ĮVADAS
Nepilnamečių ir jaunimo nusikalstamumas visame pasaulyje yra viena iš aktualiausių socialinių problemų. Žmogaus asmenybės formavimasis prasideda nuo pirmųjų kūdikio gyvenimo akimirkų. Tai socializacijos procesas, kurio metu perimama vertybių sistema, socialinė patirtis. Šiame procese asmenybė patiria ne tik tikslingus, bet ir sunkiai reguliuojamus bei prognozuojamus aplinkos poveikius. Socializacijos proceso metu asmenybė gali perimti pačias įvairiausias elgesio formas – kaip prosocialas, taip ir asocialas. Pastaruoju atveju susiduriame su nepageidautinu asmenybės socializacijos variantu – desocializacija. Jam esant, asmenybė laipsniškai perima asocialias elgesio normas bei vertybes, ima tenkinti savo poreikius socialiai nepriimtinais būdais, ignoruoja prosocialios aplinkos poveikius. Pataraisiais metais Lietuvoje nepilnamečių padarytų nusikaltimų rodikliai tapo stabilesni, tačiau jie vis dėlto yra nemaži.Yra susidariusi nepalanki vaikų nepriežiūros, jų nusikalstamumo padėtis ir jos plėtros tendencijos. Šiuo metu yra deformuojama šeimos dorovė, mažėja vaikų saugumas. Vis daugiau vaikų netenka tėvų globos, jie socialiai ir pedagogiškai apleidžiami. Susidarę prieštaravimai tarp pakitusios faktinės vaikų padėties šeimoje ir visuomenėje, naujai besiformuojančių rinkos santykių ir smarkiai pasenusios teisinės norminės bazės, reglamentuojančios vaikų teises, jų apsaugą, gynimą ir vaikų nusikalstamumo prevenciją šalyje. Ypač nepakankamai įstatymo reglamentuota vaikų nusikalstamumo prevencija. Referato tikslas – analizuoti moksleivių ankstyvąjį nusikalstamumą.Rašant šį darbą buvo keliami šie uždaviniai:• Paanalizuoti nusikalstamo elgesio kilmę;• Išsiaiškinti socialinio nusikalstamumo veiksnius;• Atskleisti nuteistų nepilnamečių bruožus;• Aptarti nepilnamečių nusikaltimų prevenciją.
1. Nusikalstamo elgesio kilmė
Apie nusikalstamo elgesio kilmę kalbėti nėra lengva – teorijų yra daug ir nė viena iš jų negali pretenduoti į absoliučią tiesą. Jos tik papildo viena kitą. Pasak žymaus austrų psichiatro ir psichoterapeuto Viktoro Emilio Franklio, „ nusikaltimo priežasčių iki galo neįmanoma išaiškinti, kadangi jos negali būti kildinamos vien iš biologinių, psichologinių ir (arba) sociologinių veiksnių. Visiškai paaiškinti kieno nors nusikaltimą būtų tolygu pateisinti jo ar jos kaltę ir regėti jame ar joje ne laisvą ir atsakingą žmogų, bet taisytiną mašiną.“ Tačiau kriminologijos mokslas, pripažindamas kiekvienos teorijos reliatyvumą, vis dėlto teigia, kad jau šimtametę istoriją turinčios psichologų, sociologų, kriminologų ir kitų sričių specialistų įžvalgos nusikalstamumo tematika turi savyje dalį tiesos, pagrįstos ir empiriniais tyrinėjimais. Keletas pagrindinių teorinių krypčių:1. Biologinės koncepcijosNusikalstamumo priežasčių ieškoma biologinėse nusikaltėlio charakteristikose. Teigiama, jog dalis asmenų jau gimė nusikaltėliais su jiems būdingomis biologinėmis savybėmis. Daroma išvada, kad nusikaltimas yra natūralus ir neišvengiamas reiškinys, kaip ir gimimas, mirtis, psichinė liga, todėl nusikaltėlio negalima pataisyti. Jį galima sunaikinti, arba visiems laikams izoliuoti nuo visuomenės. Šios teorijos šalininkai buvo įsitikinę, kad apsigimusio nusikaltėlio atavistiniai bruožai pasireiškia ne tik elgesiu, bet ir kūno ypatybėmis, būtent kaukolės forma, rankų ilgiu, gausiu plaukuotumu ir t.t. Pagal šias ypatybes buvo bandoma netgi nustatyti, kokį nusikaltimą jis padarys – nužudymą, išžaginimą, vagystę ar kitą. Buvo manoma, kad vien anatominių požymių užtenka, kad potencialiam nusikaltėliui būtų galima taikyti prevencines priemones. Šios teorijos kritikai pabrėždavo , kad ji ignoruoja nusikalstamumo ryšį su socialinėmis sąlygomis, neturinčiomis nieko bendra su biologinėmis atskirų asmenų organizmo savybėmis. Be to, vėlesni tyrimai parodė, kad biologines savybes, priskirtinas nusikaltėliams, gali turėti bet kuris žmogus.
2. Ekonominės koncepcijosAkcentuojama, jog didžioji dalis nusikaltėlių priklauo žemiausiems socialiniams sluoksniams. Tvirtinama, jog bloga socialinė padėtis verčia elgtis priešingai visuomenėje nusistovėjusioms normoms. Kita vertus, tokia padėtis reiškia griežtesnę formalią socialinę kontrolę šių asmenų atžvilgiu. Kriminologijoje plačiai paplitęs anomijos teorijos nuo normos nukrypstančio elgesio aiškinimas. Anomija reiškia tam tikrą moralinės tuštumos jausmą, normų nebuvimo būseną, kuri kyla tuomet, kai žmogaus viltys (jo vetrybės) viršija realias jų įgyvendinimo galimybes (socialinę padėtį). Anomija kyla tuomet, kai iškyla prieštaravimas tarp visuomenėje vyraujančių vertybių ir turimų resursų. Bet kurioje visuomenėje galima pastebėti nelygiateisiškumo viešpatavimą, nepaisant visų teisinių deklaracijų. Žmogus gali įvairiai reaguoti į tokią vidinę įtampą, atsirandančią dėl negalimybės pasiekti vyraujančių vertybių dėl turimų resursų stokos: prisitaikydamas prie esamos situacijos, imdamasis novacijų ( siekdamas tikslų nelegaliais būdais), atsisakydamas tikslų, pasitraukdamas, pasipriešindamas. Anomijos teorija akcentavo svarbų dalyką – neturtas arba galimybių nebuvimas nesukelia nusikalstamumo. Tam reikia, kad būtų prieštaravimas tarp žmogaus vertybių ir realių galimybių jas pasiekti.3. Kultūrinės teorinės koncepcijosNusikalstamas elgesys priklauso nuo kultūrinės aplinkos. Vaikų ir jaunimo elgesys yra visuomenės kultūrinio konteksto atspindys, nes elgesio stereotipų išmokstama kultūros kontekste.Svarbų vaidmenį jaunimo gyvensenoje atlieka subkultūrinės grupės. Subkultūros teorija teigia, kad subkultūra padeda sušvelninti anomijos įtampą, suteikia galimybę „socialiai pakilti“. Jauno žmogaus izoliavimas ( nuo galimybės siekti socialių tikslų) verčia jį ieškoti tokio paties likimo žmonių grupės, kuri tampa užuovėja ir priemone pabėgti. Tokiu būdu susiformuoja subkultūrinė grupė, turinti savas taisykles ir tradicijas, neretai priešingas visuomenėje vyraujančiomis.Kriminologai atkreipia dėmesį į tai, kad bet kurioje valstybėje, ypač gerai išsivysčiusiose, neproporcingai didelį nusikaltėlių skaičių sudaro ne tos valstybės pagrindinių etninių grupių nariai, emigrantai, pabėgėliai ir pan. Tai leidžia kalbėti apie tam tikrą subkultūrinių grupių susidarymą šalies viduje. Tačiau, kita vertus, dažniau nusikalsti šių grupių asmenis gali versti išimtinai ekonominės bei socialinės sąlygos: žemesnis pragyvenimo lygis, nedarbas, didesnė tarpusavio konkurencija, kultūrinių šaknų neturėjimas ir pan.4. Norminės koncepcijosAtkreipiamas dėmesys į tai, kad nusikaltimas atpažįstamas pagal baudžiamosios teisės normas. Jų priėmimas ir taikymas priklauso nuo daugelio veiksnių. Konsensuso ir konflikto teorijos atkreipė dėmesį į sprendimų priėmimo valstybėje procesą. Nėra visuotinio sutarimo dėl to, kokios veiklos turėtų būti baudžiamos, o kokios ne. Todėl socialinės grupės, turinčios didesnę įtaką, gali primesti savo valią kitoms. Socialiniai bei psichologiniai šių koncepcijų aspektai išryškino baudžiamųjų normų taikymo tendencingumą. Socialiniai-organizaciniai aspektai – nusikalstamo elgesio registravimas daugeliu atvejų priklauso nuo teisėsaugos organizuotumo ir darbo intensyvumo. Praktiškai beveik kiekvienas žmogus yra padaręs tai, ką baudžiamasis įstatymas vertina kaip nusikalstamą elgesį . Kriminologiniai tyrimai įvairiose pasaulio šalyse parodė, kad iki 90 proc. Visų žmonių jaunystės (ypač paauglystės) amžiuje yra padarę teisei priešingų veikų, kurių didžioji dauguma taip ir liko paslaptyje (pvz., žalojimai, vagystės, chuliganizmas, nepilnamečių nugirdymas, tvirkinamieji veiksmai ir pan.). Buvo pastebėta, kad vėliau, išaugus iš tam tikro amžiaus, antisocialaus elgesio požymiai išnykdavo ir vyresniame amžiuje šie asmenys nebenusikalsdavo. Taigi paauglystės amžiuje, kai daug eksperimentuojama, nusikalstamas elgesys tam tikroje bendraamžių grupėje yra norma, o ne nukrypimas nuo jos. Nuo visuomenės priklauso, kokio pobūdžio jaunų asmenų visuomenei priešišką elgesį ji toleruoja ir kaip elgiasi su tais, kurie peržengia šią ribą.5. PsichoanalizėRemiamasi psichodinaminiais procesais, dėl kurių vaikystėje patirta skriauda (pvz., seksualinė prievarta, nuolatinis smurtas) transformuojasi į priešiškus jausmus kitiems žmonėms. Iš tiesų kriminologiniai tyrimai parodė, kad dažnai mušami vaikai vėliau neretai patys tampasmurtautojais. Psichoanalitiniu požiūriu galima vertinti ir žiniasklaidos įtaką nusikalstamam elgesiui: katarsio teorija teigia, kad asmuo, matydamas smurtinius vaizdus ir priimdamas su smurtu susijusią informaciją, neutralizuoja savo neigiamą energiją. Šios teorijos oponentai mano, kad su smurtu susijusi informacija skatina tam tikrose situacijose smurtauti, praktiškai išbandyti matytas smurtines scenas.6. Socialinės kontrolės koncepcijosSocialinės kontrolės ir socialinių ryšių koncepcijos iškėlė mintį, kad visi žmonės yra potencialūs nusikaltėliai, tačiau priešingai elgiasi silpnos savikontrolės asmenys, tie, kurie menkai kontroliuojami neformalios aplinkos, neturintys tamprių tarpusavio ryšių su kitais žmonėmis ir institucijomis. Skiriami keturi ryšių lygiai: 1.) emocionalus santykis su artimais žmonėmis; 2.) įsipareigojimas visuotinai pripažintų tikslų ir taisyklių atžvilgiu, taip pat savo veiksmų pasekmių numatymas; 3.) užsiėmimas socialiai pripažinta aktyvia veikla, taip pat ir laisvalaikio organizavimas; 4.) pritarimas socialinėms bei teisinėms normoms, jų priėmimas ir laikymasis. Vėliau išsivystė teorijos, akcentavusios asmens elgesį konkrečioje situacijoje, kai neretai randamas tariamas pasiteisinimas normoms priešingam savo elgesiui ( neutralizacijos technika), pvz., pabrėžiant nukentėjusiojo blogą elgesį, jo paties kaltę, iškeliant aukštesnes normas ( draugystę, solidarumą ir kt.), priekaištaujant korumpuotai policijai ar pan.
7. Socialinės mokymosi koncepcijosAntisocialaus elgesio, kaip ir bet ko kitko gyvenime, yra išmokstama. Socializacija yra procesas, kurio metu žmogus išmoksta grupės, kuriai jis priklauso, normų, vertybių orientacijų. Tai – per socialinę aplinką perduodamas elgesio būdų, mąstymo stilių, jausmų, žinių, motyvacijos ir vertybinių orientacijų mokymasis. Mokymosi procesas vyksta stebint, mėgdžiojant, lyginant, vengiant, bandant ir suvokiant. Jis gali būti intensyvesnis arba lėtesnis. Mokymosi procese vieni labiau reaguoja į baudimą už netinkamą elgesį, kitiems svarbesnis yra paskatinimas už tinkamą elgesį. Socializacijos tikslas yra intelektualių sugebėjimų ir pasitikėjimo savimi įgijimas, pasiekimų motyvacija, sąžinės formavimas, sugebėjimas ir pasirengimas produktyviam konfliktų sprendimui ir solidarumui. Jeigu perteikimo procesas – priklausomai nuo vyraujančių lūkesčių – yra klaidingas arba nepilnas, šis trūkumas gali vesti prie normų ir elgesio konfliktų, taigi ir prie baudžiamojo įstatymo pažeidimo.8. Socialinės struktūrinės koncepcijosNusikalstamą elgesį lemia socialinės struktūrinės aplinkybės. Nusikalstamumas taip pat aiškinamas, remiantis valstybės galia konstruoti tam tikras definicijas, ir baudžiamąjį persekiojimą atliekančių kontrolės institucijų funkcijomis, taip pat visuomenės grupių reakcija į nusikalstamą elgesį. Pasak sigmatizacijos ( ženklinimo) teorijos, be pirminių nusikalstamumo priežasčių, tokių kaip socialiniai, kultūriniai, psichologiniai ir psichopatologiniai veiksniai, yra ir antrinių priežasčių, kurios priklauso nuo to, kaip valstybė ir visuomenė, jos grupės, mokytojai, draugai, šeimos nariai reaguoja į nusikalstamą elgesį. Kartą nusikaltęs žmogus neretai nusikaltėliu tampa visam gyvenimui ir identifikuojasi su šiuo savo vaidmeniu. Žmogaus kriminalinė karjera tampa procesu, prie kurio daug gali prisidėti ir kriminalinė justicija, ir draugai, ir mokytojai, ir šeima.Stigmatizacijos teoriją papildė socialinės cenzūros teorija, kuri atkreipė dėmesį į tai, kad visuomenė yra linkusi į tai, kad visuomenė yra linkusi į ideologizavimą ir teoretizavimą. Taip susikuriami teoriniai modeliai ( pvz.,“asocialus“, “prostitutė“, “nužudymas“, “nepilnamečiai“, “sugyventiniai“ ir pan.) ir stigmatimuojamos ištisos socialinės grupės.Sisteminio aiškinimo teorijos atkreipė dėmesį į tai, kad konkretų asmenį supa be galo daug socialinių sistemų, kurios daro įtaką ir jo elgesiui.
Aptarta keletas nusikalstamą elgesį aiškinančių teorijų. Kriminologijos moksle jų galima priskaičiuoti kelis šimtus, tačiau atsižvelgiant ir vien tik į minėtas nusikalstamo elgesio kilmės aiškinimo teorines kryptis, galima organizuoti tokio elgesio prevenciją.2. Nusikalstamumo socialiniai veiksniai
I.Leliūgienė (2003) konstatuoja, kad vaikų elgesys daugiausiai priklauso nuo socializacijos proceso sėkmės. Socializacija – tai procesas, kurio metu individai išmoksta ir internalizuoja tam tikros kultūros tinkamus požiūrius, vertybes, įsitikinimus ir elgesio būdus. Šis procesas vyksta visą gyvenimą. Individą veikia iš esmės visi veiksniai, tačiau sociologai labiau linkę akcentuoti tik tam tikrus socializacijos institutus, turinčius ypač didelę reikšmę individo formavimuisi – tai šeima, mokykla, bendraamžiai, saviraiška.
2.1. Šeima
Nekyla abejonių, kad šeima yra pirmoji socialinė struktūra, perteikianti tinkamus elgesio modelius. Todėl reikia atkreipti dėmesį į šeimos įtaką, atliekant nepilnamečių nusikaltimų prevenciją, arba paskatą nusikalsti.Kokio pobūdžio šeimos aplinka labiausiai skatina nepilnamečius įsitraukti į nusikalstamą veiklą? Mokslinėje literatūroje galima pastebėti, kad buvo atlikta nemažai tyrimų, siekiančių nustatyti , kokie yra šeimos veiksniai, skatinantys nepilnamečius nusikalsti. Siūlomos įvairios šeimų, iš kurių yra kilę nepilnamečiai nusikaltėliai, tipologijos. Viena AČepo (I. Leliūgienė 2003) siūlomų tipologijų:• Tipinė tradicinė šeima: vaikai dažniausiai nusikalsta atsitiktinai, dėl aplinkos, t.y. draugų, kitų suaugusių neigiamos įtakos (10- 15proc.)• Šeima su tam tikra struktūrine ar kitokio pobūdžio ( dažniausiai kultūrine) deformacija; kurioje kriminologinė grėsmė vaikams yra pusantro karto didesnė negu tipinėje šeimoje (60 proc.)• Šeima, kuriai būdinga visiška struktūrinė ir moralinė deformacija. Jose yra didelė kriminogeninė rizika vaikams. Šio tipo šeimų Lietuvoje daugėja. Nepilnamečių polinkį į deviantinį elgesį gali skatinti įvairūs veiksniai. Veiksniai, galintys įtakoti nepilnamečių nusikalstamumą: nepilnos šeimos, nusikalstamumas šeimose, smurtas prieš vaikus, dirbančių motinų problema. Nepilnos šeimos, šeimos pokytis, nulemtas tėvų skyrybų, vieno iš tėvų arba abiejų tėvų mirties, mokslininkų laikomas vienu svarbiausių veiksnių, galinčių turėti įtakos nepilnamečių nusikalstamumui. Vieni mokslininkai linkę manyti, kad tarp iširusių šeimų ir nepilnamečių nusikalstamumo egzistuoja tiesioginis ryšys. Nustatyta, kad nepilnamečių nusikaltėlių buvo žymiai mažiau pilnose šeimose, palyginti su iširusiomis, nepilnomis šeimomis.Tačiau yra kriminologų, linkusių manyti, kad iširusios šeimos nėra vienas svarbiausių veiksnių, skatinančių nepilnamečius nusikalsti. Tokias šeimas galima vadinti antriniu nepilnamečių nusikalstamumo šaltiniu. Silpną ryšį tarp nepilnamečių nusikalstamumo ir nepilnos šeimos galima paaiškinti remiantis J.Litvinienės išskirtais aspektais, nagrinėjant užsienio autorių pastebėjimus ir tyrimus. Pirma, išsiskyrusios šeimos gali žymiai daugiau paskatinti nepilnamečius užsiimti tam tikra kriminaline veikla. Vaikas, augantis be tėvo, linkęs daugiau vartoti alkoholio, bėgti iš namų, muštis.Tačiau šeimos struktūra beveik neturi įtakos tokiems nepilnamečiams, kurie vagia automobilius. Antra. Pastebėta, kad nepilnos šeimos įtaka skiriasi nuo nepilnamečių amžiaus, lyties. Sociologiniai tyrimai atskleidė, kad iširusių namų sindromas labiau skatino nusikalsti mergaites nei berniukus. Taip pat buvo pastebėta, kad daugiau nusikalsdavo jaunesnio amžiaus paaugliai (10-13m.) iš nepilnų šeimų. Tiek pilnose, tiek nepilnose šeimose berniukų kontrolė yra gana silpna. Tačiau mergaitės pilnose šeimose yra labai kontroliuojamos, o šeimai iširus ši kontrolė staiga sumažėja ir tai gali lemti mergaičių deviantinį elgesį. Tačiau nėra vieningos nuomonės dėl iširusių šeimų įtakos skirtingos lyties vaikams. Trečioji svarbi argumentų grupė, neigianti koreliacinį ryšį tarp nepilnų šeimų ir nepilnamečių deviacijos, susijusi su nepilnamečių nusikalstamumo matavimu, registravimu. Pastebėta, kad vaikai, iš nepilnų šeimų, yra žymiai dažniau areštuojami ir patraukiami baudžiamojon atsakomybėn, palyginus su paaugliais, kurie taip pat nusikalto, tačiau kilę iš pilnų šeimų. Teisėsaugos atstovai yra labiau linkę patraukti baudžiamojon atsakomybėn vaikus iš nepilnų šeimų. Todėl tvirtinti, kad dažniausiai nepilna šeima lemia nepilnamečio nusikalstamumą, būtų netikslu ir nepagrįsta. Ketvirtasis argumentas, neigiantis iširusių šeimų ir nepilnamečių nusikalstamumo ryšį, yra tas, jog svarbiausia yra ne šeimos struktūra, bet jos pobūdis, vidinė atmosfera. Pastebėta, kad nepilnamečių berniukų ir mergaičių nusikalstamumas yra didesnis iš nelaimingų (48 proc.), tačiau pilnų šeimų, palyginus su nepilnamečiais iš nepilnų šeimų (36 proc.). Kadangi ryšys tarp nepilnų šeimų ir nepilnamečių deviantinio elgesio yra kvestionuojamas, mažai tikėtina, kad socialinės programos, skirtos tik šeimų išsaugojimui, gali paveikti nepilnamečių nusikalstamumą.
Agresyvus tėvų elgesys su vaikais yra viena esminių priežasčių, skatinančių jaunuolius tapti deviantais. Galima išskirti tris smurto prieš vaikus kategorijas: vaiko neigimas, fizinis smurtas, emocinis smurtas ir seksualinė prievarta. Smurtą prieš vaikus pirmiausia lemia socialinė – ekonominė padėtis visuomenėje. Lietuvoje smurtą prieš vaikus sąlygoja nepalankios sąlygos: būsto problema, aukštas bedarbystės lygis, alkoholizmas, nedarnios šeimos. Smurtas ir nesirūpinimas vaikais yra glaudžiai susiję. Neprižiūrimi arba emocinę prievartą patyrę vaikai yra labiau linkę nesimokyti, patologiškai elgtis, tapti kriminaliniais nusikaltėliais. Labiausiai paplitęs fizinis prieš vaikus – mušimas kokiu nors daiktu. Vaikai nurodė, kad dažniausiai smurtinių priemonių imasi tėvas. Lietuvoje atliktas tyrimas parodė, kad dažniausiai fizinį smurtą naudoja žemesnio išsilavinimo ar praradę darbą tėvai; skurdas skatina tėvų agresyvumą; fizinės prievartos prieš vaikus atvejai yra dažnesni šeimose, kuriose vartojamas alkoholis. Dirbančios motinos turi taip pat nemažai įtakos nepilnamečių nusikalstamumui, kadangi jos dirba ir neturi laiko kontroliuoti savo vaikų. Daugelis vaikų iš mokyklosgrįžta į tuščius namus. Tokie vaikai yra žymiai labiau linkę įsitraukti į deviantinę veiklą. Tačiau didelės priklausomybės tarp dirbančiųjų motinų ir nepilnamečių nusikalstamumo nepastebėta – nepilnamečių nusikalstamumo rodikliai buvo panašūs tiek paauglių, turinčių dirbančią, tiek namuose būnančią motiną. Nustatyta, kad grįžusios iš darbo motinos stengiasi daugiau leisti laiko su savo vaikais, taip kompensuodamos nebuvimą kartu darbo metu. Kitas esminis dalykas, pabrėžiamas tyrėjų – svarbu ne laiko, praleisto su vaiku, kiekybė, bet kokybė.2.2. Mokykla
Mokykla – antrasis nepilnamečio socializacijos agentas. Tačiau pasitaiko atvejų, kad ir mokykla gali lemti, jog nepilnametis pakryps į nusikalstamą kelią. Tokio elgesio tikimybė padidėja, kai ir mokykla, ir šeima nesugeba suteikti nepilnamečiams žinių, įgūdžių, nesuformuoja įsitikinimų, kurie pakreiptų vaiką visuomenei priimtina kryptimi. Maža to, gali susiformuoti priešiškumas mokyklai ir jos aplinkai, antivisuomeniško elgesio apraiškos. Problema iškyla ir tada, kai mokinys pašalinamas iš mokyklos už nusižengimus, ir jis paprasčiausiai neturi kur eiti. Yra nemažai sunkumų, siekiant suteikti galimybę įgyti aukštesnį išsilavinimą, o visuomenėje pastaruoju metu vis labiau vertinamas mokslas ir paklausi specialybė. Gali kilti konfliktas tarp to, kas yra vertinama visuomenės ir realių galimybių tam pasiekti. Todėl pripažinimo gali būti bandoma siekti kitais – neteisėtais būdais.Kaip teigia V.Lamanauskas ir St. Bučiuvienė, bendrojo lavinimo mokykla turi svarbų vaidmenį šioje srityje. Tačiau daugelio mokyklų, ypač kaimo, menka materialinė bazė, todėl gerokai nukenčia ugdymo lygis. Nepatenkina ir mokytojų pedagoginis meistriškumas bei teorinis pasirengimo lygis. Ne visada būna demokratiški mokytojų ir moksleivių, mokyklos ir šeimos tarpusavio santykiai. Dėl šių bei kitų priežasčių didėja vaikų nenoras mokytis. Trečdaliui ar daugiau moksleivių bendrojo lavinimo mokyklų programos yra per sunkios, jie nepajėgia visko išmokti. Sumenko gretutinio ugdymo reikšmė. Vaikai, paaugliai dažnai leidžia laiką gatvėje, neturėdami rimtos veiklos, žaisdami beprasmiškus žaidimus, slankiodami be tikslo. Kriminologinėje literatūroje pažymima, kad kaime nusikalstamumo lygis prilygsta miesto “vidurkiui“, o neretai ir aplenkia jį.Kaip nurodo prof. J.Vaitkevičius, mokyklos ir visuomenės tikslai tie patys – formuoti žmogų, atitinkantį šios visuomenės, epochos žmogaus modelį. Tai, žinoma, daro ne tik mokykla. Bet ji yra atsakingiausia už kiekvieno vaiko likimą, už moksleivių įtraukimą į visuomenės gyvenimą dar mokykloje.
2.3. Neformali aplinkaNors šeima ir mokykla atlieka pagrindinius vaidmenis asmenybės socializacijoje, tačiau, asmenybei vis didesnį poveikį daro kitas socializacijos veiksnys – neformali aplinka.
2.3.1. BendraamžiaiNepalankiomis šeimos sąlygomis išaugusių vaikų padėtis, palyginti su jų bendraamžiais, dažnai iš karto yra blogesnė. Tai atsitinka dėl tėvų dėmesio stokos. Asocialūs vaikai bei paaugliai, palyginti su jų bendraamžiais, daug dažniau atsilieka moksle, neigiamai žiūri į mokymąsi, bėga iš pamokų ir pan. Atsiliekantys vaikai nuo pirmos klasės kiekvieną dieną gauna neigiamą krūvį dėl mokytojų ir bendraklasių nepalankių vertinimų, nedraugiškumo, nepalankumo ir net priešiškumo. Bendraklasiai dažniausiai nemėgsta, vengia ir ignoruoja, žiūri į juos su panieka. Atstumtųjų padėtis, nuolatiniai konfliktai, įtampa ir nepastovumas skatina juos ieškoti kokios nors išeities. Bendraamžių atstūmimas vaikystėje yra reikšmingas veiksnys, leidžiantis prognozuoti vėlesnes adaptacijos problemas mokykloje bei asocialų paauglių elgesį. Nutrūkus pozityviems ryšiams su klase (mokykla), asocialūs paaugliai sudaro mažas grupes su savomis elgesio normomis, vertybių sistema ir interesais arba patenka į jau egzistuojančias asocialaus kryptingumo grupes. Visa tai ir skatina tolesnę asmenybės desocializaciją.Izoliuotiems bei atstumtiems paaugliams asocialios bendraamžių grupės tampa pagrindine ir dažnai vienintele aplinka, kur jie gali patenkinti daugelį nepaprastai svarbių poreikių – savęs vertinimo, priklausomybės, pripažinimo bei pritarimo, naujų įspūdžių, globos bei užtarimo, saugumo ir pan. O asocialioje subkultūroje jiems atsiveria plačios veiklos galimybės – su rizikos elementais, ekstremaliomis situacijomis, neįprasta ir paslaptinga kriminaline romantika, visų moralinių apribojimų pašalinimu. Visa tai asocialiems paaugliams leidžia kompensuoti patiriamas nesėkmes ir užtikrinti minimalų psichologinį komfortą. Dėl minėtų priežasčių asociali grupė paaugliams pradeda atlikti pagrindinį vaidmenį formuojantis jų asmenybei. Tada asociali grupė nariams užtikrina socialinę, emocinę ir moralinę paramą. Prisijungimas prie asocialios grupės padidina paauglio asocialaus elgesio pasireiškimą, kadangi bendraamžių grupė užtikrina jam aplinką, kurioje pastiprinami asocialūs poelgiai bei patenkinami svarbūs poreikiai. Įsitraukimas į asocialią veiklą savo ruožtu skatina dar stipresnius ryšius su asocialia grupe.Asocialios grupės turi tam tikrų ypatumų. Draugystė asocialiose grupėse yra nepastovi dėl joms būdingo agresyvumo, nepasitikėjimo, siekimo įsitvirtinti bei įnirtingos nuolatinės kovos dėl statuso. Lyderis asocialioje grupėje paprastai turi daug privilegijų ir visą valdžią sutelkia savo rankose. Asocialioje grupėje greitai nusistovi griežtos tarpusavio sąveikos taisyklės, kurių privalo laikytis kiekvienas grupės narys.Kuo ilgiau paauglys priklauso nusikalstamai asocialiai grupei, tuo labiau jis perima jos vertybes bei elgesio normas, įpranta patenkinti savo poreikius asocialiais būdais, įgyja asocialių įgūdžių ir pan.
2.3.2. SaviraiškaLaisvalaikio kultūra yra suprantama kaip kasdienė kultūrinė veikla laisvalaikiu, sąlygojanti asmenybės savikūrą, laisvalaikio bendravimą, kūrybinių poreikių tenkinimą. Laisvalaikis padeda gaivinti žmogaus jėgas, pailsėti, sudaro galimybes asmenybei visapusiškai tobulėti.Vaiko laisvalaikis – tai laisvas laikas, kurio metu jis gali skirti savo intelektines ir dvasines jėgas laisvai pasirenkamai veiklai, kuri padėtų atstatyti ir ugdyti jo jėgas.Praktika rodo, kad vaikai ir jaunimas, kurie turi daug laisvo laiko, leidžiamo be tikslo ir prasmės, dažniau pasiduoda neigiamam aplinkos poveikiui ir nusikalsta. Nusikaltusių vaikų ir jaunimo įtraukimas į visuomeninę veiklą, saviraiškos, kultūros ir sporto renginius bei kitokią kūrybingą veiklą turi ypatingą reikšmę šių asmenų resocializacijai ir adaptacijai. Sociokultūrinė aplinka daro vaikui labai didelę įtaką. Mokykloje pradeda diferencijuotis vaikų pomėgiai , atsiranda stiprus poreikis bendrauti. Todėl daug laiko mokykloje turėtų būti skiriama meninei veiklai, kuri ugdo vaikų meninį skonį, jų kūrybinius sugebėjimus. Būtina sudominti vaiką kuria nors saviraiškos sritimi, pažadinti norą dirbti, kurti.
Nusikaltusių vaikų laisvalaikio organizavimas yra ne tik gera jų užimtumo forma, bet ir pilietiškumo ugdymo, asmenybės tobulėjimo, vertybinių nuostatų formavimosi priemonė. Racionalus jaunimo poreikių tenkinimas pačioje mokykloje ir bendradarbiaujant su mokytoju sudaro pagrindą mokytojo ir mokinių santykių nuoširdumui, kuris yra būtina pozityvios klasės dvasios sąlyga. Nesuklysime sakydami, kad visų bendras rūpestis – mokykloje sudaryti pakankamą kūrybinių renginių pasiūlą, skatinti vaikų pasirinkimą kūrybos srityje, siekti, kad vaikams būtų jauku ir miela mokykloje ne tik per pamokas, bet ir po jų.3. Nuteistų nepilnamečių bruožaiNuteistojo nepilnamečio charakteristika nusakoma paauglio amžiaus ypatumais, kurie skiriasi audringu fiziniu vystymusi, sparčiu augimu, energija, iniciatyva, asmenybės aktyvumu. Padidintas jautrumas, dvasinės pusiausvyros neturėjimas gali būti drausmės pažeidimo priežastimi. Nuteisti nepilnamečiai labai jautriai reaguoja į išorės veiksmus tiek teigiamus, tiek neigiamus. Jautrumas ir bendras žmogaus įvaizdis yra laikomos tomis vidinėmis sąlygomis, kurios padeda pagrindus formuojant pasaulėžiūrą, charakterio bruožus, asmenybės savybes bei tolimesnio gyvenimo kokybę. Neadekvatus savęs ir tikrovės įvertinimas turi įtakos nuteistų nepilnamečių neigiamo požiūrio į moralę susiformavimui, kuris mažina socialinį elgesio reguliavimo efektyvumą ir apsunkina visuomenės ugdymo teigiamas nuostatas, pažiūras bei įsitikinimus. Didelę įtaką tokiame amžiuje turi savęs vertinimas, kuris daugiausiai yra padidintas arba sumažintas. Tai paaiškinama tuo, kad patirta sėkmė sąlygoja savo galimybių pervertinimą, o nesėkmė gimdo neužtikrintumo jausmą arba net nepilnavertiškumą. Per aukštai vertindamas save paauglys nori įrodyti savo išskirtinumą tarp kitų. Tokie nuteistieji mažai paiso spec. įstaigos darbuotojų patarimų, ironizuoja auklėtojų bandymus pabudinti juose siekį sąžiningai save vertinti. Žemas nuteistojo savęs vertinimas skatina išoriškai reguliuoti savo elgesį, kuris dar labiau pajunta neužtikrintumo jausmą ir baimę atrodyti blogesniu už kitus.Nuteistų nepilnamečių sąmonėje vyksta intensyvus valios ugdymas. Šiuo periodu auklėtiniai pradeda suprasti save kaip asmenybę, sugeba atlikti saviauklos pratimus, seka stiprių ir valingų žmonių pavyzdžiu. Tačiau išorinė jų laikysena dažnai paslepia juose poelgių turinį, jų dorovinį kryptingumą. Dėl to tokiems paaugliams doroviniu idealu tampa tie patys nusikaltėliai. Daugumai nubaustų nepilnamečių būdingas prieštaringumas, išryškinantis jų pažiūrų ir įsitikinimų nenuoseklumą. Nepilnamečiai labiau linksta bendrauti ir praktiškai visą laisvą laiką praleidžia grupėse.Todėl ir jų nusikaltimai esti grupinio pobūdžio. Pastebimas dėsningumas: kuo mažesnis nepilnamečių nusikaltėlių amžius, tuo yra didesnė grupės sudėtis.
3.1. Nusikaltimų įvykdymo motyvaiSunki materialinė padėtis sumažina paauglių norą patenkinti savo interesus ir norus, o tai nepilnamečius dažnai stumia į nusikaltimus. Kadangi trūksta lėšų kokių nors daiktų įsigijimui, jie tuos daiktus įsigyja neteisėtu būdu. Nuteistiems nepilnamečiams charakteringi tokie nusikaltimai: išžaginimai, vagystės, plėšimai, muštynės, žmogžudystės, kūno sužalojimai, vairavimo taisyklių pažeidimai, reketavimai, autotransporto priemonių vagystės.Išskiriami savanaudiško nusikaltimo vykdymo motyvai: noras valdyti įsigytų daiktų kaina, poreikis turėti savų pinigų daiktų įsigijimui – radijo aparatūros, motociklų ir t.t Dažniausiai šių nusikaltimų įvykdymas – tai noras neatsilikti nuo mados, turėti tą patį, ką ir bendraamžiai, kad ir įgyta nusikalstamu būdu. Daugiausiai paplitusių prievartinių nusikaltimo įvykdymo motyvai: kerštas, “vyriškumo“, “užgrūdintos valios“, “rizikuoti ir nieko neatsitikti“, “nebūti balta varna“ ir kitų savybių pasireiškimas. Daugelis nusikaltimų įvykdomi, kaip atkirtis padarytai skriaudai, “kad nepavestų draugų“, “įrodytų draugams“…
Dauguma sunkių nusikaltimų, pasižyminčių ypatingu nemotyvuotu žiaurumu – žmogžudystės, chuliganizmas, sunkūs kūno sužalojimai – įvykdomi paauglių, paveiktų alkoholio ir narkotinių medžiagų. Tokių nusikaltimų įvykdymas yra laikomas sunkinančiomis nusikaltimo aplinkybėmis. Tyrimais atskleista, kad dauguma nubaustųjų pradėjo anksti rūkyti, naudoti spiritinius gėrimus.Dalis nepilnamečių nusikaltimus įvykdo kartu su suaugusiais. Tokiems nusikaltimams dažniausiai iš anksto ruošiamasi. Suaugęs nusikaltėlis tikisi, kad nusikaltimo išsiaiškinimo atveju paauglys prisiims kaltę dėl „draugiškumo jausmo“ ir duotos priesaikos. Suaugęs nusikaltėlis tikina paauglį, kad bylos nagrinėjimo atveju jam bus paskirta nedidelė bausmė. Paaugliai, siekdami nepriklausomybės ir savarankiškumo, bet tam nepasiruošę, lengvai pasiduoda asocialių asmenų psichologinei įtakai. Prieduose pateikiami duomenys apie Raseinių raj. nepilnamečius bei jų nusikaltimus (žr. prieduose 2;3;4). Taigi, nuteistų nepilnamečių asmenų ir grupių charakteristika nusakoma šiais ypatumais: Paauglystės ypatumai:• Audringas fizinis organizmo vystymasis;• Moralinis nestabilumas;• Neadekvatus savęs vertinimas;• Intensyvus valios formavimo procesas;• Prieštaringas pasaulėžiūros suvokimas.
Pedagoginis ir dorovinis apleistumas:• Organizuoto laisvalaikio galimybių neturėjimas;• Žemas dvasingumo, išsilavinimo lygis.
Problemos šeimoje:• Tėvų neturėjimas arba gyvenimas nepilnoje šeimoje;• Antivisuomeniniai tėvų ir giminių išpuoliai;• Giminystės ryšių iširimas.
Nusikaltimų vykdymo motyvai: • Turėti tai, ko negali nusipirkti dėl blogos materialinės padėties;• Pademonstruoti suaugusį ir gauti grupės pritarimą;• Menkas supratimas apie tai, dėl ko įvykdė nusikaltimą.
Polinkis į deviantinį elgesį:• Pasidavimas suaugusių nusikaltėlių įtakai;• Žema teisinė kultūra;• Prieštaravimai perauklėjimo institucijos tvarkai;• Galimybė adaptuotis perauklėjimo institucijos sąlygomis;• Nuteistųjų susisluoksniavimas ( vaidmenų pasiskirstymas);• Atitinkamų gyvenimiškų planų neturėjimas.
Galima daryti prielaidą, jog nuteisti nepilnamečiai –tai asmenys su sutrikdytu socializacijos procesu, skirtingai suvokiantys socialinius vaidmenis, įtraukti į socialinių ryšių ir požiūrių ir požiūrių sistemą. Paauglio, pripažinto kaltu įvykdžius nusikaltimą, įkurdinimas uždaro tipo pataisos įstaigoje, nutraukia pradėtą socializacijos procesą ir galutinai apsunkina jo normalų vystymąsi. Tačiau visiškai atsisakyti nuo galimybės, kad nepilnamečiai nusikaltėliai nebūtų teisiami laisvės atėmimu neįmanoma, kadangi daugelis jų kelia rimtą pavojų aplinkiniams.
4. Nepilnamečių nusikaltimų prevencijaPagrindinė kovos su nepilnamečių nusikalstamumų kryptis – visapusiškas jos prevencijos sistemos veiksmingumo didinimas. Ši sistema – tai visa įvairių valstybės ir visuomenės grandžių veikla, rengiant ir įgyvendinant priemones, šalinančias nepilnamečių nusikaltimų padarymo galimybes, jų nusikalstamumo priežastis ir sąlygas.A.Čepas (I.Leliūgienė 2003) pažymi nepilnamečių nusikalstamumo prevencinės priemonės rengiamos ir realizuojamos humaniškumo, teisėtumo, demokratiškumo, realumo, kardinalumo, ekonominio tikslingumo, kompleksiškumo, pagrįstumo, pažangumo ir savalaikiškumo principais. Šių principų būtina laikytis, kadangi jie yra visos prevencijos priemonių sistemos veiksmingumo pagrindas.Pagal taikymo pobūdį nusikalstamumo prevencijos skirstomos į dvi pagrindines dalis: ankstyvąją ir tiesioginę. Ankstyvoji nepilnamečių nusikalstamumo prevencija prasideda, kai tik atsiranda pirmieji vaikų ir paauglių auklėjimo nepalankių sąlygų požymiai, darantys ar galintys daryti įtaką nusikaltėlio asmenybės formavimuisi, ir tęsiasi iki to momento, kai iš paauglio elgesio galima realiai numatyti, kad jis padarys nusikaltimą. Kai nusikaltimas jau įvykdytas, prasideda tiesioginė prevencija, kuria siekiama sulaikyti paauglį nuo naujo nusikaltimo ir užtikrinti, kad būtų pašalinta nepilnamečio asmenybės kriminogeninė deformacija. Ankstyvojoje stadijoje naudojama daug ir įvairių nusikalstamumo prevencijos priemonių. Jų tikslas –pasiekti, kad laiku būtų išaiškinti pirmieji nepilnamečių nepalankių auklėjimo sąlygų ir nepageidaujamo jų asmenybės vystymosi požymiai, imtis atitinkamų poveikių priemonių.
Atsižvelgiant į paauglio asmenybės neigiamo formavimosi intensyvumą, yra intensyvinamos ir prevencinės priemonės: pirmiausia siekiama pristabdyti šį neigiamą asmenybės formavimąsi, o tada keisti paauglio asmenybės vystymosi kryptį, šalinant žalingas ankstesnio vystymosi pasekmes. Kita nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos priemonių stadija –tiesioginė. Remiantis nusikaltimo klasifikacija, pagal įstatymą paskirta bausme, dirbamas prevencinis darbas, kitaip vadinamas “post factum“.Pagal pobūdį (turinį) nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos priemonių sistemas galima skirstyti į: • Ekonomines;• Socialines –organizacines;• Ideologines;• Kultūrines –auklėjamąsias;• Organizacines –valdymo;• Visuomenines –pedagogines;• Administracines –teisines;• Kriminalines –teisines;• Kriminalines –technines ir kt.Visą nepilnamečių nusikalstamumo prevencijų priemonių sistemą galima suskirstyti į keturias grupes:• Priemonės kuriamos, įgyvendinamos visos valstybės ir visuomenės mastu;• Priemonės kuriamos, įgyvendinamos tam tikrose visuomenės gyvenimo srityse;• Priemonės kuriamos, įgyvendinamos mikrosocialinėse grupėse;• Priemonės kuriamos,įgyvendinamos tam tikrų žmonių atžvilgiu.
Pagal poveikio objektą prevencijos priemones galima suskirstyti į dvi grupes: 1.) bendro poveikio priemones ir 2.) individualaus poveikio priemones. Bendro poveikio priemonės yra apibendrinto pobūdžio. Jų tikslas –išaiškinti ir pašalinti auklėjimo trūkumus tam tikruose kolektyvuose ar jų susivienijimuose, tam tikroje teritorijoje, tam tikruose kontingentuose. Kuriant bendro poveikio priemones, remiamasi individualaus poveikio priemonių taikymo praktika, regiono socialinių procesų ir tendencijų analize ir pan.Individualaus poveikio priemonės naudojamos, koreguojant nepilnamečių asmenybę įvairiose jos deformacijos stadijose, siekiant pakeisti formavimosi turinį bei kryptį ir pašalinti deformavimosi sąlygas. Jos visada jungia tris aspektus: poveikį asmeniui, jo auklėjimo sąlygoms, neigiamos įtakos šaltiniams.
IŠVADOS
• Sunku išskirti nusikaltimų kilmę, kadangi teorijų yra daug, bet jos tik papildo viena kitą.
• Nusikalstamumo socialiniai veiksniai: Šeima –pirmasis vaiko socializacijos institutas. Tai vienas iš svarbiausių agentų, lemiančių asmenybės formavimąsi; ji perduoda socialines vertybes, moko dorovės, moralės ir t.t. Vaikai mokosi iš tėvų. Viena akivaizdžiausių sąlygų, nulemiančių vaikų polinkį nusikalsti –kitų šeimos narių kriminalinis elgesys. Tikimybė, jog jauni žmonės taps nusikaltėliais, padidėja net keturis kartus, jeigu jo šeimoje yra du asmenys, turintys kriminalinę patirtį. Mokykloje svarbu organizuoti ugdymo procesą taip, kad jis remtųsi mokytojų požiūriu į mokinius (ypač į nepažangius). Jei mokinys patiria pažeminimą, pedagogų priekaištus, jis ir pats save gali pradėti blogiau vertinti bei pasukti nusikalstamumo keliu. Neformalios nepilnamečių grupės gali būti linkusios į nusikaltimus, tačiau kartais nepilnametis jose randa šeimos, mokyklos “pakaitalą”, todėl jis čia pasilieka. Neužimtumas skatina nusikaltimus.
• Dažniausiai vyraujantis paauglių nusikalstamumo motyvas –noras neatsilikti nuo mados, poreikis turėti savų pinigų daiktų įsigijimui.
• Pagal taikymo pobūdį nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos priemonės skirstomos į dvi pagrindines dalis: ankstyvąją ir tiesioginę.
• Įgyvendinant individualaus prevencinio poveikio programą kokybės prasme akcentuojami nepilnamečio asmenybės pasikeitimai visuomeninių normų, taisyklių ir esamų socialinių vertybių požiūriu.
LITERATŪRA
1. Lamanauskas V., Bučiuvienė St. Ankstyvoji nepilnamečių teisės pažeidimų pedagoginė prevencija bendrojo lavinimo mokyklų I-IX klasėse.//Pedagogika.19972. Leliūgienė I. Socialinė pedagogika. K.,20033. Michailovič I. Baudžiamajame įstatyme numatytų nepilnamečių resocializacijos priemonių taikymas.V.,20014. Nepilnamečių justicija Lietuvoje. V.,19985. Šiuolaikinis nusikalstamumas. K.,20026. Vaikų ir jaunimo neužimtumo ir nusikaltimų prevencija. V.,20007. Vaikų ir paauglių nusikalstamumo prevencijos nacionalinė programa. V.,1997