Profesija, karjera

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO KURSINIO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvritinu, kad įteikiamas kursinis darbas yra:
1. Atliktas savarankiškai ir nėra pateiktas kitam kursui šiame ar ankstesniuose semestruose.
2. Nebuvo naudotas kitame Institute/Universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. Nedaro nuorodų į kitus darbus, jeigu jis nėra nurodytas darbe.
4. Pateikia visą panaudotą literatūros sąrašą.
Vardas,pavardė Parašas
Turinys
Įvadas 2
1. Profesija ir su ja susijusių sąvokų samprata 3
2. Karjera, karjeros planavimas ir karjeros reikšmė gyvenime 5
3. Profesijos rinkimosi procesas 9
4. Savęs pažinimo aktualumas profesinei orientacijai ir karjerai 11
5. Asmenybės charakteristikų ryšys su profesine orientacija ir karjera 13
5.1. Savęs vertinimas 13
5.2. Gebėjimai 14
5.3. Interesai 15
5.4. Vertybės 16
6. Asmeninės kontrolės vaidmuo renkantis profesinį kelią 19
7. Profesijų pažinimas arba profesinis informuotumas 20
8. Profesinės karjeros galimybės, karjeros pllanavimo psichologiniai ir organizaciniai ypatumai 22
Išvados 25
Literatūra 26Įvadas
Šiandieniniame pasaulyje profesijos rinkimasis, profesinės karjeros planavimas tampa vienu svarbiausių jauno žmogaus gyvenimo procesų, kurio metu priimamas sprendimas, įtakosiantis tolimesnį gyvenimą. Nuo profesijos pasirinkimo priklauso būsimas darbas, pasitenkinimas gyvenimu, savi-efektyvumu, gyvenimo stilius ir laisvalaikis, draugų ratas, padėtis visuomenėje.
Profesinės karjeros planavimas yra procesas, prasidedantis nuo pat vaikystės ir besitęsiantis visą gyvenimą. Karjeros planavime tampriai susiję svarbiausi jauno žmogaus gyvenimo momentai: profesijos pasirinkimas, savęs ir profesijos pažinimas ir jų suderinimas. Viena iš problemų gyvenant laisvoje visuomenėje, yra tai, kaad mes kiekviename žingsnyje galime ir turime rinktis, tačiau šį pasirinkimą sąlygoja daugelis sociokultūrinių poveikių. Tai šeima, materialinė padėtis, namuose sukurta akademinė aplinka, lytis, amžius.
Profesijos rinkimasis neatsiejamas nuo asmenybės, todėl kiekvienas individas turėtų žinoti, ko nori, kaip to siekti dabar ir

r ką būtina padaryti ateityje; koks profesijų pasaulis jį supa ir kokius reikalavimus kelia. Šiandieniniame pasaulyje nėra lengva pasirinkti profesiją, kasdien atsiranda naujos profesijos, o senos išnyksta, jaunam žmogui reikia spėti ne tik su tokiu greitai besikeičiančiu pasauliu, bet ir su savo asmenybės pokyčiais.
Šio darbo tikslas – atskleisti pagrindinių asmenybės charakteristikų įtaką profesijos pasirinkimui ir tolimesnės karjeros planavimui, siekiant suprasti žmogaus profesijos, karjeros rinkimosi ypatumus.
Tikslui įgyvendinti keliami tokie uždaviniai:
Išnagrinėti profesijos, karjeros ir su jomis susijusias kitų sąvokų sampratas.
1. Atskleisti profesinės karjeros reikšmę žmogaus gyvenime.
2. Parodyti savęs pažinimo aktualumą profesinio pasirinkimo, karjeros rinkimosi procese.
3. Išanalizuoti jaunuolių karjeros galimybių supratimą, ateities gyvenimo planų kūrimą ir tam reikalingas asmenines charakteristikas.
Pasirinkti darbo metodai: psichologinės, sociologinės, pedagoginės mokslinės literatūros šaltinių analizė, lyginimas ir interpretacija.
Manau, jog mano kursinio darbo teemos analizė bus labai naudinga, įgytos žinios ir padarytos išvados padės orientuotis suteikiant pagalbą žmonėms, priimantiems sprendimus apie darbinę veiklą.
Profesinės karjeros planavimas vyksta įvairių veiksnių kontekste, tačiau kokie iš jų svarbiausi, šiuo darbu ir siekiama sužinoti. Taigi šis klausimas yra svarbus ne tik psichologams, socialiniams pedagogams, organizacijų vadovams, bet ir darbinę veiklą pradedantiems žmonėms.1. Profesija ir su ja susijusių sąvokų samprata
Profesiją renkasi žmonės, kai juos verčia egzistencijos sąlygos, kai nebeįmanoma gyventi be profesijos arba su profesija, kuri negali būti egzistencijos atrama. Da
arbas be profesijos neperspektyvus, tad reikia rinktis mokyklą ar kursą jai įgyti. Rinktis profesiją, darbą, darbovietę tenka visą gyvenimą (Jovaiša L., 1999, p. 19).

Žodis “profesija”, išvertus iš lotynų kalbos, reiškia “viešai kabėti”, t.y. pranešti kitiems apie savo veiklą, užsiėmimą, specialybę (Климов, 1990). Esama nemažai į “profesiją” panašių sąvokų: užsiėmimas, tarnyba, pareigybė, verslas, amatas, specialybė. Jos įvairiai aiškinamos. Artimiausia pagal reikšmę yra specialybė – žinių, mokėjimų ir įgūdžių visuma, reikalinga kvalifikuotam ir specializuotam darbui atlikti. Yra pagrindinės, vidurinės ir aukštos kvalifikacijos specialybių. Jas teikia atitinkamos mokyklos: profesinės, aukštesniosios, aukštosios. Specialybė ne tas pats, kas profesija, nors jas skirti sunku, nes jos dažnai sutampa. Kad šias sąvokas būtų lengviau skirti, profesija reikėtų laikyti darbą pagal specialybę (Jovaiša L., 1999). Specialybę reikėtų vadinti profesija tada, kai žmogus užima darbo vietą pagal specialybę, t.y. kai žmogaus specialybė tampa profesija (Jovaiša L., 1981). Profesija ir yra specializuoto bei kvalifikuoto darbo rūšis. R. Laužackas (1998) formuluoja detalų profesijos apibrėžimą: “profesija – atitinkamomis žiniomis, mokėjimais, gebėjimais ir įgūdžiais pagrįstos žmonių veiklos kombinacijos, teikiančios jiems pasitenkinimo, materialinio apsirūpinimo ir aktyvaus įsijungimo į visuomeninio gyvenimo struktūras, prielaidą. Profesionalas – žmogus, tvirtai įvaldęs kokios nors profesijos reikalavimus. Visos profesijos kelia dirbančiajam specialius reikalavimus, kuriuos nurodo darbo struktūra ir sąlygos, sociumo moralė, taip pat ir papročiai.“ (pgl. L. Jovaišą, 1999.).
Bet ar profesijai vi
isais atvejais būtina tam tikra specialybė? Yra tam tikrų darbų, kurie nereikalauja specialybės (valytojas, krovėjas), bet yra visuomeninio darbo pasidalijimo rūšys. Taigi tai irgi profesija. Taip pat kyla klausimas, jei žmogus turi specialybę, bet dirba ne pagal ją, tai kokia jo profesija. Reiškia, žmogus – specialistas be diplomo, tas pats pasakytina ir apie tuos, kurie neturi specialybės diplomo, bet dirba kvalifikuotą darbą. Vadinasi, jie turi profesiją (Jovaiša L., 1981).
Kartais manoma, kad profesija, susiaurinta atskiromis operacijomis, yra specialybė. Vadinasi, specialybe laikoma tam tikra darbo apimtis, bet ją sudaro ne tik tai, bet ir žinios, tam tikras teorinis parengimas. Profesija suprantama kaip gamybos šaka, o specialybė – kaip darbo pasidalijimas įmonės viduje. Žemdirbio profesijoje yra šios specialybės: laukininkystė, paukštininkystė, daržininkystė ir t.t. Tačiau dažnai profesija suprantama ir siauresne prasme – kaip specialybė. Profesija yra ne vien socialinis reiškinys, žmogus ją išgyvena tarsi būtiną, savaime suprantamą jo vietą darbinėje veikloje, tarsi savo lemtį. Teigiamas santykis su konkrečia profesija yra sudėtingas, keliąs stiprius asmenybės išgyvenimus, kurių visuma sudaro būseną, pasireiškiančią tuo, kad asmenybė veržiasi prie tam tikros veiklos, laikydama ją savo gyvenimo prasme. Šį santykį vadiname pašaukimu (Jovaiša L., 1978,).
Specialybės įgyjamos, išėjus visą tam tikro profesinio mokymo įstaigos kursą. Todėl „specialybė – kvalifikuotų kurios nors darbo srities žinių, mokėjimų ir
r įgūdžių sistema.“(Jovaiša L., 1978 ).
Profesija – socialinis ir psichologinis reiškinys. Profesija yra socialinės veiklos rūšis. Ji kvalifikuota, socialiai prasminga funkcija, visuomenės atvertas kelias darbui, kūrybai. Profesija paprastai laikoma nuolatinė žmogaus specialybė, veiklos, užsiėmimų rūšis. Dar kitaip profesiją apibūdina ekonomistas S.Strumilinas – profesija yra visuma, besimokant įgytų specialių darbo įgūdžių, kuriuos turi vienas asmuo. Šie apibrėžimai nurodo, kad profesija yra darbo pasidalijimo rezultatas, veiklos rūšis. Šitaip nustatoma profesijos vieta visuomenės gyven.ime. Strumilino apibrėžimas susiaurina profesijos turinį, padaro ją psichologiniu reiškiniu, specialybe. Užsienio darbo sociologai ir profesinio orientavimo specialistai pabrėžia dar vieną profesijos požymį – „pragyvenimo šaltinį“. Profesija turinti būti tokia asmens veikimo specifikacija ir kombinacija, kuri yra ilgalaikio aprūpinimo arba darbo gavimo vilčių pagrindas (Климов E.A., 1990).2. Karjera, karjeros planavimas ir karjeros reikšmė gyvenime
Kiekvienas žmogus turi savitą supratimą apie pasaulį, jame vykstančius procesus. Supratimą apie reiškinius įtakoja nuo vaikystės susiformavusios nuostatos, visuomenėje vyraujančios normos, įgyjama gyvenimiška patirtis, žinios ir pan. Tačiau dažnai visuomenėje vyrauja tam tikros nuomonės apie vieną ar kitą reiškinį. Vadinasi, ir karjera gali būti suprantama įvairiai.
Bendriausia karjeros samprata kildinama iš lotyniškojo „carraria“, reiškiančio žmogaus gyvenimo kelią, bėgimą, arba iš prancūziškojo „carriere“, įvardijančio veikimo dirvą, sritį, profesiją. Karjeros ištakos yra istorinė žmogaus santykio su savo gyvenimu ir darbine veikla kaita – išaugę siekiai patenkinti ne tik žemesniuosius, bet ir aukštesniuosius poreikius, kelti ir realizuoti ne tik artimiausius ateities, bet ir vidutinės ir ilgalaikės perspektyvos tikslus, vis didesnę reikšmę teikiant savo profesinės veiklos ir gyvenimo kokybei, sėkmingumui, pasitenkinimui. Pirminę sampratą atskleidžia tradicinė karjeros kaip greito ir sėkmingo kilimo tarnyboje, visuomeninėje, mokslinėje veikloje, pasisekimo gyvenime arba veiklos samprata (Kučinskienė R., 2003, p. 15). Personalo valdymo požiūriu, karjera yra individualiai suvokta požiūrių ir elgsenos seka, susijusi su darbo patyrimu bei asmeniniu individo gyvenimu (Sakalas A., Šalčius A.,1997).
Karjera, D. Super manymu, apima penkių pagrindinių socialinių vaidmenų (besimokantysis, darbuotojas, šeimos narys, bendruomenės narys, pramogautojas) prisiėmimą ir atlikimą mokykloje, darbe, šeimoje ir laisvalaikio metu žmogaus gyvenime. Profesijos pasirinkimas laikomas viena iš karjeros fazių. Ši karjeros samprata pagrįstai kritikuota kaip pernelyg plati, miglota ir todėl nelabai tinkama moksliniam vartojimui. Egzistuoja keletas skirtingos apimties karjeros sampratų:

karjera kaip laimėjimai (samprata daugiausia vartojama darbo aplinkoje);

karjera kaip profesija, kuri gali būti daugiau ar mažiau prestižinė;

karjera kaip nuolatinio darbo nuosekli tąsa, t.y. kiekvienas dirbantis žmogus turi savo karjerą;

karjera kaip viso gyvenimo įvairių vaidmenų seka (Kučinskienė R., 2003 p. 15).
Kiekvienu iš čia paminėtų atvejų karjera yra kažkas daugiau negu darbas ar profesinė veikla. Tai laimėjimai, prestižas, tęstinumas, nuolatinis kilimas pareigų atžvilgiu, darbo ir kitų vaidmenų sąveika. Karjera – tai kokybiškai atliekamų, socialiai reikšmingų profesinių ir kitų vaidmenų kaita žmogaus gyvenime. Žmogus yra svarbiausias karjeros kūrėjas, realizuotojas ir vertintojas. Ir šiuo atžvilgiu karjera yra nuolatinis asmenybės tobulėjimo ir saviraiškos būdas, turintis optimistinę kokybinės kaitos perspektyvą, kryptį ir paskirtį.
Literatūroje dažnai galima sutikti keletą su karjera susijusių sąvokų:
Karjeros kelio (career path) sąvoka apima standartinę pozicijų kaitą kylant tam tikroje profesijoje (Kučinskienė R., 2003).
Karjeros laiptų (career ladder) sąvoka reiškia patirties ir gebėjimų didėjimu paremtą vienos ar kelių profesijų hierarchijoje organizacijos viduje. Kiekvienas aukštesnis laiptelis susijęs su didėjančia atsakomybe, atlyginimu ir geresnėmis darbo sąlygomis.
Karjeros žemėlapio (career lattice) sąvoka apibūdinama kaip apimanti visas – vertikalaus ir horizontalaus judėjimo organizacijoje ar jos padalinyje galimybes. Karjeros žemėlapyje galimi perėjimai nuo vienų karjeros laiptų prie kitų (Sakalas A., Šalčius A.,1997, Robbins S. P., 2003).
Karjera prasideda tada, kai individas pradeda suvokti, ko gi konkrečiai jam reikia šitame gyvenime, kada formuojasi supratimas apie savo ateitį, apie galimus saviraiškos būdus, apie darbo vietą gyvenime. Karjera nėra nei darbo, nei profesijos sinonimas. Individai privalo koncentruotis į mokymąsi ir į įgūdžių, reikalingų dabartinei ir kitoms veikloms atlikti, įgijimą. Užimtumo visą gyvenimą siekiai turi tapti viso gyvenimo gebėjimų tobulinimo siekiais.
Siekiant karjeros, reikšmingi yra tokie veiksniai kaip darbo vertybės, profesijos pasirinkimas, karjeros kelio kūrimas, sprendimų priėmimo sti.lius, vaidmenų integravimas, asmeninis ir karjeros tapatumas, išsilavinimas bei išsimokslinimas ir kt. (Gumuliauskienė A., Augienė D. ir kt., 2002; Diržytė A., Klimantavičiūtė L., Jakimavičienė V., 2004).
Teisingas savo įgūdžių įvertinimas (Diržytė A., Klimantavičiūtė L., Jakimavičienė V., 2004) ir dalykinis braižas parodo žinojimą savo jėgų, silpnybių ir trūkumų. Tik su šia sąlyga galima teisingai siekti karjeros tikslų. Jų negalima pavadinti veiklos sritimi, konkrečiu darbu, pareigomis tarnyboje. Karjeros tikslai atsiranda tuomet, kada žmogus nori turėti konkretų darbą, užimti tam tikras pareigas. Autorių yra skiriami šie karjeros tikslai:
1. Užsiimti veiklos rūšimi arba turėti pareigas, atitinkančias savęs įvertinimą;
2. Turėti darbą arba užimti pareigas, kurios:
• atitinka kūrybinį charakterį;
• yra gerai apmokamos ir tuo pačiu metu leidžiančios gauti daugiau įplaukų;
• leidžia tęsti aktyvų mokymą;
• leidžiančios tuo pačiu metu auginti vaikus ir tvarkyti namų ūkį.
Autorių nuomone (Diržytė A., Klimantavičiūtė L., Jakimavičienė V., 2004), karjeros tikslai keičiasi su amžiumi, o taip pat dėl to, kaip keičiamės mes patys, su mūsų kvalifikacijos augimu ir t.t. Pilnos karjeros formavimas – tai pastovus procesas. Būtina pabrėžti, kad karjerą (tiek vertikalią, tiek horizontalią) galima pradėti planuoti tik tuomet, kai žmogus apsisprendžia dėl profesijos, t.y. pasirenka profesiją, nes kiekvieną karjeros planą sąlygoja konkrečios profesijos prigimtis. Vadinasi, racionalus profesijos pasirinkimas ir darbo rinkos poreikius atitinkantis karjeros planas yra sėkmingos profesinės karjeros prielaidos (Pukelis K., 2002).
Karjerą sąlygoja ne vien individas, bet ir aplinka. Karjeros planavimas susideda iš asmeninių gebėjimų, interesų ir karjeros tikslų įvertinimo, individo potencialo įvertinimo, susipažinimo su informacija apie karjeros galimybes organizacijoje, darbo rinkoje ir karjeros koregavimą, siekiant numatyti realius tikslus ir priemones jiems pasiekti (Sakalas A., Šalčius A.,1997). Karjeros planavimas apibrėžiamas kaip sąmoningas procesas, susidedantis iš: 1) savęs supratimo, savo galimybių, apribojimų, pasirinkimų ir pasekmių pažinimo; 2) karjeros tikslų nustatymo; 3) darbo, mokymosi, tobulėjimo patyrimo planavimo nustatant kryptį, laiką ir eigos etapus pasiekti karjeros tikslus. Nors karjeros planavimas yra apgalvotas individo, tačiau karjeros vystymas yra organizacijos lygio veikla. Šie du aspektai dažnai laikomi susiję ir abipusiai pastiprinantys.
Kiekvienam žmogui mokslai, darbas, karjera užima skirtingą vietą gyvenime. Vieni mėgsta pasinerti į savęs ugdymą, darbą, karjerą, o kiti labiau linkę daugiau dėmesio skirti šeimai, laisvalaikiui, pramogoms.
Pastebimas skirtumas ir tarp lyčių, nagrinėjant karjeros reikšmingumo klausimą. Sekaran (1983) nagrinėdamas dirbančių porų gyvenimo kokybę ir ją veikiančius faktorius, teigė, kad moterys, trokšdamos karjeros, ieško pasitenkinimo darbe, kuris, jų manymu, svarbus komponentas gyvenimo kokybei pajausti. Tačiau vyrai tradiciškai renkasi tuos darbus ar karjerą, kur jaučiasi pilnaverčiais. Moya (2000) irgi nagrinėjo karjeros reikšmės gyvenime skirtumus tarp lyčių. Išsilavinimo lygis, santuoka, vaikai gali skirtingai veikti vyrų ir moterų požiūrį į karjerą ir jos reikšmę gyvenime.
Kalbant apie karjeros reikšmę žmogui, šiandien įvairūs leidiniai, televizijos laidos skiria nemažai dėmesio karjerai. Šitos temos populiarumą galima paaiškinti tuo, kad dabar socialiai sėkmingo žmogaus įvaizdis visuomenėje yra labiau priimtinas ir pageidautinas. Tai įvaizdis pasitikinčio savimi, savarankiško, ryžtingo ir pasiekusio sėkmės karjeroje žmogaus. Didelę įtaką žmogaus karjeroje turi šeima, mokykla, įmonė (organizacija), visuomenė, ekonomika, asmenybės išsilavinimas ir kvalifikacija, tikslai, lūkesčiai ir įvairios nuostatos (Kučinskienė R., 2003).
Karjera tęsiasi visą individo darbinį gyvenimą, o tai, kas vyksta vienoje mokymosi įstaigoje, organizacijoje, yra tik atitinkamos karjeros sud.ėtinė dalis. Sprendimas apie karjeros sėkmę visais atvejais yra individualus, jeigu individas patenkintas savo veikla, niekas negali tvirtinti, kad jo karjera yra nesėkminga. Pasak autorių, žmogaus karjerą lemia patyrimas vaikystėje ir pasąmonė, stebėti elgesio modeliai, išmokimas ir pastiprinimai, sugebėjimas konstruktyviai mąstyti, o karjeros specialistai teigia, jog karjerai įtaką vis dėl to daro sugebėjimas konstruktyviai mąstyti, savęs pažinimas, optimizmas, išsilavinimas, kitos savybės bei gebėjimai (Diržytė A., Klimantavičiūtė L., Jakimavičienė V., 2004).3. Profesijos rinkimosi procesas
Šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad profesijos rinkimasis yra daugkartinis aktas, ilgalaikis procesas. Tyrimais nustatyta, kad yra nedaug jaunuolių, kurie pasirenka profesiją labai anksti ir jų pasirinkimas beveik nesikeičia. Dažniausiai priimant galutinį sprendimą, daromi tarpiniai sprendimai, apgalvojami įvairūs galimi pasirinkimo variantai. Kartais jie tikrinami pasitariant su tėvais, mokytojais, psichologais, socialiniais pedagogais. Taigi, šių dienų pasaulyje nėra lengva pasirinkti profesiją, kasdien daug įvairių profesijų atsiranda ir daug nunyksta, jaunam žmogui reikia spėti ne tik su greitai besikeičiančiu pasauliu, profesinės veiklos turinio kaita, bet ir su savo asmenybės pokyčiais. Jam reikia įvertinti save ir aplinką, prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimą, todėl jaunuoliui svarbu, kad nepadarytų klaidų šiame savo gyvenimo etape. McDaniels (1968) teigia, „18-os metų žmonės ne per jauni profesijos pasirinkimui, jie tik gali būti menkai parengti jam.“(pgl. R. Petrauskaitę, 1996). Mokiniai turi sugebėti pažinti save ir profesiją, kurią renkasi, palyginti savo savybes su tomis savybėmis, kurių iš žmogaus reikalauja profesija (Jovaiša L., 1970). L. Jovaišos ir bendraautorių tyrimais Lietuvoje nustatyta, kad „vieni individai anksti nusprendžia, kokią profesiją rinktis, o kitiems reikia daugiau laiko, kol apmąsto, kokį gyvenimo kelią rinktis.“ (Jovaiša L., 1999).
„Profesinė karjera – individo užimamų pareigybių arba darbo vietų raida per jo profesinę veiklą“ (Profesinės karjeros vadovas, 1998). Profesinės karjeros planavimas – procesas, kurio metu prognozuojamos būsimos profesinės veiklos perspektyvos individui pasirenkant būsimą profesinę veiklą, pažįstant pagrindines savo ir pasirenkamos profesijos savybes bei jų atitikimą. Profesinės karjeros planavime profesijos pasirinkimas turi savo etapus. Jis apima pasirengimą rinktis profesiją, apsisprendimą, profesijos įgijimą ir įtvirtinimą. Pasirengimas rinktis profesiją prasideda vaikystėje. Paauglystėje kuriami gyvenimo planai, kuriose vieną svarbiausių vietų užima būsima profesija (Bartninkienė Z., Paurienė L., 1989). Todėl profesijos pasirinkime svarbus vaidmuo atitenka jaunuolio amžiui. Paauglystės metais formuojasi aktyvus požiūris į aplinką, vystosi kūrybinis mąstymas, atsiskleidžia gebėjimai ir pradeda formuotis interesai vienai ar kitai veiklai. Remiantis E.Ericsson, šiame laikotarpyje iškyla vaidmenų sumaišties krizė, o visuomenė paaugliui suteikia vadinamąjį psichosocialinį moratoriumą jai spręsti. Spręsdamas įvairias problemas, jis turi laiko apmąstyti ir profesinio pasirinkimo klausimus. Neatsitiktinai pasirinkta 11 klasė, nes 16-17 metų paauglys ima spęsti arba jau sprendžia tapatumo krizę, taigi ir profesinio apsisprendimo klausimus, taip pat jam reikia priimti sprendimus, susijusius su profesine ateitimi (Žukauskienė R., 1994). Tačiau pasirinkti profesiją ne taip lengva, tenka atsižvelgti į tam tikrus veiksnius: psichologinius, socialinius, ekonominius. Paauglys neretai gyvenimo planus grindžia svajonėmis apie kurią nors profesiją, kartais net neįsivaizduodamas būsimos profesinės veiklos (Bartninkienė Z., Paurienė L., 1989). Siekiant savo gyvenimo konkretumo kai kurie moksleiviai pasirenka ne vieną profesiją, bet dvi ar daugiau, tuo pasirinkdami pagrindinę ir atsarginę profesiją, jei nepavyktų įgyvendinti realaus plano (Kregždė S., 1988).
Renkantis profesiją, moksleivis turi priimti sprendimą dėl savo profesijos. Pirmiausia reikia suvokti, kad tokia problema kaip profesinis pasirinkimas ir apsisprendimas egzistuoja, nes kitokiu atveju nėra ką spręsti. Daugelis autorių akcentuoja nuoseklų ir logišką apsisprendimo procesą, pagrįstą savęs ir darbo rinkos pažinimu, kurį įtakoja daugybė veiksnių: socialinė-ekonominė šeimos padėtis, mokymosi galimybės. Nustatyta, kad dažniausiai apsisprendimas apima tokius žingsnius kaip problemos apsibrėžimas, alternatyvų iškėlimas, informacijos rinkimas ir jos apdorojimas, planų sudarymas, jų įvertinimas, derinimas prie galimybi.ų ir planų įgyvendinimas. Kadangi tai sudėtingas procesas, tai tyrinėtojai pabrėžia tokias problemas: menkas savęs pažinimas, profesijų ir specialybių įvairovė ir informacijos trūkumas apie jas, neadekvatus savęs vertinimas, abejojimas savo gebėjimais, menkas akademinis pasiruošimas, asmenybės nesubrendimas, baimė nepataisomai suklysti dėl savo ateities ir kt. (Petrauskaitė R., 1996; Kregždė S., 1988; Jatautaitė B., 1991).
E.A. Klimovas teigia, jog, renkantis profesiją, svarbu turėti planą, kaip bus pasirenkama viena ar kita profesija. Kuo tiksliau ir aiškiau asmuo apsibrėžia plano sudėtines dalis, tuo lengviau apsisprendžia ir pasirenka tinkamą profesiją. Tokio plano ašis yra individo keliamas sau tikslas, t.y. ką norėtų jis arba ji veikti ateityje baigęs mokyklą, ko nori gyvenime pasiekti. Pagrindinio tikslo realizavimui individas kelia tarpinius tikslus. Tai gali būti akademinės ir profesinės srities apsibrėžimas, leidžiantis žengti pirmą žingsnį link pagrindinio tikslo. Jaunas žmogus turi nuspręsti, kokiais būdais jis sieks šių tikslų, t.y. mokysis toliau, dirbs, užsiims veikla artima pasirinktai profesijai. Siekiant tikslų individas turi atsižvelgti į išorines ir vidines sąlygas (ekonomines ar kitokias kliūtis, gebėjimų stoką ir pan.). Galiausiai, žmogus turi numatyti kitus atsarginius variantus, kuriais sieks tikslų, ar ir atsarginius tikslus, jei turimos priemonės neįgalina pasiekti tikslų, arba tikslų tampa neįmanoma pasiekti. Dažnai jaunuoliai turi tik vieną planą, su vienu pagrindiniu tikslu. Bijodami, kad šis planas gali būti neįgyvendintas, jie profesijos pasirinkimą priima kaip gyvenimo katastrofą (Климов E.A., 1996).
Kai kurie vyresnių klasių moksleiviai žino, kuo bus baigę mokyklą. Jeigu jie gerai mokosi, tai dažniausiai jiems nekyla jokių problemų stojant į aukštąsias mokyklas ir tęsiant studijas. Taigi, galima sakyti, kad profesinės karjeros planavimą, o tuo pačiu ir profesinį pasirinkimą apsprendžia mokymosi rezultatai, o ypač baigiamųjų ar stojamųjų egzaminų rezultatai: gavus žemus egzaminų įvertinimus galimybė pasirinkti labiausiai trokštamą profesiją ar pakliūti į valstybės finansuojamas vietas yra minimali. Tačiau dabar neužtenka vien įstoti į universitetą. Reikia įvertinti, kokios yra galimybės susirasti darbo vietą ateityje, t.y. įvertinti pasirinktos profesijos perspektyvas ir teikiamas pragyvenimo galimybes.4. Savęs pažinimo aktualumas profesinei orientacijai ir karjerai
Žmogus pažįsta ne tik aplinkinį pasaulį, bet ir save patį, savo išgyvenimus, savąjį “aš“. Gebėjimas pažinti save vadinamas savimone, kuri pasireiškia gebėjimu pažinti, žinoti savo ypatybes, elgesį, vietą bei vaidmenį visuomenėje. Tai savižina (L. Jovaiša, 1981).
Profesinės karjeros planavime, norint sėkmingai prognozuoti savo ateitį, reikia pirmiausia pažinti save, nes tuo grindžiamas nuoseklus ir logiškas profesinio pasirinkimo procesas (Petrauskaitė R.,1996). Daugelis profesinio orientavimo ir profesinio konsultavimo specialistų teigia, kad profesinę karjerą reikia pradėti planuoti nuo savęs pažinimo. Geresnis asmenybės pažinimas padeda labiau suprasti save ir taip lengviau nustatyti, kokia darbo aplinka priimtinesnė ir kiek sėkmingai galės dirbti pasirinktoje srityje. Ne vienas autorius (Holland J.,1985, Petrauskaitė R.,1996) pabrėžia, kad geras savęs pažinimas yra labai svarbus tinkamos profesijos pasirinkimo veiksnys. Savo poreikių, ambicijų, tikslų, vertybių, gyvenimo filosofijos įvertinimas padeda jaunuoliui geriau suprasti, ko jis ar ji nori iš gyvenimo. Psichologų ir sociologų tyrimų duomenys rodo, kad jaunas žmogus turi gerai įsiklausyti į savo “noriu“ ir “galiu“ ir juos įvertinęs suderinti. Įvertinimas turi apimti asmens polinkius bei interesus, gebėjimus, individualias psichologines ypatybes, žinias, mokėjimus ir įgūdžius. Kitaip tariant, reikėtų siekti, kad pasirinktoji profesija atitiktų asmenybės individualias ypatybes. Galkytė H. (1977), atlikusi tyrimus, nustatė, kad savianalizė paaugliui padeda suvokti savo galimybes renkantis profesiją. Savianalizė – tai mokėjimas analizuoti savo tinkamumą tam tikrai profesijai, remiantis savęs pažinimu ir reikalavimais, kuriuos kelia profesija darbuotojui (Bartninkienė Z., Paurienė L., 1989).
B. Jatautaitės atlikto tyrimo duomenimis, mūsų jaunimas rinkdamasis profesiją, orientuojasi ne į savo individualias psichines savybes, bet daugiau į socialiai reikšmingas vertybes. Autorė priėjo išvadų, kad mokiniai nenumano apie psichologinius reikalavimus jų pasirinktai profesijai, didelė dalis moksleivių nesugebėjo savęs įvertinti arba teigdavo, kad savęs nepažįsta. Taigi, mokiniams pakankamai sunku savarankiškai rinktis profesiją dėl psichologinių žinių trūkumo (Jatautaitė B., 1993). Apie tai, kad moksleiviai prastai save pažįsta, pažymi ne vienas tyrinėtojas profesijos rinkimosi srityje: D. Super, atlikęs tyrimus, pastebėjo, kad vienuoliktų ir dvyliktų klasių moksleiviams būdingas menkas pasirengimas rinktis profesinę karjerą dėl asmenybės nesubrendimo, nepasitikėjimo savimi ir informacijos trūkumo. L. Jovaiša (1970) teigia, kad mokiniai, rinkdamiesi profesiją, dažnai neatsižvelgia į savo psichines ir fizines jėgas, – arba jas pervertina, arba nekreipia dėmesio.
Siekiant, kad profesinės karjeros planavimas netikėtai neužkluptų jaunuolių paskutinėse mokyklos klasėse, kai kurie autoriai siūlo, kad jau pradžios mokykloje vaikai žinotų apie ateityje galimą profesijos pasirinkimą, jo numatymo ir planavimo būdus. Jie mano, kad kuo ankščiau asmenybė įgyja savianalizės ir savęs pažinimo įgūdžių, tuo lengviau jiems adaptuotis gyvenime ir spręsti iškilusius sunkumus. Herr E.L. ir Cramer S.H. išskyrė vadinamuosius išgyvenimo įgūdžius, be kurių individas negalėtų sėkmingai veikti visuomenėje: savo privalumų ir trūkumų žinojimas, jų derinimas prie mokymosi ir profesinių tikslų, gebėjimas naudotis informacija ir protingai apsispręsti renkantis, savo asmeninės ir savigarbos pojūtis (Herr E. L., Cramer S.H., 1984).5. Asmenybės charakteristikų ryšys su profesine orientacija ir karjera
Plėtojantis diferencinei psichologijai, A.Anastazi ir J. Guilford padarė išvadą, kad visiems žmonėms būdingi individualūs skirtumai. Iš individualių skirtumų profesinei sėkmei, D. Super nuomone, reikšmingiausi yra gebėjimai, interesai ir asmenybės ypatumai, o R.Cattel ir J. Guilford teigia, kad tam tikri bruožai lemia profesijos sėkmę. Psichodinaminės teorijos atstovai (A. Roe ir kt.) svarbiausiu profesinio tinkamumo kriterijumi laiko asmenybės poreikių sistemą. Akivaizdu, kad ligi šiol nėra vienodų visiems priimtinų profesinio tinkamumo kriterijų.5.1. Savęs vertinimas
Su profesinės karjeros planavimu yra susijęs savęs vertinimas, nes jis laikomas viena svarbiausių asmenybės struktūros dalių, betarpiškai veikiančia žmogaus elgesį ir veiklą, o tuo pačiu ir profesijos pasirinkimą. Anot G. Valicko (1991), įvertinti save, reiškia susidaryti tam tikrą požiūrį į savo savybę ar poelgį, nustatyti tos savybės ar poelgio svarbą bei atitikimo laipsnį priimtoms elgesio normoms. Jei asmens savigarbai situacija gali kelti grėsmę, tai jį gali versti elgtis gynybiškai arba skatinti pasirodyti iš geresnės pusės. Profesijos pasirinkimo situacija ne vienam jaunuoliui gali pasirodyti grėsminga, ir tada jis gali atsisakyti tokio svarbaus sprendimo, išsigąsti, nuleisti rankas ir pan.
Lipkinos A.I. (G.Valickas, 1991) tyrimų rezultatai liudija, kad savęs vertinimas yra vienas pagrindinių faktorių, nulemiančių mokymosi sėkmę.
B. Helen pateikė, kad aukščiau save vertinantiems jaunuoliams sekasi geriau mokykloje. Tokie moksleiviai į mokyklinę veiklą žvelgia kaip į įveikiamą ir, jei ji sekasi, tai jiems tampa tarsi pastiprinimu. Taip pat jie jaučiasi atsakingesni už savo sėkmę arba klaidą, t.y. jiems dažniau būdingas vidinis kontrolės tipas (Helen B., 1980).5.2. Gebėjimai
Profesijos pasirinkimas, karjeros planavimas kaip visą gyvenimą trunkantis procesas šiuolaikinėje žinių visuomenėje tampa ypač aktualus dėl daugelio priežasčių. Pirma, darbo rinkos poreikių kaita darosi vis spartesnė. Žmonėms vis dažniau tenka keisti veiklos pobūdį. Svarbu tampa ne tik išlikti, bet ir būti konkurencingam bei sėkmingam darbo rinkoje. Kita vertus, žmogaus profesinis pašaukimas, t.y. gabumai tam tikrai veiklai išlieka pastovūs ir nekintantys.
Vadinasi, labai svarbu jau jaunystėje pasirinkti tokią profesiją, kuri labiausiai atitiktų prigimtinį profesinį pašaukimą. Šiuolaikinėje visuomenėje tai ne tik pats svarbiausias, bet ir pats sudėtingiausias uždavinys. Beje, sparti darbo rinkos poreikių kaita bei žinių tapsmas esmine sėkmės sąlyga konkurencija grįstoje rinkoje kelia naujus reikalavimus ir individų gebėjimams gauti tokių žinių, kurios leistų ne tik išlikti, bet ir laimėti. Taigi, esminiais gebėjimais žinių visuomenėje tampa tyrimo gebėjimai, kuriuos pasitelkus gaunamos fundamentaliojo arba taikomojo pobūdžio žinios. Bendravimo ir bendradarbiavimo gebėjimai, buvę svarbiausiais visuomenėje, nors ir išlieka aktualūs, nustumiami į antrą planą. Bendravimas ir bendradarbiavimas visuomenėje tampa tikslingas ir prasmingas tik tada, kai jis paremtas objektyviomis žiniomis. Vadinasi, galime daryti prielaidą, kad profesinės karjeros planavimo procese konsultavimo (kaip bendravimo ir bendradarbiavimo) gebėjimai tampa antraeiliai, o esminiais pasidaro tyrimo gebėjimai. Akivaizdu, kad norint padėti žmogui pasirinkti tinkamą profesiją ir jame sėkmingai konkuruoti darbo rinkoje, reikalingos tam tikros žinios ir tam tikri tyrimo gebėjimai tokioms žinioms gauti. Esminiais profesinės karjeros planavimo gebėjimais, pasak autoriaus, reikia laikyti profesinės karjeros tyrimų gebėjimus. Akimirksniu kyla klausimas, kokie gi tie gebėjimai? Koks jų turinys? (Pukelis K., 2002; Jovaiša L., 1999).
Profesijos pasirinkimas ir darbo rinkos poreikius atitinkantis karjeros planas yra sėkmingos profesinės karjeros prielaidos. Vis dėlto pirmoji prielaida – racionalus profesijos pasirinkimas – svarbesnė, nes suklydus profesijos pasirinkimo etape karjeros planavimas nebus sėkmingas – karjera bus planuojama toje profesinėje veikloje, kuri neatitinka žmogaus prigimtinių gabumų – jo profesinio pašaukimo. Svarbiausios karjeros planavimo gebėjimo sritys būtų: bendravimo ir bendradarbiavimo gebėjimai; mokymosi planavimo gebėjimai (mokymosi poreikių įvertinimas ir mokymosi planų parengimas, pagalba pasirenkant mokymosi institucijas); profesinio informavimo organizavimo gebėjimai; karjeros planavimo gebėjimai; profesinės karjeros tyrimų gebėjimai; įsidarbinimo planų rengimo ir įgyvendinimo gebėjimai. Tyrėjas K. Pukelis (2002) mini, kad karjeros planavimo gebėjimų ryšys su sėkminga karjera mažai tyrinėtas, todėl reikalingi papildomi tyrimai, kad būtų konkretizuoti ir pritaikyti darbo rinkos keliamiems reikalavimams ir poreikiams (Profesijos vadovas, 2003; Pukelis K., 2002; Jovaiša L., 1999).5.3. Interesai
Profesijos pasirinkimui nemažą įtaką turi interesai. Jie formuojasi gabumų, vertybių, savęs vertinimo, nuostatų pagrindu bei apibrėžia tai, ką žmogus mėgsta, ar ko nemėgsta, o kam abejingas. Interesai pradeda formuotis vaikystėje, paauglystėje ir gali keistis per visą gyvenimą. Svarbu, kad jaunuolio interesai būtų pakankamai išreikšti, kad galėtų juos pažinti. Tačiau vien tik interesai neapsprendžia profesinio pasirinkimo, jie gali nurodyti kryptį. Jaunuolis gali būti gabus vienai ar kitai veiklai, tačiau tuo nesidomėti arba domėtis dauguma dalykų, bet būti gabiu tik vienoje srityje. (Kregždė S., 1988).
Klasifikacija pagal profesinius interesus palengvina atpažinti asmens tinkamumą darbui, profesinę žmonių atranką, bet ji neorientuota į asmenybės savybes. Į jas orientavosi J. Holland ir teigė, kad priklausomai nuo sąveikos su konkrečia aplinka formuojasi asmenybės tipas, profesinis kryptingumas. Jis akcentuoja psichologinį veiksnį renkantis profesiją – individo charakteristikų visumą ir jų skirtumus bei įvairias profesijas, galinčias papildyti minėtas charakteristikas. Jis teigia, kad profesijos pasirinkimas – asmenybės išraiška per motyvaciją, žinias, galimybes, savybes, elgesį rodo, kaip asmenybė mąsto ir veikia. J. Holland mano, kad panašūs žmonės renkasi panašias profesijas, o pasitenkinimas darbu, stabilumas priklauso nuo suderinamumo tarp asmenybės ir darbinės aplinkos. Jis pateikia šešių asmenybių požiūrio į gyvenimą tipus, pagal kuriuos galima skirstyti asmenis ir darbines aplinkas. Žinant asmenybės tipą, galima nuspręsti apie profesijos pasirinkimą, pasiekimus, asmenybės kompetenciją, mokslinį ir socialinį elgesį:
• Realistinis (praktinis) tipas.Galimos profesijos–stalius,sunkvežimio vairuotojas, ūkininkas.
• Intelektualinis (tiriamasis) tipas.Galimos profesijos – psichologas, mikrobiologas, chemikas.
• Socialinis tipas. Galimos profesijos – konsultantas, dvasininkas, mokytojas.
• Konvencialus (normatyvinis) tipas. Galimos profesijos – buhalteris, redaktorius.
• Iniciatyvus (dalykinis) tipas. Galimos profesijos – teisininkas, vadybininkas, vadovas.
• Artistinis (meninis) tipas. Galimos profesijos – kompozitorius, dizaineris, redaktorius.
J.Holland mano, kad kiekvienas tipas ieško tokios aplinkos, kurioje gali išreikšti save, išbandyti savo gebėjimus kuo optimaliau. Tačiau nebūna vieno tipo žmonių, tipams priskiriamos savybės gali daugiau ar mažiau tikti kiekvienam žmogui. (Holland J.,1992; Jovaiša L.,1999). 5.4. Vertybės
Labai didelę reikšmę profesinės karjeros planavime turi profesinių vertybių arba vertybinių orientacijų žinojimas. Vertybės formuojasi įgimtų, o vėliau įgytų bazinių asmenybės struktūrų pagrindu. Nors vaikas perima savo tėvų bei visuomenės, kurioje gyvena tėvai, vertybes, tačiau dėl asmenybės unikalumo suformuojamos ir unikalios vertybės. Šios vertybės asmenybei bręstant įtakoja nuostatų formavimąsi. Mokyklą baigiantys jaunuoliai dažnai turi labai miglotą vaizdą apie savo vertybes, tačiau veikiami nuostatų pasirenka atitinkamas joms veiklas. Tuo būdu atitinkami objektai įgyja vertybinę prasmę, kas turi didelę atrenkamąją galią (L.Jovaiša, 1999., p.57). Taigi, vertybės formuojasi socializacijos procese. Iš pradžių jos remiasi šeimos, mokyklos, socialinės aplinkos suformuotais stereotipais. Taip profesija tampa įvairių poreikių realizavimo šaltiniu. B. Jatautaitei apklausus vyresnių klasių moksleivius, paaiškėjo, kad, pasirenkant profesiją, vienuoliktokams svarbu, kokias materialines privilegijas duos būsimas darbas (Jatautaitė B., 1993). Materialinę gerovę mini ir R. Petrauskaitės apklausti moksleiviai, tuo pačiu teigdami, kad jiems rūpi darbo patrauklumas, socialinės garantijos (galimybė susirasti darbą), profesijos prestižas visuomenėje, galimybė siekti karjeros, profesinio augimo perspektyva, pripažinimas (Petrauskaitė R., 1996). Renkantis profesiją, vertybinės orientacijos gali būti susijusios su profesiniu turiniu bei darbo pobūdžiu, bet neretai ir šalutiniai profesinės veiklos aspektai gali tapti dominuojančiomis vertybėmis (pvz., suteikiamas materialinis gerbūvis).
Cook (1993) teigė, kad vyrų ir moterų karjeros planai skiriasi. Jo samprotavimai remiasi požiūriu, kad vyrai ir moterys susikuria skirtingas profesinių pasiekimų orientacijas, kurios yra įtakojamos socialinių-kultūrinių normų. Vyrai labiau linkę apsibrėžti savo gyvenimo gaires, veiklą negu moterys. Taip pat jie dažniau siekia išsilavinimo, finansinio saugumo, prestižo ir valdžios. Burke (1996) savo darbe nagrinėdamas dalinio darbo, išėjimo iš darbo dėl vaiko auginimo ir pasitenkinimo karjera ryšį, rašo, kad daugelis moterų dėl karjeros spragų dažniau negu vyrai patiria nepasitenkinimą darbu ir karjera. Daugelis moterų savo karjerą pradeda planuoti vėlesniame amžiuje negu vyrai, joms dažniau reikia rinktis tarp šeimos ir karjeros (Cook, 1993; Burke, 1996).

5.5. Profesiniai poreikiai

Karjera negali būti planuojama stichiškai, nežinant individualių poreikių. Todėl būtina turėti informaciją apie karjeros pakopas, jas sąlygojančius veiksnius bei individo ir organizacijos poreikius. Skiriamos keturios jos pakopos: ankstyvoji, vidurinė, vėlyvoji ir išėjimas į pensiją (žiūrėti 1paveikslą). Priklausomai nuo to, kaip individai pereina šias pakopas, kinta jų užduočių poreikiai bei socialiniai – emociniai poreikiai. Individai, būdami skirtingose pakopose, turi tam tikrus poreikius ir motyvus. Individo vaidmuo organizacijoje taip pat priklauso nuo to, kuriame etape yra jo karjera.

1 paveikslas. Karjeros pakopos ir individo poreikiai (Sakalas A., Šalčius A.,1997).

Ankstyvosios karjeros pakopoje individai būna neryžtingi, jaučia nepasitikėjimą savo kompetencija. Ankstyvoji karjera yra labai svarbi. Ji turi esminę įtaką tolimesnei individo karjerai. Šiame etape išgyvenama daug nusivylimų, kai netinkamai suformuluoti darbo reikalavimai, darbo ir poreikių neatitikimas, neteisingas darbo įvertinimas ir pan. Labai dažnai karjerą pradedančių individų realiai atliekamas darbas neatitinka jų vilčių. Jie tikisi gauti atsakingas pareigas, o dažnai patikimas monotoniškas ir rutiniškas darbas. Tokiu būdu jie negali parodyti, ką sugeba, o iniciatyva netgi slopinama. Vadovas, siekdamas išlaikyti naujus darbuotojus, turi panaudoti ankstyvosios karjeros problemų neutralizavimo priemones: realiai ir aiškiai apibūdinti darbą, aiškiai suformuluoti darbo užduotis, priskirti globėją, didinti atliekamo darbo turiningumą ir. pan. (Sakalas A., Šalčius A.,1997).
Pradėdamas vidurinį karjeros etapą, individas tampa visiškai nepriklausomu, nuolatiniu darbuotoju. Jis gerai orientuojasi organizacijos veikoje ir yra suinteresuotas kilimu tarnyboje. Todėl būtina pateikti kuo daugiau naujų idėjų pasirinktoje veiklos srityje. Jei nepavyksta sėkmingai pereiti šios pakopos, jis neįgyja pasitikėjimo savimi. Šiuo metu kai kurie gali susidurti su karjeros ribos problema (tai tam tikra situacija karjeroje, kai sunku tikėtis paaukštinimo). Autorius mano, kad visi ankščiau ar vėliau susiduria su tokia problema. Vieni iš jų pasiekia šią ribą dėl to, kad netrokšta kilti į aukštesnes pareigas. Jie yra patenkinti turimomis pareigomis, stengiasi jas gerai vykdyti ir nenori prisiimti papildomos atsakomybės. Ieškoma alternatyvių pripažinimo priemonių. Tai gali būti ypatingos ir specialios užduotys, dalyvavimas aptariant įvairias idėjas, darbuotojų mokymas, perkvalifikavimas.
Vėlyvoji karjera pasiekiama ne visiems antroje pakopoje esantiems individams, nes dažnai užima vadovaujančias pareigas. Jie turi sugebėti daryti įtaką kitiems, būti lyderiais generuojant naujas idėjas, modeliuojant organizacijos struktūrą. Šioje pakopoje individai jau pradeda galvoti apie išėjimą iš organizacijos.
Išėjimas į pensiją dažnai žmonėms sukelia jausmą, kad jau viskas baigta ir prarasta. Čia svarbu planuoti, ką numato veikti toliau (Sakalas A., Šalčius A.,1997).6. Asmeninės kontrolės vaidmuo renkantis profesinį kelią
Jauno žmogaus gyvenime egzistuoja daug veiksnių, padedančių arba apsunkinančių jo apsisprendimą. Bet kaip šie veiksniai veikia, priklauso nuo žmogaus suvokimo. Tos situacijos, kuriose individą lydi nesėkmės, dažnai suvokiamos kaip nekontroliuojamos. Nekontroliuojamose situacijose išmokstama pasyvumo. Kaupiantis patyrimui, kai kontrolė mažėja, kartu mažėja ir pasitikėjimas savimi. A. Langer (1975) pabrėžė, kad kontrolės suvokimo laipsnis lemia žmogaus elgesį, nepriklausomai nuo objektyvių sąlygų (Suslavičius A., 1998). Vieni žmonės mano, kad jų pasirinkimai priklauso tik nuo jų pačių elgesio ir savybių, kiti – kad viską kontroliuoja išorinės, nuo žmogaus nepriklausančios jėgos. Tai vadinamoji subjektyvi įvykių kontrolė. J. Rotter pavadino tai kontrolės lokusu. Jis asmenybes skirstė į du tipus: vidinės kontrolės tipas arba internali asmenybė ir išorinės kontrolės tipas arba eksternali asmenybė (Pociūtė L., Bagdonas L. 1988). Žmonės, kurie vadovaujasi vidine kontrole, atsakomybę už savo gyvenimo rezultatus, įvykius priskiria paties savo gebėjimams, pastangoms. Kiti žmonės, kurie vadovaujasi išorine kontrole, savo gyvenimą sieja su atsitiktinumu, sėkme, likimu ar kitų žmonių įtaka.

Daugelis tyrimų parodė, kad vidinės kontrolės žmonės turi geresnius rezultatus mokykloje ir yra savarankiškesni ( Myers D.G., 2000). S. King (1989) atlikęs tyrimus, nustatė, kad merginų ir vaikinų kontrolės pobūdis nesiskiria. Kai kurie autoriai (Luzzo D.,1995) pabrėžė kontrolės pobūdžio vaidmenį jaunuolių profesiniame pasirinkime. Teigiama, kad kontrolės tipas lemia asmenybės efektyvumo suvokimą. Taigi, galima daryti išvadą, kad eksternalios asmenybės jaunas žmogus profesinio pasirinkimo atsakomybę priskirs likimui ar sėkmei, mažiau stengsis kurti alternatyvų ir jas įvertinti, labiau pasikliaus kitų žmonių pateiktomis alternatyvomis, nei internalios asmenybės žmogus. Tuo tarpu labai svarbu, kad profesinis pasirinkimas būtų laisvas, sąmoningas ir savarankiškas. Jei taip nėra, tai dažniausiai sekama kitų patarimais, kas stabdo gebėjimą suprasti ir įvertinti save, ir būsimą veiklą ateityje, t.y. profesinės karjeros planavimą.
Taigi, kaip matome, profesinės karjeros planavimas apima asmenybės pažinimą, gyvenimo planus, darbinę bei mokymosi patirtį, kurie savo ruožtu įtakoja profesijos pasirinkimą. Be abejo, be šių psichologinių veiksnių yra ir kitų, galinčių įtakoti profesinio pasirinkimo procesą, pvz., asmenybės akcentuacijos tipas, temperamentas, ego gynybiškumas ir t.t.7. Profesijų pažinimas arba profesinis informuotumas
Tinkamas profesinės karjeros planavimas, o tuo pačiu ir profesijos pasirinkimas laikomas toks, kuris paremtas žiniomis apie profesiją. Kiti autoriai žinias apie profesiją vadina profesiniu informuotumu. Čia įeina žinios arba informacija apie darbo turinį, aplinką, atlyginimą, būtiniausias psichofiziologines savybes, reikalingas pasirinktai profesijai. Svarbu turėti visapusišką informaciją apie ją ir žinoti, kaip ją gauti (Petrauskaitė R., 1996). L. Jovaišos (1970) atlikti tyrimai rodo, kad mokinių žinios apie besirenkančią profesiją buvo nepilnos, paviršutiniškos ir atsitiktinės, o kai kurie mokiniai visiškai nieko negalėjo pasakyti apie pasirinktos profesijos turinį. Kaip teigia kai kurie autoriai, būtent profesinio turinio žinojimas padeda mokiniui susidaryti modelį arba planą, pagal kurį numato, kokius dalykus geriau mokytis, kokias asmenybes ugdyti, kokioje veikloje dalyvauti, tačiau dažnai rinkdamiesi profesiją, jaunuoliai nežino būsimo darbo sąlygų, darbinės veiklos ypatumų, yra net mokinių, kurie renkasi ne būsimą profesiją ar specialybę, bet mokymosi įstaigą (L. Jovaiša, 1970; Z.Bartninkienė, 1989).
Mokinių profesinis informuotumas priklauso nuo daugelio įvairių pedagoginių, socialinių ir ekonominių veiksnių. Jį lemia ekonominių ir socialinių žinių kiekis, kurį mokiniai gauna mokykloje ir šeimoje, jį sąlygoja visuomenės informavimo priemonės (Z. Bartninkienė, 1989).
Renkama informacija apie profesijas turi savo tikslą arba funkciją moksleiviui, norinčiam pasirinkti profesiją. Ji gali sumažinti pasirinktų ir dar vis svarstomų profesijų skaičių, pakeisti stereotipinį, klaidingą profesijos vaizdą, remiantis ja, jaunuolis gali susikurti naują profesinę alternatyvą arba motyvuoti siekti pasirinktą profesinį kelią. Taip pat papildoma informacija gali palengvinti apsispręsti dėl pasirinkimo (Sears S. J., Gordon V. N.,1998).
Reikalingos informacijos kiekis ir tipas priklauso nuo individo turimos patirties. Jei asmuo neturi darbo patirties, tai informacijos rinkimas turėtų būti labai išsamus ir apie daugelį profesijų. Jei asmuo turi kokią nors darbo patirtį, tai informacijos rinkimas yra tik specifinėje srityje. Issacson (1977) nurodo, kad įvairūs šaltiniai suteikia specifinę informaciją apie profesijas: darbas pagal pasirinktą profesiją, reikalingas išsilavinimo lygis norint dirbti pagal pasirinktą profesiją, įsidarbinimo perspektyvos, profesijai reikalinga asmens kvalifikacija, darbo sąlygos ir pan. Yra įvairūs informacijos apie profesijas šaltiniai: literatūra, kompiuterizuotos informacinės sistemos (pvz.: internetas), garso-vaizdo medžiaga, pokalbis su darbuotojais, dirbančiais dominančioje profesijoje, tiesioginė darbo patirtis. Kaip nurodo kai kurie autoriai, nepaisant kompiuterizuotos informacijos plitimo įvairiose gyvenimo srityse, literatūra yra viena populiariausių naudojamų informacijos apie profesijas šaltinių. Vienas iš informatyviausių šaltinių – pokalbis su pasirinktos arba dominančios profesijos darbuotojais. Bendravimas darbo vietoje padeda gauti tokios informacijos, kokios jokioje literatūroje nerasi, taip pat leidžia palyginti su jau turima informacija. Darbo vieta gali atskleisti profesijos specifiškumą, darbo aplinką, sąlygas, taip pat padėti nuspręsti, ar tai tinka asmenybei. Taigi, tai – tiesioginis patyrimas. Kitas tiesioginis profesijos pažinimas – darbas artimoje pasirinktai profesijai veikloje arba apskritai darbo patirtis. Tai suteikia galimybę tiesiogiai pažinti darbo pasaulį ir jo keliamus reikalavimus, pajusti, ką reiškia būti darbuotoju. Taip pat galima užmegzti profesinius santykius, kurie gali jaunuoliui praversti ateityje ieškant darbo (Sears S. J., Gordon V. N.; 1998). Taip pat darbinę patirtį akcentuoja L. Jovaiša, kuris teigia, kad ji reikalinga asmens savivokai, o J. Krumboltz, akcentuodamas mokymosi proceso metu įgytą patirtį, pabrėžia, kad ji leidžia įgyti įgūdžius bei mokėjimus įvairių problemų sprendimui, tame tarpe ir profesinių (Jovaiša L.,1999; Mitchell L.K., Krumboltz J.,. 1990).
Neužtenka vien tik turėti informacijos, reikia mokėti ja pasinaudoti. Norint susikurti realų pasirinktos profesijos vaizdą, reikėtų turima informacija pasidalinti su profesinio orientavimo ar konsultavimo specialistais, kurie gali padėti nukreipti tam tikra reikalinga kryptimi (Sears S. J., Gordon V. N., 1998).
R. Petrauskaitės (1993) atlikti tyrimai parodė, kad Lietuvos jaunimas nevengia naudotis informaciniais šaltiniais. Kaip teigia moksleiviai, daugiausia informacijos gauna studijuodami profesinę literatūrą bei stebėdami specialias televizijos ir radijo laidas, taip pat dauguma yra stebėję profesijos atstovų darbą, kiek mažesnė dalis yra išbandžiusi jėgas artimoje profesijai veikloje (Petrauskaitė R., 1993).
Socialinio mokymosi teorijos atstovai teigia, kad individai rinksis tokias profesijas, kurios suteikia didesnes įsidarbinimo ar mokymosi galimybes. Jei individas turi darbo patirties toje profesijoje, kurioje renkasi, tai pasirinkimą gali lemti didesnės galimybės įsidarbinti. Taip pat individai rinksis tokias profesijas, kurias, jų manymu, jie atitinka (Mitchell L.K., Krumboltz J.D., 1990).8. Profesinės karjeros galimybės, karjeros planavimo psichologiniai ir organizaciniai ypatumai
Daugelis autorių išskiria įvairius psichologinius ir organizacinius veiksnius, turinčius įtakos darbuotojo karjeros planavimui, profesinei karjerai. Individas, siekdamas savo karjeros tikslų, sudaro karjeros planą ir turi daugiau galimybių tuos tikslus pasiekti. Kryptingai organizuodamas karjerą, individas turi daugiau galimybių patirti pasitenkinimą, kopdamas karjeros laiptais. Karjeros plane numatomi atitinkami tarpiniai tikslai. Suvokęs ir pasiekęs tikslus, individas turi galimybę patirti pasitenkinimą pasiektais rezultatais. Toks pasitenkinimas didina individo pasitikėjimą savimi ir pasireškia kaip darbinės veiklos motyvuojantis veiksnys (Sakalas A., Šalčius A.,1997).
Pasak A. Sakalo, V. Šilingienės, kiekvieno žmogaus karjeros supratimas yra individualus ir tikrai ne visi trokšta užimti aukštas vadovaujančias pareigas. Vadinasi, organizacijoje negali būti sukurta ir visiems darbuotojams taikoma viena karjeros planavimo strategija. Todėl palaipsniui karjeros planavimo ir formavimo iniciatyva perduodama patiems darbuotojams. Tuo tarpu organizacijos užduotis – visapusiškai paremti darbuotojus, siekiančius karjeros, suteikti reikiamą informaciją bei apmokymą. Tačiau už galutinę savo karjeros sėkmę atsakingi tik jie patys. Tokia pozicija yra prasminga, nes visada atsiranda darbuotojų, kuriuos visiškai patenkina jų užimamos pareigos ir atliekamas darbas. Jų nereikia versti sudarinėti profesinio tobulėjimo planų, tik būtina informuoti apie papildomas galimybes, kurios atsivertų, jeigu jie panorėtų planuoti tolesnę savo karjerą (Sakalas A., Šilingienė V., 2000, p. 145). 1 lentelėje pateikiamas karjeros planavimo funkcijų pasiskirstymas tarp darbuotojo ir organizacijos.

Karjeros formavimas Darbuotojas Organizacija
Atsakomybė Prisiima atsakomybę už individualų karjeros formavimą Prisiima atsakomybę už sąlygų darbuotojo tobulėjimui sudarymą
Informacija Gauna informaciją per savianalizę ir duomenų rinkimą:
ką aš mėgstu?
kokios mano stipriosios ir silpnosios savybės?
kur aš noriu pasukti? Suteikia atspindinčią realybę informaciją:
kaip vadovas vertina darbuotoją?
kaip kiti vertina darbuotoją?
kokia yra reali situacija?
Planavimas Sudaro individualų karjeros planą Padeda darbuotojui įvertinti planą
Veikla Rodo iniciatyvą, vykdydamas plano užduotis Teikia konsultacijas ir informaciją apie tolesnes galimybes

2 paveikslas. Darbuotojo ir organizacijos vaidmuo formuojant darbuotojo karjerą (Sakalas A., Šilingienė V., 146 p.)

Taigi, karjeros planavimą įmonėse reikia organizuoti dviem pagrindinėmis kryptimis: darbuotojas turi pats individualiai planuoti savo karjerą; organizacija turi organizuoti darbuotojo individualios karjeros rėmimą, sudaryti įvairias karjeros planavimo programas.
Pasak E. Leonaitės, darbuotojo sėkmingos karjeros perspektyvos bus tada, kai jis turės pakankamai informacijos apie skirtingas karjeros galimybes ir darbo vietas. Reikėtų žinoti:
• kokios žinios ir kokie sugebėjimai reikalingi siekiant sėkmės naujoje darbo vietoje;
• kokios yra svarbiausios darbo užduotys;
• darbo sąlygos (darbo laikas, darbo aplinka, streso lygis);
• atlyginimas;
• galimybės tobulėti;
• organizacijos perspektyvos (Leonaitė E., 2003).
Organizacijoje, kurioje yra sudarytas karjeros planas, darbuotojas gali suvokti, kokiomis kryptimis jis gali plėtoti savo karjerą, atsirinkti jam geriausiai tinkančius variantus, išanalizuoti, ko reikia jai realizuoti. Žinant savo polinkius, gabumus, veiklos motyvus, asmeninio gyvenimo ir profesinės veiklos tikslus, galima pradėti individualios karjeros plano sudarymą (Sakalas A., 1997). Taigi, sėkmingas karjeros planavimas organizacijoje padeda (Sakalas A., Šilingienė V., 2000):
 patenkinti darbuotojų potencialo ugdymo ir profesinio augimo poreikius;
 užtikrinti pastovų kvalifikuotų specialistų skaičiaus didėjimą;
 efektyviai panaudoti darbuotojų galimybes;
 suformuoti darbuotojų pasitikėjimą savo jėgomis;
 atsirasti pagarbiems santykiams tarp organizacijos vadovybės ir pavald.inių.

Profesinės karjeros planavimas apima darbuotojo horizontalaus ir vertikalaus judėjimo organizacijoje arba organizacijose nuo įsidarbinimo iki atleidimo momento organizavimą. Darbuotojas turi žinoti ne tik apie perspektyvas, apimančias trumpalaikį ir ilgalaikį laikotarpį, bet ir kokių rodiklių jis turi pasiekti tam, kad tikėtis paaukštinimo.
Kaip matome, profesinės karjeros planavimas yra nepaprastai sudėtingas procesas, įtakojamas daugybės išorinių ir vidinių veiksnių. Šiame procese jaunas žmogus atsiduria pirmą kartą. Taip pat tai pirmas žingsnis į suaugusių pasaulį.
IŠVADOS
1. Profesija ir karjera – tai socialiniai ir psichologiniai reiškiniai, turintys giminingų sampratų, kurios visos apima žmogaus asmenybės charakteristikas kaip gebėjimai, interesai ar vertybinės orientacijos. Pagrindinis šių sampratų skirtumas, kad profesijos pasirinkimas dažniausiai vienkartinis momentas, o karjera – trunkantis visą asmens gyvenimą.
2. Profesijos ir karjeros reikšmė aktualėja, tai tampa svarbiausiu žmogaus gyvenimo procesu, kurio metu priimamas sprendimas, įtakosiantis visą jo tolimesnį gyvenimą –pasirinkama profesija, o tuo pačiu ir būsimas darbas, kuris turėtų suteikti pasitenkinimą gyvenimu, savimi, apspręsti gyvenimo stilių ir laisvalaikį, draugų ratą, padėtį visuomenėje.
3. Profesinės karjeros pasirinkime, norint sėkmingai prognozuoti savo ateitį, reikia pirmiausia pažinti save, nes tuo grindžiamas nuoseklus ir logiškas profesinio pasirinkimo procesas.
4. Profesinės karjeros galimybės priklauso nuo dviejų pagrindinių dalykų: nuo žmogaus gebėjimo rinktis, ieškoti informacijos, pasinaudoti teikiamomis galimybėmis bei nuo organizacijos arba organizacijų darbuotojų motyvavimo sistemos, pasirengimo suteikti galimybę darbuotojui realizuoti save. Renkantis profesiją, planuojant karjerą svarbiausiomis asmenybės charakteristikomis galima būtų skirti pasitikėjimą savimi, tyrimų gebėjimai.Literatūra
1. Bartninkienė Z., Paurienė L. Padėkime mokiniams pasirinkti profesiją. Kaunas, 1989. 120p.
2. Cook E.P. The Gendered Context of Life: Implications for Womens’s and Men’s Career-Life Plans. Career Development Quarterly, 1993, Vol. 41, Issue 3, P. 227 – 238.
3. Diržytė A., Klimantavičiūtė L., Jakimavičienė V. Karjeros pradžiamokslis. Vilnius. 2004.
4. Galkytė H. Mokinių sugebėjimo analizuoti savo galimybes, renkantis profesiją, ugdymas. Vilnius, 1977.
5. Herr E. L., Cramer S.H. Career Guidance trough the Life Span. Boston, Toronto, 1984.
6. Jatautaitė B. Profesinio orientavimo ir reorientavimo problema // Acta paedagogica Vilnensia. 1991. Nr. 1. P. 159 – 164.
7. Jatautaitė B. Vyresniųjų moksleivių apsisprendimo sunkumai ir trukumai // Acta paedagogica Vilnensia. 1993. Nr. 2. P. 160 – 174.
8. Jovaiša L. Asmenybė ir profesija. Kaunas, Šviesa, 1981. 247 p.
9. Jovaiša L. Mokinių parengimo rinktis profesiją pagrindai. Vilnius, 1978. 382p.
10. Jovaiša L. Profesinio konsultavimo psichologija. Vilnius, 1999. 151p.
11. Kregždė S. Profesinio kryptingumo formavimosi psichologiniai pagrindai. Monografija, Kaunas, 1988. 144p.
12. Kučinskienė R. Ugdymo karjerai metodologija. Klaipėda. 2003
13. Kлимов E. A. Психология профессионального самоопределения. Изд – во “Феникс“, Растов-на-Донy, 1996. P. 509.
14. Leonaitė E. Karjeros užkulisai // Personalo vadyba.- 2003, Nr.2, p. 54.
15. Luzzo D.A. Gender differences in college students’ career maturity and perceived barriers in carrer development. Journal of counseling and development, 73(3), 1995. P. 301 – 310.
16. Mitchell L. K., Krumboltz J. D. Social Learning Approach to Career Decision Making: Krumboltz’s Theory // Brown D., Brooks L. L. (Eds.) Career Choise and Development: Applying Contemprorary Theory to Practice, 1990.
17. Myers, David G. Psichologija. Kaunas, 2000. P. 498.
18. Petrauskaitė R. Profesijos pasirinkimo racionalumas kaip psichopedagoginė problema // Acta paedagogica Vilnensia. 1993. Nr. 2. P. 197 – 205.
19. Petrauskaitė R. Psichopedagogika profesijos pasirinkimui. Vilnius, 1996. 140 p.
20. Pociūtė L., Bagdonas L. Eksternališkumo – internališkumo skalė // Psichologija, 1988, Nr. 8. P. 105-122.
21. Profesinės karjeros vadovas. “Solertija”,Vilnius,1998.
22. Psichologijos žodynas. Vilnius, 1993. 368p.
23. Pukelis K. Karjeros projektavimo gebėjimai žinių visuomenėje:nauji iššūkiai profesiniam konsultavimui ir karjeros planavimu //Profesinis rengimas: tyrimai ir realijos, VDU leidykla, 2002, Nr.6
24. Sakalas A., Šalčius A. Karjeros valdymas. Kaunas, Technologija, 1997.
25. Sakalas A., Šilingienė V. Personalo valdymas. Kaunas. 2000.
26. Sears S. J., Gordon V. N. Building Your Career. A guide to your future. NJ: Prentice Hall, 1998. 179 p.
27. Sekaran U. Factors influencing the quality of life in dual-career families. Journal of Ocupational Psychology, 1983, 56, 161 – 174.
28. Valickas G. Asmenybės savęs vertinimas. Vilnius, 1991. 91p.
29. Žukauskienė R. Raidos psichologija. Vilnius, 1994.
30. Suslavičius A. Socialinė psichologija. Vilnius, 1998. P. 152 – 154.

Leave a Comment