PEDAGOGINĖ PSICHOLOGIJAEgzamino tematika1. Pedagoginės psichologijos dalykas, uždaviniai ir struktūra
Psichologija yra mokslas apie individų bei grupių mintis ir elgesį. Pedagoginė psichologija- mokslas apie tas mintis ir elgesį, kurie susiję su mokymu ir mokymusi, ypač mokykloje. • Pedag. psich. padeda spręsti iškilusias problemas mokytojams ir visiems tiems, kurie moko ir auklėja.• Kartais ped. Psich. pateikia tiesioginį sprendimą, tačiau dažniausiai ji padeda rasti tik dalį sprendimo, pateikia bendrus principus.• Mokytojai pedagoginės psichologijos žinias turi derinti su pasvarstymu apie tai, kas gera mokiniams ir visuomenei.• Ji gali paaiškinti daug praktinių ugdymo dalykų, pateikia svarbių minčių apie mokymąsi.• Ji siejasi su švietimo valdymu, programų sudarymu, konsultavimu bei kita pedagogine veikla. Tačiau daugiausia pedagoginė psichologija nagrinėja mokymo ir mokymosi klasėje procesus.Pagrindinis tikslas- suteikti informaciją, kuri padėtų mokytojams daryti išmintingas išvadas.Struktūra. Kaip ir kiekviename moksle pedagoginėje psichologijoje yra sąvokos, dėsniai ir metodai. Sąvoka- yra susisteminta mūsų turima informacija apie kokią nors visumą, egzistuojantį objektą. Sąvokos išreiškia mūsų elgesį ir psichinius procesus mokymosi ir mokymo metu. Sąvokos gali įgyti ir kintamųjų pavidalą. Pavyzdžiui, žmogaus intelekto sąvoka yra kintamasis, nes žmonių intelekto lygiai skiriasi.Dėsniai –apibūdina ryšius tarp sąvokų. Jie padeda paaiškinti, prognozuoti ir valdyti mokymo bei mokymosi reiškinius. Pvz.: „Mokiniai geriausiai įsimena tai, ko jie yra mokomi pamokos pradžioje ir pabaigoje, o ne tai, ko mes mokome viduryje“, „Mokymosi kartu aplinka turi įtakos mokinių dėmesiui“,- tai yra dėsniai. Kai jungiame sąvokas, konstatuodami tam tikrus ryšius tarp jų, formuluojame dėsnį.Susidurdami su kiekvienu iš šių tikslų – paaiškinti, prognozuoti, valdyti,- taikome tris metodus- koreliaciją, eksperimentą ir aiškinamąjį tyrimą.
2. Pedagoginės psichologijos metodai
Koreliacija. Koreliacija parodo, kad tam tikras vieno kintamojo reikšmes galime aptikti kartu su kitomis tam tikromis kito kintamojo reikšmėmis. Pvz.: mokiniai, kurių mokslumo testo rezultatai geresni, dažniau tampa gerais mokiniais. Ji nepasako, ar pirmojo kintamojo reikšmės lemia antrojo reikšmes- taigi ji neparodo priežasties ir pasekmės. Koreliacija padeda numatyti ryšius tarp kintamųjų, bet nebūtinai juos suprasti ir valdyti.
Eksperimentas. Eksperimentas leidžia mums nustatyti loginius, laikinius, o svarbiausia- priežastinius ryšius. Eksperimento metu manipuliuojame nepriklausomu kintamuoju ir tuomet matuojame priklausomo kintamojo reikšmes. Jei šios reikšmės pakito, galime, esant tinkamoms sąlygoms, manyti, kad nepriklausomas kintamasis yra pasikeitimo priežastis. Tinkamas sąlygas sudaro parinkimas pagal atsitiktinumą, gerai apgalvotas eksperimento planas ir efektyvi statistinė analizė.
Aiškinamasis metodas. Juo yra nustatomi kintamųjų ryšiai, ir tai yra kokybės tyrimas. Nepakanka tik paprasčiausiai stebėti ir fiksuoti įvykį. Tyrėjas turi įsigilinti, apibūdinti daug tarpusavio sąveikų ir suprasti dalyvaujančiųjų asmenų jausmus.
3. Psichologinė mokymosi samprata. Šiuolaikinės psichologijos požiūris į mokymąsi.
Psichologiniais terminais mokymasis- tai aktyvi tikslinga besimokančiojo veikla, sukelianti esminius jo psichikos ir elgesio pakitimus. Mokymasis- tai psichinės sistemos struktūravimas, specifinė individualaus aktyvumo forma, būtina išmokimo sąlyga.
• Šiuolaikinės psichologijos požiūris į mokymąsi.
J. Piaget įrodė, kad vaikai nori mokytis, nes jiems rūpi suprasti savo patyrimus ir stebėjimus.
Geštaltistų pažiūros. Geštaltinės psichologijos atstovai nustatė, kad dauguma dalykų geriau išmokstama, kai idėjos yra sugrupuojamos į platesnes sistemas. K. Levinas padarė išvadą, kad mokymasis- tai savo patyrimo perorganizavimas įsisąmoninant reikšmes ir prasmes.D. Ausubelio išvada: vaikas mokosi, kai įsisąmonina kryptingą instrukciją. Kryptingai, prasmingai mokydamasis, vaikas gali pataisyti savo blogus įpročius ir išvengti klaidingų sprendimų. Dėl to būtina:
• Adekvati įvadinė medžiaga, kaip toliau elgtis;• Galimybės susieti naują mokymosi medžiagą su ansčiau žinoma;• Tiksliai išsiaiškinti, kuo tik ką atrasta informacija skiriasi nuo jau žinomos;• Suprast bendrą perėjimo prie vis naujos informacijos pagrindą.Taigi, manoma, kad mokymasis yra kryptingas ir prasmingas, kylantis iš mokinio vidinio aktyvumo. Išmokstama suprantant vis naujus ir naujus ryšius bei santykius. Svarbu rasti tinkamiausius būdus, kaip įterpti naujas idėjas į mokinio pažinimo struktūrą.Humanistų pažiūros. Humanistinė psichologija, remdamasis gilesniu žmogaus esmės ir jo asmenybės raidos supratimu, išplėtė mokymosi sąvoką, sukonkretindama progresyvizmo bei egzistencializmo idėjas. Pasak jų, žmogus gyvena nuolat kintančioje aplinkoje, kad tiesa santykinė, todėl svarbiausia sužadinti vaikui pažinimo troškulį, parengti jį nuolatiniam savarankiškam mokymuisi visą gyvenimą. Vaikams daugiausia mokymosi problemų kyla, kai suaugusieji netinkamai kišasi į jų mokymąsi. Progresyviosios mokymo teorijos rėmėsi šiais principais:• Dėmesio centre vaikas ( o ne mokymo turinys);• Jis yra aktyvus tol, kol suaugusieji ji „nespaudžia“;• Mokytojas-mokinio draugas ir palydovas į žinių pasaulį;• Mokykloje ne rengiamasi į gyvenimą, o gyvenama;• Mokiniai mokosi spręsti ir sprendžia problemas, o ne tik atlieka skirtas užduotis;• Bendradarbiavimas svarbesnis už rungtyniavimą.Taigi, humanistinė psichologija teigia, kad žmogus turi natūralią vidinę galimybę mokytis. Iš išorės suteikta galimybė mokytis vaikui yra kaip dovana, kuria naudodamasis, jis gali augti kaip žmogus, visiškai save išreikšdamas. Centrinė mokymosi gija- nuolatinis savo vidinių galių- visų sugebėjimų, išminties, meilės ir stiprios geros valios išreiškimas ir lavinimas, o ne informacijos priėmimas.Mokymasis- tai keitimasis siekiant atskleisti savo fizines bei dvasines galias bei įprasminti savo gyvenimą.
C. Rodžerso prasmingo mokymosi sąvoka. Rodžersas išskiria prasmingą ir beprasmį mokymąsi. Beprasmis m.- tai priverstinis mokymasis, nesiremiantis mokinio asmenybės vidinėmis paskatomis ir jų nepaliečiantis. Prasmingas mokymasis- tai mokymasis, kylantis iš paties mokinio, turinčio galimybę įsisąmoninti prasmes kaip asmeniškojo patyrimo dalį. Šiame mokyme pagrindinis mokytojo uždavinys yra skatinti ir palengvinti vaiko mokymąsi.Rodžersas įsitikinęs, kad mokymasis prasmingas, kai mokinys suvokiamas kaip žmogus, turintis svarbių tikslų. Kai mokinys mokosi ir visiškai įsisąmonina, ką ir kaip jis daro toje mokymosi situacijoje, kas jame vyksta, jo mintys neišvengiamai susilieja su jausmais ir kūno pojūčiais, jis visas įsijungia į procesą, kuriame skleidžiasi valia, gimsta atsakingumas, lavėja jo protas bei sugebėjimai.
4. Išmokimo samprata psichologijoje. Išmokimo teorijos.
Išmokimas- tai mokymosi pasekmė. Išmokimo esmė- tai kokybiniai žmogaus ar gyvūno psichikos bei išorinių veiksmų pakitimai. Apibendrinus galima pasakyti, kad išmokimas- tai tikslingas žmogaus psichinės ir fizinės veiklos arba elgesio kitimas esant tai pačiai situacijai, kuris atsiranda per ankstesnę veiklą arba elgesį.
Ankstesnės išmokimo teorijos
Pagal kitimus, kurie vyksta išmokstant, ir būtinas tų kitimų sąlygas, skiriamos dvi pirmųjų išmokimų teorijų grupės. Viena jų turi ryšį su geštaltine, kita- su bihevioristine psichologija.E. C. Tolmano geštalto teorija. Geštaltistai aiškina, kad išmokstama, kai susidaro ryšiai tarp ženklo ir pažyminčiojo (S- S), svarbiausias vaidmuo tenka suvokimui. Pasak Tolmano, stimulą subjektas „įsisąmonina“ ne tiek dėl savo reakcijos, bet dėl to, kad jis jį suvokia. Jis pabrėžia, kad mokant būtina laikytis patvirtinimo, o ne pastiprinimo principo. Tolmanas pradėjo vartoti latentinio išmokimo sąvoką. Latentinis išmokimas- tai paslėptas, nepastebimas išmokimas, kuris iš tikrųjų vyksta.E. C. Tolmano ir kitų S-S teorijomis yra pagrįsta „ženklinio mokymo“ koncepcija.Remiantis šiomis teorijomis, vaikų, kurie mokomi skaityti, prašoma daug kartų suvokti raides, žodžius ir šias raides arba žodžius iliustruojančius objektus arba piešinius. Knygelėse raidė, kurios norima išmokyti, išryškinama spalva.
Bihevioristinės teorijos. Šio teorijos išmokimą apibūdina kaip ryšių tarp stimulo ir reakcijos (S-R) kitimą.E. L. Thorndike teorija. Jis teigė, kad didžiulis vaidmuo išmokstant tenka mėginimui. Pradinis išmokimo momentas- probleminė situacija, o susidarius probleminei situacijai, organizmas pasireiškia kaip viena visuma ir aktyviai veikia mėginimų ir klaidų būdu. Per tokias pratybas jis išmoksta.C.L.Hullo teorija. Jis kiek kitaip aiškino išmokimą. Jis išmokimą siejo su susidariusiu įgudžiu, o įgūdžio susidarymą- su sąlygomis, buvusiomis prieš pastiprinimą. Jo teorija remiasi nuomone, kad organizmo brendimas prasideda nuo poreikių netekus pusiausvyros. Jis sakė, kad poreikis- pirminis aktyvumo šaltinis, o galutinis aktyvumo tikslas- poreikį patenkinti.B. F. Skinnerio teorija. Jis išskyrė reaktyvųjį ir instrumentinį elgesį. Reaktyviajam turi įtakos stimulas, instrumentiniam- individas. Jis tyrinėjo, kaip išmokstama susidarant klasikiniams sąlyginiams refleksams( ryšys tarp naujo objektyvaus dirgiklio ir įgimtų reakcijų) ir kaip išmokstama susidarant instrumentiniams refleksams. Susidarant klasikiniam refleksui, gyvūnas būna pasyvus, o instrumentiniam refleksui susidaryti būtini paties gyvūno veiksmai. Klasikinis sąl. Ref nepadeda išspręsti uždavinio (lemputė užsidega, ir šuniui išsiskiria seilės, bet iš to jam jokios naudos). Kai įsitvirtina instrumentinis refleksas, individas savo aktyvumu išsprendžia jam iškilusią problemą. Išmokimui yra reikalinga pastiprinimas (mokytojo šypsena padeda išmokti).
Naujesnės išmokimo teorijos
Ch. Osgoodo tarmiškumo teorija. Jis mėgino suderinti E. Tolmano ir C. L. Hullo teorijas. Jis ypač vertino individualų patyrimą ir poreikį išmokti. Nustatė, kad išmokimą sudaro du etapai. Pirmuoju įsisąmoninamos atskirų dirgiklių reikšmės, antruoju- kyla naujos reakcijos.
J. Piaget pusiausvyros teorija. Jis išskyrė dvi išmokimo fazes: asimiliacijos ir akomodacijos. Išmokimas prasideda asimiliacijos fazėje ir baigiasi akomodacijos fazėje. Asimiliacijos fazėje į seną elgesio schemą įjungiami nauji objektai, tie, kurie patenkina tos schemos pagimdytą poreikį. Poreikis paliečia tuos objektus, kuriuos esama schema gali asimiliuoti.Akomodacijos fazėje kartu su sėkmės pajutimu modifikuojasi pati veiksmo ar elgesio schema.Vidinio pastiprinimo vaidmenį išmokstant iš pradžių atlieka poreikis išmokti, paskui nauja schema ir su atsiradęs pasitenkinimo jausmas.
5. Mokymasis ir psichikos branda. Pažinimo ir asmenybės struktūrų branda kaip mokymosi pasekmė ir sąlyga.
Lavinimas- jis labai svarbus jaunam organizmui. Lavinimas yra vienas iš mokymo tikslų, jis stiprina žmogaus fizines ir psichines jėgas, suteikia joms kryptį. Pravartu žinoti ir tai, kad jau kūdikio nervų sistema yra labai plastiška, jo organų veikla ir funkcijos gali kisti be pastebimų organizmo struktūros kitimų. Ypač kinta nervų ląstelės ir jų sistema, o jos normaliai formuojasi tada, kai jos kuo įvairiau dirginamos. Vaiko smegenys pamažu rengiasi adekvačiai atlikti vis sudėtingesnę veiklą. Taigi, vaiko raidą lemia ne tik prigimtis. Nuo pat mažens labai svarbu vaiko veikla: emocinis bendravimas su suaugusiuoju, daiktinė veikla, mokymasis ir taip toliau.Mokymasis- svarbiausia jaunesnio mokyklinio amžiaus vaiko psichikos raidos grandis. Jis skatina saviraišką, intensyvią intelektinę valios, emocijų raidą pažinimo alkį.
Kas ir kaip vyksta mokinio psichikoje ir asmenybėje, išsamiau yra ištyręs ir aprašęs čekų psichologas J. Linhartas. Mokymąsi jis tyrinėjo kaip vidinį procesą ir tikslingą elgesį, kai pakinta besimokančiojo asmenybės motyvacinės ir pažinimo struktūros. Pasak jo, mokymasis- tai specifinė subjekto veikla, kai, iškilus uždaviniui ir pasirinkimo galimybei, veikiant išorinėms sąlygoms, subjektas keičia savo psichiką ir elgesį taip, kad nauja informacija sumažintų savo netikrumą ir rastų teisingą atsakymą arba adekvatų elgesio būdą. Mokymasis- tai nuolatinis hipotezių formulavimas ir sprendimų priėmimas. Autorius įrodė, kad mokantis formuojasi sugebėjimų ir charakterio struktūros, keičiasi tikslai, nuostatos, savimonė. Tai turi įtakos asmenybės tobulėjimui. Pasak psichologo, mokymasis- yra subjekto vidinis aktyvumas- labai konkretus ir sudėtingas procesas, kurį sąlygoja tikslas, įgyta ir įgijama patirtis, grįžtamojo ryšio tikslai ir kt.
Psichikos raidos ir mokymosi santykį galima nagrinėti ir grindžiant jį J. Piaget, J. Brunerio bei L. vygotskio sukurtomis teorijomis. J. Piaget apie raidą ir išmokimą. Remdamasis pusiausvyros tarp individo ir aplinkos teorija, tyrinėjo vaikų intelektinę ir moralinę raidą. Jis ištyrė 4 vaiko pažinimo raidos stadijas: sensomotorinę(iki 2 metų), ikioperacinę(2-5m), konkrečių operacijų (7-11 metų), formalių operacijų (11-15 metų). Jis psichikos raidą apibūdino asimiliacijos ir akomodacijos sąvokomis. Vaikas turi prisitaikyti- adaptuotis prie aplinkos. Adaptacija vyksta per asimiliaciją ir akomodaciją tuo pat metu. Asimiliacija yra naujai suvokiamos medžiagos priderinimas prie esamų pažinimo struktūrų, akomodacija- yra toks pažinimo struktūrų keitimas, kad jos atitiktų tai, kas suvokiama iš tikrųjų. Taigi, J. Piaget išmokimą laiko psichikos raidos dalimi. Tarsi psichikos raida reikalauja mokymosi.J. Bruneris tyrinėjo vaiko pažinimo funkcijų raidą. Pasak jo pažinimo plėtrai yra būtina sisteminga sąveika tarp mokytojo ir mokinio. Jis pabrėžia, kad tėvas, motina, mokytojas ar kitas visuomenės narys turi mokyti vaiką. Normaliai intelekto raidai nepakanka tik gimti kultūringoje aplinkoje.L. Vygotskis nustatė, kad kiekviena psichikos funkcija vaiko raidoje pasirodo du kartus. Pirmiausia- kaip socialinė funkcija tarp žmonių, vėliau- kaip vidinė psichikos funkcija .Nuo socialinės aplinkos, kultūros priklauso, į kokį stimulą vaikas reaguos. Vaiką supančių žmonių būsenos, tarpusavio santykių ir veiksmų ypatybės, dar prieš tai, negu pasidaro galimi psichikos procesai vaiko viduje, sudaro pradžią tam tikrų minčių, reiškinių atspindėjimui. Čia svarbus vaidmuo tenka kalbai ir bendravimui. Mokymasis- tai bendravimas. Jis teigė, kad psichikos raida vyksta tik per mokymą. Mokymas skatina psichikos raidą, tačiau mokymas geras tik tuomet, kai jis pralenkia raidą.
6. Jaunesniojo mokinio ir paauglio mokymosi ypatumai(psichinių procesų kitimas vaikui mokantis)Šešerių metų vaikas pradeda lankyti mokyklą. Mokymo periodas parengia vaiką produktyviai veiklai. Mokymas yra planingas, organizuotas, privalomas, suaugusieji nurodo vaikui darbo uždavinius, nustato jų atlikimo terminus. Tuo mokymas nutolsta nuo žaidimo ir artėja prie darbo. Mokymasis tampa pagrindine vaiko veikla. Vaikas ateina į mokyklą, turėdamas nusistatymą atlikti reikšmingą vaidmenį socialinėje aplinkoje. Pagrindinis jo motyvas- pats mokymosi procesas, pažinimo interesai, nauji įgūdžiai ir žinios. Pirmoje ir antroje klasėje teigiamas požiūris į mokymąsi išlieka. Per pirmuosius du metus vaikui įdomu viskas, ką mokytojas liepia veikti, kas atrodo esant rimta ir turi visuomeninės reikšmės. Mokykloje jo pareiga susidaryti skaitymo, rašymo ir skaičiavimo įgūdžius. Pasikeitusi socialinė aplinka vaiką skatina išmokti skaityti ir rašyti. Kad vaikas galėtų atlikti smulkius rašymo judesius, reikia sutelkti dėmesį ir valią. Dalis vaikų ima atsilikti, nes dalies vaikų motorinių sugebėjimų tempas yra lėtesnis. Vaiko kalba iš išorinių formų, kurios būdingos vaikystei, mokykliniame amžiuje pereina į vidinę kalbą. Vaiko žodynas mokykloje praturtėja. Šnekamoji kalba nuo rašomosios skiriasi pagal kalbos dalių vartojimo skaičių. Rašomojoje kalboje veiksmažodžių daugiau negu šnekamojoje. Šnekamojoje kalboje mažiau įvardžių. Sumažėja vaiko kalbos vaizdingumas. Vaikas pradeda kontroliuoti savo posakius, ypač kalbėdamas su mokytojais. Mokymasis suaktyvina psichinius procesus, pirmiausia atmintį. Labai svarbus mokymosi komponentas- įsiminimas- tiesioginis, nevalingas ir, svarbiausia valingas. Vaikas būtinai turi išlaikyti atmintyje, kas mokytojo padiktuota. Mokant stengiamasi taip dėstyti, kad naujos žinios ir faktai būtų susieti ir palyginti su tuo, kas vaikams kalbamuoju klausimu jau yra žinoma. Jaunesnieji, o dažnai ir vyresnieji vaikai nemoka mokytis, dėl to jiems būna sunku įsiminti ir išlaikyti atmintyje žinias. Žemesniųjų klasių mokiniai mokosi mechaniniu būdu, jie nesistengia suprasti to, ko mokosi. Todėl jiems yra labai sunku atkurti išmoktą dalyką. Ilgainiui vaikas išmoksta išlaikyti atmintyje prasminį turinį, o ne pažodinį tekstą.
Kinta ir mąstymas. Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikas gali atlikti konkrečias operacijas, klasifikuoti.(vaiko pajėgumas mokytis) Jaunesnysis mokyklinis amžius (7-11 metai).Kiekvienas vaikas nori, kad jo darbą lydėtų sėkmė. Mokymosi sėkmė priklauso nuo daugelio sąlygų ir veiksnių, visų pirma nuo vaiko praktinio bei intelektinio patyrimo, jo sugebėjimų bei motyvacijos. Pirmosiose klasėse vaikas išmoksta skaityti, rašyti, skaičiuoti. Tolesnio mokymosi sėkmė iš dalies priklauso nuo to, kaip vaikas įgudęs tuos veiksmus atlikti. Išryškėja ir vaikų gebėjimai- individualūs psichiniai vaikų sugebėjimai, kurie taip pat lemia mokymosi sėkmę. Vaikas nuolat yra veiklus, daug laiko skiria mėgstamam darbui. Mokymosi ypatumus lemia ir motyvacija-svarbus vaidmuo tenka savarankiškumo lavėjimui, savigarbos motyvui, pasiekimo motyvacija. 3-4 klasėje labai svarbūs vaikui pasidaro socialiniai motyvai, noras bendrauti ir veikti su vienmečiais. Daugelis vaikų pradeda bodėtis mokinio pareigomis, darosi ne tokie stropūs, mažėja mokytojo autoritetas. Pirmosios klasės užtikrina jam mokinio pozicijas, bet vėliau jo nebejaudina mokinio vaidmuo. Iškyla konfliktai tiek klasėje, tiek už jos ribų. Šiuo periodu labai svarbus mokytojo kontaktas su mokiniu. Geras jų požiūris į mokinį pakelia jį jo paties akyse. PaauglystėPaauglystė svarbi tuo, kad paauglys ima analizuoti suaugusiųjų elgesį, lyginti jų poelgius su suvokiamomis moralės normomis. Pirmosiose klasėse mokytojas buvo neliečiamas autoritetas. Paauglystėje vieniems mokytojo poelgiams gali būti pritariama, kiti smerkiami. Šio amžiaus klasių mokiniai labi vertina mokytojų linksmumą, gerą nuotaiką, gyvumą, patinka kantrumas ir teisingumas, ypač svarbu mokytojo pasitikėjimas mokiniu. Vaikas turi prisitaikyti prie mokymo programų- jis yra spaudžiamas iš visų pusių. Paauglystėje taip pat atsiranda ir naujų interesų, dėl kurių mokiniai pradeda apsileisti, neišmoksta pamokų, atsiranda „tinginių „ kategorija. Dažnai paauglys patenka į situaciją, palankią nusikaltimui. Nusikalstama dėl to, kad vaikas neskiria, kas leistina, kas ne, o jei skiria, tai nepajėgia kontroliuoti savo veiksmų.
7. Vyresniojo mokinio ir studento mokymosi ypatumai..Paauglystė ir jaunystė baigiasi profesijos pasirinkimu ir pasirengimu darbui. Tai praturtina žmogaus patyrimą, sukonkretina požiūrį į gyvenimą ir užbaigia identiškumo formavimąsi. Kol mokinys mokosi mokykloje jam sunku įžvelgti dėstomų dalykų sąsają su būsimu profesiniu darbu. Tik bėgant laikui, vis geriau suprasdamas visuomenės dėsnius, jis stengiasi įžvelgti mokymosi prasmę. Mokymosi sėkmė ir orientavimasis į profesiją labai priklauso nuo šeimos nuostatų. Pritarianti atmosfera palaiko mokinio pastangas apsispręsti ir iškelti sau gyvenimo tikslą. Kai paauglys sąmoningai galvoja apie būsimą profesiją, jis daug rimčiau žiūri ir į vidurinį mokslą, sukoncentruoja dėmesį į pamėgtus, su būsima profesija susijusius dalykus. Daugelis 7-11 klasių mokinių žino, kad reikės mokytis toliau, kad įgytų profesinių įgūdžių.
8. Mokymosi motyvacija ir jos stiprinimo būdai
Motyvacija- tai veiksmų bei elgesio žadinimas ir skatinimas, vykstantys žmogaus psichikoje. Motyvai- veiksmų skatuliai, lemiantys jų pobūdį ir kryptį. Jie visada yra susiję su kuriuo nors stipriu poreikiu. Motyvas tai, kas atsispindi žmogaus psichikoje vaizdo ar minties pavidalu ir nukreipia jo elgesį taip, kad būtų patenkintas tam tikras poreikis.Mokymosi motyvacija padeda mokiniui orientuotis į tikslą, suvokti, kiek laiko reikės tikslui pasiekti, ar reikės pastiprinimo ir kokio, aktualizuoja būtinas mokinio žinias, sugebėjimus ir įgūdžius, pažadina jo jautrumą pagalbai iš išorės, turi įtakos mokymosi kokybei ir mokymosi pasekmėms. Motyvacija sąlygoja mokymosi rezultatus, dalyvaudama pasirenkant ir įsisąmoninant konkrečius mokymosi tikslus bei būdus. Motyvai sukuria bendrą nusiteikimą mokytis, o nuo tikslų priklauso, kokie bus konkretūs mokymosi veiksmai. Motyvacija- yra priežastiniais ryšiais susieta su mokslo rezultatais- ji yra ir priemonė siekti mokslo pažangumo ir kartu galutinis mokymo proceso rezultatas. Mokėjimas atrasti ir suformuluoti konkrečius mokymosi tikslus rodo mokinio motyvacijos brandumą.
Motyvacija nulemia ir tai, kiek laiko yra skiriamai vienai ar kitai užduočiai. Žinodami apie mokinių motyvus, galime nustatyti, kiek laiko mokiniai skirs kurios nors užduoties mokymuisi. Jų motyvacijos stiprumą galime išmatuoti tuo laiko kiekiu, kurį mokiniai gali ir nori skirti užduočiai atlikti. Laiko kiekis, kurį mokinys skiria mokymuisi, pasirodo nulemia mokinio pažangumą. Mokytojui mokinio motyvacija yra svarbus dalykas, nes ji gali būti ir tikslas ir priemonė toliau siekti mokymo tikslų. Mokymosi motyvacijos rūšys. Vidinė motyvacija. Smalsumas; kai kurie motyvai kyla iš paties subjekto. Vidinė smalsumo motyvacija labai ryški ankstyvosios vaikystės metais. Vaikai ieško naujų patyrimų, mėgsta mokytis naujų dalykų.Svarbiausi augimo poreikiai. – mokymosi motyvai yra susiję su svarbiausių, fiziologinių ir aukštesniųjų, dvasinio augimo, poreikių patenkinimu.. Pagal A. Maslow poreikių hierarchijos teoriją, siekiant, kad mokinys norėtų mokytis, reikia kad būtų patenkinti ir visi kiti žemesnio lygmens poreikiai: kad jis būtų sotus, saugiai jaustųsi, būtų mylimas, gerbiamas ir pats galėtų nuoširdžiai bendrauti su bendraamžiais bei kitais žmonėmis. Išmokimo džiaugsmas- stipriausią vidinę mokymosi motyvaciją sukelia vidinis džiaugsmas, lydintis išmokimą. Savipilda- veiksmingiausia ir prasmingiausia mokymosi motyvacija yra susijusi su gyvenimo prasmės jausmu ir pačių žmogiškiausių vertybių įsisąmoninimu. Ji kyla dvasinėje, socialinėje, kultūrinėje aplinkoje, kai visiškai įsisąmoninamas asmeniškas patyrimas ir atsiranda galimybė savarankiškai spręsti. Labai svarbu, kad vaikas pajustų, jog jis pats gali pasirinkti tikslą, dėtų pastangas jam įvykdyti ir kontroliuotų, kaip pavyko veiksmai ir koks gautas rezultatas.Savigarba- savigarbos motyvas stiprina pasitikėjimą savimi, pajėgumą, įsitikinimą, kad esi kitiems reikalingas ir naudingas. Laimėjimai ir lūkesčiai. Siekimas yra nuolatinis procesas. Mokinys nori matyti savo laimėjimų rezultatą- ne tik siekti, bet ir pasiekti tikintis, kad jis nebus blogesnis už numatytą.Kompetencija- kuo dažniau mokinys mato savo įgūdžių ar kitų mokymosi rezultatų gerą kokybę, tuo labiau stiprėja jo noras ir toliau gerai tai daryti.Konfliktuojantys motyvai- ypač paauglystės metais dauguma moksleivių kenčia dėl konflikto tarp savo poreikių gauti gerus pažymius ir būti mylimiems. Toks konfliktas išryškėja kai gabesnieji atsisako geriau mokytis arba, kai gavę geresnius pažymius, dirbtinai nustemba. Išorinė motyvacija. Neretai moksleiviai vadovaujasi motyvais, kurių pradžia slypi jų aplinkoje, kitų žmonių laikysenoje bei tarpusavio santykiuose.Dauguma moksleivių mokosi todėl, kad „reikia“. Labai maža vilties, kad iš tokių moksleivių išaugs atsakingi piliečiai. Kiti mokiniai vadovaujasi baimės motyvu, jie lanko mokyklą tik todėl, kad bijo būti nubausti, jei jos nelankys. Tik tolima motyvacija- ateities, gyvenimo prasmės- teikia jėgų nugalėti gyvenimo sunkumus, džiaugsmingai mokytis, augti harmoningai, dorai. Svarbu, kad vaikas ir žaisdamas, ir mokydamasis ir dirbdamas jaustųsi esąs žmogus ir galėtų kiekvienąsyk žengti keturis žingsnius:• Įsisąmoninti save• Savarankiškai apsispręsti, ką ir kaip toliau daryti• Išgyventi atsakomybę dėl savo pasirinkimo ir pasekmių• Jaustis reikšmingu žmogumi, siekiančiu įprasminti save gyvenime.Motyvacijos stiprinimo būdai
1. pradėdami pamoką pateikite mokiniams motyvaciją pagrindžiančius argumentus;2. pasakykite mokiniams tiksliai, kaip jūs norite, kad būtų atlikta;3. išmokykite vaikus kelti sau trumpalaikius tikslus;4. naudokite raštiškus ir žodinius pagyrimus5. protingai naudokite testus ir pažymius;6. retkarčiais pasielkite netikėtai7. patenkinkite apetitą- mokymą planuokite taip, kad mokiniams pradžioje sektųsi- svarbi motyvuojanti priemonė.8. reikia kiek galima mažinti bet kokias nemalonias mokinio įsitraukimo į darbą pasekmes- savigarbos praradimas, fizinis diskomfortas, nusivylimas kad negaunama pastiprinimo ir taip toliau.9. reikia suprasti mokyklos socialinį klimatą
9. Mokinio sugebėjimai ir mokymasis
13. Mokytojo darbo tikslai ir uždaviniai pedagoginės psichologijos požiūriu
Pirmasis ugdymo ir mokymo žingsnis- pasirinkti ir įsisąmoninti darbo tikslus.Mokytojo profesija yra labai sudėtinga ir reikšminga. Mokytojo darbo objektas yra augantis ir kas akimirką besikeičiantis žmogus. Darbo esmė- tai nuolatinė sąveika tarp savęs, kaip žmogaus, kaip mokytojo, ir mokinio.Mokykla, pamokos vaikui yra kaip dovana, kuria naudodamasis, jis gali nuolat išreikšti savo žmogiškąją esmę, sistemingai lavinti savo intelektą ir kitus sugebėjimus, ugdyti valią, jausmus, įgyti būtinų žinių bei įgūdžių, susidaryti humaniškiausių vertybių sistemą ir, ja vadovaudamasis, įaugti į visuomenę, tapti reikšmingu žmonių bendrijos nariu.Bendras tėvų ir mokytojų tikslas- taip elgtis ir gyventi su vaiku, kad šis pats veikdamas, tyrinėdamas, atrasdamas ir priimdamas sprendimus, išgyvendamas sėkmę ir atsakomybę, atrastų didžiausias žmogaus vertybes ir taptų reikšmingu kūrėju, pasaulio piliečiu. Tai tikslas padėti vaikui augti dvasingu ir svarbiu visuomenės nariu.Bendrą tikslą padeda įgyvendinti šie daliniai tikslai:• augančio žmogaus identiškumo stiprinimas• mokymas pažinti save ir visada įsisąmoninti, kas manyje vyksta, ką darau, kodėl darau ir kaip darau• laipsniškas mokinio pašaukimo ir esminių gyvenimo vertybių (būties vertybių) atskleidimas• mokymas pasirinkti tikslus, veiksmus ir elgesį įsisąmoninant vertybes, save, aplinkos galimybes• mokymas įvertinti savo veiksmus, vadovaujantis tikslo ir esminių vertybių kriterijais• stiprios geros valios ir aukštųjų jausmų ugdymas• mokymas branginti gyvenimą ir džiaugsmingai kurti savo gyvenimo istoriją• mokymas mokytis per savo patyrimą• pažinimo savimokos ir pasitikėjimo savimi žadinimas• visų bendrųjų ir specialiųjų sugebėjimų lavinimas• žinių perteikimas ir įgūdžių formavimas• supažindinimas su mokslų pagrindais ir jų kūrimo logikaPaskutinį, dalykinį, tikslą galima pavadinti antriniu, nes jį įgyvendinti galima tik siekiant visų anksčiau išvardintų psichologinių tikslų.Taigi mokytojui tenka daug vaidmenų- mylinčio ir rūpestingo pagalbininko, patarėjo ir retsykiais vadovo; visada- pavyzdžio ir dažnai- žmogaus, padedančio suprasti mokslo ir gyvenimo tiesas, plėsti žinias, kurti ir gyventi. Siekiant išvardintų tikslų, psichologiniu požiūriu labai svarbu:• patenkini fundamentalius psichologinius vaiko, kaip žmogaus, poreikius (saugumo, dėmesio, meilės ir pagarbos, saviraiškos ir buvimo savimi)• mokyti vaiką įsisąmoninti visa, kas jame vyksta• neteikti reikšmės pseudoproblemoms ir mokyti įveikti rimtus egzistencinius gyvenimo dalykus• padėti vis giliau įsisąmoninti gyvenimo prasmę ir jos ieškoti• mokyti visada sąmoningai apsispręsti ir savarankiškai pasirinkti• stiprinti pasitikėjimą savimi ir kitu• visada palikti erdvės augančio žmogaus atsakomybei už save ir šalia ęsantįŠiuos tikslus gali įgyvendinti profesionalūs mokytojai mokyklose, kur vyrauja dvasinė laisvė ir tolerancija, kur mokykla ir šeima nuolat bendradarbiauja meilės ir pasitikėjimo atmosferoje.Norint tapti profesionaliu mokytoju, būtina:• gyventi tais tikslais ir vertybėmis• gerai žinoti bendrąją, asmenybės ir jos raidos psichologiją• adekvačiai suprasti mokymąsi ir išmokimą, jų dėsningumus ir būtinas sąlygas• mylėti vaikus ir savo darbą• žinoti bendravimo dėsnius ir turėti konstruktyvaus bendravimo bei bendradarbiavimo patirtį• labai gerai žinoti savo dėstomą dalyką ir turėti būtiniausius mokymo įgūdžius bei sugebėjimus• įvaldyti mokymo metodus ir mokėti juos derinti• pasitikėti pozityvia mokinio prigimtimi ir savimi, rūpintis savo ir mokinio asmenybės ugdymu.Mokykla- tai vieningų tikslų siekianti mokytojų ir mokinių bei tėvų bendruomenė, per kurią žengiama į visuomenę ir žmoniją.Dabartinės mokyklos uždavinys- spartinti lietuvių tautos, kaip vieningos demokratinės politinės bendruomenės, kūrimąsi, siekti darbščios, išmintingos, atviros ir paslankios visuomenės, grindžiamos laisva asmens iniciatyva ir lygiateisišku bendradarbiavimu.
14. Mokytojo asmenybė
Pedagoginio darbo ypatybės labai daug reikalauja iš mokytojo asmenybės.• D. J. Kerschensteineris nurodo tokius svarbiausius asmenybės bruožus. Visų pirma- tai nusiteikimas ugdyti asmenybę, žinant, kokia ji turi būti. Jis akcentuoja ugdomojo poveikio pastovumą, valingą brandinimą tų vertybių, kurias norima išugdyti, auklėtojo tarnavimą visuomenei• C. Rodžerso išskirtos mokytojo ypatybės. Pagrindinė ypatybė yra tikrumas ir natūralumas. Tai reiškia, kad mokytojas rodo tokius jausmus, kokie yra, niekada jų objektyviai nevertindamas. Toks mokytojas visada yra savimi. Kita ypatybė apibūdinama keliais žodžiais ir išreiškia mokytojo sugebėjimą sąmoningai suvokti ir priimti mokinio jausmus, pasitikėti mokinio asmenybe, atsižvelgiant į mokinio jausmus, nuomonę. Toks mokytojas suvokia ir priima mokinių baimę, abejones, nerimą, pasitenkinimą, džiaugsmą , asmenines problemas. Dar viena ypatybė – tai įsijautimas į mokinio reakcijas, arba empatija. Mokytojo empatija parodo kelią mokinio empatijai. Toks užsimezgęs santykis ir atveria galimybę asmenybei ugdyti asmenybę.
Tai neatsiranda iš karto, savaime, tam reikia nuolat, sąmoningai dirbti su savimi įvertinant ir apmąstant savo santykius su mokiniais, sąmoningai juos keičiant, mėginant ir rizikuojant.
Studentai dažnai sako, kad geri mokytojai buvo tie, kurie:• Skatino juos atskleisti tai, kas juose buvo geriausia• Iš tikrųjų paskyrė laiko, kad suprastų juos kaip žmones• Buvo harmoningi• Turėjo humoro jausmą• Sudarė sąlygas jiems gerai jaustis• Entuziastingai mėgo tai, ką dėstė• Buvo sąžiningi• Sudarė sąlygas jausti atsakomybę• Aiškiai dėstė dalykus
15. Skaitymo samprata: skaitymo apibūdinimas, charakteristikos
Skaitymas sudarytas:1. gebėjimo perskaityti žodį;2. gebėjimo suprast.Skaitymo sąvoką galime apibūdinti įvairiai:Skaitymas- prasmės ieškojimasSkaitymas- kognityvinis įgūdis informacijos gavimuiSkaitymas- sudėtingas procesas, kurio metu dalyvauja daugelis psichinių procesų: dėmesys, atmintis, mąstymas, vaizduotė, emocijos.
Skaitymo charakteristikos( 4- os pagrindinės):1. Skaitymas yra konstruojantis procesas. Tai yra skaitydami mes pridedame naują informaciją prie senosios jau turimos informacijos;2. Skaitymas yra aktyvus procesas. Mes visuomet skaitome su tam tikru tikslu;3. Skaitymas yra strateginis procesas. Skaitydami taikome tam tikras strategijas: pvz.: numatymas, vizualizacija, diskusija, apibendrinimas, klausimų kėlimas;4. Skaitymas efektyvus procesas. Jis yra unikalus tuo, kad sukelia tam tikras emocijas ir jausmus.
16. Skaitymo procesas. Proceso pakopos.
Skaitymo proceso etapai:Stadijos kurias skiria psichologai:1. Sensorinio kodavimo pakopa;2. Žodžio atpažinimo pakopa;3. Sakinio supratimo pakopa;4. Teksto supratimo pakopa.
Sensorinio kodavimo pakopa. Ją sudaro: akių judesiai ir ikoninė saugykla. Skaitydami rega koduojame vizualinę informaciją. 19- ojo amžiaus pabaigoje prancūzų gydytojas Žavalis nustatė, kad skaitant akys juda ne tolygiai, o šokinėja. Šitie akių judesiai pavadinti- sakadomis, o pauzės tarp šuoliukų- fiksacijomis. Buvo nustatyta, kad fiksacijų laikas ilgesnis nei sakalų. Išvada: mes koduojame akimis informaciją tik fiksacijų metu. Užkoduotą informacija paverčiama nerviniais impulsais, kurie saugomi ikoninėje saugykloje. Ikoninė saugykla- tam tikra atminties forma ( trukmė labai trumpa).
Žodžio atpažinimo pakopa. Ikoninėje saugykloje saugoma informacija turi būti atpažinta. Smegenys atkoduoja impulsus: pagal tarimą, vaizdą, reikšmę. Kai mes suprantame tai , ką perskaitėme.
Sakinio supratimo pakopa. Žodžių reikšmės keliauja į trumpalaikę atmintį. Mes neatsimename visų perskaitytų žodžių, o išskiriame prasmę ir ta prasmė keliauja į ilgalaikę atmintį.
Teksto supratimo pakopa. Ji svarbi tuo , kad skaitydami tekstą, sugebame sakinių prasminius vienetus sujungti į vieną visumą ir gauti viso teksto prasminį vienetą- prasmę. Tam, kad geriau suprastume, mums padeda: pavadinimas, stikius, rišlumas, teksto rašymo taisyklės, teksto atitikimas tam tikrą struktūrą ( apibendrinimo, palyginamojo, atsakymo į klausimą).
Apibendrinimas: vaikas, kuriam sunkiai skasi mokytis skaityti gali turėti problemų: regos, atminties, neišlavėjęs žodynas gali trukdyti vaikui suprasti žodžio reikšmę.
17. Skaitymo ir rašymo įgijimo problema:a) skaitymo, rašymo mokymo amžiaus;
b) skaitymo ir rašymo įgijimą aiškinančios teorijos.Ją sudaro klausimai: kada vaikus pradėti mokyti skaityti ir rašyti- nėra apie tai griežtos nuomonės.Amerikos mokslininkė Marija Stemberg atliko eksperimentą su savo sūnumis. Ji norėjo įrodyti, kad vaikas vaikas gali atpažinti žodžius dar nekabėdamas.Etapai:6 mėn. sūnui- apsipratimas su abėcėle, 9 mėn.- iki 1,5 metų pateikdavo 4 korteles, kuriose buvo parašyti žodžiai- MAMA TĖTĖ. Jau 1 metų vaikas galėdavo atpažinti. 1,5 metų pradėjo mokyti 20 žodžių, 2 metų- 48 kortelės. Kalba pradėjo vystytis 2 metų. Skaityti išmoko 4 metų, 6 metų skaitė labai gerai. 8 metų nuėjo į penktą klasę.IŠVADA: reiškia, kad vaikui jo psichinės savybės leidžia išmokti skaityti ir rašyti jau ikimokykliniame amžiuje. Psichologų nuomone, Lietuvoje vaikai skaityti ir rašyti pradedami mokyti per vėlai. Sensityvusis periodas prasideda apie 5 metus, tai ir yra lengviau išmokyti skaityti ir rašyti šiuo periodu.
Teorijos aiškinančios skaitymo ir rašymo įgijimą:1. 20 a. pradžioje( apie 1900- 1920) buvo sukurta tradicinio požiūrio teorija. Pagrindiniai principai: vaiką skaitymo ir rašymo įgūdžių reikia mokyti mokykloje. Tai galima išmokyti tik specialaus mokymo pagalba. Tą mokymą organizuoja tik kvalifikuoti specialistai- mokytojai. Pirmiausia mokoma skaitymo, po to rašymo. Dabartiniu požiūriu teorija pateisinama, nes ne visose šeimose buvo knygų ir raštingų žmonių, kad mokytų skaityti ar rašyti. 1920- 1930 m. tampa populiarios Gezelio teorijos idėjos. Jis teigė, kad visa raida yra įtakota nervinio brandumo. Reikia laukti kol vaikas visiškai subręs, kad galėtų mokytis skaitymo ir rašymo. Aiškias ribas nustatyti neįmanoma, nes tai yra individualu. Psichologai pasiūlė testus, leidžiančius įvertinti vaiko psichologinį brandumą mokytis skaityti ir rašyti.. Testai vertino regimąjį suvokimą, girdimąjį suvokimą. 1950-1960 m. pokyčiai raidos psichologijos tyrimuose. Aplinkos įtakos tyrimai parodė, kad brandumą mokyklai galima paspartinti galima sukūrus tam tikrą aplinką. Iš tų psichologinių testų užduočių susidarė programos skaitymo ir rašymo mokymui. Ši paruošimo skaitymui ir rašymui teorija daugiau dėmesio skyrė skaitymui. Ji dar yra pakankamai populiari.2. Apie 1970 metus tampa populiari rusų psichologo Vygotskio teorija. Jis akcentuoja vaiko raidai socialinės aplinkos įtaką. Kertinis akmuo: specialiai vaiką rašymo ir skaitymo įgūdžių mokyti nereikia, bet šeimos aplinka turi būti tokia, kad vaikui būtų noras išmokti: skaitantys ir rašantys tėvai. Stebėjimas skatins vaiką taip pat skaityti ir rašyti, vaikas modeliuoja tą ką daro tėvai. Vygotskis kritikuoja Montessori sakydamas, kad vaikui reikia suformuoti supratimą, kodėl reikia skaityti ir rašyti. Vygotskis mano, kad vaikai anksti įgiję skaitymo ir rašymo įgūdžius turi didesnes galimybes bei intelektą. 3. Šiuolaikinė teorija- besiformuojanti raštingumo teorija. Č. Sulzzby ir Teole 1980 metais. Vyksta tyrimai, bandantys pagrįsti šią teoriją. Teigiama, kad skaitymo ir rašymo įgijimas prasideda nuo kūdikystės. Remiasi Vygotskiu ir Piaget. Vaikas gimsta aktyvus , smalsus ir pats nori daug ką sužinoti, pasiimti iš aplinkos. Socialinė santvarka taip pat turi įtakos skaitymo ir rašymo įgijimui. Pagrindinis akcentas- šeima, joje vaikas įgyja skaitymo ir rašymo įgūdžius. Kokia šeima turi būti, kad vaikas išmoktų? Esminiai faktoriai: pastebėta, kad vidurinės socialinės klasės vaikai turi daugiau galimybių būti raštingoje aplinkoje. Žemo socialinio sluoksnio vaikai namuose neturi knygų, pieštukų ir pan. Vienas iš faktorių:• Šeimos socialinė- ekonominė padėtis. Manoma, kad tėvai turintys aukštąjį išsilavinimą, supranta kokią reikšmę turi knygos. • Tėvų nuostatos skaitymui ir rašymui. Nuostata: kognityvinė- aš galvoju, kad skaityti ir rašyti yra gerai. Emocinis komponentas- man patinka, kad…. Elgsenos- aš ir skaitau ir rašau.
Manoma, kad tėvų , kurie turi teigiamas nuostatas į skaitymą ir rašymą, vaikai taip pat formuojasi teigiamas nuostatas į skaitymą ir rašymą. Tai yra labai svarbu.• Knygų skaitymas vaikams. Privalumai: ( psichologai siūlo pradėti rodyti paveikslėlius jau nuo 6 mėnesių) informacijos suteikimas, emocinis bendravimas, aptariamos situacijos apibendrinimas. Vaikai išmoksta teisingo elgesio su knyga. Vaikas įsisavina daug nežinomų žodžių- praturtina savo žodyną. Lavėja vaikų psichiniai procesai: dėmesys, mąstymas, atmintis, vaizduotė. Vaikas išmoksta rašytinės kalbos ypatumų: kaip prasideda sakinys, sintaksės, leksikos ir taip toliau. Lavėja vaikų girdimasis suvokimas. Vaikas pradeda suvokti, kokia yra rašymo esmė, kad knygos turinys yra informacija turinti prasmę. Tobulėja vaiko žinios apie pasaulį.Autoriai sako, kad yra svarbus pastovus knygų skaitymas vaikams: kiekvieną dieną iki 1 valandos. Klaidinga nuomonė, kad vaikui išmokus pačiam skaityti, reikia nustoti skaityti. Tėvų auklėjimo ir bendravimo stilius taip pat turi reikšmės vaikų rašymo ir skaitymo įgūdžiams vystytis.