maironio eilerascio nebeuztvenksi upes

(Analizė)

Maironio eilėraščio pavadinimas nusako kovingą, veržlią nuotaiką. Gamtos įvaizdis – pavasarinė upė, kuri kyla, veržiasi ir neišsitenka savo vagoje. Tai oratorinio tipo eilėraštis. Eilėraščio tema – žmogaus ir tėvynės santykis, pažymėtas patriotine laikysena. Keliama problema, koks turėtų būti žmogaus ryšys su savo tėvyne ir tauta.

Pirmame ir antrame posmuose lyrinis „aš“ užima visažinio poziciją, kurią pabrėžia būsimojo laiko veiksmažodžiai ir neiginio vartojimas: „nebeužtvenksi“, „nebsulaikysi“. Toliau eilėraštyje atsiranda lyrinis „mes“. Lyrinis „aš“ įgyja daugiau klausytojų, tampa didesnės žmonių bendruomenės dalimi. Atsiranda liepiamosios nuosakos veeiksmažodžiai, kreipiniai, šaukiamieji sakiniai. Paskutinis posmas yra lyg viso kūrinio apibendrinimas, jame reiškiamos bendros nuostatos.

Meilė tėvynei Maironio žmogui ne pasyvi būsena. Eilėraštyje iškeliamas veiklios, savimi pasitikinčios asmenybės idealas. Naujos ateities žmogus turi būti drąsus ir turi sugebėti pasveikinti ateinančią kovą. Naujas laikotarpis reikalauja brandžių asmenybių, nes „Naujos idėjos – darbas ne vaiko“. Senų pažiūrų laikymasis, gyvenimo būdo nekeitimas – tik trukdys darbus. Aktyvus žmogus turi kurti tautinio atgimimo pamatus. Kreipinys „vyrai lietuviai“ – lyg kvietimas į kovą. Eilėraštyje išryškėja nacionalinio išsivadavimo programa: „Ginkime kalbą, žeemę, jos būdą!“ (Šie veiklos orientyrai visiškai sutampa su Renesanso atstovo Mikalojaus Daukšos tautos apibrėžimu, pateiktu „Postilės“ prakalboje). Eilėraščio žmogus ragina ginti tai, „ką mūsų proseniai gynė!“ Jis skatina susigrąžinti tuos dalykus, kurie yra savi, prigimtiniai ir lietuviški. Žmogui nebepriimtinas sv

vetimas rūbas. Ryškėja opozicija tarp savo ir svetimo. Tai išryškina ir laiko figūros – auštanti diena – naktis. Kalbant apie būsimą kovą, jos būtinybę, teisingumą, remiamasi ne tik Dievu: „Laimina Dievas sėjamą grūdą“, bet ir gamtiniais pavyzdžiais: „Nebeužtvenksi upės bėgimo“. Pavasarinės upės, neišsitenkančios vagoje, įvaizdis ženklina atsinaujinimą, pabrėžia nacionalinės kovos gyvybingumą. Pavasario laikas pažymėtas ne tik astronominio, bet ir istorinio laiko ženklais. Bet koks pasipriešinimas gamtos arba istorijos jėgai sukelia audrą, dar didesnę gamtos stichiją. Pavasaris, kuris kartu simbolizuoja tautos ateitį, ženklinamas aktyvumu (žaibai, griovimas), kilimu („kelias tėvynė“). Senasis laikas eina pamažu, trukdo upei, tampa užtvara, siena, tačiau praeitis yra prasminga, ne viskas joje yra bloga. Ji tampa pamatu ateičiai.

Eilėraščio nuotaika pakili, jaunatviška, kupina optimizmo. Dinamiškumo suteikia veiksmažodžiai, veiksmažodinės kilmės daiktavardžiai: „bbėgimas“, „kilimas“.

Šiuo eilėraščiu Maironis lyg sako, kad žmogus privalo moraliai atsinaujinti, harmoningai pritapti prie lietuvių tautos siekių, dvasinio pakilimo ir humanistinio aktyvumo. Eilėraštyje ryški idealo ir tikrovės priešprieša, visuotinumas, patriotizmas, žmogaus ir gamtos ryšys.

Leave a Comment