Paauglystė

PAAUGLYSTĖ

Paauglystė kiekvieno vaiko gyvenime yra labai svarbus etapas, nes būtent šiuo metu vaikai iš vaikystės pereina į brandą – jie po truputį tampa suaugusiais. Tačiau paauglystė yra bene pats maištingiausias, sunkiausias ir daugiausiai problemų sukeliantis žmogaus amžiaus tarpsnis. Daugelis jį vadina “pereinamuoju”, “sunkiu”, “kritiniu” amžiumi. Paauglystė… sunkus amžius ne tik vaikams, jų tėvams, bet ir visiems, kurie susiduria su bręstančiu žmogumi. Paauglystę psichologai ir psichiatrai vadina amžiaus krize. Profesorius Jonas Laužikas sako: “Niekada niekas negali žinoti, atspėti, ką atneš paauglystės amžius. Tėvai stebisi, kaip staiga keičiasi jų vaikų elgesys, mokytojai nebesusigaudo, ką daryti su neklaužada, dar taip neseniai buvusiu pavyzdingo elgesio mokiniu.” (Juozas Danilavičius, 1982). Paauglių “pakvaišimo” laikotarpiu paprastai tėvai sutrinka – jie nebeatpažįsta savo vaiko. Nebepadeda išbandyti auklėjimo metodai, bausmės neduoda jokio efekto, nesiseka su vaikais užmegzti nuoširdaus pokalbio. Paauglys vis labiau ima tolti nuo tėvų, prasideda jo asmeninis gyvenimas, į kurį suaugusieji arba visiškai neįleidžiami, arba įleidžiami labai ribotai. Dėl tokio savo vaiko elgesio tėvai lieka nepatenkinti, suglumę, nustebę. Jie dažniausiai nebežino ką toliau daryti, kaip su tokiu pasikeitusio elgesio vaiku elgtis, kaip su juo kalbėti ir susitarti?! Dažnai suaugusieji užduoda sau klausimą: kas atsitiko? Atsakymas labai paprastas – vaikas žengia į naująjį amžiaus laikotarpį. Tėvai turėtų žinoti, kaip keičiasi šio amžiaus vaikai, suprasti tas permainas ir nebijoti galimų sunkumų. Šis amžiaus tarpsnis dėl savotiškumo ir tempo gerokai skiriasi nuo visų kitų žmogaus gyvenimo etapų. Fiziologiniu požiūriu paauglystei būdingas intensyvus augimas, sparti medžiagų apykaita, labai aktyvi vidaus sekrecijos liaukų veikla. Tuo laikotarpiu subręstama lytiškai. Niekada žmogus neauga taip sparčiai, kaip šiuo amžiaus tarpsniu (neskaitant pirmųjų dviejų gyvenimo metų). Mergaitės sparčiausiai auga 11-aisiais – 12-aisiais metais, berniukai 13 – 14 metų. Kaip rašoma Petruneko ir Tarano knygoje ”Nelengvas žingsnis į jaunystę” (1991), mokslininkų medikų duomenimis, 14 – 15 metais raumenų masė sudaro trečdalį bendros kūno masės, o 15 – 16-aisiais – jau beveik pusę. Didėjant bendrai raumenų masei ir jų jėgai, paauglių raumenų skaidulos specializuojasi. Dėl to mažėja judesių kampuotumas ir nekoordinuotumas, atsiranda gebėjimas atlikti sudėtingesnius judesius. Paauglystė – kaip tik tas laikotarpis, kai galima išmokti tobuliausios sudėtingų judesių technikos. Tai puiki galimybė tėvams vaiką daug ko išmokyti. Jeigu šiuo laikotarpiu žmogus neįvaldo įvairių sudėtingų judesių (darbo, sporto, šokio), jis gali visą gyvenimą likti nerangus ir nevikrus.

Paauglystės metais vaikams gali pasitaikyti įvairūs sveikatos sutrikimai. Dažniausiai tai būna taip vadinamasis – jaunuoliškas pubertatinis dispituitarizmas. Kaip rašoma knygoje “Paauglys” (1984), šį įvairaus sunkumo sutrikimą patiria vos ne kas penktas paauglys. Būdingi požymiai: nepaprastai greitas augimo tempas, pernelyg spartus riebalinio sluoksnio storėjimas, rievės, išvagojančios pilvo, klubų odą – riebalinio sluoksnio sutrūkimai. Paaugliai greitai nuvargsta, beveik be perstojo jiems skauda galvą; kartais turi per didelį apetitą, yra kamuojami troškulio. Paauglio savijauta labai pablogėja. Dispituirizmu sergančių paauglių (tai galima nustatyti, ištyrus hormonus) pernelyg aktyvi hipofizė, per smarkiai skatinamas organizmo augimas. Tokio krūvio kurį laiką organizmas negali pakelti, – tada ir atsiranda šie pakitimai. Paauglystės metais iš pagrindų pasikeičia vidaus sekrecijos liaukos. Paaugliams suintensyvėja antiksčių žievės veikla, kuri turi ir neigiamų bruožų. Antiksčių žievė atlieka lemiamą vaidmenį streso reakcijoje. Paauglių antiksčių žievės sekrecijos intensyvumas faktiškai yra pastovus. Vadinasi, paaugliai visą laiką yra tarsi streso būsenoje. Taigi savaime iš dalies paaiškėja daugelis paauglio psichikos neaiškumų: netikėtas šiurkštumas ir pagieža, ūmi agresija, staigūs švelnumo ir patiklumo pasikeitimai šaltumu ir įžūliu pasitikėjimu savimi, nemotyvuota nuotaikų kaita. Paauglystėje sekrecijos liaukos tarsi susitelkė prieš paauglį! Tačiau nieko nepadarysi, reikia palaukti, persirgti, atlaikyti. Lytinių liaukų inkretai skatina lytinį brendimą, kuris baigiasi jaunystėje. Lytinio brendimo metu galutinai susiformuoja atitinkamos lyties kūnas, išnyksta paauglystei būdingi organizmo sutrikimai, vaikas tampa suaugusiu žmogumi. Tačiau iš pradžių aktyvi lytinių liaukų veikla padidina paauglių vystymosi disharmoniją – lytinių hormonų jų organizmas gamina daugiau negu suaugusiųjų žmonių. Paauglys praktiškai negali realizuoti didžiulių savo energijos galimybių, ir ta besikaupianti energija išsilieja tai užsispyrimu ir nepaklusnumu, tai šiurkštumu ir susierzinimu, tai chuliganiškais išpuoliais.Vyriškuosius lytinius hormonus (androgenus) išskiria specialios sėklidžių ląstelės. Nuo šių hormonų paauglys įgyja būdingų bruožų: pradeda želti plaukai ant veido ir viso kūno, pasikeičia balsas, naktimis nevalingai išsilieja sėkla (poliucija). Pirmoji poliucija rodo, kad pradėjo gamintis spermatozoidai. Per poliucijas organizmas pašalina sėklos perteklių ir išsivaduoja nuo lytinės įtampos. Nors poliucijų atsiradimas rodo, kad baigiasi tam tikras lytinio brendimo etapas, bet tai dar nereiškia, kad paauglys jau subrendo, kad jo organizmas pasirengęs lytiniam gyvenimui. Androgenams būdingos labai svarbios savybės: jie padeda geriau pasisavinti baltymus, sparčiai augti raumenų ir kaulų audiniams, plaukams. Stiprėjančiu androgenų poveikiu paaiškinamas tas faktas, kad kūno masės didėjimo tempai pamažu ima viršyti ūgio didėjimo tempus. Taigi organizmas fiziškai vystosi, lytiškai bręsta, veikiamas daugelio hormonų, ir kiekvieno jų vaidmuo čia savarankiškas (“Paauglys”, 13p.).Lytinis berniuko brendimas trunka gana ilgai, maždaug 5 – 7 metus. Kaip teigia A.Chripkova ir D.Kolesovas (1985), skiriamos penkios lytinio brendimo stadijos. Kiekviena jų prasideda ir baigiasi ne visų tiksliai to paties amžiaus, nes lytinio brendimo pradžia, ir intensyvumas kiekvieno paauglio ir jaunuolio nevienodi. Pirmoji stadija – prepubertatinis laikotarpis (6 – 10 metai); šiuo metu padidėja sėklidės. Antroji stadija – (10 – 13 metai) padidėja sėklidės ir truputį apželia gakta, plaikai pasirodo tik prie varpos šaknies. Trečioji stadija – didėjančio sėklidžių aktyvumo laikotarpis (12 – 14 metai); toliau didėja sėklidės, pradeda augti varpa; labiau ima želti, garbanotis ir pigmentuotis gaktos plaukai. Ketvirtoji stadija – didžiausio sėklidžių aktyvumo laikotarpis (13 – 16 metai); šiuo metu sėklidės funkcionuoja intensyviausiai ir tolygiai. Vyksta balso mutacija, intensyviai auga varpa, želia pažastys ir gakta. Prasideda policijos. Penktoji stadija – galutinio organizmo formavimosi laikotarpis (15 – 19 metai). Lytiniai organai ir antriniai lytiniai požymiai išsivysto galutinai. Menstruacijų atsiradimas – rimtas momentas mergaitės gyvenime. Nelauktas pirmųjų mėnesinių pasirodymas sukelia sunkią dvasinę traumą, todėl tėvai privalo iš anksto įspėti savo dukterį, suprantamai išaiškinti, išmokyti kaip elgtis. Mėnesinių atsiradimas iš pagrindų keičia psichologinę mergaitės būseną. Labai dažnai šiuo laikotarpiu atsiranda laikinas nevertingumo jausmas. Be to, menstruacijų metu paprastai pablogėja bendra savijauta, kamuoja galvos skausmai, blogas apetitas, daugelis mergaičių tampa irzlios, aikštingos, verksmingos. Mokslininkų duomenimis, vos ne du trečdaliai nervinių sukrėtimų būna mėnesinių metu. Šiuo laikotarpiu mergaitės labiau reaguoja į įžeidžiančias pastabas, į joms pasakytas replikas (L.Taranas, V.Petrunekas, 1980). Menstruacijų atsiradimas mergaitėms – tai dar nevisiško lytinio subrendimo požymis. Pirmoji menstruacija (menarchė), tegali rodyti, kad baigėsi vienas brendimo etapas ir prasidėjo kitas. Nors mergaitė gali pastoti, jos lytiniai organai, visas organizmas dar nesubrendęs. Menstruacijos paprastai prasideda ne anksčiau kaip 11 – 12- aisiais metais (ir ne vėliau kaip 17 – 18-aisiais). Joms atsiradus, kiaušidės jau išskiria pasirengusias apvaisinimui subrendusias kiaušialąstes. Jas subrandina moteriški lyties hormonai (estrogenai). Šie hormonai taip pat skatina visų antrinių lytinių požymių vystymąsį: apvalėja kūno formos, storėja poodinis riebalų sluoksnis, auga ir vystosi pieno liaukos, platėja kaulai. Nemažai rūpesčių mergaitėms suteikia ir krūtų liaukų augimas. Paauglės jaudinasi, jeigu krūtys silpnai vystosi, bet ne mažiau jaudinasi ir kai pernelyg vystosi. Paprastai krūtys galutinai susiformuoja jau jaunystės metais t.y. apie 16 – 18 metus. Iki menstruacijų mergaitės paprastai priešinasi bandymams priskirti jas silpnajai lyčiai. Atsiradus mėnesinėms, galima sakyti, viskas pakrypsta sava vaga. Mergaitės labai greitai bręsta. Iki menarchės ūgis didėja dėl to, kad daugiausiai ilgėja kojos, o po menarchės liemuo. Padidėja dubens plotis ir apimtis. Dubens matmenų didėjimas ir jo apvalėjimas – pirmasis prasidedančio pubertatinio šuolio požymis. Tuo metu susiformuoja moters figūra. Lytinio brendimo metu galutinai susiklosto moteriškas kvėpavimo tipas – krūtininis. Kitas lytinio brendimo požymis – plaukų žėlimas ant gaktos, vėliau pažastyse. Šie antriniai lytiniai požymiai visiškai susiformuoja per 4 – 6 metus. Paprastai vos tik apžėlus pažastims, tuoj pasirodo pirmoji menstruacija.Paauglės ramesnės už berniukus, drausmingesnės, pareigingesnės, stengiasi išsikovoti kolektyve geresnę padėtį, gerai mokydamosis ir aktyviai dalyvaudamos visuomeninėje veikloje. Kaip teigiama L.Tarano, V.Petruneko knygoje “Džiaugsmai ir pavojai”(1980), mergaitės dažnai stengiasi pasirodyti esančios geresnės, negu iš tikrųjų yra, o berniukai, priešingai, rodosi esą blogesni. Paauglystės metu mergaitėms daugiausiai būdingi emociniai sutrikimai – jos pernelyg užgaulios, gali “nei iš šio, nei iš to” pravirkti, jų nuotaika nuolat keičiasi. Jos jautriai reaguoja tiek į pagyrimą, tiek į barimą, skaudžiai išgyvena jų žmogiškojo orumo pažeminimą. Berniukai dažniau tampa triukšmingi, daro per daug judesių. Sulaikyti jų beveik neįmanoma – bėgioja, rėkauja, kvatoja, cypauja. Tartum kurtieji, jie nepastebi savo triukšmingumo, pernelyg garsaus juoko ir pokalbių. Lytiniai hormonai veikia absoliučiai visas kūno ląsteles, bet galima išskirti dvi šio poveikio kryptis. Pirma, lytinių hormonų veikiami ima rastis berniukų ir mergaičių antriniai lytiniai požymiai, antra, lytiniai hormonai labai veikia nervinius centrus. Su spartesne organizmo androgenų ir estrogenų gamyba bei jų santykio poslinkiais susijusi, skirtinga vyrų ir moterų kūno sandara, nevienodas antrinių lytinių požymių vystimosi greitis ir išraiška. Androgenai ir estrogenai įvairiai veikia ir centrinės nervų sistemos funkciją. Tuo paaiškinama be galo skirtinga berniukų ir mergaičių elgsena. Šie skirtumai ypač pradeda ryškėti lytinio brendimo laikotarpiu. To paties amžiaus paauglių organizmo fiziologinė branda gali būti skirtinga, nes lytiškai bręsti pradedama ne vienu metu ir nevienodai sparčiai. Taip pat atskirų paauglių lytinio brendimo požymių kombinacijos gali būti įvairios, pavyzdžiui, vienų pirmiausia sparčiau ima augti kūnas (didėja ūgis, o paskiau masė), o antriniai lytinio brendimo požymiai esti neryškūs (jie išryškėja vėliau), kitų fizinė raida ir lytinė branda maždaug sutampa (Paauglys, 14p). Paaugliai labiau ima domėtis kitos lyties asmenimis, padidėja jų lytinis potraukis. Seksualinė informacija paaugliui darosi svarbi, reikšminga. Į antrinius lytinius požymius jau žiūrima būtent kaip į lytinius požymius, o ne šiaip kaip į kitus išorės įpatumus. Dėl viso šito pakinta paauglio būklė, savijauta, nuotaika. Jokių konfliktų nekyla, kai suaugusieji tinkamai supranta paauglio pasikeitimų kilmę, skaitosi su jais. Pačioje paauglystės pradžioje vaikai esti visai nepanašūs į suaugusiuosius, tačiau paauglys savęs nebelaiko vaiku, bet jam dar stinga tikrojo, vertingo brandumo, kurio jie siekia ir nori, kad aplinkiniai juos laikytų suaugusiais žmonėmis. Vaikus labai brandina bendravimas su vyresniais vaikais. Kai paauglys susidraugauja su vyresniais ir kaip su sau lygiais dirba, žaidžia, kalbasi, jis stengiasi pasitempti iki jų lygio, nė kiek neatsilikti. Bendraudamas su vyresniais ir vienmečiais, paauglys susiformuoja nuomonę apie savo teises: jis pretenduoja būti toks pat savarankiškas kaip ir jo draugai. Paauglio brandumo jausmas – jo asmenybės pagrindinis bruožas. Jis daug lemia: pasikeičia paauglio santykiai su artimaisiais, kitais vyresniais žmonėmis, vienmečiais. Paauglys be galo jautriai suvokia suaugusiems būdingas vertybių bei elgesio normas. Pasijutęs jau nebe vaikas, paauglys aktyviai stengiasi įsigauti į suaugusių pasaulį. Tai labai svarbus momentas asmenybės formavimuisi. Juk suaugusieji tarpusavyje bendrauja kitaip negu suaugęs žmogus su vaiku. Paauglys laukia, kada suaugęs žmogus su juo ims elgtis kitaip, laukia pasitikėjimo, pagarbos, savarankiškumo. Jis stengiasi, kad suaugusieji jį pripažintų kaip sau lygų. Čia iškyla dar viena šiam amžiui būdinga problema – suaugusio ir paauglio lygių teisių asmeniniuose santykiuose problema. Reikia suvokti, kad dera neišvengiamai pereiti prie naujų “suaugusiųjų” santykių su vaiku. Į naujo tipo santykius pereinama įvairiai. Vieni tą perėjimą palengvina, kiti tokius santykius stabdo ir komplikuoja. Vaikas negali staiga, iš karto imti galvoti ir elgtis kaip suaugęs žmogus. Šito reikia dar gana ilgai mokytis. Norint, kad vaikas išmoktų brandumo, jam reikia pradėti gyventi, atsižvelgiant į suaugusiems žmonėms keliamus reikalavimus ir normas. Toks mokymasis išmoko vaiką savarankiškumo, atsakingumo, pareigingumo. Tačiau suaugusieji dažnai nėra linkę keisti savo santykių su paaugliais, jiems neatrodo, kad šito reikėtų, ir toliau juos tebelaiko vaikais.Jeigu tėvai laiku nepakeičia savo santykių su augančiais vaikais, tai tam tikrame etape jie neišvengiamai susiduria su šaltumu ir abejingumu, o kartais ir atviru priešiškumu, kuris dažniausiai pasireiškia užsispyrimu ir šiurkštumu. Užsispyrimas yra ne kas kita, kaip iškreiptas laisvės siekimas. Kai tėvai į paauglį žiūri ne kaip į vaiką, o kaip į bręstantį žmogų, ir į tai atsižvelgdami keičia savo santykius su juo, prie naujo tipo santykių pereiti galima visai nesunkiai ir nesudėtingai. Labai svarbu, kad santykiai keistusi suaugusio žmogaus iniciatyva. Tik tada jis kontroliuoja santykius su paaugliu, o taip vadinasi galima išvengti bereikalingų konfliktų. Kai paauglys yra tikras, jog santykiai geri, darnūs, jis suaugusiuoju gali pasitikėti visiškai. Paauglys brangina tokius santykius. Suaugusįjį tai labai įpareigoja: jis visada turi elgtis tauriai, neapvilti, nepažeisti, neišduoti draugiškų ir bičiuliškų santykių. Paauglys trokšta ne tik daugiau sužinoti apie suaugusiųjų gyvenimą, bet ir įsitraukti į jį. Paaugliui įdomu su suaugusiu šnekučiuotis, pramogauti, sportuoti. Jam skaudu, kai suaugusieji nuo jo ką nors slepia, sako ne tai, ką galvoja, nesiklauso jo. Paaugliui labai norisi, kad suaugusieji jį suprastų, rimtai žiūrėtų į jį jaudinančias problemas, būtų jam jautrūs.Dvasinis paauglio pasaulis, dvasinis gyvenimas yra nepaprastai sudėtingi ir prieštaringi. Paauglystės amžius – pereinamasis amžius, pereinamasis iš vaikystės į brandą. Dėl to paauglio psichikoje labai sudėtingai susipina brandos ir vaikystės bruožai.Šiame amžiuje nepaprastai sunku suaugusiajam patekti į vidinį jaunuolio pasaulį, nes paauglys toli gražu ne visada pats įsileidžia į savo vidinį, kupiną paslapčių pasaulį. Todėl nereiktų ignoruoti paauglio norų suartėti su suaugusiuoju, o dėl to reiktų tik džiaugtis ir nepraleisti tinkamos progos suartėti su savo vaiku. Paauglystės metais itin svarbu atskleisti paauglio polinkius ir gabumus. Tiesa, pirmaisiais metais paauglio iteresai ir pomėgiai dažniausiai būna migloti, netvirti. Jaunam žmogui pakankamai sudėtinga iš karto apsispręsti kas jį iš tikro domina. Būtų puiku, jei vyresniojo amžiaus paauglio pomėgiai ir interesai taptų pakankamai gilūs. Tada jis galėtų po truputį siekti užsibrėžto tikslo. Reikia taktiškai ir neįkyriai padėti paaugliui suvokti savo galimybes ir gabumus, padėti pasirinkti gyvenimo kelią. Pomėgiai ir interesai padeda stiprinti stabilizuoti paauglio valios ir emocijų sferą. Paauglystėje emocijų sfera turbūt yra jautriausia paauglio vieta. Būtent savo emocijomis jaunuolis dar ilgai išlieka vaiku. Dėl padidėjusio emocingumo paaugliai dažnai audringai džiaugiasi, liūdi, rūstauja ir piktinasi. Jiems daug kartų tenka skaudžiai išgyventi dėl neatsargaus, netaktiško suaugusiųjų elgesio. Kartais pakanka vienos, atrodytų visai nereikšmingos pastabos. Kaip ir savęs vertinimas, paauglių nuotaika yra nepastovi, jiems būdinga dažna, greita ir kartais ūmi nuotaikų kaita. Nesėkmė, skriauda, netikėtas nemalonumas dažnai sukelia jiems dvasinę depresiją. Nuotaikų kaita dažnai gana stipriai atsispindi paauglių tarpusavio santykiuose, jų požiūryje į kitus žmones, net į tuos, prie kurių jie prisirišę, kuriuos gerbia, kuriuos myli. Netikėtas šiurkštumas tėvų atžvilgiu, staigus šaltumas santykiuose su draugais – visa tai nuotaikų kaitos pasekmė. Jausdamas, kad emociškai jį galima greitai įžeisti, paauglys labai dažnai bando gintis grubumu ir šaltumu, o kartais net ir žiaurumu. Tokiu metu paaugliui reikia padėti išsiaiškinti jo mintis ir abejones. Paauglystės metais iš pagrindų pakinta paauglių berniukų ir mergaičių santykiai. Vieni kitais ima domėtis, nori patikti, o dėl to ima rūpintis savo išvaizda, nori būti patrauklūs. Domėtis kita lytimi mergaitės gali pradėti anksčiau negu to paties amžiaus berniukai. Apskritai domėjimasis kita lytimi gali labai išryškėti dar gerokai prieš lytinį brendimą. Domėjimasis kitos lyties vienmečiais gana svarbus paauglio asmenybės plėtotei. Tai reiškiasi noru nuolat bendrauti su žmogumi, kuris patinka, pagyvėjimu arba, atvirkščiai, sustingimu. Paauglių įsimylėjimas, pirmoji meilė galbūt yra patys dramatiškiausi jausmai žmogaus gyvenime. Būtent todėl, kad jie pirmieji. Dar nėra jokios patirties, jokių žinių, nežinoma net šių jausmų esmė. Nėra net iš kur laukti pagalbos, nėra su kuo pasidalinti savo išgyvenimais, nėra ko paklausti patarimo… Tėvai per dažnai nuogąstauja dėl draugiškų berniukų ir mergaičių santykių, be to, itin padidina šiuos pavojus, nors paauglių draugystė paprastai būna tyra. Paauglių draugystė palieka gilius pėdsakus visam gyvenimui. Draugystė, kurios taip bijo kai kurie tėvai, daug kuo praturtina paauglius. Pirmiausia, leidžia palyginti savo planus ir siekius su kito žmogaus planais ir pažiūromis. Draugystė išmoko atsisakyti kito labui kai kurių savo troškimų ir ketinimų, ugdo švelnumą ir rūpestingumą, jautrumą ir atidumą. Žmonės neįgiję panašios patirties paauglystės metais, labai dažnai nevykusiai tvarko savo asmeninį gyvenimą, taip ir neišmoksta bendrauti su priešinga lytimi, nemoka mylėti V. Petrunekas, L. Taranas “Nelengvas žingsnis į jaunystę”. Tėvų pareiga būtų mokyti vaikus ne tik kaip būti garbingam, darbščiam, teisingam, kaip gerbti kitą žmogų, jo interesus ir jausmus, bet ir auklėti juos lytiškai. Tačiau deja, daugelis tėvų vengia su vaiku kalbėti tokia tema. Net tuo atveju, kai tėvai paslaptingai tyli, vaikai vis tiek sužino tas paslaptis, bet informaciją gauna iš atsitiktinių šaltinių, kurių informacija dažnai būna klaidinga arba nepilna. Tokie paaugliai, savaime aišku, neturi tikro supratimo apie lyčių tarpusavio santykių esmę, jų biologinę ir socialinę prasmę. Lytinio auklėjimo klaidos neretai luošina visą tolesnį žmogaus gyvenimą. Pirmiausia tai būna lytiniai iškrypimai. Paauglių seksualumas iš pradžių neturi aiškios krypties, nors išimtinais atvejais pastebimas trumpalaikis susižavėjimas savo lytimi. Draudžiant paaugliui bendrauti su priešingos lyties atstovais, kai kada seksualinės tendencijos įsitvirtina ir skatina tikrąjį homoseksualizmą. Ankstyvas lytinis gyvenimas sunkia našta slegia nesutvirtėjusį paauglio organizmą, išsekina jaunuolį, stabdo tolesnį vystymąsį, – jis be laiko fiziškai suglemba, pajunta dvasinę tuštumą. Reikia labai atsargiai ir švelniai elgtis su paaugliais, kurie pernelyg domisi seksualiniais klausimais. Bandymai sugėdinti arba nubausti laukiamų rezultatų neduoda, kai kada tik sukelia protesto reakciją ir skatina dar įžūliau elgtis. Ne draudimai ir bausmės, o neįkyrus paauglio įtraukimas į idomią veiklą, laipsniškas jo interesų ir potraukių keitimas duos gerų rezultatų. Tik taip galima pašalinti jo seksualinį krūvį. Kai kada tėvai puola į tam tikrus kraštutinumus: ima įtikinėti, kad vyro ir moters santykiai – didelė nuodėmė, kažkas baisaus, gėdingo. Tai gali palikti paauglio pasąmonėje labai gilius ir sunkiai pataisomus randus, kurie tolimesniame jo gyvenime turės didelės ir neigiamos įtakos.Šeimai tenka didžiulė atsakomybė už žmogaus likimą, už jo laimę ir sveikatą, todėl reikia taip išauklėti savo vaikus, kad jie suprastų meilę kaip rimtą ir gilų jausmą.

LITERATŪROS SĄRAŠAS:1. A. Chripkova, D. Kolesovas. Berniukas – Paauglys – Jaunuolis. – Kaunas: Šviesa, 1985.2. J. Danilavičius. Atsargiai, paauglystė! – Kaunas: Šviesa, 1982. 3. V. Petrunekas, L. Taranas. Nelengvas žingsnis į jaunystę. – Kaunas: Šviesa, 1991. 4. L. Taranas, V. Petrunekas. Džiaugsmai ir pavojai. – Kaunas: Šviesa, 1980. 5. Paauglys / A. Chripkova, T. Dragunova, A. Gordinas, – Kaunas: Šviesa, 1984.