Referatas Pyktis,agresija- susivaldymas

ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS

EDUKOLOGIJOS FAKULTETAS

EDUKOLOGIJOS KATEDRA

**********

Edukologijos programos

I kurso studentė

[pic]

Referatas

Darbo vadovė:

Lekt. V. Lukavičienė

Šiauliai

2004

Turinys

Įvadas........................
.........................3
I. Pykčio samprata ir jo
ypatumai........................
...........3
1. 1. Pykčio
apibūdinimas......................
................3
1. 2. Pykčio
priežastys......................
..................4
1. 3. Pykčio išreiškimo būdai, esminiai jų
požymiai........................
..5
1. 4. Pateisinamas, nepriimtinas ir bergždžias
pyktis........................
6
1. 5. Vaikas ir
pyktis........................
..................7
1. 6. Kaip padėti vaikui nugalėti (valdyti)
pyktį?........................
...8
1. 7. Kaip valdyti savo pyktį ir įveikti
kitų?.........................
......9
II. Teoriniai agresijos
ypatumai........................
............11
2. 1. Agresijos
apibūdinimas......................
..............11
2. 2. Agresyvaus elgesio
priežastys......................
..........11
2. 3. Agresijos
signalai........................
.................12
2. 4. Pasyvi agresija, jo ypatybės,
pasekmės........................
......13
2. 5. Agresyvūs vaikai, jų
elgesys.......................
...........14
2. 6. Agresyvių vaikų
gydymas.......................
............16
III. Tyrimo
aprašymas.......................
.................17
IV.
Išvados.......................
......................21
V.
Literatūra......................
.......................22
V.
Priedai.......................
......................23

Įvadas

Visi tam tikrais gyvenimo momentais susiduriame su pykčio, agresijos
apraiškomis. Vieni daugiau, kiti – mažiau, tačiau visi tai patiriame.
Kiekvienas esame ne vieną kartą supykę. Tai vienas iš blogųjų jausmų, kuris
užvaldo mus norime mes to ar ne. Pyktis yra pasikartojanti bėda: mes galime
jo ne emėgti, bet negalime jo ignoruoti. Šiandien bauginamai padaugėjo
nevaldomo pykčio padarinių tarp vaikų ir jaunuolių. Smurtas skverbte
skverbiasi į šeimas ir visuomenę. Kodėl gi įvyksta tokios tragedijos kaip
vaikų susimušimas įvairiose vietose (mokykloje, gatvėje ir t.t), pradėjimas
reikšti nepagarbą autoritetams, žiaurus elgesys su tėvais. Todėl, kad
neišmokstama tinkamai valdyti pykčio. Tai neateina natūraliai. Pykčio
brandaus tvardymo reikia jau pradėti mokyti namuose. Deja, šiandien tai
retai daroma. Tėvams labai svarbu išgirsti, jog vaikui visą gyvenimą
pirmiausia kelia grėsmę jo paties pyktis. Tačiau, jei su pykčiu tvarkomasi
gerai, jis gali tapti pozityvia j jėga vaiko gyvenime. Vaikas turi būti
lavinamas valdyti pyktį

Pyktis kaip emocija žmonių suprantamas prastai – kodėl jis
jaučiamas, kaip jis reiškiamas ir kaip galima keisti jo frustacinį pobūdį.
Jei tėvai nežinos kas yra pyktis ir kokiais tinkamais būdais jį tvardyti,
nesugebės išmokyti ir savo vaikų, ką

ą jiems daryti supykus.

Nedaugeliui vaikų teko laimė augti šeimose, kuriose pyktis buvo
išreiškiamas priimtinu būdu. Ir atvirkščiai – dažnam yra tekę tapti
taikiniu, į kurį nukrypdavo pyktis. Vaikai periima irzlumą, piktumą.
Neigiamos asociacijos įrodo, kad tik nedidelė tėvų dalis mokėsi teisingai
reikšti pyktį, bet juk mokytis niekada nevėlu.

Šiame referate siekiau atskleisti: pykčio, agresijos, susivaldymo
sąvokų ypatumus, kodėl vaikai yra tokie pikti?, kodėl jie savo pyktį
išreiškia agresyviu elgesiu, panaudoja jėgą ir pan.?, kaip reikėtų valdyti
vaikų pyktį?, ką tėvai turi daryti? ir pan. Pateikiau skirtingų autorių
apmąstymus šia tema.

I. Pykčio samprata ir jo ypatumai.

1. 1. Pykčio apibūdinimas.

H. G. Ginott: pyktis – tai reakcija į tai, kas nutiko. Pyktis –
sudėtinė depresijos dalis. Pyktis – vienas iš stipriausių jausmų. Pyktis,
kaip garai iš arbatinuko, kažkaip turi išeiti į išorę. Niekas, taip pat ir
mažas vaikas, negali užslopinti pykčio ir laikyti s savyje. Pyktis yra
logiškas tam tikrų aplinkybių rezultatas, tačiau jis visada atrodo staigus
ir netikėtas.

Pyktis – tai stiprus nemalonus jausmas, kuris kyla, kai patiriame
frustraciją, negalime pasiekti norimo tikslo.

Harriet Goldhor Lerner: pyktis – tai signalas, kurį verta išgirsti.
Jei pykčio jausmas praneša apie problemą, išliejus pyktį, ji neišsispręs.

Ross Campbel: Gali pasirodyti keista, bet pagrindinis pavojus, kuris
gresia vaikui visą gyvenimą, – tai jo pyktis. Nevaldomas pyktis gali labai
pakenkti vaikui ar net jį pražudyti. Autorius išskiria 3 vaikiško pykčio
išraiškos formas:

✓ Agresyvumą.

✓ Nesąmoningas išsišokimas.

✓ Emocijų proveržis.

Visos jos būdingos nesubrendusiai asmenybei.

Leonas Jovaiša teigia, kad pyktis &

– iš nepasitenkinimo kilęs griežtas
kito asmens įspėjimas, neturintis tendencijos įžeisti ar daryti žalos.
Pedagogo pyktis – natūralus reiškinys. Jis neišvengiamas dėl
pasikartojančių, įkyrėjusių nederamų auklėtinio poelgių. Šis turi pajusti,
kad tie poelgiai skaudina pedagogą. Auklėtinio pyktis mokytojui pasireiškia
negryno pykčio forma – afekto, gynymosi, keršto ir kitokiomis formomis.kai
pedagogo atžvilgiu kyla tokie jausmai, susidaro rimta konfrontacijos
situacija, kurios išvengti galima tik protingomis pastangomis.

Pykčio tikslas – suteikti mums ginklą, kurio padedami galėtume keisti
aplinkinį pasaulį. Ypač tuos, kurie priverčia mus sielotis ir bijoti. Jei
mes negalėsime susidoroti su šiuo uždaviniu, tai visą laiką jausimės
bejėgiai.

1. 2. Pykčio priežastys.

Kodėl vaikai tokie pikti? Kodėl jie tampa piktais suaugusiais?
Svarbiausia vaikiško pykčio priežastis – mažylis neužtikrintas, jog yra
mylimas. Vaikas instiktyviai jaučia, kad jam reikia meilės. Jis taip pat
žino, kad tą meilę turi suteikti tėvai.

Kadangi vaikai instinktyviai suvokia, jog meilės dovana turi ateiti
iš tėvų, tai, negavę tos dovanos, jaučia pyktį. Žinoma, vaikui pyktį,
įniršį gali sukelti ir kitos priežastys: nusivylimas, konfliktai, blogas ar
žiaurus elgesys, baimė, netektis ir t.t.

Daugelyje net pačių geriausių šeimų vaikai nesijaučia mylimi. Tėvai
sunkiai tai supranta – juk iš tikro jie nuoširdžiai myli savo vaikus. Kaip
paaiškinti tokį skirtingą suvokimą? Priežastis ta, jog nedaug tėvų moka
savo meile pasiekti vaiko širdį. Dauguma mano, jog visiškai užtenka jam
pasakyti: ,,Aš tave myliu” ir taip perduoti savo meilę, bet tai netiesa.
Vaikai reaguoja į elgesį, todėl tėvų meilė turi bū

ūti reiškiama elgesiu. Jei
vaikas nesijaučia mylimas, sulėtėja jo asmenybės raiška, o to rezultatas –
besitęsiantis pyktis tėvams. Šis pyktis trukdo vaiko raidai, o vėliau, kai
jis suaugs, atsispindės jo elgesyje.

Dažniausiai sukeliančios vaiko pyktį priežastys yra šios:

1) menkas savęs vertinimas;

2) nesėkmės;

3) izoliacija šeimoje;

4) nesugebėjimas bendrauti su vaikais;

5) pernelyg griežtas vaiko kontroliavimas;

6) besąlygiškas priklausymas nuo kitų;

7) skriauda;

8) gėda dėl tėvų elgesio;

9) liūdesys.

1. 3. Pykčio išreiškimo būdai, esminiai jų požymiai.

1. Pasyviai agresyvus elgesys yra blogiausias būdas išreikšti pyktį.

2. Šiek tiek geresnis būdas – visiškai nekontroliuoti savo elgesio-
kai žmogus, apimtas įniršio priepuolio, daužo daiktus, išlieja įtūžį ant
kito žmogaus, nes su įtūžusiu elgesiu daug lengviau kovoti negu su pasyviu
agresyviu elgesiu.

3. Kitas geresnis būdas išreikšti pyktį yra būti apimtam įniršio
priepuolio, bet išlaikyti pakankamai savitvardos. Pykčio protrūkis
apsiriboja šaukimu, klyksmu. Pyktis išliejamas ne tik ant to asmens, ant
kurio esi supykęs, bet ant visų, kas arti.

4. Nekontroliuojamai išlieti pyktį žodžiais, bet nesiekiant ką nors
žodžiais įskaudinti. Pyktis būna nukreiptas ne tik į pykčio šaltinį, bet ir
į viską, kas aplink pasitaiko.

5. Dar geresnis būdas yra išlieti pyktį nemaloniai šaukiant ir
klykiant, bet apribojant pastabas vien pyktį sukėlusia tema ir, jei
įmanoma, vien pyktį sukėlusiam asmeniui. Žinoma, ar pykčio išreiškimas
asmeniui, kuris supykdė, yra tinkamas, priklauso nuo konkrečios situacijos.

6. Geriausias būdas išreikšti pyktį – padaryti tai kuo maloniau ir
protingiau ir vien tam asmeniui, ant kurio esi supykęs. Išspręsti problemą
reiškia, kad abi pusės racionaliai ir logiškai ištirs ginčytiną klausimą,
aptars, su

upras viena kitos poziciją ir prieis sutarimo, ką daryti. Tai
pareikalaus nemaža brandumo iš abiejų. Labai mažai žmonių savo gyvenime
pasiekia tokio brandumo.

Pykčio išraiškos būdai pagal daktarą Ross Campbell:

✓ Pykčio išvėdinimas – tai žodinė pykčio išraiška. Šiuobūdu norima

atsikratyti pykčio. Ši pykčio raiškos forma kaitaliojasi nuo

garsių, pilnų įtūžio klyksmų iki tylių keiksmų ir burbėjimo, nuo

skundų ir ginčų iki isteriškų tiradų. Pykčio išvėdinimas yra

nemalonus kitiems. Jis mums parodo, kad turime išugdyti vaikų

sugebėjimą tinkamai valdyti pyktį. Kol pyktis liejamas žodžiais,

jis nesireiškia elgesiu. Kuo daugiau tėvai blokuoja šį kanalą, tuo

didesnė tikimybė, kad pyktis pasireikš elgesiu.

✓ Priekabės ir atsisakymai – artimos pykčio išliejimui. Jį

naudojame ne tik tam, kad atsikratytume pykčio. Mes kabinėjamės,

kai jaučiame savo bejėgiškumą, nesugebame paveikti bei kontroliuoti

kito žmogaus ar situacijos. Šis būdas yra žalingas ir būtinai

sukels neigiamą vaiko požiūrį į autoritetus. Pavojinga, kai įpykę

tėvai tampa vaikui nebešvelnūs ir nebendraujantys. Tuo jie moko

vaiką klastingumo. Vaikas nebebus švelnus, paklusnus ir

geranoriškas, nebeklausys, viską darys atžagariai, blogai mokysis

ir gali nueiti klystkeliais.

✓ Tylėjimas ir pasitraukimas – neleistini pykčio išraiškos būdai,

kuriais slepiamas pyktis. Tylėdami ir pasitraukdami mes visiškai

atsisakome ir tarpusavio santykių. Tylėjimas ir pasitraukimas labai

žaloja vaiką, nes tai visiškai priešinga besąlygiškai meilei.

Dažnai „meilė su sąlyga“ yra didžiausias vaiko įniršio ir pykčio

tėvams šaltinis. Pasekmės labai žalingos.

✓ Pykčio nukreipimas. Jo taikiniu tampa visiškai nekalti žmonės.

Toks pyktis labai dažnai užgriūva vaikus. Kai tėvus erzina

nebrandus vaiko elgesys, jie kartais nesusivaldo. Jie nepamoko

vaikų deramai elgtis, tiesiog išpila ant jo savo priešiškumą,

kilusį dėl kitų priežasčių. Vaikai negali pakelti tėvų pykčio, nes

neturi nuo jo apsaugos. Jiems kenkia bet koks pyktis. Tėvams

pirmiausia reikia išmokti kontroliuoti save, o tada sugebės

pozityviai kontroliuoti ir savo vaikus.

✓ Besaikis pykčio slopinimas ir atsvara pykčio išliejimui. Pernelyg

didelis pykčio slopinimas pasąmonėje gali sukelti įvairių problemų,

tarp jų – psichikos sutrikimus ir pasyviai agresyvų elgesį. Tačiau

pykčio išliejimas irgi nėra geras būdas. Jis gali sustiprinti

įniršį.

✓ Savęs kaltinimas gali tapti nevilties ir depresijos priežastimi,

sukelti bejėgiškumo ir beviltiškumo pojūtį. Linkę pyktį slėpti

savyje žmonės dažnai pakliūna į šiuos spąstus, situaciją jie laiko

nepataisoma. Svarbus genetinis polinkis: tam tikri asmenybės tipai

daugiau linkę pyktį slėpti. Savęs kaltinimas stiprinamas pasyviai

agresyviomis nuostatomis. (didėjant depresijai ir kylant pykčiui,

atsiranda noras keršyti), galų gale tai gali baigtis net mintimis

apie savižudybę ar bandymais nusižudyti.

1. 4. Pateisinamas, nepriimtinas ir bergždžias pyktis.

Kai kada pyktį galima pateisinti. Esame teisūs, kai pykstame, regėdami
neteisybę, gąsdinimus, matydami, kaip žiauriai elgiamasi su vaikais arba
gyvūnais ir pan. Tokiu atveju pyktis turi skatinti mus, kad ko nors imtumės
situacijai pakeisti.

Pyktis, ypač brendimo metais, gali būti tinkamas būdas išlieti įtampą
ir tam tikras emocijas. Tai netgi sveika. Turime išmokti, kaip išreikšti ir
valdyti pyktį, kai esame saugūs, mylimi, kai mumis rūpinamasi. Nežinodami,
kaip protingai įveikti pyktį, elgiamės priešingai negu reikia. Viešai
rodydami, kad pyktis mums nepriimtinas, galų gale tiesiog sprogstame, imame
klykti ir daužytis. Tačiau kažko nepasiekiame – niekas dėl šio protrūkio
nepradeda elgtis kitaip. Atsakydami mums, žmonės gūžčioja, irgi prededa
šaukti arba pataria subręsti. Niekas nesupranta, nesugebame paaiškinti
priežasčių. Aiškiai neparodydami savo pykčio, tiksliai jo neišreikšdami,
sukeliame tik kitų nekantrumą, bet jokiu būdu nebūname suprasti.

Bergždžias pyktis – tai ne pyktis, kuris apima sužinonojus neteisybę.
Nepadeda jis mums ir išlikti. Tai tik energijos eikvojimas ir beprasmiai
jausmų pliūpsniai, nes nesiekiame nieko reikalingo ir būtino. Mes dažnai
supykstame, kai manome, kad į mus žiūri iš aukšto, mus ignoruoja arba
blogai elgiasi. Jeigu žmonės nerodo mums dėmesio ir pagarbos, kurių tikimės
nusipelnę, galime tiesiog pašėlti. Jeigu mums atrodo, kad tokiu atveju vis
tiek reikia kažką daryti, geriau nukreipti energiją kita linkme ir
pasirodyti atkakliems, bet susivaldantiems. Kad ir kaip pasielgtume tokiose
situacijose, vis tiek turime susivaldyti ir nesijausti auka. Tai nuostabus
jausmas. Įveikti bergždžią pyktį galima tik vienu būdu: turime suprasti,
jog tai – beprasmis energijos eikvojimas.

Pyktis gali tapti įpročiu. Kai kurie žmonės supyksta beveik dėl visko,
kas jiems nepalanku. Pikčiurnoms tai atrodo vienintelė išeitis, bet retai
dėl to norimų padarinių., tikslą galbūt ir galime pasiekti, bet lieka
apkartę jausmai. Niekas mielu noru nesiima vykdyti pykčiu paremtų nurodymų
arba įsakymų.išeikvotume daug mažiau energijos ir pasiektume kur kas
daugiau, jeigu elgtumės maloniai ir apgalvotai, bet ryžtingai. Kai esame
įpykę, atrodo, jog kiti žmonės atsakingi už mūsų poelgius, aplaidumą ir
pan. Tuomet neverta net mėginti pakeisti savo charakterį arba įveikti
pykčio protrūkį. Geriausia tą daryti ramybės ir susiklausymo valandėlėmis.

1. 5. Vaikas ir pyktis.

Bet kuri problema, iškylanti ar iškilsianti vaikui, – pradedant
blogais pažymiais bei pašlijusiais tarpusavio santykiais ir baigiant galima
savižudybe, – tiesiogiai susijusi su nebrandžia pykčio išraiška. Tėvai turi
padaryti viską, ką gali, kad apsaugotų vaiką dabar ir ateityje.

Smurtas skverbte skverbiasi į šeimas ir visuomenę. Tik tėvai gali
išmokyti savo vaikus valdyti pyktį. Bet daugumoje šeimų to nedaroma. Dėl to
vaikai perima neleistinus pykčio išraiškos būdus. Tėvai patys nemoka
valdyti savo jausmų ir perduoda vaikams neteisingą supratimą.

Vaikai yra silpni, todėl ieško būdų, kaip valdyti savo pasaulį.
Vaikui bręstant, stiprėja jo nepriklausomybės poreikis. Noras valdyti kai
kurias sritis ir būti iki tam tikro lygio nepriklausomam nėra blogai, bet
kiekviename amžiaus tarpsnyje jis turi būti įgyvendintas atitinkamais
būdais.

Jei norima išugdyti vaikuose pagarbą kitiems žmonėms ir autoritetui,
tai jie turi išmokti tinkamai elgtis konflikto metu tiek ankstyvajame
amžiuje, tiek suaugę, kada problemas ir keblius klausimus reikės spręsti
savarankiškai. Tinkamas auklėjimas – vienintelis būdas padėti vaikui
valdyti savo pyktį. Tėvų gebėjimas suvaldyti jų pačių pyktį bus pavyzdys,
kuriuo vėliau jis seks. Deja, visuomenėje ir per televiziją mes paprastai
nematome brandžios pykčio išraiškos pavyzdžių.

Vaikai, kaip ir mes, niršta susidūrę su situacija ar žmogumi, kuris
juos nuvilia, kelia grėsmę arba žeidžia. Vaikas priklauso nuo savo tėvų,
jis mylimas, saugomas, juo rūpinamasi, bet, kita vertus, jam uždrausta
klausinėti suaugusius, todėl jis pats turi rasti būdą išlieti susikaupusią
įtampą. Bijodamas netekti meilės, vaikas nedrįsta pažeisti tvarkos, bet
pyktis ir frustacija turi rasti progą išsilieti. Paauglys galbūt nežiebs
tėtukui į akį, bet spirs į duris., gali viską iš stalčių išsvaidyti ant
grindų., gali sudaužyti tėvų vertinamą daiktą (jo vertę jis puikiai žino),
– tegul dabar jie ima ir suklijuoja! Atžagariai elgdamasis vaikas, tarsi
pamalonina kažką, tūnantį jų viduje. Žinoma, vėliau ima graužti sąžinė:
„Kaip aš galėjau taip padaryti?“. Jausmai smelkiasi gilyn.

1. 6. Kaip padėti vaikui nugalėti (valdyti) pyktį?

Pykčio jausmas pats savaime nėra blogas ar geras. Pyktis yra normalus ir
kyla kiekvienam žmogui. Svarbu ne pats pyktis, bet kaip jį suvaldyti. Vaiko
pyktis paprastai iššaukia neteisingą pedagogų ir tėvų reakciją. Žmonės
linkę eiti mažiausio pasipriešinimo keliu ir į pyktį atsakyti agresyviu
elgesiu. Kitaip tariant, piktą vaiką bausti. Dažniausiai suaugusieji
leisdavo suprasti, kad būti piktam, reiškia būti blogam, o blogas visada
kaltas. Taip vaikams įskiepijamas kaltės jausmas. Vaikas baudžiamas, tačiau
nubaustas jis jaučiasi kaltas, o tada jau pyktis niekur nedingsta:jis auga
ir tarpsta vaiko viduje.

Pedagogų ir tėvų uždavinys – ne slopinti ir represuoti vaiko pyktį,
bet išsiaiškinti jo priežastis, o po to padėti nukreipti tą pyktį
konstruktyvia linkme.

Vaikystėje pyktis ir liūdesys yra labai arti vienas kito. Štai kodėl
svarbu nepamiršti, kad tai, ką suaugusieji išgyvena kaip liūdesį, vaikai
išreiškia pykčiu.

Pedagogams ir tėvams privalu:

a) mokėti skirti pyktį nuo agresyvumo (pyktis yra laikina emocinė

būsena, kurios priežastys išvardintos aukščiau; agresyvumas yra

noras pažeisti kitą asmenį ar suanaikini materialines vertybes);

b) žinoti, kad pyktis ir agresyvumas patys savaime ne visada yra

tikrasis blogis(jie gali pasireikšti ir normaliuose vaikuose, tačiau

gali būti ir didelių simptominių problemų išraiška).

Gydytojas Ross Campbell ragina tėvus būti atsargiems, bausti tik
kraštutiniu atveju ir stengtis nelieti savo pykčio ant vaiko. Vaikai links
išreikšti pyktį nebrandžiai, kol neišlavinsime jų daryti kitaip. Negalima
tikėtis, kad vaikas automatiškai išreikš savo pyktį geriausiu, brandžiausiu
būdu. Bet kaip tik to tikisi tėvai, kai jie tiesiog liepia savo vaikui
neširsti. Tėvai turi ugdyti vaiką žengti po vieną žingsnį mokantis kovoti
su pykčiu. Siūlo į pagalbą pasitelkti į pagalbą PYKČIO KOPĖČIAS (žr.
priedai), kurios skirtos pavaizduoti skirtingiems brandumo žingsniams arba
lygiams, išreiškiant pyktį, ir padėti tėvams suprasti, jog vaiką reikia
lavinti žengti nuo vienos brandumo pakopos prie kitos, kad jis išreikštų
pyktį vis tinkamiau ir teisingiau.

Pedagogai ir tėvai turi akivaizdžiai, t.y. atvirai ir tieisiai
parodyti vaikui, kad jo tokį elgesį mato, nors neslopina. Pasakyti vaikui
“aš išklausiau tavo rėkimą, aikštijimąsi, protestus, bet tai nepriimtinas
elgesys” – nepakanka.

Reikia surasti būdą išaiškinti vaikui, kokio jo elgesio laukiama.
Pvz.: “Dabar, kai žinau, kodėl tu pyksti, aš tau pasakysiu, ką darytų tokiu
atveju kiti vaikai”. Stenkitės vaiką keletą kartų pagirti už jo objektyviai
gerus veiksmus, juk vaikai elgiasi ne tik blogai. Pvz., jeigu pagirsime
įpykusio vaiko tvarkingumą ir švarumą, jis nušvis ir nuo šiol visada
prisimins, kad tvarka ir švara – svarbūs dalykai, o pyktis išgaruos.

Jeigu pagirsite vaiką už tai, kad jis, kilus grupėje konfliktui,
gynė silpnesnį, vaikas pajus, kad būti teisingu ir geru – būtina, jo pyktis
sunyks.

Jeigu pasakysite piktam vaikui, kad jis šauniai padirbėjo ir jūs
tiesiog žavitės jo pastangomis, vaikas nukreips savo dėmesį į darbštumą ir
daugelis jo pykčio priežasčių nublanks.

Kiekvienas vaikas yra perpildytas energija. Pyktį naikina fizinis jo
aktyvumas, todėl pedagogų pareiga – rūpintis fizine mankšta, sportu,
turizmu, fizine veikla.

Vaikams būtina sudaryti sąlygas fiziniam judėjimui. Kaip
suaugusiųjų, taip ir vaikų pasaulyje pernelyg daug neaiškumų. Vaikai dažnai
nežino ribos, kurią peržengti nevalia. Geras pedagogas moka vaikams
pasakyti “ne”. Jiems priklauso laisvė, bet vaikai turi žinoti, kad tai
laisvė tam tikroje erdvėje. Elgesys už tos erdvės ribų yra nenormalus ir
nepriimtinas.

Privalu visiškai atvirai ir labai aiškiai pasakyti vaikams, kur yra
riba, kurios peržengti negalima. Vaiko pyktį visada reikia priimti.
Užgniaužtas pyktis išsilies kitu pavidalu: muštynėmis, liga, įžūliais
išpuoliais už mokyklos ar namų ribų.

1. 7. Kaip valdyti savo pyktį ir įveikti kitų?

Praradę savitvardą mes elgiamės lyg netekę proto. Mes priekaištaujame,
žeidžiame ir smūgiuojame „žemiau juosmens“. Kai mūšio trimitai nutyla,
jaučiame kaltę ir tyliai nusprendžiame niekada daugiau taip nesielgti. Bet
netrukus pyktis vėl sukyla, nušluodamas gerus mūsų ketinimus. Ir vėl
puolame tuos, kurių gerovei esame skyrę savo gyvenimą ir likimą.

Pasiryžimas nesupykti yra daugiau nei bergždžias. Jis tik įlieja
žibalo į ugnį. Taikūs namai, kaip ir pasaulis be karų, nepriklauso nuo
staigaus geranoriško žmogaus prigimties pasikeitimo. Tai priklauso nuo
apgalvotų procedūrų, kurios metodiškai sumažina įtampą anksčiau, nei ji
sukelia sprogimus.

Tėvų pyktis auklėjant vaikus visai suprantamas.tie, kurie rūpinasi
kitais, negali visiškai išvengti pykčio.tai reiškia, kad vaikai gali
pakęsti ir suprasti pyktį, sakantį:“Mano tolerantiškumas turi ribas“.

Tėvų pyktis neturi būti naudojamas tuščiai, išreiškiamas pyktis
neturėtų augti. Pyktis turi būti išleidžiamas lauk taip, kad tėvams sukeltų
tam tikrą palengvėjimą, vaikams – tam rikrą supratimą ir neturėtų jokių
žalingų šalutinių padarinių nei vieniems, nei kitiems.

Trys laipteliai į išsigelbėjimą:
Mes pripažįstame tai, kad vaikai verčia mus pykti.
Mes turime teisę pykti, nejausdami kaltės ar gėdos.
Jei tik nedarome akivaizdžios žalos, mes turime teisę išreikšti savo
jausmus. Mes galime reikšti savo pyktį, jei tik neužsipuolame vaiko
asmenybės ar charakterio.

Pirmasis žingsnis suvaldant audringus jausmus – tai garsiai juos
įvardyti. Tai įspėja tuos, kuriems šie jausmai skirti, kad jie pasitaisytų
arba imtųsi tam tikrų atsargumo priemonių:

– Aš jaučiuosi nepatenkintas.

– Aš jaučiuosi suerzintas.

Jei mūsų teiginiai nesuteikia mums palengvėjimo, pyktį išreiškiame vis

stipriau:

– Aš esu piktas.

– Aš esu labai, labai supykęs.

– Aš esu įsiutęs.

Kartais paprastas jausmų išsakymas sustabdo nederamą vaiko elgesį.
Kitais atvejais gali reikėti paaiškinti pykčio priežastį, išsakyti, kas su
mumis darosi ir ką norėtume daryti.

Kai žmogus įniršęs, neverta jam nieko įrodinėti arba tikinti, kad jis
pats esąs kaltas. Jis tik jus iškeiks, ir turėsite visą dėmesį skirti jo
ilgai slopintiems jausmams. Tokie žmonės dažniausiai jau nebemąsto.
Išmintingiausia tokiu atveju pripažinti kaltę: „Atleiskite.,
apgailestauju., nenorėjau jūsų nuliūdinti ir t. t.“. turite tai padaryti be
jokių išlygų.

Nusikaltimų tyrinėtojų padaryti tyrimai parodė, kad menkesnės
savigarbos žmonės daug dažniau tampa aukomis negu vidutiniškai kiti žmonės.
Savimi pasitikintys, tvirti žmonės kelia priešingus jausmus, jie natūraliai
reikalauja dėmesio ir pagarbos.

II. Teoriniai agresijos ypatumai.

1. Agresijos apibūdinimas.

Agresija – tai:

1. frustacinė puolamoji reakcija į neįveikiamas kliūtis.

2. įprotis žodžiais ar veiksmais priešiškai reaguoti į kitų žmonių

veiksmus, į daiktinę aplinką ar net save.

3. poreikis puolant gintis.

4. pykčio išraiškos būdas.

5. prigimties ir patirties sąveikos rezultatas.

Agresijos tikslas – kenkti žmogui, daiktui ar žmonių grupei. Ji gali būti
išreikšta žodžiais arba fiziškai. Pavyzdžiui: vaikas gali pulti ginklu,
rankomis ir kojomis arba žodžiais. Dažniausiai agresija sugadina tarpusavio
santykius. Bet kokią pergalę galų gale persveria žalingos pasekmės.
Agresyvus elgesys nukreiptas prieš kitus. Juo tarsi sakoma: „Aš turiu teisę
tave globoti, tave žeminti ir engti, kad gaučiau tai, ko noriu“. Agresyvus
žmogus praktiškai neturi vidinių apribojimų ir beveik nepripažįsta išorinių
rėmų. Agresija gali pasireikšti fiziškai, žodžiais, taip pat ypatinga
savo forma, vadinama pasyvia agresija.

2. 2. Agresyvaus elgesio priežastys.

Agresyvus elgesys turi daug priežasčių:

Agresyvūs ir nevaldomi vaikai būna dėl stresų, impulsyvumo,
hiperaktyvumo ir silpnų savikontrolės įgūdžių.

Nevaldomas tėvo temperamentas, nervingumas ir per didelis aktyvumas,
žodžiu, paveldėti polinkiai. Kaip rodo tyrimai, agresyvus ir asocialus
elgesio būdas perduodamas iš kartos į kartą.

Svarbus tėvo elgesio modelis. Apskritai tėvų elgesio būdų perėmimas
atlieka svarbų vaidmenį vaikų elgesio vystymesi. Su tuo glaudžiai susiję
tėvų auklėjimo įgūdžiai bei visa namų atmosfera.

Agresyvių vaikų šeimose dažnai patys tėvai nesutvarko savo gyvenimo,
ir dėl ilgalaikio nedarbo, psichinės ligos, alkoholio arba narkotikų
vartojimo, o neretai ir dėl kriminalinių nusikaltimų atsiduria už
visuomenės ribų.

Šeimose nėra darnos, kasdien vyrauja barniai, tokie namai negali
apginti vaiko, negali sukurti jokių elgesio ribų. Tokiose šeimose
agresyvumą skatina ir išoriniai faktoriai, kaip ribota erdvė, didelis
triukšmingumas.

Dar kitose šeimose dažnai keičiasi asmenys, prižiūrintys vaikus.
Pastarieji turi prie jų iš naujo priprasti, o jų auklėjimo stilius
skirtingas.

Dar kiti tėvai mano, kad vaikų nereikia auklėti. Jie suteikia jiems
visas laisves ir teises, nepratindami vykdyti pareigų. Taip auga
egocentriški, negailestingi žmonės.

Pagaliau ir lytis gali būti agresyvaus elgesio rizikos faktoriumi.
Daugiausiai agresyvių vaikų yra berniukai. Dar neįrodyta, ar tai lemia
biologiniai skirtumai, ar tradicinis visuomeninis vaidmenų pasiskirstymas.

Norėdami suprasti pačią agresiją ir jos prigimtį, turime atsigręžti į
tuos laikus, kai „buvome beždžionės“, t. y. į savo gyvūniškąją prigimtį.
Nustebsite pamatę, kad nuo gyvūnų mes beveik nesiskiriame.

Pasak žymaus psichologo Desmond Morris, gyvūnai kaunasi vieni su
kitais dėl šių priežasčių: arba jie nori užimti dominuojančią vietą
socialinėje hierarchijoje, arba nori įgyti teises į kokį nors plotą. Mes
vietoj vienos ar dviejų agresijos formų, būdingų kitoms gyvūnų rūšims,
turime tris. Trečioji forma – tai šeimos teritorijos gynimas.

Kyla klausimas, kas skatina agresiją? Gyvūnų ir žmonių smegenyse yra
sritys, kurias dirginant sukeliamas agresyvus elgesys. Tai dvi priešingos,
viena kitą atsveriančios nervų sistemos dalys – simpatinė ir parasimpatinė.
Pirmosios srities užduotis – pulti. Tuo tarpu parasimpatinė bando išlaikyti
ir atstatyti kūno rezervus. Kai pirmoji ragina pulti, antroji bando
atkalbėti ir nuraminti. Tarp šių dviejų sričių nusistovi pusiausvyra, bet
kai agresyvumas sužadinamas nejuokais, svarstyklės nusvyra puolimo naudai.
Gyvybinės sistemos suaktyvinamos, įvyksta didžiulių pokyčių, akimirksniu
dingsta nuovargis, užplūsta energija – žmogus ar gyvūnas yra
pasiruošęspulti. Tačiau yra vienas “bet”. Kyla vidinis konfliktas tarp
baimės būti nugalėtam ir agresyvumo. Dažniausiai išprovokuotas kautis
gyvūnas beatodairiškai nepuola priešininko, iš pradžių jis tik grasina
pulti. Tvyrant tokiai įtampai, prieštaravimams tarp “taip” ir “ne”, tarp
simpatinių simptomų švysteli parasimpatiniai. Pvz:. išbalęs žmogaus veidas
staiga gali išrausti. Reikėtų saugotis išbalusio veido, nes raudonis ne
toks pavojingas. Raudonis parodo, kad veikti – pulti skatinanti sistema yra
nuslopinta.

2. 3. Agresijos signalai.

Grasindami mes rodome įvairius signalus: trepsime kojomis, daužome
lėkštes, grūmojame kumščiais, spiriame į sieną ir t. t.

Svarbią reikšmę turi veido išraiška. Kai ruošiamės pulti, veido
išsiveržia į priekį (suraukiame antakius), ir atvirkščiai, kai išsigąstame,
mūsų bruožai traukiasi atgal. Kai mus užvaldo baimė, kakta susiraukšlėja,
burna prasižioja (neteisinga manyti, kad prašiepti dantys ir suraukta kakta
– rūstybės požymiai). Tačiau turime ir platų raminamųjų ženklų diapazoną.
Rodydami nuolankumą gūžiamės, kad atrodytumėme kuo mažesni “išsipūtusiam”
varžovui.

Taipogi svarbus nudelbtų akių vaidmuo. Agresijai būdingas įtemptas,
piktas žvilgsnis į priešo akis. Kiek ilgėliau spoksoti į akis gali tik
išties agresyvus individas. Akiniai (t. p. ir nuo saulės) daro veidą
agresyvesnį, nes dirbtinai paryškina žvilgsnį, jis tampa skvarbesnis.
Įdomu, kad nuolankesni individai nesąmoningai renkasi akinius plonais
rėmeliais, taip nekeldami agresyvios reakcijos. Kai kurie žmonės, šnekėdami
su nepažįstamuoju, dažniau mirksi, nei įprastai šnekėdami su draugais.
Galbūt jis stengiasi išvengti “grasinanančio” nepažįstamojo artumo ar
stengiasi pernelyg atvirai nespoksoti.

Agresijai gresiant mes dažnai imamės įvairių veiksmų, taip norėdami
išlieti susikaupusius jausmus. Prieštaringų veiksmų apimti mes pradedame
rūkyti, tvarkyti ką tik sutvarkytą kambarį, dirsčiojame į laikrodį, net
nefiksuodami laiko, kasomės galvą. Dominuojantį individą galima atpažinti
iš to, kad tokių judesių jis beveik nedaro.

2. 4. Pasyvi agresija, jos ypatybės, pasekmės.

Pasyvi agresija – tai subtili agresijos forma. Tai paslėptos veiklos
prieš kitus ar manipuliavimo jais, norint pasiekti savo, būdas. Apie
žmones, kurių elgesys apibūdinamas kaip pasyvi agresija, kalbama, kad jie
“stiprūs savo pasyvume”, nes naudojasi aplinkiniais keliais, kad pasiektų
savo, suvestų sąskaitas arba išreikštų tai, apie ką tiesiai nenori kalbėti.

Apibrėžti pasyviai agresyvų elgesį ne taip sunku, bet jį išreikšti
nelengva. Reikia atminti, kad ne kiekvieną kartą blogas elgesys yra
pasyvios agresijos išraiška.

Yra trys pasyvios agresijos ypatybės:

1. Pasyvi agresija yra iracionali ir nelogiška. Didžiąja dalimi
nesąmoninga, o pasąmonė retai orientuojasi į išorinį pasaulį arba
vadovaujasi logišku mąstymu. Žmogus elgiasi priešingai, negu iš jo
tikimasi.

2. Pasyvios agresijos tikslas – suerzinti tėvus ar kitus žmones, kurie
vaikui yra autoritetas. Kuo labiau tėvai stengiasi ištaisyti situaciją, tuo
tvirtesnis vaiko ryžtas išvesti juos iš pusiausvyros. Kuo labiau tėvai
karščiuojasi, tuo daugiau vaikas jaučia, kad laimėjo. Ir jis dar labiau
stengiasi suerzinti tėvus. Dažniausiai konfliktai kyla dėl pažymių
mokykloje ir gyvenimiškų vertybių traktavimo.

3. Nesąmoningos pasyvios agresijos tikslas – išvesti iš pusiausvyros
žmones, kurie vaikui įkūnija valdžią, bet galiausiai vaikai daugiausia
pakenkia sau. Nepažangaus mokymosi dėl užsispyrimo rezultatus neišvengiamai
patirs visą likusį gyvenimą.

Jei pasyviai agresyvus elgesys pasireiškia rimtesnėmis formomis, jauni
žmonės gali pražudyti save narkotikais, alkoholiu, liga, nuskursti ir net
nusižudyti (aukščiausia pasyvios agresijos forma).

Kai pyktis slopinamas ilgus metus, o neigiama nuostata į autoritetus
išlieka, vaikui suaugus formuojasi pasyviai agresyvi asmenybė, kuri moka
gerai slopinti pyktį, o po to jį išlieti netinkamais būdais.

“Normali” pasyvi agresija. Yra tik vienas žmogaus gyvenimo periodas,
kai pasyvią agresiją galima laikyti “normalia”: tai paauglystės amžius, 13
– 15 metai, jei tas elgesys niekam nekenkia ir nieko negriauna, jis yra
normalus. Normaliai pasyvi agresija pasireiškia maždaug nuo 10 – 11 metų.
Šiame amžiuje vaikas niekina įprastus namų darbus, tinginiauja ar nuolat
išveda tėvus iš kantrybės. Jei tėvai žino, kad toks elgesys normalus, jie
gali teisingai reaguoti, nors tai erzina ir kartais tęsiasi kelis metus.
Yra daug geriau maksimaliai apriboti pasyvios agresijos išraiškas šeimoje.

Svarbu atsiminti, jog, vaikams pasiekus aukščiausią paauglystės raidos
pakopą, jie gali prieiti iki kraštutinumų, kad tik elgtųsi priešingai
tėvams.

Pykčio akimirkomis patariama:

✓ sakinio pabaigoje toną paaukštinti, tada vaikas priims frazę ne

kaip grasinančią, bet kaip drąsinančią ir švelnią.

✓ sulaikyti savo pyktį, nes vaikai be galo dėkingi, ypač jei tėvai

žino, kad yra dėl ko pykti.

✓ sugebėti palaikyti su vaiku akių kontaktą, išreiškiant savo meilę

žvilgsniu. Bet vien kontakto neužtenka. Kai kurie tėvai susiraukia ir

žiūri piktai, taip reikšdami nepritarimą. Toks žvilgsnis gali vaikui

sukelti tokią reakciją kaip rėkimas.

✓ Priimti vaiką tokį, kos jis yra.

✓ Išreikšti savo pyktį, kaip tinka subrendusiam žmogui.

2. 5. Agresyvūs vaikai, jų elgesys.

Nervingi, agresyvūs vaikai iš karto visų pastebimi. Kad ir kur jie
pasirodytų – žaidimų aikštelėje, mokykloje ar pas draugus, – ten tuoj pat
kyla ginčai, peštynės. Todėl jų niekas ir nemėgsta. Dažniausiai tokie
vaikai mano, kad tik rankomis ir kojomis galima įveikti kitus vaikus. Todėl
jie visada būna įsitempę ir greit pavargsta.

Agresyviems ir nesivaldantiems vaikams patinka valdyti ir kontroliuoti
per pykčio iškrovas. Jų negraužia sąžinė. Nejaudina, kaip jų elgesys veikia
kitus. Jie dažnai ieško ką apkaltinti dėl kilusios problemos. Jiems
būdingas nenoras prisiimti atsakomybę. Dažniausiai jie blogai mokosi.
Tačiau, kaip tyrimai rodo, tokių vaikų būna aukštesnis, negu jų gaunami
pažymiai. Jie neįsisavina dėstomos medžiagos dėl per didelio aktyvumo,
dėmesio stokos ir begalinio išsiblaškymo. Bet dalis vaikų tiesiog nenori
paklusti bei stengtis. Jie neįgyvendina iki galo savo interesų, o kiti vis
labiau nusigręžia nuo jų.

Agresyviems vaikams sunku normaliai prieiti prie kito ir imti kalbėti.
Jie įtaria kitą turint priešiškų kėslų, todėl yra įsitikinę, jog turi
reaguoti agresyviai, o ne draugiškai. Konfliktinėse situacijose jie neranda
alternatyvių sprendimų. Užuot nuraminę žodžiais, jie linkę greičiau spręsti
betarpiškai. Ir visada jie yra įsitikinę savo agresyvaus elgesio teisėtumu
ir įgyvendinimu.

Lengvai supyksta dėl mažmožių, susierzinę nesiklauso, ką kiti sako,
patys kalba neapgalvotai, beveik visada piktai. Tai galima paaiškinti tuo,
kad agresyvūs vaikai tikriausiai kitaip suvokia aplinkinį pasaulį, todėl ir
jų reakcija kitokia.

Jų elgesys darosi vis sudėtingesnis, nes bendraamžiai nenori su jais
turėti jokių reikalų, nežinodami, kaip jie reaguos.

Dar vienas svarbus momentas – jie negerbia savęs. Pirmiausia tai
liečia tuos vaikus, kurie agresyviai elgiasi su kitais iš bailumo ir
nepasitikėjimo savimi. Jie tikisi taip užsitarnauti pagarbą. Kadangi jiems
baimę sumažina agresyvumas, tai jie ir naudojasi ta nevykusia savęs
realizavimo forma.

Pasitaiko vaikų, kurie elgiasi labai žiauriai ir nejaučia dėl to
nerimo ar apgailestavimo.jie stokoja gebėjimo užjausti ir visai nesirūpina
kitų gerove. Draudimai ir priekaištai mažai ką teduoda, tarsi jie būtų
abejingi tam, ką kiti apie juos galvoja. Net bausmės ir skausmas
nepriverčia jų pasitaisyti.

Kai kurie vaikai būna agresyvūs tik dalį laiko. Jų agresyvus elgesys
pasireiškia tik namie, bet ne kitur, arba atvirkščiai, mokykloje, bet ne
namie. Tai vadinama reaktyviuoju priešiškumu. Peštynės, žiaurumas, pamokų
vengimas arba bendras destruktyvumas yra vaikų reakcija į blogą tėvų elgesį
su jais, relų arba įsivaizduojamą. Jausdami, kad tėvai nesirūpina jais, šie
vaikai nepasitiki visais suaugusiais. Jie bijo suaugusiųjų, netiki maloniu
jų elgesiu ir atstumia jų palankumą. Nėra lengva užmegsti ryšį su tokiais
vaikais.

Štai tipiškos situacijos, tampančios agresyvaus vaiko pykčio protrūkio
“paleidžiamuoju mechanizmu”:
Kai kyla grėsmė jo statuso ir valdžios sumenkinimui.
Kai jis klasės, sporto komandos, šeimos ar bendraamžių grupės akyse
pasirodo nevykėlis.
Jei kas nors pasikėsina į jo valdžią arba ja suabejoja, t. y. kai jis
negali pasiekti savo, turi laikytis mokyklos taisyklių ar atlikti nuobodžią
užduotį.

Normalūs vaikai taip pat kartais elgiasi destruktyviai. Didžioji tokio
elgesio dalis yra susijusi su smalsumu arba didele energija. Dalis tokio
elgesio susijusi su frustacija ir protestu. Jie gali laužyti savo pačių
žaislus smalsaudami arba supykę, bet su kitų vaikų nuosavybe elgiasi
atsargiau. Normalus vaikas nėra linkęs pernelyg nerimauti dėl savo daiktų.
Pažaidęs jis gali juos padėti į vietą arba palikti ten, kur žaidė. Sulaužęs
žaislą, jis nenuliūsta: gūžteli pečiais ir ieško kito žaislo.

2. 6. Agresyvių vaikų gydymas.

Sunku pakeisti agresyvų elgesį. Be individualių sąlygų čia ypatingas
vaidmuo tenka ir visuomenei su nūdienai būdingomis tendencijomis. Žinoma,
geriau profilaktika negu gydymas. Tėvai privalo kuo anksčiau įvertinti savo
santykius su vaikais ir suderinti asmeninį bei profesinį gyvenimą su vaikų
globa. Sunkaus vaiko išvargintiems tėvams būtina padėti.

Su tėvais yra nagrinėjamos jų situacijos, siūlomos alternatyvios
reakcijos ir treniruotės. Tam pasitelkiamos į pagalbą vaizdajuostės, kurias
stebėdami atpažįsta savo įsisenėjusias klaidingas reakcijas. Tokiu būdu
tėvai įgyja tikrumo ir pasitikėjimo savimi, išdrįsta vaikui ką nors
paliepti, neprarasdami savitvardos net agresyvių atakų metu, dalykiškai ir
ramiai kontroliuoti, užuot ėmus iš karto nesivaldant kritikuoti. Su
terapeuto pagalba tėvai mokosi tokių reakcijų, kokių vaikas gali tikėtis.

Kadangi agresyvūs vaikai blogai mokosi, tėvai turėtų visą laiką
tikrinti jų namų užduotis. Pagal galimybę turėtų būti surandami
kompromisai. Vaikas turėtų iš karto atlikti visas užduotis, nereikalaujant
iš jo kartoti nepasisekusių darbų.

Tėvai ramiai ir aiškiai turi pareikalauti iš impulsyvaus, užsispyrusio
vaiko išeiti iš kambario ir nesirodyti jame, kol nenusiramins. Stipresniu
turi būti suaugusysis, kad vaikai šalia jo jaustųsi saugūs.

Jei vaikas pasielgia neagresyviai, reikia jį pagirti ir prideramai
apdovanoti. Svarbu teigiamai įtvirtinti pageidaujamą elgesį, tuomet geriau
seksis mokytis.

Efektyviausias vaikų gydymas pasiekiamas elgesio treniruočių būdu, ir
tai nepriklauso nuo priežasčių. Kuo vyresnis vaikas, tuo labiau privalo jis
pats išmokti valdyti savo elgesį. Pradžioje su vaikais nagrinėjamas jų
elgesys pavieniui, vėliau – grupėse. Vaikai rašo dienoraštį, atspindintį
svarbiausius momentus santykiuose su tėvais, broliais ir seserimis bei su
klasės draugais. Situacijas galima suvaidinti. Kol padeda terapeutas,
vaikas pastebi, kaip jo veiksmus vertina kiti. Todėl jis gali bandyti juos
koreguoti.

Siekiant išugdyti ramias, apgalvotas reakcijas, mokomasi
atsipalaidavimo technikos. Šios terapijos sėkmė priklauso nuo to:

– kokie vaiko motyvai.,

– kiek jam padeda tėvai .,

– kaip tvarkingai tėvai laikosi terapeuto paskirtų terminų.

Labai žymių sutrikimų atveju galima rekomenduoti ilgalaikį
psichoterapinį gydymą stacionare, nes tik tokiomis sąlygomis galima
intensyviau įtakoti bendrą vaiko elgesį. Tuo pačiu laikinas išsiskyrimas su
artimais asmenimis visiems atneš palengvėjimą bei geresnes aplinkybes
naujai pradėti tarpusavio santykius.

III. Tyrimo aprašymas.

Tyrimas atliktas Rokiškio raj. Obelių vidurinėje mokykloje. Tyrimo
tikslas – išsiaiškinti mokinių supratimą apie pyktį, agresiją ir
susivaldymą. Tyrime dalyvavo 12 mokinių, besimokančių 11 klasėje. Jų amžius
16 – 17 metų. Mokiniams buvo pateiktos anketos (žr. Priedai ), kurias
sudarė 12 klausimų.

Iš vaikų atsakymų į I klausimą, galiu teigti, kad mokiniai pakankamai
supranta sąvokas, aišku, ne pedagogine prasme. Dauguma jų atsakymų buvo
tokie: pyktis – tai, kai tėvai rėkia., kai draugai sunervina., kai
nesiseka., kai kažkas gauna didesnį pažymį nei jis., kai neklauso jo
nuomonės., agresija – kai yra panaudojamas smurtas., kai mušasi supykęs.,
kai nekontroliuoja savo veiksmų.

Iš apklausos matome, kad mokiniai pyksta dažnai (9), aišku, neatsirado nė
vieno, kuris nepyktų, juk visi turime jausmus, kurie anksčiau ar vėliau
prasiveržia vienokia ar kitokia forma. Dažniausiai pykčio objektu būna
tėvai (5), po to mokytojai (4) ir tik paskutinėje vietoje draugai(3).
Manau, kad pykčiai su tėvais ir mokytojais gali būti dėl to, kad šie
mokiniai išgyvena paauglystės laikotarpį, nepakenčia kritikos, nori, kad
viskas būtų „pagal juos“.

1 diagrama

[pic]

Apklausoje dauguma dalyvavusių (7) atsakė, kad savo pyktį išreiškia
aprėkdami pykčio objektą, keletas mokinių (3) savo pyktį išlieja gestų ir
mimikos pagalba, o likusieji – ilgai nesikalba su pykčio objektu.

2 diagrama

[pic]

Galiu drąsiai teigti, kad dauguma mokinių nemoka valdyti savo pykčio ir
„išsilieja“ ant kitų. Tai jau veda link agresijos, nes kai nesugebama
valdyti savo pykčio, atsiranda puikios sąlygos plėtoti agresijai. Tačiau
nėra gerai ir tai, kad mokiniai pykčio metu tyli, nes užslėptas pyktis veda
į pasyvią agresiją.

Pasirodo, mokiniai žino ir kitokių pykčio išraiškos būdų, tokių kaip:
pasakau, dėl ko pykstu., stengiuosi, kad tas asmuo neegzistuoja., reikia į
ką nors išlieti pyktį – sudaužyti lėkštę, garsiai rėkti ir pan. Kai
kuriuose atsakymuose vėlgi galima įžvelgti agresyvias vaikų mintis ir
veiksmus, nes jeigu jie taip mąsto, vadinasi – taip elgiasi realiame
gyvenime.

Kai kurie mokiniai pykčio metu leidžia išreikšti save, parodyti savo
susikaupusias emocijas (3), tarp respondentų pasitaikė ir tokių, kuriems
paprasčiausiai patinka pyktis (2). Šis jausmas manau, yra atsineštas iš
namų, nes daugumos namuose barniai yra dažni (8), o tai ką jie mato ir
patiria namuose, yra atsinešama į mokyklą. Pyktis, kuris susikaupia namuose
yra išliejamas ant klasės draugų, mokytojų. Tai, ką vaikai patiria namuose,
po to neigiamos emocijos yra išliejamos už namų slenksčio.

3 diagrama

[pic]

Gerai yra tai, kad daugumai mokinių pyktis sugadina nuotaiką. Manau po
tokių dalykų vaikai apmąsto savo poelgius ir pasistengia koreguoti savo
elgesį.

Daugelis respondentų yra agresyvūs ir nesivaldantys. Viena iš
priežasčių gali būti, kad vaikai šeimoje yra per daug varžomi, jie neturi
galimybės išmokti bendrauti su kitais ir savo emocijas, problemas išreiškia
pyktumu, agresyviu elgesiu. Negalėdamas kitaip pasireikšti, jis elgiasi
blogai. Kita priežastis – vaikas nežino jokių apribojimų, jei tėvai
suteikia jam per daug laisvės, kuria jis nemoka naudoti. Kartais gali būti
ir tai, kad tokį pat elgesį jis yra pats patyręs, todėl kitaip elgtis jis
jau nebemoka. Gali būti ir noras pasirodyti prieš vyresnius draugus.

4 diagrama

[pic]

5 diagrama

[pic]

Pasirodo, mokykloje dirbantys pedagogai taip pat ne visada susivaldo, kai
mokinia juos supykdo. Į pyktį jie atsako pykčiu. Pykčio protrūkio metu
šaukia ant mokinių, į dienyną rašo blogus pažymius, į pažymių knygeles –
pastabas, išsikviečia tėvus, veda pas direktorių. Po tokių mokytojo
veiksmų, moksleiviams pyktis ir agresija vis labiau plėtojasi, kuriami
keršto planai, ypač tokiame amžiuje.

Mokiniai mokytojams siūlo pykstančius ir agresyvius mokinius nuraminti,
leisti išeiti iš klasės, pasikalbėti su jais individualiai, išsiaiškinti,
dėl kokios priežasties jie taip elgiasi.

Iš apklaustųjų atsakymų matyti, kad vaikai yra kupini pykčio, agresijo
apraiškų. Manau, kad didelę įtaką tokiam elgesiui daro netinkamas tėvų,
pedagogų pavyzdys, netinkamų draugų pasirinkimas. Mokiniai nėra tinkamai
mokomi, kaip valdyti savo pyktį., nėra supažindinami su tinkamais pykčio,
agresijos reiškimo būdais.

IV. Išvados.

Pyktis – vienas iš stipriausių jausmų. Pasklaidykime laikraščius ir
apsčiai prisiskaitysime apie nevaldomo pykčio padarinius: vaikų mušimas,
suluošinimai, turto niokojimas, karai ir mirtys – vis tai šio jausmo
padariniai. Jis visiškai užvaldo žmogų, poelgiai tampa nekontroliuojami ir
nenuspėjami. Nesustabdo ir grėsmė būti įkalintam iki gyvos galvos,
atsidurti psichiatrinėje ligoninėje arba net susilaukti mirties. Žmonės
būna „pykčio apakinti“. Baisiausia, kad šis jausmas gali užvaldyti
kiekvieną iš mūsų. Net ir uoliausiai įstatymų besilaiką žmonės gali pašėlti
ir padaryti tai, ko iš jų niekas niekada nesitiki. O ką jau kalbėti apie
vaikus, kai juos supanti aplinka daro neigiamą įtaką. Vaikai jaučia mūsų
pamišusio pasaulio spaudimą.Jiems tenka susidoroti ne tik su savo
problemomis, bet ir su kitais įvairiais dalykais.

Galime daryti išvadą, jog vaiko pykčiui susidaryti daug lemia šeima,
pedagogai, aplinka. Todėl reikia vaikus pradėti mokyti valdyti pyktį jau
namuose ir tai yra pagrindinė tėvų užduotis. Pirmiausia tėvai patys turėtų
išmokti valdyti pyktį, nes jie yra pavyzdys savo vaikams. Tėvai turi vaikui
suteikti meilę, nes jei vaikas negauna pilnavertės meilės jis pyksta.
Žinoma, ne mažiau vaiko pykčiu turi rūpintis ir pedagogai, kurie lygiai
taip kaip ir tėvai turi išsiaiškinti vaiko pykčio priežastis ir jam padėti.
Pedagogui reikia pažinti vaikus, mokėti perteikti žinias, nuolat būti
nauju, įdomiu, taktišku, sugebančiu susivaldyti, neturi į pyktį atsakyti
tuo pačiu. Negalima leisti, jog vaiko pyktis taptų muštynėmis, netinkamu
elgesiu, įžuliais išpuoliais mokykloje ir už namų ribų.

Retai gebame pakeisti kitus žmones, bet galime pakeisti savo požiūrį į
juos ir į jų žodžius arba veiksmus, tačiau visų pirma, turime patys
kontroliuoti pykčio eigą ar kilmę, patys turime ieškoti galimybių kitaip
elgtis. Juk kaltindami kitus, rodome į juos pirštu, bet trys pirštai rodo
atgal – į save. Vadinasi, kad, paliautume kaltinę, turime permąstyti ir
suvokti savo jausmus, suprasti vaiką, išklausyti jį ir įsiklausyti. Juk ne
veltui sakoma „Dievas davė dvi ausis ir vieną burną“. Kiekvienas vaikas yra
skirtingas, ne visada tinka tos pačios priemonės, bet nereikia kaltinti
aplinkos. Juk vieni toje aplinkoje išlieka pozityvūs, o kitus ta aplinka
sugadina.

Referatą norėčiau užbaigti žymių žmonių žodžiais:

Publilijus Siras:„ Žmogus ypač piktas, kai dedasi geru.“

„Pyktis, kad skaudžiau įžeistų, apsimeta gerumu“.

„Niekas nekyla taip greitai kaip priešiškumo jausmas“.

„Niekada nėra taip naudinga delsti kaip pykstant“.

Lie Dzi: „Kai džiaugsmas savo viršūnę pasiekia, pakrypsta pykčio link.

Kai pyktis savo viršūnę pasiekia, linksta į džiaugsmą. O taip yra tam,

kad abiem atvejais būtų išlaikyta pusiausvyra“.

Antuanas de Sent Egziuperi: „Pyktis yra trumpa beprotybė“.

V. Literatūra.

1. Campbell R. (1999). Kaip iš tikrųjų mylėti savo paauglį. Vilnius.

2. Campbell R. (1998). Vaikai pavojuje. Kaip padėti vaikui nugalėti

pyktį. Vilnius.

3. Chomentauskienė R. (1995). Pažinkime agresiją // Psichologija Tau. Nr

1.

4. Dapkienė S. (2003). Klasės auklėtojas ir tėvai – partneriai. Šiauliai.

5. Ginott H. G. (1999). Tarp tėvų ir vaiko. Nauji senų problemų

sprendimai. Vilnius.

6. Grant W. (1997). Ar sugebate valdytis?. Kaunas.

7. Jovaiša L. (1993). Pedagogikos terminai. Kaunas.

8. Lerner H. G. (2000). Pykčio šokis. Vilnius.

9. Mielke U. (1997). Geriau supraskime sunkius vaikus. Vilnius.

10. Rosenberg M. B. (2000). Bendraukime be pykčio. Nuoširdus kalbėjimas.

Kaunas.

VI. Priedai.

Priedas Nr. 1

[pic]

Pratimas

1. Patogiai įsitaisykite ir atsipalaiduokite. Pasirinkite kurį nors

daiktą prieš save ir įdėmiai į jį žiūrėkite. Neatitraukite žvilgsnio,

kol pajusite, kad imate svajoti. Žvilgsnis pasidaro išsiblaškęs,

atrodo, kad žiūrite į erdvę. Kai tik šitai pajusite, ramiai

užsimerkite ir sutelkite dėmesį į savo fizinius pojūčius. Įsigilinkite

į signalus, rodančius, kad visiškai atsipalaidavote.

2. Mąstykite, kas jus verčia (arba vertė) pykti. Pyktis, ypač kai

pykstate ant artimiausių žmonių, perspėja, kad jaučiatės įskaudinti.

3. Nustatykite tikrąją pykčio priežastį: dėl ko iš tikrųjų pykstate? Ar

dėl to, kad kažkas su jumis blogai elgiasi ir tai laiko savaime

suprantamu dalyku? Gal jus negarbingai supeikė? Gal buvo sutrikdyta

jūsų ramybė? Gal jūs arba jūsų šeima buvo neteisingai apkaltinti arba

apšmeižti? Kodėl iš tikrųjų pykstate?.. (pyktis gali slėpti ir kai ką

daug esmingesnio).

4. išsiaiškinę pykčio priežastį, paklauskite savęs: “Ar aš galiu dėl to

pykti?” Mintyse atkurkite situaciją. Pradėkite suprasti, kodėl

pykstate. Paprašykite pasąmonės parodyti geriausią būdą pykčiui

įveikti. Ką norėtumėte pakeisti? (geriausias būdas pykčiui išsklaidyti

– visiems kartu pasijuokti).

5. įsivaizduokite, kad pasakojate apie savo problemą ir savo jausmus

žmogui arba žmonėms, kurie nėra visiškai pašaliniai. Gali būti, kad

jei nuoširdžiai nustebs, sužinoję, jog savo elgesiu jus nuliūdino.

Jeigu įmanoma, galvokite, jog nesupratote arba neteisingai supratote.

Įsivaizduokite, kad reaguojate jau visiškai kitaip, todėl pykčio

daugiau nebelieka. Būkite pasirengę atleisti – niekas nėra tobulas,

visi kartais galime suklysti, neapgalvotai pasielgti.

6. pabūkite keletą minučių apimti ramybės ir mėgaukitės tuo, ką

sužinojote, džiaukitės, kad naujai pažinote save ir savo jausmus.

7. jeigu jūsų pyktis susijęs su žmogumi, pamąstykite, kaip geriausiai

galėtumėte nukreipti savo energiją. Kartais valdžios sugalvotos

taisyklės gali jus įsiutinti, bet jeigu nieko negalite pakeisti, tai

ir pyktis ne geriausias patarėjas. Nukreipkite dėmesį į tai, kas gali

padaryti jums gerą poveikį.

8. Nuo šiol prieš supykdami pasirūpinkite akimirką stabtelėti ir

pasvarstyti, ar pyktis padės ką nors pasiekti. Gal yra geresnis būdas

parodyti savo jausmus? Taip ir elkitės, kad pasiektumėte norimų

tikslų.

9. Lėtai skaičiuokite nuo penkių iki vieno, po to atsimerkite ir grįžkite

į realybę, jausdamiesi pailsėję ir ramūs.

Priedas Nr. 3

Gerbiamas, moksleivi!

Man labai reikalinga Tavo pagalba.

Šiame lape rasi klausimus, į kuriuos turėsi atsakyti.

1. Apibūdink sąvokas:

Pyktis –

..........................

........................

Agresija –

..........................

......................

2. Ar dažnai tenka supykti?

a) dažnai., b) retai., c) beveik niekada.,

3. Ant ko dažniausiai pyksti?

a) tėvų., b) mokytojų., c) draugų.,

4. Kaip išreiški (parodai) savo pyktį?

a) aprėkiu pykčio objektą., b) gestais ir mimika., c) keikiuosi., d)
ilgai nesikalbu su pykčio objektu.

5. Gal žinai kitų pykčio išraiškos būdų? (parašyk)

..........................

..........................

..........................

..........................

......

6. Kaip tavo pyktis veikia tave?

a) sugadina nuotaiką., b) mėgstu pyktis., c) leidžiu išreikšti save,
parodyti emocijas.

7. Ar jūsų namuose dažni barniai?

a) dažni., b) reti., c) niekada nebūna.

8. Ar supykęs būni agresyvus (-si)?

a) taip., b) ne., c) kartais.

9. Ar manai, kad esi susivaldantis?

a) taip., b) ne., c) nežinau.

10. Ar yra tavo klasėje draugų, kurie pikti ir agresyvūs?

a) yra., b) nėra.

11. Kaip susivaldymo savybė yra ugdoma namuose ir mokykloje?

..........................
..........................
...

12. Kaip galėtum pasiūlyti klasės auklėtojai ugdyti susivaldymo savybę?

..........................
..........................
...

Leave a Comment