Gatvės vaikai

Įvadas

Vaikai gatvėje – tai vaikai, kurie didesnę dienos dalį praleidžia gatvėje, tačiau palaiko ryšį su savo šeima ir paprastai nakčiai grįžta į namus. Gatvė – tai vieta, kur jie gauna darbo, elgetauja, prašo pinigų, taip galėdami patys egzistuoti ir padėti savo šeimai. Gatvės vaikai – tai vaikai, kurie gyvena, dirba ir miega gatvėje, labai mažai palaikydami ryšius su šeima. Šie vaikai daug dažniau įtraukiami į prostituciją, narkotikų vartojimą ir tampa prievartos bei smurto aukomis. Šiuo darbu norima išsiaiškinti, kas yra gatvės vaikai, ištirti gatvės vaikų svaiginančių medžiagų vaartojimo bei seksualinio elgesio ypatumus, panagrinėti gatvės vaikams kylančias socialines, psichologines problemas bei galimus jų sprendimo būdus, išsiaiškinti, kokios pagalbos bei paramos jiems reikėtų, pačių nuomonę apie egzistuojančias paslaugas, galimas intervencijas bei surinkti kitus duomenis apie gatvės vaikus.

Tyrimo išvados:
– tyrimo duomenys rodo, kad į globos namus, dienos centrus ir kitas globos įstaigas patenka vaikai, kuriems nuo mažens nebuvo ugdomi socialiniai įgūdžiai bei neformuojamos tinkamos gyvenimo nuostatos;
– rūkymas, alkoholio ir narkotikų vartojimas yra labai paplitę tarp gatvės vaikų ir tampa jų gyvenimo dalimi;
– 81% tiriamųjų (berniukai beeveik visi) bent kartą vartojo kokių nors narkotikų. Narkotikus vartoti gatvės vaikai pradeda labai anksti;
– didelė dalis respondentų piktnaudžiauja alkoholiu ir narkotikais jau ilgą laiką, todėl galima įtarti, kad jau susiformavusiųjų priklausomybė nuo šių medžiagų;
– didelė dalis gatvės vaikų yra patyrę fizinę pr

rievartą (dažniau berniukai), seksualinį priekabiavimą ar seksualinę prievartą (dažniau mergaitės);
– gatvės vaikų lytinio elgesio patyrimas yra didžiulis. Jie labai anksti, ypač berniukai, pradeda aktyvų lytinį gyvenimą;
– vaikai, kurie leidžiasi narkotikus ir praktikuoja rizikingą lytinį elgesį, turi būti vertinami kaip tiltas išplisti pavojingoms ligoms, tokioms kaip ŽIV/AIDS, bendruomenėje; – destruktyvus elgesys tarp gatvės vaikų yra dažnas ir traktuojamas kaip normalus gyvenimo būdas. Ypač paplitusios vagystės;

– net 49% mergaičių ir 28,3% berniukų bandė bent kartą žudytis, tai rodo, kad gatvės vaikai yra vieniši su savo problemomis, nelaimingi ir šaukiasi kitų pagalbos;
– dažniausiai apie galimą paramą ir pagalbą gatvės vaikai sužino vieni iš kitų ar socialinių darbuotojų, dirbančių (kalbinančių vaikus) gatvėje;
– vaikai dažniausiai atsiduria gatvėje dėl tėvų alkoholizmo, netinkamo vaikų auklėjimo (prievarta, nesirūpinimas) ar sunkios ekonominės šeimos padėties (neužtenka pinigų maistui irr vaikai verčiami elgetauti ar vagiliauti). Kai kurie vaikai ima vis daugiau laiko praleisti gatvėje ar bėga iš namų, nes nori rūkyti, išbandyti įvairius narkotikus;
– globos namus, dienos centrus ar kitas panašias įstaigas vaikai dažniausiai vertina pagal jose dirbančius žmones. Labiausiai vaikai vertina šias darbuotojų savybes: sugebėjimas išklausyti, suprasti, geranoriškumas;
– vaikai akcentavo, kad jiems reikėtų daugiau materialinės ir finansinės paramos. Tik nedaugelis iš jų paminėjo, kad norėtų įgyti tam tikrų įgūdžių, kurie būtų naudingi tolesniame savarankiškame gyvenime;
– vaikai labai greitai įpranta prie paramos, la

abdaros ir ima to reikalauti. Per mažai ugdomi įgūdžiai, pareigos, atsakomybės jausmai;
– nėra glaudaus bendradarbiavimo tarp organizacijų, dirbančių dėl gatvės vaikų ir su gatvės vaikais.

Siūlymai:
– sukurti organizacijų, dirbančių su gatvės vaikais ir dėl jų, bendradarbiavimo sistemą (nuolatiniai susitikimai, konferencijos, seminarai);
– įvairios gatvės vaikais besirūpinančios įstaigos ir organizacijos neturėtų vien teikti paramą ir pagalbą. Daugiau dėmesio reikėtų skirti gatvės vaikų darbo įgūdžiams (siuvimas, mezgimas, darbas kompiuteriu ir pan.) bei kitiems įgūdžiams diegti, paruošti vaiką savarankiškam gyvenimui, ugdyti jo pareigos, savarankiškumo, atsakomybės jausmus;
– darbo su gatvės vaikais sėkmė didžiąja dalimi priklauso nuo darbuotojų, kurie turi būti ne tik parengti tam darbui, bet ir turėti tam tikrų savybių, reikalingų darbui su vaikais. Reikalingas nuolatinis šių darbuotojų kvalifikacijos tobulinimas, pasidalijimas patirtimi;
– reikia sukurti narkomanijos prevencijos centrą, kuriame dirbtų šios rūšies specialistai. Jame galėtų būti suteikiama pagalba ne tik vaikams, bet konsultuojami ir kiti su vaikais dirbantys specialistai;

– veikiantys globos namai bei dienos centrai turi sukurti veiklos ir bendradarbiavimo su tėvais ir visuomene sistemą, paremtą abipuse parama; – kadangi dažniausiai vaikai vieni kitiems perduoda informaciją apie paramą bei pagalbą, reikėtų kurti programas, pagal kurias pagalba būtų teikiama vadovaujantis principu “bendraamžiai – bendraamžiams”;
– tikslinga steigti medicinos įstaigas, galinčias suteikti gatvės vaikams ne vien izoliuotą medicinos, bet ir platesnę kompleksinę pagalbą, plačiau atitinkančią šių vaikų poreikius, įs

skaitant ir psichologinio saugumo bei socialinio aprūpinimo poreikį.

1. „Gatvės žmonės“: gyvenimas be namų
Per keletą pastarųjų dešimtmečių daugelio šalių miestuose formuojasi naujas reiškinys – benamių subkultūra, kurios atsiradimą lėmė didėjantis atotrūkis tarp turtingų ir vargšų. Kartą į ją patekus, labai sunku iš išsiveržti, kadangi žmonės prisitaiko ir net įpranta prie tokio gyvenimo būdo.
Benamiais paprastai laikomi žmonės, neturintys nuolatinės tinkamos gyvenamosios vietos. Atsakyti į klausimą, kas yra benamiai ir kiek jų, sunku, kadangi dažniausiai benamystė yra laikina aplinkybė. Iš kitos pusės, tai aštri visuomenės problema, su kuria susiduria visos valstybės. Kadangi Lietuvoje benamystė yra gana nauja socialinė problema, oficialiai pripažinta tik paskelbus Nepriklausomybę, norint geriau suvokti šią problemą, reikėtų pasiremti kitų šalių patirtimi. JAV sociologai išskiria dvi pagrindines priežastis, lėmusias benamių skaičiaus augimą per pastaruosius 15-20 metų: tai didėjantis prieinamos kainos nuomojamų gyvenamųjų vietų trūkumas bei nuolatinis skurdo augimas. Benamystė ir skurdas yra neatsiejami. Skurdžiai gyvenantys žmonės dažnai negali susimokėti už gyvenamą vietą, maistą, vaikų, sveikatos priežiūrą, išsilavinimą. Nepakankamos pajamos verčia atsisakyti kai kurių iš šių poreikių, ir nesant kitos išeities, atsisakoma namų. Prie skurdo augimo prisideda du veiksniai: didelis darbo jėgos segmentas susiduria su vis mažėjančiomis įsidarbinimo galimybėmis, o viešosios pagalbos vertė bei prieinamumas smunka. Keičiantis ekonominei situacijai, vis didesnę svarbą įgaunant technologijų naudojimui darbo procese, ma

ažėja žemo atlyginimo darbo poreikis. Prie šio proceso prisideda ir darbininkų sąjungų įtakos mažėjimas, darbų gamybos srityje nykimas bei paslaugų sferos plitimas, globalizacija, nestandartinio (laikino arba nepilnos darbo dienos) darbo plitimas. Algos mažėja, ir tam, kad būtų galima nuomotis būstą, nebepakanka vienos algos. Kitas augančio skurdo ir benamystės šaltinis – mažėjanti viešosios pagalbos vertė bei prieinamumas. Įvairioms pagalbos benamiams programoms skiriamų pinigų neužtenka – jie padengia tik maždaug vieną trečiąją skurdo lygio. Kaip rodo įvairių šalių patirtis, socialinis aprūpinimas ir pašalpos negelbsti nuo skurdo. Iš kitos pusės, nors vis daugiau žmonių atsisako pašalpų ir pradeda dirbti, jų uždarbis nesuteikia pakankamų lėšų pragyvenimui. Ribinis skurdas labiausiai paplitęs tarp turinčių vaikus šeimų, ypač tų, kurias išlaiko motinos. Prieinamų gyvenamųjų vietų trūkumas ir aprūpinimo gyvenamuoju plotu programų ribojimas JAV lėmė benamių skaičiaus augimą. Valstybė aprūpina gyvenamuoju plotu tik trečdalį žemas pajamas turinčių nuomininkų; daugybė skurdžiai gyvenančių šeimų ir individų atsiduria ilgose laukiančiųjų eilėse.

Prie benamystės lygio augimo prisideda ir daugybė kitų veiksnių. Tai:
Sveikatos priežiūros neprieinamumas – žemas pajamas turintiems žmonėms rimta liga ar trauma gali lemti benamystę, pradedant darbo praradimu, santaupų išnaudojimu gydymuisi ir baigiant iškeldinimu. Smurtas namuose – mušamos moterys, ypač skurdžiai gyvenančiose šeimose, dažnai priverstos rinktis – gyventi taip, ar išeiti į gatvę, nes tokia moteris, palikusi namus, paprastai neturi kur eiti. Atitinkamos institucijos suteikia prieglobstį tokioms moterims ir vaikams, bet jos negali aprūpinti pastoge visų, ir dalis neišvengiamai tampa benamiais. Psichiniai sutrikimai, kurie neleidžia žmonėms patenkinti pagrindinių kasdieninio gyvenimo poreikių, tokių kaip rūpinimasis savimi, namų tvarkymas bei tarpasmeniniai santykiai – dar viena benamystės priežasčių. Benamiai, turintys psichinių sutrikimų, išlieka benamiais ilgiau ir turi mažiau kontaktų su šeima bei draugais, jiems sunkiau įsidarbinti, jų prastesnė fizinė sveikata, jie dažniau susiduria su teisine sistema. Žalingų įpročių ir benamystės ryšys gana sudėtingas. Nors alkoholio ir narkotikų vartojimo lygis tarp benamių yra daug aukštesnis, palyginti su visa populiacija, tačiau benamystės lygio augimas negali būti siejamas tik su žalingais įpročiais. Daug žmonių, įpratusių prie alkoholio ar narkotikų, netampa benamiais, bet skurdžiai gyvenantys žalingų įpročių turinys žmonės patenka į benamystės rizikos grupę. Iš kitos pusės, gatvėje gyvenantiems žmonėms sunkiau gauti medicinos pagalbą, taip pat ir gydymą nuo žalingų įpročių. Pagrindinės kliūtys žalingų įpročių turintiems benamiams – tai sveikatos draudimo ir apskritai dokumentų neturėjimas, gydymo procedūrų lankymo nereguliarumas, transporto neturėjimas, neefektyvūs jų gyvenimo sąlygomis gydymo būdai , rėmimo paslaugų nebuvimas, o neretai – ir neigiamas visuomenės požiūris į jų problemas. Sveikatos priežiūra – benamystė tiesiogiai susijusi su prasta gatvėje gyvenančių žmonių sveikta. Benamiai labiau linkę į chroniškus sveikatos sutrikimus. Kai žmogus gyvena gatvėje, ypač sunku išgydyti ir kontroliuoti nuolatinio gydymo reikalaujančias ligas: tuberkuliozę, diabetą, žalingus įpročius, psichikos sutrikimus. Be to, benamiai daug dažniau kenčia nuo įvairių traumų. Atskira problema – AIDS ar ŽIV sergantys benamiai. Žmonės, susirgę šiomis ligomis, dėl diskriminacijos ar ilgesnio gydymosi įstaigose praleisto laiko gali prarasti savo darbo vietas, taip pat gydymo išlaidoms išleisti visas santaupas. Dėl to jie tampa benamiai. ŽIV sergantys benamiai yra silpnesni už kitus, todėl dažniau serga įvairiomis ligomis, o būdami benamiai jie daug sunkiau gauna reikiamą sveikatos priežiūrą ir gydymą.

Didelę problemą sudaro benamių vaikų ir jaunimo išsimokslinimas. Šeimai tapus bename, ji paprastai priversta dažnai keltis iš vienos vietos į kitą, todėl benamiams vaikams kyla problema lankant mokyklą; problemų kyla ir dėl mokyklų įrašų perdavimo vėlavimo, nuolatinio adreso, transporto nebuvimo. Neturėdami galimybių lankyti mokyklos ir įgyti išsilavinimo , benamiai vaikai neįgyja įgūdžių ir žinių, kurie ateityje padėtų jiems išsivaduoti iš skurdo. Atskirai reikėtų aptarti benamių šeimų su vaikais situaciją. Benamystė žlugdo šeimą. Ji suardo beveik visus šeimos gyvenimo aspektus, pažeisdama šeimos narių fizinę ir emocinę sveikatą, trukdydama vaikams lavintis ir tobulėti ir paprastai lemia šeimos narių išsiskyrimą. Pagrindinės šeimų tapimo benamėmis priežastys – skurdas ir prieinamo gyvenamo ploto nebuvimas, taip pat – smurtas namuose. Benamystė skaudžiai atsiliepia visų šeimos narių, o ypač – vaikų sveikatai. Ji ypač žalinga pirmaisiais vaikystės metais, tačiau ir paaugus kelia daug minėtų problemų dėl mokyklų lankymo ir išsilaviniimo įgijimo. Neigiamas benamystės pasekmes patiria ir tėvai – pavyzdžiui, benamės moterys daug dažniau kenčia nuo depresijos, didelė dalis benamių motinų yra bandę nusižudyti. Benamis jaunimas – jaunesni nei 18 metų individai, gyvenantys be tėvų, globėjų ar atitinkamos įstaigos globos. Paprastai jaunuoliai tampa benamiais dėl kelių priežasčių – šeimos problemų, ekonominių sunkumų bei gyvenamosios vietos nestabilumo. Didelė benamio jaunimo dalis paliko namus po metų metus trukusio fizinio ir emocinio smurto, įtemptų santykių, žalingų šeimos narių įpročių, tėvų nerūpestingumo. Dalis jaunimo netenka namų, kai jų šeimos patiria finansines krizes, kilusias dėl prieinamo gyvenamojo ploto trūkumo, ribotų įsidarbinimo galimybių, mažų atlyginimų, sveikatos draudimo nebuvimo, nepakankamos socialinės rūpybos. Neretai benamiais tampa ir dėl vienokių ar kitokių priežasčių vaikų prieglaudas palikę jauni žmonės. Gatvėje dėl jauno amžiaus šiems žmonėms sunku rasti legalių būdų užsidirbti pragyvenimui, todėl daugelis padeda teikti seksualines paslaugas tam, kad užsidirbtų maistui, drabužiams pastogei. Taip jie atsiduria tiesioginiame pavojuje užsikrėsti AIDS ar ŽIV. Jie dažnai kenčia nuo nerimo ir depresijos, prastos sveikatos ir mitybos, žemo savęs vertinimo. Neturėdami galimybių įgyti išsilavinimo, jie sunkiai gali keisti savo gyvenimo būdą. Vyresnio amžiaus benamiai – kita kritinė grupė. Paprastai šiai kategorijai priskiriami vyresni nei 50 metų žmonės. Vyresnio amžiaus benamiai yra ta grupė, kurios atstovas, kartą patekęs į gatvę, sunkiausiai grįžta į normalų gyvenimą. Be to, šie žmonės dažniausia tampa nusikaltimų aukomis, didžioji jų dalis kenčia nuo sunkių sveikatos sutrikimų. Kalbant apie Lietuvos situaciją, reikėtų atminti, kad nauja ekonominė sistema lėmė ir žmonių gyvenimo būdo pokyčius. Jei Tarybų valdžios metais visi gavo nors nedidelį, tačiau garantuotą atlyginimą, dabar tokios garantijos nebeliko. Lietuvoje, kaip ir visose šalyse, yra nemažai skurdžiai gyvenančių žmonių.
ES Ministrų Tarybos apibrėžimu, skurstančiais turi būti laikomi tie asmenys, šeimos ir asmenų grupės, kurių ištekliai (materialiniai, kultūriniais, socialiniai) yra tokie riboti, kad išstumia juos iš minimaliai priimtino gyvenimo būdo šalyje, kurioje jie gyvena. JTO yra nustačiusi tris skurdo ribas: besivystančioms šalims – 1 JAV doleris dienai; vidutinio išsivystymo šalims – 4 JAV doleriai dienai; išsivysčiusioms pramoninėms šalims – 14 JAV dolerių dienai. Lietuva patenka į antrą kategoriją. JTO ekspertų duomenimis, 1995 metais Lietuvoje žemiau skurdo ribos gyveno apie 18 proc. žmonių. Lietuvos statistikai siūlo platesnį diapazoną – tarp 5-25 proc., nes tiksliai nustatyti gyventojų pajamas sunku. Dar kiti tyrėjai teigia, kad skurdžiausiai gyvena šeimos, auginančios vaikus iki 18 metų. Tokių šeimų Lietuvoje yra apie 64 proc. Pastarąjį dešimtmetį labai padaugėjo valkatų, elgetų, gyvenančių šiukšlynuose. Skirtingai nuo JAV ir Vakarų Europos miestų, kur užribio žmonės gyvena koncentruotai, Lietuvoje jie yra išsisklaidę.
Tarybiniais metais vadinamajai „užribio klasei“ priklausančių asmenų buvo nedaug, kadangi nenorintys dirbti žmonės buvo įdarbinami prievarta, elgetoms – draudžiama prašyti išmaldos, o visiški benamiai – apgyvendinami prieglaudose. Šiandien reikia atskirti keletą asmenų grupių. Benamiais laikomi žmonės, neturintys jokios gyvenamosios vietos. Jie niekada neturėjo savo buto arba jį prarado, nakvoja atsitiktinėse vietose, neturi turto, pragyvena iš atsitiktinių darbų, elgetavimo, šiukšlynuose surinktų butelių bei antrinių žaliavų. Benamiai sudaro didelę šiukšlyno žmonių dalį. Šie žmonės gyvena šalia šiukšlynų susiręstuose būstuose, šiluminėse trasose, apleistuose namuose ar jų rūsiuose. Bandymai juos įkurdinti prieglaudose dažniausiai baigiasi nesėkmingai, nes tiems žmonėms priprasti prie kokių nors taisyklių yra sunku. Didelio skirtumo tarp benamių ir valkatų nėra, tačiau pastaraisiais ne visada tampama dėl neturto, prarastų namų – lemti gali ir psichologinė žmogaus nuostata, kai nusiviliama gyvenimu, protestuojama arba dėl kitų priežasčių pasitraukiama iš normalios aplinkos. Elgetos paprastai turi namus. Kartais elgetavimas tampa pragyvenimo šaltiniu, teikiančiu nemažas pajamas, tačiau paprastai elgetomis tampama dėl to, kad prarandamas darbas, sveikata, o gaunamų pašalpų nepakanka pragyventi. Šiukšlynų žmonės taip pat nebūtinai yra benamiai – dažnai juos sudaro iš aplinkinių vietovių atvykę skurdžiai gyvenantys žmonės, kurie šiukšlynuose surinktus daiktus panaudoja kaip pagrindinį arba papildomą pajamų šaltinį. Skaudi problema – gatvėse ir šiukšlynuose laiką leidžiantys vaikai, nes jie paprastai nelanko mokyklos, neįgyja specialybės, todėl beveik neturi galimybių išsiveržti iš užribio klasės. Valstybės parama vargšams teikiama įvairiais būdas. JAV dominuoja vadinama B politika, kai padedama žemiau skurdo ribos atsidūrusiems asmenims, bet nesistengiama visiškai išvengti skurdo. Europoje plačiau naudojama A politika, kai stengiamasi visų vargšų pajams pakelti iki numatytos ribos.
Lietuvoje taip pat laikomasi A politikos, nustatomas minimalus pragyvenimo lygis, privalomas atlyginimo minimumas. Tai iš tiesų palaiko neturtingus žmones, bet visiškai panaikinti skurdo kol kas dar nepasisekė nė vienai valstybei. Didelė problema, susijusi su benamyste – visuomenės požiūris į benamius. Lietuvoje, kaip ir kitose postsocialistinėse šalyse, visuomenės požiūris į marginalines grupes – taip pat ir benamius – dažniausia neigiamas. Daugelį metų visuomenei buvo pateikiami iškreipti faktai apie socialinę struktūrą. Žmonės niekuomet nebuvo lygūs savo poreikiais, įgūdžiais ir sugebėjimais. Tačiau benamystės atsiradimas suvokiamas kaip neigiamas reiškinys, kurio pradžia siejama su 1989 metais. Žiniasklaida taip pat pateikia gana neigiamą benamių įvaizdį. Pavyzdžiui, dauguma žmonių tiki, kad išmaldos prašymas – pelningas užsiėmimas, ir, kad išmaldos prašytojai emociškai ir finansiškai išnaudoja sąžiningai dirbančius žmones. Apskritai benamystės problemai visuomenėje skiriama pernelyg mažai dėmesio, trūksta objektyvios ir patikimos informacijos. Yra susikūrusių daug organizacijų, norinčių padėti tokiems žmonėms, pvz: „SOS VAIKAI“, jų tikslas:
– padėti vaikams našlaičiams, vaikams, likusiems be tėvų globos, socialiai remtinoms šeimoms ir savo kompetencijos ribose ginti jų teises.

Istorija
Agentūra-VISOS LIETUVOS VAIKAI (SOS VAIKAI) įkurta 1989 m. privačia Elenos Kubilienės iniciatyva, siekiant įgyvendinti svajonę – skirti savo gyvenimą beglobiams vaikams ir per ilgą laiko tarpą subrandintą apsaugomosios-auklėjamosios sistemos (sudarant sąlygas artimas gyvenimui šeimoje) viziją, remiantis užsienio šalių analogiškų organizacijų veikla. Organizacija pradėjo veikti, kaip vasaros socializacijos ir reabilitacijos VAIKŲ SODYBA gražiame Vilniaus miesto Valakupių miške, buvusiame sovietinių laikų pareigūnų vasarnamyje. Šiuo metu visa tai peraugo į dvi visus metus pastoviai veikiančias gyvenamąsias VAIKŲ SODYBAS: Valakupiuose ir Koncepto kaime bei PARAMOS NAMUS Vilniaus senamiestyje. Be to, buvo įsteigta keliolika agentūros filialų su savomis sodybomis visoje Lietuvoje, kurie palaipsniui persiregistruoja į atskirus tuo pačiu pavadinimu fondus. Per šį laikotarpį vieni mūsų globojami vaikai užaugo ir paliko mus, tačiau kasmet ateina vis kiti vaikai, kuriems reikia visapusiškos pagalbos. Keičiasi laikai, bet kaip bebūtų apmaudu – našlaičių bei beglobių vaikų buvo ir bus ateityje. Agentūra įregistruota 1990 metais, 1994 metais suteiktas LABDAROS FONDO statusas.
SOS VAIKAI bendradarbiauja su panašius tikslus turinčiomis Lietuvos ir užsienio organizacijomis, siekdami skleisti gailestingumo bei pagalbos šeimai ir vaikams pasaulio patirtį – padėdamas kitam, padėsi sau.

Mūsų vaikai
Į SOS VAIKAI globą patenkančių vaikų istorijos yra labai įvairios. Vieni vaikai atėjo patys iš namų ar tiesiai iš gatvės, nes tėvai jais nesirūpina, vartoja narkotikus, girtuokliauja. Kitus vaikus likimo valiai paliktus, paliegusius, pasimetusius (dažniausiai naktį) atveža policija. Dar kitų vaikų tėvai sėdi kalėjime arba yra mirę. Taip pat ateina asocialių šeimų vaikai, kuriems tiesiog norisi valgyti, šilčiau apsirengti ar pasikeisti suplyšusius drabužius. “Teta Elena” ir kiti darbuotojai bei savanoriai net kebliausioje situacijoje visada randa išeitį, kaip pagelbėti likimo nuskriaustam vaikui ar suaugusiajam ir niekada neatsisako padėti. Šiuo metu 2-jose VAIKŲ SODYBOSE gyvena 38 vaikai ir paaugliai: jauniausiam – 3 metai, vyriausiam – 22 metai.

Veiklos principai:
Mes stengiamės dirbti nesavanaudiškai, tai galiausiai lemia mūsų ryžto dvasinę kokybę; Mes stengiamės padėti visiems skurstantiems žmonėms, neatsižvelgiant į jų tautybę ar religiją, nes humanizmas nepripažįsta išimčių; Mes kviečiame žmones bendradarbiauti, nes parama kitam tobulina tavo charakterį; Mes stengiamės paskatinti mūsų vargstančius brolius, dalintis tuo, ką jie turi, kad išsaugotų savigarbos jausmą; Mes neverčiame kitų remti mūsų darbo, nors visada gauname viską kas reikalinga; Mes vengiame bet kokių įsiskolinimų bankams, tikėdami, kad geros idėjos bus įgyvendintos tinkamu metu; Mes nesijaudiname esant nesėkmei, kadangi pagrindinės mūsų darbo problemos nėra mūsų pačių iškeltos.

Veiklos sritys:
SOS VAIKAI yra išvysčiusi plačią veiklą, tačiau valstybė paremia labai mažai. Materialinį pagrindą sudaro pavienių asmenų, Lietuvos ir užsienio organizacijų aukos.
aiškinamės nelaimingos vaikystės priežastis, renkame ir kaupiame apie tai informaciją; steigiame naujo tipo globos ir švietimo įstaigas – VAIKŲ SODYBAS, kuriose vaikams siekiame sudaryti gyvenimo ir ugdymo sąlygas artimas šeimai;
pasisakome per visuomenės informavimo priemones apie suaugusiųjų sąmoningą atsakomybę už vaikus; PARAMOS NAMUOSE renkamos aukos (drabužiai, avalynė, maistas, buities reikmenys), juose beglobiai vaikai pavalgydinami, nuprausiami, aprengiami, esant reikalui suteikiama pirmoji medicininė pagalba, siunčiama į gydymo įstaigas, sanatorijas, surandama vaikui pastogė;
steigiami SOS VAIKAI filialai (fondai) Lietuvos miestuose ir kaimuose.

Apleisti vaikai
Programos „Žuvėdra” tikslas – padėti našlaičiams vaikams įgyti profesiją bei integruotis į visuomenę, išvaduoti vaikus iš nejaukių ir milžiniškų globos namų. Respublikinės valdybos narių pastangų dėka šalies globos namų auklėtiniai ir pedagogai informuojami ir skatinami gyventi ir mokytis „Žuvėdroje”. Programa vykdoma nuo 1996 metų. Organizacija “Gelbėkit vaikus/Save the Children Lithuania” pasirašė sutartį su Druskininkų savivaldybe bei Švietimo ir mokslo ministerija dėl laikinų vaikų globos namų “Žuvėdra” įkūrimo apleistame pastate. Organizacijos lėšomis pastatas buvo suremontuotas, nupirkti namų apyvokos reikmenys ir pritaikytas gyventi dešimčiai – dvylikai vaikų. 2001 metais organizacija “Gelbėkit vaikus/Save the Children Lithuania” “Žuvėdros” vaikų globos namų patalpas panaudos sutartimi perdavė Amatų mokyklos moksleivių – našlaičių apgyvendinimui (bendrabučiui). Tai naujo tipo našlaičių globos namai, kuriuose vaikai patys tvarkosi, prižiūri aplinką, daržą, remontuoja globos namų pastatą, patys tvarko savo biudžetą, įgyja teigiamos gyvenimiškos patirties, bendravimo įgūdžių, tampa savarankiški, atsakingi ir pasirengę tolimesniam gyvenimui. “Žuvėdroje” gyvenantys vaikai lanko amatų mokyklą, kurioje gali įsigyti mėgstamą profesiją: meno dirbinių iš tekstilės specialisto, staliaus, baldžiaus, siuvėjo, virėjo ir pardavėjo, viešbučių ir turizmo kompleksų darbuotojo. Nuo 2002 m. pradėta mokyti sunkvežimių ir automobilių mechaniko specialybių. Profesinės bazės ir specialistų rengimo centro sukūrimą remia Švedijos TOLVSKILLINGSHJALPEN firma. Švietimo ir mokslo ministerija apmoka ugdymo proceso išlaidas (mokytojų ir darbuotojų atlyginimus, moksleivių stipendijas). Socialiai apleistų vaikų dienos centrų programa vyksta nuo 1996 metų. Programos tikslas – sukurti Dienos centrų tinklą kaip darbo su socialiai apleistais vaikais modelį.
Šiandien šalyje yra iš viso 32 centrai, kuriuos lanko apie 500 vaikų iš probleminių šeimų. Vykdydami Dienos centrų programą, siekiame kurti saugią aplinką socialiai apleistiems vaikams, neatitraukiant jų nuo šeimos; apsaugoti juos nuo smurto, seksualinės prievartos, valkatavimo, elgetavimo, nusikaltimų; teikti dienos centrų vaikams ir jų tėvams pedagoginę,medicininę, socialinę, psichologinę ir teisinę pagalbą. Organizacijos narių ilgamečių pastangų dėka pasiektas programos tikslas – 2001 metais Dienos centrų programa įrašyta valstybės biudžete atskira eilute. 2003 metų biudžete Vyriausybė centrams paskyrė1 200 000 Lt. Vykdant šią programą išaiškėjo, kad neužtenka dirbti tik su vaikais, būtina padėti ir jų tėvams. Tuo tikslu vykdomas projektas „Išklausyk, išgirsk ir padėk”. Projektas susilaukė atitinkamo savivaldybių dėmesio, turėjo įtakos vyriausybinei Socialiai apleistų vaikų dienos centrų programai. Tikslas – skatinti vaikus gatvėje socialiai integruotis į visuomenę. Programa vykdoma nuo 2000 metų. Gatvės vaikų centras Vilniuje skirtas rizikos grupės vaikams, kurie didžiąją dienos dalį praleidžia gatvėje, padarė teisėtvarkos pažeidimus, nelanko arba epizodiškai lanko mokyklą. Centre teikiama socialinė, psichologinė pagalba, organizuojamas vaikų užimtumas. 2002 metais gatvės vaikų centro atidaryme dalyvavo jos didenybė Švedijos karalienė Silvia, Respublikos Prezidentas V. Adamkus bei kiti garbingi svečiai. 2001 metais buvo kuriama vaikų gatvėje duomenų bazė. Iš rumunų kalbos buvo išversta kompiuterinė programa, pritaikyta duomenų apie vaikus gatvėje surinkimui ir apdorojimui. Dabar Gatvės vaikų centro duomenų bazėje yra šimtas rizikos grupės vaikų. Pirminę informaciją apie vaikus gatvėje suteikė policija ir Vaikų teisių apsaugos tarnyba. Ieškant vaikų gatvėje, bendradarbiaujama su Vaikų teisių apsaugos tarnybos mobiliąja grupe.

2. Jaunimo subkultūrinių grupių stereotipai Šie žmonės stengiasi išsiskirti iš “pilkos masės”. Vieniems jie kelia simpatiją, kitiems – pasipiktinimą. Vieni juos palydi atlaidžia šypsena, kiti – paniekinamu žodžiu, dar kiti nori būti į juos panašūs. Kas gi tie žmonės? Tai metalistai, pankai, reiveriai, skinheadai, baikeriai – jaunimas, vienijamas bendrų idėjų ir gyvenimo. Juos vadinsime jaunimo subkultūrinėmis grupėmis. Šio darbo tikslas – pristatyti ir paanalizuoti moksleivių bei aukšstesniųjų ir aukštųjų mokyklų studentų požiūrį į šias neformalias Lietuvos jaunimo subkultūrines grupes, egzistuojančius stereotipus apie šias grupes.
Medžiaga buvo surinkta VU organizuotos etnografinės praktikos “Šiuolaikinė jaunimo kultūra Lietuvoje” metu. Medžiaga buvo renkama pusiau struktūruotų interviu pagalba. Pateikėjo (-os) buvo klausiama, kokias neformalias Lietuvos jaunimo grupes/judėjimus jis/ji žino, prašoma juos apibūdinti, buvo užduodami kiti papildomi klausimai, kurių tikslas – atskleisti respondentų požiūrį į jų paminėtas jaunimo grupes. Šiame darbe panaudota 44 respondentų: 25 merginų ir 19 vaikinų atsakymai. 10 iš jų apklausiau aš pati, po 10 apklausė Rosita Damanskytė ir Donatas Bagdonas, o likusius 14 – Kristina Ivanovaitė.
Apibendrinant surinktą medžiagą išryškėja tam tikri stereotipai apie šiuolaikines neformalias jaunimo subkultūrines grupes. Tad ir apžvelkime jas.

2.1. Metalistai
Dauguma respondentų paminėjo metalistus: iš 44 – 32. Dažnas juos sieja su laisve, agresija. Kai kurie net su satanizmu: “Atrodo, kad jie yra šiokie tokie satanizmo šalininkai”. Pasitaiko net kraštutinių vertinimų: “Metalistai – šiukšlės. Juos reikia gydyti psichiatrinėse ligoninėse”. Metalistai dažnai apibūdinami – alaus butelis rankoje, mėstantys “parūkyt” žolės arba “rūkantys pigias cigaretes”, “groja gitarom”. Kalbėdami apie išvaizdą kiekvienas respondentas paminėjo, kad metalistai turi ilgus plaukus, kai kurie nurodė, kad jie augina barzdas. Dėvi juodus džinsinius ar odinius drabužius . Būtinas metalistų atributas, respondentų nuomone, juoda odinė striukė. Metalistai avi “kerzus” arba kaip vienas respondentas apibūdino: “Batai penkiom išmierom didesni”. Šiai grupei būdingi metalo spalvos aksesuarai: grandinės, įvairūs pakabukai, kryžiai, kaukuolės.
Respondentų nuomone, metalistų amžius svyruoja nuo 16 iki 25 ar net daugiau metų. Socialinis sluoksnis dažnai nurodomas įvairus, bet paprašius patikslinti nurodomos vidutines pajamas gaunančios ar socialiai remtinos šeimos. Išsilavinimas taip pat nurodomas įvairus , bet vis dėlto, siejant jį su amžiumi nurodomas vidurinis arba įgyjamas aukštasis. Pasitaiko ir griežtesnių vertinimų: “Išsilavinusių tarp jų mažai”.

2.2. Pankai
Tik 8 respondentai nepaminėjo pankų. Dažna nuomone, pankas neatsiejamas nuo laisvo elgesio, anarchijos. Viena respondentė taip apibūdino jų elgesį: “Nori išsiskirti išvaizda, šokiruoti. Prieš logikos, įpročių dėsnius elgiasi”. Dar kelios pasisakiusiųjų nuomonės apie pankų elgesį: “Pasaulis tuščias – įveskime anarchiją”; “Ant visko nusispjaut”; “Propaguoja, kad jie yra visuomenės atmatos”. Respondentų nuomone pankai mėgsta konfliktuoti. Pasitaiko ir kraštutinių vertinimų: “Prasmirdę narkomanai”. Apibūdindami pankų išvaizdą dauguma respondentų nurodė, kad juos galima atpažinti iš plaukų, kiti patikslino – jiems būdingos išskustos ir nudažytos skiauterės: “Sunku supainiot <.> skiauterės žaliai dažytos”. Pankai gali būti ir plikai nusiskutę galvą: “Su skiautere arba pliki”. Respondentų nuomone pankai vilki devėtus drabužius, suplyšusius džinsus. Avi aptrintus batus, “kerzus”. Iš aksesuarų, apklaustųjų nuomone, populiariausi auskarai: “Prisivėrę daug auskarų”.
Pasak respondentų, pankų amžius nuo 14 iki 23 metų. Išsilavinimas svyruoja nuo nebaigto vidurinio iki aukštojo. Tiesa, labai mažai respondentų mano, kad tarp pankų yra su aukštuoju išsilavinimu: “Pankai jei būtų išsilavinę, tokie nebūtų”. Socialinis sluoksnis nurodomas įvairus, bet dažniausiai vidutines pajamas gaunančios ar net asocialios šeimos. Pasitaiko net labai neigiamų nuomonių: “Valkatos gi jie <.> daugiau iš asocialių šeimų”.

2.3. Baikeriai 23 respondentai paminėjo baikerius, kurie kartais vadinami ir rokeriais.
Respondentų nuomone, baikeris neatsiejamas nuo motociklo: “Gyvenimas ir motociklas absoliučiai neatskiriami dalykai” arba “Laisvę propoguoja jie, gyvenimą ant ratų. Kaip čigonai”. Pasitaiko ir neigiamų vertinimų: “Nesiskaito su moterimis. Jiems mergina – blizgutis, papuošalas”. Kalbėdami apie išvaizdą respondentai nurodė, kad baikeriai dėvi odinius arba juodus drabužius: “Odinėm striukėm, bet brangesnėm nei metalistų” arba “brangiom odinėm kelnėm”. Baikeriai dėvi akinius nuo saulės, šalmus, skareles – “Skarelės ryškios, spalvotos ant galvų”. Respondentai nurodo, kad baikeriai gali būti ilgais arba trumpais plaukais, “dauguma su barzdom”. Nurodomas baikerių amžius apie 18 metų. Jie gali būti sulaukę solidaus amžiaus: “Tarp baikerių esti ne tik žalio jaunimėlio, bet ir išsilavinusių, gerai uždirbančių žmonių”. Respondentai dažnai nurodo, kad baikeriai turi vidurinį išsilavinimą ir yra iš vidutines pajamas gaunančių šeimų. Kai kurie apklaustieji nurodė pasiturinčias šeimas, nes “be pinigų rokeriu nebūsi”.

2.4. Reiveriai Gana daug respondentų paminėjo reiverius: iš 44 – 29.
Respondentų nuomone, reiveriams svarbiausia propaguoti rave’ą: “užkariaut pasaulį techno muzika”.

Apklaustieji paminėjo, kad reiveriai mėgsta plačius drabužius: plačias kelnes dar vadinamas lenarais, ryškias striukes, “maikes kaip maišus”. Jiems būdingas “sportinis aprangos tipas”. Viena respondentė nurodė, kad jie avi “batus ant platformos”. Dažnai minima, kad reiveriai važinėja su riedlentėm ar riedučiais. Labai dažnai reiveriai siejami su narkotinėm medžiagom: “Narkotikus propaguoja, extasy, LSD tabletes”. Pasitaiko ir gana sarkastiškų apibūdinimų Vaikai, na, klaunai <.> į maišus įlindę: “<.> krūvom po miestą važinėjo” arba “Tablečių prisiriję šoka <.> su maišais <.> maži visi, ryškūs”.
Respondentų nuomone, reiverių amžius – nuo 10 iki 19 metų. Kaip parodo amžius dauguma iš jų paaugliai, besimokantys mokykloje. Socialinis sluoksnis nurodomas įvairus, bet dažniausiai gaunančios vidutines pajamos. Reivas Klaipėdoje
“Reivo, kaip ir daugelio kitų šio amžiaus jaunimo kultūros sąjudžių, geografinė gimimo vieta – Anglija. Reivo sąjūdis, kuris prasidėjo viename iš Mančesterio naktinių klubų šio amžiaus 9-ojo dešimtmečio viduryje, netrukus išplito po kitas Europos bei Šiaurės Amerikos šalis.” 1 Lietuvą sąjūdis pasiekė tik 1991 m. ir pirmosios jo apraiškos pasireiškė kaip tik Klaipėdoje, kur jis netrukus tapo gana populiarus jaunimo tarpe. Judėjimo pradininkais galima būtų laikyti diskžokėją Sagą bei alternatyvios muzikos grupę EXEM (ypač jų lyderį Mattisse). Judėjimas savotiškai suklestėjo 1993 metais Henrikui Žižiui atidarius alternatyvios muzikos klubą “Prieplauka”. Klubo vis dėlto negalima laikyti vien tik reivo judėjimo centru – jis buvo kurtas kaip roko muzikos klubas. Tačiau “Prieplaukos” indėlis akivaizdos- naujasis muzikos stilius klubo dėka populiarėja. 1995m. “Prieplauka” dėl finansinių sunkumų užsidaro, o netrukus, diskžokėjui Sagai išvykus į Vilnių, reivo cenras galutinai persikelia į sostinę, kur jis ir lieka iki šiol. Šio darbo tikslas – neperžengiant Klaipėdos geografinių rėmų2, trumpai supažindinti skaitytoją su reivo sociokultūriniu reiškiniu Klaipėdoje. Straipsnyje bus pamėginta pristatyti skaitytojui reivo judėjimo filosofiją bei idėjas, muzikinį stilių, vakarėlius, reiverių aprangos stilių. Straipsnis parašytas remiantis trejopais šaltiniais. Pirmieji iš jų ir pagrindiniai, tai 1999m. liepos ir rugpjūčio mėnesiais surinkti (vasaros praktikos metu) pusiau struktūruoti interviu.3 Jų buvo atlikta 10. Interviu buvo atliekami daugiausiai remiantis “sniego kamuolio efektu”, t. y. apklausinėjant pateikėjų nurodytus asmenis. Reiktų pžymėti, jog pozityvios įtakos interviu kokybei turėjo ir apklausinėjimam pasirinktas laikas, kuris sutapo su “Jūros švente”. Todėl daugelis pateikėjų buvo geranoriškai nusiteikę ir retas interviu trukdavo mažiau kaip vieną valandą. Buvo stengiamasi apklausti įvairaus rango reiverius, t.y. eilinius judėjimo narius ir neeilinius4, ko negalima būtų pasakyti apie amžių.
Čia buvo stengiamasi atsisakyti stereotipinio reiverio – mažamečio įvaizdžio bei apklausinėti vyresnius nei 18 metų reiverius.
Todėl jauniausiam pateikėjui 17 metų, vyriausiam – 23. Apklaustųjų amžiaus vidurkis 19-20 metų. Tarp dešimties apklaustųjų atsirado vos viena moteriškos lyties atstovė. Toks respondentų santykis buvo aiškinamas tuo, jog judėjime vyriškos lyties atstovų daugiau nei moteriškosios. Socialine padėtimi pusė respondetų buvo studentai, daugiausiai studijuojantys Klaipėdos Universitete (tik vienas studijuoja aukštesniojoje mokykloje). Be to, 3 respondentai, besimokantys mokyklose (aukštesniosiose klasėse). Du respondentai buvo dirbantys asmenys. Vienas dirbo elektrotechniku, kitas parfumerijos platinimo srityje. Antruoju šaltiniu, kuriuo buvo remtasi rašant šį straipsnį, yra stebėjimas (parcitipant observation), atliktas naktį iš rugpjūčio 6 į 7 dieną, Liepojoje, pusiau legaliame reiverių vakarėlyje. Trečioji šaltinių grupė – pagalbinė literatūra, kurios sąrašas yra išdėstytas straipsnio pabaigoje. Straipsnio pradžioje norėčiau trumpai pristatyti keletą galimų reivo apibūdinimų. Iš anglų kalbos išvertus žodį “rave”, gausime lietuvišką atitikmenį “kliedėti”, “šėlti”, o žodžiui “raving”- “kliedėjimas”, “šėlsmas”. Akivaizdu, jog vertimas pernelyg abstraktus ir nekonkretus. Jis puikiausiai atspindi reivo sąvokos interpretacijų galimybių gausumą. Analizuojant mano turimus interviu, galima išskirti keletą reivo apibūdinimų. Vienų pateikėjų nuomone, reivas – nebeegzistuojantis muzikos stilius, kuris šiuo metu yra labiausiai tapatinamas su techno judėjimu. “Reivas – šio judėjimo pamtas, reivo nebėra, nes jis suskilo į kitus muzikos stilius: techno, hausą, asidą ir kitus.” (Lauras,19m.. studentas,)5.Kiti pateikėjai reivą apibrežė kaip “didelę tūsovkę”6, t.y. šaunų pasilinksminimą nelegaliame ar pusiau legaliame vakarėlyje (Simas, 18m. moksleivis). Plačiausiai, mano nuomone, reivo reiškinį supranta pateikėjai apibūdinę pastarąjį kaip tam tikrą “psichinę būseną” (Martynas 18m. studentas, ) arba kaip “ tam tikra vidinę savybę, atspindinčią objektyvią tikrovę.” 7 Šis reivo apibrėžimas ne tik akumuliuoja reivo muzikos stilių gausumą, bet ir apibrėžia reivą kaip tam tikrą filosofiją bei gyvenimo būdą. Čia mes susiduriame su reivu plačiąja šio žodžio prasme.

2.4.1.MUZIKINIS STILIUS Tačiau siaurąja prasme reivas visada bus suvokiamas kaip muzikos stilius. Kalbėdami apie šį muzikos stilių, drąsiai galime teigti, jog jo ne tik egzistavimas, bet ir atsiradimas siejamas su elektronikos pritaikymu muzikos kūrime. Tai reiškia, kad ši muzika kuriama šimtų kompiuterinių sąskambių pagalba. Skirtingi sąskambiai susiveda į skirtingus muzikos stilius, kurie nuolat vystosi, tobulėja ir taip kuriami nauji muzikos stiliai. Toks spartus muzikos progresas gali būti paaiškintas didžėjo asmenybės fenomenu bei muzikos kūrimo procesu (apie ką bus kalbama vėliau).
Anot grupės EXEM, “ techno muzika keičiasi kas pora savaičių.” 8. Šiandien populiariausiais galima būtų išrinkti house, techno, acid, ambient, trance, jungle stulius, kurie anaiptol nėra vienalyčiai, kaip antai house, anot DJ Genio, sudaro Deap hause’o, jazzy hause’o, disco hause’o ir kitus stilius. Reivo muzikos stiliai vienas nuo kito skiriasi kaip ir buvo pastebėta sąskambiu skirtinga modeliacija. Stiliai visų pirma pasižymi skirtingu “bytų” skaičiumi . “Bytai” kuriami iš semplų ir sudaro “loop’ą”, kurie jau yra kūrinio sudedamoji dalis.9 Nuo bytų skaičiaus priklauso kūrinio greitis. Todėl bytų skaičius muzikos kūrinyje gali būti nuo 100 iki 150 per 1 min. Antras bruožas, būdingas visiems reivo muzikos stiliams – žodinių tekstų minimumas. Anot DJ Sagos “Jei šoki nėra ko mąstyti. Nereikia galvoti apie žodžius, smegenų vingiai turi vingiuoti pagal muziką “ 10. Tekstų nebuvimą iš dalies kompensuoja vaizdinė aplinka, kuri gali būti tapatinama su kompiuterio monitoriuje galimom spalvų bei figūrų konfigūracijom. Kaip teko patirti Liepojoje, tam naudojamos įvairūs šviestuvai, neoninės lempos, lazeriai bei kitos dekoracijos (kaip antai ant sienų neoniniais dažais, pavaizduotos spiralės, įvairių narkotinių medžiagų ženklai11, kurie tamsioje aplinkoje spingsi, sudarydami ribų nebuvimo pojūtį ). Už muzikos kūrybą tiesiogiai atsakingi diskžokėjai. Tai ypatingą statusą turinčios reivo judėjime asmenybės. Diskžokėjaus kūrybą galima būtų apibūdinti sugebėjimu “remiantis keletu kūrinių pavyzdžių sukomponuoti naują originalią versiją”. Tai tam tikras talentas, kuris priverčia žmonių minią judėti pagal tą patį ritmą. Visa tai “leidžia diskžokėjus pavadinti modernių laikų šamanais “12. Keletos pateikėjų nuomone, diskžokėjus turi turėti vieną grojimo stilių (Genys 20m. diskžokėjas). Diskžokėjai Klaipėdoje kartu yra ir vakarėlių organizatoriai, taigi jie ne tik kuria muziką, bet ir vaizdinę aplinką, kas leidžia muziką dar labiau paversti įtaigesne.

2.4.2. VAKARĖLIAI Klaipėdoje reivo vakarėliai, atspindindi “reiveriškiausią” reiverio gyvenimo dalį. Jie yra organizuojami nelegaliai, dažnai juos organizuoja tie patys žmonės. Nuo 1998m. rudens juos organizuoja “One ear stereo” grupė, kurią sudaro 3 diskžokėjai: Genys, Ana ir Denisas. Dėl finansinių sunkumų vakarėliai yra nelegalūs, nors neblogai organizuoti. Vykti gali įvairiausiose vietose, nors daugiausia – baruose. (Man teko dalyvauti Liepojoje organizuotame vakarėlyje II-jo Pasaulinio karo bunkeryje.) Daugumos respondentų tarpe paplitęs įsitikinimas, jog organizuojami vakarėliai yra “undergroud’inio13 pobūdžio” – “ chebra organizuoja uždarus vakarus, tusovkes, kur renkasi tokie taikūs žmonės savi žmonės. Visi pažįstami didžėjai. Groja . Ir susidaro tokia taiki atmosfera. Gali atsigulti viduryje salės ir visiems bus tas pats“ (Aidas 21m., dirbantis elektrotechnikos srityje. ).

Organizatoriams susidūrus su finansiniais reikalais, iškyla tokios dvinarės priešpriešos kaip komercinis/ nekomercinis vakarėlis ir komercinė/nekomercinė muzika. “ Pagal žmonių skaičių, kiek susirenka, tai grynai underground’inės, bet pagal muziką, tai nelabai underground’inės. Pagrinde, tai Genys, kai daro, tai groja lengvą muziką”. (Simas, 18m. moksleivis). Diskžokėjo Genio teigimu, (vieno iš pagrindinių organizatorių) “komercijoje <.> yra daugiau visgi blogesnės muzikos, nes visa tai yra pilka masė, kuriai patinka daugiau tas, kas yra pumpuojama per radiją ir yra grojama dideliuose klubuose”. Kita vertus, DJ Genys pripažįsta, jog “taikosi, kai reikia”. Tačiau sutinka, jog jo vakarėliai “iš vis yra nekomercija, nes tik paskutinės ”tūsovkės” šiais metais pradėjo eiti į pliusą, o ne į minusą”. Taigi galėtume sąlyginai teigti, jog Klaipėdoje rengiami vakarėliai daugiau mažiau nekomerciniai. Tačiau kitų respondentų nuomone, “daug kas nori kažko naujo”. Vieno iš respondentų teigimu “man nepatinka tas, kad Klaipėdoje yra tik tai, ką groja Genys ir Anuška” (Darius). Pagal Darių, “yra per daug to lengvumo, per daug mėginimo prisitaikyti prie platesnio rato”. Atsiranda trintis tarp “kietesnės” ir “lengvesnės” muzikos gerbėjų. Tačiau anot respondentų šis skaidymasis neišvengiamas. Remdamiesi “kietesnės” ir “lengvesnės” muzikos gerbėjų skirstymų galima būtų išskirti ir keletą vakarėlių sampratų. Kietesnio tipo vakarėliuose sąlyginai narkotikai yra “. neatskiriamas dalykas. Galima be jų, bet sunkiai, nes ir ta techno muzika atsirado kaip priedas geriems narkotikams” (Martynas 19m. moksleivis). Respondentų teigimu, “lengvesnio” tipo vakarėliuose narkotikai nereikalingi, arba jų vaidmuo ne toks reikšmingas. Vieno iš pateikėjų teigimu “man jų (narkotikų) nereikia, nes pati muzika kaip narkotikas, ateini į gerą “tūsovkę”, kur yra gera muzika, kur geras garsas ir tau nieko nereikia” (Simas). Anot respondentų, vakarėliai abiejais atvejais yra siejami su saviraiškos aktu, kur ypatingą reikšmę turi reiverio išvaizda, bei tam tikras elgesio tipas – šokis.

2.4.3. ŠOKIS Šokio svarbą pabrėžė visi be išimties pateikėjai. Kai kurie reivą vadino tiesiog “šokių muzika”. Šokis, anot respondentų – pasitenkinimo būdas “žmogus gali užsimerkti, jisai klausosi muzikos ne taip kaip būna klubuose, kur mergos demonstruoja save. Čia žmonės kaip tik įsiklauso į muziką, jie rankom atkartoja kiekvieną garsą, ne taip kaip tenai, kur trypčioja vietoje <.>” (Ieva). Judesiai “daugiau asmeniški. Čia yra be žodžių, nes kiekvienas ateina su savo asmeniniais interesais. Tai daugiau asmeninis.” (Ieva). Šokis suvokiamas kaip subjektyvus veiksmas, akistata su muzika. Tačiau šokiui, anot respondentų didelę reikšmę turi muzikos stilius. Tuo įsitikinau, atlikdamas savo tyrimą Liepojoje. Reivo muzikos gerbėjus į dvi dalis padalino muzikos ritmas. Vienoje salėje (jų buvo iš viso dvi) skambėjo “linksmesnės” ir “energingesnės” (anot apklaustųjų) muzikos garsai.

Tenai grupavosi didžioji dalis reivo muzikos gerbėjų. Šokama buvo didelėje masėje, atliekant panašius judesius, vienam su kitu susiduriant. Visa tai gali būti paaiškinta erdvės trūkumu. Šokį galima būtų vertinti kolektyvo valios išraiška. Susidarė savitarpio supratimo, bei jaukumo įspūdis. Visi buvo geros nuotaikos. Daugybė šviestuvų lazerinių efektų tik stiprino bendrumo jausmą. Ko negalima būtų pasakyti apie antrą salę, kur muzika buvo visiškai skirtinga. Ji pasižymėjo ypatigu psichologiniu veikimu, bei sunkumu. Garsai buvo reti, tačiau giliai įsirėždavo į smegenis. Vieni žmonės sėdėjo, kiti “šoko”. “Šokis” buvo visiškai nepanašus į linksmos atmosferos supamą šokį pirmoje salėje. Tai buvo pavieni, nelabai aiškūs ir besiderinantys judesiai. Į klausimą “ką jie čia veikia?” buvo atsakyta “jie tempiasi14. Šokančiųjų buvo ne daugiau penkių – šešių žmonių, dar tiek pat sedėjo aplinkui. Vietos šioje salėje buvo tikrai daug (salių dydžiai buvo panašūs, o žmonių čia buvo kelis kartus mažiau, nei pirmoje salėje). Reiktų aptarti šokio, bei narkotikų santykį. Respondentų nuomonės stipriai išsiskiria. Požiūrių skirtumo priežastis – požiūris į narkotikus, bei jų įtaką reivo (šokio, bei muzikos) sampratai. Asmenys vakarėliuose vartojantys narkotikus mano, jog norint suvokti reivo esmę (šiuo atveju muziką ir šokį) narkotikai būtini “. sakai techno muzika, sakai – draksai15 . LSD, Ecstassy, amfetaminas” <.> sveiku protu paprasčiausiai nepagausi įdėjos. Narkotikai vartojami tam, kad galėtum šokti kiauras paras, nes išeinant ir “tūsovkės” labai gailiesi. paprasčiausiai nėra jėgų. [Narkotikai] duoda energijos, pojūčiai taip paaštrėja, taip tu jauti tą muziką! Žodžiais neapsakomas dalykas. Reikia pačiam pajusti” (Martynas). Nevartojantys nusistatę priešingai. Šokis ir muzika yra pabrėžiami kaip narkotikų alternatyva. Pavyzdžiui, vieno iš pateikėjų teigimu “man patinka muzika, čia nėra kažkokios mados, kaip buvo reiverių mada. Man tiesiog patinka ši muzika ir man nereikia jokių narkotikų, kad šokti per visą naktį, kaip kai kurie bando visokius narkotikus. Ir sako, kad techno muzikai reikia daug narkotikų, aš pripažįstu tai, bet man, pavyzdžiui, jų nereikia, nes jei muziką klausai, tai gali klausyti ją sėkmingai be narkotikų” (Mindaugas, 18 m. moksleivis).

2.4.4. IDĖJOS IR FILOSOFIJA Pasak vieno iš grupės EXEM nario MATISSE, “ techno filosofija yra ne materialistinė. Grodami <.>, techno žmonės giliau pasineria į save. Tai individualistinis kultas”16. Pateikėjų teigimu, tai yra daugiau metafizinė būsena. Anot respondentų – reivo filosofija kyla iš pojūčių srities. Pojūčiai kuria muziką, pojūčiai ją ir vertina. Anot daugumos respondentų reivo judėjimui būdingas šūkis: “love, peace, unity” (meilė, taika, tolerancija) atspindi pagrindines reiverių įdėjas – toleranciją ir kosmopolitizmą. Pateikėjų teigimu, “tolerancija, kas svarbiausia, tai visa ko pagrindas. Tolerancija – taikos reiškinys.

Mes nesidraskome, nedarome nieko bloga” (Aidas). “Dabartinės, o ir visada jos (idėjos) buvo: taika, prieš rasizmą, niekada nepastebėjau to grubumo, bei nusistatymo, kaip repo muzikoje, prieš baltuosius. Techno muzika – ji visus vienija. Nesvarbu kokios tu būsi pakraipos. Jeigu tau reikės atsipalaiduoti, tu galėsi atsipalaiduoti” (Martynas).

2.4.5. STILIUS Pateikėjų teigimu, išorė reiveriui yra labai svarbi. Pasak respondentų reiverių išvaizdai tiesiogiai įtakos turi pati reivo muzika bei jos kryptys ir kintanti mada. Pavyzdžiui, vieno iš pateikėjų teigimu, “kažkur ir išvaizdą 80 procentų muzika ją įtakoja, nežinau jei klausyčiau roką, tai atrodyčiau visiškai kitaip, būčiau su kokia “kožanke” ar ilgais plaukais” (Simas). Pateikėjų teigimu, reiveriam būdingi “stiliovi”17 marškinukai, seniau buvo lenarai – beveik techno, beveik repo bliuzonai, maikės su užrašais ir ženklais, pavyzdžiui atominiais ar su future užrašais. ateitis ir apskritai. Jeigu, tarkime, plaukai margi, čia – gerai, čia – jokiu būdu ne popsas, jeigu kitaip nei kiti, nei pilka masė, kaip kaime, ir jeigu padarei ką neįprasčiau, matosi, kad perlenkei”(Aidas). Pasak respondentų, linksmesnės muzikos gerbėjams būdingos šviesesnių spalvų deriniai, o sunkesnės- tamsesnių. Pateikėjai išvaizdai suteikia kelias reikšmes. Respondentai pabrėžė ”savęs išskirtinumo idėją”, norą būti laisvesniu, bandymą save išreikšti stiliaus, išvaizdos pagalba. Interviu metu buvo teigiama: “man taip patinka”, “nežinau, gal ir ne visi taip rengiasi”. Be to, aprangos stilius buvo aiškinamas patogumu šokant – “stilius vienas, tik kad patogu būtų šokti . ritmas duoda savo <.>. Su suknele nesiduosi po salę” (Martynas).

2.5. Reperiai Reperius paminėjo 17 respondentų. Viena respondentė taip juos apibūdino: “Gatvės vaikai, turintys gangsterių idealus”. Respondentų nuomone, reperiams kaip ir reiveriams būdingi platūs drabužiai: “su maikutėm krepšininkų, ten, NBA”, “bliuzonai su kapišonais”. Reperiai nešioja kepuraites su snapeliais kitaip vadinamas “beisbolkėm”. Kaip nurodė viena respondentė šios kepuraitės dažnai “atvirkščiai apsuktos”. Reperiai kaip nurodė dauguma respondentų plikai skuta galvas. Nurodomas reperių amžius panašus kaip reiverių – 15-18 metų. Iš jų dauguma moksleiviai. Respondentai nurodo įvairų socialinį sluoksnį, nepatikslina.

2.6. Skinheadai Tik 7 respondentai paminėjo skinheadus. Šnekant apie šios grupės idėjas vyrauja tokios nuomonės: “skinai – antitolerancijos pavyzdys” arba “Lietuva – lietuviams”. Respondentų nuomone, skinheadai propaguoja nacionalistines idėjas, yra “rasistai”, “mėgsta futbolą ir prievartą”. Skinheadai siejami su riaušėmis, muštynėmis. Apklaustųjų nuomone skinheadai yra išimtinai lietuvių tautybės žmonės. Iš išvaizdos skinheadai taip apibūdinami: skusti, “tvarkingais drabužiais”, “militaristinės povyzos”. Respondentų nuomone, skinheadai avi kerzus. Jiems būdinga “militaristinio stiliaus apranga” ir yra “dažnai prisisiuvę tautinę vėliavą ant peties ar nugaros”. Nurodomas šios grupės narių amžius svyruoja nuo 15 iki 22 metų. Dauguma respondentų nurodo vidutines pajamas turinčias šeimas, bet pasitaiko ir griežtesnių vertinimų, kad skinheadai yra be vidurinio išsilavinimo ar iš mažas pajamas gaunančių šeimų. Pasak vienos respondentės: “iš šeimų turinčių socialinių problemų”.

Išvados
Apibendrinant galima teigti, jog visos išvardintos neformalios Lietuvos jaunimo subkultūrinės grupės, jų nariai respondentų buvo apibūdinami įvairiai – pasitaikydavo tiek neigiamų, tiek teigiamų vertinimų. Tiesa, apibūdinant metalistus, skinheadus, o ypač pankus pasitaiko daugiau kraštutinių neigiamų vertinimų. Metalistai ir pankai būdavo apibūdinami kaip iššaukiačiai besielgiantys, netvarkingai apsirengę, neatsakingai žiūrintys į gyvenimą. Dėl to jie būdavo ir kritikuojami. Skinheadai buvo kritikuojami dėl netolerancijos, ultranacionalistinių pažiūrų, agresyvoko elgesio. Gana neutralių vertinimų susilaukia baikeriai, reperiai, reiveriai. Tiek moksleivių, tiek aukštąjį išsilavinimą turinčių respondentų nuomone, solidžiausia jaunimo subkultūrinė grupė – baikeriai. Jie dažniausiai buvo apibūdinami kaip turintys aukštesnį išsilavinimą, pasiturintys, vyresnio amžiaus žmonės. Kaip bebūtų keista reiveriai, nors ir siejami su narkotinėm medžiagom, susilaukia mažiau neigiamo vertinimo palyginus, pavyzdžiui, su pankais. Tai galbūt sietina su reivo kultūros populiarumu jaunimo tarpe. Mūsų vykdomas vaikų ir paauglių nusikalstamumo prevencijos projektas – tai nauja Lietuvoje policijos iniciatyva dirbant su jaunaisiais nusikaltėliais, smurto aukomis, gatvės vaikais. Šis projektas sujungia skirtingas organizacijas, kurios dirba atskirai su tuo pačiu vaiku: mokykla, policija, NVO, bendruomenė. Mes manome, kad prisidėjome prie rizikos grupės ir nepilnamečių teisės pažeidėjų socialinės reabilitacijos aplinkos kūrimo Lietuvoje. Visų pirma dirbome ne tik su pačiu paaugliu, bet ir jo socialine aplinka – šeima, mokykla. Daugelio renginių metu skatinome imtis atsakomybės už savo veiksmus, mokėme gyventi sveikai, savarankiškai ir kūrybingai. Psichologinių konsultacijų metu teikėme pagalbą, kaip įveikti įvairias stresines ir paprastas buitines situacijas. Teminių renginių ir susitikimų tikslas buvo pozityviai keisti policijos pareigūnų įvaizdį jaunuolių tarpe ir iš dalies tai pavyko. Būreliuose pagal pomėgius, kuriuos lankė projekto vaikai, buvo atsižvelgiama į jų emocinius ir socialinius poreikius ir todėl atradome daug talentingų ir gabių vaikų – dailininkų, šokėjų, dainininkų, sportininkų.
Darbo terapijos, dailės terapijos pagalba atsiskleidė tarpusavio bendravimo ir trūkumai ir teigiamos pusės. Pastebėjome, kad mūsų vaikai po individualių pedagoginių ir psichologinių užsiėmimų iš dalies jau patys savarankiškai ieško teigiamų kontakto būdų.

Džiugu, kad užsimezgė ryšys su vaikų tėvais. Nors šioje sferoje dar daug ką turime nuveikti, bet galime pasigirti, kad mamos ir tėveliai ieško kontakto su mumis ne tik esant problemai, bet ir teigiamiems poslinkiams vaiko raidoje. Daugelis šiam projekte dalyvavusių vaikų priklauso socialiai remtinų šeimų grupei, todėl jiems teikėme minimalią materialinę pagalbą – maitinome, rengėme, sveikinome su gimtadieniais, rengėme išvykas. Vykdant šį projektą, mes ir patys tobulėjome ir padarėme daug atradimų. Pagrindinis iš jų – mes ne vieni.Taip teigiame, nes daug savanorių pagelbėjo mums savo darbu ir dėmesiu.
Manome, kad šio projekto rezultatai – tai svarus indėlis į vaiko socializaciją.

Literatūros sąrašas:

1. “Loop’as” ir “bytai” žiūrėti: Ramanauskaitė E. Slengo kultūra // Darbai ir dienos. – Kaunas, 1999 / 11(20), p. 234;
2. Sabaitė R. Kilti į orą. Raving // Ausis. – V., 1996, Nr.2, p.13;
3. Šliavaitė K. Reivo kultūros ypatumai Lietuvoje // Sociologija. – Klaipėda, 1999 / 4(6), p. 78;
4. “Underground’as” tai žargonybė, kuri gali reikšti: 1. Nelegalų vakarėlį. 2. Nekomercinę ir nepopuliarią plačiuose visuomenės sluoksniuose muziką.
5. Morkūnas A. Real Rave // Tai bent. – V., 1997, Nr.3(91), p. 17;

Leave a Comment