MOKYMO PROCESO ESMĖ, TIKSLAI, STRUKTŪRA

MOKYMO PROCESO ESMĖ, TIKSLAI, STRUKTŪRA

TURINYS

1. Įžanga.2. Mokymo proceso esmė.3. Mokymo proceso tikslai.4. Mokymo proceso struktūra (moksliškumas, sistemingumas ir nuoseklumas, žinių tvirtumas, sąmojingumas ir aktyvumas, teorijos ir praktikos ryšys, vaizdumas, prieinamumas).5. Literatūros sąrašas.

Jaunosios kartos ugdymas – ypatinga visuomenės funkcija. Ją visų pirma vykdo tėvai, jie atsakingiausi už jaunosios kartos parengimą gyvenimui, o ypač už jo dorovingumą, vertybes, elgesį. Tačiau dideli reikalavimai keliami ir mokyklai, juo labiau kad šiuolaikinio gyvenimo sąlygomis privalomai mokomi visi iki 16 metų amžiaus.Tolesnė visos žmonijos raida, mokslinio ir techninio potencialo plėtotė, industrinės visuomenės perėjimas į naują raidos etapą, kuriame vis reikšmingesnė tampa informatikos sistema, dar labiau didina žinių, išsilavinimo, o tuo pačiu ir mokymo svarbą. Asmenybę ugdo, jai žinių teikia visa aplinka – šeima, mokykla, gamta, masinės komunikacijos priemonės, taip pat ir religinės institucijos, visuomeninės orgizacijos ir pan. Mokymas mūsų dienomis yra labai reikšmingas. Šiuolaikinėmis sąlygomis, pertvarkant Lietuvos mokyklą, šiai veiklai ir skiriamas pagrindinis dėmesys: ne tik rengiamas naujas mokymo turinys, bet ir ieškoma būdų tobulinti mokymą, didinti jo ugdomąją įtaką. Mokymas sudaro mokyklos veiklos pagrindą, svarbiausią jos darbo dalį. Tačiau, mokymo metu ne tik mokoma (jaunoji karta perima svarbiausią visuomenės patirties dalį – mokslo žinių pagrindus), bet ir auklėjama bei lavinama. Mokymo esmės, jo organizavimo, mokymo proceso tobulinimo klausimais per kelis šimtus metų sukauptas didžiulis pedagoginių idėjų bankas. Sukurta ir įvairių mokymo teorijų, skirtingai aiškinančių mokymo proceso esmę ir žinių vaidmenį šiame procese: buvo ir yra įvairių mokymo krypčių , įvairiai traktuojančių mokymo svarbos, jo įtakos asmenybei, jo organizavimo klausimus – mokymo metodus ir jų taikymo pobūdį, mokymo formas, mokytojo ir mokinių santykius mokymo procese ir pan. Mokymas – itin sudėtingas reiškinys. Jis neturi jokių laiko ribų: mokomasi ir vaikystėje, ir jaunystėje, ir brandos ir net senatvės metais. Svarbiausios žinios, be abejonės, įgyjamos mokykloje. Čia suformuojamas bendrasis pasaulio įvaizdis, pagrindinės moralinės nuostatos, tačiau nemažiau reikšmingos informacijos įgyjama ir darbinėje, visuomeninėje, meninėje veikloje, skaitydami knygas, periodinę spaudą, klausydami radijo, žiūrėdami televizijos laidas, bendraudami su vienmečiais, suaugusiais žmonėmis. Šitaip asmenybė praturtėja svarbia gyvenimiškąja patirtimi, suvokia savo vietą visuomenėje. Kalbant apie mokymo procesą švietimo įstaigose, privalome skirti pedagogiko veiklą, mokinių veiklą ir juos jungiantį komponentą – mokomąją medžiagą. Todėl pateikti visaapimantį mokymo proceso apibrėžimq sunku. Jų gali būti ne vienas, net keliolika, – priklausomai, kokios šio daugialypio reiškinio savybes laikysime svarbiausiomis, esminėmis.

Didaktų veikaluose dažnai pateikiami aprašomojo pobūdžio apibrėžimai, kuriuose išskaičiuojama, kokios individo savybės turi būti ugdomos, kokių tikslų siekiama. Vieni teigia, kad mokymas ir mokymo procesas yra planingas, sistemingas, ilgalaikis mokymo programų numatytų dalykų dėstymas ir įsisavinimas bei išmokimas. Kiti, šią sąvoką apibrėžia kaip specifinę pažintinę veiklą, įgalinančią moksleivius įgyti mokslo žinių, lavinti bendruosius gebėjimus, pažintinius interesus bei motorinius judesius, susiformuoti moralines nuostatas, individualią vertinimų sistemą. Šveicarų psichologas ir pedagogas Ž.Pjažė pateikia labiau apstrahuotą mokymo proceso apibrėžtį. Jis aiškina, jog žmogus, kad galėtų egzistuoti, turi patenkinti savo poreikius – privalo valgyti, gerti, turėti būstą.Gyvenimas, dėja, nevisiems būna palankus. Gali netekti darbo, bakrutuoti, patirti aibę kitų nesėkmių. Todėl absoliuti žmonių dauguma nuolat jaučia tam tikrą nerimą, netikrumą. Tą įveikti galima tik gerai pažįstant gyvenimą, įgijus pakankamai aukštą kvalifikaciją, išlavinus savo intelektą. Todėl Ž.Pjažė mokymo procesą taip apibrėžia: mokymas specifinė žmogaus veikla, mažinanti netikrumo būklę. Visa tai apibendrinant galima padaryti tokias išvadas apie mokymo tikslus šiuolaikinėmis sąlygomis: 1.Mokymo, kaip svarbiausios mokyklos veiklos srities, paskirtis, – teikti, plėtoti, apibendrinti ir gilinti svarbiausias ir visokeriopas žinias, atitinkantį šiuolaikinį kultūros (mokslo, technikos,gamybos, dvasinės kultūros ir pan.) lygį, būtinas dabarties ir netolimos ateities žmogui (t.y. mokslo, visuomeninės patirties pagrindus),maksimaliai atsižvelgiant į kiekvienos asmenybės interesus, galimybes ir visuomeninės raidos perspektyvas. Šios žinios kaip tik turi sudaryti mokiniui lavinti ir auklėti – gyvenimo keliui ir profesijai pasirinkti. 2. Mokymo procese mokiniams įgyjant žinių privalu siekti kuo efektyviau formuoti ir lavinti praktinius bei intelektinius mokėjimus bei įgūdžius, mokyti naudoti įvairiose veiklos srityse. 3. Žinių įgijimas – ypač svarbus protinio lavinimo būdas. Todėl mokymo procese reikia plėtoti mokinių intelektą, visų pirma kūrybinį mąstymą, taip pat ir kitus psichikos procesu bei savybes ( vaizduotę, atmintį, valią, emocijas, interesus ir pan.), skatinti mokinių aktyvumą, minties ir veiklos savarankiškumą, žadinti ir plėtoti kūrybines galias bei gebėjimus, visokeriopai puoselėti asmenybės saviraišką. Ypatingą dėmesį skirti mokinių kūrybingam savarankiškam darbui organizuoti, aktyviai veiklai mokymo procese. 4. Žinios – pasaulio pažinimo instrumentas. Todėl reikia mokyti taikyti įgytas žinias naujiems reiškiniams ir faktams aiškinti, sieti jas su asmenine patirtimi, naudotis jomis įvairioje praktinėje veikloje, jas savarankiškai plėsti ir gilinti; įvairios veiklos procese ugdyti darbštumą, pareigingumą, atsakingumą ir kitas ypač vertingas asmens savybes. 5. Žinios, ypač ypač susijusios su žmogaus ir visuomenės esmės, žmonių tarpusavio santykių, jų vidinio pasaulio pažinimu, yra labai reikšmingos mokinių auklėjimui.. Todėl reikia visokeriopų sąmoningai įgytų žinių pagrindu siekti, kad šios žinios taptų asmenybės savastimi, formuotų pažiūrų sistemą, bendražmogiškąsias vertybes, asmenybės dvasingumą ir pilietiškumą, aukštą dorovinę kultūrą. Didinti žinių auklėjamą įtaką, veikti netik intelektą, bet ir emocinę sferą, įtraukti mokinius į kuo aktyvesnę veiklą mokymo procese, panaudoti įvairias meno priemones ir pan. 6. Skatinti domėjimąsi naujais mokslo, technikos, kultūros laimėjimais, įvairiomis naujovėmis, ugdyti pagarbų požiūrį į įvairias mokslo (pažinimo) sritis, apskritai teigiamą pažiūrį į žinias, mokymąsi ir mokslą. 7. Rengti permamentiniam (nenutrūkstamam , nuolatiniam ) mokymuisi – savišvietai, savimokai. 8. Pabrėžti mokymo efektyvumo, jo ugdomosios įtakos mokiniams didinimo ypatingą sąlygą, kurios laikytis primygtinai reikalauja pati ugdymo prigimtis, taip pat mūsų švietimo sistemos demokratiškumo bei humaniškumo principai, plėtoti mokymo procese konstrukcinę sąveiką, partnerišką mokytojo ir mokinių bendravimą. Vadinasi, mokymą tikslinga traktuoti kaip neatskiriamai susijusį su lavinimu ir auklėjimu procesą, – tik šitoks mokymas tarnauja visavertės asmenybės, derinančios žinias, protą, benražmogiškąsias vertybes ir valią, ugdymui. Bet kuri sudėtingesnė žmogaus veikla paremta tam tikrais pradiniais teiginiais, rodančiais tos veiklos paskirtį, struktūrą. Tokius apibendrintus reikalavimus, esmines idėjas įprasta vadinti principais. Mokymo principais vadiname pačius bendriausius nurodymus pedagogui, kaip organizuoti mokymo procesą, perteikti žinias, ugdyti asmenybę.. Taigi jie reglamentuoja mokymo turinį, mokymo formas, metodus. Pirmą kartą vientisą mokymo principų sistemą pateikė pedagogikos mokslo kūrėjas J.A.Komenskis. Mokymą jis grindė objektyviais gamtos dėsniais. Remdamasis jais, suformulavo kelias dešimtis lengvo ir išsamaus mokymo ir mokymosi taisyklių. Iki mūsų dienų vadovaujamasi jo giliai išnagrinėtais vaizdumo , sistemingumo, nuoseklumo, prieinamumo principais, daugeliu didaktinių taisyklių: mokant visada nuo paprasto eiti prie sudėtingo, nuo žinomo prie nežinomo, nuo daiktų prie jų pavadinimų, nuo pavyzdžių prie taisyklių. Ilgainiui pakitus mokymo tikslui, turiniui keitėsi ir principai.Svarbu suprasti principo ir taisyklės santykį, jų tarpusavio ryšį. Principai nusako bendruosius reikalavimus, veiklos kryptį, taisyklės juos detalizuoja, sukonkretina.. Kūrybingi mokytojai linkę pripažinti tik principus: laikydami juos savotišku kelrodžiu, taisykles kuria patys. Mažiau kūrybingi pasikliauja taisyklėmis, pirmenybę atiduoda gyvenime pasitvirtinusiai, daugelio priimtai mokymo technologijai.Mokymo proceso struktūroje reikia išskirti pedagogo ir mokinio veiklą ( žinių pertrikimą, mokėjimų ir įgūdžių formavimą; mokymąsi ir išmokimą; darbo rezultatų įvertinimą). Visuotinai pripažįstama, jog svarbiausia šio proceso figūra yra mokytojas, jis pirmiausia atsakingas už moksleivių žinių kokybę. Mokymo principų kvalifikacija, net jų skaičius nėra nusistovėję dalykai. Moksliškumo principas reikalauja perteikti neiškraipytas, objektyvias mokslo žinias. Šį elementarų reikalavimą bent penkis dešimtmečius šiurkščiai pažeidinėjo buvusi sovietinė mokykla. Esminį šio principo reikalavimą – perteikti tikslias mokslo žinias – remia dar kelios svarbios nuorodos. Pirma, mokymo turinys turi atitikti mokslo, technikos ir kultūros lygį. Ši aplinkybė nuolatos verčia peržiūrėti mokomųjų dalykų programas, papildyti jas naujomis temomis, o kas keli dešimtmečiai – reformuoti visą mokymo turinį. Antra, moksleiviai turi būti supažindinami su mokslinių atradimų istorija, suvokti mokslinio pažinimo sudėtingumą, skirtingus objektyvios tikrovės aiškinimo būdus, patys mokymo metu atlikti vieną kitą bandymą, parašyti referatą. Trečia, pedagogai neturi teisės daryti dalykinių klaidų, ko nors nežinoti. Sistemingumo ir nuoseklumo principas reikalauja naujajai kartai suteikti svarbiausių mokslų pagrindus, mokslinių žinių sistemą. Taigi laikomasi pozicijos, kad mokymo turinį turi nustatyti ekspertai, o mokiniai jį išmokti. Šis principas pirmiausia reglamentuoja mokymo planų bei programų sudarymą. Mokymo plane nuosekliai, sąryšingai privalo būti išdėstyti humanitarinio, gamtos-matematikos, estetikos ciklų bei bendramoksliniai dalykai (pvz.pirmiau dėstoma biologija, paskui fizika ir tik tada chemija). Ekspertai sudaro mokslo planus bei programas, tačiau kaip mokomoji medžiaga bus suskirstyta, kokiu nuoseklumu bus pateikta mokiniams, kokios išvados bus suformuluotos, apibendrintos sprendžia mokytojas. Nuo jo priklauso kaip mokiniai supras medžiagą. Įgyti tvirtoms žinioms pedagogikos teorija yra nustačiusi du būdus. Pirma, tvirtas žinias užtikrina vaizdingas, aiškus, logiškas dėstymas, mokamas jų įvertinimas. Antrasis, tokios žinios susiformuoja, kai nuolatos išeita medžiaga prisimenama, kartojama ir gilinama. Suprantama, kartoti reikia mokėti. Priminti reikia svarbiausius temos teiginius, vienas žinias, mokėjimus lyginti su kitomis žiniomis ir mokėjimais, prisiminti pagrindinius dalykus, išnagrinėtus per trimestrą, mokslo metus. Neatmestinas netgi mechaniškas kartojimas. Juo remiasi pavadinimų, terminų, datų, formulių įtvirtinimas atmintyje. Perteikdamas naują medžiagą , pedagogas turi išskirti svarbiausius temos teiginius, tos medžiagos esmę. Nurodyti, ką reikia atsiminti „visam gyvenimui”. O ką laikyti tik iliustracine medžiaga. Aiškinant akcentuoti priežasties ir pasekmės ryšį, to paties reikalauti iš atsakinėjančio mokinio. Vaikai turi būti mokomi mąstyti – vertinti pasaulį, žmones, jų poelgius, daryti išvadas, pamažu įvaldyti loginio mąstymo operacijas. Sąmojingos žinios lengvai leidžia susieti skirtingas temas, netgi skirtingų dėstomų dalykų (pvz. istorijos ir literatūros). Moksleivių savarankiškumo tikrai neskatina perteiktos statistiškos mokslo žinios, reikalavimai tik atsiminti faktus, duomenis. Reikia raginti juos susidaryti savitą nuomonę, raginti abejoti, būti kūrybingus. Teorijos ir praktikos ryšio principas mokymo praktikai kelia du reikalavimus: pirma, atskleisti teorijos reikšmę aiškinant pasaulio reiškinius, jų raidą, antra, mokyti moksleivius įgytąsias žinias taikyti praktikoje. Mokiniai turi pasidaryti išvadą: teorija įgalina pažinti ir keisti (gyvenimą), praktika stimuliuoja teorijos plėtotę. Pedagogų akcentuojama teorinių žinių svarba gali tapti reikšmingu mokymosi motyvu, įprasminančiu visas moksleivio pastangas. Tokio suvokimo kartais stokoja ir aukštesnių klasių moksleivei. Dar veiksmingesniu mokymosi motyvu gali tapti perspektyva įgytas žinias pritaikyti praktikoje. Savo ruožtu praktinių užduočių atlikimas gilina ir veiksmingai įtvirtina įgytas teorines žinias. Juk vienas dalykas apie elektromagnetinius reiškinius sužinoti iš mokytojo bei vadovėlio, kitas – pačiam sukonstruoti tegu ir primityvų radijo aparatą. Labiausiai mokymąsi lengvina, ypač žemesnėse klasėse, vaizdus dėstymas. Kai mokiniai nagrinėjamą dalyką gali apžiūrėti, paliesti, įvertinti, žinios būna aiškios, gilios, sąmojingos. Vaizdžiai mokyti reikalauja visi didaktai. Vaizdžiu mokymu nelaikykime tik tokio, kai mokytojas atsineša į klasę aibę daiktų ir kartu su moksleiviais juos nagrinėja. Natūralius daiktus palengva turi keisti jų piešiniai, nuotraukos, dar labiau apibendrinantys plakatai, schemos. Taip prieinama prie abstrahuoto mąstymo lygmens, kur iš esmės operuojama vien apibendrintais simboliais. Laikantis šios veiksmų sekos, vaizdumas palengvina suformuoti ne tik vaizdinius, bet ir mokslines sąvokas. Demonstruojamą vaizdinę priemonę mokytojas turi aiškinti, komentuoti ir skatinti mąstyti, daryti išvadas. Kaip ir visur, taip ir čia reikia saiko. Reikia atsiminti, kad vaizdumas – ne tikslas, o tik priemonė konkrečiam mokymo tikslui pasiekti; tik toks vaizdumas geras, kuris skatina mąstyti. Prieinamumo principo esmę atskleidžia šie du teiginiai: mokytojas turi gerai žinoti kiekvieno moksleivio pažintines galimybes, kiekvienam pateikti tokias užduotis, kokias, įtemptai dirbdamas, jis gali įveikti. Per daug sunki mokomoji medžiaga neišvengiamai neša nesėkmes, nemalonius išgyvenimus. Mokinys nusivilia savo gebėjimais, netenka pasitikėjimo, palengva susiformuoja nevertingumo kompleksas. Jam įsitvirtinus, mokymosi veikla dar pasunkėja. Taigi, mokinys tyri gauti sunkias bet įveikiamas užduotis. Svarbu suvokti, kad vaisingą moksleivių pažintinę veiklą užtikrina tik realizuoti visi mokymo principai. Kelių, net ir vieno principo ignoravimas tą sistemą suardo. Kaip ir mokymo turinys, mokymo būdai nėra (ir negali būti) standartizuoti, nesikeisti dešimtmečiais. Gyvenimas, keldamas vis naujus reikalavimus, akcentuodamas kitas socialines vertybes, verčia kiekvieną naują kartą vis kitaip mokyti, kitaip rengti praktiniai veiklai.

Literatūros sąrašas. 1. V.RAJECKAS. MOKYMO ORGANIZAVIMAS. ŠVIESA. KAUNAS. 1999.2. V.JAKAVIČIUS ir A.JUŠKA.MOKYKLOS PEDAGOGIKA.ŠVIESA.KAUNAS.1996

3. L.JOVAIŠA. PEDAGOGIKOS TERMINAI. ŠVIESA.KAUNAS.19834. L.JOVAIŠA. HODEGETIKA. VILNIUS.1995