Pedagogika

VĮŠ “KLAIPĖDOS VERSLO KOLEGIJA”

KLASIKINĖ ANTIKA, SOKRATAS,
PLATONAS “DAIKTAI” IR “IDĖJOS”
“ARISTOTELIŠKOJI” DIEVO SAMPRATA
FILOSOFIJOS REFERATAS

I kurso teisės neakivaizdinio skyriaus studentė
Daina Zagurskienė

Dėstytoja : N.Bytautienė

2003 Klaipėda

PLANAS

1. Įvadas. Klasikinė antika – Graikija
2. SOKRATAS, jo gyvenimas ir mirtis (470 – 399 m.pr.Kr.)
3. PLATONAS – idėjų pasaulis. (427- 347m.pr.Kr.)
4. ARISTOTELIS, “Aristoteliškoji” Dievo samprata.( 384-322 m.pr.Kr.)
5. Išvados.

Klasikinė antika (Graikija 500-200 m.pr.Kr.)

Kalbėdami apie graikų kultūrą, pirmiausia turime omeny Atėnus. Atėniečiai tikėjo tik viešumoje galintys atskleisti visus savo talentus ir “išreikšt save”. Tokia visuotinė bendruomenė vadinama polis. Šis žodis reiškė daugiau negu miestą ar valstybę- tai buvo way of life, gyvensena, kuria piliečiai didžiavosi. Iš to peer kelias kartas išsirutuliuoja kultūra, nebe atgamtinę būtybę, bet patį žmogų iškėlusi kaip visuomenės vertės matą.Graikų mąstysenai realu buvo tai, kas pastovu. Ikisokratikai (prieš Sokratą buvusieji) graikų filosofai ieškojo, kas yra visų tų apraiškų pamatas.
Tačiau raktas graikų kultūrai perprasti, koncepsija, rikiuojanti patirtį ir mąstymą, centrinė kategorija, kuri daugiausia formuoja reikšmes ir kuriai visos kitos patarnauja, samprata, aiški iš savo esmės- yra mintis, kad tikrovėje organiškai slypi pavyzdžiai, struktūrų planai ir pamatinės formos, prie kurių prisitaiko plėtodamiesi realūs daiktai; ir kad toos pamatinės formos yra paprastos, pažinios ir racionalios.
Išrasdami filosofiją graikai pradėjo naują žmonijos istorijos epochą. Mąstymas pats save atranda, išsivaduoja iš religijos pančių ir pats nusistato dėsnius, mąstymas lieka susietas su bendravimu ir viešu kalbėjimu. Mąstymas- tai dialogas, o ne mo

onologas. Filosofija vystosi kaip teigimas ir prieštaravimas, kaip disputo menas ir kaip visapusiško dalyko nagrinėjimas.Graikai pavadina tai dialektika ( fil. teorija, tikrovės kitimą, raidą aiškinanti vidiniais prieštaravimais, priešybėmis).
Ją ypač kultivuoja sofistai- keliaujantys iškalbos mokytojai; jie rengia kursus politikams ir dėl savo opurtunizmo (taktika ir politika, kuria siekiama didžiausios naudos iš aplinkybių nepaisant savo principų) įgyja prastą šlovę. Nuo jų atsiriboja trys žvaigždės, kurių neprilygstama įtaka europiečių mąstymui nemažėja ligi mūsų dienų: tai Sokratas, Platonas ir Aristotelis. Jie sudaro vieną žvaigždyną, nes Platonas yra Sokrato mokinys, o Aristotelis- Platono. Sokratas (470-399m.pr.Kr.) pergyvena Periklio laikus ir Peloponeso karą, Platonas (427-347 m.pr.Kr.) veikia Atėnų renesanso epochoje, o Aristotelis (384-322 m.pr.Kr.) regi Makedonijos įsiviešpatavimą ir tampa Aleksandro Didžiojo mokytoju.

Pažink save
Neištirtas gyvenimas nevertas, kad jį gyventų žmogus
Gyventi – vadinasi, illgai sirgti
Neklausinėk to, į ką pats žinai atsakymus
Aš žinau, kad nieko nežinau

Sokratas

SOKRATAS (470-399 m. pr.Kr.)

Šiame referate tik dar kartelį apibendrinsiu tai, kas būtina žinoti apie tris žymius antikos filosofus. Kiekvienas šių filosofų savaip prisidėjo prie Europos kltūros kūrimo. Sokratas pirmasis filosofas , gimęs Atėnuose. Buvo filosofuojama ir iki Sokrato gimimo , tačiau visi filosofai gyvavę ankščiau nei Sokratas buvo vadinami “ikisokratikais”.
Gimęs 470- 399 m.pr. Kr. Sokratas du jo pasekėjai gyveno ir kūrė šiame mieste. Yra žinoma , kad pažiūrėti jis buvo bjaurus kaip velnias. Mažas ir storas, iš

šsprogtaakis ir riestanosis. Bet sakoma, kad vidumi buvęs nepaprastai puikus. Esą gali ieškoti dabartyje, gali- praeityje, bet niekuomet nerasi tokio kaip jis.
Pasakojama, kad Sokrato motina buvusi pribuvėja ir Sokratas savo paties veiklą lyginęs su pribuvėjos darbu. Ne pati pribuvėja gimdo vaiką. Ji tik prižiūri ir padeda gimdyti. Taip ir Sokratas savo užduotimi laikė padėti žmonėms “pagimdyti” teisingą supratimą. Nes tikrasis pažinimas turi kilti iš kiekvieno žmogaus vidaus. Jo negali primesti kiti. Tik pažinimas, kylantis iš vidaus, yra tikrasis “supratimas”. Atėnuose didžiausias dėmesys buvo skirtas žmogui ir žmogaus vietai visuomenėje. Žinome, kad gimė Atėnuose ir didžiąją gyvenimo dalį praleido gatvėse ir turgaus aikštėse, kur kalbėdavosi su sutiktais žmonėnis. Anot Sokrato, kaimo medžiai nieko negalį jo išmokyti. Kitais kartais jis daugeliui valandų paskęsdavo mintyse.
Galbūt paslaptingiausia asmenybė visoje filosofijos istorijoje. Jis pats neparašė nė eilutės. Vis dėlto Sokratas priskiriamas prie tų, kurie padarė didžiausią įtaką europietiškajam mąstymui. Tai susiję ir su jo dramatiška mirtimi. Apie Sokrato gyvenimą visų pirma sužinome iš Platono, kuris buvo jo mokinys ir pats tapo vienu didžiausių visų laikų filosofu.
.Visi žmonės gali suprasti filosofines tiesas, jei tik naudosis protu. “Ateidamas į protą” žmogus turi pasiimti kažko iš savęs. Dėdamasis nežinančiu Sokratas kaip tik ir priversdavo sutiktus žmones protauti. Sokratas pu
uikiai mokėjo “apsimesti” nežinančiu – arba nuduoti, jog yra kvailesnis nei iš tikrųjų. Tai vadinama “sokratiškąja ironija”. Tokiu būdu jis nuolatos parodydavo atėniečių mastymo silpnąsias vietas. Tai įvykdavo vidury turgaus – taigi visai viešai. Susitikimas su Sokratu dažnai būdavo tas pats kaip apsikvailinti ir būti išjuoktam didelės publiko sakivaizdoje. Todėl nenuostabu, kad ilgainiui jis įkyrėjo – ypač valdantiesiems. Sokratas sakė, kad Atėnai yra kaip rambus žirgas, o jis pats – kaip gylys, jį raginantis. Ne pakankinti norėdamas Sokratas piliečiams nuolat neduodavo ramybės. Kažkas slypėjo jo viduje, nepalikdamas jokio pasirinkimo. Jis dažnai sakydavosi viduje turįs “dievišką balsą”. Sokratas, pavyzdžiui, atsisakė dalyvauti nuteisiant žmones mirtimi. Be to, nesutiko įduoti politinių priešininkų. Galiausiai už tai turėjo sumokėti gyvybe. 399 m.pr.Kr. Sokratas buvo apkaltintas tuo, kad “netiki dievus” ir “tvirkina jaunuomenę”. Su nedidele balsų persvara 500 narių komisija jį pripažino kaltą.

Sokratas tikrai galėjo prašyti malonės. Šiaip ar taip, būtų išgelbėjęs savo kailį, sutikęs palikti Atėnus. Bet būtų buvęs nebe Sokratas. Sąžinę – ir tiesą – jis brangino labiau už gyvybę. Jis patikino dirbąs tik valstybės labui. Tačiau, kaip žinome, Sokratas buvo nuteistas mirtimi. Kiek vėliau savo artimiausių draugų akivaizdoje jis išgėrė nuodų taurę. Ir krito negyvas.
Kodėl Sokratas turėjo mirti? Šį klausimą žmonės užduoda jau 2400 metų. Bet istorijoje jis – ne vienintelis žmogus, ėj
jęs iki pat liepto galo ir miręs dėl savo įsitikinimų. Sokratas buvo lyginasmas netgi su Jėzumi , o jis ir Sokratas išties turi panašumų.

Jėzus ir Sokratas dar savo amžininkų buvo laikomi mįslingomis asmenybėmis. Nė katras nepaliko rašytinių šaltinių. Taigi turime visiškai pasikliauti įvaizdžiu, kurį sukūrė jų mokiniai. Vis dėlto nekyla abejonių, jog ir vienas, ir kitas buvo tikri iškalbos meistrai. Be to, jie kalbėdavo su išskirtine savikliova, kuri ir žavėdavo, ir keldavo apmaudą. Maža to, abu tarėsi kalbą vardu kažko, kas juos pranoko. Jie metė iššūkį visuomenės valdantiesiems, kritikuodami visas neteisybės ir piktnaudžiavimo valdžia formas. Negana to: už šią veiklą abu sumokėjo gyvybe.

Sokratas buvo sofistų amžininkas. Jį, kaip ir sofistus, labiau domino žmogus ir žmogaus gyvenimas nei natūrfilosofijos problemos. Vienas romėnų filosofas, Ciceronas, po keleto šimtų metų pasakė, kad Sokratas pašaukęs filosofiją iš dangaus į Žemę ir apgyvendinęs ją miestuose, atvedęs į namus ir privertęs žmones mąstyti apie gyvenimą ir papročius, apie gėrį ir blogį.

Tačiau tarp Sokrato ir sofistų buvo vienas esminis skirtumas. Jis nelaikė savęs sofistu, t.y. mokytu ar išmintingu žmogumi. Todėl, priešingai nei sofistai, Sokratas neėmė pinigų už savo pamokas. Ne, Sokratas vadino save “filosofu” tikrąja šio žodžio prasme. “Filo-sofas” iš tiesų yra tas, kuris siekia išminties.

Sokrato mirtis. Statula. Marmuras. Fragmentas. 1875 – 1877

PLATONAS (427-347 m.pr.Kr.)

“.siela ilgisi savo tikrosios buveines.”

Kai Sokratas turėjo išgerti nuodų taurę, Platonui (427-347 m.pr.Kr.) buvo dvidešimt devyneri. Po Sokrato mirties Platonas iškeliauja, kurį laiką dirba vyriausybės patarėju Sirakūzuose, bet jo karjerai ten nesėkmingai pasibaigus (Platonui teko net ir vergu pabūti) grįžta į Atėnus.
Ilgą laiką buvo Sokrato mokinys ir atidžiai sekė jam iškeltą bylą. Tai, kad Atėnai tauriausią miesto žmogų galėjo nuteisti mirtimi, jam ne tik padarė neišdildomą įspūdį. Šis įvykis nulėmė visos jo filosofines veiklos kryptį. Sokrato mirtis Platonui aiškiai parodė, koks didelis prieštaravimas gali būti tarp esamų visuomeninių santykių ir to, kas teisinga arba idealu.

Pats Sokratas nieko nerašė. Pirmasis Platono kaip filosofo darbas buvo Sokrato ginamosios kalbos paskelbimas. Jis perteikė Sokrato žodžius, pasakytus teisme.
Savo mintis užrašinėjo daugelis ikisokratikų, tik, deja, didžioji šių rašytinių šaltinių dalis neišliko iki mūsų dienų. Kalbant apie Platoną, manoma, kad visi pagrindiniai jo veikalai išsaugoti. (Be Sokrato ginamosios kalbos, jis parašė laiškų rinkinį ir net 35 filosofinius dialogus.) Tai, kad šie raštai išliko, nemažai susiję su tuo, kad Platonas šalia Atėnų įkūrė nuosavą filosofų mokyklą. Ši stovėjo giraitėje, kuri buvo pavadinta mitinio graikų herojaus Akademo vardu. Todėl Platono filosofų mokykla gavo Akademijos pavadinimą. (Vėliau visame pasaulyje buvo įkurta tūkstančiai “akademijų”. Mes ligi šiol kalbame apie “akademikus” ir “akademinius mokslus”!)

Platono mokykloje buvo dėstoma filosofija, matematika ir kūno kultūra. Nors “dėstymas” galbūt nėra tinkamiausias žodis. Platono mokykloje svarbiausia būdavo gyvi pokalbiai. Todėl neatsitiktinai Platonas rašė dialogo forma.

Platoną domino santykis tarp to, kas amžina ir nekintama, ir to, kas “juda”. Jis domisi ir tuo, kas amžina ir nekintama gamtoje, ir tuo, kas amžina ir nekintama moralės ir visuomenės gyvenimo srityje. Taip, Platonui tai visiškai tas pats. Jis bando surasti, nuosavą “tikrovę”, kuri yra amžina ir nekintama. Tiesą pasakius, filosofai tam ir reikalingi. Jie nesiveržia į metų gražuolės rinkimus ir nebėga ketvirtadieniais pirkti nupigintų pomidorų. (Todėl jie ne visada labai populiarūs!) Filosofai bando žiūrėti pro pirštus į tokius tuščius ir “vienadienius” dalykus. Jie stengiasi parodyti tai, kas amžinai “teisinga”, amžinai “gražu” ir amžinai “gera”.
Idėjų pasaulis
Platonas, ne taip kaip dauguma jo sekėjų, gebėjo patraukliai ir gržiai rašyti. Jam rūpėjo kuo daugiau žmonių sudominti savo mokslu. Tame moksle jis toliau plėtojo Sokrato iškeltą lavinimo idėją. Jis suskirstė pasaulį į amžinosios būtie karalytę ir kintamųjų pavidalų karalystę.

Platonas teigė, kad viskas, ką gamtoje galime paliesti arba pajausti, “teka”. Taigi nėra jokių “pirminių medžiagų”, kurios neišsisklaidytų. Absoliučiai viskas, kas priklauso “jusliniam pasauliui”, sudaryta iš materijos, kurią ėda laikas. Tačiau viskas yra sukurta pagal pastovią “formą”, kuri yra amžina ir nekintama.

Taigi to, kas amžina ir nekintama, Platonas nesieja su kokia nors “pirmine medžiaga”. Tai, kas yra amžina ir nekintama, yra tam tikri dvasiniai arba abstraktūs modeliai, pagal kuriuos sukurtos visos esybės.
Platonas manė, kad už “juslinio pasaulio” privalo būti kita tikrovė. Šią tikrovę jis pavadino idėjų pasauliu. Jame slypi amžini ir nekintami įvairių esybių, matomų gamtoje, “pavyzdžiai”. Šią įsidėmėtiną sampratą vadiname Platono idėjų teorija.
Platonas sakė, kad viską, ką matome mus supančioje gamtoje, taigi viską, kas paliečiama ir pajaučiama, galime palyginti su muilo burbulu. Nes niekas, kas egzistuoja jusliniame pasaulyje, netrunka ilgai.
Platonas pabrėžia, kad mes niekada negalime pasiekti tikro žinojimo apie tai, kas nuolatos kinta. Tai, kas priklauso jusliniam pasauliui,- ką liečiame ir juntame,- mes galime tik neaiškiai įsivaizduoti arba numanyti. Tikrąjį žinojimą galime turėti tik apie tai, ką pažįstame protu. Ir išvis Platonas labai domėjosi matematika. Būtent dėl to, kad matematiniai santykiai niekuomet nekinta. Todėl šioje srityje galima pasiekti tikrą žinojimą.
Platonas tikrovę padalino į dvi dalis:
1. Pirmoji dalis yra juslinis pasaulis – apie kurį galime įgyti tik apytikrį, arba netobulą žinojimą, pasitelkdami savo penkias (apytikres ir netobulas) jusles. Galime sakyti, kad viskas jusliniame pasaulyje “teka”, taigi nieko nėra pastovaus. Jame iš tikrųjų nieko nėra, tik daugybė dalykų, kurie atsiranda ir išnyksta.

2. Kita tikrovės dalis būtų idėjų pasaulis – apie kurį galime pasiekti tikrą žinojimą protu. Taigi idėjų pasaulio neįmanoma suvokti juslėmis. Tačiau idėjos (arba formos) yra amžinos ir nekintamos.

Pasak Platono, ir žmogus yra dvilypė būtybė. Mes turime kūną, kuris “teka”. Jis neatskiriamai susijęs su jusliniu pasauliu ir susilaukia to paties likimo kaip visa kita (pavyzdžiui, muilo burbulas). Visi mūsų pojūčiai susiję su kūnu, vadinasi, nepatikimi. Tačiau mes taip pat turime nemirtingą sielą – kuri yra proto buveinė. Kaip tik todėl, kad siela nemateriali, ji gali pažvelgti į idėjų pasaulį.
Taip pat Platonas manė, kad siela egzistuoja dar prieš apsigyvendama kūne. Iš pradžių siela gyvena idėjų pasaulyje. Bet vos tik siela pabunda žmogaus kūne, ji būna pamiršusi tobuląsias idėjas. O tada kažkas įvyksta, taip, tada prasideda stebuklingas vyksmas. Ilgainiui, kai žmogus ima pažinti gamtos formas, sieloje iškyla neaiškus prisiminimas. Žmogus mato arklį – taigi netobulą arklį (kad ir meduolinį arkliuką!). To pakanka, kad sieloje kiltų neryškus prisiminimas apie tobulą “arklį”, kurį siela kadaise matė idėjų pasaulyje. Taip sielai sužadinamas tikrosios buveinės ilgesys. Šį ilgesį Platonas vadina erosu – o tai reiškia “meilė”. Taigi siela jaučia tikrųjų savo ištakų “meilės ilgesį”. Nuo tada ir kūnas, ir visa, kas jusliška, imama suvokti kaip kažkas netobula ir nereikšminga.
TAIP PAT PLATONAS MANĖ, KAD VISOS GAMTOS ESYBĖS TĖRA AMŽINŲJŲ FORMŲ, ARBA IDĖJŲ, ŠEŠĖLIAI.
Platonas pateikia palyginimą. Tai urvo palyginimas.

“Įsivaizduok žmones olą primenančiame požeminiame būste. Per visą jį driekiasi platus šviesos ruožas. Tų žmonių kojos ir kaklas iš pat mažens surakintas grandinėmis, todėl jie negali pasijudinti iš vietos ar pasukti galvos į šalį ir visą laiką mato tik tai, kas yra prieš juos. Jie yra nugara į šviesą, kuri sklinda nuo toli aukštumoje degančios šviesos. Tarp liepsnos ir kalinių aukštai eina kelias, atskirtas nedidele pertvara, primenančia uždangą, virš kurios fokusisninkai rodo savo stebuklus.”
“- Įsivaizduok, kad už šios pertvaros žmonės neša visokius daiktus, laikydami juos taip, kaip jie išsiskiša virš pertvaros; neša jie ir statulas, ir visokiausius būtybių atvaizdus, padarytus iš akmens ir medžio. Vieni nešdami kalbasi, kiti tyli.”
“ – Jie panašūs į mus. – Visų pirma ar tu manai , kad jie yra matę ką nors kita, sava ar svetima, išskyrus šešėlius kuruos ugnis meta ant prieš juos esančios olos sienos?
.kas būtų , jei juos išlaisvintų iš grandinių ir pagydytų nuo to neišmanymo – kaip visa tai vyktų natūraliai? Jei kuriam nors iš jų nuimtų grandines ir priverstų jį atsistoti pasukti galvą, vaikščioti, pažvelgti aukštyn- į šviesą, visa tai jam sukeltų skausmą, ir, šviesos apakintas, jis negalėtų žiūrėti į daiktus, kurių šešėlius matė iki šiol. ..ką ir pasakytų jei kas imtų jam tvirtinti, kad iki šiol jis matydavo tik niekus, o dabar yra kur kas arčiau būties ir regi daug tikresnius dalykus, ir , rodydamas vieną ar kitą pranešamą daiktą, privertų jį atsakyti , kas tai? Ar tau neatrodo, kad jis labiau sutriktų ir tai, ką matė anščiau, laikytų žymiai tikresniu dalyku negu tai, kas jam rodoma dabar?”
“Kad galėtų pamatyti visa, kas yra ten, viršuje, jis pirmiau turėtų priprasti. Pradėti reikia nuo to, kas lengviausia: iš pradžių žiūrėti į šešėlius, paskui- į žmonių ir daiktų atspindžius vandenyje, o jau po to – į pačius daiktus; be to tai kas yra danguje, ir patį dangų jam būtų lengviau matyti ne dieną , bet naktį, tai yra būtų lengviau žiūrėti į žvaigždžių šviesą ir Mėnulį, o ne į Saulę ir jos šviesą, ir įžvelgti jos savybes.”

Tada jis prieitų išvadą, kad nuo Saulės priklauso ir metų laikai .
Tai garsioji Platono alegorija. Realią tikrovę sudarantys pamatiniai tipai, o atskiri daiktai tesą jų atspindžiai. Tuos pamatinius tipus Platonas vadina idėjomis. Tikiu pasaulio padalijimu į juntamąjį ir idealųjį Platonas grindžia metafiziką ir idealizmą. Taip jis apibrėžia problemas, kurias turės spręsti ateities filosofai, ir padaro įmanomą krikščionybės flirtą su filosofija Renesanso epochoje.
Apie Platono įtaką sakoma, kad visa Europos filosofija – tai tik Platono komentarai. Platoną daugiau kaip du tūkstančius metų žmonės aptarinėja (ir kritikuoja) jo idėjų teoriją.

ARISTOTELIS – ARISTOTELIŠKOJI DIEVO SAMPRATA
(384-322 m.pr.Kr.)

Aristotelis gimė gydytojo šeimoje Chalkidikėje, Stagyre, todėl vėliau buvo vadinamas

ir Stagyriečiu. Sulaukęs 17 metų įstojo į Platono akdemiją ir 20 metų joje studijavo. Aristotelis kaip kitados Sokratas, buvo apkaltintas bedievybe ir netrukus tremtyje pasimirė.

Aristotelis- antikinio pasaulio mąstytojas. Vešliai suklestėjęs ir pražydęs, jis greitai perėjo visus raidos tarpsnius ir subrandino vaisius. Aristotelis ir buvo šio filosofijos raidos ciklo branda, tačiau kartu ir jo pabaiga. Aristotelis tarytum per anksti užbaigė antikinę filosofiją, iškeldamas ją į tokia aukštumą, kuri vėlesniems antikos filosofams jau buvo nepasiekiama. Jis užbaigė graikų filosofijos paieškas, apžvelgdamas jos nueitą kelią, susumuodamas svarbiausius jos rezultatus, ir išreiškė visa tai didžiule metafizine sistema, kuri teisėtai pretenduoja būti antikinio pasaulio mokslo kompendiumu ir enciklopedija.
Aristotelis buvo tam tikra prasme idealistiškojo Platono realistiškas dvynys. Tačiau jis, užuot paneigęs idėjų pasaulio ir pavidalų pasaulio skirtingumą, jį suvisuotina, apibendrina. Tai jis pasiekia pamažu, bet esmingu pakeitimu: jis kalba nebe apie idėją ir pavidalą, bet apie formą ir medžiagą. Platonas savo idėjų teorija atsakė į principinį filosofijos klausimą- kas iš tikrųjų yra suvokiamas reiškinių pasaulis ir į ką tui būti orientuotas tikrasis žinojimas? Aristotelis atmeta Platono dviejų pasaulių kosepciją, tarytum mėgina įveikti jo filosofijos dualizmą. Idėjas laikydamas daiktų esme, Platonas pateikė gana vientisą pasaulio aiškinimą. Jo idėjų pasaulis ne tik vienintelis tikras, bet ir vienintelis vertingas. Lemiamą reikšmę visai Aristotelio filosofijai turi jos intencija- remiantis Platono įdėjų teorija, paaiškinti reiškinių pasaulį.
Aristotelis tapo logikos tėvu, nebuvo atsistiktinumas. Aristotelio pažinimo uždavinių ir jo galimybės samprata suponavo reikalą tirti mąstymo formas, kuriomis būtų galima remtis kaip pažinimo instrumentu. Aristotelis ne empirikas tikrąja šio žodžio prasme. Jis visų pirma filosofas, ir tai įrodo taip pat jo požiūris į patyrimu grindžiamą žinojimą, jis siekia išsaugoti viso žinojimo rišlumą. Neatsisakydamas Platono amžinų ir nekintamų idėjų, Aristotelis mėgina suderinti jas su daiktų atsiradimo ir kitimo pripažinimu. Būtį jis supranta, kaip nuolat virstančią iš galimybės tikrove ir aktualizuojančią potencialias savo formas. Formos nejuda, juda tik daiktai, ir juda todėl, kad turi ir materiją. Pati materija- tik neapibrėžta galimybė, todėl yra nepažini.
Kaip neapibrėžta galimybė, materija nėra judėjimo priežastis. Judėjimas- potencialių formų aktualizavimas, ir veiklusis šio proceso pradas- pačios formos. Materija yra judinama, o forma- judinanti. Kadangi formos yra daiktų esmės apibrėžtis, tai jos kartu ir daiktų tobulumo matas. Nepripažystamas grynojo tobulumo savaiminis buvimas, o kartu tam tikras pasaulio netobulumas laikomas savaime suprantamu dalyku.
Išimtis- viršutinis hierachijos pasaulio sąrangos taškas. Aukščiausiame visatos taške visos galimybės yra realizuotos ir forma galutinai įrodžiusi savo pranašumą prieš materiją. Aristotelio pirminis judintojas jau aiškiai turi momoteistinio Dievo bruožų. Pirminis judintojas viską išjudina, bet pats nejuda, į jį viskas nukreipta ir jo viskas siekia, o jis pats, kaip absoliuti tobulybė nieko nesiekia ir nieko nekuria. Toks Dievas- aukščiausiaisis protas, kuris gali mąstyti tik tai, kas tobuliausia pasaulyje, save patį; jis yra save mąstantis mąstytojas, sąmonės sąmonė. Dievas tampa trancendentinis pasaulio atžvilgiu, jo esmė – savimonė. Toks filosofijos persiėmimas religinio mąstymo principais buvo antikos kultūros sąlyčio su viduramžių kultūra ženklas.

Svarbi buvo Aristotelio metafizikos ryšio su patyrimu linkmė. Svarbiausius savo metafizikos konstravimo principus jis susidarė stebėdamas organinius procesus ir techninę žmogaus veiklą. Aristotelis tikėjo , kad pačia daiktų esmei būdingas aktyvumas, be paliovos stumiantis juos iš galimybės į tikrovę kaip naują galimybę ir t.t. Tokiems vyksmams būdingas raidos savaimingumas ir tikslingas pobūdis Aristotelio metafizikoje sujungiami, jie čia persiima vienas kitu ir paverčiame visuotine daiktų prigimtimi. Dėl to visa Aristotelio pasaulėžiūra įgyja teologinę orientaciją. Aristotelio nužymėtas, kelias – traktuoti priežastingumą universalios teologinės pasaulio sąrangos požiūriu- pasirodė esąs vaisingesnis, nes jis nekonfliktavo su senovės graikų pasauliui būdingu kultūros vertybių filosofiniu įprasminimu.
Gamtą Aristotelis supranta kaip savo formas aktualizojančių pavienių substacijų sąryšį, sukuriantį vientisą visumą. Gamtai būdinga hierarchinė tvarka- nuo žemesnės neorganinės prie aukštesnės organinės. Organiniams kūnams būdinga ypatinga forma – siela. Todėl Aristotelio gamtos filosofija apima ir psichinio gyvenimo aiškinimą. Siela- kūno, kaip materijos, potencijas aktualizuojanti forma. Organinė gamta irgi turi savo pakopas, tai jas atitinka įvairos sielos rūšys. Aukščiausia yra mąstančioji siela, kuri apima ir žemesnes sielos pakopas, bet pati būdinga vien žmogui. Aristotelis neabejoja, kad žmogus yra kai kas daugiau negu gyvosios gamtos rūšis, todėl žmogaus sielos negalima apibrėžti vien kaip jo kūno formos. Aristotelio metafizikoje kiekvienas procesas kildinamas iš formos ir materijos sąveikos. Proto veikloje abiejų funkcijas turi prisiimti jis pats. Protas suskyla į dvi dalis – pasyvųjį ir aktyvųjį prtą. Pirmasis iš jų kaip žmogaus sielos forma, išlaiko tam tikrą ryšį su žmogaus kūnu, antrasis yra trancendentinis žmogaus kūno ir individualios sielos atžvilgiu. Vienas yra žmogaus asmenybinio savitumo pradas ir yra mirtingas, kitas – dieviškos pasaulio sąrangos pradas, tik atsitiktinai susijęs su konkrečiu žmogumi ir nemirtingas.

Dvilypė proto prigimtis pasirodo ir tada, kai Aristotelis svarsto žmogaus elgesio ir visuomenės gyvenimo problemas. Praktinė filosofija remiasi protinio pažinimo skyrimu nuo teorinio pažinimo. Teorinio pažinimo dalykas ra išmintis, protas čia užsiėmęs pats savimi teorine idėjų žiūra. Teorinis protas regi daiktų formas, idėjas grynu pavidalu, todėl šis prots yra greičiau dieviškos prigimties ir negali spręsti nei apie žmogaus, nei apie valstybės veiklą.
Savo praktinėje filosofijoje Aristotelis jau gerokai nukrypsta nuo to racionalistinio ir idealistino kelio, kuris buvo nužymėtas jo pirmtakų Sokrato ir Platono. Jis nesiima realios veiklos vertinti vien idealo požiūriu. Mat idealas yra ne žmogiškos, bet dieviškos prigimties dalykas. Ir žmogus , ir valstybė šiek tiek dalyvauja tame, kas protinga, kas dieviška, bet jie negali būti su tokiais dalykais tapatinami. Žmogus kurio elgesys priklausytų tiktai nuo proto, jau nebūtų žmogus. Požiūris į žmogų kaip į tarpinę būtybę, esančią tarp gyvulio ir Dievo, paženklino visą Aristotelio etikos ir politikos problematiką.
Žmonijos kultūros istorijoje Aristotelis užima vietą, kuri jam teisėtai priklauso, – jis yra vienas iš pačių didžiausių filosofų ir mokslininkų. Savo tyrinėjimais manė realizuojąs svarbiausiąjį senovės graikų filosofijos idealą- atskleisti ir išskleisti pirmuosius pasaulio pradus ir priežastis, kurie sudaro pasaulio esmę. Aristotelis išdėsto neteologinę gamtos istorijos sampratą – sampratą pasak kurios niekas nėra nukreipta į tikslą nei nutinka todėl, kad taip nutikti būtų geriausia, tačiau viskas priklauso nuo atsitiktinumo ir būtinybės. Paskui išplėtoja seriją argumentų nukreiptų prieš šį požiūrį.
Kodėl turėtume manyti , kad prigimtis veikia” ko nors dėlei” ir, kad taip yra todėl, kad taip geriau? Kodėl viskas neturėtų būti kaip lietus ? Lietus tam, kad priverstų grūdus augti: tai įvyksta pagal būtinybę. Aukštyn pakilę garai priversti atšalti ir atšalę pavirsti vandeniu ir kristi žemėn. Grūdų augimas po to, kai šitaip nutinka, yra grynas sutapimas. Tais atvejais, kai visos dalys atsirado tokios, tarsi jos būtų atsiradę tam, kad ką nors sudarytų, – tie dalykai išliko, tinkamai sudėstyti atsitiktinimo. Gamta atskleidžia joje esant didelio laipsnio tvarkingumą, o atsitiktinume pagal apibrėžimą glūdi tvarkingumo ir dėsningumo nebuvimas. Taigi tai, kas vyksta pagal prigimtį, negali būti pavaldu atsitiktinumui ir todėl turi būti tikslinga- ‘ko nors dėlei”. Kur tik yra tikslas , tenai jo dėlei padaromi ankstesni dalykai, o po jų – vėlesni. O kaip daiktai padaromi, tokie jie ir yra pagal prigimtį, ir kokie jie yra pagal prigimtį, taip jie ir padaromi, jei niekas nesukliudo. Tačiau daiktai daromi ko nors dėlei. Todėl jie pagal prigimtį irgi yra ko nors dėlei. Tai, kas randasi pirmiau, yra to, kas randasi vėliau, dėlei.
Dažnai suvokiame dėsningumą esant tikslingumo ženklu ir atmetant gryno atsitiktinumo galimybę. Aristotelis savo nuožiūroje turi du ėjumus. Pimiausia tvirtindamas, kad individualus arklys yra arklio rūšies narys, jis pateikia kažką, kas yra anapus individo ir ką individualus gyvenimas padeda išsaugoti. Arklio gyvenimo tikslas yra palaikyti ryšį gyvenant arklišką gyvenimą ir atsivedant naują kartą. Antra, kiekvienos rūšies daiktą, pasitaikantį visatoje, Aristotelis regi savitu būdu pamėgdžiojant nekintamą Dievo paveikslą: žvaigždės tai daro nuolat judėdamos ratu, gyvūnai palaikydami save ir savąsias rūšis, pradmenys (kaip žemė ir oras)- nuolat reikšdamasi savo pamatines savybes. Taigi viskas yra Dievo dėlei – ne ta prasme, kad jis iš to patiria kokią naudą, bet ta prasme, kad visa, kas visatoje vyksta, gali būti suprasta tiktai kaip veržimaisi prie kažko nekintamo ir amžino. Aristotelis aiškina, jog turi būti Dievas, davęs pradžią visam gamtos judėjimui. Taigi Dievas tampa absoliučia viršūne gamtos pakopų eilėje.
Aristotelis mano, kad turi būti “nejudinamas judintojas’. Ilga kitimo ir jo prielaidų analizė vainikuojasi išvada, kad turi būti vienatinė, amžina, nekintama aktualybė, paaiškinanti amžiną ciklinį dangaus sferų judėjimą ir kaitos pasaulio egzistavimą. Aristotelio – “Dievas” veikia kaip tikslo priežastis, mąstymo ir troškimo objektas. Antai dangaus kūnai juda savo amžinuoju cikliniu judėjimu, kadangi jie siekia būti panašūs į gryną nejudinamo judintojo aktualybę, o taip judėdami jie gali glaudžiausiai prie jos priartėti. Kadangi yra kažkas, kas sukelia judėjimą pats būdamas nejudinamas ir būdamas aktualiai, tat jokiu būdu negali būti kitaip, negu yra. Mat judėjimas erdvėje yra pirmoji iš judėjimo rūšių, o judėjimas ratu – pirmoji erdvinio judėjimo rūšis; o jį pirmasis judintojas sukelia ( ir negali pats jo patirti).
Pirmasis judintojas yra pagal būtinybę; kaip būtina, jo būtis yra gera, ir būtent tuo būdu (kaip gėris, t.y. kaip meilės ir troškimo dalykas) jis yra pradas.
Amžinas ir nolatinis judėjimas
Aristotelio tezė yra tokia;
Turi būti amžinas ir nolatinis judėjimas(įrodoma priėmus tokius teiginius);
Negali būti laiko pradžios arba pabaigos;
Laikas yra “kitimo skaičius prieš tai ar po to atžvilgiu”.
Aristotelis tvirtina, kad nenuoseklu manyti, jog galėjo būti momentas, prieš kurį (arba po kurio) nebūtų laiko, yra akivaizdžiai labai patikimas, ir negali būti laiko pradžios arba pabaigos, toli gražu nelengva paneigti. Teiginio “laikas yra kitimo skaičius prieš tai ar po to atžvilgiu” įrodinėjimo trumpai išdėstyti neįmanoma. Aristotelis siūlo savąjį laiko apibrėžimą ar aprašymą po to, kai buvo sukritikuoti ar paneigti kiti aprašymai ir teorijos. Galima pasakyti tik tiek , kad Aristotelio laiko svarstymas meistriškai labiausiai neprieinamos temos ištyrimas; tai grynas filosofavimas be jokių dogmų ar archaizmų. Teiginio “laikas yra kitimo skaičius prieš tai ar po to atžvilgiu” esmė, yra tvirtinimas, kad laikas gali būti tktai todėl ir tada, kai yra kitimas, nes laikas yra kitimo požymis ar matas, ar dar kažkas kita. Tezės “turi būti amžinas ir nuolatinis judėjimas, kitimas” Aristotelis neabejotinai tapatina su cikliniu išorinės dangaus sferos judėjimu. Jis turi argumentų, kad parodytų, jog ciklinis judėjimas yra vienintelis įmanomas amžinai nuolatinis judėjimas, o tam, kad patvirtintų, jog tikrai esama kažko, kas taip judina (nejudančiųjų žvaigždžių sfera), naudojasi stebėjimais.
Aristoteliui visatos istorija neturi pradžios laike – nebuvo įvykio, kuris būtų pirmas laiko atžvilgiu. Todėl ieškomas paaiškinimas nėra veikiamoji priežastis. Negali būti jokio paaiškinimo vekiamąja priežastimi tam, kodėl nejudančiųjų žvaigždžių sfera visuomet judėjo nulatiniu cikliniu judėjimu.
Filisofo argumentas priveda prie prielaidos, kad kiekvienam kitimui turi būti paaiškinimas ir kad vienintelis paaiškinimo tipas, tinkantis amžinam ir nuolatiniam kitimui, yra paaiškinimo tikslo priežastimi tipas, pažystamas ir praverčiantis kalbant apie sąmoningus judesius. Aristotelio manymu mokslas pagrįstas prielaidomis arba postulais, – kad įvykiai yra dėsningi ir kad gamta vienarūšė.
Jeigu yra pirmasis nejudinamas judintojas, ką galima būtų pasakyti apie prigimtį? Apsaugotas nuo kitimo ir kodėl nuo medžiagos, jis turi būti gryna aktualybė, be jokio potencijos pėdsako. Kandidatas, kurį Aristotelis siūlo veiklai, neturinčiai savy jokio kitimo, yra grynasis mąstymas – kontempliacija, o ne problemų sprendimas. Tai gyvybė, kurią jis priskiria pirmajam nejudinamam judintojui, kurį dabar galima vadinti Dievu. Deivas amžinai pasinėręs theoria (veikloje, kuria žmonės mėgaujasi tiktai retkarčiais) ir yra amžinai ir tobuliausiai laimingas.

Aristotelis sako, kad kadangi grynasis mąstymas yra aukščiausia veiklos forma, o dieviška būtybė nemąstytų apie nieką žemesnio, negu geriausia, tai jo mąstymas turi būti “mąstymo mąstymas”.
Aristotelio Dievas nemąsto ir nesirūpina šiuo kitimo pasauliu. Tačiau šio pasaulio harmonija ir daili tvarka galiausiai priklauso nuo jo, nes šią tvarką sąlygoja būdas, kuriuo visi daiktai kiekvienas savaip Jį pamėgdžioja.
Pasaulis nėra toks, kad vienas daiktas neturėtų su kitu nieko bendra, bet jie yra susiję. Mat visi daiktai drauge yra sykiu sutvarkyti vieno tikslo dėlei, tačiau čia yra kaip ūkyje, kur laisvieji turi mažiausiai laisvės veikti kaip tinkami – jiems viskas ar beveik viskas jau yra paskirstyta, – o vergai ir gyvūnai tiktai labai mažai prisideda prie bendro gėrio r dažniausiai gyvena kaip papuola..
Labausiai prigimtas kiekvienam normaliai išsivysčiusiam gyvam padarui veiksmas.. yra pradėti kitą tokį kaip jis pats (gyvūnas pradeda gyvūną, augalas augalą), kad geriausia, kaip gali, dalyvautų tame, kas amžina ir dieviška. Tai yra dalykas, prie kurio veržiasi visi daiktai, viskas, ką jie pagal prigimtį daro, yra šio dalyko dėlei.Kadangi jis negali gauti dalies iš to, kas amžima ir dieviška, kaip nuolat gyvenantis vienas ir tas pats gyvas padaras. jis dalyvauja tame vieninteliu jam galimu būdu. Kas išlieka ir tęsiasi yra ne pats gyvūnas ar augalas, bet kažkas toks kaip jis pats – ne tas pats individas , bet tos pačios rūšie narys.
Viena gyvūnų rūšis, žmogui, savy turi dievišką pradą, nous. Tad jis gali veržtis pamėgdžioti Dievą būdu, neprieinamu kitiems daiktams, nes jis pats gali pasinerti į grynąjį mąstymą (nors tiktai trumpiems laiko tarpsniams). Šis “Dievo mėgdžiojimas” yra aukščiausia žmogaus veiklos forma.

IŠVADOS
Aristotelio filosofijos istorinė reikšmė itin ilgaamžė. Ne tik amžininkai jį žinojo kaip garsų filosofijos mokytoją, įsteigusį savo mokyklą, išlikusią dar ilgai po kūrėjo mirties. Jo vardas neužmirštas ir viduramžiais, kurie apskritai nebuvo palankūs filosofijai tarpti. Maža to, nuo XIII a. aristotelis atsiduria teologinių ir filosofinių ginčų centre ir tampa beveik visuotinai pripažystamu sholastinės filisofijos autoritetu. Ir naujaisiais amžiais atgimusi filosofija, kuri savo svarbiausiu uždaviniu laikė naujos- mokslinės- pasaulėžiūros pagrindimą, ilgai negalėjo ištrūkti iš Aristotelio įtakos.

Istorinis kiekvienos filosofinių idėjų sistemos likimas priklauso nuo daugelio visokiausių sąlygų, tačiau principinę svarbą visada turi tie dvasinės kultūros perimamumo veiksniai, kurie išplaukia iš pačių perimamų idėjų potencinių galių ir jų išliekamosios vertės. Jeigu mes filosofijos idėjų likimą sietume tik su atsitiktiniu joms palankių ar nepalnkių alinkybių susiklostymu, liktume akli, neįžvelgtume nei filosofijos istorijos prasmės, nei jos kūrėjų nuopelnų.

Senovės graikų filosofija, kad ir kokiu plačiu idėjų spektru ji išsiskleidė, jau pirmaisiais savo žingsniais aptiko tą pagrindinę problemą, kurios svarstymas išskyrė ir supriešino du požiūrius- jų dramatiškas konfliktas, atsikartodamas vis naujais pavidalais, tapo visą šią filosofiją vienijančia gija.

Naudota literatūra:
1. J.L Ackrill “Aristotelis” – Vilnius 1994,
2. Aristotelis Rinktinia raštai – Vilnius Mintis 1990
3. Filosofijos chrestomatija”; Kaunas ; Technologija 2000 m. ; Spausdinta iš: Platonas. Valstybė.-V.: Mintis, 1981.; Vertė Jonas Dumčius.
4. Josten Gaarder “Sofijos pasaulis” Vilnius 1995
5. Dietrich Schwanitz “Ką turi žinoti kiekvienas išsilavinęs žmogus” Vilnius
6. Aristotelis www.spauda.lt

7. www.google.lt

Leave a Comment