Pedagogo vaidmuo

by

TURINYS

IŽANGA……………………………………………………………………….3

PEDAGOGO SAVYBĖS…………………………………………………………4

ORGANIZACINĖ VEIKLA………………………………………………………6

KLASĖS VADOVO VAIDMUO…………………………………………………..8

PAGRINDINIAI KLASËS VADOVO DARBO PRINCIPAI 8TESTINUMO PRINCIPAS 9PERIMAMUMO (PIRMUMO) PRINCIPAS 9ĮVAIRUMO PRINCIPAS 10KONFIDENCIALUMO PRINCIPAS 10ASMENIŠKUMO PRINCIPAS 11TEISINGUMO PRINCIPAS 11UGDYMAS, KAIP KULTŪROS PRIEŽASTIS…………………………………….13

IŠVADA………………………………………………………………………14

LITERATŪRA…………………………………………………………………15

ĮŽANGA

Šiandien mūsų visuomenė ir mokykla labai keičiasi, ieškoma naujų kelių įgyvendinti vis spartėjančiai švietimo reformai, kurios pagrindinis tikslas – savarankiška, jau mokykloje save kūrybiškai išskleidžianti asmenybė. Todėl kiekvienam mokytojui keliami nauji ir vis didesni reikalavimai. Mūsų mokytojui būtina mokytis dirbti naujomis sąlygomis.Svarbiausia mokytojo paskirtis – išskleisti žmogaus prigimtyje glūdintą kūrybinį nusiteikimą. Šis tikslas nėra lengvai pasiekiamas, nes žmogaus prigimtis yra prieštaringa, joje glūdi ne tik gėrio, bet ir blogio pradmenys.Mokytojas turėtų padėti mokiniams pažinti save, įgyti bendravimo įgūdžių, plėtoti savo kūrybiškumą, priimti ir įtvirtinti save, kaip unikalią ir originalią asmenybę. Darbo su mokiniais metodai suteikia laisvę mokinių mintims, veiksmams, provokuoja įvairius, individualius atsakymus, moko gerbti draugų idejas, skatina savarankišką požiūrį.

PEDAGOGO SAVYBĖS

Pedagogo savybes galima suskirstyti į prigimtines ir įgyjamas. Iš prigimtinių savybių svarbiausios dvi: meilė vaikams ir pakantumas. Jei vaikai tau nemieli, jei esi nepakantus jiems, jeigu netraukia prie jų, neik į pedagogus, nors pasirengęs ir daug ko gražuas galėtum pedagoginėje veikloje sumanyti; dėl meilės, pakantumo vaikams stokos nepavyks bendrauti ir įgyvendinti sumanytų planų.Ir turėdamas meilės ir pakantumo vaikams ne kiekvienas sugeba bendrauti su skirtingų amžiaus tarpsnių ugdytiniais: vieniems geriau sekasi su vaikais, kitiems su paaugliais, dar kitiems – su vyresniais. Su skirtingais dirbant reikia skirtingo pasirengimo, bet širdies trauka – svartbiausia.Be prigimtinių savybių, sąlygojančių bendravimą su ugdytiniais, paminėtini ir temperamento vyraujantys bruožai: manytume, kad melancholikui, flegmatikui bendrauti sekasi sunkiau.

Meilės nereikia primygtinai demonstruoti; demonstruojama meilė dažnai esti veidmainiška. Ta vaikai labai greitai perpranta. Meilės vaikams gali ir nerodyti, tik turėk ją, tai patys vaikai pamatys.Įgyjamas savybes pedagogas gauna per išsimokslinimą ir patyrimą, t.y. per pedagoginį pasirengimą. Per išsimokslinimą įgytas savybes galėtume išskirti į dvi grupes: bendražmogiškąsias ir profesines.Bendražmogiškosios savybės tai – dorovingumas, dvasingumas, intelektualumas.Profesinës savybės:1. Suprasti savo veiklos pedagoginę prasmę.2. Pažinti ugdytiną ir suvokti mokyklos vaidmenį tarp kitų ugdymo institucijų.3. Žinoti ugdymo tikslą, sudėtines dalis ir tuo grįsti pedagoginę veiklą.4. Žinoti auklėjamosios ir mokomosios veiklos tikslus ir metodiką.

Per pedagoginį patyrimą reikia įgyti atitinkamų mokëjimų:1. Mokėti analizuoti ugdomąją: apibūdinti jo fizinį, psichinį ir socialinį išsivystimą, jausti jo būsenas, vidinį pasaulį; nustatyti grupės išsivystymo lygį, vyraujančias nuomones, santykius. Mokėti nustatyti kitų ugdymo klaidas ir jė priežastis.2. Mokėti planuoti ugdomąją veiklą: nustatyti ugdymo uždavinius, grupės ir kiekvieno nario mokymosi galimybes, reikalingas priemones.3. Mokėti parinktio tinkamiausius mokymo, lavinimo ir auklėjimo būdus ir sugebėti juos kūrybiškai panaudoti.4. Mokėti priderinti savo nuotaiką, aprangą, elgseną prie grupės.5. Įvaldyti pedagoginį psichikà: išmokti pedagoginio takto, sugebėti vertinti ugdytinių nuotaikas ir nukreiptri jas norima linkme, matyti kikvieną grupėje, sudaryti džiaugsmingą ir kūrybingą darbo nuotaiką, greitai susiorientuoti konfliktinėse situacijose ir rasti išeitį, raiškiai ir emocionaliai kalbėti.Šie pedagoginio patyrimo pradmenys remiasi pedagoginiu išsimokslinimu ir įgyjami per pedagogines praktikas. Vėliau, pedagoginį darbą dirbant, jie tobulėja (gali ir netobulëti, jei pedagogas to nesiekia). [5]

ORGANIZACINĖ VEIKLA

Labai reikšminga pedagogo darbo sritis – organizacinė veikla. Pedagogo darbo organizacinė veikla specifiška dėl mokinių amžiaus ir dėl to, kad mokytojui tenka dirbti ir su kolektyvu, ir individualiai su kiekvienu mokiniu bei tėvais, globėjais, artimaisiais, visais, turinčiais įtaką vaikų auklėjimui.

Pirmoji sėkmingo pedagogo darbo sąlyga – savo veiklos organizavimas. Mokytojui kiekvienu atveju reikia nuodugniai apgalvoti, kaip jis organizuos pamoką, auklėjimo renginius: kaip tikrins mokinių žinias, pateiks naują medžiagą, sutelks mokinių dëmesį, sieks drausmės ir pan.Kartu jis privalo apmąstyti ir ne tik savo veiklą, bet ir galimą mokinių reagavimą, elgseną.Sudėtingiausias uždavinys – organizuoti mokinių veiklą, apimančią visas pagrindines žmogaus veiklos sritis: pažinimą, mokymąsi, darbą, bendravimą, žaidimus. Sėkmingai organizuoti veiklą dažniausiai trukdo ribotas pedagoginio darbo turinio supratimas: dėstyti mokymo medžiagą, klausinėti, rašyti pažymius, bausti ir skųsti mokinius tėvams bei administracijai. Pagrindinė klaida yra ta, kad pamirštama, o kartais ir ignoruojama svarbiausia sėkmingo pedagoginio darbo sąlyga – skatinti pačių mokinių veiklą.Visų pirma reikia mokinius pažinti: žinoti polinkius, gebėjimus, interesus, požiūrį į darbą, mokymąsi, žmones. Tik tada mokytojui pavyks sėkmingai organizuoti jų veiklą – teisingai parinkti lyderius, suburti klasės kolektyvą ir t.t.Jauniems mokytojams dažnai nesiseka dėl to, kad jie dar nepekankamai pažindami mokinius, negali jų teisingai vertinti. Toks mokytojas “sunkiais” laiko visų pirma judrius, aktyvius, smalsius vaikus, tačiau, kurie kartasi trukdo ir jam. O jeigu tokiam klasės vadovui – mokytojui stinga pedagoginio tolerantiškumo, įžvalgumo, jeigu jis neįstengia suprasti tokių mokinių, bei jų įtakos visai klasei, “pramuštgalviai” jam tampa “krislu akyje”, prieš juos impulsyviai nukreipiama visa ugnis. Tada mokytojas netenka aktyviausios kolektyvo dalies paramos, ir jam sunkiai sekasi įgyvendinti pedagoginius užmojus visoje klasėje. Tik organizacinis sumanumas, apdairumas, santūrumas taip pat komunikaciniai sugebėjimai padės išvengti tokios klaidos.Pedagoginio darbo sėkmė daug priklauso ir nuo ryšių su tėvais, nes labai svarbu, kad mokytojo, klasės vadovo reikalavimus, mokymo ir auklėjimo procese jie visokeriopai ir kuo aktyviau remtų. Palaikant iuos ryšius taip pat reikia nemažai organizacinių mokytojo pastangų, išradingumo. Kaip siekti glaudžių ryšių su tėvais, kokias progas geriau išnaudoti; kada kalbėti tėvams apie jų vaiko teigiamas savybes, pastangas bei elgsenos poslinkius, o kada, kokiomis aplinkybėmis ir kaip atsiliepti apie jų atžalą neigiamai, kaip ugdyti vaiko pagarbą tėvams, arba šiems parodyti, kaip mokytojai, klasės vadovas, mokiniai gerbia jų sūnaus, dukros darbą, pastangas, laimėjimus – toks mokyklos ir šeimos bendradarbiavimo organizacinės veiklos turinys.
Reikia pabrėžti, kad pedagogui organizacinųje veikloje būtinas profesinis stabilumas. Svarbiausia jo funkcija – ugdyti besiformuojančią vaiko asmenybę, skatinti jo pozityvią veiklą, padėti atsiskleisti jo sugebėjimams. Pedagogas, aktyvus organizatorius, turi saugotis, kad be atodairos neprimestų savo požiūrio. Per didelis jo aktyvumas gali nustelbti mokinius, sukelti jė pasyvumą, abejingumą. [4]KLASĖS VADOVO VAIDMUOKlasės vadovo uždavinys – ugdyti klasės, su kuria dirbama, bendruomenę. Pagrindinis tikslas – mokinių socialinės kompetencijos ugdymas ir vaiko socializacijos proceso garantija. Klasės vadovas turi integruoti klasę į mokyklos bendruomenę, jo uždavinys – mokytojų ir mokyklos vadovų darbo, mokyklos, tėvų ir šeimos tikslų koordinavimas, tiesioginis darbas su mokiniais. Klasės auklėtojo kompetencija šių santykių kūrimas ir koordinavimas:§ mokinys-mokinys,§ mokinys-mokytojas,§ mokinys-mokykla,§ klasė-mokytojai,§ klasė-klasė,§ klasė-mokykla,§ tėvai-tėvai,§ tėvai-mokytojai,§ tėvai-mokykla.PAGRINDINIAI KLASĖS VADOVO DARBO PRINCIPAI

Gali būti išskirta daugiau principų, tačiau paminėsime šešis:1. tęstinumo;2. perimamumo (pirmumo);3. įvairumo;4. konfidencialumo;5. asmeniškumo;6. teisingumo.TĘSTINUMO PRINCIPASŠio principo realizavimas labiausiai susijęs su pagrindiniu gyvenimo faktoriumi – laiku. Tęstinumo principas reikalauja kaip galima daugiau laiko praleisti su klase, jeigu siekiama realizuoti sudėtingus tikslus ir daryti didesnę įtaką mokiniams. Laikas – sąlyga geriau pažinti vienam kitą, sukurti pasitikėjimu grindžiamus glaudžius santykius.PERIMAMUMO (PIRMUMO) PRINCIPASŠio principo realizavimas susijęs su autoritetų subordinacija, solidarumu, kuris pasireiškia bendrų tikslų supratimu ir bendradarbiavimu. Pirmiausia mokykla perima vaikus iš tėvų. Mokyklos ir tėvų bendradarbiavimas yra būtina sąlyga efektyviam vaikų ugdymui. Tėvų autoritetas vaikui yra pirminis. Šeimos vertybės tampa pirminėmis vertybėmis. Mokytojo, vadovo autoritetai yra formalūs. Šiuos autoritetus išmokstama vertinti tada, kai mokytojai, vadovai yra gerbiami ir reikšmingi. Ugdant vaiką labai svarbu visais būdais stiprinti tėvų autoritetą. Niekada nederėtų kelti vaiko abejonių dėl būtinumo pripažinti tėvų autoritetą, kai šeimos vertybės susvyruoja. Priešingu atveju galime sugriauti jau susiformavusią vaiko vertybių sistemą.

Šiuolaikinë pozityvi nuostata yra ta, kad tėvai pajėgia būti geri, kai jiems suteikiama atitinkama pagalba. Tokią pagalbą gali suteikti ir klasės vadovai, sukūrę pozityvius santykius. Taip stiprinamas mokyklos ir mokytojo autoritetas. Pripažindami tėvų autoritetą, pedagogai sudaro sąlygas mokytojo autoritetui šeimoje pripažinti.ĮVAIRUMO PRINCIPASŠis principas visada buvo labai reikšmingas ir niekas nediskutuoja dėl mokymo ir ugdymo proceso įvairovės būtinumo. Tačiau įvairovė dažniau suprantama kaip turinio ir formos įvairovė todėl atkreipsime dėmesį į komunikacijos įvairovę. Kad geriau suprastume problemą, pamąstykime apie mokyklos klasių fizinę erdvę t.y. aplinką, kurioje išsidėsto mokiniai ir mokytojas. Fizinė aplinka turi įtakos komunikacijos pobūdžiui. Dažniausiai viskas yra organizuojama tradicinėje erdvėje. Tuo atveju komunikacinė struktūra yra vienoda – vienpusė komunikacija tarp autoriteto (mokytojo, pranešėjo ir pan.) ir klausytojo. Organizuojant klasės valandėles, tëvų susirinkimus ar kolegų pasitarimus, vertėtų pamąstyti apie kitokius komunikacinių struktūrų variantus. Štai keletas pavyzdžių:Ratas – pati demokratiškiausia komunikacinė struktūra. Visi sėdi ratu ir gali matyti daugelį grupės narių, turi galimybę iš eilės pasisakyti. Tokią diskusiją nesunku organizuoti ir valdyti.Opozicinė struktūra. Labiausiai tinka tada, kai grupė pasidalija į dalis, jos nariai prieštarauja vieni kitiems. Darbas mažomis grupelėmis. Ši struktūra labiausiai tinka bendravimo įgūdžiams lavinti.Kiekvienu atveju reikėtų pagalvoti, kur atsiduria mokytojas (lyderis), ar jis dalyvauja kaip organizatorius ir autoritetas, kaip stebėtojas, ar kaip lygiateisis dalyvis ir atlieka tą patį, ko pats reikalauja iš moksleivių, tėvų, kolegų.KONFIDENCIALUMO PRINCIPASŠis principas yra tiesiogiai susijæs su pedagogo etika ir reikalauja atkreipti dėmesį į informaciją, susijusią su konkrečiu asmeniu. Ta informacija iš dalies turi būti išlaikyta paslaptyje. Reikia įsisamoninti pasiketimo informacija ribas. Klasės vadovai gali labai daug žinoti apie mokinio ir jo šeimos problemas. Todėl būtina galvoti, kaip apsaugoti visa tai nuo nereikalingų interpretacijų ir informacijos iškraipymų. Neatsakingas pasikeitimas informacija gali pakenkti mokytojo ir mokyklos reputacijai, sužlugdyti pasitikėjimą, užkirsti kelią atvirumui. Kita vertus, būtina mokyti mokinį spręsti savo problemas ir pasitikėti savo jėgomis tai darant, ugdyti mokinių atsakomybę už savo gyvenimą, elgesio pasekmes, sprendimus ir jų rezultatus. Būtina sukurti pasikeitimo informacija sistemas, kad būtų garantuotas informacijos konfidencialumas. Reikėtų daugiau tartis: a) kam ir kokios informacijos reikia; b) kokiu būdu ji gali būti perduodama; c) kada, apie ką ir kam būtina pranešti atitinkamą informaciją; d) kada galima ir reikia išlaikyti ją paslaptyje.
ASMENIŠKUMO PRINCIPASŠis principas realizuojamas bendravimu mokykloje ir reikalauja žvelgti į savo partnerius, kaip asmenis. Mokinio vaidmuo yra labai svarbus, bet yra ir daugiau vaidmenų, kuriuos reikia atlikti (sūnaus, dukters, draugo, brolio, sesers, kolegos ir t.t.). kiekvienas mokinys, mokytojas, tėvas yra asmuo. Suvokdami žmogų kaip asmenį, galime ją geriau pažinti ir įvertinti, kaip jis atlieka savo vaidmenis. Bendraudami asmeniškai (pvz. kreipdamiesi vardais), sugebėsime labiau vienas kitą vertinti, atskleisti gerąsiais, o ne blogąsias savybes. Asmeninis bendravimas padeda kurti mokytojų tarpusavio santykius, rasti bendrą kalbą su tėvais, mokiniais ir mokyklos vadovais. TEISINGUMO PRINCIPASŠis principas turi labai daug aspektų, pabrėžime vertinimą ir atsakomybę. Vertinimas labai reikšmingas mokymo procese ir reikia nuolat tobulinti ir įvairinti vertinimo formas, kriterijus. Daug problemų iškyla vertinant mokinius pažymiais. Tačiau pažymys – tai tik vienas vertinimo būdų, labai formalus ir griežtas, menkai formuojantis vertingumo jausmą, svarbų saviugdos ir mokymosi stimulą. Taip yra dėl to, kad pažymys, kaip vertinimo būdas yra perdaug sureikšmintas. Mokykla nepuoselėja įvairių vertinimo formų. Vertinimo fenomenas labai susijæs su giliu asmenybës pažinimu. Mokytojai, dirbdami kartu, galėtų sukurti tokias vertinimo sistemas, kurios būtų ne tik tradicinųs, universalios, bet ir labai individualizuotos, paliestų kiekvieną, būtų orientuotos ne vien į daugumą, bet ir į atskirą mokinį.Atsakomybës ugdymas – viena sudėtingiausių pedagoginio darbo problemų. Mokytojai dažnai kenčia nuo perdaug plataus atsakomybės supratimo. Mokiniai dažniausiai nesijaučia atsakingi už savo rezultatus. UGDYMAS, KAIP KULTŪROS PRIEŽASTISKiekvienas žmogus, kiekviena tauta nori ir siekia būti kultūringa. Kur glūdi kultūros priežastys? Kur jos varomosios jėgos? Pasak A.Maceinos “Kultūra yra žmogiškoji kūryba, suprasta: a) vidinio nusiteikimo, b) paties veiksmo, c) viršinių išdavų, bei jų organizacijos prasme”.
Mokytojo veikla yra ypatinga tuo, kad ji kuria žmogų kaip kūrėją. Ugdymas yra žmogaus kūrimas, lemiantis jo vidinio nusiteikimo kurti mąstą ir turinį. Neugdomo žmogaus kūrybinis nusiteikimas beveik visiškai neišsiskleidžia. Vadinasi, ugdymas yra kultūros pažangos variklis, jos priežastis, o kūrybinis nusiteikimas – kultūros sąlyga.Ugdymas yra kultūros priežastis todėl, kad jo dėka potencialus žmoguje glūdintis prigimtinis kūrybinis nusiteikimas yra išvystomas. Jis tampa veiksmingas, t.y. pajėgus kurti – perkeisti save ir pasaulį. Fr. V. Fliosteris ne be pagrindo pabrėžia, kad “kultūra, tai žmogaus viešpatavimas savo prigimčiai”.Sudėtingėjant žmonijos kūrybinei veiklai sudėtingesnis darysis ir švietimas. žmogus, išlavinęs jo dėka savo protines ir fizines galias vienoje iš visuomeninės veiklos sričių, galės įsijungti į bendrą visuomeninę kūrybą. Norintys efektyviai pasinaudoti švietimo teikiamomis paslaugomis ir įgyti vieną ar kitą profesiją, turės disponuoti vis labiau išvystytomis dvasinėmis ir fizinėmis galiomis. Vadinasi, ugdymo, kaip kultūros priežasties, reikšmė, vystantis žmonijai, nuolatos augs. Čia prasme ugdymas ir yra kultūros priežastis.IŠVADAAuklėjimas, kaip sudėtinė socializacijos proceso dalis, veiksmingai keičia asmenybės moralines nuostatas, jos visuomenine sąmone. Pastarosios pagrindu formuojama elgsena. Šis sudėtingas procesas turi savo logiką: žinios apie moralines vertybes turtina individo sąmonę, intelektų; virtusios įsitikinimais bei įpročiais, kaip stabilesnėmis žmogaus sąmonės savybėmis, labai lemia jaunuolio elgseną. Auklėjimo principai, griežtai nereglamentuodami pedagogo veiklos, moralinių, estetinių, fizinių savybių ugdymo procesą sukonkretina, galima išvengti daugelio auklėjimo klaidų, per trumpą laiką padeda įgyti šios veiklos įgūdþių. Auklėjimo proceso etapų, auklėjimo principų žinojimas sudaro sąlygas perprasti, bei taikyti konkrečius auklėjimo metodus.
Mokymas realizuoja tik vieną visapusiškos, brandžios dorovinės ir kultūrinės sąmonės individualybės ugdymo sudėtinę dalį – protinį lavinimą. O štai auklėjimu stengiamës išspræsti net keturis tokius uždavinius – dorinį, estetinį, darbinį ir fizinį lavinimą, bei auklėjimą.LITERATŪRA1. Bižys N., Linkaitytė G., Valiuškevičiūtė A. Pamokos mokytojui – V. Margi raštai 1996.2. Pukelis K., Mokytojų rengimas ir tautos kultūra. – K. Aušra 1995.3. Sikorskytė-Voišnienė V., Klasės vadovo atmintinė. – V. Eugrimas 1997.4. Voveris V., Pedagogo profesija. – K. Šviesa 1983.