Paauglių nusikalstamumas

Įvadas
Nusikalstamumas – socialinis reiškinys, kurio nepavyksta išvengti nei vienai valstybei. Tačiau jo būklė ir prevencijos metodai atskirose šalyse yra skirtingi. Tai priklauso nuo įvairiausių socialinių, ekonominių, teisinių, religinių ir kitokių priežasčių. Lietuvoje nusikalstamumas auga, keičiasi ir jo kokybė – jis “sunkėja”. Kaip viena iš nepalankių tendencijų pastebimas ir nusikaltimų, padarytų nepilnamečių arba jiems dalyvaujant, skaičiaus didėjimas.

Nepilnamečių nusikalstamumas yra specifinė bendrojo nusikalstamumo dalis. Nusikalstamumo statistika ir kriminologijos teorija liudija, kad kas trečias recidyvistas pirmą nusikaltimą yra padaręs dar paauglystėje. Kuo jaunesnis yra žmogus, piirmą kartą padaręs nusikaltimą, tuo didesnė tikimybė, kad ateityje jis vėl nusikals. Suprantama, kad jaunimas – tai visuomenės ateitis, o nepilnamečiai nusikaltėliai – nusikalstamumo “rezervas”. A.Dapšys teigia, kad nepilnamečių nusikalstamumas – tai savotiška bendro nusikalstamumo pradžia, jo potencialus rezervas ir kartu prognozės modelis ateičiai , taigi kuo ankstesniame amžiuje bus užkirstas kelias nepilnamečių nusikaltimams, tuo didesnė bus galimybė sumažinti nusikalstamumą ateityje.

Šiandien mažai kas abejoja tuo, kad smurtas tarp žmonių yra amžinas. Jis lydi žmoniją viso jos egzistavimo metu. Keičiasi tik smurto apimtis ir kokybinės saavybės . Lietuvoje šiuo metu stebima smurtinio nusikalstamumo didėjimo tendencija. Taip pat pažymėtina, kad nepilnamečių smurtinio nusikalstamumo didėjimo tempai lenkia bendrojo smurtinio nusikalstamumo didėjimo tempus. Taigi nepilnamečių smurtinio nusikalstamumo prevencija šiandien Lietuvai yra itin aktuali.
Darbo tikslas. Disertacijos tikslą nulėmė nepilnamečių smurtinio nu

usikalstamumo prevencijos aktualumas. Pagrindinis šio darbo tikslas – išanalizuoti nepilnamečių smurtinio nusikalstamumo prevencijos sistemą ir pasiūlyti jos tobulinimo kryptis. Remiantis autoriaus atliktu kriminologiniu tyrimu, nusikalstamumo statistikos duomenimis ir mokslo literatūra, taip pat tarptautiniais, Lietuvos ir užsienio šalių teisės aktais, buvo siekiama išanalizuoti nepilnamečių smurtinio nusikalstamumo sampratą ir kriminologinę charakteristiką, pateikti smurtinį nusikaltimą padariusio nepilnamečio asmenybės sampratą ir tipus, ištirti pagrindinius tokio nepilnamečio asmenybės struktūros elementus ir aplinkybes, sąlygojusias jos formavimąsi, taip pat suformuluoti nepilnamečių smurtinio nusikalstamumo prevencijos sampratą ir pateikti siūlymus atskirų šios nusikalstamumo rūšies prevencijos grandžių – ankstyvosios prevencijos, recidyvo prevencijos ir resocializacijos – teisinės reglamentacijos sistemai tobulinti.
Tyrimo dalykas. Darbo tikslui įgyvendinti pasirinktas tyrimo dalykas. Disertacijos tyrimo dalyką apibūdina pats disertacijos temos pavadinimas – “Nepilnamečių smurtinio nusikalstamumo prevencija”. Taigi tyrimo dalykas ir yra neepilnamečių smurtinio nusikalstamumo prevencija. Vieningas tyrimo dalykas gali būti skaidomas į keletą sudedamųjų dalių:
1. Lietuvos nepilnamečių smurtinis nusikalstamumas.
2. Smurtinį nusikaltimą padariusio nepilnamečio asmenybė ir jos formavimąsi sąlygojusios aplinkybės.
3. Galiojanti Lietuvos nepilnamečių smurtinio nusikalstamumo prevencijos teisinė sistema.
Tyrimo šaltiniai. Tiriant disertacijos dalyką ir siekiant darbo tikslo, išanalizuota:
1) Tarptautiniai (Jungtinių Tautų ir Europos Tarybos) ir Lietuvos Respublikos, taip pat užsienio valstybių teisės aktai.
2) Lietuvos ir užsienio kriminologijos ir baudžiamosios teisės (taip pat sociologijos, pedagogikos ir kitų mokslų) literatūra.
3) Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos statistiniai duomenys (f
formų 1-G, 1-Ž, F-2, 14-Ž, SPV-1 ir kitos statistinės ataskaitos). Darbe analizuojami statistiniai duomenys apie nepilnamečių padarytus smurtinius nusikaltimus ir smurtinius nusikaltimus padariusius nepilnamečius 1990-2001 metais. Taip pat analizuoti ir Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės statistiniai duomenys.
4) Lietuvos teismų baudžiamosios bylos.
Tyrimo metodika. Tiriant disertacijos dalyką ir siekiant darbo tikslo, naudotasi įvairiais mokslo metodais.
Lyginamasis metodas naudotas, analizuojant Lietuvos, užsienio valstybių ir tarptautinius teisės aktus, reglamentuojančius nepilnamečių smurtinio nusikalstamumo prevenciją, taip pat nagrinėjant skirtingų mokslininkų gvildenamas problemas. Sisteminės analizės metodu naudotasi, tiriant atskirų nepilnamečių smurtinio nusikalstamumo prevencijos priemonių vietą šios nusikalstamumo rūšies prevencijos sistemoje ir siūlant jos tobulinimo kryptis. Kritikos metodas taikytas, vertinant galiojančią Lietuvos nepilnamečių smurtinio nusikalstamumo prevencijos sistemos teisinę reglamentaciją.
Statistinis metodas naudotas, tiriant kriminalinės statistikos duomenis, taip pat atliekant atrankinį nepilnamečių, padariusių smurtinius nusikaltimus, baudžiamųjų bylų tyrimą. Ištirtos 187 pirmos instancijos teismų baudžiamosios bylos: 52 Aukščiausiojo, 109 apygardos (66 Vilniaus, 19 Klaipėdos ir 24 Panevėžio) ir 26 apylinkės (5 Vilniaus, 10 Klaipėdos ir 11 Panevėžio) teismų. Atrankinio tyrimo būdu ištirti 323 jaunuoliai, padarę 554 nusikaltimus, iš kurių 323 buvo smurtiniai.
Iš jų be 14-17 metų asmenų kaip kontrolinė grupė tirtas ir 41 18-20 metų (priklausantis “jaunų suaugusiųjų” amžiaus grupei) asmuo, padaręs smurtinius nusikaltimus. Atrankinis tyrimas atliktas, naudojant baudžiamųjų bylų anketavimo metodą: tyrimo metu užpildytos 323 anketos. Rengiant disertaciją, taip pat naudotasi ir istoriniu (analizuojant senesnius ir naujausius literatūros šaltinius bei anksčiau ir
r šiuo metu galiojančių teisės aktų nuostatas), loginiais (indukcijos ir dedukcijos, analizės ir sintezės) bei kitais metodais

1. Paauglių nusikalstamumas
Nepilnamečių nusikalstamumas yra viena svarbiausių problemų Lietuvoje. Ypač spartus nepilnamečių nusikaltimų augimas buvo pastebėtas 1994-1997 m. Nors pastaraisiais metais nepilnamečių padarytų nusikaltimų rodikliai tapo stabilesni, tačiau jie vis dėlto yra nemaži. 1999 m. išnagrinėta 5070 nusikaltimų, padarytų nepilnamečių arba jiems dalyvaujant; tai sudaro 16,1 % visų nusikaltimų. Kita akivaizdi Lietuvos nepilnamečių nusikalstamumo tendencija – mažėjantis nusikaltėlio amžius. Vis dažniau įstatymus pažeidžia jaunesni nei 16 metų vaikai. Be to, sunkėja nepilnamečių padarytų nusikaltimų pobūdis. Pavyzdžiui, nuo 1990 iki 1997 metų nepilnamečių padarytų plėšimų skaičius išaugo 7,5 karto. Pastebėta, kad vis dažniau ir vis jaunesni nepilnamečiai nusikalsta ir padaro kitus teisės pažeidimus pakartotinai. 1998 m., palyginus su 1991 m., pakartotinai nusikalto 2,4 karto daugiau nepilnamečių. Vaikų elgesys daugiausiai priklauso nuo socializacijos proceso sėkmės. Socializacija – tai procesas, kurio metu individai išmoksta ir internalizuoja tam tikros kultūros tinkamus požiūrius, vertybes, įsitikinimus ir elgesio būdus. Šis procesas vyksta visą gyvenimą. Individą veikia iš esmės visi veiksniai, tačiau sociologai labiau linkę akcentuoti tik tam tikrus socializacijos institutus, turinčius ypač didelę reikšmę individo formavimuisi – tai šeima, mokykla, žiniasklaida, draugai. Sociologai diskutuoja, kuris iš šių socializacijos faktorių yra reikšmingiausias, tačiau tikriausiai nekyla abejonių, kad šeima yra pirmoji socialinė struktūra, perteikianti tam tikrus elgesio modelius. Todėl re

eikia atkreipti dėmesį į šeimos įtaką atliekant nepilnamečių nusikaltimų prevenciją ar, atvirkščiai, paskatą nusikalsti. Nė vienas gimęs vaikas negali būti pavadintas nusikaltėliu; šeima yra pirmasis institutas, galintis paskatinti kriminalines elgesio užuomazgas. Tikriausiai dėl šios priežasties buvo atlikta daugelis kriminologinių tyrimų, kurių objektas – nepilnamečių nusikalstamumo, namų aplinkos ir vaikų auginimo praktikų sąveika. Psichologinės ir sociologinės perspektyvos. Studijose apie nepilnamečių deviacijos problemas, ypač šeimos atžvilgiu, galima išskirti dvi teorines perspektyvas – psichologinę ir sociologinę. Nors psichologija ir sociologija domisi skirtingais nusikalstamumo aspektais (sociologija akcentuoja sistemą, psichologija – nusikaltėlį), tačiau abi disciplinos telkiasi ties „kontrolės“ tema. Psichologija labiau akcentuoja asmeninę ar vidinę kontrolę, kuri pasireiškia per superego ar per elgesio modelių mokymąsi. Sociologija skiria dėmesį visuomenės ar bendruomenės institucijoms, tiesiogiai įtakojančius išorinius socialinės kontrolės procesus. Reiss teigia, kad deviacija priklauso nuo abiejų, asmeninės ir socialinės, kontrolių. Susilpnėjus asmeninei ir socialinei kontrolei, padidėja galimybė įsitraukti į nusikalstamą veiklą. Šeima neabejotinai yra reikšminga tiek vidinės, tiek išorinės kontrolės atžvilgiu.
1.1 Šeimos aplinka Kokio pobūdžio šeimos aplinka labiausiai skatina nepilnamečius įsitraukti į nusikalstamą veiklą? Mokslinėje literatūroje galima pastebėti, kad buvo atlikta nemažai tyrimų, siekiančių nustatyti, kokie yra šeimos veiksniai, skatinantys nepilnamečius nusikalsti. Yra siūlomos įvairios šeimų, iš kurių yra kilę nepilnamečiai nusikaltėliai, tipologijos. Viena siūlomų tipologijų:
-Tipinė tradicinė šeima; vaikai dažniausiai nusikalsta atsitiktinai, dėl aplinkos, t.y. draugų, kitų suaugusiųjų neigiamos įtakos (10-15 %).
-Šeima su tam tikra struktūrine ar kitokio pobūdžio (dažniausiai kultūrine) deformacija; kurioje kriminogeninė grėsmė vaikams yra pusantro karto didesnė negu tipinėje šeimoje (60 %).
-Šeima, kuriai būdinga visiška struktūrinė ir moralinė deformacija. Jose yra didelė kriminogeninė rizika vaikams. Šio tipo šeimų Lietuvoje daugėja.
Nepilnamečių polinkį į deviantinį elgesį gali skatinti įvairūs veiksniai. Atliekant tyrimus, reikia turėti galvoje, kad nėra vienintelio veiksnio, kuris padėtų nuspėti, kokios šeimos susidurs su nepilnamečių nusikalstamumo problema. Greičiau šių veiksnių kombinacija padeda įvertinti polinkį į nusikalstamumą. Šiame darbe bus apžvelgiami tik keli veiksniai, galintys įtakoti nepilnamečių nusikalstamumą: nepilnos šeimos, nusikalstamumas šeimose, smurtas prieš vaikus, dirbančių motinų problema.
1.2. Iširę namai, nepilnos šeimos Šeimos pokytis, nulemtas tėvų skyrybų, vieno iš tėvų ar abiejų tėvų mirties, mokslininkų yra laikomas vienu svarbiausių veiksnių, galinčių turėti įtakos nepilnamečių nusikalstamumui. Vieni mokslininkai yra linkę manyti, kad tarp iširusių namų ir nepilnamečių nusikalstamumo egzistuoja tiesioginis ryšys. Pavyzdžiui, Monaha (1957) tyrė JAV Filadelfijos valstijos teismus nuo 1949m. iki 1954m. Tyrimo rezultatai parodė, kad 30 % nepilnamečių nusikaltėlių berniukų ir 50 % nusikaltėlių mergaičių buvo kilę iš iširusių šeimų; tuo tarpu tik 14 % visos populiacijos nepilnamečių buvo kilę iš nepilnų šeimų. Sheldon ir Glueck (1968) nustatė, kad nepilnamečių nusikaltėlių buvo žymiai mažiau pilnose šeimose, palyginti su iširusiomis, nepilnomis šeimomis. Reikia pažymėti, kad dauguma vaikų, kurie vėliau tapo nepilnamečiais nusikaltėliais, dar neturėjo 5-erių metų, kai iširo jų šeimos.
Remiantis psichologinėmis teorijomis, asmens elgesio modeliai ir psichikos struktūra beveik galutinai susiformuoja iki penktųjų gyvenimo metų. Tačiau yra kriminologų, linkusių manyti, kad iširusios šeimos nėra vienas svarbiausių veiksnių, skatinančių nepilnamečius nusikalsti. Tokias šeimas galima vadinti antriniu nepilnamečių nusikalstamumo šaltiniu. (Rosen, 1985, Wells and Rankin, 1985; Van Voorjis, 1988). Silpną ryšį tarp nepilnamečių nusikalstamumo ir nepilnos šeimos galima paaiškinti remiantis keliais aspektais: (1) Pirma, iširusios šeimos gali žymiai daugiau paskatinti nepilnamečius užsiimti tam tikra kriminaline veikla. Wilkinson (1980) tyrimas parodė, kad vaikas, augantis be tėvo, linkęs daugiau vartoti alkoholį bei marihuaną, bėgti iš namų, muštis. Tačiau šeimos struktūra praktiškai neturi įtakos tokiems nepilnamečiams, kurie vagia automobilius. (2) Antra, pastebėta, kad nepilnos šeimos įtaka skiriasi priklausomai nuo nepilnamečių amžiaus, lyties. Sociologiniai tyrimai atskleidė, kad iširusių namų sindromas labiau skatino nusikalsti mergaites nei berniukus (Monahan, 1957; Chilton ir Markle, 1972; Wilkinson, 1980, etc.). Taip pat buvo pastebėta, kad daugiau nusikalsdavo jaunesnio amžiaus paaugliai (10-13 m.) iš nepilnų šeimų. Jackson Toby (1957) teigia, kad tiek pilnose, tiek nepilnose šeimose berniukų kontrolė yra gana silpna. Tačiau mergaitės pilnose šeimose yra labai kontroliuojamos, o šeimai iširus ši kontrolė staiga sumažėja ir tai gali lemti mergaičių deviantinį elgesį. Tačiau nėra vieningos nuomonės dėl iširusių šeimų įtakos skirtingos lyties vaikams. Pvz., Rankin (1965) atlikti tyrimai parodė, kad ryšys tarp iširusių namų ir nusikalstamo paauglio elgesio yra toks pat, nepriklausomai nuo lyties. (3) Trečioji svarbi argumentų grupė, neigianti koreliacinį ryšį tarp nepilnų šeimų ir nepilnamečių deviacijos, susijusi su nepilnamečių nusikalstamumo matavimu, registravimu. Ypač ankstyvųjų mokslinių darbų autoriai pirmiausiai atkreipdavo dėmesį į nepilnamečius, kurie buvo areštuojami ir patraukiami į teismą. Tačiau pastebėta, kad vaikai, kurie yra kilę iš nepilnų šeimų, yra žymiai dažniau areštuojami ir patraukiami į teismą, palyginus su paaugliais, kurie taip pat nusikalto, tačiau kilę iš pilnų šeimų (Cicourel, 1968, Thomas ir Sieverdes, 1975). Polk (1958) pastebėjo, kad teisėsaugos atstovai yra labiau linkę patraukti baudžiamojon atsakomybėn vaikus iš nepilnų šeimų. Todėl tvirtinti, kad dažniausiai nepilna šeima lemia nepilnamečio nusikalstamumą, būtų netikslu ir nepagrįsta. Tokios nuomonės laikosi šiuolaikiniai kriminologai (Wilkinson, 1980, Canter, 1982, Franworth, 1984). (4) Ketvirtasis argumentas, neigiantis iširusių šeimų ir nepilnamečių nusikalstamumo ryšį, yra tas, jog svarbiausia yra ne šeimos struktūra, bet jos pobūdis, vidinė atmosfera. Nye (1958) pastebėjo, kad nepilnamečių berniukų ir mergaičių nusikalstamumas yra didesnis iš nelaimingų (48 %), tačiau pilnų šeimų, palyginus su nepilnamečiais iš nepilnų šeimų (36 %).
Kadangi ryšys tarp nepilnų šeimų ir nepilnamečių deviantinio elgesio yra kvestionuojamas, mažai tikėtina, kad socialinės programos, skirtos tik šeimų išsaugojimui, gali paveikti nepilnamečių nusikalstamumą.
1.3. Nusikalstamumas namuose Viena iš akivaizdžiausių sąlygų, nulemiančių vaikų polinkį nusikalsti – kitų šeimos narių kriminalinis elgesys. Sheldon ir Eleanor Glueck tyrimai JAV (1930, 1934) parodė, jog 87 % nepilnamečių nusikaltėlių buvo kilę būtent iš tokių šeimų. West ir Farrington (1977) pastebėjo, kad tikimybė, jog jauni vaikinai taps nusikaltėliais, padidėja net keturis kartus, jeigu jo šeimoje yra du asmenys, turintys kriminalinę patirtį. Egzistuoja bent du ryšio tarp nusikaltėlių tėvų ir jų vaikų deviacinio elgesio paaiškinimai. Pirma, nusikaltėliai tėvai vaikus augina žymiai skurdžiau, palyginus su kitais tėvais. Taip dažniausiai yra dėl to, kad jie gauna mažus atlyginimus, dažnai susiduria su nedarbo problema. Antrasis aiškinimas remiasi tuo, kad nusikaltėlių tėvų elgesys daro blogą įtaką vaikams. Dažniausiai tėvai tiesiogiai neskatina savo vaikų nusikalsti, tačiau jų požiūris, vertybinė orientacija turi įtakos vaiko pasaulėžiūros susidarymui.
1.4. Smurtas prieš vaikus Kaip teigėme, agresyvus tėvų elgesys su vaikais yra viena esminių priežasčių, skatinančių paauglius tapti deviantais. Galima išskirti tris smurto prieš vaikus kategorijas: vaiko neigimas, fizinis smurtas, emocinis smurtas ir seksualinė prievarta. Dažniausiai pirmieji, oficialiai susiduriantys su vaikais, patyrusiais smurtą, yra gydytojai. 1994 m. Lietuvos gydymo įstaigose gydytas 141 vaikas, patyręs smurtą. Iš jų – 111 patyrę fizinį smurtą, 11 – seksualinę prievartą ir 14 – psichologinę prievartą; 15 vaikų mirė. Tačiau šie skaičiai neabejotinai yra žymiai mažesni už realią situaciją. Artimieji tokio pobūdžio informaciją slepia, tai yra sunkiai įrodoma. Smurtą prieš vaikus pirmiausiai lemia socialinė-ekonominė padėtis visuomenėje. Lietuvoje smurtui prieš vaiką yra palankios sąlygos: būstų problema (1995 m. 95 tūkstančiai šeimų kreipėsi paramos į valstybę dėl aprūpinimo gyvenamuoju plotu), aukštas bedarbystės lygis (13%), alkoholizmo problema (apie 80 tūkstančių asmenų yra medicinos įstaigų įskaitose). Glaudžiai susiję yra smurtas ir nesirūpinimas vaikais. 1994 m. 95 % visų įvykių, susijusių su vaikais iki vienerių metų, įvyko dėl nesirūpinimo. Neprižiūrimi arba emocinę prievartą patyrę vaikai yra labiau linkę nesimokyti, patologiškai elgtis, tapti kriminaliniais nusikaltėliais.
1995 m., norint ištirti vaikų fizinio smurto paplitimą šeimose, Vilniuje buvo atlikta sociologinė mokinių apklausa. Tyrimas parodė, kad beveik pusė vaikų buvo gąsdinami, jog bus nubausti fizinėmis bausmėmis ar patyrė suaugusiųjų šeimos narių įvairų fizinį smurtą. Dažniausias fizinis smurtas prieš vaikus – mušimas kokiu nors daiktu (diržu ir pan.). Vaikai nurodė, kad dažniausiai smurtinių priemonių imasi tėvas. Tyrimas parodė, kad dažniausiai fizinį smurtą naudoja (1) žemesnio išsilavinimo ar praradę darbą tėvai; (2) skurdas skatina tėvų agresyvumą; ir (3) fizinės prievartos prieš vaikus atvejai yra dažnesni šeimose, kuriose vartojamas alkoholis.
1.5. Dirbančios motinos ir nepilnamečių nusikalstamumas Dirbančių motinų reiškinys yra gana svarbus atsižvelgiant į nepilnamečių nusikalstamumą. Nuo II Pasaulinio karo sparčiai didėjo moterų užimtumas. JAV 1980 m. surašymo duomenimis, 62 % visų ištekėjusių moterų, turinčių mokyklinio amžiaus vaikų, dirbo. Viena svarbiausių problemų – kas ir kaip turi tinkamai rūpintis vaikų priežiūra? Nors daugelis moterų dirba, tačiau vis dėlto neegzistuoja adekvačios socialinės rūpybos sistemos, galinčios prižiūrėti vaikus. Bell pastebėjo, kad JAV tik 10 % dirbančių ir turinčių nepilnamečių vaikų moterų pasinaudojo kuriais nors specialios paskirties priežiūros centrais. Taigi daugelis vaikų iš mokyklos grįžta į tuščius namus. Susan Byrne (1987) teigia, kad tokie vaikai yra žymiai labiau linkę įsitraukti į deviantinę veiklą. Tačiau kita vertus, didelės priklausomybės tarp dirbančiųjų motinų ir nepilnamečių nusikalstamumo nepastebėta – nepilnamečių nusikalstamumo rodikliai buvo panašūs tiek paauglių, turinčių dirbančią, tiek namuose būnančią motiną. Hill ir Stafford studija (1979) akcentuoja, jog grįžusios iš darbo motinos stengiasi daugiau praleisti lako su savo vaikais, tokiu būdu kompensuodamos nebuvimą kartu darbo metu. Kitas esminis dalykas, pabrėžiamas tyrėjų – svarbu ne laiko, praleisto su vaiku, kiekybė, bet kokybė. Grįžusi iš darbo motina gali turiningiau praleisti laiką su savo vaiku. 5-eris metus trukęs Jhon Guidubaldi (1986) tyrimas parodė, kad dirbančiųjų moterų vaikai geriau mokėsi mokykloje, palyginus su vaikais, kurių motinos dažniausiai būdavo namuose. Pastaraisiais metais Klaipėdoje buvo atlikta sociologinė nepilnamečių nusikaltėlių ir jų tėvų apklausa. Rezultatai teigia, kad tėvai su paaugliais laisvalaikiu nuolat bendrauja tik 10 % (tėvų nuomone) ir 4 % (paauglių nuomone); retkarčiais bendrauja – 51 % (tėvų nuomone) ir 20 % (paauglių nuomone); dauguma paauglių (67 %) mano, kad tėvai su jais visai nebendrauja, tačiau tokios nuomonės yra tik 39 % jų tėvų. Panaši tendencija akivaizdi ir kalbant apie bendravimą buityje.
1995 m. Vilniuje buvo atlikta sociologinė mokinių apklausa. Tyrimo duomenimis, beveik kas dešimtas vaikas labai retai praleidžia laiką su tėvais. Dauguma (70 %) vaikų su tėvais “žiūri TV ir vaizdajuostes”. Trečdalis vaikų su tėvais norėtų praleisti daugiau laiko, trečdalis – yra patenkinti, trečdalis – nežino. Tačiau vieningos nuomonės, ar moterų užimtumas turi įtakos nepilnamečių nusikalstamumui, nėra. Taigi šeima nepilnamečiams yra viena svarbiausių socialinės įtakos grupių. Moksliniai tyrimai rodo, jog yra ryšys tarp nepilnamečių nusikaltimų ir šeimos ypatumų. Tad norint sukurti veiksmingas nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos programas, reikėtų daug dėmesio skirti ir šeimos bei nepilnamečio santykių problemoms spręsti.

2. Nusikaltimų prevencijos sistema Lietuvoje
2.1. Įstatymas prevencijos vykdymo sistemoje. Lietuvos Respublikos konstitucijos įgyvendinti valstybėje teisingumą buvo pavedusios vienai ir valdžios grandžių – Lietuvos teismams, šitaip nustatydamos, kad pagrindinė piliečių teisių ir interesų, taip pat valstybės teisių ir interesų gynimo forma yra teisminė. Taigi ir įstatymai, kurie padėjo įgyvendinti Lietuvoje teisingumą, vienaip ar kitaip buvo susiję su konstitucijų teismui suteikta valdžia, kuri, esant pasipriešinimui arba pasireiškus neteisingumui, buvo įgaliota nustatyta tvarka ir neperžengdama nustatytų ribų pavartoti prievartą. Lietuvoje galiojantys įstatymai prievartą vykdant teisingumą leido tik tiek, kiek buvo būtina teismams įvykdyti savo uždavinius. Iki teismui priimant sprendimą vadovaujantis nekaltumo prezumpcija asmuo buvo laikomas nekaltu, tačiau prieš pateikiant kaltinimą ir vykdant teismo procesą būtent kaltinamąjį daugiausia ir galėjo veikti prievarta. Tačiau ji galėjo būti taikoma ir kitiems su tuo susijusiems asmenims. Taikyti prievartą kaltinamajam galėjo prireikti tam, kad šis stotų prieš teismą ir neišvengtų bausmės. Ji pasireiškė žodžiu ir raštu formuluojamu šaukimu į teismą, kuris vadintas raginimu. Nepaklusęs raginimui, asmuo buvo atvesdinamas. Tačiau jeigu neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos, jis galėjo būti atvesdinamas ir be raginimo. Teisėtos neatvykimo priežastys galėjo būti transporto sutrikimas, artimųjų šeimos narių mirtis arba liga. Kita prievartos rūšis buvo policijos areštas, vykdomas be teismo įsakymo, kai nusikaltėlis neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos ir kai sugaunamas nusikaltimo vietoje (in flagranti), taip pat kai asmuo, įtariamas nusikaltimu, baudžiamu sunkiau nei paprastuoju kalėjimu, galėto pasislėpti nuo tardymo arba kai prieš įtariamąjį yra aiškių ir neabejojamų įrodymų ar kyla grėsmė, kad gali sunaikinti nusikaltimo pėdsakus, arba kėsinosi pabėgti ir bėgant sugautas. Suėmus moksleivį, karį, turėjo būti pranešta jų vadovybei. Tai numatė Baudžiamojo proceso įstatymo (BPĮ) 257 straipsnis. 2.2. Bausmių sistema Įteisinant 1903 m. Baudžiamojo statuto galiojimą įtvirtintos tokios bausmės: sunkiųjų darbų kalėjimas, paprastasis kalėjimas, areštas ir piniginė bauda. Sunkiųjų darbų kalėjimo, kaip jis suprantamas tiesiogiai, Lietuvoje nebuvo. Visi nubaustieji kalėti bausmę atliko tuose pačiuose kalėjimuose, skyrėsi tik kalinimo režimas. Priėmus Baudžiamąjį statutą panaikinta mirties bausmė po kurio laiko buvo grąžinta. Tačiau praktiškai ją taikė tik karo tribunolai esant valstybėje ypatingajai padėčiai (plačiau žr.: Andriulis V. Mirties bausmė Lietuvoje 1918–1940 // Teisės problemos. 1997, Nr. 1, p. 66–73).
Nubaudus sunkiųjų darbų kalėjimu, kaip ir mirties bausme, pasmerktiesiems dvasininkams automatiškai buvo atimamos jų luomo teisės. Nuteistieji paprastuoju kalėjimu (BS 27 str.) šių teisių netekdavo tik už tam tikrus nusikaltimus, nurodomus konkrečiame sprendime. Pagal 1930 m. liepos 16 d. įstatymą (VŽ, Nr. 332), atimant teises, nuteistieji netekdavo teisės rinkti arba būti renkami į savivaldybes, visuomenines organizacijas, eiti valstybės, savivaldybės ar visuomenės tarnybą, taip pat karo tarnybą, būti rūpintojai ar globėjai, mokymo įstaigų viršininkai ir pedagogai, advokatauti (BS 27, 28, 29 (1), 30 str.). Šio kodekso 31 straipsnis taip pat nustatė galimybę atgauti prarastas teises. Nuteistieji sunkiųjų darbų kalėjimu, atbuvę bausmę, po dešimties metų, o nuteistieji kalėti paprastajame kalėjime, atlikę bausmę, po penkerių metų, jeigu tai neprieštaravo ypatingiesiems nuostatams, galėjo jas atgauti. Atlikus bausmę gerai elgiantis minėti terminai jų prašymu galėjo būti sutrumpinti (BS 69, 31 str.) Sunkiųjų darbų kalėjimas skirtas nuo ketverių metų iki gyvos galvos. Asmenys, kurie iki paskelbiant teismo sprendimą buvo padarę du ar keletą tolygių arba vienodų nusikaltimų ir kurių baudžiamasis persekiojimas vykdomas ne pirmą kartą, galėjo būti baudžiami sunkesnėmis bausmėmis prailginant jų terminą pagal BS 64 straipsnį. Nuteistieji sunkiųjų darbų bausme atlikę ją neturėjo teisės laisvai pasirinkti gyvenamosios vietos nei jos keisti laisva valia penkerius metus. Kalėti paprastajame kalėjime skirta nuo dviejų savaičių iki metų, o areštas – nuo vienos dienos iki šešių mėnesių. Nuteistieji paprastojo įkalinimo bausme, teismui inkriminuojant dykinėjimą arba tinginiavimą (valkatavimą), teismo sprendimu atlikę bausmę dar galėjo būti siunčiami į darbo namus nuo šešių mėnesių iki dvejų metų (BS 32 str.). Didžiausia piniginė bauda buvusi iki 500 litų. Skiriant baudą pagal šį straipsnį, mažiausia bauda privalėjo būti 50 litų. Teismas baudų mokėjimą galėjo atidėti arba išdėstyti terminais, bet ne ilgiau kaip vieniems metams. Įsiteisėjus sprendimui nesumokėta per mėnesį bauda turėjo būti keičiama areštu teismo sprendime nustatytai trukmei (BS 59 str.). Nuteistieji privalėjo dirbti kalėjimo teritorijoje arba už kalėjimo ribų. Gerai įkalinimo vietoje besielgiančiam kaliniui kalinimo laikas galėjo būti sutrumpintas vienu trečdaliu. Tačiau nuteistajam, sąlygiškai atleistam nuo bausmės ir per tą atleidimo ir trejų metų po atleidimo laikotarpį padariusiam naują nusikaltimą, grąžinta ir dalis neatliktos bausmės, nuo kurios buvęs atleistas. Tokį bausmės atlikimo grąžinimą turėjo skirti teismas, priėmęs sprendimą.

Kaliniai ligoniai pataisyti sveikatą, kiti kaliniai tvarkyti šeimos reikalus arba dirbti ūkio darbus specialios komisijos (prokuratūros ir kalėjimo atstovo bei gydytojo) galėjo būti laikinai paleisti atostogų ne ilgiau kaip tris mėnesius per metus. Paleidimo terminas neįskaitytas į bausmės atlikimo trukmę. Šiomis lengvatomis negalėjo naudotis žmogžudžiai, plėšikai, vagys recidyvistai, nusikaltusieji valstybei (BS 23 str., Įstatymas apie palengvinimus kaliniams (VŽ, Nr. 8).
2.3. Specialusis procesas Malonės teisė. 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos 52 straipsnis ir 1938 m. Lietuvos Konstitucijos 130 straipsnis analogiškai nustatė, kad „Respublikos Prezidentas gali dovanoti teismo sprendimu paskirtą bausmę ar jos dalį arba pakeisti ją kuria lengvesne bausme“. 1930 m. liepos 14 d. Malonės įstatymas (VŽ, Nr. 332-2270) patikslino, kokia malone gali naudotis nuteistieji, nustatė tokių prašymų padavimo ir malonės aktų vykdymo tvarką. Prašymas privalėjo būti rašomas Respublikos Prezidento vardu. Jį galėjo paduoti nuteistasis arba jo globėjai. Prašymo padavimas sulaikė nuo mirties bausmės vykdymo. Prašymą buvo privalu paduoti teismui, sprendusiam bylą kaip pirmoji instancija. Malonės prašymai Respublikos Prezidentui patekdavo tik su teisingumo ministro arba krašto apsaugos ministro nuomone. Malonė galėjo būti teikiama ir Respublikos Prezidento iniciatyva. Atkreiptinas dėmesys, kad Prezidentas gana dažnai naudojosi malonės suteikimo teise. Respublikos Prezidentui malonės prašymą atmetus arba patenkinus iš dalies, teisė kreiptis iš naujo nebuvo prarandama. Be to, BPĮ 775 straipsnis numatė galimybę teismui kreiptis į Respublikos Prezidentą per teisingumo ministrą „nepaprastais atsitikimais, kai yra ypatingas pagrindas palengvinti teisiamajam likimą“, ir prašyti sumažinti bausmę daugiau, nei pats teismas gali pagal savo kompetenciją, arba visai atleisti nuo bausmės teisiamąjį, kuris padarė „nusikaltimą dėl nelaimingai jam susidėjusių aplinkybių“.
Amnestija. Bausmė ar jos dalis galėjo būti dovanojama ir pagal amnestijos įstatymus, dažniausia – valstybės švenčių progomis, ir atleidžiama ne tik nuo bausmės, bet ir nuo teismo. Vadovaujantis jais, galėjo būti taikomas ir atleidimas nuo nesumokėtų piniginių baudų, administracijos, karo komendantų skirtų baudų, grąžintos atimtos ar susiaurintos teisės. Atsakomybės senatis. Gailestis žmonėms, kurie nors ir buvo nusikaltę, tačiau ilgai gyvendami dorai lyg ir išpirko savo kaltę, įstatymų leidėjo įvardytas atsakomybės senaties teisiniu institutu. Lietuvoje galiojęs Baudžiamasis statutas numatė tris tokios senaties (įsisenėjimo) rūšis. Tai persekiojimo, bausmės nustatymo (pasmerkimo) ir bausmės vykdymo senatis.

Asmuo nebuvo baudžiamas, jeigu nuo tos dienos, kai padarytas nusikaltimas, iki baudžiamojo persekiojimo paskyrimo dienos (kaltinimo pasiuntimo teismui) praėję po padaryto nusikaltimo, už kurį gresia (a) mirties bausmė, – penkiolika metų, (b) sunkiųjų darbų kalėjimas, – dešimt metų, (c) paprastasis kalėjimas, – aštuoneri metai, o (d) padarius paprastą nusikaltimą – treji metai, (e) padarius nusižengimą – vieni metai. Remiantis pasmerkimo įsisenėjimu nebausta, jeigu iki tos dienos, kai kaltasis nubaustas (pasmerktas), praėję dvigubai daugiau metų (30, 20, 16 ir 6) nuo tos dienos, kai buvo padarytas nusikaltimas, o esant nusižengimui – treji metai. Bausmės vykdymo senatis atsirasdavo, kai nuo teismo sprendimo dienos, iki jis buvo pradėtas vykdyti, buvo praėję atitinkamai 30, 20, 16 ir 6 metai, o nusižengimų atveju – treji metai. Tačiau ši senatis negaliojo, jeigu teismo sprendimas jau buvo pradėtas vykdyti, o nubaustasis pabėgo. Toks nusikaltėlis, sugautas arba pats prisistatęs, turėjo baigti bausmę. Senatis nenaikino teisių atėmimo. Jas galėjo atkurti Respublikos Prezidentas malonės teise. 2.4. Kardomosios priemonės 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos 12 straipsnyje ir 1938 m. Lietuvos Konstitucijos 21 straipsnyje, kaip ir ankstesnėse konstitucijose, įtvirtinta nuostata, kad „piliečio asmuo neliečiamas“. 1938 m. Konstitucija nurodo, kad „pilietis gali būti šaukiamas tieson arba suimamas įstatymo nurodytais atsitikimais ir tvarka. Suimtam piliečiui ne vėliau, kaip per keturiasdešimt aštuonias valandas duodamas nutarimas dėl jo suėmimo ir nurodomas suėmimo pamatas. Negavęs to nutarimo, suimtasis paleidžiamas.“ Kardomąsias priemones reguliavo BPĮ ir jį papildęs 1929 m. šio įstatymo pakeitimas (VŽ, Nr. 312-2099). Šias priemones galėjo taikyti tik teismas. Siekiant užkirsti kelią kaltinamiesiems vengti tardymo, numatyta:

a) paso atėmimas;

b) pasižadėjimas neišvykti iš gyvenamosios vietos;

c) laidavimas;

d) įkaitas, kuris skyrėsi nuo laidavimo tuo, kad, esant įkaitui, į teismo depozitą buvo įmokama tam tikra suma, kuri, kaltinamajam pasislėpus, likdavo valstybei, o įkaito davėjo atsakomybė išlikdavo;

e) namų areštas;

f) namų areštas suimtiesiems. Visiems suimtiesiems galiojo bendra taisyklė, draudžianti keisti gyvenamąją vietą be teismo, kurio žinioje yra byla, leidimo.

Nepilnamečiams kaip kardomoji priemonė galėjo būti skiriama tėvų priežiūra, siuntimas į vienuolyną ar drausmės ir auklėjimo įstaigą. Nesant atskirų vietų, jie įkurdinti bendrajame kalėjime atskirose kamerose. Kardomasis kalinimas galėjo būti įskaitytas į bausmės laiką paprastajame kalėjime, o nubaudus sunkiųjų darbų kalėjimu, nebuvo įskaitomas (BPĮ 416–417 str.). Klaipėdos krašte kaltinamasis galėjo būti suimamas iki teismo tik esant svarių jo kaltės įtarimo motyvų, įtariant jį galint pasislėpti, sunaikinti pėdsakus, kurstyti liudytojus ir bendrininkus duoti neteisingus parodymus. Tokie faktai privalėjo būti nustatyti aktais. 2.5. Mažamečių teismai Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu asmenys iki 17 metų amžiaus laikyti mažamečiais, o asmenys nuo 17 metų iki 21 metų amžiaus – nepilnamečiais. Šios ribos nustatytos dėl brandos psichologinių priežasčių ir atitinkamai taikomos įgyvendinant baudžiamąją politiką. Teisės teorijoje šios ribos išskirtos seniai, tačiau mažamečių teismai praktikoje iš bendrojo proceso išskirti neseniai. Mažamečių teismų politika siekiama prievarta auklėjamąjį pataisyti, neteikiant bausmei pirmumo. Tad teismas privalėjo išsiaiškinti, ar teisiamasis suvokė padaręs nusikaltimą, jeigu taip, ar kaltas. Mažamečių teismai pradėti steigti 1899 m. Amerikoje, 1908 m. – Anglijoje. Lietuvoje nuo 1925 m. Kauno 5-ojoje nuovadoje jų bylas pradėjo nagrinėti taikos teisėjas. Tačiau tokiam bylų nagrinėjimui nenumatytos išskirtinės proceso formos. Iš pradžių nuteistiems mažamečiams Kėdainiuose įsteigta drausmės auklėjimo kolonija.
Siūlymai:
1. Ankstyvosios nepilnamečių smurtinio nusikalstamumo prevencijos teisinei reglamentacijai tobulinti:
a) Administracinių teisės pažeidimų kodekse atsisakyti nepilnamečių tėvų arba globėjų (rūpintojų) administracinės atsakomybės už nepilnamečių padarytus administracinius teisės pažeidimus ir numatyti asmenišką nepilnamečių atsakomybę už visus jų padarytus administracinius teisės pažeidimus: atsisakyti dabartinės ATPK 13 straipsnio 2 dalies ir padaryti atitinkamas pataisas joje išvardytuose ATPK 44, 175, 1761, 178 ir 183 straipsniuose, o ATPK 13 straipsnio 2 dalyje numatyti, kad poveikio priemones asmenims, kuriems iki ATPK numatytos pavojingos veikos padarymo nebuvo suėję 16 metų, nustato Lietuvos Respublikos įstatymai. Taip pat ATPK numatyti visų bendrųjų administracinių nuobaudų taikymo nepilnamečiams specifiką bei reglamentuoti ir specifines, vien nepilnamečiams taikytinas administracines nuobaudas, kurios atitiktų nepilnamečio tesės pažeidėjo asmenybę ir socialinę brandą.
b) Parengti Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos tarnybų įstatymo projektą ir jame numatyti vaiko teisių apsaugos tarnybų ir jų darbuotojų pareigas ir įgaliojimus ankstyvosios nepilnamečių smurtinio nusikalstamumo prevencijos srityje, taip pat vykdant nepilnamečių smurtinio nusikalstamumo recidyvo prevenciją bei nepilnamečių, padariusių smurtinius nusikaltimus, resocializaciją.
c) Pakeisti Specialiųjų vaikų auklėjimo ir globos namų laikinųjų nuostatų 24 ir 25 punktus, numatant, kad į juos nepilnametį galima atiduoti tik teismo sprendimu, esant vaiko teisių apsaugos tarnybos, policijos ar mokymo įstaigos prašymui. Taip pat šiuose nuostatuose įtvirtinti, kad: 1) priimant į šias įstaigas, ištiriama smurtaujančių nepilnamečių asmenybė ir aplinkybės, sąlygojusios jų smurtinį elgesį; 2) smurtaujantys nepilnamečiai nukreipiami į jiems tinkančias specializuotas ankstyvosios smurtinio nusikalstamumo prevencijos programas turinčias įstaigas; 3) inicijuojant ir priimant sprendimus dėl smurtaujančių nepilnamečių pasiuntimo į specialiuosius vaikų auklėjimo ir globos namus, dalyvauja profesionalūs vaikų psichologijos specialistai, žinantys įvairių įstaigų sąlygas ir galimybes.
d) Nepilnamečių reikalų policijos pareigūno tarnybinės veiklos instrukcijoje numatyti nepilnamečių reikalų policijos pareigūnų bendradarbiavimo su mokyklos, vaiko teisių apsaugos tarnybų, švietimo ir socialinio aprūpinimo skyrių specialistais, taip pat vietos bendruomenės atstovais ankstyvosios nepilnamečių smurtinio nusikalstamumo prevencijos srityje formas.
2. Nepilnamečių smurtinio nusikalstamumo recidyvo prevencijos teisinei reglamentacijai tobulinti:
2.1. Baudžiamojoje teisėje:
a) Parengti Lietuvos Respublikos poveikio priemonių nepilnamečiams, kurie padarė pavojingas veikas nesulaukę baudžiamosios arba administracinės atsakomybės amžiaus, įstatymo projektą.
b) Įteisinti kaip eksperimentines naujas auklėjamojo poveikio priemones – mokymą nuotykių pagalba, mokymo stovyklas ir auklėjimą žemės ūkio darbais. Įvertinus jų efektyvumą ir pasitvirtinus pozityviam jų poveikiui, jas įtvirtinti naujajame Baudžiamajame kodekse: papildyti NBK 82 straipsnyje numatytą auklėjamojo poveikio priemonių nepilnamečiams sąrašą bei detaliau reglamentuoti naujuose NBK 11 skyriaus straipsniuose.
c) Pakeisti NBK 90 straipsnio 5 dalį, numatant, kad laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui negali viršyti 5 metų. NBK 91 straipsnio 3 dalį papildyti nuostata, kad laisvės atėmimas pirmą kartą nusikaltusiam nepilnamečiui skiriamas tik išimtiniais atvejais. Iš NBK 91 straipsnio 3 dalies išbraukti žodžius “arba jeigu nepilnametis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą”.
d) Baudos bausmę numatyti NBK 130, 131, 136, 138 straipsnių, 150 straipsnio 1 dalies, 180 straipsnio 1 dalies ir 181 straipsnio 1 dalies sankcijose.
e) NBK 92 straipsnyje reglamentuoti bausmės vykdymo atidėjimą nepilnamečiui prižiūrinčio kuratoriaus institutą. Jo veiklą, teises, pareigas, atsakomybę ir kt. detalizuoti Vyriausybės nutarimu patvirtintais Nepilnamečių kuratorių nuostatais.
f) NBK 11 skyriuje reglamentuoti priemones, apimančias tarpininkavimo (mediacijos) procedūrą ir skatinančias nepilnamečio, padariusio nesunkų ar apysunkį smurtinį nusikaltimą, ir nukentėjusiojo nuo šio nusikaltimo susitaikymą bei nuostolių nukentėjusiajam atlyginimą. Šias priemones detalizuoti naujai priimtais specialiais poįstatyminiais teisės aktais.
2.2. Baudžiamajame procese:
a) Į naujojo Baudžiamojo proceso kodekso 9 dalį “Baudžiamojo proceso ypatumai, tiriant ir nagrinėjant atskirų kategorijų bylas” įtraukti skyrių “Baudžiamojo proceso, kuriame dalyvauja nepilnamečiai, ypatumai”. Jame reglamentuoti baudžiamųjų bylų, kuriose įtariamasis, kaltinamasis, nuteistasis, išteisintasis, nukentėjusysis ar liudytojas neturi 18 metų, proceso ypatumus, taip pat numatyti galimybę nepilnamečių baudžiamojo proceso ypatumus taikyti įtariamiesiems, kaltinamiesiems, nuteistiesiems, išteisintiesiems, nukentėjusiesiems ar liudytojams, kuriems nusikalstamos veikos padarymo metu buvo suėję 18 metų, tačiau nebuvo suėję 21 metai, jeigu teismas, atsižvelgęs į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, motyvus bei kitas bylos aplinkybes, o prireikus – į specialisto paaiškinimus ar išvadą, nusprendžia, kad tokie asmenys pagal socialinę brandą prilygsta nepilnamečiams. Šiame skyriuje reglamentuoti pagrindinius elgesio su nepilnamečiais baudžiamajame procese principus, nepilnamečių šaukimo dalyvauti baudžiamajame procese ypatumus, nuostatas, užtikrinančias privalomą gynėjo dalyvavimą nepilnamečio baudžiamajame procese, nepilnamečio liudytojo, nukentėjusiojo, įtariamojo ir kaltinamojo apklausos ypatumus, nuosprendžio vykdymo nepilnamečiams ypatumus ir kt.
b) NBPK skyriuje “Baudžiamojo proceso, kuriame dalyvauja nepilnamečiai, ypatumai” numatyti, kad bylos dėl nusikalstamų veikų, kuriomis kaltinami jaunesni kaip 18 metų asmenys, teisme nagrinėjamos neviešai; kad jaunesnis kaip 18 metų įtariamasis ikiteisminio tyrimo metu paprastai apklausiamas ne daugiau kaip du kartus, o jo apklausos metu daromas vaizdo ir garso įrašas; kad nepilnametis kaltinamasis teismo posėdyje gali būti neapklausiamas, o perskaitomi jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, bei perklausomi ir peržiūrimi jų garso ir vaizdo įrašai; kad draudžiama skelbti duomenis apie nepilnamečius kaltinamuosius bei nuteistuosius.

c) NBPK skyriuje “Baudžiamojo proceso, kuriame dalyvauja nepilnamečiai, ypatumai” numatyti, kad įvairių sričių atstovų dalyvavimas užtikrinamas visais atvejais, kada baudžiamajame procese dalyvauja smurtinių nusikaltimų padarymu įtariami ir kaltinami nepilnamečiai; vietoj bendrosios praktikos psichologo numatyti vaikų psichologo, o reikiamais atvejais – ir vaikų psichiatro dalyvavimą įtariamo ar kaltinamo nepilnamečio baudžiamajame procese; detalizuoti nepilnamečių baudžiamajame procese dalyvaujančių profesionalų teises ir pareigas; NBPK reglamentuojant tokių asmenų dalyvavimą nepilnamečių baudžiamajame procese naudojamus žodžius “proceso dalyvių prašymu arba ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo iniciatyva” išbraukti, o žodžius “gali būti kviečiamas” pakeisti žodžiais “turi būti kviečiamas”.
d) NBPK skyriuje “Baudžiamojo proceso, kuriame dalyvauja nepilnamečiai, ypatumai” ir siūlomame Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos tarnybų įstatymo projekte įtvirtinti, kad vaiko teisių apsaugos tarnybos privalo teikti teismui (teisėjui), prokurorui ar ikiteisminio tyrimo teisėjui rašytines išvadas (charakteristikas) apie nepilnamečio, įtariamo ar kaltinamo smurtinio nusikaltimo padarymu, socialinę aplinką ir asmenybę bei pareikšti nuomonę dėl skirtinos jam poveikio priemonės; kad vaiko teisių apsaugos tarnybos gali pareikšti nuomonę ir kitais smurtinį nusikaltimą padariusio nepilnamečio baudžiamojo proceso klausimais, taip pat pateikti socialinę tokio nepilnamečio elgesio ateityje prognozę. Vaiko teisių apsaugos tarnybų įstatymo projekte taip pat numatyti, kad prie tarnybų kiekvienu įtariamo arba kaltinamo smurtinio nusikaltimo padarymu nepilnamečio atveju sudaroma darbo grupė, į kurios sudėtį įeina vaikų psichologas, socialinis pedagogas ar socialinis darbuotojas, nepilnamečių reikalų policijos pareigūnas, o prireikus – ir vaikų psichiatras, pataisos inspektorius bei kitų sričių atstovai.
e) NBPK skyriuje “Baudžiamojo proceso, kuriame dalyvauja nepilnamečiai, ypatumai” numatyti, kad nepilnamečių, padariusių smurtinius nusikaltimus, baudžiamąsias bylas tiria ir nagrinėja specializuoti ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ir teisėjai.
f) NBPK skyriuje “Baudžiamojo proceso, kuriame dalyvauja nepilnamečiai, ypatumai” numatyti, kad nepilnamečių ikiteisminis suėmimas taikomas tik išimtiniais atvejais, o jo terminas negali tęstis ilgiau kaip 3 mėnesius. Elektroninį stebėjimą įteisinti kaip eksperimentinę namų arešto formą; įvertinus jo efektyvumą ir pasitvirtinus pozityviai jo įtakai nepilnamečių smurtinio nusikalstamumo recidyvo prevencijai, jį įtvirtinti NBPK.
g) NBPK skyriuje “Baudžiamojo proceso, kuriame dalyvauja nepilnamečiai, ypatumai” numatyti auklėjamojo poveikio priemonių rūšies parinkimo ir trukmės nustatymo pagrindus, skyrimo procedūrą, teismo posėdžio, kuriame svarstomas priemonių skyrimas, eigą.
h) NBPK skyriuje “Baudžiamojo proceso, kuriame dalyvauja nepilnamečiai, ypatumai” reglamentuoti smurtinius nusikaltimus padariusių nepilnamečių bylų “diversijos”, taip pat mediacijos tokių nepilnamečių bylose institutus. Šeimos konferencijas įteisinti kaip eksperimentines; įvertinus jų efektyvumą ir pasitvirtinus pozityviai jų įtakai nepilnamečių smurtinio nusikalstamumo recidyvo prevencijai, jas įtvirtinti NBPK.
2.3. Vykdant bausmes ir auklėjamojo poveikio priemones:
a) Bausmių vykdymo kodeksą papildyti nauja dalimi “Bausmių vykdymo ypatumai nepilnamečiams”. Joje reglamentuoti nepilnamečių, nuteistų laisvės atėmimo bausme, skirstymo nepilnamečių pataisos namuose į paprastąją ir lengvąją grupes kriterijus; numatyti nepilnamečių, kalinčių už smurtinių nusikaltimų padarymą, teisinės padėties ypatumus; asmenų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę, socialinę reabilitaciją reglamentuojančias nuostatas detalizuoti nepilnamečių, padariusių smurtinius nusikaltimus, atžvilgiu, numatyti specifinius jų socialinės reabilitacijos tikslus ir formas; įtvirtinti įvairiapusį už smurtinius nusikaltimus nuteistų nepilnamečių vertinimą, kurio pagrindu jiems galėtų būti parinktos individualizuotos jų nusikaltimų recidyvo prevencijos priemonės; įtvirtinti trijų lygių – minimalios, vidutinės ir maksimalios priežiūros – nepilnamečių pataisos įstaigų sistemą. Šias BVK nuostatas detalizuoti poįstatyminiais teisės aktais.
b) BVK dalyje “Bausmių vykdymo ypatumai nepilnamečiams” detalizuoti nepilnamečių, nuteistų už smurtinių nusikaltimų padarymą, laikymo areštinėse tvarką, numatyti jiems daugiau specifinių teisių ir privilegijų, susijusių su jų mokslu, sveikatos priežiūra, ryšiais su šeima, taip pat apibūdinti vaiko teisių apsaugos tarnybų vaidmenį, nepilnamečiams vykdant arešto bausmę. Nepilnamečiams, nuteistiems už smurtinių nusikaltimų padarymą, įtvirtinti specifinę baudos bausmės vykdymo tvarką ir sąlygas, savanoriško baudos sumokėjimo ir jos priverstinio išieškojimo būdus ir pan.
c) Nepilnamečių pataisos namų nuostatuose (vidaus tvarkos taisyklėse) numatyti individualizuotas poveikio priemones nepilnametėms, nuteistoms laisvės atėmimu už smurtinių nusikaltimų padarymą; reglamentuoti nuteistų laisvės atėmimu nepilnamečių diferenciaciją ir jiems taikomo poveikio individualizaciją, galimybę taikyti įvairias resocializacijos programas, taip pat auklėjamojo-profilaktinio darbo su nuteistais už smurtinių nusikaltimų padarymą nepilnamečiais formas; visiems nepilnamečiams, kalintiems už smurtinių nusikaltimų padarymą, garantuoti realias galimybes įgyti profesinę kvalifikaciją ir darbinių įgūdžių, sudaryti sąlygas įgyti darbo rinkoje paklausių profesijų.

d) Parengti Lietuvos Respublikos auklėjamojo poveikio priemonių vykdymo įstatymo, kuriame būtų numatyta auklėjamojo poveikio priemonių vykdymo procedūra, ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo atliekama vykdymo priežiūra, atsakomybė ir atsiskaitymas už sėkmingą įvykdymą ir kt., projektą.
3. Nepilnamečių, padariusių smurtinius nusikaltimus, resocializacijos teisinei reglamentacijai tobulinti:
a) BVK dalyje “Bausmių vykdymo ypatumai nepilnamečiams” reglamentuoti platesnį lygtinai iš pataisos įstaigų paleidžiamiems nepilnamečiams taikomų įpareigojimų ratą, numatyti galimybę jiems skirti auklėjamojo poveikio priemones; normas, reglamentuojančias lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigų, detalizuoti nepilnamečių, nuteistų už smurtinius nusikaltimus, atžvilgiu; numatyti, kad lygtinai iš pataisos įstaigos paleistam nepilnamečiui paskiriamas asmeninis kuratorius, ir jo veiklą detalizuoti Vyriausybės nutarimu patvirtintais Nepilnamečių kuratorių nuostatais.
b) Poįstatyminiais teisės aktais užtikrinti galimybes nepilnamečiams, išėjusiems iš pataisos įstaigų, tęsti profesinį mokymą, įgyti darbo patirties. Darbdaviams, įdarbinusiems nepilnamečius, išėjusius iš pataisos įstaigų, Lietuvos mokesčių įstatymuose numatyti mokesčių lengvatas.
c) Įteisinti eksperimentinio nepilnamečių, išėjusių iš pataisos įstaigų, reabilitacijos centro įsteigimą, atlikti jo veiklos monitoringą ir įvertinti efektyvumą bei Vyriausybės nutarimu patvirtinti Nepilnamečių reabilitacijos centro nuostatus. BVK dalyje “Bausmių vykdymo ypatumai nepilnamečiams” nepilnamečio sutikimą apsigyventi reabilitacijos centre įtvirtinti kaip vieną iš būtinų lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos sąlygų, o NBK 94 straipsnyje – ir kaip vieną iš būtinų lygtinio atleidimo nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą sąlygų.
d) Resocializacijos srities poįstatyminių teisės aktų nuostatas individualizuoti nepilnamečių, padariusių smurtinius nusikaltimus, atžvilgiu: įtvirtinti nevyriausybinių organizacijų vaidmenį smurtinius nusikaltimus padariusių nepilnamečių resocializacijos procese, akcentuoti resocializacijos, prasidėjusios įkalinimo įstaigoje, tęstinumą bendruomenėje, bendradarbiaujant visoms suinteresuotoms institucijoms ir pavieniams specialistams. Įtvirtinti kaip eksperimentinius mokymą nuotykių pagalba, mokymo stovyklas ir auklėjimą žemės ūkio darbais. Atlikus jų vykdymo monitoringą ir įvertinus efektyvumą, juos įteisinti kaip nepilnamečių, padariusių smurtinius nusikaltimus, resocializacijos priemones.
e) Smurtinius nusikaltimus padariusių nepilnamečių resocializacijos priemones įtvirtinti teisės aktuose kaip taikytinas ir “jaunų suaugusiųjų” kategorijos asmenų atžvilgiu.

Išvados

1. Būdingiausių, geriausiai atskleidžiančių nepilnamečių smurtinio nusikalstamumo specifiką ir dažniausiai nepilnamečių padaromų smurtinių nusikaltimų – tyčinių nužudymų, tyčinių kūno sužalojimų, užkrėtimų liga ar kitokių susargdinimų, chuliganizmo nusikaltimų, plėšimų ir turto prievartavimų – bei nepilnamečių, padariusių šiuos smurtinius nusikaltimus, skaičius didėja. Užregistruotų nepilnamečių padarytų smurtinių nusikaltimų, taip pat išaiškintų nepilnamečių, padariusių smurtinius nusikaltimus, skaičius ne tik didėja, bet ir savo didėjimo tempais pralenkia bendrojo nepilnamečių nusikalstamumo bei bendrojo smurtinio nusikalstamumo didėjimo tempus. Tuo tarpu mažėja nepilnamečių padaromų išžaginimų ir juos padariusių nepilnamečių skaičius. Nepilnamečių padaryti tyčiniai sunkūs ir apysunkiai kūno sužalojimai, užkrėtimai liga ar kitokie susargdinimai, plėšimai ir turto prievartavimai pasižymi kartotinumu, tuo tarpu kaip nepilnamečių padaryti išžaginimai ir chuliganizmo nusikaltimai dažniausiai padaromi nepilnamečių grupių. Nepilnamečių smurtinis nusikalstamumas bendrajame nepilnamečių nusikalstamume sudaro nedidelę lyginamąją dalį (vidutiniškai iki 1 proc.; chuliganizmo ir plėšimų atvejais – iki 10-15 proc.), tačiau bendrajame smurtiniame nusikalstamume nepilnamečių smurtinio nusikalstamumo lyginamoji dalis yra gana nemaža (pvz., užregistruotų nepilnamečių padarytų turto prievartavimų arba išaiškintų nepilnamečių, padariusių plėšimus, atvejais – iki 30 arba dar daugiau proc.). Visa tai sąlygoja nepilnamečių smurtinio nusikalstamumo prevencijos sistemos tobulinimo būtinybę.

2. Daugiau kaip pusė smurtinius nusikaltimus padariusių nepilnamečių priskirtini atsitiktiniam ir aplinkybiniam tipams. Smurtinį nusikaltimą padariusio nepilnamečio asmenybės struktūros analizė parodė, kad smurtinius nepilnamečių nusikaltimus Lietuvoje dažniausiai padaro vyriškos lyties 16-17 metų lietuvių tautybės, turintys Lietuvos Respublikos pilietybę nepilnamečiai – miestiečiai. Jie dažniausiai yra baigę 9 klases ir tokiu būdu įgiję pagrindinį išsimokslinimą, tačiau dauguma jų smurtinio nusikaltimo darymo metu niekur nesimoko ir nedirba. Tokie nepilnamečiai dažniausiai yra teisiami pirmą kartą, už vieno smurtinio nusikaltimo padarymą. Nepilnamečiai dažniausiai smurtinius nusikaltimus padaro grupėmis su vienu bendraamžiu, abu būna nusikaltimo bendravykdytojai. Nepilnamečių smurtiniai nusikaltimai dažniausiai padaromi vakare, mieste, gyvenamojoje patalpoje. Šių nusikaltimų motyvai ir tikslai būna primityvūs, buitiniai. Dauguma smurtinius nusikaltimus padariusių nepilnamečių charakterizuojami patenkinamai, nėra įrašyti į profilaktinę policijos įskaitą, administracinių teisės pažeidimų anksčiau nėra darę. Dauguma jų nėra registruoti kaip vartojantys alkoholį ar narkotines medžiagas, smurtinio nusikaltimo padarymo metu taip pat dažniausiai nebuvo nuo jų apsvaigę.
Dauguma tokių nepilnamečių yra fiziškai ir psichiškai sveiki. Kriminologinis tyrimas taip pat parodė, kad labiausiai apibendrintos ir pasižyminčios ryškiausiu poveikiu aplinkybės, sąlygojusios nepilnamečių, padariusių smurtinius nusikaltimus, asmenybės formavimąsi ir pačius nepilnamečių smurtinius nusikaltimus, yra neigiama šeimos įtaka, neužimtumas, nusikalstamos grupės, alkoholio ar narkotinių medžiagų vartojimas, neigiama žiniasklaidos įtaka, negatyvus arba provokuojantis nukentėjusiojo elgesys ir neigiama kriminalinės justicijos sistemos įtaka.

3. Nepilnamečių smurtinio nusikalstamumo prevencijos sistemą sudaro ankstyvoji nepilnamečių smurtinio nusikalstamumo prevencija, nepilnamečių smurtinio nusikalstamumo recidyvo prevencija ir nepilnamečių, padariusių smurtinius nusikaltimus, resocializacija.
Siekiant, kad ankstyvoji nepilnamečių smurtinio nusikalstamumo prevencija taptų efektyvi, būtina tarptautinių teisės aktų reikalavimus inkorporuoti į nacionalinius teisės aktus ir praktiškai juos įgyvendinti. Įgyvendinant tarptautinių teisės aktų reikalavimus, būtina patobulinti nacionaliniais teisės aktais reglamentuotą nepilnamečių smurtinio nusikalstamumo prevencijos sistemą, užtikrinančią ankstyvosios šios nusikalstamumo rūšies prevencijos tikslų pasiekimą. Galiojančių teisės aktų reglamentuota ankstyvosios nepilnamečių smurtinio nusikalstamumo prevencijos subjektų sistema veikia neoptimaliai, nėra koordinuojama teisės aktų nuostatas įgyvendinančių institucijų veikla. Ankstyvąją nepilnamečių smurtinio nusikalstamumo prevenciją reglamentuojanti teisinė bazė yra tobulintina. Būtina keisti ir pildyti galiojančius, taip pat priimti naujus Lietuvos Respublikos įstatymus ir poįstatyminius teisės aktus, šalinti ankstyvosios nepilnamečių smurtinio nusikalstamumo prevencijos teisinės reglamentacijos trūkumus bei numatyti naujas, labiau specializuotas ir individualizuotas šios nusikalstamumo rūšies prevencijai būtinas priemones.
Nepilnamečių smurtinio nusikalstamumo recidyvo prevencijos priemonės naujuosiuose Lietuvos Respublikos baudžiamajame, Baudžiamojo proceso ir Bausmių vykdymo kodeksuose bei kituose teisės aktuose nėra pakankamai reglamentuotos, nevisiškai atsižvelgta į tarptautinių šios srities teisės aktų reikalavimus. Lietuvos teismai nepilnamečiams už smurtinių nusikaltimų padarymą dažnai skiria ilgalaikes laisvės atėmimo bausmes, net ir tuomet, kai nepilnamečiai smurtinius nusikaltimus padaro pirmą kartą, taip pat kada yra galimybė paskirti kitas poveikio priemones, nei laisvės atėmimas. Auklėjamojo poveikio priemonės ir bausmės bei jų skyrimas, taip pat bausmės vykdymo atidėjimas NBK nėra detalizuoti nepilnamečių, padariusių smurtinius nusikaltimus, atžvilgiu.

NBPK nėra deramai reglamentuotas teisiamų už smurtinių nusikaltimų padarymą nepilnamečių baudžiamųjų bylų proceso konfidencialumas, amžius, iki kurio taikomi nepilnamečių baudžiamojo proceso ypatumai, įvairių sričių atstovų dalyvavimas smurtinius nusikaltimus padariusių nepilnamečių baudžiamajame procese, baudžiamajame procese dalyvaujančių pareigūnų specializacija nepilnamečių klausimais, kardomųjų priemonių taikymas smurtinius nusikaltimus padariusiems nepilnamečiams, auklėjamojo poveikio priemonių taikymo tokiems nepilnamečiams procesas. BVK ir poįstatyminių teisės aktų nuostatos, susijusios su laisvės atėmimo, arešto ir baudos vykdymu nuteistiems už smurtinių nusikaltimų padarymą nepilnamečiams, taip pat nėra detalizuotos tokių nepilnamečių atžvilgiu, nepakankamai reglamentuotas auklėjamojo poveikio priemonių vykdymas smurtinius nusikaltimus padariusiems nepilnamečiams.
Tobulinant nepilnamečių, padariusių smurtinius nusikaltimus, resocializacijos priemonių sistemą, BVK ir kituose teisės aktuose reikia tinkamai reglamentuoti smurtinius nusikaltimus padariusių nepilnamečių lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigų, tokių nepilnamečių resocializaciją, susijusią su jų darbu, taip pat numatyti galimybę įsteigti reabilitacijos centrą smurtinius nusikaltimus padariusiems nepilnamečiams, išėjusiems iš pataisos įstaigų, reglamentuoti kitas smurtinius nusikaltimus padariusių nepilnamečių resocializacijos priemones.

LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Bynum, J.E., Thompson, W.E., (1989), Juvenile Delinquency. A Sociological Approach. Boston, London, etc.: Allyn and Bacon. 2. Bortollas, C. (1990), Juvenile Delinquency. New York: MacMillan Publishing Company. 3. Kratcoski, P.C., Kratcoski, L.D. (1990), Juvenile Delinquency. New Jersey: Prentice Hall. 4. Litvinienė J., Socialinės, psichopedagoginės sąlygos nusikaltėlių paauglių šeimose // Lietuva socialinių pokyčių erdvėje. Vilnius 1996. P.215-226 5. Smurtas prieš moteris ir vaikus Lietuvoje, (1997), red. M. A. Pavilionienė, V. Kanopienė, Vilnius: Vilniaus Universitetas, Moterų Studijų Centras. 6. Sutherland, E.H., Cressey. D.R., Luckenbill, D.F. (1992), Principles of Criminology, New York: General halls. 7. Taroza L., Vaikų nusikalstamumo reiškinys nūdienos Lietuvoje: mokytojų ir policininkų nuomonė // Socialinės grupės: raiška ir ypatumai, (1998), red. A. Vosyliūtė, R. Grigas ir kt., Vilnius: Lietuvos filosofų ir sociologų institutas, Lietuvos sociologų draugija. 8. Thompson, W.E., Bynum, J.E. (1991), Classics and Contemporary Readings. Boston: Allyn and Bacon. 9. Trojanowicz, R.C., Morash, M. (1992), Juvenle Delinquency. Concepts and Control. New Jersey: Prentice Hall. 10. Nepilnamečių kriminalinės justicijos reformos koncepcija. Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centras. http://www.nplc.lt/lit/lit10.htm

Leave a Comment