Mokykla ir papildomo ugdymo įstaigos

ĮVADAS

Ugdymo institucijose žmogus mokslinamas, lavinamas, auklėjamas, t.y. ugdomas. Vienose (pvz., bažnyčioje) siekiama tik auklėjamųjų tikslų, kitose (pvz., sporto būreliuose) – fizinio lavinimo, dar kitose (pvz., mokykloje) – ir tų, ir tų, bet svarbiausia mokslinimo.
Vienose ugdymo institucijose (pvz., mokykloje) ugdoma sistemingai, per grįžtamąjį ryšį fiksuojami pasiekimai ( ko išmoko), formalizuojami ugdymo rezultatai. Tokios institucijos vadinamos formalaus ugdymo institucijomis. Kitose (pvz., kultūros įstaigose) taip pat siekiama ugdomojo poveikio, tačiau jis žmogui neprivalomas, taigi ir nesistemingas: žmogus pats pasirenka, kur jam eiti, ko klausyti, ką žiūrėti arr skaityti. Tai neformalaus ugdymo institucijos, neturinčios grįžtamojo ryšio, nefiksuojančios ir neformalizuojančios ugdymo rezultatų.
Į mokyklos sąvoką ijungiame visas švietimo sistemos lavinimo ir auklėjimo institucijas – ikimokyklines (lopšelius, darželius), bendrojo ir profesinio lavinimo mokyklas, specialias mokyklas (muzikos, sporto, aklųkų, kurčiųjų, pagalbines), taip pat užmokyklines įstaigas.
Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo pradėjo formuotis nauja Lietuvos mokykla, kurią aš bandysiu savo referate pateikti kaip pagrindinę ugdymo instituciją bei aptarsiu papildomo ugdymo įstaigas.

Mokykla
Mokykla – specialiai organizuota augančiosios kartos planingo ir metodiško mokymo bei auklėjimo įstaiga.

Mokyklos paskirtis, jos darbo tuurinys ir esmė suprantama kaip mokymas, mokymo proceso organizavimas. Tačiau mokykloje vien tik mokymu nesitenkinama, nors mokymas – ypatinga ir pagrindinė mokyklos veiklos sritis, užimanti didžiausią mokinių ir mokytojų laiko dalį. Mokykla veikia kaip tam tikra organizuota visuomeninė institucija, kaip tam ti

ikra bendruomenė, kurioje vyksta ne tik mokymo procesas, bet ir įvairus užklasinis darbas. Mokykloje vaikas būna nuo kūdikystės iki brandos. Mokyklos poveikis pasibaigia apie aštuonioliktuosius gyvenimo metus. Mūsų laikais mokyklą lanko visi, todėl suprantama jos reikšmė asmenybės brendimui. Mokykla turėtų padėti asmeniui atsiskleisti socialinėje ir kultūrinėje erdvėje, brandinti ugdytinio kultūrinę savimonę ir nuostatą, kad jis yra ne vien gimtosios kultūros vartotojas, bet ir jos kūrėjas, atsakingas už jos raidą ir identiteto išsaugojimą.

Svarbiausi mokyklos ugdymo tikslai:
• padėti asmeniui atskleisti bendrąsias žmogaus vertybesir jomis grįsti savo gyvenimą;
• ugdyti kritiškai mąstantį žmogų, gebantį svarstyti esminius žmogaus egzistencijos klausimus, atsakingai daryti sprendimus ir savarankiškai veikti;
• ugdyti asmenį, pasirengusį profesiniai veiklai, pasiryžusį ir gebantį adaptuotis besikeičiančiame socialiniame, ekonominiame gyvenime ir jį tobilinti;
• brandinti asmens tautinę bei kultūrinę saavimonę;
• ugdyti žmogų demokratijai;
• ugdyti Lietuvos valstybės pilietį.
Mokyklos principai:
1. Humaniškumas: nelygstamo asmens vertingumo, jo pasirinkimo laisvės ir atsakomybės teigimas.
2. Demokratiškumas: mokymasis ir gebėjimas grįsti gyvenimą įsisamonintomis demokratijos vertybėmis: švietimo demokratinių santykių kūrimas ir laikymasis; visuotinis švietimo prieinamumas; doros kaip būtino demokratijos pagrindo pripažinimas.
3. Nacionalumas: įsipareigojimas Lietuvos kultūrai, rūpestis jos identiteto išsaugojimi ir istoriniu tęstinumu.
4. Atsinaujinimas: atvirumas kaitai ir kritiškas naujo priėmimas, išlaikant universalias dorovės normas ir nacionalumo branduolį.
Mokykla skirstoma į:
I. pradinę (1-4 klasės);
II. vidurinę (5-8 klasės);
III. gimaziją (9-12 klasės).
Mokyklos turi savo istorijas ir kultūras, kurias sudaro laikui bėgant susiformavusios vertybės, įsitikinimai ir
r lūkesčiai. Mokyklos istorijos – tai tradicijos ir įvairios nusistovėjusios rutinos, kurias jos nariai laiko savaime suprantamomis. Mokyklos būtiną galią.
Mokyklų paskirtis – padėti mokiniams tikslingai mokytis, todėl pagrindinis jų tikslas – suteikti mokiniams tikslingo mokymosi patirtį. Motivacijos sritys – laimėjimas, priklausymas ir įtaka – svarbiausios ne tik individui, bet ir visai mokyklos organizacijai. Mokyklos pajėgumas tikslingai mokyti neįmanomas be tvirtos ir mokytojų, ir mokinių laimėjimo motyvacijos. Priklausymas ir įtaka yra būtini, koordinuojant ir organizuojant akademinę veiklą bei stengiantis, kad mokykloje būtų jauku ir gera.
Ypatingieji mokyklos bruožai:
• Neaiškūs ir prieštaringi tikslai. Tikslo neaiškumą galima pailiustruoti remiantis pilietiškumo ugdymu.
• Privalomas lankymas. Visose valstijose yra privalomo mokymosi įstatymai, reikalaujantys, kad tėvai savo vaikus paprastai iki 16 metų leistų į mokyklą. Todėl mokiniai pamokų metu privalo joje būti.
• Politiškumas ir riboti ištekliai. Daugelio bendruomenių mokyklos yra itin matomos ir politiškos, bet turi labai menkus papildomus išteklius, kad galėtų imtis iniciatyvos arba atsakyti į kritiką.
Mokykla – socialinė organizacija. Mokyklos požymiai, kurie susiję su socialine organizacija:
 Aiškūs akademiniai ir su socialiniu elgesiu susiję tikslai.
 Tvarka ir drausmė.
 Dideli lūkesčiai.
 Mokytojo veiklos efektyvumas.
 Rūpinimasis.
 Vieši apdovanojimai ir paskatinimai.
 Administracijos vadovavimas.
 Bendruomenės parama.
Mokyklai tenka daugiau ar mažiau prisitaikyti prie aplinkos bei visuomenės. Ji nedaug ką gali pasiekti. Mokyklai reikia dirbti su visomis apylinkės grupėmis, asmenimis, kadangi padeda mokyklai jos pedagoginiane darbe, bet labiausiai dė
ėmesys kreipiamas, kas vyksta pačioje mokykloje. Mokykla labai komplikuota organizacija. Joje reiškiasi įvairios formalios ir neformalios grupės. Čia sudaromos mokymo programos, vykdomi sprendimai kaip klostosi mokytojų, mokinių ir pagalbinio personalo santyiai. Mokykla taip pat reaguoja ir į finansinius pasikeitimus, tėvų pageidavimus, įvairių ministerijų potvarkius, visuomenės sprendimus.
Mokykla – ugdomoji bendruomenė, nes jos nariai susieti bendrais tikslais, bendra veikla, mokyklos tvarkos normomis ir išgyvenimais. Tai specifiškai organizuota bendruomenė, susijusi su aplinka, kurioje mokykla kaip bendruomenė egzistuoja. Moderni mokykla – dvilypė bendruomenė, nes ji turi puoselėti savo narių individualumą, savarankiškumą. Mokyklos bendruomenėje jaunajai kartai sudaromos galimybės įgyvendinti savo polinkius, interesus, gyventi pilnavertį gyvenimą.
Žymių pedagogų nuomonės bei idėjos apie mokyklą:
J. A. Komenskis, vadindamas mokyklas „žmoniškumo dirbtuvėmis“, reikalavo siekti, kad mokyklose, o vėliau ir visame gyvenime: 1. „su mokslų ir menų pagalba audtų gabumai; 2. tobulėtų kalbos; 3. susiformuotų doringas būdas; 4. būtų nuoširdžiai garbinamas Dievas“.
A. Dystervėgas tvirtino, jog „mokykla – tikra auklėjimo visuomeninė įstaiga. Aš sakau auklėjamoji įstaiga, vadinasi, kiekvienas, kas moko, daro daugiau – ne tik dresiruoja, elgiasi su žmogumi ne taip kaip su mašina; jis taip pat auklėja mokydamas. Jis taip darytų ir nenorėdamas“.
J. Šalkauskis, aptardamas mokyklos esmę, išryškindamas jos lavinamąjį pobūdį, pažymi, jog ji „turi tarnauti visam ugdymui“, kad „mokykla yra pedagoginė arba ugdomoji bendruomenė“. Nurodomos tokios mokyklos funkcijos: „m
mokymas, lavinimas, protinimas, ruošimas gyvenimui; mokinių darbo ir gyvenimo apstatymas ugdomosiomis gėrybėmis; mokinių apsauga nuo neigiamųjų įtakų; valios nuteikimas tiesai ir teisybei; pratinimas prie metodiško darbo; dvasinių gėrybių saugojimas ir perteikimas; visuomeninio kultūrinio tautos susipratimo gaivinimas“.

Mokykla – ugdomoji bendruomenė, nes jos nariai susieti bendrais tikslais, bendra veikla, mokyklos tvarkos normomis ir išgyvenimais. Tai specifiškai organizuota bendruomenė, susijusi su aplinka, kurioje mokykla kaip bendruomenė egzistuoja. Moderni mokykla – dvilypė bendruomenė, nes ji turi puoselėti savo narių individualumą, savarankiškumą. Mokyklos bendruomenėje jaunajai kartai sudaromos galimybės įgyvendinti savo polinkius, interesus, gyventi pilnavertį gyvenimą.

Papildomojo ugdymo įstaigos

Organizuojant popamokinę veiklą, siekiama užtikrinti vienodas galimybes visiems mokiniams dalyvauti popamokinėje veikloje, teikiant prioritetą meninio ugdymo kolektyvams.
Papildomojo ugdymo veikla orientuojama į šias kryptis:
• Gabumų ir talentų atskleidimas, puoselėjimas;
• Saviraiška ir polinkių plėtotė;
• Socializacija ir mokinių užimtumas;
• Demokratijos ir pilietinės kompetencijos ugdymas.
• Ugdymo proceso planavimas vykdomas šiais etapais:
Programų rengimas, pristatymas, vertinamas, analizė.
• Programų aprobavimas departamentų skyrių taryboje bei rekomendacijų administracijai teikimas;
• Papildomojo ugdymo valandų direktoriaus įsakymu skyrimas bei tvirtinimas;
• Papildomojo ugdymo programų inspektavimas, teikiamų paslaugų kokybės tyrimas bei analizė;
• Papildomo ugdymo integravimas į ugdomąjį procesą. Taikomi integruoto ugdymo metodai, komandinis, projektinis darbas. Mokiniai skatinami, nukreipiami dalyvauti įvairiuose gimnazijos, mikrorajono, miesto, šalies renginiuose.

Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose dažnai vyksta gana intensyvi užklasinė veikla, dalis mokinių gali lankyti įvairias papildomo ugdymo įstaigas. Nemažai dirba klasių auklėtojai – jie prganizuoja įvairius renginius (pokalbius, disputus, knygų, kino filmų ir pan. aptarimus), tautinių švenčių, jubiliejų ir kt. minėjimus, turistinius žygius, įvairią kraštotyrinę veiklą, visuomenei naudingą darbinę veiklą ir t.t., ugdydami bendražmogiškas vertybes, jas atitinkančias elgesio normas. Mokiniai dalyvauja įvairiuose šventiniuose mokyklos renginiuose, meninės saviveiklos apžiūrose. Pagal savo norus mokiniai dalyvauja vaikų ir jaunimo organizacijų, dalykinių būrelių, meno bei sporto kolektyvų veikloje, mokyklos savivaldoje. Tokioje veikloje, kurią mokiniai pasirenka pagal savo pomėgius, susidaro galimybės kiekvienos bręstančios asmenybės interesų tenkinimui ir jų plėtotei, saviraiškai. Įvairioje užklasinėje veikloje gali būti pritaikomos kai kurios žinios, įgytos per pamokas.
Yra manoma, kad fizinis lavinimas ir sportas turėtų būti esminė, harmoningos ir subalansuotos asmenybės formavimo, proceso dalis. Nors per paskutinius keletą metų žymiai padaugėjo aktyviai sportuojančių jaunų žmonių skaičius, galima teigti, kad šiai sričiai skiriama vis dar nepakankamai dėmesio. Tačiau pažymėtina, kad tam tikromis priemonėmis yra skatinamas tiek jaunosios kartos, tiek vyresnių žmonių susidomėjimas sporto veikla.
Sporto užsiėmimai, kaip papildomo ugdymo veikla, labai retai būna įtraukti į, mokyklose vykdomas, papildomo ugdymo programas, todėl, tokio pobūdžio popamokinę veiklą pasirenkančių, skaičius mažėja.
Svarbu pastebėti, kad Lietuvoje taikoma efektyvi, populiarias sporto šakas kultivuojančių, jaunių ir sporto meistrų ugdymo programa, kuri susideda iš:

1. Jaunųjų sportininkų ugdymo programų, apimančių vaikų atrankos į pradinio sportinio ugdymo grupes procedūrą, bei atrinktųjų lavinimą bendrojo ugdymo įstaigų sporto klasėse (pagal papildomo ugdymo programas) ar sporto mokyklose, bei sporto centruose, o vėliau – sporto gimnazijose;

2. Profesionalių sportininkų ugdymą, už mokyklos ribų esančiuose, sporto centruose ir klubuose.

Atsižvelgiant į dabar galiojantį Švietimo įstatymą, galima teigti, kad papildomas ir neformalus ugdymai yra suprantami kaip vienas iš Lietuvos švietimo sistemos elementų. Tačiau naujoje įstatymo redakcijoje požiūris į papildomą ugdymą yra pakeistas: yra atmesta “papildomo ugdymo” sąvoka ir įvardintas tik neformalus vaikų ugdymas.
Papildomas ugdymas apima tokias veiklos sritis, kurios anksčiau (“sovietiniu” laikotarpiu) buvo vadinamos “papildoma mokykla” arba “popamokine veikla”. Pastarosios papildomo ugdymo sritys buvo vertinamos kaip sudedamoji švietimo sistemos dalis, o už jų finansavimą buvo atsakinga valstybė.
Pagrindinis neformalaus vaikų ugdymo tikslas yra: sukurti sąlygas, leidžiančias vaikams ir jauniems žmonėms socializuotis, pažinti, tobulėti ir realizuoti save. Kitas svarbus momentas yra tai, kad bet kuri neformalaus ugdymo sistemos grandis (pvz.: nevyriausybinės jaunimo organizacijos) yra pripažįstama kaip bendros švietimo sistemos dalis. Vertinant tai, galima pripažinti, kad naujoji įstatymo redakcija yra žymiai patobulinta.
Švietimo ir mokslo ministerijos paruoštoje ataskaitoje apie papildomo ugdymo institucijų veiklą teigiama, kad mokinius labiausiai domina sportas, muzika, menai, technika, šokiai, aplinkos apsauga ir turizmas. Pažymima, kad vyrauja ypatingas susidomėjimas papildoma technine veikla, tačiau daugumoje savivaldų nėra specialių įstaigų, arba tokio pobūdžio programos apskritai netaikomos. Vidutinis mokinių, lankančių papildomo ugdymo būrelius, grupėse skaičius – nuo 5 iki 35. Kiekviena papildomo ugdymo įstaigą taiko skirtingą priėmimo tvarką. Stojant į muzikos mokyklas, reikia išlaikyti egzaminą arba laimėti specialų konkursą, stojant į sporto mokyklas, reikia atitikti tam tikrus fizinio pasiruošimo reikalavimus. Menų mokyklose yra tikrinami kūrybiniai sugebėjimai. Kai kuriuose papildomo ugdymo centruose vaikai privalo išlaikyti įvairius testus, dar kituose – norint lankyti, reikalingas raštiškas tėvų sutikimas.

IŠVADOS

• Mokyklos yra socialinės organizacijos ir dėl to jos yra ir mokiniams mokytis skiriama vieta, ir suaugusiųjų darbo vieta.
• Mokykloje žmonės veikia ne visiškai laisvai ir atsietai, bet yra daugiau ar mažiau tarpusavyje susiję ir elgiasi nuspėjamai.
• Kiekviena mokykla turi savo istoriją ir kultūrą, o jos normos ir vaidmenys daro įtaką mokyklos tikslams ir procesams bei tam, kaip stengiamasi jų siekti.
• Mokykloms yra būdinga tikslai ir kontrolės struktūros, tačiau jos turi ir specifinių ypatybių, tokių kaip tikslų neapibrėžtumas, privalomas lankymas, politiškumas ir riboti ištekliai.
• Dalis mokyklų darbo padaroma mažose grupėse arba posistemėse, kurių bendrų pastangų reikia tam, kad visa mokykla veiksmingai dirbtų.
• Renginiai (spektakliai, koncertai) turi būti organizuojami po pamokų, 2-3 kartus per mokslo metus.
• Skirti daugiau lėšų vaikų popamokiniam užimtumui, akiračio plėtimui, kultūrinio skonio lavinimui.
Mokyklų ir papildomo ugdymo įstaigų siekiai:
• Suteikti moksleiviams gebėjimų, teikiančių jiems galimybę įsijungti į atvirą visuomenę, gilinti mokinių informacinius gebėjimus.
• Moksleiviams suteikti galimybę gilintis į dominančią veiklos (mokslo) sritį.
• Skatinti ieškoti papildomų žinių, ieškoti, kaupti, sisteminti informaciją; atrinkti aktualiausią, akcentuoti svarbiausias tezes ir pan.
• Puoselėti smalsumą naujovėms, domėjimąsi naujomis technologijomis.
• Parodyti glaudžią informacinės žmonių veiklos ir technologinių naujovių sąsają su bendrąja žmonijos kultūra. Atskleisti informacinio tobulėjimo poveikį visuomeninei kultūrai.
• Siekti gebėjimo nuosekliai logiškai mąstyti bei kryptingai kūrybiškai improvizuoti, ugdyti pasitikėjimą savo jėgomis bei atsakomybės jausmą.
• Tobulinti savo informacinės veiklos pobūdį ir stilių – dalyvaujant mokyklos kultūriniuose renginiuose, juos analizuojant, apibendrinant ir pateikiant skaitytojui.
• Ugdyti kalbinį mokinių bendravimą žodžiu ir raštu, per masines informavimo priemones, naudojantis turimais mokykloje techniniais įrenginiais, supažindinti su baziniais kalbinio komunikavimo elementais. Praturtinti vizualinį estetinį išprusimą atliekant konkrečias užduotis, kuriant laikraščio stilių.

LITERATŪRA:
1. Černius V.J., Mokytojo pagalbininkas, Kaunas, 1992.
2. Dobranskienė Romualda, Mokyklos bendruomenės vadyba, Šilutė, 2002.
3. Jakavičius V., A. Juška, mokyklos pedagogika, Kaunas,1996.
4. Jakavičius V., Žmogaus ugdymas. Įvadas į edukologijos studijas, Klaipėdos universiteto leidykla, 1998.
5. Rajeckas V., Mokymas: svarba, esmė, Vilnius, 1996.
6. Richard I. Arends, Mokomės mokyti, Vilnius, 1998.

Leave a Comment