Psichologinio mokymosi proceso veiksniai

Turinys

1. Įvadas............................ 1
2. Šiuolaikinės psichologijos požiūris į mokymasi ...... 3
3. Mokymosi dėsningumai .................. 4
4. Sėkmingo mokymosi veiksnių klasifikacija ........ 5
5. Specialiųjų sugebėjimų lavinimas .............. 6
6. Individualaus mokymo tikslai ............... 8
7. Savarankiškumo skatinimas ................ 10
8. Išvados ............................ 11

9. Literatūra ........................... 12

ĮVADAS

Mes, suaugę ir vaikai, esame žmonės – labai sudėtingos būtybės, apibūdinamos individo, asmens ir asmenybės sąvokomis. Individas – atskira būtybė, atskirta nuo kitų būtybių laiko ir erdvės atžvilgiu, iš kitų išsiskirianti kokybinėmis ir struktūros ir elgesio ypatybėmis. Tai savitas įgimtų ir įgytų ypatybių derinys. Protingas individas – asmuo, metafiziniu požiūriu – žmogiškosios būtybės pagrindas, visų galių nešėjas. Asmuo junta, galvoja, išgyvena, turi kūną, prrotą, valią, jausmus, tačiau nesutampa nei su savo kūnu, nei su protu, nei su jausmais. Asmuo visada tapatus sau.
Asmenybė (persona) – asmens ypatybės, kurias jis įgyja gyvendamas, pastovi jų sistema, nesakanti asmens vietą žmonių bendrijoje. Asmuo tampa asmenybe, kai jis aktyviai veikia ir reiškiasi kaip visybė, jungianti aplinkos pažinimą su išgyvenimais. Asmenybei būdingas aktyvumas (pastangos veikti plačiau, negu to reikalauja situacija ir veikiančioji padėtis), kryptingumas (pastovi vyraujančių poreikių, tikslų, motyvų , mokymų, interesų, problemų ir įsitikinimų sistema), giluminiai prasminiai procesai, per kuriuos iššsikristalizuoja žmogaus sąmoningas santykis su tikrove ir kt.
Asmuo savo asmenybę suvokia kaip savąjį aš. Tai žmogaus savęs vertinimas, savigarba, siekimai, savęs įsivaizdavimas dabar ir ateityje. Asmuo, lygindamas savo mintis bei vaizdinius apie save su tikrosiomis savo gyvenimo aplinkybėmis,remdamasis savo patirtimi, ke

eičia savo elgesį, gali užsiimti savimoka ir saviaukla. Tai bendra psicologinė pažiūra į asmenybę. Studijuoti asmenybę – tai atskleisti, kaip žmogus tampa tuo, kuo jis yra. Pats žmogus ir jo psichika yra labai sudėtingi. Žmogaus elgesį lemia daugelis veiksnių, todėl psichologiniai tyrinėjimai negali visiškai atskleisti asmenybės.
Vieningos asmenybės struktūros supratimo nėra, todėl norint atskleisti jos esmę, tikslinga atsakyti į tris klausimus: 1) ką asmenybė vertina ir ko ji siekia; 2) ką ji sugeba 3) kas ji yra. Į juos atsakius, aiškėja, kad psichologinę asmenybės struktūga galima suskirstyti į šias dali: kryptingumą, (troškimus, norus, ketinimus, poreikius, interesus, polinkius, motyvus, tikslus verybines nuostatas, pasaulėžiūra ir įsitikinimus) temperamentą, charakterį, sugebėjimus, jausmus ir valią. Svarbiausia asmenybės dalis yra kryptingumas.

ŠIUOLAIKINĖS PSICHOLOGIJOS POŽIŪRIS Į MOKYMASI

J. Piaget įrodė, kad vaikai nori mokytis, nes jiems rūpi suprasti savo paatyrimus ir stebėjimus. Mokymasis, kaip savo patyrimo schemų keitimas, yra pats save skatinantis procesas.
Geštalinės psichologijos atstovai, suprasdami, kad žmogus turi tendenciją suvokti ,,geros formos” signalus, pabrėžia pačių įvairiausių ryšių svarbą mokantis. Geštaltistai nustatė, kad dauguma dalykų geriau išmokstama, kai idėjos yra geriau sugrupuojamos į platesnes sistemas. K. Levinas aiškiai parodė, kad vaikai mokosi perorganizuodami savo patyrimą, kai kiekvienas jų suvokiamo laiko elementas įgyja vis naują reikšmę ar prasmę. Mokymasis – tai savo patyrimo perorganizavimas įsisąmoninant reikšmes ir prasmes. Žodinių prasmių, žodinės medžiagos iš

šmokimą tyrinėjo D. Ausubelis (1968). Jo išvada: vaikas mokosi, kai įsisąmonina kryptingą instrukciją. Kryptingai, prasmingai mokydamasis, vaikas gali pastatyti blogus įpročius ir išvengti klaidingų sprendimų. Dėl to būtina:
– adekvati įvadinė medžiaga, kaip toliau elgtis;
– galimybės susieti naują mokymosi medžiagą su anksčiau žinoma;
– tiksliai išaiškinti kuo tik ką atrasta informacija skiriasi nuo jau žinomos;
– suprasti bendrą perėjimo prie vis naujos informacijos pagrindą;
Taigi, manoma, kad mokymasis yra kryptingas ir prasmingas, kylantis iš mokinio vidinio aktyvumo. Išmokstama suprantant vis naujus ir naujus ryšius bei santykius. Supratimas – mąstymo dalis – tai nagrinėjamų reiškinių vidinių sąsajų įžvelgimas ir kokio nors dalyko reikšmės bei prasmės įsisąmoninimas. Svarbu rasti tinkamiausius būdus, kaip įterpti naujas idėjas į mokinio pažinimo struktūrą.
Humanistinė psichologija sutinka su kognityvine psichologija dėl to, kad mokantis svarbu orientuotis į artimiausią vaiko pažinimo plėtros sritį, pažinimą ir savikorekciją. Tačiau pabrėžiama, kad žmogaus raida – tai viso žmogiškojo potencialo išsiskleidimas. Todėl būtina tyrinėti visuminį mokymąsi, kylantį iš fundamentalių dvasingo žmogaus poreikių, jo vidinio Aš paskatų.
Svarbu suprasti visas savo galimybes ir gyvenime jas naudoti. Humanistinė psichologija, remdamasi gilesniu žmogaus esmės ir jo asmenybės raidos supratimu, išplėtė mokymosi sąvoką, sukonkretindama progresyvizmo bei egzistencializmo idėjas ir atskleizdama geštalto terapijos efektyvumą mokantis.

MOKYMOSI DĖSNINGUMAI

Kas ir kaip vyksta mokinio psichikoje ir asmenybėje, išsamiausiai yra ištyręs ir aprašęs čekų psichologas J. Linhartas. Jis dv

videšimt metų tyrinėjo, kaip kinta pažinimo ir motyvacinės struktūros mokantis. J. Linhartas rėmėsi sistemų teorija ir psichologija, jo knygoje ,,Proces a struktūra lidskeho učeinia” yra apibendrinti aktyvacijos bei motyvacijos ir tikslingo įsivaizdavimo, kalbos ir grįžtamojo ryšio mokantis tyrimo rezultatai, taip pat išsamiai analizuojamas mokymasis ir spręsti problemas, socialinis išmokimas, suformuluoti esminiai teiginiai apie mokymąsi ir išmokimą.
Mokymąsi J. Linhartas tyrinėjo kaip vidinį procesą ir tikslingą elgesį, kai pakinta besimokančiojo asmenybės motyvacinės ir pažinimo struktūros. Pasak jo, mokymasis – tai specifinė subjekto veikla, kai, iškylus uždaviniui ir pasirinkimo galimybei, veikiant išorinėms sąlygoms, subjektas keičia savo psichiką ir elgesį taip, kad nauja informacija sumažintu savo netikrumą ir rastų teisingą atsakymą arba adekvatų elgesio būdą.
Mokymasis – tai nuolatinis hipotezių formulavimas ir sprendimų priėmimas. Autorius įrodė, kad mokantis formuojasi sugebėjimų ir charakterio struktūros, keičiasi tiksliai, nuostatos, savimonė. Tai turi įtakos asmenybės tobulėjimui. Šis psichologas įtikinimai parodė, kad mokymasis yra subjekto vidinis aktyvumas – labai konkretus ir sudėtingas procesas, kurį sąlygoja tikslas, aspiracijos, įgyta ir įgijama patirtis, grįžtamojo ryšio ciklai, simbolinė reprezentacija (pavyzdžiui, įsisąmonintų žodžių reikšmės) ir kt. J. Linharto manymu, mokymosi struktūroje tikslinga išskirti šiuos komponentus: motyvacinį, pažinimo, vykdymo ir kontrolės. Jo tyrimai patvirtina teiginį, kad mokantis labia svarbus grįžtamasis ryšys.
J.Linhartas sako, kad grįžtamasis rįšys gali sustiprinti arba su
usilpninti aktyvaciją, pakeisti kurią nors operaciją, arba ją visai anuliuoti.

Integruojantis pradinei mokymosi motyvacijai, įgytam bei įgyjamam patyrimui ir informacijai apie mokymosi situaciją bei eigą, atsiranda tam tikra mokinio laikysena. Tai neuropsichologinis pasirengimas reaguoti ir elgtis tam tikru būdu. Atsiradusi laikysena dalyvauja orientaciniuose mokymosi veiksmuose, lemia veiksmų pobūdį, sprendimus, mokinio išgyvenimus bei elgesį. Ilgainiui atsiranda fiksuota laikysena, kaip mokymosi pozicija.
Mokymosi pozicija – tai mokymosi konkrečiomis situacijomis, jo pasekmių ir sąveikos rezultatas. Mokyklose pastebime tris mokinių mokymosi pozicijas: pažinimo, emocinę arba veiklos. Skirtingas pozicijas lydi skirtingas mokymasis. Suprantama, jog vertingiausia yra
pažinimo pozicija. Norint pakeisti poziciją, mokytojui tenka išsamiai apgalvoti savo darbo sistemą, santykius su mokiniais, mokymo būdus ir savo elgesį.

SĖKMINGO MOKYMOSI VEIKSNIŲ KLASIFIKACIJA

Pedagoginėje psichologijoje sėkmingo mokymosi veiksnius įprasta kvafikuoti taip:
1. Veiksniai, susiję su pačiu mokiniu. Koks yra tas, kuris mokosi ir kaip jis mokosi.
2. Mokymo turinio ir formos (mokymo planų, programų, vadovėlių bei mokymosi priemonių) ypatybės.
3. Veiksniai, slypintys mokytojo asmenybėje – jo bendravimo su mokiniais ir mokymo ypatybės. Koks yra tas, kuris moko ir kaip moko.
4. Visos mokyklinės situacijos: kaip mokiniai keliami į aukštesnę klasę, kokius reikalavimus mokykla kelia kelia mokiniui, kokie jo sugebėjimų ir išmokimo vertinimo kriterijai, kaip mokiniai paskirstyti į klases, kokia klasių struktūrą, mokytojų tarpusavio santykiai ir kt.
5. Mikrosocialinė aplinka: vaiko šeima (pirmiausia psichologinis, emocinis šeimos klimatas, taip pat nuostatos, požiūriai, motyvacija, tarpusavio santykiai), giminės artimieji, kaimynai (jų elgesys, nuostatos, pažiūros, bendravimo ypatybės) ir kt.
6. Makroaplinka: visos užmokyklinės situacijos, su kuriomis susiduria vaikas – kultūrinis, visuomeninis, socialinis – ekonominis gyvenimas, netgi gamtinės – geografinės sąlygos.
Žinant šią klasifikaciją, galima padėti sėkmingiau ieškoti nesėkmingo mokymosi priežasčių ir jas įveikti. Yra ir kitokių vertingų klasifikacijų, pavyzdžiui, A. Ščerbakovo schema ,,Bendrosios atsilikimo moksle priežastys”.

SPECIALIŲJŲ SUGEBĖJIMŲ LAVINIMAS

Specialiesiems sugebėjimams lavinti reikia specialaus dalykinio ir psichologinio pasirengimo. Čia aptarsime tik matematinių sugebėjimų lavinimo ypatybes.
Matematiniai sugebėjimai – tai pirmiausia tam tikros mąstymo, atminties ir vaizduotės savybės, užtinkančios esant kitoms vienodoms sąlygoms, sėkmingą matematikos, kaip mokymosi objekto, išmokimą ir matematikos, kaip mokymosi objekto, išmokimą ir matematikos mokslo kūrimą.
1. Prasminė loginė atmintis (,,santykiu atmintis”). Tai sugebėjimas viską įsiminti prasminiais ryšiais ir santykiais. Manoma, kad šio sugebėjimo lavėjimas yra susijęs su galvos smegenų žievės nervinių impulsų ,,jungimų”. Vaikai, kurių galvos smegenų žievė ,,gali lengvai sujungti”, matematikai yra gabesni negu tie, kurių galvos smegenų žievė ,,likusi” įtvirtinti pavienius dirgiklių pėdsakus.
2. Mąstymo logiškumas. Lavindami šį sugebėjimą, reikalaujame, kad mokinys argumentuotų savo teiginius, vis klausiame: ,,Kodėl?”, ,,Iš kur?”. Norėdami, kad mokinio sąmonėje įsitvirtintų loginės mąstymo operacijos, prašome, kad, spręsdamas uždavinius, jis užrašytų arba pilnais sakiniais pasakytų savo argumentus, kodėl taip daro (mano). Mąstymo logiškumą ugdome, leisdami mokiniams savarankiškai įrodyti teoremas ir spręsti uždavinius.
3. Minties grįžtamumas (,,atvirkštumas”). Tai sugebėjimas tuo pačiu momentu mąstyti apie tiesioginį ir atvirkštinį veiksmą (dalybos veiksmą sieti su daugybos, integravimo – su deferencijavimo, ir atvirkščiai). Šis sugebėjimas išryškėja kartu su mąstymo operacijomis. Grįžtamumas yra esminė mąstymo operacijų savybė.
Vaiko, kuris mintyse atlieka tik vienpusius veiksmus, mąstymo operacijos dar nesusiformavusios. Žmogaus psichikoje susijungę du priešingi matematiniai veiksmai jau yra matematinio mąstymo operacija. Šis sugebėjimas lavinamas kartu mokant sudėties ir atminties, daugybos ir dalybos, diferencijavimo ir integravimo.
4. Sugebėjimas formalizuoti nematematinę medžiagą – tai sugebėjimas objektų ryšius ir santykius parašyti formulėmis arba pavaizduoti schemomis. Pavyzdžiui, V=g x t, kur V – greitis, t – laikas. Šis sugebėjimas atsiranda ir lavėja mokantis algebros.
Pradėdami mokytis algebros, vaikai turi sužinoti, kad algebros reiškiniai, lygtys ir funkcijos – tai labai glaustas tikrovės daiktų ir reiškinių ir santykio atsispindėjimas. Sugebėjimai algebrai yra būtini studijuojant fiziką, chemiją ir kitus mokslus.
5. Sugebėjimas susidaryti erdvės figūrų, jų santykių vaizdus ir juos transformuoti, taip pat susidaryti visiškai naujų erdvinių kompozicijų vaizdus lavėja mokantis geometrijos.
6. Matematinio mąstymo lankstumas, kaip sugebėjimas lengvai keisti atskaitos sistemą arba požiūrį, persiorientuoti nuo tiesioginės minties prie atvirkštinės, lavėja mokantis visų matematikos dalykų. Jis ypač reikalingas sprendžiant sudėtingus geometrijos ir stereometrijos uždavinius.
7. Sugebėjimas nustatyti matematinių santykių dėsningumus ir, juos apibendrinant, daryti loginius sprendimus. Tai fundamentalus matematinis sugebėjimas, apimantis daug mąstymo ir atmintie savybių. Jam lavinti būtinas sistemingas ir sąmoningas visų matematikos dalykų mokymasis, neišsiskiriant aritmetinio skaičiavimo. Per anksti pradėjus naudoti skaičiavimo priemones, iš vaiko mąstymo raidos iškrenta svarbi grandis – mintinis kiekio santykio santykių nustatinėjimas. Tai apsunkina tolesnį šio, pagrindinio, matematinio sugebėjimo lavinimą vyresnėse klasėse.
8. Sprendimų aiškinimo, paprastumo ir racionalumo siekimas kyla sąmoningai įrodant teoremas ir sprendžiant uždavinius.
9. Sugebėjimas mąstyti ,,sutrauktomis” matematinėmis struktūromis yra aukščiau minėtų sugebėjimų išvestinė. Šis sugebėjimas lengviau formuojasi, kai tam tikra tvarka užrašome teoremas bei uždavinių salygas, jų įrodymus arba sprendimus. Standartinė užrašymo forma padeda pamatyti dėsningumus ir lengviau ,,pereiti” prie ,,nutrauktų” mąstymo struktūrų. Matematikoje forma svarbesnė nei kituose moksluose, ji geriau išreiškia turinį.
Matematikos mokymasis ir mokymas yra tiek vertingi, kiek lavina mąstymą. Matematinio mąstymo esmė – uždavinio, problemos sprendimas, ieškojimas atsakymo į klausimą. Jei uždavinys sprendžiamas neįsisąmoninus klausimų, mintyse neformuluojant prielaidų ir jų netikrinant, tai nemąstoma. Pirmasis mąstymo požymis – uždavinio ar problemos suvokimas, klausimo arba hipotezės suformulavimas ir įsisąmoninamas. Antrasis mąstyo požymis – optimalaus sprendimo ieškojimas atsižvelgiant į situaciją, uždavinio sprendimas remiantis visų jo sąlygos duomenų ir jų tarpusavio santykių visišku įsisąmoninimu. Algoritminis uždavinio sprendimas arba uždavinio sprendimas pagal pavyzdį – taip pat nėra tikrasis mąstymas.
Svarbu, kad mokinys žinotų, jog įrodydamas teoremą arba spręsdamas uždavinį, atlieka keturių tipų veiksmus: orientacinius, vykdomuosius, kontrolinius ir įvertinimo. Svarbiausio uždavinio sprendimo ar teoremos įrodymo fazė yra pirmoji – orientacinė, t.y. uždavinio ar teoremos sąlygos analizė ir įsisąmoninimas. Savarankiškai išnagrinėjus visą uždavinio sąlygą, įsisąmoninus visus santykius tarp duomenų ir ieškomo nežinomojo, esant patyrimui, uždavinys visada bus išspręstas teisingai. Tarp duomenų ir ieškomo nežinomojo, esant patyrimui, uždavinys visada bus išspręstas teisingai. Kai uždavinio sąlygą pradedama analizuoti nuo klausimo (ką reikia rasti?) ir visiškai įsisąmoninama, kaip ieškomas nežinomasis, susijęs su tuo, kas yra duota ir kokie yra visų kitų sąlygos duomenų tarpusavio ryšiai, sąmonėje susidaro orientacinis uždavinio sprendimo pagrindas ir uždavinys tarsi savaime ,,išsisprendžia”. Mokiniui telieka užrašyti jos sprendimą. Užrašant uždavinio sprendimą, sąmonėje lieka tik kontrolės ir įvertinimo veiksmai.
Kai uždavinio sąlygos ar instrukcijos analizei ir įsisąmoninimui skiriame mažai laiko, pradedame spręsti nemąstant, mėginimu ir klaidų būdu arba pagal pavyzdį. Jei tai trunka ilgėliau, mąstymas visiškai sustingsta, pradedama nebesuprasti ir nebenorima mokytis. Pasak mąstymo psichologijos specialistų, mąstyti išmokstama, kai sprendžiant uždavinius, vadovaujamasi tikslu ir situacija. Orientavimasis į uždavinių tipus gimdo reproduktyvų mąstymą.
Vaikams ir paaugliams mąstymas – sunkus darbas, todėl juos reikia nuolat globoti, su jais dirbti. Labai daug laimime, kai sistemingai tikriname kiekvieno mokinio namų ir klasės darbus, išsamiai juos aptariame ir nurodome, ką, kodėl ir kaip reikia papildomai išmokti ar išspręsti.

INDIVIDUALAUS MOKYMO TIKSLAI

Paskaitų, aiškinimo, mažųjų grupių metodais galima pasiekti daugelį, bet ne viisus mokymo tikslus. Kartais mokiniai turi mokytis patys. Kodėl? Todėl, individualus mokymas sudaro galimybę atsižvelgti į individualias mūsų mokinių skirtybes ir padeda jiems išmokti būti savarankiškiems.
Pastaraisiais metais pedagoginės psychologijos specialistai vis labia reiškia nepasitenkinimą įprastine klase, pagrindiniais jos darrbo principais, mokymo efektyvumo. Šio nepasitenkinimo priežastis iš dalies yra noras atsižvelgti į individualias mokinių skirtybes. Apie tai ypač daug kalbama jau nuo XX a. 3-ojo dešimtmečio. Nuo tada prasidėjęs gausūs testai atskleidė, kad įprastinė klasė mokinių intelektas ir jų pažangumas yra labia nevienodi. Paaiškėjo, kad geriausieji eilinės klasės mokiniai gali išmokti daug daugiau ir greičiau negu silpnieji tos klasės mokiniai. Šie skirtumai sunkina mokitojo darbą. Užduotys, kurios tinka visiems mokiniams, netinka kitiem. Taip pat ir mokomoji medžiaga, aiškinimai, temos, pokalbiai ir daug kitų darbo klasės komponentų.
Ši problema vertė suabejoti paskaitų metodu. Net ir klasės pokalbiuose, diskusijose, į kuriuos mokiniai įvairiai įtraukiami, yra aptariama ta pati tema, nepaisant to, kad mokiniai yra labia skirtingi. Net ir dirbant mažomis grupėmis, kai kurie mokiniai nuobodžiauja, būna nusivylę ar pasipiktinę. Matyt, kai kuriems mokiniams netinka jokie grupinio mokymo būdai.
Nuspręsta, kad reikia individualizuoti mokyklą: suteikti mokiniui galimybę atlikti tokias užduotis, kurios atitinka jo individualius gabumus ir interesus, naudoti tokius mokymo būdus ir stilių, kurie atitinka mokinio temperamentą, eiti į priekį konkrečiam mokiniui tinkamu individualiu tempu.
Pirmasis žingsnis į individualų mokymą buvo mokinių suskirstymas į grupes pagal gabumus, kad jie galėtų dirbti kartu su kitais panašių gabumų ir pažangumo mokiniais. Grupės gali būti sudarytos vienoje klasėje arba tai gali būti didesnių ar mažesnių gabumų mokinių klasė. Toks susiskirstymas į grupes pagrįstas tuo, kad vienodų gabumų mokinių mokymas yra efektyvus. Deja, tai ne visada pasitvirtina. Iš panašių gabumų mokinių sudarytų daugelio grupių tyrimo rezultatai buvo toil gražu nevienodi. Gauti prieštaringi duomenys apie tokių grupių poveikį mokinių pažangumui, jų autokoncepcejai, požiūriui į kitus ir elgesiui. Be to, buvo įtariama, kad grupavimas pagal gabumus yra susijęs su socialine diskriminacija: mokiniai, kurių tėvų pajamos mažesnės, priskiriami vienai grupei, o kurių tėvų pajamos didesnės – kitai.
Kiti individualių skiirtumų problemos sprendimo būdai – pridėtinės pamokos, repetitoriai, klasės peršokimas arba palikimas antriems metams toje pačioje klasėje, mokyklos, kuriose nėra griežto susskirstymo į žemesnes ir aukštesnes klases, specialūs darbai ir užduotys mokinių grupelėms klasėje ir pavieniams mokiniams.
Visais šiais būdais galima atsižvelgti į pastovias individualias skirtybes. Tačiau jie nepadeda įveikti kuriam nors konkrečiam momentui būdingų individualių skirtybių.mokiniai skiriasi vienas nuo kito ne tik gana stabiliomis savybėmis (gabumai mokslui, interesai), bet ir tuo, kaip konkrečiu momentu supranta aiškinimą, kaip yra pasiruošę pereiti prie kitos užduoties ar temos nagrinėjimo, kiek dar jiem reikia pratybų, kad suprastų vieną ar kitą sąvoką, susidarytų įgūdį.
Trumpai tariant, dirbdami su dideliu mokinių skaičiumi, mokytojai jaučia poreikį priderinti mokymą prie pastovių ir tik kuriam nors momentui būdingų individualių mokinių skirtybių. Šio poreikio realizavimas visada buvo nelengvas dalykas

SAVARANKIŠKUMO SKATINIMAS

Individualus mokymas ne tik padeda mokiniams siekti bendrų mokymo tikslų, bet ir moko savarankiškai dirbti ir mokytis. ,,Mokytis, kaip mokytis” jau pats savaime yra svarbus tikslas. Palikę mokyklą, mokiniai turi sugebėti ir toliau mokytis. Šią idėją jau 1873 m. iškėlė Herbertas Spenceri. Jis rašė: “Mokant reikia kuo labiau skatinti savęs ugdymą. Reikia sudaryti sąlygas vaikams patiems tyrinėti ir daryti savo išvadas. Jiems reikia kaip galima mažiau kalbėti, o kuo daugiau reikia juos skatinti pačius ką nors atrasti, atskleisti. Žmonija progresavo tik pati mokydamasi, ir tam, kad pasiektų geriausių rezultatų, kiekvienas protas turi progresuoti maždaug tuo pačiu būdu” (citata iš E. Dale, 1967, p. 41).
Remdamiesi savaranjiškojo mokymosi programomis, mes galime padėti mokiniams išmokti mokytis savarankiškai, imtis didesnės atsakomybės už savo mokymąsi. Žymieji mokslininkai, rašytojai, žurnalistai, ir kiti kūrybiniai darbuotojai visada daug mokėsi savarankiškai. Pagal šias programas mokytojas individualiai dirba su atskiru mokyniu. Mažiau yra pamokų, mokytojas mažiau kontroliuoja kiekvieno mokinio laiką ir darbą. Mokinys mokosi pagal individualią mokslo ir praktinių darbų programą.
Savimoka (mokymasis sau vadovaujant, savivada) yra tokia mokymosi forma, kai bendroji tradicinė dėstymo sistema formaliai išlieka, mokytojas dirba su daug mokinių, pateikia jiems tikslus ir mokymąją medžiagą, vertina juos testais. Pagrindinis skirtumas – mažiau formalių pamkų, kurias mokinys privalo laikyti. Šis būdas ypač rekomenduojams mokant suaugusiuosius. Mokydamiesi pagal šį būdą mokiniai remiasi tik savo ,,mąstymo ir veiksmų sistema” ar mokytojo pateiktomis ,,vertybių sistemomis, idėjomis, elgesio modeliais, ateities vaizdiniais”. Mokantys savimokos būdų, svarbiau yra išgirstas žodis, mokinio sakiniai su bendraklasiais ir mokytoju, o ne bibliotekos, įrašų kasetės, savarankiško mokymosi programos. Tai paradoksas, bet patys save tvarkantys mokiniai gali labia priklausyti nuo kitų žmonių, o ne būti iš tiesų nepriklausomi ir orientuoti į save.

IŠVADOS

Savarankiškojo mokymosi sėkmė priklauso nuo to, ar tinkamai pasirenktas savarankiškumo laipsnis. Mokytojas gali gana primygtinai stebėti mokinį ir jam vadovauti. Kiek didesnis savarankiškumo laipsnis, kai mokytojas kartu su mokiniu suplanuoja pastarojo darbą ir po to mokinys yra mažai prižiūrimas ir koreguojamas. Gali būti ir taip: mokinys dirba visiškai savarankiškai, jis pats iškelia, pasirenka problemas, pasirenka problemas, planuojasavo veiksmus ir tik padaręs darbą pateikia mokytojui galutinius rezultatus.
Koks savarankiškumo slaipsnis, priklauso nuo mokinio subrendimo ir nuo to, kokius mokymosi tikslus keliame. Net pradinių klasių mokiniai turi gauti šiek tiek savarankiškumo. Kita vertus, net ir labiausiai subrendę mokiniai kai kada turi klausyti paskaitų, būti vadovaujami mokytojų ar globėjų ir pan. Kitaip tariant, daugiau ar mažiau savarankiško mokymosi turi būti visose mokymosi pakopose. Pastaruoju metu jau pradinėse klasėse yra įvedami savarankiško mokymosi elementai. Tai vadinama “integruota diena”, “atviruoju ugdymu”, “laisvuoju ugdymu”.

LITERATŪRA

1. R. Lassahn. Pedagogikos įvadas. Vilnius 1999
2. G. Butkienė, A. Kepelaitė. Mokymasis ir asmenybės brendimas. Vilnius 1996

Leave a Comment