Profesinis mokymas

1. Profesinis mokymas .................2
2. Profesinio mokymo tikslai ir uždaviniai. Jų rūšys ....2
3. Profesinis mokymas Lietuvoje (po 1990 metų) .....5
4. Išvados ....................9
5. Naudota literatūra ................10

Profesinis mokymas

Profesinis mokymas (rengimas)-tai veiksmas, parengiąs žmogų tam tikrai profesijai, pašaukimui. Jo paskirtis yra suteikti tam tikrai profesijai reikalingų žinių, sudaryti reikiamus įgūdžius. “Profesinio rengimo” sąvokoje akcentuotina, kad profesinis rengimas-nepertraukiamas žmonių ugdymo procesas, kuriame žmogus, kaip asmenybė, nuolat įgyja ugdomąsias vertybes, svarbias jo profesinei veiklai.
Profesinis rengimas-integrali visuminio asmenybės ugdymo dalis. “Profesinio rengimo tikslas yra sąmoninga, savarankiška, veikli, tautos ir valstybės reikmėms subrendusi, nuuolat besimokanti asmenybė, kuri, remdamasi dalykinėmis, profesinėmis ir bendražmogiškomis vertybėmis, kuria asmeninį gyvenimą, materialines ir dvasines vertybes, visuomenės gerovę, dalyvauja demokratinės visuomenės kūrimo procese”.[2;19]
Profesinis rengimas neapsiriboja įgytu mokymosi patyrimu, tai ilgalaikis procesas, apimantis visus profesinio rengimo etapus. Darbdavių nuomone, besimokančiuosius reikėtų mokyti pačios naujausios technologijos, su naujausiais, daugiau galimybių turinčiais, o ne pasenusiais įrengimais, supažindinti su pažangiausiais pasiekimais, tik tuomet žmogus įgis pasitikėjimą, bus savarankiškas ir iniciatyvus. Reikia didesnį dėmesį kreipti ne tik į praktinių įgūdžių lavinimą, bet ir į bendrą besimokančiojo paaruošimą, jo asmenybės formavimą.

Profesinio mokymo tikslai ir uždaviniai. Jų rūšys

Kalbant apie profesinio mokymo tikslus ir uždavinius reikia pirmiausia apibrėžti, kas tai yra tikslas ir uždavinys apskritai. Kaip teigia S.Šalkauskis, tikslas yra tai, “dėl ko kas nors daroma ar vyksta, o

uždavinys-tai, kas turi būti daroma, kad tikslas būtų pasiektas”. Tikslai gali būti skirstomi į tolimuosius, vidutinius ir tiesioginius (pagal abstraktumo, tikslumo ir paprastumo laipsnį); pagal dalykinį pobūdį tikslai skiriami į bendruosius ir dalykinius. Savo ruožtu dalykiniai tikslai skirstomi į:
1. Kognityvinius (išmokti, pakartoti ir pan.)
2. Psichomotorinius (išmokti rinkti tekstą kompiuteriu ar pan.)
3. Afektyvinius (įsitikinti ar pan.)
Kognityviniais tikslais pažymimas pažinimo, suvokimo siekimas. Šis tikslas labiau pasireiškia intelektualinėje žmogaus veikloje .Išskiriami tokie šių tikslų lygiai:
1. Žinių lygis -pasiekiamas remiantis atmintimi (prisiminti faktus, sąvokas, metodus, klasifikacijas, taisykles, atpažinti, apibrėžti)
2. Supratimo lygis-išversti, pakeisti, atpasakoti savais žodžiais, interpretuoti.
3. Pritaikymo lygis-apibendrinti, parinkti, suorganizuoti, taikyti, palyginti sąvokas ir aplinkybes ir pan.
4. Analizės lygis-atskirti, klasifikuoti, priskirti kategorijai, palyginti ryšius, elementus ir kt.
5. Sintezės lygis-sudaryti, papasakoti, perduoti, sukurti, suformuluoti planus, hipotezes.
6. Įvertinimo lygis-susidaryti nuomonę, ginčytis, patvirtinti, įvertinti, nutarti.
Psichomotoriniai tikslai pažymi fiizinius, įgūdžiu paremtus žmogaus mokėjimus, susijusius su tam tikrais judesiais-jėgą, greitį, lankstumą, judrumą. Jie taip pat yra skiriami keliais lygiais:
1. Imitavimo
2. Manipuliavimo
3. Tikslumo
4. Veiklos skirstymo
5. Natūralumo
Afektyviniai tikslai apibūdina žmogaus elgsenos, susijusios su emocijomis, nuostatomis, jausmais, vertybiu suvokimu pokyčius. Jų lygiai yra tokie:
1. Dėmesio
2. Reagavimo
3. Vertingumo
4. Vertingumo palyginimo
5. Vertingumo apibrėžimo
Lietuvos profesinio mokymo įstatyme (1997) teigiama, kad Lietuvos profesinio rengimo sistemos tikslas yra ugdyti sąmoningą, kūrybingą, veiklią asmenybę, gebančią savarankiškai orientuotis ir adaptuotis nuolat kintančiame ekonominiame, socialiniame, politiniame ir kultūriniame gyvenime, profesionaliai ir kompetetingai dirbančią atitinkamoje profesinės veiklos srityje. Šį tikslą galima pasiekti išsprendus to
okius profesinio ugdymo uždavinius:
1. Suteikiant besimokantiems profesinį bei bendrąjį kultūrinį išsilavinimą.
2. Sudarant sąlygas profesinei kvalifikacijai tobulinti ir persikvalifikuoti.
3. Ugdant teigiamą požiūrį į mokymąsį ir tobulinimąsį visą gyvenimą.
4. Ugdant bendruosius gebėjimus, atliepiančius veiklos pasaulio reikalavimus, reikalingus savarankiškam gyvenimui nuolat kintančioje visuomenėje.
Profesinis rengimas, jo nuolatinis atsinaujinimas, plėtra yra grindžiami tokiais principais:
1. Švietimo ( humaniškumo, demokratiškumo, nacionalumo, atsinaujinimo)
2. . Profesinio rengimo lankstumo
3. . Profesinio tolygiškumo kaitos
4. . Profesinio rengimo prieinamumo
5. . Profesinio rengimo nepertraukiamumo ir perimamumo
6. . Turimos kvalifikacijos formalaus pripažinimo
7. . Socialinės partnerystės
8. . Suderinamumo su kitų šalių profesinio rengimo sistemomis
9. . Bendrųjų gebėjimų plėtros
10. . Laipsniško speializavimo
Apibendrinant tai, kas pasakyta aukščiau, galima sakyti, kad visus šiuos tikslus ir uždavinius “reikia realizuoti kompleksiškai, nes gerai fiziškai išlavintas, techniškai parengtas darbininkas, tehnikas, verslininkas gali tapti visuomenės pabaisa, jei jis stokos dorovinio išsiauklėjimo”[8 ;103]

Profesinis mokymas Lietuvoje (po 1990 metų)

Sovietinėje sistemoje darbininkai buvo rengiami profesinėse technikos mokyklose. Į jas buvo siunčiami silpniau besimokantys moksleiviai. Tokia sistema negarantavo nei pakankamos kvalifikacijos nei tinkamo bendrojo išsilavinimo. Antra profesinio rengimo grandis buvo technikumai. Kadangi technologijų pažanga buvo lėta, o tokio reiškino kaip nedarbas išvis nebuvo, permokymas vykdavo itin lėtai. Suaugusiųjų profesinis mokymas, orientuotas į profesinį tobulinimą, dėl jau minėtos lėtos technologijų kaitos taip pat buvo neintensyvus.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę susiformavo iš esmės nauja rinkos ekonomika, kurioje dalis šalies gyventojų jaučiasi nebereikalingi ir atstumti, nesugeba objektyviai įvertinti naujų socialinių ir ekonominių reiškinių. Šie pokyčiai sukėlė profesinį kv

valifikacinį chaosą. Iki tol egzistavusios profesinės kvalifikacijos neteko prasmės, nes reikalinga ne didesnė darbuotojo specializacija, bet visapusiškai išprusęs, aukšto intelekto, kūrybiškas bei savarankiškas, turintis visapusiškai veiklai reikalingus gebėjimus darbuotojas. Taigi profesinis ugdymas turi būti pertvarkytas taip, kad būsimieji darbininkai ir specialistai ar persikvalifikuojantys asmenys ne tik įsisavintų bendrojo lavinimo bei profesinių dalykų teiginius, bet kartu pažintų ekonominę tikrovę, suvoktų, kaip ji vystosi, gebėtų priimti savarankiškus sprendimus.
Profesinis rengimas vykdomas profesinėse mokyklose ir jų profilį atitinkančiose įmonėse, įstaigose, organizacijose. Pagrindinius profesionalų ugdymo tikslus nusako LR švietimi įstatymas, Profesinio rengimo įstatymas ir nuostatai, Lietuvos švietimo koncepcija, Bendrojo ir profesinio lavinimo programos. Profesinio mokymo įstatymas pradėtas rengti jau 1990 metais, nors pasirodė tik 1997 m. Profesinis rengimas pagal keliamus ugdymo tikslus gali būti skiriamas į ikiprofesinį, pirminį profesinį mokymą ir profesinės kvalifikacijos kėlimą. Pagal galimybę įsigyti profesinį išsilavinimą skiriamas į pagrindinį profesinį mokymą, aukštesniąsias studijas aukštąsias neuniversitetines studijas ir darbo rinkos profesinį mokymą. Pagrindiniam profesiniam mokymui numatytos keturios pakopos:
I pakopa skirta profesinei kvalifikacijai įgyti mksleiviams, neturintiems pagrindinio vidurinio išsilavinimo.
II pakopa sudaro sąlygas kvalifikuoto darbuotojo profesijai įgyti,kartu užtikrinant moksleiviui galimybę tęsti mokslus atitinkamose aukštesniosiose mokyklose. Ji apima asmenis su pagrindiniu viduriniu išsilavinimu.
III pakopa skirta kvalifikuoto darbuotojo profesijai ir bendrajam viduriniam išsilavinimui įgyti. Į šią pakopą priimami moksleiviai su pagrindiniu viduriniu iš
šsilavinimu.
IV, aukščiausioji pakopa skirta kvalifikuoto darbuotojo profesijai įgyti tiems moksleiviams, kurie yra baigę bendrojo lavinimo vidurines mokyklas. Baigusiems mokslą pagal pagrindinio profesinio mokymo I pakopos programą, išduodamas kvalifikacijos pažymėjimas. Baigusiems mokslą pagal II, III ir IV pakopų programas, išduodamas kvalifikuoto darbuotojo diplomas. Šiuo metu toks praeityje buvęs neprestižiniu pagrindinis profesinis mokymas, kuomet į profesines mokyklas pagal iš anksto numatytus planus buvo siunčiami silpniau besimokantys, pastaruoju metu tampa populiarus jaunimo tarpe.
Aukštesniosios mokyklos buvo įsteigtos buvusių technikumų bazėje. Ruošia aukštos kvalifikacijos techninius darbuotojus bei vidurinės grandies vadovus. Studijos šiose mokyklose atitinka neuniversitetinio aukštojo išsilavinimo lygį. Į jas priimami tik turintys vidurinį išsilavinimą. Mokslo trukmė – 2-4 metai, ne mažiau kaip 30% viso studijų laiko yra skiriama praktiniam mokymuisi. Studijos baigiamos diplominio darbo gynimu arba specialybės egzamino laikymu.
Šios aukštesniosios mokyklos vykdė ir suaugusiųjų profesinį mokymą, tačiau per pirmuosius nepriklausomybės metus tai sunyko. Vakariniai skyriai nustojo veikti o neakivaizdiniuose besimokančiųjų skaičius sumažėjo.
Jau dabar rengiamasi naujovėms, įvyksiančiomis povidurinėse studijose. Atsiras naujo tipo mokykla-kolegija. Aukštesnioji mokykla įgis kolegijos statusa po studijų kokybės įvertinimo. Toms mokykloms, kurios iki 2005 metų nesugebės pasiekti kolegijoms keliamų reikalavimų, bus suteiktas profesnės mokyklos statusas.
Sparčiai kintant darbo rinkai, žmonių turimos kvalifikacijos dažnai nebeatitinka jos poreikių. Todėl būtina sudaryti sąlygas žmonėms (dažniausiai suaugusiems), kad jie galėtų kelti savo kvalifikaciją, keisti profesinės veiklos sritį. Šiam tikslui vykdomas darbo rinkos profesinis mokymas. Jis įtraukia tuos darbuotojus, kuriems būtina tobulinti turimą kvalifikaciją arba įgyti naują profesiją. Svarbiausias šios profesinio mokymo posistemės tikslas-garantuoti darbo rinkos paklausos ir pasiūlos kvalifikacijų atitikimą. Toks mokymas vykdomas suaugusiųjų profesiniam mokymui specialiai pritaikytose institucijose-profesinio mokymo centruose. Ši sistema Lietuvoje pradėta formuoti 1992 metais.Pagrindiniai darbo rinkos profesinio mokymo tikslai yra tokie:
1. Sumažinti darbo jėgos pasiūlos ir paklausos skirtumus darbo rinkoje.
2. .Priartinti dirbančiųjų kvalifikaciją prie darbo rinkoje besiformuojančių kvalifikacinių reikalavimų.
3. Sumažinti bedarbių skaičių juos perkvalifikuojant į tokias profesijas, kurios yra paklausios darbo rinkoje.
4. Vykdyti profesinio konsultavimo ir informavimo funkcijas.
Į darbo rinkos mokymo centrus priimami:
· asmenys, dirbantys įmonėse, bet priversti tobulinti profesinius įgūdžius;
· bedarbiai, arba ieškantys darbo žmonės;
· pradedantys savo verslą asmenys.
Šiuo metu toks mokymas yra orientuotas į du profesinio išsilavinimo lygius:
1. Pirmas lygis-mokymas aprėpia nesudėtingų profesijų pirmo lygio kvalifikacijas teikiantį mokymą.
2. Antras lygis-mokymas vykdomas pagal darbo rinkos profesinio mokymo programas, kurios teikia antro profesinio lygio išsilavinimo kalifikaciją.
Šis mokymas organizuojamas ir asmenims, dar neturintiems jokios profesinės kvalifikacijos, ir persikvalifikuojantiems, turintiems šiuo metu nepaklausią profesiją.
Rengiant profesionalus, tikslinga laikytis “siaurėjančios specializacijos” principo. Tai reikštų, kad pirmame mokymo etape suteikiamos svarbiausios bendrųjų sričių (inžinerijos, statybos, prekybos ir pan.) žinios ir ugdomi bendriausieji įgūdžiai (techniniai, procesiniai, socialiniai). Antrame etape specializuojamasi giminingų specialybių lygiu. Trečiame etape rengiamasi konkrečiai specialybei, daugiausiai dėmesio skiriant praktiniam darbui.
Taikant tokį principą būtų gaunamas platus profesinis mokymas, suteikiantis profesinę veiklą ir tęstinį švietimą užtikrinančius pagrindus. Besimokantieji nebūtų susieti tik su viena įmone ar vietos darbo rinka. Trečiame etape, kai rengiamasi konkrečiai specialybei, mokymą tikslinga sieti su vietos darbo rinkos poreikiais taip padidinant įsidarbinimo galimybes.
Šalia pagrindinio profesinio ir darbo rinkos profesinio mokymo dar egzistuoja ir toks reiškinys kaip neformalusis suaugusiųjų mkymas. Šiuo metu jis tampa vos ne labiausiai paplitusia suaugusiųjų švietimo forma.Taip yra todėl. kad labai intensyviai kinta darbo rinka ir yra tiesiog būtina būti nuolat pasirengusiam per aktvios profesinės veiklos laikotarpi kelis kartus keisti profesiją, net ir turint aukštą išsilavinimo lygį.

IŠVADOS

Taigi, apibendrinant temą ir siejant ją su dabartine profesinio rengimo padėtimi Lietuvoje galima sakyti, kad profesinio ugdymo tikslas yra sąmoninga, savarankiška, veikli tautos ir valstybės reikmėms subrendusi, nuolat besimokanti asmenybė, kuri remdamasi dalykinėmis, profesinėmis ir bendražmogiškomis vertybėmis, kuria asmeninį gyvenimą, materialines ir dvasines vertybes, visuomenės gerovę, dalyvauja demoratinės visuomenės kūrimo procese. Profesinis ugdymas šiandien orientuotinas į žmogų kaip visapusišką, imlią asmenybę, į jo bendrąsias kvalifikacijas, įgalinančias nuolatinį jo mokymąsį ir tobulinimąsį, į naujas vertybines orientacijas ir nuostatas, skatinančias savarankiškai mokytis ir tobulintis visą gyvenimą.

Naudota literatūra

1. Adomaitienė J. Bendrųjų gebėjimų ir pozityvaus požiūrio į mokymąsį visą gyvenimą ugdymas projektų metodu rengiantis profesijai.-K., 2002
2. Darbo rinkos profesinis mokymas-efektyvus darbo jėgos paklausos ir pasiūlos derinimo veiksnys.-V., 1998
3. Laužackas R. Profesinio ugdymo turinio reforma: didaktiniai bruožai.-K., 1997, p. 32-35
4. Laužikas J. Pedagoginiai raštai.-K., 1993, p. 293-297
5. Paulavičius K. Darbo rinka.-V., 2002, p. 122-127
6. Profesinio ugdymo pagrindai.-V., 2001, p. 66-67
7. Šalkauskis S. Pedagoginiai raštai.-K., 1997, p. 278
8. Šernas V. Profesinė pedagogika.-V., 1995., p. 89-102

Leave a Comment