Tolerancija

ĮVADAS
Pagarba ir pakanta – artimai tarpusavyje susijos sąvokos. Viena kitą papildydamos jos faktiškai sudaro tolerancijos turinį. Lotyniškas terminas tolerancija ir lietuviškasis pakanta yra tos pačios semantinės kilmės. Ir pirmas ir antras kilo iš kantrybės sąvokos. Neretai žmogui tekdavo ir tenka susitaikyti su tuo kas nemalonu, dirgina, teikia fizinę ir dvasinę kančią, ko jis negali nugalėti ar pašalinti. Taip formavosi kantrybė. Pakanta taip pat yra kantrybė, tačiau jos turinys platesnis. Pakantusis priima arba iškenčia ir tai, kas jam nemalonu, nors to jis gaalėtų išvengti. Dažnai tenka susidurti su skirtingų ir net priešingų pažiūrų bei įsitikinimų ar charakterio savybių žmonėmis, turinčiais keistų įpročių ir t. t. Pakantus žmogus neskuba tokius asmenis pasmerkti, nuo jų atsiriboti, reikšti jiems priešiškumą ar nepalankumą. Žinoma, tai nereiškia, kad jis su jam priimtinomis pažiūromis ar charakterio savybėmis susitaiko ir išsižada savų. Pakantus žmogus tvirtai laikosi savo principų ir pasilieka teisę kritikuoti jam svetimas pažiūras bei įsitikinimus.
Vadinasi pakanta sulaiko žmogų nuo išankstinio priešiškumo, neargumentuoto kitų pažiūrų ar įsitikinimų attmetimo vien dėl to, kad jos nesutampa su savosiomis. Pakanta suartina, verčia ieškoti dialogo, gilintis į kito pasaulį, suprasti svetimus argumentus.
Kritiškumas santykiuose su žmonėmis reikalauja ir savikritiškumo. Labai svarbu išmokti iš kito žmogaus pozicijų pažvelgti į save, pasitikrinti savo argumentus. Savikritiškumas ne

eleidžia mums savo pažiūras ar įsitikinimus, savo skonį ar įpročius laikyti kitų vertinimo etalonu. Pakanta apsaugoja nuo galimų vienpusiškų, subjektyvių vertinimų, laiduoja didesnį abipusį suartėjimą.
Labai dažnai kasdienėje kalboje, net ir literatūroje, pakantos ir tolerancijos terminai vartojami kaip sinonimai. Tačiau iš tikro šios sąvokos nėra visai tapačios. Pakanta yra kasdienės sąmonės sąvoka, o tolerancija – filosofijos ir etikos kategorija.

1. TOLERANCIJA IR DOROVINĖ KULTŪRA
Šiuolaikinėje literatūroje toleracija nagrinėjama įvairiais požiūriais: kultūrologiniu, religijotiniu, sociologiniu, etiniu ir kitais. Taigi tolerancijos sąvoka naudojama įvairių socialinių reiškinių aprašymo ir tyrimo srityse, ja žymimas tam tikras tose srityse funkcionuojantis principas, kurio esmę sudaro laisvas apsisprendimas nenaudoti prievartos ir jėgos skirtingų ar priešingų įsitikinimų, požiūrių, skonių ar poelgių atžvilgiu. Tad, kokiose situacijose taikomas tolerancijos principas?
Tolerancija susijusi su tais attvejais, kai asmuo susiduria su tokiais žmonių požiūriais, įsitikinimais, veiksmais ar tiesiog asmenimis, kurie ne tik nesutampa su jo paties požiūriais ir t. t., bet yra jam nepriimtini, sukelia neigiamus jausmus arba neigiamus vertinimus. Taigi būtina tolerancijos sąlyga – nuoširdus įsitikinimas, kad tam tikras požiūris yra blogas. Tolerancija jos tradicine prasme išreiškia šiek tiek nelygų žmonių santykį: toleruojantysis, jausdamasis teisus, visų pirma pasmerkia, o po to taikstosi ar pakenčia pasmerktąjį reiškinį.
Kita būtina tolerancijos sąlyga – subjekto galimybė laisvai apsispręsti. Toleruojantis asmuo sa

avavališkai laisvu apsisprendimu taikstosi su jam nepriimtinais reiškiniais, nei jėga, nei prievarta nekeičia įvykių raidos, nors gali (ir tai žino) vienu ar kitu būdu pakeisti šią raidą (lietuvių kalboje tolerancijos sinonimai pakanta, apykanta ir apkanta atspindi šį momentą). Tolerancijos subjektas – laisvai pasirenkantis ir apsisprendžiantis žmogus. Asmuo yra tolerantiškas, kai gali pakeisti jam nepriimtiną padėtį, bet, gerbdamas kito asmens teisę į dvasios ir veiksmų laisvę, to nedaro laisva valia. Tolerancija tampa dorovine asmenybės savybe, padedančia įvaldyti emocines reakcijas, lengvinančia bendravimą konfliktinėse situacijose.
Tačiau pats tolerancijos principas nėra absoliutus, arba, kitaip tariant, jis nėra vertybė pati savaime. Nenustatant jokių ribų pakantumo reiškimuisi, privalu būtų toleruoti netolerantiškus, fanatiškus arba antihumaniškų tikslų siekiančius žmones. Todėl tolerancija, kaip absoliuti vertybė, tuojau save griauna, būdama priversta nustatyti ribas savo apimamų objektų sričiai, t. y. tuo būdu tapdama jau neabsoliuti. Visų vertybių priėmimas liudija arba nesugebėjimą apsispręsti, arba abejingumą.
Negalima sutikti su autoriais, kurie toleranciją interpretuoja kaip nesipriešinimo blogiui principą. Humanistinių vertybių pripažinimas ir aktyvus vadovavimasis jomis sukelia aktyvų pasipriešinimą blogiui, žmogaus orumo žeminimui, antihumanistinėms nuostatoms. Sprendžiant tolerancijos problemą, svarbu atskleisti priežastis, priveriančias peržengti tolerancijos ribas ir panaudoti jėgą ar prievartą. Taigi tolerancijos principo pagrindimas – humanistinis žmogaus vertės teigimas – įpareigoja atsisakyti tolerancijos, kai ši akščiausioji vertybė paneigiama.
Savo nepritarimą to
olerantiškas asmuo gali išreikšti argumentais diskusijose, įtikinimu savo pozicijos teisingumu, nepažeisdamas draugiškų santykių, pagarbos bendraujančiajam. Čia tolerancija susiliečia su etiketu. Tiek tolerancijos, tiek etiketo pagrindas – kito žmogaus orumo, vertingumo pripažinimas ir gerbimas. Kaip etiketo, taip ir tolerantiško elgesio išmokstama. Pagrindinė tolerancijos funkcija kultūroje – ne pripažinti, apsaugoti ir įtvirtinti tam tikru būdu žmogaus reikšmingumą, o sudaryti palankias sąlygas, galimybę nuomonių, požiūrių įsitikinimų įvairovei reikštis, savarankiškiems tiesos ieškojimams ir individualybės atsiskleidimui. Tolerancijos principą parėmusi asmenybė padaro jį savo dorovinės kultūros dalimi ir, juo remdamasi, sėkmingiau sprendžia konfliktines situacijas, geriau išreiškia save ir leidžia pasireikšti kitam žmogui.

2. PAKANTA IR JOS RIBOS

Žmogaus sugebėjimas neapkęsti išsiugdė per šimtmečius, jis padėjo kovoje su blogiu, su bet kokios rūšies niekšybe. Jeigu žmonės staiga prarastų šį gebėjimą, jie nustotų buvę žmonėmis. Neapykanta – toks pat žmogiškas jausmas kaip meilė ir užuojauta. Jis neatskiriamas nuo orumo, pasididžiavimo ir garbės jausmo.

Daugelis kasdienio gyvenimo faktų perša mintį, kad mūsų visuomenėje, kai kuriuose žmonių santykiuose pakantos ribos, palyginti su praeitimi, labai praplėstos. Tai, kas kadaise atrodė tiesiog nepakenčiama ar tiesiog neįmanoma, dabar nebekelia rūsčios reakcijos ir pasipiktinimo, o kartais tokie reiškiniai tampa netgi norma. Pavyzdys – požiūris į girtavimą. Piktnaudžiavimas alkoholiu dažnai nelaikomas amoraliu, antisocialiu elgesiu. Ypač toks žmonių požiūris paplitęs Lietuvos kaimuose, kur girtavimas ja

au yra tapęs daugelio kaimo žmonių kasdienybe. Pripratimas prie išsigimusio reiškinio – pavojingas simptomas!

Kyla klausimas, ar ne per daug buvo pakantumo vienai svarbiausių bet kokio blogio priežasčiai – žalingiems įpročiams ir atgyvenoms?

Tačiau nėra svarbiausia konstatuoti per didelės pakantos faktą, kiek atskleisti jos priežastis.

Etikos etiudų 10 –oje knygoje (Pagarba ir pakanta, 1987) išskiriamos kelios per didelės ir kartais net pavojingos pakantos priežastys.

Pirmoji per didelės pakantos priežastis – metafizinis žmogaus priklausomybės nuo aplinkybių suabsoliutizmas. Šia priklausokybe neretai pateisinamas žmogus, atlikęs nedorą arba net teisiškai nusikalstamą poelgį. Tačiau dar G. Hėgelis kalbėjo, kad aplinkybės valdo mus tiek, kiek mes patys leidžiame joms mums valdyti. Žmogus pajėgus valdyti aplinkybes, joms pasipriešinti, jas keisti ir tobulinti (Etikos etiudai 10: Pagarba ir pakanta, 1987).

Antroji nepateisinamos pakantos priežastis glūdi reliatyvizme, pasireiškiančiame, kaip žinoma, ne tik įsisamoninta filosofine pozicija, bet ir vadinamosios kasdienės sąmonės lygiu. Realiai egzistuojantis ir kasdien pasireiškiantis mūsų žinojimo santykinumas apie tai, kas yra tiesa, kas gėris ir blogis, kur tarp jų riba ir ar apskritai ji yra, kai kam perša reliatyvistinę išvadą apie žmogiškųjų vaizdinių šiuo klausimu visišką subjektyvumą. Jeigu aš nežinau, ar yra teisinga dorovė, ar yra objektyvūs kriterijai, leidžiantys spręsti apie kurių nors dorovės normų, principų, reikalavimų objektyvumą, – vadinasi, viskas gerai, blogiausiu atveju – pakenčiama (Etikos etiudai 10: Pagarba ir pakanta, 1987, 24 – 26p.).

Daugelis savo pakantą pateisina visiems žinoma tiesa: nėra žmonių be trūkumų. Bet trūkumai nelygu trūkumams. Vienas dalykas klaida, silpnumas, ir visai kas kita niekšybė. Į silpnybes, klaidas, kartais ir į ydas galime žiūrėti atlaidžiai, su pakanta, tik neatsiriboti tuo, o padėti suklydusiam žmogui. Frazė: “nėra žmonių be trūkumų”, dažniausiai panaudojama savęs pateisinimui. Žmogus, atskleisdamas kito ydą arba nusižengimą, ne tiek galvoja apie apie kitą žmogų, kiek pats apie save: šią ydą jis arba pats turi, arba pats yra nusižengęs. Tai galima vertinti kaip trečiąją priežastį per didelės ir dėl to žalingos pakantos.

Ketvirtąja per didelės pakantos priežastimi laikytina ta aplinkybė, kad kova prieš blogį vyksta lėtai, pažanga sunkiai pastebima. Žmonės, bet kokį pablogėjimą mato greičiau negu pagerėjimą. Kartais žmonėms susidaro įspūdis, kad jie nieko negali pakeisti. Iš čia ir kyla pakanta blogiems dalykams – juk vis tiek nieko nepakeisi, belieka su tuo tik susitaikyti. Be to, pasitraukimas iš kovos prieš trūkumus ir ydas dažnai išplaukia iš siekimo nusišalinti nuo kovos su jais, nes aktyvus priešinimasis blogybėms būna susijęs ne tik su rūpesčiais, sunkumais, bet kartais ir pavojingas.

Penktoji per didelės pakantos priežastis yra ta, kad žmonės kartais neįsisamonina savo interesų, gerai nežino ko jie nori, neturi apibrėžtos vertybių sistemos, nesuvokia jų socialinio reikšmingumo. Jeigu žmogus žino savo tikslą, tai jis ieško priemonių jo įgyvendinimui, stengiasi pašalinti visa, kas jam trukdo pasiekti šį tikslą. Kuo stipresnis veržimasis į tikslą, tuo nepakantesnis bus žmogus viskam, kas kliudo jam siekti tikslo.

Mus skatina veikti interesai. Kokie jie, kaip teisingai mes juos įsisąmoniname – nuo to priklauso mūsų santykis su aplinka. Mes pakantūs tam, kas, kas mūsų požiūriu, neprieštarauja mūsų praktiniams interesams ir, priešingai, nepakantūs viskam, kas, mūsų supratimu, su jais nesiderina. Teisingas savojo intereso supratimas čia labai daug reiškia. Kiekvienam pripažindami teisę būti pačiu savimi, mes kartu pripažįstame kiekvieno teisę elgtis savitai, realizuojant tai, kas visuomeniškai būtina visuomeniškai naudinga, “normalu”.

Pakantos ribos praeina ten, kur mes susiduriame su antisocialistinėmis elgesio formomis, su antisocialistine gyvenimo pozicija (Etikos etiudai 10: Pagarba ir pakanta, 1987, 32p.).

Ar galima būti tolerantiškam kitų netolerantiškumui? Ar galima toleruoti elgesį, kurį smerkiame? Atrodytų, kad atsakymą į šį klausimą galima laikyti iš anksto išspręstu paties tolerancijos apibrėžimo, kuris įpareigoja nesikišti į kitų elgesį, laikomą leistinu; šiuo atveju tai, kas leistina, siejama su tuo, kas pateisinama, vadinasi, ir su tuo, kas konkrečiu atveju nesmerktina <.> Kada ir kokiu smerkti, kitaip tariant, kokios turi būti mūsų pakantumo ribos. Žinoma, sunku čia ką nors nurodyti, išskyrus patarimą neskubėti smerkti ir geriau jau plėsti, o negu siaurinti žmonių teisių ribas (Etikos etiudai 10: Pagarba ir pakanta, 1987, 138p.).
Tolerancijos ribos – tai kitų žmonių teisių ribos.

3. TOLERANTIŠKAS IR NETOLERANTIŠKAS ŽMOGUS
Tolerancija – tai ne susitaikymas su svetimomis nuomonėmis, ne atsisakymas kovoti su neteisybe, prievarta, smurtu, pavergimu ir pan. Tai protingų žmonių bendravimo, o kartu ir jų konfliktų sprendimo būdas. Tolerancija liudija apie žmonių jėgą, valingumą, susitvardymą, pasitikėjimą savimi, akiračio platumą, sugebėjimą pažvelgti į save iš šalies. Kuo žmogus silpnesnis, kuo labiau nepasitiki savo protu, teisumu, savo sprendimų galia, kuo jis sunkiau nutuokia apie kitų žmonių interesus, tuo labiau jis nepakenčia kitų nuomonių, tuo greičiau linkęs kitiems užspausti burnas. Jis bijo išgirsti kitokias nuomones, vengia atviros lygiateisių partnerių diskusijos, nepasitiki, kad jo požiūris gali atlaikyti kritinius išbandymus. Todėl jis linkęs tiesą ginti pakeltu tonu, savo ypatinga padėtimi ar tiesiog fizine jėga. Jis nepajėgia pakęsti jokio kito požiūrio, išskyrus tą, kurio jis pats laikosi. Tolerantiškas žmogus nebijo kitų požiūrių, nes laiko savo požiūrį teisėtu, kiekvienam protui priimtinu, galinčiu atlaikyti viešą kritiką. Į nuomonę jis pajėgia atsakyti nuomone, į požiūrį – požiūriu, į skonį – skoniu, į veiksmą – veiksmu.

Pagarba, rūpinimasis, atsakomybė, žinojimas, noras padėti kitam asmeniui vystytis, Fromo požiūriu, – tobuliausia ryšio tarp žmonių forma, žmones labiausiai suartinanti, kartu padedanti išlaikyti kiekvieno individualumą <.> Fromo etikoje atsispindi kai kurie realūs žmonių dorovinių santykių aspektai: pagarba ir tolerancija asmenybei, meilė, atsakomybė ir kt. (Dorovinis asmenybės tobulėjimas, 1976, 203 – 207p.).

Tolerancijos principas suteikia teisę kiekvienam reikšti savo minties, įsitikinimo, skonio, polinkio, elgesio individualumą. Reikšdamas savo požiūrį, skonį, tolerantiškas žmogus palaiko kiekvieno kito asmens teisę reikšti savo individualumą. O kritikuodamas kito asmens požiūrį ar elgesį, jis pripažįsta, kad kiekvienas kitas gali kritikuoti ir jo požiūrį bei elgesį. Atvirumas visuomenės kritikai jį verčia būti savikritišką: moko žiūrėti į save iš šalies, vertinti savo požiūrius ir poelgius kitais, pašaliniais nuo jo interesų ir įpročių nepriklausomais požiūriais.
Doroviniu požiūriu teisingas savęs vertinimas įmanomas tik tuomet, kai žmogus neiškelia savęs virš kitų, nepervertina savo nuopelnų ar teigiamų savybių arba atvirkščiai – perdėtai nežemina savęs nemenkina savo laimėjimų ir nuopelnų <.> adekvatus savęs vertinimas tiesiogiai susijęs su savikritiškumu: gebėjimu save analizuoti, matyti savo ydas, silpnybes, trūkumus ir klaidas, kontroliuoti ir koreguoti savo elgesį. Tik pažindamas ir įvertindamas savo klaidas bei silpnybes asmuo gali jų išvengti (Dorovinis savęs vertinimas, 1995, 10 p.).
Savimonė tartum rentgeno spinduliai peršviečia mus. Ji padeda pažinti ir suvokti save dviem aspektais: kokie mes esame tikrovėje dabar ir kokie mes iš tikrųjų turėtume būti (Dorovės savitumas, 1993, 15 p.).
Netolerantiškam žmogui kritika nepakeliama, o savikritika neįmanoma. Visos jo jėgos sutelktos savigynai. Į kritiką jis žiūri kaip į grėsmę savo reikšmingumui. Toks žmogus nemoka ir nedrįsta pažvelgti į save iš šalies.

Tolerantiškas žmogus neskuba smerkti, linkęs nusileisti, nelaiko blogiu nepriimtino jam kitų elgesio ar požiūrio ne tik tada, kai jų nepripažindamas jis vis dėlto nepyksta, nes yra pakantus ir atlaidus.

Nuomonių skirtumai, susiję su faktais, veikiau sukelia norą juos įveikti argumentacija, negu primesti savo įsitikinimą.

4. TOLERANCIJA SOCIALINIAME DARBE

Soc. Darbuotojo veikloje ypač didelė profesinio takto, kitaip tariant, tolerancijos reikšmė. Profesinis taktas – tai sugebėjimas atitinkamai elgtis su bendradarbiais ir kitais žmonėmis, neužgaunant ir neįžeidžiant jų orumo bei savigarbos jausmų. Svarbiausias takto bruožas – žmoniškumo įtvirtinimas tarpusavio santykiuose. Tolerantiškumas pagrįstas jautrumu ir pagarba kitam žmogui, jo interesams, nuomonei bei jo žmogiškosios vertės pripažinimu. Tolerancija darbo kolektyve padeda išvengti nereikalingų nesusipratimų ir konfliktų, padeda sutelkti kolektyvą ir sudaryti jame gerą nuotaiką. Negalima užtikrinti darnios darbo kolektyvo veiklos, jaukios atmosferos, jeigu darbuotojai vieni kitų negerbia, neišlauso kolegų patarimų, elgiasi šiurkščiai, nesilaiko paprasčiausių gero elgesio taisyklių.

Tolerancija socialiniame darbe svarbi ne tik kolegų tarpe, bet ypač dirbant su klientais. Soc. darbuotojas ne visada privalo būti tolerantiškas klientui. Tai ko jis negali toleruoti (pavyzdžiui: alkoholizmas, narkomanija, bedarbystė) ir neprivalo toleruoti. Tokį elgesį, kuris žaloja žmogų tiek fiziškai, tiek morališkai, soc. darbuotojas privalo pašalinti, bet tik tuomet, kai dėl to sutinka pats klientas.

Plečkaitis R. straipsnyje apie tolerancija teigia, kad probleminės situacijos, nemalonumus ir sunkumus toleruojantis žmogus gali būti artimas kenčiančiąjam.Tada kenčiama tolerancijos pagrindu, t. y. laisva valia apsisprendžiama problemas ištverti ir išspręsti, žinant, kad kančios priežastį galima pašalinti.

Socialiniame darbe ši tolerancijos sąlyga svarbi tuo aspektu, kad socialinis darbuotojas, būdamas tolerantiškas padeda klientui laisva valia apsispręsti dėl savo problemos sprendimo būdų ir dėl problemos atsiradimo priežasčių pašalinimo. Socialinis darbuotojas gerbia kliento pažiūras (nors ir klaidingas) ir teises (nors klientas jų ir neišnaudoja).

Socialinis darbuotojas praktinėje veikloje vadovaujasi šiais etikos ir vertybių principais:
• Individualizacja. Socialinis darbuotojas turi žinoti, kad kiekvienas individas, grupė ir bendruomenė yra unikalūs ir, kad jie turi teisę tokiais būti. Socialinis darbuotojas taip pat yra unikalus.
• Tikslinga jausmų išraiška. Klientas turi teisę išreikšti savo veiksmus. Tokią teisę jis turi tol, kol savo saviraiška nepažeidžia kitų asmenų teisių.
• Empatija. Kiekvienas individas, grupė ar bendruomenė turi tikėtis, kad bus suprasti.
• Kliento neteisimas. Socialinis darbuotojas neturi teisti kliento, teisus jis ar kaltas. Socialinis darbuotojas turi būti tolerantiškas kliento problemoms.
• Priėmimas. Kiekvienas individas, grupė ar bendruomenė turi būti priimami tokie, kokie jie yra, o ne tokie, kokiais nori matyti socialinis darbuotojas.
• Apsisprendimo principas. Socialinis darbuotojas privalo klientui duoti patarimą, tačiau klientas turi teisę priimti jį ar nepriimti.
• Konfidencialumas. Neatskleidžia konfidencialios informacijos apie klientą be jo sutikimo tretiesiems asmenims, išskyrus tuos atvejus, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai.
Akivaizdu, kad kiekvienas šių principų, atspindi socialinio darbuotojo tolerantiškumą praktinėje veikloje. Etinis sąmoningumas – būtina socialinio darbuotojo profesinės etikos dalis, kurioje turėtų atsispindėti socialinio darbuotojo tolerantiškumas sprendžiant kliento problemas.

IŠVADOS:
Pagarba ir pakanta sudaro toleranciją. Pakantos ir tolerancijos terminai labai dažnai vartojami kaip sinonimai.
1. Toleranciją galima apibūdinti, kaip dorovinę asmenybės savybę, padedančią įvaldyti emocines reakcijas, lengvinančią bendravimą konfliktinėse situacijose. Tolerancija susiliečia su etiketu. Tiek tolerancijos, tiek etiketo pagrindas – kito žmogaus orumo, vertingumo pripažinimas ir gerbimas.
2. Per didelės pakantos ribos gali tapti pavojingomis ir net žalingomis. Daugelis netinkamą savo pakantą pateisina visiems žinoma tiesa: “nėra žmonių be trūkumų”, taip norėdami pateisinti patys save. Mes pakantūs tam, kas neprieštarauja mūsų praktiniams interesams ir nepakantūs viskam, kas su jais nesiderina.
3. Asmuo yra tolerantiškas, kai gali pakeisti jam nepriimtiną padėtį, bet gerbdamas kito asmens teisę ir dvasios veiksmų laisvę, to nedaro laisva valia. Toks žmogus nebijo kitų požiūrių ir yra savikritiškas.
Netolerantiškas asmuo, sunkiau nutuokia apie kitų žmonių interesus. Jis linkęs kitiems primesti savo nuomonę bei įsitikinimus. Jam kritika nepakeliama, o savikritika neįmanoma.
4. Soc. darbuotojas tolerantiškas turi būti ne tik su klientais, bet ir su kolegomis. Tačiau ne visada soc. darbuotojas privalo būti tolerantiškas, tai ko jis negali toleruoti (pvz. narkomanija ir pan.) ir neprivalo toleruoti. Tokiam žmogui jis turi padėti, bet tik jam sutikus.

LITERATŪROS SĄRAŠAS:
1. Etikos etiudai 10: Pagarba ir pakanta / Atsak. red. Žemaitis V. – Vilnius, 1987.
2. Dorovinis asmenybės tobulėjimas / Atsak. red. Žemaitis V. – Vilnius, 1976.
3. Žemaitis V. Dorovinis savęs vertinimas. – Vilnius, 1995.
4. Žemaitis V. Dorovės savitumas. – Vilnius, 1993.

Leave a Comment