Etiketas kasdien darbovietėje

ETIKETAS KASDIEN DARBOVIETĖJE

ĮVADAS

Šiandien, gyvenant tokiame judriame, paslaptingame pasaulyje, karjerai daryti reikia kaip niekad daug žinių ir įgūdžiu, mokėti neprarasti takto bei pasitikėjimo savimi. Etiketas apima įvairias elgesio formas, mandagumo taisykles. Šiuolaikinio etiketo reikalavimai susiklostė per ilgą žmogaus civilizacijos gyvavimą. Etiketas – tai daugelio žmonių kartų patirties rezultatas, tai formalių taisyklių taikymas iš anksto numatytose situacijose. Šios taisyklės vadinamos tarptautinėmis, kadangi jos yra daugiau ar mažiau yra vienodos visose šalyse. Tuo tarpu kiekvienoje darbovietėje etiketas šiek tiek gali skirtis. Labai svarbu dirbant diideliame žmonių rate žinoti visas etiketo gudrybes.

GEROS MANIEROS DARBOVIETĖJE

Geros manieros darbovietėje ir ne tik joje yra būtinybė. Dirbant bare dažnai tenka bendrauti su įžūliais pašnekovais, tenka apsimesti, nes antraip galiu pasirodyti nemandagi, nors geros manieros neturi kelti įtarimo, kad tai – tam tikra bendravimo taktika. Profesinėje veikloje ši riba kur kas subtilesnė – tik verslo interesai net ir tokiais atvejais verčia mus paisyti mandagumo, nors ir didelėmis pastangomis. Tačiau ir dėl jų negalima aukoti savigarbos ir sutikti su viskuo, ką siūlo tas žmmogus. O į mandagumui nusižengusius asmenis bendradarbių įpročius reaguoti reikėtų tik tada, jeigu jie tuos įpročius demonstruoja ir tiesiogiai bendraudami su klientais arba palaikydami dalykinius kontaktus už įmonės ar įstaigos ribų. Ši taisyklė yra viena iš pagrindinių norint išvengti konfliktų su pa

avaldiniais.
Daugeliui įstaigų išoriniai kontaktai nėra vien komerciniai. Šiais laikais nerasime nė vienos firmos, kuri manytų, kad jos gaminius pirks ar jos paslaugomis naudosis vien tik dėl jų puikios kokybės. Savaime aišku, kad pardavimo strategijai vis didesnę reikšmę turi psichologiniai svertai. Malonūs ir paslaugūs darbuotojai atspindi įmonės ir įstaigos strategiją. Tai ypač akivaizdu klasikinėje paslaugų srityje – bankuose, draudimo įstaigose. Pastaruoju metu net monopolinės įmonės, pavyzdžiui, elektros energijos gamintojos, ėmė siųsti savo darbuotojus mokytis nepriekaištingo elgesio, mat ir jos priverstos saugoti savo gerą vardą visuomenėje. Sėkmę lemia gebėjimas bendrauti, todėl darbuotojų elgesiui dabar keliami ypač dideli reikalavimai. Taigi bendravimo kultūra, ilgą laiką buvusi užmiršta, dabar įgyja vis didesnę reikšmę. Tyrimai rodo, kad nuo 40 iki 80 procentų visos vadovų veiklos sudaro bendravimas. Bendravimo sėkmę leemia vadovo elgesys, tiksliau, – vadovavimo stilius.
Svarbiausias bendravimo būdas yra pokalbis, ypač kai sprendžiami subtilūs asmeniniai klausimai, vyksta derybos ar aptariamos sudėtingos verslo problemos. Todėl patartina nesikliauti vien pokalbio strategija, o rūpintis ir bendravimo stiliumi.

Personalo skyrių vadovai šiandien nori nusimanančių ir žavingų, pasitikinčių savimi ir malonios išvaizdos pretendentų, žinoma, jokiu būdu ne ,,lėlių Barbių”, nes išvaizda – tai manierų visuma, o manieros negali kirstis su veido bruožais ir apsirengimu. Tačiau tai, ko reikalaujama, labai lengvai pasiekiama. Nepatartina elgtis nenatūraliai visur reikia asmenybių, o
ne dirbtinių būtybių. Žavesys, charakteris ir patirtis – trys dalykai, kuriuos turi kiekvienas iš mūsų ir kuriais reikia mokėti pasinaudoti: ką reikia – išryškinti, kas nelabai patrauklu – užmaskuoti. Einant į pokalbį dėl darbo, visų pirma reikia tinkamai apsirengti: mergina neturėtų vilkėti kelnėmis, o vaikinas turėtų pamiršti apie patogiuosius džinsus, nes darbdavys pirmąjį įspūdį susidaro iš apsirengimo, o pirmas įspūdis daug ką lemia.
Mandagumas padeda siekti sėkmės ir versle, ir asmeniniame gyvenime, tad visur būtina tiksliai laikytis garbės kodekso, nepripažįstančio jokių nukrypimų. Kitaip sakant, moralinis mūsų veiklos ir elgesio vertinimas begalo svarbus.
Elgesio normos visąlaik keičiasi. Jas kuria ekonominę ir intelektinę valdžią turinti visuomenės grupė – jos nariai tarpusavyje ir susitaria, koks elgesys laikytinas norma. Dėl to reikia nuolatos sekti permainas, antraip galima atsidurti nepatogioje situacijoje. Šiandien vėl aktuali ankstesniųjų laikų nuostata: geros manieros yra būtina kiekvienos karjeros sąlyga.
Be to, darbo jėgos pasiūla jau daugelį metų didesnė už paklausą, todėl valdantysis sluoksnis stengiasi diegti savo elgesio normas. Iš žmonių tikimasi ne tik dalykinės kvalifikacijos, bet ir atitinkamų manierų. Tos manieros prigyja ne vien dėl to, kad jas atrenka, jų plitimą skatina visuomenės vadovai. Ekonominiai interesai – dar viena svarbi elgesio normų plitimo priežastis. Dauguma mandagumo taisyklių, išskyrus keletą standartizuotų pagrindinių, priklauso nuo konkrečios situacijos ir nuo mūsų vaidmens vi
isuomenėje. Jei visą laiką laikysimės tų pačių mandagumo taisyklių, vienu atveju jos bus tinkamos, o kitu atveju mes tik apsijuoksime arba padarysime aplinkiniams blogą įspūdį, gal net sukelsime konf1iktinę situaciją. Pavyzdžiui, keistai atrodys, jei spausime ranką pardavėjams parduotuvėje, valytojoms ir pan. Toks mūsų elgesys neatitiks konkrečios situacijos ir duos peno anekdotams. Taip atsitiktų ir tuo atveju, jei sėdėdami pievelėje per alaus šventę iš prekiautojo kepsniais pareikalautume peilio ir šakutės arba plotume po graudžios kalbos per laidotuves. Laimė, beveik visada žinome, kokio elgesio iš mūsų tikimasi, nes to esame išmokę dar vaikystėje, vadinamajame socializacijos etape, tad savo elgesiu dažnai nesąmoningai prisitaikome prie konkrečios kasdienio gyvenimo situacijos. Kas kita – mums neįprastos situacijos: turime iš anksto žinoti, kaip toje ar kitoje situacijoje dera elgtis, kitaip sakant, kokio elgesio iš mūsų tikimasi. Tą patį galime pasakyti ir apie įvairius vaidmenis, kurie mums tenka pasikeitus kasdienio gyvenimo aplinkybėms.
Tačiau būna, kad susiduriama su provokuojamu, tiesiog begėdiškai nemandagiu žmogaus elgesiu. Tada ne tik mandagumas, bet ir savigarba reikalauja bematant panaikinti pačią situaciją – palikti akiplėšą arba paprašyti jį išeiti. Geros manieros nesiūlo kitos išeities, nes tik tokiu būdu į šiurkštumą neatsakoma šiurkštumu.
Tačiau kaip elgtis, kai prastos manieros ir kultūros stoka visiems nepakeliamai įkyri? Ar galima atkreipti kieno nors dėmesį į
apsileidimą, tarkim, tada, kai žmogus neapsakomai dvokia? Tai bene pačios kebliausios ir sunkiausios situacijos, ir universalaus atsakymo, kaip elgtis tokiais atvejais, nėra. Kartais padeda paprasčiausias humoras. Deja ne kiekvienas net ir kultūringas, žmogus geba juo tinkamai pasinaudoti. Galima jį ar ją pasikviesti į šalį ir be didelių užuolankų pasakyti, kad panaudoto dezodoranto, matyt, nepakanka, tačiau tokiu elgesiu rizikuojame prarasti to žmogaus palankumą ir sugadinti nuotaiką ir sau, ir jam. Tokiu atveju vertėtų pasitelkti visą savo kultūringumą ir išradingumą. Aišku, kad į ką nors adekvačiai reaguoti galima tik suvokiant aplinkybes. Neišmanant elgesio normų, bet koks atsakomasis elgesys tik sustiprins neadekvačią reakciją.
Nusižengimas korektiško elgesio normoms – visų pirma paties nusižengusiojo problema. Tokiu atveju suvokiamas savo paties pralaimėjimas, nes jei nori, kad kiti su tavimi elgtųsi ne priekaištingai ir korektiškai, turi parodyti pavyzdį. Aišku, daug kas priklauso nuo pražangos dydžio. Netyčia kam nors panosėje užtrenkus duris ar ką nors stumtelėjus, paprastai pakanka atsiprašyti. Žinoma, nesmagu, kai nusižengi geroms manieroms, tačiau būtų visiškai nedovanotina dėl to dar ir sukelti triukšmą. Jei raudonu vynu aplieji moters suknelę, reikia pasirūpinti, kad dėmė būtų kuo greičiau išvalyta. Nedera pulti valyti pačiam, nes moteris gali susigėsti, o aplinkiniai pasijusti labai nepatogiai. Galima tiesiog pasiūlyti savo servetėlę ir pareikšti norą apmokėti valymo išlaidas. Jeigu sukėlei kieno nors nepasitenkinimą nieko bloga nemanydamas (pavyzdžiui, kokio nors pagyvenusio pono palydovę užkalbinai kaip jo dukterį), geriau iš viso nieko nesakyti, nes puolus atsiprašinėti nepatogumas bus dar didesnis.
Geros manieros – tai ne tik visuomenėje priimtos elgesio normos. Gerai išauklėtas žmogus deramai elgiasi visur, nesvarbu, mato jį kas nors ar ne. Jei atkreipsime dėmesį į tai, kaip žmogus elgiasi vadinamojoje atokioje vietoje, suprasime, koks jis yra iš tikrųjų Gerai išauklėtam žmogui savaime aišku, jog, tarkim, tualetą po savęs reikia palikti tokį, kad ir kitam nebūtų nemalonu juo naudotis. Šie ir kiti atvejai daug pasako apie firmos darbuotojų įpročius, todėl vadovas turi stengtis savo pavyzdžiu ir kitomis priemonėmis sukurti atitinkamą teigiamą klimatą.

APRANGA LAISVALAIKIU IR DARBOVIETĖJE

Daugelis žmonių kasdieniame gyvenime susiduria su gausybe klusimų, susijusių su drabužiais, jų spalva, forma, elegantiškumo samprata, gerokai pasuka galvą, kuo apsivilkti einant į svarbų susiti¬kimą, pasimatymą, net į darbą. Nesunku nuspręsti, kaip apsirengus eiti į sporto salę ar grybauti, nes laisvalaikio drabužių stiliui nėra tai¬koma griežtų taisyklių, taigi šiuo atveju pasirinkimas priklauso nuo žmogaus skonio ir pomėgių.
Užtat darbe, susitikimuose su svarbiais asmenimis, derybose, pa¬sitarimuose ar priėmimuose kiekvienas veiklus žmogus, kuriam svarbi aplinkinių nuomonė, privalo dėvėti tik tinkamus tai progai drabužius. Šią dalykiniame pasaulyje labai svarbią sritį reguliuoja visuotinai pri¬žinti bendrieji protokoliniai aprangos reikalavimai. Suprantama, jiems turi įtakos ir atitinkamos šalies papročiai, kultūra.
Kokie aksesuarai tinka prie vienokio ar kitokio stiliaus drabužių, kaip atrodyti elegantiškai ir dėl savo aprangos nepatekti į keblią pa¬dėtį, – šie klausimai aktualūs visiems, o ne tik verslininkams, valstybės tarnautojams ar diplomatinių atstovybių darbuotojams.
Drabužiai visada buvo neatskiriama žmogaus kultūros, įvaizdžio, net visuomeninės padėties dalis. Todėl keičiantis visuomenės kultūrai kei¬čiasi ir aprangos stilius.

Mūsų laikų profesiniai drabužiai – ne tik uniformos senąja pras
me. Kiekviena profesija kelia tam tikrus aprangos reikalavimus, tačiau savo stilių kuria įprastu drabužių pagrindu. Patys matome, kad bankų tarnautojai rengiasi kitaip nei žurnalistai, o šių apranga skiriasi nuo madų dizainerių kuriamų drabužių.
Šiandien drabužiai neturi pabrėžti skirtumų tarp visuomenės sluoksnių, kaip buvo ankstesniais laikais. Kiekvienas dabar gali vilkėti viską, kas jam patinka, žinoma, jei turi už ką nusipirkti. Užtat šiais laikais įžvelgiame anksčiau nebūtą skirtumą tarp įvairaus amžiaus grupių – kiekviena iš jų laikosi savų aprangos taisyklių.
Jaunimas drabužiais išreiškia savo požiūrį į gyvenimą, parodo savo priklausymą bendraamžių grupei: hipiams, pankams, skustagalviams, rokeriams ir kt. Todėl reikia vengti aklai mėgdžioti kurį nors aprangos stilių – nežinant, kas už jo slypi, gali kilti nesusipratimų. Pasirinkti drabužių stilių ne tik pagal savo skonį, bet ir pagal madą galima tik atsižvelgus į savo amžių ir tam tikro vaidmens ar situacijos keliamus reikalavimus.
Apranga tapo tam tikra žmogaus “vizitine kortele”. Juk ir šiais laikais drabužis dažnai lemia pirmąjį įspūdį apie žmogų. Tas įspūdis išlieka ilgam, todėl nesirūpinimas savo išvaizda – nedovanotina klaida.
Aprangos taisyklės įvairiose šalyse nevienodos – jas lemia tradicijos, papročiai ir netgi klimatas. Nors šiais laikais oficialių formalumų lieka vis mažiau, vis dė1to esama standartinių reikalavimų, kuriuos privalu žinoti visiems. Kaip apsirengti einant į tą ar kitą renginį, paprastai nurodoma kvietimuose, tačiau tam tikri reikalavimai keliami ir kasdieniams darbo drabužiams.
Mažiau konservatyvaus profilio įstaigų darbuotojai, pavyzdžiui, architektai, leidėjai, inžinieriai ar menininkai, dažniausiai vilki kostiumus, tamsiai mėlynus megztinius arba vilnonius sportinio stiliaus švarkus su kaklaraiščiais. Jeigu toje įstaigoje kaklaraištį ryšėti neprivaloma, tokia apranga taip pat laikoma specialia. Moterys vilki sijonus ir palaidinukes, kostiumėlius arba sukneles, kartais kelnes.
Meno žmonės – dailininkai, fotografai, dizaineriai, žurnalistai paprastai dėvi individualaus stiliaus drabužius. Džinsus tiktų dėvėti su palaidinuke ir klasikiniu nertiniu arba megztiniu su aukšta atnara, su menišku odiniu diržu. Nors aptariamos sferos darbuotojai gali laisviau rinktis drabužius, šie turi būti skoningi. Ir, žinoma, nerūpestingas stilius neturi panešėti į apsileidimą.
Pastaraisiais metais dirbančioms moterims vasarai siūlomi drabužių komplektai.
Gerai atrodyti reikia ne tik sėdint prie stalo, bet ir vaikščiojant bei stovint. Taipogi darbo drabužiai negali būti per daug aptemti arba atviri. Apskritai, labai siauri ir trumpi drabužiai darbinėje aplinkoje atrodo ne visai tinkamai. Akseksuarai prie darbo aprangos turi būti parinkti tinkami – nenukarę ir per daug neišaukiantys.

IŠVADOS

Taigi, dirbantis žmogus, siekiantis sėkmingos karjeros, ir sėkmės savo asmeniniame gyvenime turi būti gražus vidumi ir išore – sugebėti pasielgti tinkamai tam tikroje situacijoje, kultūringai bei mandagiai kalbėti, tinkamai atrodyti tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje, kitaip tariant, ne tik žinoti, bet ir vykdyti žmogaus etiketą. Tokiu atveju ne tik pats gerai jausies, bet ir kiti bus pamaloninti. O tai yra labai svarbu.

LITERATŪRA

1. A.Lydeka ETIKETAS KIEKVIENAM 2004m Vilnius
2. Ž.Sederavičiūtė ETIKETAS 2004m Vilnius

TURINYS

1. Įvadas.............................. 1
2. Geros manieros darbovietėje......................... 2
3. Apranga laisvalaikiui ir darbovietėje..................... 5
4. Išvados.............................. 7
5. Literatūra .............................. 8

Leave a Comment