Pedagogikos špera

Pedagogikos istorijos objektas.Objektas tai ką tyria šis mokslas. Pedagogikos istorijos objektas yra pedagoginė mintis ir ugdymo teorijos. Mokslas atsirado vėliau, buvo pirmiausia pavienės idėjos. Pedagogikos istorija nagrinėja įvairias ugdymo teorijas, vystymąsi, jų klaidą. Pedagogikos istorijos objektas daugiakomponentis: Ped.mokslo ugdymas, šviet.mokslo sistema, atskiri švietėjai. Pedagogikos istorija skirstoma teritoriniu požiūriu: 1.Tolimųjų vakarų ( Amerikos žemynas) šiek tiek kitokia pedagogika, praktinė. 2. Tolimųjų rytų (Japonija, Kinija, Indija). 3. Europos ištakos. Europos ped.moksl.skirstomi į 2 blokus: užsienio.lietuvos.

Tikslai,uždaviniai,bibliografija.Supažindinti su pedagogikos minties ugdymo mokslo raida. Uždaviniai – mokslininkams svarbu pažinti mokslo tikslą. Prraktikams, remiasi teorija ir atrandame praktikoje. Deriname mokslo žinias, praktiškai kuriame, galvojame, atrandame. Reikia siekti naujovių, norint gerų rezultatų. Bibliografija-vad.šaltiniai studijavimui, kuriuose nagrinėjami tam tikri pedagogikos klausimai.

Pirmykštis ugdymas. Ugdymo pobūdis: 1.asimiliatyvinis nepanašėjimas. Žmonės gyveno ne šeimose, žmones sieja kraujo giminystės ryšiai, vis tiek ugdė vaikus. Svarb.ugd.priemonė buvo pavyzdys, suaugusiuosius vaikai pamėgdžiojo. Tas pvz. turėjo buti pavyzdingas, nepiktažodžiauti, vengti kalbėti nepadoriai, rodyti gerą pvz. 2.gyvenimiškumas – vaikai gyveno tarp suaugusiųjų, dalyvaudavo jų veiklose, darbuose, buvo mokami pasigaminti valgį, doroti mėsą. Ugdymas iš essmės buvo praktinis, jau 4-6 metų vaikams buvo leidžiama dalyvauti kasdieniniuose užsiėmimuose. 3.tradiciškumas pagr tikslas, kad vaikai gyventų ir mokytųsi tai ką moko suaugusieji. 4.gamtiškumas pirmikš.žmogaus ryšiai su gamta gana stiprūs. Laikė save gamtos dalimi. Gamta buvo kaip mokytoja, ugdymo priemonė, tr

raukdavo suaugusius ir vaikus natūraliai į garsus, emocijas. Gamta buvo iš tiesu paslaptinga, jos prisibijodavo, su kuria tekdavo kovoti, grumtis, audros, pūgos, stichiniai reiškiniai.

Vyksmas ugdymo tai vyko bendruomenėje, ji skirstoma į 3 kategorijas: 1)vaikai 2) suaugusieji darbingi 3)seniai. Po to kūrėsi šeimos. Ugdymo gėrybės. 1)Technika kokią turėjo pirmykštis žmogus, lazda, geležis, ginklai, amatai. Dirbdamas tobulėjo. Auklėjimas vaidmuo. 2)Kalba kaip ugdymo gerybė. 3)visuomeninė santvarka žmogaus vystymasis. 4) religija. Ugdymo priemonės: pavyzdys veiklos, dorinio elgesio, bendravimo. Drausmė, drausminti mažai reikėjo, veikdamas mažai gali būti nedrausmintas.

Ugdymo tarpsniai, laikotarpiai, periodai. Šeimyninis auklėjimas, kūdikio laukianti moteris buvo labai globojama, mylima. Tai individualus auklėjimas, motina pažindama savo vaikus gėriau, stengėsi bendrauti. Auklėjimas, ugdymas buvo atsitiktinis. Šeiminis auklėjimas buvo grindžiamas dora, darbo įgūdžiai. Visuomeninis auklėjimas, reiškia, kad tam tikri žyniai orrganizuodavo ir berniukams ir mergaitėms iniciacijas. Iniciacijų esmė tokia, springdavo brandos ribą priėjusius ir miško gūdumoje organizuodavo stovykla, gyveno ir mokė praktinių ir teorinių dalykų. Pirmykštis ugdymas buvo labai įvairus. Įvairumas priklausė nuo: šeimos formos, visuomenės forma, ūkio forma. Yra kultūros ciklai: totemistinis ciklas, matriarchatinis ciklas, klajoklių ciklas. Pradžių pradžia prieš tuos ciklus pigmiejų kultūra materialinė kukli. Dvasinė kultūra religija garbina vieną dievą, vaikus auklėjo šeimoje. Tėvų santykiai šilti, tėvai brangino vaikus, vaikai klausė tėvų. Totemistinis ugdymas, materialinė kultūra aukštesnė, ku

ultūra tampa sėsli, medžioklė planinga. Trobelės statomos iš akmens, turi peilį, gamina svaiginamuosius gėrimus. Vietoj vieno Dievo atsiranda Saulės kultas. Šeima savotiška, vyras išeina į viešą gyvenimą, o moteris viena, tampa darbiniu gyvuliu. Šiai kultūrai būdingas seksualinis palaidumas. Vaikai paliekami motinai, vėliau paauglius berniukus vyras perima. Plėtojasi amatai, vyksta prekyba. Kreipiamas dėmesys į vaiko polinkius, spec polinkius, amatams. Iniciacijos organizuojamos berniukams, berniukų apipjaustymas, jaunuoliai tampa formaliai subrendusiais. Ugdymo idealas vietoj to kad būtų iškeliamas žmogiškumas, iškeliamas vyriškumas, bet jis suvokiamas fizine prasme. Matriarchatinė kultūra. Dirba žemės darbus, technika, amatai pynimas, puodų žiedimas. Dvasinė kultūra, vyrauja Menulio kultas, kuriami mitai, plėtojasi mitologija. Vyras išteka už moters. Žmona gyvena tėvų namuose, vyras tik ateina, vėliau persikelia, perka žmoną. Tikrasis moters globėjas yra jos brolis. Ištikimybė saugoma, ypač rūpinamasi mergaitėmis. Tėvo globos berniukai nepatirdavo, berniukai buvo ugdomi nepalaikomi visavertiškai, trūko vyriškų bruožų. Nomadinė kultūra(klajoklių)susiskirsčiusios Rytų grupė priklausė tunguzai, kirgizai, mongolai, kalmukai. Vidurinė grupė priklausė indoeuropiečiai, vakarų-rytų grupė apėmė semito-amitus. Augino gyvulius, gyvuliais rūpinosi vyrai. Išmoko virti, drabužiai iš kailio, turėjo kelnes, sugalvojo susisekimo priemonę. Iš ginklų turi kardą, ietį, strėlę, lanką. Dvasinė kultūra sugrįžo prie tikėjimo aukščiausią būtybę. Šeimos buvo didelės, šeimos galva tėvas, bet mama irgi buvo gerbiama. Neteisintai gimdavę kūdikiai didžiulė gieda. Vaikai la
abai mylimi, gausi šeima pasididžiavimas. Jei gimdavo vien mergaitės tai blogai, vyrai net palikdavo žmonas. Daug dėmesio skirdavo pirmagimiui, tradicijas tęsti. Vaikų auklėjimas buvo paprastas, natūralūs, šeimyninis, be abejo visi kiti bruožai taip pat būdingi.

Patristikos ugdymas. Tai laikotarpio pavadinimas po Kristaus gimimo iki 4-5 amžiaus. Tai krikščionybės įsitvirtinimo pradžia, turėjo tik Kristaus mokslą, kultūros nebuvo. Krikščionis parodė, atkreipė dėmesį, kad žmogus yra aukštesnis už valstybę, gyvenimo prasmė nėra vien tarnauti visuomenėj. Žmogus turi vien savo dvasinių reikalų. Šis atsigužimas buvo labai veiksmingas ir ugdymui. Pabrėžė, atkreipė dėmesį į socialinę sritį, kiekviename žmoguje matė Dievo paveikslą, visi žmonės lygūs. Skelbė idėją, kad visi broliai ir seserys į susitelkimą, vienijimąsi, būtent pastūmėjo atsigręžti į socialinę sritį, atkreipti dėmesį į tuos kurie kenčia. Tiesos gyvenimiškumas, lyginant kai kurie graikai buvo tiesos ieškotojai, jie buvo laisvi, ne vergai. O kitaip krikščionybės metais, tiesa buvo dalis gyventi teisingai, egzistencijos dalimi. Egzistencijos tikrumas, graikams būdingas skepticizmas arba bijojimas visko, jie buvo pagonys, turėjo šimtus Dievų. Krikščionybė atnešė pasauliui objektyvios tiesos pagrindą, jiems buvo aišku kodėl gyvena šiame pasaulyje. Patristinio ugdymo idealas graikų buvo estetinis sielos grožis, kūno, o krikščionybėje etinis idealas šventas ir doras žmogus. Vyravo dora, šventas žmogus, nepaneigė protinių valių, auklėjimas turėjo persvarą prieš mokymą. Pasikeitė mokymosi motyvai. Kr

rikščionys mokėsi tam tikslui, kad žinias panaudotų gyvenime. Pasikeitė mokytojų motyvai veiklai, ėjo mokyti prie vienuolynų, tie ėjo mokyti kurie vadovavosi meilės principu, stengėsi mokyti su meile, be atlygio. Bažnyčios iškilimas ugdymo srityje, graik.iki Kristaus gimimo mokymas ugdymas buvo Valstybės reikalas. Mokykla privati, prie parapijų, prie vienuolynų. Po bažnyčios didžiausios reikšmės turėjo šeima. Tėvų pareiga auklėti vaikus religine dvasia.

Patristikos ugdymo turinys. Perėmė iš graikų mokyklos tai kas neprieštaravo jų pažiūroms, perėmė kalbas graikų ir lotynų. Šiek tiek vėliau perėmė gramatiką, retoriką, dialektiką, tai humanitariniai dalykai. Ypatingai reikėjo retorikos bažnyčiai, skelbti dievo žodį, įtaigi kalba. Bažnyčios tarnams reikėjo mąstyti, reikštis teisiklingai. Su matematika krikšč buvo lengvai suderinami dalykai. Matematiką naudojo gyvenimo paslaptims išanalizuoti. Sunkiausiai sekėsi perimti filosofiją. Naujas dalykas buvo teologija. Pagrindinis dalykas buvo šventasis raštas, istorija, išmintis. Naujas dalykas visuotinė istorija. Krikšč pirmieji ėmėsi rašyti visuotinės veikalus. Krikšč naudojosi tais mokyklų tipais, veikė žemesnio ir aukštesnio lygio mokyklos. Krikšč padarė tokius kursus kuriuose buvo skleidžiamos krikščionybės idėjos, žavėsis, vertingumas

Patristikos pedagogai. Klemensas Aleksandrietis ryžosi vienyti antikinės kultūros pasiekimus su krikščionybe. Jį vadina istorijoje pirmasis Vakarų krikščionis humanistas. Naują religiją bandė pagrįsti mokslo ir proto šviesoje. Žinojimas ir tikėjimas yra du pažinimo laipsniai, jie vienas kitam neprieštarauja, o vienas kita papildo, tikėjimas yra žinojimo pagrindas, o žinojimas tikėjimo išvystymas. Žinoti yra daugiau negu tikėti. Visi mokomieji dalykai turi tarnauti Dieviškai tiesai. Poezija tai tarsi Dievo žodis, muziką vertino labai teigiamai, matematika parengia žmogų filosofiniam pažinimui. Mokslas religijos atžvelgiu turi 2 uždavinius:1) mokslas turi paruošti žmogaus sielą tam, kad galėtų priartėti prie Dieviškos tiesos. 2) mokslas turi padėti apginti tikėjimą nuo klaidų. Tai gali atlikti filosofija. Taip pats mokėsi ir kitus skatino mokytis. Apie šeimą manė, kad nevedęs ar neištikėjusi turi geresnes sąlygas tobulintis. Jo pozicija teigiamesnė šeimos atžvelgiu. Šv. Jonas Krisostomas. Jis kultūros istorijoje vad auksaburniu, pats pedagogiškiausias iš bažnyčios tėvų. Tėvams pareiga auklėti vaikus. Prigimtinis poreikis rūpintis, Dievas yra įsakęs dirbti pedagoginį darbą gerai. Jo ugd idealas dorinis auklėjimas ir žmogaus vedimas į šventumą. Skatino anksti tuoktis, moraliniais sumetimais, tikslais. Jis peikė tuos tėvus, kurie skatino savo vaikus mokytis žemiškais sumetimais, kad užimtų aukštą vietą, kad pinigų daugiau turėtų. Išskyrė mokimą, auklėjimą šeimoje. Iš lav dalykų teigiamai vertino retoriką, o filosofija yra reikalinga. Šv. Jeronimas pirmasis mergaičių pedagogikos kūrėjas, pradininkas. Jis pataria mergaitėms mokyti rašyti ir skaityti – lavintis, o auklėti nusižeminusias, padorias, kurios nenešiotų papuošalų, kad būtų lieknos, pamaldžios, daug skaitytų. Šv. Jeronimas dėl neaiškių priežasčių pasisakė prieš muzikinį lavini

Viduramžių ugdymas. Viduramžių pratęsimas to, kas buvo pasiekta patristikos laikotarpiu. Prasidėjo naujas gyvenimas, nauja pasaulėžiūra, nauja kultūra – krikščioniškoji. Vidur – natūralaus vystymosi laikotarpis. Žmonės veiklūs, kuria kultūrą, kuriama bažnytinė organizacija, bažnytinė teisė, krikščioniškoji kultūra, menas. Žmogus buvo asketas, daugiau gyveno intuityviai, o ne sąmoningai pažindamas pasaulį. Visa tai kas ji supo, visuose reiškiniuose įžvelgė Dievą. Šis reiškinys vadinamas teocintrizmu (centre dieviškoji būtybė), ieškojo savyje kaltės nuodėmes, kurias nebuvo padaręs, už tai jis kankindavosi. Vidur būdingos žudynės, kankinimai, už juos Šv. Tėvas atsiprašė už visą pasaulį. Ragina išpažinti tikėjimą gimtąja kalba – Liuteris. Menui būdingi simboliai, alegorijos.

Ugdymo pobūdis. Vidur ugd pobūdis geocentrinis tai ir nulėmė žmogaus santykį su pasauliu. Ugdymo tikslas siejosi su galutiniu tikslu tarnauti dievui. Mokė gramatikos, retorikos, dialektikos, aritmetikos, astronomijos, muzikos. Tiesos pasaulis harmoningas – skaičius, svoris, matas. 3-4-7 buvo laikomi šventais. Vidur buvo žinomas vaizdumo principas, buvo tik ausiai – tik žodis, darbas vykdavo tik žodžiu, rašyti nerašė. Rašymą suprato kaip meną. Mokytojai ugdydami taikė prusinimą – įsiminimas ir atkartojimas tai, kas įsiminta. Metodas vadinamas scholastiniu – mokytojai klausdavo, mokiniai greitai, mikliai atsako. Ugdymo veiksniai. Šeimos buvo kuriamos anksti. Jos gausios vaikų atžvelgiu. Tėvų teisės neliečiamos, ką nori su vaikais tą ir daro. Tradicijos klostėsi savitos. Tėvų santykiai su vaikais prasti. Atsiranda daug neteisėtų kūdikių, šiais vaikais rūpinasi bažnyčia. Mokykloje buvo rūsti, griežta drausmė, simbolis – rykštė. Veikė parapijinės mokyklos, miesto mokyklos, iškilo universitetai, buvo individualiai mokomi didikų vaikai. Didikų sferoje ugdymo tikslas mergaitės rengiamos šeimai, jaunuolių ugd idealas buvo tapti riteriu. Katalikų bažnyčia pasiryžo riterių idealą sukurti kitokį, jiems pasisekė ir realizavo. Paauglystės metais feodalai išsiusdavo savo vaikus į kitą šeimą, išmokydavo pagarbos moteriai ir viso kito. 14 metų paauglys jau gaudavo kalaviją ir mokėsi 7 laisvųjų menų iki 21 metų. 7 riteriškųjų dorybių – jodinėti, plaukti, šaudyti iš lanko, fechtuoti, žaisti šachmatais, medžioti, kurti eiles. 21 metų būdavo didžiųjų švenčių metu įšventinimas į riterius.

Viduramžių universitetai užėmė labai reikšmingą vietą. Kurtis pradėjo 19 a. dviem būdais – reorganizuodavo kolegijas į universitetus, išplėsdavo studijų programą. Teisę steigti universitetus turėjo imperatorius ir popiežius. Sorbonos universitetas Paryžiuje – globojo jį popiežius, nes jame vyravo teologijos studijos. Teisė studijuoti garsėjo

Italijoje veikiantis Bolonijos universitetas. Labai garsus Kembridžo ir Oksfordo universitetas Anglijoje. Tvarkomos studijos metais. Skaitydavo paskaitas, pratybas, aptaria paskaitų turinį. Šeštadieniais vykdavo disputai, iškilmingai reikalaudavo mikliai, greitai atsakyti į klausimus. Fakultetas – teologijos, teisės, medicinos, parengiamasis arba “artistų”. Nebuvo vieningų programų, pasirengimas studentų buvo nelygus. Viduramžių universitetai buvo kaip kultūros židinys.

Pedagoginės minties pobūdis. Vidur būdingas specifinis bruožas – tai praktinė pedagogika (nieko nerašė) knygų, straipsnių. Viskas vyko ugd praktikoje, vyksta viskas intensyviai, griežtai, neieškojo prasmės, nebuvo pedagoginės prasmės, problemos. Lėmė 3 faktoriai: 1) ugdymo aiškumas, aišku, kad ugdymas žmogų tobulina, rasti būdų kaip žmogų ugdyti, o jei nepasisekdavo tai mokytojų nekaltindavo, o kaltindavo mokymo priemones. 2) ugdymo ryšys su pasaulėžiūra tai visiems aišku, kad dorą žmogų galima išugdyti krikščioniška pasaulėžiūra. 3) ugdymo gyvybingumas, kad niekas neabejojo kad ped idėjos gali prieiti krizę, buvo neveiksmingos. Idėjomis, pajėgumu visiškai pasitikėjo. Bonifacijus gimė 8 a. Vokietijoje. 7 metų buvo atiduotas į vienuolyną. Vienos misijos metu su 15 palydovų nužudytas. Paliko gramatikos ir poetikos vadovėlį. Mokyti vaikus gimtąja kalba – mintis iš gramatikos vadovėlio. Alkuinas – teorinių darbų nepaliko, parašė retorikos vadovėlį ir gramatiką. Mokė daugiau suaugusius. Leisdavo mokiniams paklausti, apklausti mokytoją. Šv. Tomas Akvinietis gyv 13 a. 7 metų pabėgo pas vienuolius. Buvo tylus, ramus, studentai vadino “tylinčiu jaučiu”. Sukūrė teologinę filosofinę sistemą, kurią 19a popiežius Leonas 13 paskelbė oficialia bažnyčios doktrina. Tie kurie pripažįsta ją, laikosi tų nuostatų vad. neotomistai. Akviniečio fil. įsitvirtino neotomistinė filosofija, o pedagogika kuri grindžiama šita filosofija vad. neotomistinė pedagogika.

Renesanso epocha. Žinomas toks reiškinys kaip humanizmas. Renesanso idėjos iškilo 14 a Italijoje. Žmogus atsigręžė į save. Atsigręždamas į žmogų lot vad studija humana, o žmonės vad humanistai. Jie pirmieji iškėlė mintį apie sąžinės laisvę, studijavo literatūra, sociologija. Humanizmo šaltinis senovės graikų- romėnų kultūra. Jie mokėsi graikų kalbos, kad galėtų studijuoti literatūrą. Apie žmonių kūrybiškumą liudija išrandamas popierius, knygų spausdinimas, jūrų kelias į Indiją, atrandama Amerika. Visa tai veikė ped mintį iš atskirų rašytojų, kėlėsi idėja, kad reikia keisti požiūrį į vaiką. Ispanas virves savo veikalu “ apie mokslus” iškėlė ir suformavo žmogaus ugdymo tikslą šiame veikale – žmogaus tobulinimas. Mokymo tikslas, kad jaunuoliai taptų išmintingesni ir geresni. Ugdymą laikė dvasios mokslu. Kėlė mintį, jog mokant reikia atsižvelgti į vaiko psichologiją. Rekomendavo išplėsti mokimo turinį. Pats Vives buvo praktikas, jis buvo suaugusiuoju globėju. Jis padėjo pedagoginės sistemos pagrindus. 1517m. Liuteris paskelbė savo 100 tezių. Tam reikšmės turėjo humanizmo iškilimas. Davė pradžią protestantiškajam judėjimui, atskilo nuo katalikiškojo judėjimo. 17a. J.A.Kamenskis buvo dvasininkas, čekų brolių draugijos narys. Vyko nuolatiniai karai, vyko reformacijos sandara su katalikų bažnyčia. Buvo be galo dvasingas žmogus, jis nekariavo, buvo artimas katalikams. Sukūrė mokslo ugdymo sistemą (pedagoginės sistemos pagrindus). Žmogus gražiausias ir tobulinusias Dievo kūrinys. Sistemingai kalba apie žmogų, žmogaus tikslas – jis turi mokytis, kalba apie taikomus metodus, apie ugdymo proceso dėsnius, kalba apie sudedamąsias ugdymo dalis. Suskirstė žmogaus amžius į tam tikrus tarpsnius vaikystė nuo gimimo iki mirties. Paauglystė nuo 6-12, subrendimas nuo 18-24 metų. Sugalvojo kiekvienam amžiaus tarpsniui mokyklą. Sukūrė programą ir auklėjimui lavinti. Dorovinio auklėjimo programa ugdyti: saikingumą, valyvumas, pagarba priderama iresnėms, paklusnumas, teisingumas, meilė žmogui, išmokyti vaiką veikti, protingai tylėti, mandagumas, mokyti tikėjimo. Gimtos kalbos mokykla – pradžios mokykla. Visų dalykų mokyti gimtąja kalba.

Didaktinės pažiūros.

Kamenskis iškėlė: vaizdumo principą ( matyti, tylėti, skanauti), pažiūros grindžiamos principu sensualizmo. Sąmoningumo princ, suprasti nagrinėjamus dalykus, neskubinti mokinių tol kol supras. Nuoseklumas, žinių remiasi tam tikrais pagrindais, formuojami kiti. Prieinamumo principas, derintis prie amžiaus. Tvirto įsiminimo principas. Kamenskis suskirstė mokslų metus į tam tikrus periodus su atostogomis. Nustatė darbo laiką mokykloje: pradžios mokykloje 4 val. nedaugiau. Mokytojui leido turėti pagalbininkus. Parašė vadovėlį pradžios mokyklai 18-19a. pripažino kad mokykloje turi būti drausmė. Mokykla be drausmės tai malūnas be vandens. Pripažino bausmes, bausti be pykčio bausmę priimti nuoširdžiai. Bausti tik už elgesį. Už kai kuriuos dalykus Kamenskis toleravo fizines bausmes: už nepagarbą Dievui, tyčia ką nors pyktą darymui, puikybę ir išdidumą, pavydą ir tingėjimą. Taikyti fizines bausmes tik tada kai visos priemonės išbandytos. Dorybės laikė pagrindinėmis: išmintis, saikingumas, drąsumas, teisingumas.

Ugdymas Lietuvoje. Jo pradžia. Liet tautybė formuojasi 9-12a. apsibrėžia lietuvių tipas. Mokė, auklėjo gyvu pavyzdžiu, gyvais darbais. Mokė to ko reikėjo egzistavimui, žemės ūkio darbus, mergaitės mokė austi, verpti, siūti. Lietuviai savo vaikus mokė amato, karo meno, paplitusi kalvystė. Lietuviai sugebėjo labai gerai apdoroti geležį. 12-14a. pastebimi nauji reiškiniai, aukštesnė kultūra, formuojasi pirklių luomas, statomos pilys, reikia pradėti gintis (kryžiuočiai, kalavijuočiai), klesti juvelyrinis menas. Kultūra pasiekia tam tikrą lygį, atsiranda sąlygos susiformuoti valstybei. Reikia palaikyti ryšius su kitomis valstybėmis, mokomasi rašto. Lietuvių kariai buvo raiteliai, iškasenos liudija, kad buvo laidojami su žirgu, ginklais, kad karo organizacija buvo labai gerai išsivystyta. Labai teigiamai rašoma apie savitą dvasinę kultūrą, buvo išugdytas estetinis jausmas. Lietuviai natūraliai perdavė savo vaikams dvasios turtus ir turtino dvasios kultūrą, mokoma gerbti tautos kultūrą.

Švietimas. 1387m. Didžiosios Lietuvos krikštas. 1413 pakrikštyta Žemaitija. Po krikšto skleidė įvairios idėjos, atsiranda pirmosios mokyklos. 1397m. Vilniuje prie Šv. Stanislovo katedros atidaryta pradžios mokykla, 1513m. Vilniuje prie Šv. Jono parapijos bažnyčios. Paskui mokyklų tinklas plėtėsi. Pirmosios aukštesniosios mokyklos 1522m. Katedrinė išplėsta į 3 klasių mokyklą. 1539m. Vilniuje atidaryta Klasikinė mokykla su sustiprintu graikų ir lotynų mokymu. Didikai, feodalai savo vaikams samdė namų mokytojus, kilo privatus mokymas. Leido vaikus į užsienio universitetus. Nuo 14a. pradeda veikti kunigaikščio raštinė, jame iš pradžių dirba raštininkai, vertė, rašė. Kunigaikščio raštinėse atsiranda įrašų knygos, registruojama kas vyksta Lietuvoje vad – Lietuvos metrikai. Koks buvo išsilavinimo idealas? Berniukams sudarytos sąlygos žaisti. Riterio idealas– nuo mažens jaunuolius turėjo įpratinti prie sunkių šarvų, tramdyti veislinius žirgus, fechtuoti kardais, kalavijais. Gero elgesio, paslaugus, palankus. Iki 15a. vid. Raštingumas neįėjo į riterio idealą. Keitėsi pažiūros į riterio idealą nuo 15a. antros pusės tapo raštas jau feodalų svarbiu. Mokyklas Lietuvoje intensyviai ėmė kurti ne tik katalikai, atsiranda, formuojasi kalvinistų bendruomenės, evangelikų – liuteronų. Formavosi įtampa tarp katalikų ir reformatų. Aukštoji mokykla 1570m. Vilniuje Jėzuitai atidaro kolegiją, kuri po 9 metų reorganizuojama į akademiją. Su universiteto teisėmis dabar funkcionuotomis Vilniaus universitetas. Buvo gautas pritarimas iš Popiežiaus. 17a. susikūrė labai platus mokyklų tinklas. 17a. vid mokyklų steigimas truputėli atslūgo, kadangi baigėsi kova, trintis, tarp reformatų ir katalikų.

Edukacinė komisija ( švietimo komisija). Įsteigta 1773m. Lietuva šiuo metu yra Lenkijos sudėtyje. Edukacinė komisija buvo bendra. Pirmoji valstybinė švietimo valdymo institucija, iki tol mokykla buvo bažnyčios valdžioje. Jos pirmininku buvo išrinktas Ignas Masalskis. Sudarė komisiją 6 pasauliečiai ir 6 dvasininkai. Naujoji institucija vykdo švietimo reformą. Mokyklų tinklą padalino į apygardas ir apigardėlis, Lenkijoje 6 apygardos, Lietuvoje 4 apygardos, veikė tų pačių tipų mokyklos, pradžios mokyklos, kolegijos, aukštosios mokyklos. Edukacinė komisija pasiryžo įgyvendinti visuotinį pradinį mokymąsi 7-12 metų vaikams, tačiau plano neįvykdė, nes buvo kelėtos priežasčių ( trūko mokytojų, truko lėšų, nepritarė bajorai). 1775m. Vilniuje Ignas Masalskis įsteigė mokytojų seminarą, kuri rengė pradžios mokyklos mokytojus ( rašto, aritmetikos, dainavimo, praktinių dalykų). Edukacinė komisija apgynė teisė egzistuoti Vilniaus universitetui. Vilniaus vicekancleris ir jėzuitas vykdė univer reformą, įsteigė 2 fakultetus. Edukacinė komisija iškėlė studijų kalbos programą, iki tol buvo lotynų kalba. Lenkai reikalavo kad būtų lenkų, o ne lotynų kalba. Kamenskis vieningos mokyklos šalininkas. Turėjo parapines mokyklas, apygardines mokyklas. Edukacinė komisija turėjo akademiją, Vyriausiąją Lietuvos mokyklą. Taip pat edukacinė komisija daug dėmesio skyrė šeimai. Kamenskis sakė, kad žmogus turi būti pradėtas auklėti, lavinti nuo gimimo. Vaikai neturėtų būti lepinami, grūdinami. Galutinis mokymo švietimo tikslas apšviesti protą ir išugdyti dorą. Kamenskis sakė jog reikia mokyti visus ir visko. Edukacinės komisijos nariai kalbėjo panašiai, tik pridėjo mokyti to, kas žmogui bus naudinga gyvenime. Kamenskis patarinėjo mokytojams, mokymą, auklėjimą derinti prie prigimties. Pasisakė prieš prievartą mokymo procese. Reikia sužadinti mokinių interesą, eiti nuo lengvesnių prie sunkesnių. 1795m. Lietuvą okupuoja Carinė Rusija. Nustoja funkcionavusi edukacinė kom.,buvo įkurta mažoji eduk kom., buvo įsteigta carinės Rusijos iniciatyva. Caro valdžia rengiasi reformai.

Švietimo mokyklos ir pedagoginės minties būklė 19a. pirm.pusėje. parengė Lietuvos šviet. Veikė pradžios mokyklos, naštą visą užkrovė valstiečiams, veikė vid. mokyklos ir kurį laiką Vilniaus universitetas. Po truputi siaurina mokymo turinį, pradeda mokyti svetima vaikams kalba. Visų dalykų mokoma rusų kalba. Iki 1931m. visos vid mokyklos turėjo teisę rengti jaunuolius. Po 1931m. palikta tik kelios vid. Turėjo turėti dokumentą ar jaunuolis atleistas nuo rekrutų caro armijoje. 1832m. buvo uždarytas Vilniaus universitetas. 19a. atroji pusė, stiprėja konfliktas tarp Lietuvos ir Rusijos. 1864m. uždrausta lietuviška spauda. Įvesta kirilica. Spauda uždrausta, veikia valdžios mokyklos. Pabaigoje iškyla nauja lietuviškos kilmės inteligentų karta. Turtingesnių šeimų tėvai nebijojo leisti vaikus į valdžios mokyklas.

Valančius M. buvo švietėjas, rašytojas, brošiūrų autorius, mokyklų organizatorius. Mintys jo krypsta į šeimą, šeima pagrindinė auklėtoja, santykiai tarp sutuoktinių turi būti teigiami, gerbti žmoną, pripažinti ją, ydas toleruoti, nes pat jų turi. Abu tėvai atsakingi už vaikų auklėjimą, mama turi mokėti skaityti, būti darbšti, dėti dvasinio gyvenimo pagrindus, šeima turi būti sveika. Vaikai turi tęsti tėvų profesiją, dirbti yra labai dora. Tikėjo švietimo galia, vaikai jo raštuose turi būti paslaugūs, paklusnūs, švelnūs. Dėmesį skyrė gamtai, moko elgtis gamtoje humaniškai, būtų pamiltos suprastos tautos tradicijos. Valančius peikė jėzuitus už tai, kad jie grubokai elgėsi su vaikais. Mokytojas turi būti reiklus, turėti daug žinių, turi mylėti mokinį, tinkamai bendrauti. Jis manė, jog už rezultatus turi būti atsakingi mokytojai. Daug dėmesio skyrė slaptosioms mokykloms, kurių tinklas Lietuvoje buvo gana platus. Nurodė, kaip tobulinti tas mokyklas. Daraktorius (mokytojas slaptosios mokyklos). Pasirinkti dorą daraktorių, išplėsti mokimo turinį. Slaptosios mokyklos jos buvo pastovios ir kilnojamos. Pastovios daugiausia šeimose. Kilnojamos valst samdydavo mokytoją, vieną savaitę vienoje troboje, kitą savaitę kitoje troboje. Samdydavo daraktorių. Buvo skurdi visais požiūriais, mokymo priemonės primityvios. Buvo taikomos fizinės bausmės, mokė iš maldaknygių, elementorių kiek turėjo. Mokė visą dieną, iš ryto sunkesnių, po pietų lengvesnių. Pertraukėlių metu dainuodavo, žaisdavo. 1).slaptos mokyklos labai daug davė lietuvos moterims. 2). slapta mokykla skatino pedagoginės minties vystymąsi, 1883m. pradėjo eiti laikraštis “Aušra”. 3) skatino poreikį leisti lietuviškas knygas. 4). prisidėjo prie tautiškumo išsaugojimo.

20a. Švietimo būklė ir pedagoginė mintis pirmajame dešimtmetyje. 1905m. sušaukiamas didysis Vilniaus seimas, reikalavo laisvės, autonomijos, nepriklausomybės, leisti atidaryta lietuviškas mokyklas. 1904m. legalizuota lietuviška spauda. Leido steigti privačias lietuviškas mokyklas, šitų mokyklų steigimu rūpinasi švietimo draugijos. Mokyklų tinklas platus apie 40 mokyklų. “Saulės draugija” organizavo mokytojams kursus, Marijampolėje įsteigė “Žiburio draugiją” turtengėsnis kraštas, ekonominiu požiūriu. Steigė privačias gimnazijas. Įsteigė pirmąją mergaičių progimnaziją, po to berniukų. Dirbo pedagogė M. Bičkauskaitė – Šatrijos Ragana. “Ryto draugija” Vilniuje 1911 mažakomplekčių m-klos steigė pradžios mokyklos dvi klasės. Pradėti mokytojams leisti legalūs leidiniai: žurnalas “ Mokykla”1909m. iki 1914m. rašė propaguojamas klasikinės pedagogikos idėjas. ( Pestaločio idėjos, Ž.Ž. Ruso) naujausią Vakarų Europos pedagoginę mintį, buvo labai pažangi. Labai daug sukurta pedagoginių teorijų, bet veikė viena idėja – dėmesys vaikui, derinamasis prie prigimtinių santykių, bėgimas nuo autolėtarinės pedagogikos.

Visos teorijos vadinamos vienu vardu – naujasis auklėjimas. Šituo laikotarpių labai daug rašė Bičkauskaitė, išspausdino 33 straipsnius, ypatingai propagavo naujojo auklėjimo idėjas. 1915 – 1918m. nauja okupacija, Lietuvoje prasideda I pasaulinis karas. Vokiečiai perima švietimą į savo rankas, per tą laiką lietuviai sugebėjo įsteigti apie 1500 mokyklų. Švietimui ėmė vadovauti vokiečių karinė vadovybė. Vokiečiai organizavo kursus, lietuviai ėjo ir mokėsi vokiečių kalbos. Vokiečių kariai mokytojavo mokyklose. 1919m. lenkai paskelbė ultimatumą ir okupavo Vilniaus kraštą. Visą valdžia buvo Kaune ir vyko visas vadovavimas. 1919 – 1936m. Vilniaus universitetas funkcionavo kaip lenkų universitetas. 1918-1925m. vykdoma švietimo reforma, rengiami dokumentai, 1925-1936m. tobulinamas mokymas, mokymo turinys, 1936-1940m. vėl grįžtama prie reformos, pradėta reformuoti pradinė mokykla, aukštąjį išsilavinimą turėti. Yra dvi sąvokos pedagoginė mintis – tai pavienė idėjos, o mokslas idėjų sistema. Lietuvoje ped mokslas subrendo 3 dešimtmetyje, pagrindus pradėjo Šalkauskas, Vabalas – Gudaitis, Šerkšnas t.y. mokslininkai.

Lietuvos pedagoginė mintis. Galima skirstyti į kelias kryptis: eksperimentinė ped., kultūros ped., sociologinė ped., religijos ped. Eksperimentinės pedagogikos atstovas Vabalas – Gudaitis (1881-1955) gim. Tauragės raj., mokėsi Palangos progimnazijoje, po to šaulių gimnazijoje, Peterburgo universitete, baigė Ušinsko pedagoginius kursus. 1907-1912m. dirbo eksperimentinėje psichologijos laboratorijoje ir pedagogikos laboratorijoje. 1913-1915m. įstoja į Maskvos žemės ūkio akademiją. 1920m. sugrįžo ir pradėjo Kaune dirbti aukštuosiuose kursuose. 1922m. pertvarkyti į Vilniaus universitetą, vėliau tampa profesoriumi. 1930m. Vilniaus universitete gavo Vytauto Didžiojo vardą. Jis sukūrė ped sąveikos teoriją. Sąveiką – vientisas nepertraukiamas procesas, kuriame reiškiniai arba kūnai vienas kitą veikia. Sąveikos teoriją pirmą kartą pavartoja 1913m. 1929m. sukūrė sąveikos pedagogiką. Socialinės sąveikos dėsningumai: asimiliacija(žmonių supanašėjimas esančių tam tikroj grupėj), disimiliacija, integracija, atitinkamumas. Žmonių ryšiai yra socialinė sąveika( šeiminėnė, profesinė, klasikinė, tautinė valstybinė, visos žmonijos). Socialinė sąveika: -> natūralioji sąveika (mamos reagavimas ryšys nenusakomas) -> konstitucinė sąveika (sąmoningai konstruojama, statymas, kurpymas pvz., ped procesas). Socialinė: konstruktyvi (teigiama, turi prasmę, vertę), destruktyvi (kai ardomi žmonių santykiai). Konstruktyvi: antropologinė ir politinė, pedagoginė. Socialinė: simultominė (reaguoja tuoj pat), suksesivinė (uždelstai reaguoja). Asimiliacija- supanašėjimas, toleruoja kt. nuomonę, stengiasi išvengti konfliktų. Disimiliacija- kai žmonės norėdami išlikti savimi aklai gina savo tiesas. Laikosi savo nuostatų, atsiranda konfliktas. Integracija- labiau tiktų tokiems reiškiniams, tautinių mažumų atstovams, įsiliejimas į atskirą bendruomenę. Atitinkamumas- dėsnis sąveikoje, žmonės su kuria sąveiką šiek tiek tiru bendrų interesų. Sutampa bendri interesai. Sąveikai būdingos idėjos: moralinė lygybė (pripažinimas šalis esančio, gerbiamas žmogus), solidarumas, meilė. Moralinė lygybė, jokios kitos lygybės tarp mokytojų ir mokinių nėra, gerbti suaugusiuosius, suprasti ir gerbti vieni kitus. Solidarumas, kad ugdymo tikslas, rezultatai yra ugdytojų ir ugdomųjų bendras tikslas. Meilė pedagoginė, pirmiausia poreikis, pojūtis, noras padėti vaikams, mokytis lavinti, pašaukimas. Eksperimentinės pedagogikos psichologijos pradininkas Lietuvoje J. Vabalas – Gudaitis. Atkreipė dėmesį kokių sąveikų mokyti ikimokyklinio amžiaus vaikus: socialinė sąveika-išmokti bendrauti, sąveikos su gamta-išmokius vaiką mylėti gamtą, jis visą gyvenimą mylės, suartės su aplinka, supras gyvenimo esmę, prasmę. Stasys Šalkauskis (1886-1941) gimė Ariogaloje, mokėsi Šiaulių gimn., baigė Maskvos univer teisės fakultetą, išvyko į vid Aziją. 1921-1922m. dirbo Kaune aukštuose kursuose. Sugrįžo su filosofijos daktaro diplomu. Vėliau buvo išrenktas rektoriumi.

Tautinio auklėjimo teorija. Nacija – tauta sukūrusi valstybingumą. Šalkauskis: ”nacija-tai tauta, pasiekusi aukštų rezultatų dvasinėje ir materialinėje sferoje”. Tautinis auklėjimas 3 uždaviniai: tautiškumas, patriotinis, tarptautinis, nacionalinis. Kad tauta liktų gyva reikia išspręsti tuos 3 uždavinius. Tautiškas aukl., tautinio individualumo puoselėjimas. Reiškiasi kalba, 3 pagr užd.: 1.gimtoji kalba turi tarnauti tautiniam ugdymui. Susieja įv. epochose gyvenusias tautas, padaro naujas kartas, naujos kalbos kūrėjas. 2.savos tautos istorijos pažinimas ir dabarties ir praeities pažinimas. 3.tatos tradicijų puoselėjimas, esmė jų išlieka. Patriotinis aukl., tai yra teigiamas nusiteikimas savo tautybės atžvelgiu. Labai akcentavo jog reikia suprasti esmę, mokyti pagarbos kt. visos tautas morališkai, lygiai traktuoti, vyraus tautų santarvė, bus mažiau karų, įspėja, jog šitas pašaukimas nieko nereiškia jei tautos priešiškai nusiteikia. Įžvelgia pavojų – neprotingą savo tautos meilę Šalkauskis vadina nacionalizmu. Siūlo kaip teisingai ugdyti pagarbą kt. tautoms: vadovautis krikščionišką etiką, ugdyti vidinę kultūrą, vadovautis proto argumentais ir grūdinti valią, išspręs daugelis problemų. Nacionalinis aukl., auklėjimas naujųjų kartų taip, kad tauta taptų nacija, aukšta kultūra. Šalkauskis sakė tautai: “ reikia dvasiškai tobulėti, mylias neužkirs kelio tautai tobulėti”. Šalkauskio teorija yra universali. Jis suformavo mokytojų atrankos kriterijus: pedagoginis pašaukimas, profesinis pasiringimas, tautinis sugebėjimas spręsti ugdymo problemas. Būtini prigimti polinkiai ir išugdyti: visuomeniškumo polinkis bendrauti, meilė žmogui, dvasinė giedra, optimizmas veda į gyvenimą į džiaugsmą, intuicija, pedagoginis taktas, nuojauta kaip vaikas pasielgs, saikas visur, kalbėjime, bendravime, užd namų darbus. Akcentavo individualų darbą. Ugdymo mokslo teorija sugalvojo ir įvedė Šalkauskis, apima ugdymą, mokymą, auklėjimą.

Leave a Comment