Dantė yra tarsi kertinis akmuo, ant kurio kuriama Europos literatūros tradicija. Kultūros istorikų vadinamas paskutiniu viduramžių ir pirmuoju naujųjų laikų poetu. Savo amžininkų buvo vertinamas prieštaringai: vieni jį prilygino Vergilijui, kiti reikalavo iškasti palaikus, sudeginti ir pelenus išbarstyti. Žymiausią savo kūrinį “Dieviškąją komediją” (pats poetas ją vadino tiesiog “Commedia”) baigė rašyti prieš pat savo mirtį – 1321. Pirmąjį poemos komentarą 1322 metais parašė Dantės sūnus, o 1373 metais Florencijos bažnyčioje – Bokačas. Iki 1400 metų jau buvo parašyta ne mažiau kaip 12 detalių jo kūrinio komentarų, skelbiamų greta paties teksto. Komentuoti, t. y. analizuoti “Dieviškąją komediją” buvo tiesiog garbės reikalas. Vien rankraštinių kopijų iki spausdinimo staklių išradimo buvo žinoma apie 600. Penkioliktajame amžiuje suklestėjus knygų spausdinimui Dantės kūrinys tapo dar plačiau prieinamas. Poetas pradėtas vadinti dieviškuoju poetu. 1555 metais Venecijoje buvo prabangiai išleistas kūrinys su pridurtu prie originalaus pavadinimo epitetu “dieviškoji ”. Nuo tada jis taip ir vadinamas. Dantė labai gerai pažino antikinę kultūrą: atidžiai tyrinėjo Aristotelį, Platoną, Ciceroną, Pitagorą, mokėsi iš Ovidijaus, Vergilijaus. Dantės “Dieviškoji komedija ” yra labai reikšminga ir italų kalbos raidai. Kadangi poetas rašė toskaniečių tarme, jos pagrindu radosi italų bendrinė kalba. Pragarą Dantė vaizduoja žemės gelmėje; jo forma – maždaug apverstas kūgis ar piltuvėlis, kurio smaigalys yra žemės centre. Pragaro apverstas kūgis yra šiauriniame pusrutulyje. Antrasis, pietinis, pusrutulis apsemtas okeano, yra kalnas, vidury panašus į kūgį su terasomis. Tai skaistykla. Kalno viršuje- žemiškasis Rojus. Toliau prasideda Dangaus sferos.Pragaro dugne sukaustytas maištingas angelas Liuciferis turi tris veidus, jų nasruose kankinasi trys didžiausi šio pasaulio nusidėjėliai – Kristų pardavęs Judas ir Cezarį išdavusieji Kasijus bei Brutas.
2. Skaistykla. – Iš urvo išėję keleiviai laisviau atsikvepia; žvaigždėtas dangus ir jūra atgaivina Dantės prislėgtą krūtinę. Bet ir čia jiems kelią pastoja griežtas sargas, nes patekti į salos pakrantę negalima be angelo palydovo. Tik Dievo tarnas į čia atgabena mirusiųjų vėles. Iš pakrantės vienos sielos eina tiesiai į Skaistyklą, kitos pasilieka čia ilgiau. Čia lieka vėlės atskirtųjų nuo Bažnyčios, kurie mirties valandą gailėjosi, bet nespėjo su Bažnyčia susitaikyti. Toliau Dantė kopia uolėtu, nelygiu Skaistyklos šlaitu. Čia jis sutinka apsileidėlius, kurie atgailą ir susitaikymą su Dievu atidėliojo iki paskutinio momento: vieni iš tingėjimo, kiti užklupti staigios mirties, treti – karaliai ir valdovai – pasinėrę valdžios ir žemiškos garbės dalykuose, mažai tesirūpino atgaila. Jie visi čia turi būti tiek laiko, kiek gyveno žemėje. Naktis. Dantė užmiega. Sapnuoja, kad aras neša jį į saulę. Kai atsibunda, pasijunta, jau esąs prie Skaistyklos durų. Čia stovi angelas, kuris kalaviju įrašo kaktoje septynias P, septynių didžiųjų nuodėmių simbolį. Toliau poetai lipa per 7 Skaistyklos terasas: puikybę, pavydą, tinginystę, gobšumą, smaguriavimą ir gašlumą. Kiekvienoje terasoje vėlės kenčia kitaip, bet visos jos kupinos vilties, visos jos meldžiasi. Dėl to Skaistykloje dvelkia liūdesio, melancholijos nuotaika. Poetas suprato, kad Skaistykloje neužtenka parodyti kentėjimų, bet ir kaip vėlės skaidrėja. Taigi Dantė rodo ir baudžiamąsias ir gydomąsias priemones. Dažniausiai sutinkame priešingybių: išdidieji nešioja milžiniškas sunkybes, pavyduoliams užsiūtos akys, smaguriautojai alksta ir trokšta. Bet Skaistykloje kenčiantiems tenka nuolat medituoti ir melstis. Jie turi medituoti apie ydų šlykštumą ir dorybių gražumą. Ir čia Dantės kai kurie pavyzdžiai yra tikrai įdomūs. Štai pavyduoliai turi progos mąstyti: švelnūs, malonūs balsai nuolat primena gerumo ir meilės paveikslus, o rūstūs, kaip perkūno, balsai mini Kaino ir kitus vardus; tinginiai patys garsiai šaukia stropumo, uolumo ir apsileidimo pavyzdžius; gašlieji nuolat kartoja čia gašlumo pavyzdžius. Apmąstydamos ydas ir dorybes, sielos taip pat meldžiasi su angelais, kurie gieda giesmes, aukštindami tam tikras dorybes, tik vieni tinginiai nesimeldžia. Perėjęs visas terasas, Dantė pasiekia Žemiškąjį Rojų su pikto ir gero medžiu viduryje. Čia išnyksta Vergilijus, o Dantei pasirodo naujas globėjas; tai Matilda, kuri dainuodama skina gėles, ir Beatričė, kuri nusileidžia iš dangaus. Nuplautas Lėtėjos upėje (atgailoje) ir atsigėręs gaivinančio Eunojos vandens, Dantė gali kilti į Dangų. 3. Dangus. – Dantės vadovas po Dangų Beatričė pakelia savo akis į saulę, o Dantė įsižiūri į jos žvilgsnį ir kyla į viršų. Mėnulio sferoje juodu randa vėles tų, kurie žemėje negalėjo ištesėti savo pažadų, nes pikti žmonės sutrukdė jų pasiryžimus (pvz., įstojusios į vienuolyną merginos brolių ar tėvų buvo iš ten paimtos ir ištekintos). Merkurijaus sferoje Dantė mato vėles tų, kurie padarė didelius darbus, žemiškos garbės įkvėpti, Aušrinėje džiaugiasi tie, kurie gyvendami buvo atsidavę žemiškai meilei, bet nebuvo pamiršę Dievo bei artimo meilės. Saulės sfera skirta katalikybės mokslininkų-teologų ir didžiųjų vienuolių vėlėms; čia Dantė mato šv. Tomą, šv. Pranciškų Asižietį ir kt. Marso sferoje gyvena krikščionių karžygiai. Dantė mato, kad jų vėlių didžiulės eilės sudaro spindintį kryžių. Jupiteryje iš krikščionių valdovų ir karalių vėlių susidaręs milžiniškas skraidąs šviesus erelis prabyla į Dantę, lyg vienas nuostabus balsas. Saturno sferoje Beatričė Dantei parodo beribėje erdvėje besibaigiančius laiptus; jais kyla ir leidžiasi nesuskaitoma daugybė šviesų, tai vėlės, mėgusios žemėje mąstyti. Toliau Dantė kyla per nejudamų žvaigždžių ir Kristalino sferas. Jis mato Kristaus ir Marijos triumfą; o Beatričės prašomi, apaštalai Petras, Jokūbas ir Jonas paeiliui patikrina Dantės tikėjimą, viltį ir meilę. Paskutinėje sferoje jis aprašinėja pirmojo judėjimo priežastis. Kas žemėje labiau mylėjo Dievą ir artimą, tas ir Danguje gali daugiau laimės pajusti. Tačiau niekas iš Dangaus gyventojų laimės netrokšta daugiau negu jos turi. Ligi šiol Dantė, kalbėdamasis su šventosiomis vėlėmis, negalėjo matyti jų bruožų, nes jos vaizduojamos šviesos forma. Prie Empirėjaus Dantei leidžiama pamatyti palaimintuosius su kūnais, kaip jie atrodys po paskutinio teismo. Poetas mato juos ne sferose, bet mistinėje rožėje, kurią jie sudaro. Norėdamas, kad paaiškintų, jis atsigręžia į Beatričę, bet jos vietoje randa šv. Bernardą. Jis parodo Beatričę, užėmusią vieną iš aukštesnių rožės laipsnių. Dantė už visa dėkoja. Šv. Bernardas prašo Marijos užtarimo, kad poetui būtų suteikta malonė išvysti šv. Trejybę. Malonė suteikiama, tačiau poetas neįstengia papasakoti apie tai, kas judina saule ir žvaigždes. Kūrinio apibūdinimas. – „Dieviškąją komediją” sunku įterpti į kokį griežtai nustatytą žanrą. Pirmiausia ji atrodo pasakojamasis kūrinys. Tačiau tai nėra epas. Tik negriežtai kalbėdami, ją galėtume vadinti poema. Jei įsižiūrėsime į atskiras kūrinio vietas, į epizodus, tai jie pasirodo gana įvairūs. Nevienodai pasireiškia ir jausmas, protas. Šitas Dantės kūrybos įvairumas, jos elementai ryškėja iš pavyzdžių. Dramiškumas ir realizmas. – Poeto sugebėjimą draminti pasakojimą matome iš Ugolino epizodo. Dantė su Vergilijumi eina per devintą ratą. Jie girdi vaitojant, dantimis kalenant. Tai išdavikai kenčia įšalę Kocito leduose ligi galvos ir dar giliau. Tamsoje vienam iš pasmerktųjų poetas netyčia įspiria į galvą, ir tas pradeda jį keikti. Kiti išdavikai verkia, bet jų ašaros tuoj sušąla. Šitoje ledo ir tamsos karalystėje Dantė pamato dvi galvas, kurių viena pridengia kitą. Vergilijus su Dante prie jų prisiartina – čia prasideda lyg prologas – ir pasirodo, kad vienas pasmerktųjų iš bado dantimis kremta antro galvą. Dantės pakalbintas, „nusidėjėlis atgręžė burną nuo kraugeriško valgio ir, nusišluostęs lūpas galvos plaukais, kurią graužė iš užpakalio, prakalbo”. Nusikaltėlis pasirodė esąs grafas Ugolino ir graužiąs išdaviko Riugerio galvą. Jis buvo ištikimas Riugeriui; būtų pasiryžęs net mirti už jį. Tačiau Riugeris, norėdamas atsikratyti Ugolino, apkaltinęs ir įmetęs jį su vaikais į kalėjimą. Pati Ugolino drama prasideda kalėjimu. Grafas sapnavęs šiurpų sapną. Riugeris atrodęs jo ponas ir valdovas. Jis vijęs kalno link vilkę su vilkiukais. Šitoje medžioklėje Riugeriui padėję kiti, kurie turėjo išalkusias, bet gerai dresiruotas kales. Kai vilkai pavargo, kalės juos sudraskiusios. Ugolino pabudo. Išgirdo, kad jo sūnūs verkia pro miegus ir prašo duonos. Sapnas ir Ugolino miegančių sūnų verksmas – blogas ženklas. Ateina pusryčių valanda, Ugolino laukia atnešant valgyti, bet išgirsta tik užkalant duris. „Aš pažvelgiau į savo vaikus tylėdamas: aš neverkiau, nes viduje pasijutau pavirtęs į akmenį”,- sako apie tą baisią valandą Ugolino. „Mano sūnūs verkė; mano jaunasis Anzelmas tarė: kodėl tu taip į mus žiūri, tėve? Kas tau yra?” – „Aš dar neverkiau ir nekalbėjau per visą dieną ir kitą naktį”. Koks baisus buvo tėvo sielvartas, kai ryte pamatė savo sūnų veidus, iškreiptus bado. Nevilties apimtas, Ugolino ima kandžioti savo rankas. Sūnūs nesupranta tėvo: „ Tėve, mūsų skausmas nebus toks šlykščiai baisus, jei tu suvalgysi mus: tu davei mums nelaimingąjį kūną ir tu jį atsiimk!…” Kad nedidintų sūnų skausmo, tėvas nutyla. Ligi šiol veiksmas kilo, kol pasiekė krizę. Toliau eina katastrofa. Tyla trunka tris dienas. Ketvirtą dieną vienas iš sūnų, parpuolęs prie tėvo kojų, lyg pamišęs, kliedėdamas sako: „Tėve, argi tu man nepagelbėsi?” Tai taręs, jis miršta. Miršta ir kiti. Nusilpęs tėvas parkrinta prie vaikų lavonų; dabar nebaisu mirti. Bet dar dvi dienas jis kalbasi su mirusiais, kol jį patį ir jo skausmą nugali badas. Vos baigęs pasakoti savo bado istoriją, Ugolino puola su šuns įniršiu savo priešą. Šiame epizode poeto vaizduotė sėmėsi medžiagos iš realaus gyvenimo. Badas – alkis, vienas iš žemesniųjų žmogaus instinktų, čia sujungiamas su pykčio – keršto jausmu. Abu jausmai išreikšti taip pat labai realiai, natūraliai, būtent – ėdimu. Ir tas ėdimas atrodo kaip šuns. Tai dar labiau sustiprina įspūdį. Kad šuo ar vilkas ėstų žmogaus galvą, nebūtų taip šiurpu, bet dabar protingas žmogus ėda galvą. Čia žmogus tikrai atrodo žemas padaras. Šitokio realaus ryškumo pilnas Pragaras. Piešdamas šešėlius, niuansus, palygindamas ir visur kitur Dantė atrodo puikus gyvenimo stebėtojas. Pastabumas, gyvenimo pažinimas leidžia poetui vaizdingai pasakoti. Idilė ir alegorija. – Kuriamoji vaizduotė iš gyvenimo gali pasirinkti, kas gražu, ir neimti to, kas negražu. Kada tokią idealizuotą sceną poetas pripildo švelnių jausmų, tada gimsta idilė. Dantė gražią idilę sukūrė Žemės Rojuje. Įėjęs į Rojaus sodą, poetas pastebi daugybę gražių augalų ir gaivinančių pavėsių, kuriuose švelnėja gimstančios dienos spinduliai. Dantė eina pieva, iš kurios kyla švelnūs kvapai. Priėjęs upę, poetas mato jos skaidrius vandenis; tyriausios upės negali lygintis su jais. Anapus upės Dantė pamato moterį; ji gieda, skindama gėles. Sužavėtas poetas prašo gražiąją Rojaus gyventoją prisiartinti, kad galėtų suprasti jos giesmę. „Kaip lengva šokėja, kuri lyg be jokio judesio pastangos, vos palietus žemę, grakščiai deda koja už kojos, taip jaunoji moteris atsigręžė į mane”,- sako Dantė; „tarp gėlių, kurios spindėjo aukso ir rožės spalvomis, ji atsigręžė panaši į nekaltą mergelę, kuri nuleidžia kukliąsias akis”. Kai ji prisiartina prie upės krašto ir pakelia blakstienas, Dantė pastebi jos nuostabiai skaistų žvilgsnį. Matilda, ta jaunoji moteris, nusišypso ir vėl skina gėles. Matydama poetą nustebusį, ji pasiūlo paaiškinti, kodėl ji šypsosi ir gieda psalmę. „Tu pradžiuginai mane”. Ji taip elgiasi, kad čia laimės vieta – Rojus. Dar paaiškinusi dviejų upių reikšmę, gražioji moteris ugningu meilės balsu pragysta naują psalmę: „Palaiminti tie, kurių nuodėmės atleistos”, ir „kaip nimfos, kurios bėga į mišką, vienos pasislėpti nuo saulės, kitos jos pamatyti”, ji pradėjo eiti upės pakraščiu prieš srovę. Štai idilė, kuri iš tikro leidžia pajusti pirmykštės palaimos, Rojaus nekaltus džiaugsmus. Todėl daugelis kritikų mano, kad dėl skaistumo ir gaivinančio grakštumo ši scena yra viena gražiausių idilių italų literatūroje. Pirmas Dantės susitikimas su Beatriče ir jos žodžiai teturi tiesioginę reikšmę, tačiau pats Beatričės asmuo simbolizuoja teologiją. Toji alegorija aiški Dangaus kelionėje, tačiau visas ryškumas iškyla kaip tik procesijos epizode: 7 žvakidės su liepsnomis reiškia 7 šv. Dvasios dovanas; 24 seneliai – 24 Senojo Testamento knygas; 4 žvėrys – 4 Evangelijas; grifas, žvėris liūto kūnu, su erelio galva ir sparnais, reiškia Dievo – Žmogaus dvejopą prigimtį; 3 moterys dešinėje – 3 teologines dorybes (tikėjimą, viltį, meilę), o 4 moterys iš kairės vežimo – kardinalines dorybes; 7 seneliai, pasipuošę rožėmis, ženklina paskutiniąsias 7 Naujojo Testamento knygas. Kada, procesijai sustojus, gėlių debesyje iš dangaus nusileidžia Beatričė, tada aišku, kad ji reiškia teologiją, kuri viena tegali aiškinti visas šv. Rašto dalis ir dorybių mokslą. Tik mokslas, kuris aiškina amžinuosius dalykus, tegali būti taip iškilmingai sutiktas, ir jis tegali vesti žmogų – Dantę į paskutinį tikslą – dangų. Būdama apreikštosios tiesos simboliu, Beatričė reiškia ir autoritetą, kurį Dievas davė Bažnyčiai žmonėms mokyti.Fantazija, harmonija, entuziazmas. – Pragaras atrodo gyvenimiškas, realus, dramatiškas. Skaistykloje dramiškumo mažiau. Jos pagrindinė nuotaika – melancholija, ilgesys. Dangus – palaimos ir šviesos buveinė; rodo poeto kuriamosios vaizduotės lankstumą, kalbos ritmo harmoningą pajautimą ir religinį nuoširdumą, entuziazmą.Nors dangui aprašyti poeto kuriamoji vaizduotė ima pavyzdžių iš tikrovės, tačiau renkasi tuos paveikslus, kurie skaistesni, džiaugsmingesni. Tam tobulajam džiaugsmui, kurį daug sunkiau vaizduoti kiekvienam poetui, Dantė dažniausiai pasirenka šviesą su įvairiais efektais ir niuansais.„Aš pamačiau, sako jis, šviesą upės pavidalo, kuri žibėjo tarp dviejų kraštų, išpuoštų puikiausio pavasario gėlėmis. Iš tos upės kilo žiežirbos, kurios tryško tarp gėlių ir suteikdavo joms spindėjimą rubino, apsupto auksu; bet greitai tos žiežirbos, lyg apsvaigusios nuo dangiško kvapsnio, nuolat atskrisdavo į stebuklingąją srovę, kai kitos iš jos pakildavo”.Beatričė paaiškina, kad gėlėmis ir žiežirbomis pridengta šventųjų palaima.Nuoširdaus entuziazmo yra visose Dangaus giesmėse. Tai aiškiai matyti šv. Bernardo maldoje į Mariją:„Nekaltoji Mergele Motina, savo sūnaus dukterie, nužemintoji, bet iškeltoji aukščiau už visokį sutvėrimą, amžinosios valios nejudama riba, tu taip išaukštinai žmogaus prigimtį, kad Dievas neatsisakė tapti savo paties kūriniu. Tavo širdyje buvo įžiebta toji meilė, kurios spinduliai išdaigino dangiškos ramybės glūdumoje tą spindinčią gėlę. Kaip saulė savo vidurdienį tu uždegi mus karštąja meile; tu esi mirštamiesiems gyvosios vilties šaltinis. O moterie, tu esi tokia didi ir tokia galinga, kad jei kas nori malonės ir nesikreipta į tave, jis nori, kad jo troškimas skristų be sparnų. Tavo gerumas ne tiktai išklauso tą, kuris tavęs šaukiasi; dažnai jis gausingesnis, ne kaip prašomas; tavy gailestingumas, tavy kilnumas, tavy sutelktos visos kūrinių dorybės.”Čia lyrika – meilė Marijai – nėra grynas jausmas ar neaiškus religingumas. Kaip ir visame kūrinyje, taip ir čia su jausmais eina mintis, idėja. Dantė, katalikas, žino, kad krikščionių maldose jausmai esti susiję su protiniu teologiniu elementu. Kad ir entuziastiškai garbindamas Mariją, poetas vis dėlto išlaiko jausmo ir proto pusiausvyrą. Bet ne visur taip esti. Kai kuriose kūrinio vietose protas, idėja toli pralenkia jausmą, kitur, ypač politinės reikšmės scenose, jausmas pralenkia poeto protą. Alegorijos ir simboliai. – Viduramžiais poezijos prasimanymai buvo pateisinami tik tada, kada po tomis „gražiomis melagystėmis” buvo slepiamos giliosios tiesos. Šitų gilesnių tiesų tenka ieškoti ir „Dieviškojoje komedijoje”, nes Dantė, kaip tiesos ieškotojas, tikras katalikas ir šv. Tomo pasekėjas, turėjo savo kūriniui duoti ne tik tiesioginę prasmę, bet ir alegorinę, moralinę bei kitas.Tiesioginė prasmė labai paprasta: paklydęs tamsiame miške Dantė nori iš jo išeiti; apsuptas žvėrių, susilaukia vedlio, kuris ilgu, aplinkiniu keliu veda į tikslą; pakeliui jie aplanko Pragarą ir Skaistyklą, o į Dangų, į tobuląją laimę ligi Dievo regėjimo, veda Beatričė. Kai kas apie alegorinę poemos prasmę sako, kad kūrinyje atvaizduotas nusidėjusios žmonijos grįžimas į išganymo kelią. Tačiau daugelis mano, kad faktai alegoriškai reiškia paties poeto atsivertimą: iš nuodėmės (miško), žmogaus proto ir išminties (Vergilijaus) dėka, jo siela pakyla ligi nekaltumo, kuris sudaro žemišką laimę (Žemės Rojus), o iš čia, apreikštojo dieviško mokslo (Beatričės) padedama, ji pasiekia palaimos ir Dievo prigimties supratimą (Dangus).Moralinė prasmė – parodyti, kaip kenčia nusidėjėliai ir, kaip džiaugiasi išrinktieji; kitaip sakant, norėta paraginti žmones vengti nuodėmės ir stengtis būti skaistiems amžinajai laimei pasiekti.Poema gali būti aiškinama ir politine prasme, būtent, kaip sutvarkyti to laiko žmoniją: imperatoriui (Vergilijui) turi būti pavesta žmogiški, žemiški dalykai tvarkyti, o Bažnyčiai (Beatričei) tektų rūpintis tik antgamtiniais dalykais ir moraliai įkvėpti imperatorių (Beatričė įkvepia Vergilijų Dantei gelbėti).Poemoje daug ir šiaip alegorijų: tamsus miškas – nuodėmės klaikumas arba klaidus pasaulio gyvenimas; lanksti pantera – gašlumas arba žmogaus polinkis mylėti piktybę; liūtas – puikybė arba staigumas, neapdairumas ir kt.Simbolinės reikšmės turi ir „Dieviškosios komedijos” suskirstymas. Kiekviena kūrinio dalis, Pragaras, Skaistykla, Dangus turi po 9 skyrius +1 = 3 x 3 + 1. Taigi, visose dalyse yra 33 + 3 = 30 skyrių. Kiekvienai daliai skirta po 33 giesmes +1 įžangą arba 33 x 3 + 1 = 100 giesmių. Visas kūrinys parašytas tercinomis, t.y. kiekviena strofa sudėta iš 3 eilučių, kur rimuojamos 3 eilutės vieną praleidžiant. Skaitmuo „trys” poeto skirtas šv. Trejybei pagerbti. Bet kadangi šv. Trejybė yra tobulybių tobulybė, tai jai reikšti tinka skaičius 10 ir dar labiau 102.Kaip matyti Dantė daug dėmesio skyrė formai. Bet jo forma netuščia. Kūrinys rodo milžinišką poeto erudiciją: Dantei pažįstama istorija, astronomija, literatūra, teologija, filosofija. Ką šv. Tomas skelbė savo filosofiniuose, teologiniuose raštuose, tą Dantė stengėsi įkūnyti meno kūrinyje. Poetas ne tik reziumuoja viduramžių dvasią, gerbdamas antikos literatūros atstovus, mėgdamas kartais žmogaus psichinius pojūčius sujungti su fiziologiniais, jis parodo artėjant renesanso epochą.