepriimtinas ir bergždžiaspyktis…………………………………………………………….61. 5. Vaikas irpyktis…………………………………………………………….…………………………………………..71. 6. Kaip padėti vaikui nugalėti (valdyti)pyktį?…………………………………………………………….…….81. 7. Kaip valdyti savo pyktį ir įveiktikitų?……………………………………………………………..…………..9II. Teoriniai agresijosypatumai…………………………………………………………..…………………………….112. 1. Agresijosapibūdinimas……………………………………………………….……………………………………112. 2. Agresyvaus elgesiopriežastys……………………………………………………………………………………112. 3. Agresijossignalai…………………………………………………………..………………………………………..122. 4. Pasyvi agresija, jo ypatybės,pasekmės…………………………………………………………..…………..132. 5. Agresyvūs vaikai, jųelgesys……………………………………………………………………………………..142. 6. Agresyvių vaikųgydymas………………………………………………………………………………………..16III. Tyrimoaprašymas………………………………………………………….………………………………………….17IV.Išvados…………………………………………………………………………………………………………………….21V.Literatūra…………………………………………………………………………………………………………………..22V.Priedai………………………………………………………………………………………………………………………23

Įvadas

Visi tam tikrais gyvenimo momentais susiduriame su pykčio, agresijosapraiškomis. Vieni daugiau, kiti – mažiau, tačiau visi tai patiriame.Kiekvienas esame ne vieną kartą supykę. Tai vienas iš blogųjų jausmų, kurisužvaldo mus norime mes to ar ne. Pyktis yra pasikartojanti bėda: mes galimejo nemėgti, bet negalime jo ignoruoti. Šiandien bauginamai padaugėjonevaldomo pykčio padarinių tarp vaikų ir jaunuolių. Smurtas skverbteskverbiasi į šeimas ir visuomenę. Kodėl gi įvyksta tokios tragedijos kaipvaikų susimušimas įvairiose vietose (mokykloje, gatvėje ir t.t), pradėjimasreikšti nepagarbą autoritetams, žiaurus elgesys su tėvais. Todėl, kadneišmokstama tinkamai valdyti pykčio. Tai neateina natūraliai. Pykčiobrandaus tvardymo reikia jau pradėti mokyti namuose. Deja, šiandien tairetai daroma. Tėvams labai svarbu išgirsti, jog vaikui visą gyvenimąpirmiausia kelia grėsmę jo paties pyktis. Tačiau, jei su pykčiu tvarkomasigerai, jis gali tapti pozityvia jėga vaiko gyvenime. Vaikas turi būtilavinamas valdyti pyktį Pyktis kaip emocija žmonių suprantamas prastai – kodėl jisjaučiamas, kaip jis reiškiamas ir kaip galima keisti jo frustacinį pobūdį.Jei tėvai nežinos kas yra pyktis ir kokiais tinkamais būdais jį tvardyti,nesugebės išmokyti ir savo vaikų, ką jiems daryti supykus. Nedaugeliui vaikų teko laimė augti šeimose, kuriose pyktis buvoišreiškiamas priimtinu būdu. Ir atvirkščiai – dažnam yra tekę taptitaikiniu, į kurį nukrypdavo pyktis. Vaikai periima irzlumą, piktumą.Neigiamos asociacijos įrodo, kad tik nedidelė tėvų dalis mokėsi teisingaireikšti pyktį, bet juk mokytis niekada nevėlu… Šiame referate siekiau atskleisti: pykčio, agresijos, susivaldymosąvokų ypatumus, kodėl vaikai yra tokie pikti?, kodėl jie savo pyktįišreiškia agresyviu elgesiu, panaudoja jėgą ir pan.?, kaip reikėtų valdytivaikų pyktį?, ką tėvai turi daryti? ir pan. Pateikiau skirtingų autoriųapmąstymus šia tema.

I. Pykčio samprata ir jo ypatumai.

1. 1. Pykčio apibūdinimas. H. G. Ginott: pyktis – tai reakcija į tai, kas nutiko. Pyktis –sudėtinė depresijos dalis. Pyktis – vienas iš stipriausių jausmų. Pyktis,kaip garai iš arbatinuko, kažkaip turi išeiti į išorę. Niekas, taip pat irmažas vaikas, negali užslopinti pykčio ir laikyti savyje. Pyktis yralogiškas tam tikrų aplinkybių rezultatas, tačiau jis visada atrodo staigusir netikėtas. Pyktis – tai stiprus nemalonus jausmas, kuris kyla, kai patiriamefrustraciją, negalime pasiekti norimo tikslo. Harriet Goldhor Lerner: pyktis – tai signalas, kurį verta išgirsti.Jei pykčio jausmas praneša apie problemą, išliejus pyktį, ji neišsispręs. Ross Campbel: Gali pasirodyti keista, bet pagrindinis pavojus, kurisgresia vaikui visą gyvenimą, – tai jo pyktis. Nevaldomas pyktis gali labaipakenkti vaikui ar net jį pražudyti. Autorius išskiria 3 vaikiško pykčioišraiškos formas: ✓ Agresyvumą. ✓ Nesąmoningas išsišokimas. ✓ Emocijų proveržis. Visos jos būdingos nesubrendusiai asmenybei. Leonas Jovaiša teigia, kad pyktis – iš nepasitenkinimo kilęs griežtaskito asmens įspėjimas, neturintis tendencijos įžeisti ar daryti žalos.Pedagogo pyktis – natūralus reiškinys. Jis neišvengiamas dėlpasikartojančių, įkyrėjusių nederamų auklėtinio poelgių. Šis turi pajusti,kad tie poelgiai skaudina pedagogą. Auklėtinio pyktis mokytojui pasireiškianegryno pykčio forma – afekto, gynymosi, keršto ir kitokiomis formomis.kaipedagogo atžvilgiu kyla tokie jausmai, susidaro rimta konfrontacijossituacija, kurios išvengti galima tik protingomis pastangomis. Pykčio tikslas – suteikti mums ginklą, kurio padedami galėtume keistiaplinkinį pasaulį. Ypač tuos, kurie priverčia mus sielotis ir bijoti. Jeimes negalėsime susidoroti su šiuo uždaviniu, tai visą laiką jausimėsbejėgiai.

1. 2. Pykčio priežastys. Kodėl vaikai tokie pikti? Kodėl jie tampa piktais suaugusiais?Svarbiausia vaikiško pykčio priežastis – mažylis neužtikrintas, jog yramylimas. Vaikas instiktyviai jaučia, kad jam reikia meilės. Jis taip patžino, kad tą meilę turi suteikti tėvai. Kadangi vaikai instinktyviai suvokia, jog meilės dovana turi ateitiiš tėvų, tai, negavę tos dovanos, jaučia pyktį. Žinoma, vaikui pyktį,įniršį gali sukelti ir kitos priežastys: nusivylimas, konfliktai, blogas aržiaurus elgesys, baimė, netektis ir t.t. Daugelyje net pačių geriausių šeimų vaikai nesijaučia mylimi. Tėvaisunkiai tai supranta – juk iš tikro jie nuoširdžiai myli savo vaikus. Kaippaaiškinti tokį skirtingą suvokimą? Priežastis ta, jog nedaug tėvų mokasavo meile pasiekti vaiko širdį. Dauguma mano, jog visiškai užtenka jampasakyti: ,,Aš tave myliu” ir taip perduoti savo meilę, bet tai netiesa.

Vaikai reaguoja į elgesį, todėl tėvų meilė turi būti reiškiama elgesiu. Jeivaikas nesijaučia mylimas, sulėtėja jo asmenybės raiška, o to rezultatas –besitęsiantis pyktis tėvams. Šis pyktis trukdo vaiko raidai, o vėliau, kaijis suaugs, atsispindės jo elgesyje. Dažniausiai sukeliančios vaiko pyktį priežastys yra šios: 1) menkas savęs vertinimas; 2) nesėkmės; 3) izoliacija šeimoje; 4) nesugebėjimas bendrauti su vaikais; 5) pernelyg griežtas vaiko kontroliavimas; 6) besąlygiškas priklausymas nuo kitų; 7) skriauda; 8) gėda dėl tėvų elgesio; 9) liūdesys.

1. 3. Pykčio išreiškimo būdai, esminiai jų požymiai. 1. Pasyviai agresyvus elgesys yra blogiausias būdas išreikšti pyktį. 2. Šiek tiek geresnis būdas – visiškai nekontroliuoti savo elgesio-kai žmogus, apimtas įniršio priepuolio, daužo daiktus, išlieja įtūžį antkito žmogaus, nes su įtūžusiu elgesiu daug lengviau kovoti negu su pasyviuagresyviu elgesiu. 3. Kitas geresnis būdas išreikšti pyktį yra būti apimtam įniršiopriepuolio, bet išlaikyti pakankamai savitvardos. Pykčio protrūkisapsiriboja šaukimu, klyksmu. Pyktis išliejamas ne tik ant to asmens, antkurio esi supykęs, bet ant visų, kas arti. 4. Nekontroliuojamai išlieti pyktį žodžiais, bet nesiekiant ką norsžodžiais įskaudinti. Pyktis būna nukreiptas ne tik į pykčio šaltinį, bet irį viską, kas aplink pasitaiko. 5. Dar geresnis būdas yra išlieti pyktį nemaloniai šaukiant irklykiant, bet apribojant pastabas vien pyktį sukėlusia tema ir, jeiįmanoma, vien pyktį sukėlusiam asmeniui. Žinoma, ar pykčio išreiškimasasmeniui, kuris supykdė, yra tinkamas, priklauso nuo konkrečios situacijos. 6. Geriausias būdas išreikšti pyktį – padaryti tai kuo maloniau irprotingiau ir vien tam asmeniui, ant kurio esi supykęs. Išspręsti problemąreiškia, kad abi pusės racionaliai ir logiškai ištirs ginčytiną klausimą,aptars, supras viena kitos poziciją ir prieis sutarimo, ką daryti. Taipareikalaus nemaža brandumo iš abiejų. Labai mažai žmonių savo gyvenimepasiekia tokio brandumo. Pykčio išraiškos būdai pagal daktarą Ross Campbell: ✓ Pykčio išvėdinimas – tai žodinė pykčio išraiška. Šiuobūdu norima atsikratyti pykčio. Ši pykčio raiškos forma kaitaliojasi nuo garsių, pilnų įtūžio klyksmų iki tylių keiksmų ir burbėjimo, nuo skundų ir ginčų iki isteriškų tiradų. Pykčio išvėdinimas yra nemalonus kitiems. Jis mums parodo, kad turime išugdyti vaikų sugebėjimą tinkamai valdyti pyktį. Kol pyktis liejamas žodžiais, jis nesireiškia elgesiu. Kuo daugiau tėvai blokuoja šį kanalą, tuo didesnė tikimybė, kad pyktis pasireikš elgesiu. ✓ Priekabės ir atsisakymai – artimos pykčio išliejimui. Jį naudojame ne tik tam, kad atsikratytume pykčio. Mes kabinėjamės, kai jaučiame savo bejėgiškumą, nesugebame paveikti bei kontroliuoti kito žmogaus ar situacijos. Šis būdas yra žalingas ir būtinai sukels neigiamą vaiko požiūrį į autoritetus. Pavojinga, kai įpykę tėvai tampa vaikui nebešvelnūs ir nebendraujantys. Tuo jie moko vaiką klastingumo. Vaikas nebebus švelnus, paklusnus ir geranoriškas, nebeklausys, viską darys atžagariai, blogai mokysis ir gali nueiti klystkeliais. ✓ Tylėjimas ir pasitraukimas – neleistini pykčio išraiškos būdai, kuriais slepiamas pyktis. Tylėdami ir pasitraukdami mes visiškai atsisakome ir tarpusavio santykių. Tylėjimas ir pasitraukimas labai žaloja vaiką, nes tai visiškai priešinga besąlygiškai meilei. Dažnai „meilė su sąlyga“ yra didžiausias vaiko įniršio ir pykčio tėvams šaltinis. Pasekmės labai žalingos. ✓ Pykčio nukreipimas. Jo taikiniu tampa visiškai nekalti žmonės. Toks pyktis labai dažnai užgriūva vaikus. Kai tėvus erzina nebrandus vaiko elgesys, jie kartais nesusivaldo. Jie nepamoko vaikų deramai elgtis, tiesiog išpila ant jo savo priešiškumą, kilusį dėl kitų priežasčių. Vaikai negali pakelti tėvų pykčio, nes neturi nuo jo apsaugos. Jiems kenkia bet koks pyktis. Tėvams pirmiausia reikia išmokti kontroliuoti save, o tada sugebės pozityviai kontroliuoti ir savo vaikus. ✓ Besaikis pykčio slopinimas ir atsvara pykčio išliejimui. Pernelyg didelis pykčio slopinimas pasąmonėje gali sukelti įvairių problemų, tarp jų – psichikos sutrikimus ir pasyviai agresyvų elgesį. Tačiau pykčio išliejimas irgi nėra geras būdas. Jis gali sustiprinti įniršį. ✓ Savęs kaltinimas gali tapti nevilties ir depresijos priežastimi, sukelti bejėgiškumo ir beviltiškumo pojūtį. Linkę pyktį slėpti savyje žmonės dažnai pakliūna į šiuos spąstus, situaciją jie laiko nepataisoma. Svarbus genetinis polinkis: tam tikri asmenybės tipai daugiau linkę pyktį slėpti. Savęs kaltinimas stiprinamas pasyviai agresyviomis nuostatomis. (didėjant depresijai ir kylant pykčiui, atsiranda noras keršyti), galų gale tai gali baigtis net mintimis apie savižudybę ar bandymais nusižudyti.

1. 4. Pateisinamas, nepriimtinas ir bergždžias pyktis. Kai kada pyktį galima pateisinti. Esame teisūs, kai pykstame, regėdamineteisybę, gąsdinimus, matydami, kaip žiauriai elgiamasi su vaikais arbagyvūnais ir pan. Tokiu atveju pyktis turi skatinti mus, kad ko nors imtumėssituacijai pakeisti. Pyktis, ypač brendimo metais, gali būti tinkamas būdas išlieti įtampąir tam tikras emocijas. Tai netgi sveika. Turime išmokti, kaip išreikšti irvaldyti pyktį, kai esame saugūs, mylimi, kai mumis rūpinamasi. Nežinodami,

kaip protingai įveikti pyktį, elgiamės priešingai negu reikia. Viešairodydami, kad pyktis mums nepriimtinas, galų gale tiesiog sprogstame, imameklykti ir daužytis. Tačiau kažko nepasiekiame – niekas dėl šio protrūkionepradeda elgtis kitaip. Atsakydami mums, žmonės gūžčioja, irgi prededašaukti arba pataria subręsti. Niekas nesupranta, nesugebame paaiškintipriežasčių. Aiškiai neparodydami savo pykčio, tiksliai jo neišreikšdami,sukeliame tik kitų nekantrumą, bet jokiu būdu nebūname suprasti. Bergždžias pyktis – tai ne pyktis, kuris apima sužinonojus neteisybę.Nepadeda jis mums ir išlikti. Tai tik energijos eikvojimas ir beprasmiaijausmų pliūpsniai, nes nesiekiame nieko reikalingo ir būtino. Mes dažnaisupykstame, kai manome, kad į mus žiūri iš aukšto, mus ignoruoja arbablogai elgiasi. Jeigu žmonės nerodo mums dėmesio ir pagarbos, kurių tikimėsnusipelnę, galime tiesiog pašėlti. Jeigu mums atrodo, kad tokiu atveju vistiek reikia kažką daryti, geriau nukreipti energiją kita linkme irpasirodyti atkakliems, bet susivaldantiems. Kad ir kaip pasielgtume tokiosesituacijose, vis tiek turime susivaldyti ir nesijausti auka. Tai nuostabusjausmas. Įveikti bergždžią pyktį galima tik vienu būdu: turime suprasti,jog tai – beprasmis energijos eikvojimas. Pyktis gali tapti įpročiu. Kai kurie žmonės supyksta beveik dėl visko,kas jiems nepalanku. Pikčiurnoms tai atrodo vienintelė išeitis, bet retaidėl to norimų padarinių., tikslą galbūt ir galime pasiekti, bet liekaapkartę jausmai. Niekas mielu noru nesiima vykdyti pykčiu paremtų nurodymųarba įsakymų.išeikvotume daug mažiau energijos ir pasiektume kur kasdaugiau, jeigu elgtumės maloniai ir apgalvotai, bet ryžtingai. Kai esameįpykę, atrodo, jog kiti žmonės atsakingi už mūsų poelgius, aplaidumą irpan. Tuomet neverta net mėginti pakeisti savo charakterį arba įveiktipykčio protrūkį. Geriausia tą daryti ramybės ir susiklausymo valandėlėmis.

1. 5. Vaikas ir pyktis. Bet kuri problema, iškylanti ar iškilsianti vaikui, – pradedantblogais pažymiais bei pašlijusiais tarpusavio santykiais ir baigiant galimasavižudybe, – tiesiogiai susijusi su nebrandžia pykčio išraiška. Tėvai turipadaryti viską, ką gali, kad apsaugotų vaiką dabar ir ateityje. Smurtas skverbte skverbiasi į šeimas ir visuomenę. Tik tėvai galiišmokyti savo vaikus valdyti pyktį. Bet daugumoje šeimų to nedaroma. Dėl tovaikai perima neleistinus pykčio išraiškos būdus. Tėvai patys nemokavaldyti savo jausmų ir perduoda vaikams neteisingą supratimą. Vaikai yra silpni, todėl ieško būdų, kaip valdyti savo pasaulį.Vaikui bręstant, stiprėja jo nepriklausomybės poreikis. Noras valdyti kaikurias sritis ir būti iki tam tikro lygio nepriklausomam nėra blogai, betkiekviename amžiaus tarpsnyje jis turi būti įgyvendintas atitinkamaisbūdais. Jei norima išugdyti vaikuose pagarbą kitiems žmonėms ir autoritetui,tai jie turi išmokti tinkamai elgtis konflikto metu tiek ankstyvajameamžiuje, tiek suaugę, kada problemas ir keblius klausimus reikės spręstisavarankiškai. Tinkamas auklėjimas – vienintelis būdas padėti vaikuivaldyti savo pyktį. Tėvų gebėjimas suvaldyti jų pačių pyktį bus pavyzdys,kuriuo vėliau jis seks. Deja, visuomenėje ir per televiziją mes paprastainematome brandžios pykčio išraiškos pavyzdžių. Vaikai, kaip ir mes, niršta susidūrę su situacija ar žmogumi, kurisjuos nuvilia, kelia grėsmę arba žeidžia. Vaikas priklauso nuo savo tėvų,jis mylimas, saugomas, juo rūpinamasi, bet, kita vertus, jam uždraustaklausinėti suaugusius, todėl jis pats turi rasti būdą išlieti susikaupusiąįtampą. Bijodamas netekti meilės, vaikas nedrįsta pažeisti tvarkos, betpyktis ir frustacija turi rasti progą išsilieti. Paauglys galbūt nežiebstėtukui į akį, bet spirs į duris., gali viską iš stalčių išsvaidyti antgrindų., gali sudaužyti tėvų vertinamą daiktą (jo vertę jis puikiai žino),– tegul dabar jie ima ir suklijuoja! Atžagariai elgdamasis vaikas, tarsipamalonina kažką, tūnantį jų viduje. Žinoma, vėliau ima graužti sąžinė:„Kaip aš galėjau taip padaryti?“. Jausmai smelkiasi gilyn.

1. 6. Kaip padėti vaikui nugalėti (valdyti) pyktį? Pykčio jausmas pats savaime nėra blogas ar geras. Pyktis yra normalus irkyla kiekvienam žmogui. Svarbu ne pats pyktis, bet kaip jį suvaldyti. Vaikopyktis paprastai iššaukia neteisingą pedagogų ir tėvų reakciją. Žmonėslinkę eiti mažiausio pasipriešinimo keliu ir į pyktį atsakyti agresyviuelgesiu. Kitaip tariant, piktą vaiką bausti. Dažniausiai suaugusiejileisdavo suprasti, kad būti piktam, reiškia būti blogam, o blogas visadakaltas. Taip vaikams įskiepijamas kaltės jausmas. Vaikas baudžiamas, tačiaunubaustas jis jaučiasi kaltas, o tada jau pyktis niekur nedingsta:jis augair tarpsta vaiko viduje. Pedagogų ir tėvų uždavinys – ne slopinti ir represuoti vaiko pyktį,bet išsiaiškinti jo priežastis, o po to padėti nukreipti tą pyktįkonstruktyvia linkme. Vaikystėje pyktis ir liūdesys yra labai arti vienas kito. Štai kodėlsvarbu nepamiršti, kad tai, ką suaugusieji išgyvena kaip liūdesį, vaikaiišreiškia pykčiu.

Pedagogams ir tėvams privalu: a) mokėti skirti pyktį nuo agresyvumo (pyktis yra laikina emocinė būsena, kurios priežastys išvardintos aukščiau; agresyvumas yra

noras pažeisti kitą asmenį ar suanaikini materialines vertybes); b) žinoti, kad pyktis ir agresyvumas patys savaime ne visada yra tikrasis blogis(jie gali pasireikšti ir normaliuose vaikuose, tačiau gali būti ir didelių simptominių problemų išraiška). Gydytojas Ross Campbell ragina tėvus būti atsargiems, bausti tikkraštutiniu atveju ir stengtis nelieti savo pykčio ant vaiko. Vaikai linksišreikšti pyktį nebrandžiai, kol neišlavinsime jų daryti kitaip. Negalimatikėtis, kad vaikas automatiškai išreikš savo pyktį geriausiu, brandžiausiubūdu. Bet kaip tik to tikisi tėvai, kai jie tiesiog liepia savo vaikuineširsti. Tėvai turi ugdyti vaiką žengti po vieną žingsnį mokantis kovotisu pykčiu. Siūlo į pagalbą pasitelkti į pagalbą PYKČIO KOPĖČIAS (žr.priedai), kurios skirtos pavaizduoti skirtingiems brandumo žingsniams arbalygiams, išreiškiant pyktį, ir padėti tėvams suprasti, jog vaiką reikialavinti žengti nuo vienos brandumo pakopos prie kitos, kad jis išreikštųpyktį vis tinkamiau ir teisingiau. Pedagogai ir tėvai turi akivaizdžiai, t.y. atvirai ir tieisiaiparodyti vaikui, kad jo tokį elgesį mato, nors neslopina. Pasakyti vaikui“aš išklausiau tavo rėkimą, aikštijimąsi, protestus, bet tai nepriimtinaselgesys” – nepakanka. Reikia surasti būdą išaiškinti vaikui, kokio jo elgesio laukiama.Pvz.: “Dabar, kai žinau, kodėl tu pyksti, aš tau pasakysiu, ką darytų tokiuatveju kiti vaikai”. Stenkitės vaiką keletą kartų pagirti už jo objektyviaigerus veiksmus, juk vaikai elgiasi ne tik blogai. Pvz., jeigu pagirsimeįpykusio vaiko tvarkingumą ir švarumą, jis nušvis ir nuo šiol visadaprisimins, kad tvarka ir švara – svarbūs dalykai, o pyktis išgaruos. Jeigu pagirsite vaiką už tai, kad jis, kilus grupėje konfliktui,gynė silpnesnį, vaikas pajus, kad būti teisingu ir geru – būtina, jo pyktissunyks. Jeigu pasakysite piktam vaikui, kad jis šauniai padirbėjo ir jūstiesiog žavitės jo pastangomis, vaikas nukreips savo dėmesį į darbštumą irdaugelis jo pykčio priežasčių nublanks. Kiekvienas vaikas yra perpildytas energija. Pyktį naikina fizinis joaktyvumas, todėl pedagogų pareiga – rūpintis fizine mankšta, sportu,turizmu, fizine veikla. Vaikams būtina sudaryti sąlygas fiziniam judėjimui. Kaipsuaugusiųjų, taip ir vaikų pasaulyje pernelyg daug neaiškumų. Vaikai dažnainežino ribos, kurią peržengti nevalia. Geras pedagogas moka vaikamspasakyti “ne”. Jiems priklauso laisvė, bet vaikai turi žinoti, kad tailaisvė tam tikroje erdvėje. Elgesys už tos erdvės ribų yra nenormalus irnepriimtinas. Privalu visiškai atvirai ir labai aiškiai pasakyti vaikams, kur yrariba, kurios peržengti negalima. Vaiko pyktį visada reikia priimti.Užgniaužtas pyktis išsilies kitu pavidalu: muštynėmis, liga, įžūliaisišpuoliais už mokyklos ar namų ribų.

1. 7. Kaip valdyti savo pyktį ir įveikti kitų? Praradę savitvardą mes elgiamės lyg netekę proto. Mes priekaištaujame,žeidžiame ir smūgiuojame „žemiau juosmens“. Kai mūšio trimitai nutyla,jaučiame kaltę ir tyliai nusprendžiame niekada daugiau taip nesielgti. Betnetrukus pyktis vėl sukyla, nušluodamas gerus mūsų ketinimus. Ir vėlpuolame tuos, kurių gerovei esame skyrę savo gyvenimą ir likimą. Pasiryžimas nesupykti yra daugiau nei bergždžias. Jis tik įliejažibalo į ugnį. Taikūs namai, kaip ir pasaulis be karų, nepriklauso nuostaigaus geranoriško žmogaus prigimties pasikeitimo. Tai priklauso nuoapgalvotų procedūrų, kurios metodiškai sumažina įtampą anksčiau, nei jisukelia sprogimus. Tėvų pyktis auklėjant vaikus visai suprantamas.tie, kurie rūpinasikitais, negali visiškai išvengti pykčio.tai reiškia, kad vaikai galipakęsti ir suprasti pyktį, sakantį:“Mano tolerantiškumas turi ribas“. Tėvų pyktis neturi būti naudojamas tuščiai, išreiškiamas pyktisneturėtų augti. Pyktis turi būti išleidžiamas lauk taip, kad tėvams sukeltųtam tikrą palengvėjimą, vaikams – tam rikrą supratimą ir neturėtų jokiųžalingų šalutinių padarinių nei vieniems, nei kitiems. Trys laipteliai į išsigelbėjimą:Mes pripažįstame tai, kad vaikai verčia mus pykti.Mes turime teisę pykti, nejausdami kaltės ar gėdos.Jei tik nedarome akivaizdžios žalos, mes turime teisę išreikšti savojausmus. Mes galime reikšti savo pyktį, jei tik neužsipuolame vaikoasmenybės ar charakterio. Pirmasis žingsnis suvaldant audringus jausmus – tai garsiai juosįvardyti. Tai įspėja tuos, kuriems šie jausmai skirti, kad jie pasitaisytųarba imtųsi tam tikrų atsargumo priemonių: – Aš jaučiuosi nepatenkintas. – Aš jaučiuosi suerzintas. Jei mūsų teiginiai nesuteikia mums palengvėjimo, pyktį išreiškiame vis stipriau: – Aš esu piktas. – Aš esu labai, labai supykęs. – Aš esu įsiutęs. Kartais paprastas jausmų išsakymas sustabdo nederamą vaiko elgesį.Kitais atvejais gali reikėti paaiškinti pykčio priežastį, išsakyti, kas sumumis darosi ir ką norėtume daryti. Kai žmogus įniršęs, neverta jam nieko įrodinėti arba tikinti, kad jispats esąs kaltas. Jis tik jus iškeiks, ir turėsite visą dėmesį skirti joilgai slopintiems jausmams. Tokie žmonės dažniausiai jau nebemąsto.Išmintingiausia tokiu atveju pripažinti kaltę: „Atleiskite.,apgailestauju., nenorėjau jūsų nuliūdinti ir t. t.“. turite tai padaryti bejokių išlygų. Nusikaltimų tyrinėtojų padaryti tyrimai parodė, kad menkesnės

savigarbos žmonės daug dažniau tampa aukomis negu vidutiniškai kiti žmonės.Savimi pasitikintys, tvirti žmonės kelia priešingus jausmus, jie natūraliaireikalauja dėmesio ir pagarbos.

II. Teoriniai agresijos ypatumai. 1. Agresijos apibūdinimas. Agresija – tai: 1. frustacinė puolamoji reakcija į neįveikiamas kliūtis. 2. įprotis žodžiais ar veiksmais priešiškai reaguoti į kitų žmonių veiksmus, į daiktinę aplinką ar net save. 3. poreikis puolant gintis. 4. pykčio išraiškos būdas. 5. prigimties ir patirties sąveikos rezultatas. Agresijos tikslas – kenkti žmogui, daiktui ar žmonių grupei. Ji gali būtiišreikšta žodžiais arba fiziškai. Pavyzdžiui: vaikas gali pulti ginklu,rankomis ir kojomis arba žodžiais. Dažniausiai agresija sugadina tarpusaviosantykius. Bet kokią pergalę galų gale persveria žalingos pasekmės.Agresyvus elgesys nukreiptas prieš kitus. Juo tarsi sakoma: „Aš turiu teisętave globoti, tave žeminti ir engti, kad gaučiau tai, ko noriu“. Agresyvusžmogus praktiškai neturi vidinių apribojimų ir beveik nepripažįsta išoriniųrėmų… Agresija gali pasireikšti fiziškai, žodžiais, taip pat ypatingasavo forma, vadinama pasyvia agresija.

2. 2. Agresyvaus elgesio priežastys. Agresyvus elgesys turi daug priežasčių: Agresyvūs ir nevaldomi vaikai būna dėl stresų, impulsyvumo,hiperaktyvumo ir silpnų savikontrolės įgūdžių. Nevaldomas tėvo temperamentas, nervingumas ir per didelis aktyvumas,žodžiu, paveldėti polinkiai. Kaip rodo tyrimai, agresyvus ir asocialuselgesio būdas perduodamas iš kartos į kartą. Svarbus tėvo elgesio modelis. Apskritai tėvų elgesio būdų perėmimasatlieka svarbų vaidmenį vaikų elgesio vystymesi. Su tuo glaudžiai susijętėvų auklėjimo įgūdžiai bei visa namų atmosfera. Agresyvių vaikų šeimose dažnai patys tėvai nesutvarko savo gyvenimo,ir dėl ilgalaikio nedarbo, psichinės ligos, alkoholio arba narkotikųvartojimo, o neretai ir dėl kriminalinių nusikaltimų atsiduria užvisuomenės ribų. Šeimose nėra darnos, kasdien vyrauja barniai, tokie namai negaliapginti vaiko, negali sukurti jokių elgesio ribų. Tokiose šeimoseagresyvumą skatina ir išoriniai faktoriai, kaip ribota erdvė, didelistriukšmingumas. Dar kitose šeimose dažnai keičiasi asmenys, prižiūrintys vaikus.Pastarieji turi prie jų iš naujo priprasti, o jų auklėjimo stiliusskirtingas. Dar kiti tėvai mano, kad vaikų nereikia auklėti. Jie suteikia jiemsvisas laisves ir teises, nepratindami vykdyti pareigų. Taip augaegocentriški, negailestingi žmonės. Pagaliau ir lytis gali būti agresyvaus elgesio rizikos faktoriumi.Daugiausiai agresyvių vaikų yra berniukai. Dar neįrodyta, ar tai lemiabiologiniai skirtumai, ar tradicinis visuomeninis vaidmenų pasiskirstymas. Norėdami suprasti pačią agresiją ir jos prigimtį, turime atsigręžti įtuos laikus, kai „buvome beždžionės“, t. y. į savo gyvūniškąją prigimtį.Nustebsite pamatę, kad nuo gyvūnų mes beveik nesiskiriame. Pasak žymaus psichologo Desmond Morris, gyvūnai kaunasi vieni sukitais dėl šių priežasčių: arba jie nori užimti dominuojančią vietąsocialinėje hierarchijoje, arba nori įgyti teises į kokį nors plotą. Mesvietoj vienos ar dviejų agresijos formų, būdingų kitoms gyvūnų rūšims,turime tris. Trečioji forma – tai šeimos teritorijos gynimas. Kyla klausimas, kas skatina agresiją? Gyvūnų ir žmonių smegenyse yrasritys, kurias dirginant sukeliamas agresyvus elgesys. Tai dvi priešingos,viena kitą atsveriančios nervų sistemos dalys – simpatinė ir parasimpatinė.Pirmosios srities užduotis – pulti. Tuo tarpu parasimpatinė bando išlaikytiir atstatyti kūno rezervus. Kai pirmoji ragina pulti, antroji bandoatkalbėti ir nuraminti. Tarp šių dviejų sričių nusistovi pusiausvyra, betkai agresyvumas sužadinamas nejuokais, svarstyklės nusvyra puolimo naudai.Gyvybinės sistemos suaktyvinamos, įvyksta didžiulių pokyčių, akimirksniudingsta nuovargis, užplūsta energija – žmogus ar gyvūnas yrapasiruošęspulti. Tačiau yra vienas “bet”. Kyla vidinis konfliktas tarpbaimės būti nugalėtam ir agresyvumo. Dažniausiai išprovokuotas kautisgyvūnas beatodairiškai nepuola priešininko, iš pradžių jis tik grasinapulti. Tvyrant tokiai įtampai, prieštaravimams tarp “taip” ir “ne”, tarpsimpatinių simptomų švysteli parasimpatiniai. Pvz:. išbalęs žmogaus veidasstaiga gali išrausti. Reikėtų saugotis išbalusio veido, nes raudonis netoks pavojingas. Raudonis parodo, kad veikti – pulti skatinanti sistema yranuslopinta.

2. 3. Agresijos signalai. Grasindami mes rodome įvairius signalus: trepsime kojomis, daužomelėkštes, grūmojame kumščiais, spiriame į sieną ir t. t. Svarbią reikšmę turi veido išraiška. Kai ruošiamės pulti, veidoišsiveržia į priekį (suraukiame antakius), ir atvirkščiai, kai išsigąstame,mūsų bruožai traukiasi atgal. Kai mus užvaldo baimė, kakta susiraukšlėja,burna prasižioja (neteisinga manyti, kad prašiepti dantys ir suraukta kakta– rūstybės požymiai). Tačiau turime ir platų raminamųjų ženklų diapazoną.Rodydami nuolankumą gūžiamės, kad atrodytumėme kuo mažesni “išsipūtusiam”varžovui. Taipogi svarbus nudelbtų akių vaidmuo. Agresijai būdingas įtemptas,piktas žvilgsnis į priešo akis. Kiek ilgėliau spoksoti į akis gali tikišties agresyvus individas. Akiniai (t. p. ir nuo saulės) daro veidąagresyvesnį, nes dirbtinai paryškina žvilgsnį, jis tampa skvarbesnis.Įdomu, kad nuolankesni individai nesąmoningai renkasi akinius plonaisrėmeliais, taip nekeldami agresyvios reakcijos. Kai kurie žmonės, šnekėdamisu nepažįstamuoju, dažniau mirksi, nei įprastai šnekėdami su draugais.Galbūt jis stengiasi išvengti “grasinanančio” nepažįstamojo artumo ar

stengiasi pernelyg atvirai nespoksoti. Agresijai gresiant mes dažnai imamės įvairių veiksmų, taip norėdamiišlieti susikaupusius jausmus. Prieštaringų veiksmų apimti mes pradedamerūkyti, tvarkyti ką tik sutvarkytą kambarį, dirsčiojame į laikrodį, netnefiksuodami laiko, kasomės galvą. Dominuojantį individą galima atpažintiiš to, kad tokių judesių jis beveik nedaro.

2. 4. Pasyvi agresija, jos ypatybės, pasekmės. Pasyvi agresija – tai subtili agresijos forma. Tai paslėptos veiklosprieš kitus ar manipuliavimo jais, norint pasiekti savo, būdas. Apiežmones, kurių elgesys apibūdinamas kaip pasyvi agresija, kalbama, kad jie“stiprūs savo pasyvume”, nes naudojasi aplinkiniais keliais, kad pasiektųsavo, suvestų sąskaitas arba išreikštų tai, apie ką tiesiai nenori kalbėti. Apibrėžti pasyviai agresyvų elgesį ne taip sunku, bet jį išreikštinelengva. Reikia atminti, kad ne kiekvieną kartą blogas elgesys yrapasyvios agresijos išraiška. Yra trys pasyvios agresijos ypatybės: 1. Pasyvi agresija yra iracionali ir nelogiška. Didžiąja daliminesąmoninga, o pasąmonė retai orientuojasi į išorinį pasaulį arbavadovaujasi logišku mąstymu. Žmogus elgiasi priešingai, negu iš jotikimasi. 2. Pasyvios agresijos tikslas – suerzinti tėvus ar kitus žmones, kurievaikui yra autoritetas. Kuo labiau tėvai stengiasi ištaisyti situaciją, tuotvirtesnis vaiko ryžtas išvesti juos iš pusiausvyros. Kuo labiau tėvaikarščiuojasi, tuo daugiau vaikas jaučia, kad laimėjo. Ir jis dar labiaustengiasi suerzinti tėvus. Dažniausiai konfliktai kyla dėl pažymiųmokykloje ir gyvenimiškų vertybių traktavimo. 3. Nesąmoningos pasyvios agresijos tikslas – išvesti iš pusiausvyrosžmones, kurie vaikui įkūnija valdžią, bet galiausiai vaikai daugiausiapakenkia sau. Nepažangaus mokymosi dėl užsispyrimo rezultatus neišvengiamaipatirs visą likusį gyvenimą. Jei pasyviai agresyvus elgesys pasireiškia rimtesnėmis formomis, jaunižmonės gali pražudyti save narkotikais, alkoholiu, liga, nuskursti ir netnusižudyti (aukščiausia pasyvios agresijos forma). Kai pyktis slopinamas ilgus metus, o neigiama nuostata į autoritetusišlieka, vaikui suaugus formuojasi pasyviai agresyvi asmenybė, kuri mokagerai slopinti pyktį, o po to jį išlieti netinkamais būdais. “Normali” pasyvi agresija. Yra tik vienas žmogaus gyvenimo periodas,kai pasyvią agresiją galima laikyti “normalia”: tai paauglystės amžius, 13– 15 metai, jei tas elgesys niekam nekenkia ir nieko negriauna, jis yranormalus. Normaliai pasyvi agresija pasireiškia maždaug nuo 10 – 11 metų.Šiame amžiuje vaikas niekina įprastus namų darbus, tinginiauja ar nuolatišveda tėvus iš kantrybės. Jei tėvai žino, kad toks elgesys normalus, jiegali teisingai reaguoti, nors tai erzina ir kartais tęsiasi kelis metus.Yra daug geriau maksimaliai apriboti pasyvios agresijos išraiškas šeimoje. Svarbu atsiminti, jog, vaikams pasiekus aukščiausią paauglystės raidospakopą, jie gali prieiti iki kraštutinumų, kad tik elgtųsi priešingaitėvams. Pykčio akimirkomis patariama: ✓ sakinio pabaigoje toną paaukštinti, tada vaikas priims frazę ne kaip grasinančią, bet kaip drąsinančią ir švelnią. ✓ sulaikyti savo pyktį, nes vaikai be galo dėkingi, ypač jei tėvai žino, kad yra dėl ko pykti. ✓ sugebėti palaikyti su vaiku akių kontaktą, išreiškiant savo meilę žvilgsniu. Bet vien kontakto neužtenka. Kai kurie tėvai susiraukia ir žiūri piktai, taip reikšdami nepritarimą. Toks žvilgsnis gali vaikui sukelti tokią reakciją kaip rėkimas. ✓ Priimti vaiką tokį, kos jis yra. ✓ Išreikšti savo pyktį, kaip tinka subrendusiam žmogui.

2. 5. Agresyvūs vaikai, jų elgesys. Nervingi, agresyvūs vaikai iš karto visų pastebimi. Kad ir kur jiepasirodytų – žaidimų aikštelėje, mokykloje ar pas draugus, – ten tuoj patkyla ginčai, peštynės. Todėl jų niekas ir nemėgsta. Dažniausiai tokievaikai mano, kad tik rankomis ir kojomis galima įveikti kitus vaikus. Todėljie visada būna įsitempę ir greit pavargsta. Agresyviems ir nesivaldantiems vaikams patinka valdyti ir kontroliuotiper pykčio iškrovas. Jų negraužia sąžinė. Nejaudina, kaip jų elgesys veikiakitus. Jie dažnai ieško ką apkaltinti dėl kilusios problemos. Jiemsbūdingas nenoras prisiimti atsakomybę. Dažniausiai jie blogai mokosi.Tačiau, kaip tyrimai rodo, tokių vaikų būna aukštesnis, negu jų gaunamipažymiai. Jie neįsisavina dėstomos medžiagos dėl per didelio aktyvumo,dėmesio stokos ir begalinio išsiblaškymo. Bet dalis vaikų tiesiog nenoripaklusti bei stengtis. Jie neįgyvendina iki galo savo interesų, o kiti vislabiau nusigręžia nuo jų. Agresyviems vaikams sunku normaliai prieiti prie kito ir imti kalbėti.Jie įtaria kitą turint priešiškų kėslų, todėl yra įsitikinę, jog turireaguoti agresyviai, o ne draugiškai. Konfliktinėse situacijose jie nerandaalternatyvių sprendimų. Užuot nuraminę žodžiais, jie linkę greičiau spręstibetarpiškai. Ir visada jie yra įsitikinę savo agresyvaus elgesio teisėtumuir įgyvendinimu. Lengvai supyksta dėl mažmožių, susierzinę nesiklauso, ką kiti sako,patys kalba neapgalvotai, beveik visada piktai. Tai galima paaiškinti tuo,kad agresyvūs vaikai tikriausiai kitaip suvokia aplinkinį pasaulį, todėl irjų reakcija kitokia. Jų elgesys darosi vis sudėtingesnis, nes bendraamžiai nenori su jaisturėti jokių reikalų, nežinodami, kaip jie reaguos. Dar vienas svarbus momentas – jie negerbia savęs. Pirmiausia tailiečia tuos vaikus, kurie agresyviai elgiasi su kitais iš bailumo ir

nepasitikėjimo savimi. Jie tikisi taip užsitarnauti pagarbą. Kadangi jiemsbaimę sumažina agresyvumas, tai jie ir naudojasi ta nevykusia savęsrealizavimo forma. Pasitaiko vaikų, kurie elgiasi labai žiauriai ir nejaučia dėl tonerimo ar apgailestavimo.jie stokoja gebėjimo užjausti ir visai nesirūpinakitų gerove. Draudimai ir priekaištai mažai ką teduoda, tarsi jie būtųabejingi tam, ką kiti apie juos galvoja. Net bausmės ir skausmasnepriverčia jų pasitaisyti. Kai kurie vaikai būna agresyvūs tik dalį laiko. Jų agresyvus elgesyspasireiškia tik namie, bet ne kitur, arba atvirkščiai, mokykloje, bet nenamie. Tai vadinama reaktyviuoju priešiškumu. Peštynės, žiaurumas, pamokųvengimas arba bendras destruktyvumas yra vaikų reakcija į blogą tėvų elgesįsu jais, relų arba įsivaizduojamą. Jausdami, kad tėvai nesirūpina jais, šievaikai nepasitiki visais suaugusiais. Jie bijo suaugusiųjų, netiki maloniujų elgesiu ir atstumia jų palankumą. Nėra lengva užmegsti ryšį su tokiaisvaikais. Štai tipiškos situacijos, tampančios agresyvaus vaiko pykčio protrūkio“paleidžiamuoju mechanizmu”:Kai kyla grėsmė jo statuso ir valdžios sumenkinimui.Kai jis klasės, sporto komandos, šeimos ar bendraamžių grupės akysepasirodo nevykėlis.Jei kas nors pasikėsina į jo valdžią arba ja suabejoja, t. y. kai jisnegali pasiekti savo, turi laikytis mokyklos taisyklių ar atlikti nuobodžiąužduotį. Normalūs vaikai taip pat kartais elgiasi destruktyviai. Didžioji tokioelgesio dalis yra susijusi su smalsumu arba didele energija. Dalis tokioelgesio susijusi su frustacija ir protestu. Jie gali laužyti savo pačiųžaislus smalsaudami arba supykę, bet su kitų vaikų nuosavybe elgiasiatsargiau. Normalus vaikas nėra linkęs pernelyg nerimauti dėl savo daiktų.Pažaidęs jis gali juos padėti į vietą arba palikti ten, kur žaidė. Sulaužęsžaislą, jis nenuliūsta: gūžteli pečiais ir ieško kito žaislo.

2. 6. Agresyvių vaikų gydymas. Sunku pakeisti agresyvų elgesį. Be individualių sąlygų čia ypatingasvaidmuo tenka ir visuomenei su nūdienai būdingomis tendencijomis. Žinoma,geriau profilaktika negu gydymas. Tėvai privalo kuo anksčiau įvertinti savosantykius su vaikais ir suderinti asmeninį bei profesinį gyvenimą su vaikųgloba. Sunkaus vaiko išvargintiems tėvams būtina padėti. Su tėvais yra nagrinėjamos jų situacijos, siūlomos alternatyviosreakcijos ir treniruotės. Tam pasitelkiamos į pagalbą vaizdajuostės, kuriasstebėdami atpažįsta savo įsisenėjusias klaidingas reakcijas. Tokiu būdutėvai įgyja tikrumo ir pasitikėjimo savimi, išdrįsta vaikui ką norspaliepti, neprarasdami savitvardos net agresyvių atakų metu, dalykiškai irramiai kontroliuoti, užuot ėmus iš karto nesivaldant kritikuoti. Suterapeuto pagalba tėvai mokosi tokių reakcijų, kokių vaikas gali tikėtis. Kadangi agresyvūs vaikai blogai mokosi, tėvai turėtų visą laikątikrinti jų namų užduotis. Pagal galimybę turėtų būti surandamikompromisai. Vaikas turėtų iš karto atlikti visas užduotis, nereikalaujantiš jo kartoti nepasisekusių darbų. Tėvai ramiai ir aiškiai turi pareikalauti iš impulsyvaus, užsispyrusiovaiko išeiti iš kambario ir nesirodyti jame, kol nenusiramins. Stipresniuturi būti suaugusysis, kad vaikai šalia jo jaustųsi saugūs. Jei vaikas pasielgia neagresyviai, reikia jį pagirti ir prideramaiapdovanoti. Svarbu teigiamai įtvirtinti pageidaujamą elgesį, tuomet geriauseksis mokytis. Efektyviausias vaikų gydymas pasiekiamas elgesio treniruočių būdu, irtai nepriklauso nuo priežasčių. Kuo vyresnis vaikas, tuo labiau privalo jispats išmokti valdyti savo elgesį. Pradžioje su vaikais nagrinėjamas jųelgesys pavieniui, vėliau – grupėse. Vaikai rašo dienoraštį, atspindintįsvarbiausius momentus santykiuose su tėvais, broliais ir seserimis bei suklasės draugais. Situacijas galima suvaidinti. Kol padeda terapeutas,vaikas pastebi, kaip jo veiksmus vertina kiti. Todėl jis gali bandyti juoskoreguoti. Siekiant išugdyti ramias, apgalvotas reakcijas, mokomasiatsipalaidavimo technikos. Šios terapijos sėkmė priklauso nuo to: – kokie vaiko motyvai., – kiek jam padeda tėvai ., – kaip tvarkingai tėvai laikosi terapeuto paskirtų terminų. Labai žymių sutrikimų atveju galima rekomenduoti ilgalaikįpsichoterapinį gydymą stacionare, nes tik tokiomis sąlygomis galimaintensyviau įtakoti bendrą vaiko elgesį. Tuo pačiu laikinas išsiskyrimas suartimais asmenimis visiems atneš palengvėjimą bei geresnes aplinkybesnaujai pradėti tarpusavio santykius.

III. Tyrimo aprašymas. Tyrimas atliktas Rokiškio raj. Obelių vidurinėje mokykloje. Tyrimotikslas – išsiaiškinti mokinių supratimą apie pyktį, agresiją irsusivaldymą. Tyrime dalyvavo 12 mokinių, besimokančių 11 klasėje. Jų amžius16 – 17 metų. Mokiniams buvo pateiktos anketos (žr. Priedai ), kuriassudarė 12 klausimų. Iš vaikų atsakymų į I klausimą, galiu teigti, kad mokiniai pakankamaisupranta sąvokas, aišku, ne pedagogine prasme. Dauguma jų atsakymų buvotokie: pyktis – tai, kai tėvai rėkia., kai draugai sunervina., kainesiseka., kai kažkas gauna didesnį pažymį nei jis., kai neklauso jonuomonės., agresija – kai yra panaudojamas smurtas., kai mušasi supykęs.,kai nekontroliuoja savo veiksmų. Iš apklausos matome, kad mokiniai pyksta dažnai (9), aišku, neatsirado nėvieno, kuris nepyktų, juk visi turime jausmus, kurie anksčiau ar vėliauprasiveržia vienokia ar kitokia forma. Dažniausiai pykčio objektu būnatėvai (5), po to mokytojai (4) ir tik paskutinėje vietoje draugai(3).Manau, kad pykčiai su tėvais ir mokytojais gali būti dėl to, kad šie

mokiniai išgyvena paauglystės laikotarpį, nepakenčia kritikos, nori, kadviskas būtų „pagal juos“. 1 diagrama [pic] Apklausoje dauguma dalyvavusių (7) atsakė, kad savo pyktį išreiškiaaprėkdami pykčio objektą, keletas mokinių (3) savo pyktį išlieja gestų irmimikos pagalba, o likusieji – ilgai nesikalba su pykčio objektu.

2 diagrama [pic] Galiu drąsiai teigti, kad dauguma mokinių nemoka valdyti savo pykčio ir„išsilieja“ ant kitų. Tai jau veda link agresijos, nes kai nesugebamavaldyti savo pykčio, atsiranda puikios sąlygos plėtoti agresijai. Tačiaunėra gerai ir tai, kad mokiniai pykčio metu tyli, nes užslėptas pyktis vedaį pasyvią agresiją. Pasirodo, mokiniai žino ir kitokių pykčio išraiškos būdų, tokių kaip:pasakau, dėl ko pykstu., stengiuosi, kad tas asmuo neegzistuoja., reikia įką nors išlieti pyktį – sudaužyti lėkštę, garsiai rėkti ir pan. Kaikuriuose atsakymuose vėlgi galima įžvelgti agresyvias vaikų mintis irveiksmus, nes jeigu jie taip mąsto, vadinasi – taip elgiasi realiamegyvenime. Kai kurie mokiniai pykčio metu leidžia išreikšti save, parodyti savosusikaupusias emocijas (3), tarp respondentų pasitaikė ir tokių, kuriemspaprasčiausiai patinka pyktis (2). Šis jausmas manau, yra atsineštas išnamų, nes daugumos namuose barniai yra dažni (8), o tai ką jie mato irpatiria namuose, yra atsinešama į mokyklą. Pyktis, kuris susikaupia namuoseyra išliejamas ant klasės draugų, mokytojų. Tai, ką vaikai patiria namuose,po to neigiamos emocijos yra išliejamos už namų slenksčio.

3 diagrama

[pic] Gerai yra tai, kad daugumai mokinių pyktis sugadina nuotaiką. Manau potokių dalykų vaikai apmąsto savo poelgius ir pasistengia koreguoti savoelgesį. Daugelis respondentų yra agresyvūs ir nesivaldantys. Viena išpriežasčių gali būti, kad vaikai šeimoje yra per daug varžomi, jie neturigalimybės išmokti bendrauti su kitais ir savo emocijas, problemas išreiškiapyktumu, agresyviu elgesiu. Negalėdamas kitaip pasireikšti, jis elgiasiblogai. Kita priežastis – vaikas nežino jokių apribojimų, jei tėvaisuteikia jam per daug laisvės, kuria jis nemoka naudoti. Kartais gali būtiir tai, kad tokį pat elgesį jis yra pats patyręs, todėl kitaip elgtis jisjau nebemoka. Gali būti ir noras pasirodyti prieš vyresnius draugus. 4 diagrama [pic]

5 diagrama [pic] Pasirodo, mokykloje dirbantys pedagogai taip pat ne visada susivaldo, kaimokinia juos supykdo. Į pyktį jie atsako pykčiu. Pykčio protrūkio metušaukia ant mokinių, į dienyną rašo blogus pažymius, į pažymių knygeles –pastabas, išsikviečia tėvus, veda pas direktorių. Po tokių mokytojoveiksmų, moksleiviams pyktis ir agresija vis labiau plėtojasi, kuriamikeršto planai, ypač tokiame amžiuje. Mokiniai mokytojams siūlo pykstančius ir agresyvius mokinius nuraminti,leisti išeiti iš klasės, pasikalbėti su jais individualiai, išsiaiškinti,dėl kokios priežasties jie taip elgiasi. Iš apklaustųjų atsakymų matyti, kad vaikai yra kupini pykčio, agresijoapraiškų. Manau, kad didelę įtaką tokiam elgesiui daro netinkamas tėvų,pedagogų pavyzdys, netinkamų draugų pasirinkimas. Mokiniai nėra tinkamaimokomi, kaip valdyti savo pyktį., nėra supažindinami su tinkamais pykčio,agresijos reiškimo būdais.

IV. Išvados. Pyktis – vienas iš stipriausių jausmų. Pasklaidykime laikraščius irapsčiai prisiskaitysime apie nevaldomo pykčio padarinius: vaikų mušimas,suluošinimai, turto niokojimas, karai ir mirtys – vis tai šio jausmopadariniai. Jis visiškai užvaldo žmogų, poelgiai tampa nekontroliuojami irnenuspėjami. Nesustabdo ir grėsmė būti įkalintam iki gyvos galvos,atsidurti psichiatrinėje ligoninėje arba net susilaukti mirties. Žmonėsbūna „pykčio apakinti“. Baisiausia, kad šis jausmas gali užvaldytikiekvieną iš mūsų. Net ir uoliausiai įstatymų besilaiką žmonės gali pašėltiir padaryti tai, ko iš jų niekas niekada nesitiki. O ką jau kalbėti apievaikus, kai juos supanti aplinka daro neigiamą įtaką. Vaikai jaučia mūsųpamišusio pasaulio spaudimą.Jiems tenka susidoroti ne tik su savoproblemomis, bet ir su kitais įvairiais dalykais. Galime daryti išvadą, jog vaiko pykčiui susidaryti daug lemia šeima,pedagogai, aplinka. Todėl reikia vaikus pradėti mokyti valdyti pyktį jaunamuose ir tai yra pagrindinė tėvų užduotis. Pirmiausia tėvai patys turėtųišmokti valdyti pyktį, nes jie yra pavyzdys savo vaikams. Tėvai turi vaikuisuteikti meilę, nes jei vaikas negauna pilnavertės meilės jis pyksta.Žinoma, ne mažiau vaiko pykčiu turi rūpintis ir pedagogai, kurie lygiaitaip kaip ir tėvai turi išsiaiškinti vaiko pykčio priežastis ir jam padėti.Pedagogui reikia pažinti vaikus, mokėti perteikti žinias, nuolat būtinauju, įdomiu, taktišku, sugebančiu susivaldyti, neturi į pyktį atsakytituo pačiu. Negalima leisti, jog vaiko pyktis taptų muštynėmis, netinkamuelgesiu, įžuliais išpuoliais mokykloje ir už namų ribų. Retai gebame pakeisti kitus žmones, bet galime pakeisti savo požiūrį įjuos ir į jų žodžius arba veiksmus, tačiau visų pirma, turime patyskontroliuoti pykčio eigą ar kilmę, patys turime ieškoti galimybių kitaipelgtis. Juk kaltindami kitus, rodome į juos pirštu, bet trys pirštai rodoatgal – į save. Vadinasi, kad, paliautume kaltinę, turime permąstyti irsuvokti savo jausmus, suprasti vaiką, išklausyti jį ir įsiklausyti. Juk ne

veltui sakoma „Dievas davė dvi ausis ir vieną burną“. Kiekvienas vaikas yraskirtingas, ne visada tinka tos pačios priemonės, bet nereikia kaltintiaplinkos. Juk vieni toje aplinkoje išlieka pozityvūs, o kitus ta aplinkasugadina. Referatą norėčiau užbaigti žymių žmonių žodžiais: Publilijus Siras:„ Žmogus ypač piktas, kai dedasi geru.“ „Pyktis, kad skaudžiau įžeistų, apsimeta gerumu“. „Niekas nekyla taip greitai kaip priešiškumo jausmas“. „Niekada nėra taip naudinga delsti kaip pykstant“. Lie Dzi: „Kai džiaugsmas savo viršūnę pasiekia, pakrypsta pykčio link. Kai pyktis savo viršūnę pasiekia, linksta į džiaugsmą. O taip yra tam, kad abiem atvejais būtų išlaikyta pusiausvyra“. Antuanas de Sent Egziuperi: „Pyktis yra trumpa beprotybė“.

V. Literatūra. 1. Campbell R. (1999). Kaip iš tikrųjų mylėti savo paauglį. Vilnius. 2. Campbell R. (1998). Vaikai pavojuje. Kaip padėti vaikui nugalėti pyktį. Vilnius. 3. Chomentauskienė R. (1995). Pažinkime agresiją // Psichologija Tau. Nr 1. 4. Dapkienė S. (2003). Klasės auklėtojas ir tėvai – partneriai. Šiauliai. 5. Ginott H. G. (1999). Tarp tėvų ir vaiko. Nauji senų problemų sprendimai. Vilnius. 6. Grant W. (1997). Ar sugebate valdytis?. Kaunas. 7. Jovaiša L. (1993). Pedagogikos terminai. Kaunas. 8. Lerner H. G. (2000). Pykčio šokis. Vilnius. 9. Mielke U. (1997). Geriau supraskime sunkius vaikus. Vilnius. 10. Rosenberg M. B. (2000). Bendraukime be pykčio. Nuoširdus kalbėjimas. Kaunas.

VI. Priedai. Priedas Nr. 1 [pic] Pratimas

1. Patogiai įsitaisykite ir atsipalaiduokite. Pasirinkite kurį nors daiktą prieš save ir įdėmiai į jį žiūrėkite. Neatitraukite žvilgsnio, kol pajusite, kad imate svajoti. Žvilgsnis pasidaro išsiblaškęs, atrodo, kad žiūrite į erdvę. Kai tik šitai pajusite, ramiai užsimerkite ir sutelkite dėmesį į savo fizinius pojūčius. Įsigilinkite į signalus, rodančius, kad visiškai atsipalaidavote. 2. Mąstykite, kas jus verčia (arba vertė) pykti. Pyktis, ypač kai pykstate ant artimiausių žmonių, perspėja, kad jaučiatės įskaudinti. 3. Nustatykite tikrąją pykčio priežastį: dėl ko iš tikrųjų pykstate? Ar dėl to, kad kažkas su jumis blogai elgiasi ir tai laiko savaime suprantamu dalyku? Gal jus negarbingai supeikė? Gal buvo sutrikdyta jūsų ramybė? Gal jūs arba jūsų šeima buvo neteisingai apkaltinti arba apšmeižti? Kodėl iš tikrųjų pykstate?.. (pyktis gali slėpti ir kai ką daug esmingesnio). 4. išsiaiškinę pykčio priežastį, paklauskite savęs: “Ar aš galiu dėl to pykti?” Mintyse atkurkite situaciją. Pradėkite suprasti, kodėl pykstate. Paprašykite pasąmonės parodyti geriausią būdą pykčiui įveikti. Ką norėtumėte pakeisti? (geriausias būdas pykčiui išsklaidyti – visiems kartu pasijuokti). 5. įsivaizduokite, kad pasakojate apie savo problemą ir savo jausmus žmogui arba žmonėms, kurie nėra visiškai pašaliniai. Gali būti, kad jei nuoširdžiai nustebs, sužinoję, jog savo elgesiu jus nuliūdino. Jeigu įmanoma, galvokite, jog nesupratote arba neteisingai supratote. Įsivaizduokite, kad reaguojate jau visiškai kitaip, todėl pykčio daugiau nebelieka. Būkite pasirengę atleisti – niekas nėra tobulas, visi kartais galime suklysti, neapgalvotai pasielgti. 6. pabūkite keletą minučių apimti ramybės ir mėgaukitės tuo, ką sužinojote, džiaukitės, kad naujai pažinote save ir savo jausmus. 7. jeigu jūsų pyktis susijęs su žmogumi, pamąstykite, kaip geriausiai galėtumėte nukreipti savo energiją. Kartais valdžios sugalvotos taisyklės gali jus įsiutinti, bet jeigu nieko negalite pakeisti, tai ir pyktis ne geriausias patarėjas. Nukreipkite dėmesį į tai, kas gali padaryti jums gerą poveikį. 8. Nuo šiol prieš supykdami pasirūpinkite akimirką stabtelėti ir pasvarstyti, ar pyktis padės ką nors pasiekti. Gal yra geresnis būdas parodyti savo jausmus? Taip ir elkitės, kad pasiektumėte norimų tikslų. 9. Lėtai skaičiuokite nuo penkių iki vieno, po to atsimerkite ir grįžkite į realybę, jausdamiesi pailsėję ir ramūs.

Priedas Nr. 3

Gerbiamas, moksleivi! Man labai reikalinga Tavo pagalba. Šiame lape rasi klausimus, į kuriuos turėsi atsakyti.

1. Apibūdink sąvokas: Pyktis – ……………………………………………………………….. ………………………………………………………….. Agresija – ……………………………………………………………….. ………………………………………………………. 2. Ar dažnai tenka supykti? a) dažnai., b) retai., c) beveik niekada., 3. Ant ko dažniausiai pyksti? a) tėvų., b) mokytojų., c) draugų., 4. Kaip išreiški (parodai) savo pyktį? a) aprėkiu pykčio objektą., b) gestais ir mimika., c) keikiuosi., d)ilgai nesikalbu su pykčio objektu. 5. Gal žinai kitų pykčio išraiškos būdų? (parašyk) ……………………………………………………………….. ……………………………………………………………….. ……………………………………………………………….. ……………………………………………………………….. ………….. 6. Kaip tavo pyktis veikia tave? a) sugadina nuotaiką., b) mėgstu pyktis., c) leidžiu išreikšti save,parodyti emocijas. 7. Ar jūsų namuose dažni barniai? a) dažni., b) reti., c) niekada nebūna. 8. Ar supykęs būni agresyvus (-si)? a) taip., b) ne., c) kartais. 9. Ar manai, kad esi susivaldantis? a) taip., b) ne., c) nežinau. 10. Ar yra tavo klasėje draugų, kurie pikti ir agresyvūs? a) yra., b) nėra. 11. Kaip susivaldymo savybė yra ugdoma namuose ir mokykloje? ………………………………………………………………..………………………………………………………………….….. 12. Kaip galėtum pasiūlyti klasės auklėtojai ugdyti susivaldymo savybę? ………………………………………………………………..………………………………………………………………….…..