Mokykla 1918-1940 metais

TURINYS

1. Turinys ..........................2
2. Įžanga...........................3
3. Pradinis mokymas....................4
4. Vidurinis mokymas....................6
5. Klaipėdos ir Vilniaus krašto mokyklos..........9
6. Mokytojų pradinei ir vidurinei mokyklai ruošimas...10
7. Lietuvos aukštosios mokyklos.............11
8. Išvados.........................12
9. Darbo refleksija.....................13
10. Literatūra.......................14

ĮŽANGA

Jau nuo pat vaikystės girdėjau pasakojimus apie mokyklą nepriklausomos Lietuvos metais. Mano senelis buvo tų laikų pradžios mokyklos mokytojas. Daug pasakojimų išliko mano dar vaikiškoje galvoje. Dabar, kai jau pati esu mokytoja, norėjosi giliau paanalizuoti šio laikotarpio švietimą Lietuvoje.

Mano darbo tikslas yra išanalizuoti Lietuvos mokyklos 1918 – 1940m. raidos bruožus . Norint analizuoti Lietuvos švietimą nepriklausomybės metais, pirmiausia reikia trumpai atsigręžti į praeitį ir susipažinti su tuo palikimu, kuurį paveldėjome iš senesnių laikų. Pasak P.Papečkio, valdant Lietuvą svetimiems nerūpėjo tautos auklėjimas. Rusai sparčiai uždarinėjo senąsias parapines ir dvarų mokyklas. Jų vietoje buvo steigiamos rusiškos, skirtos rusinimo ir pravoslavinimo. Dar daugiau tautos švietimą suvaržė spaudos draudimas. Kilus I pasauliniam karui, pradinės mokyklos užsidarė, o vidurinės evakavosi. Vokiečių okupacijos metu lietuvių privačia iniciatyva buvo įsisteigusios 8 gimnazijos ir 11 progimnazijų. Tiek rusams, tiek vokiečiams, valdžiausiems mūsų šalį, mažai rūpėjo švietimas. Dėl to reta mokykla turėjo savas tinkamas patalpas, mokymo priemonių ir kitokių reeikmenų. Tokį palikimą rado besikurianti valstybė. (Lietuva 1918 – 1938, 1990, p.267) .
Nagrinėjant šią temą aš susipažinau su P.Papečkio, J.Rainio, S.Šalkausko, K.Dineikos straipsniais V.Kemežio knygoje „Lietuva 1918 – 1938“. Šį problema nagrinėjama T.Bukauskienės

„ Lietuvos mokykla ir pedagoginė mintis 1918-1940m.“, Bielskio J. „ Lietuvos mokyklai – 600 metų.“ , Lukšienės M. „Šįmet minime Li

ietuvos mokyklos 600 metų sukaktį.“ ,Bukauskienės T. „Lietuvos mokykla ir pedagoginė mintis 1918-1940m“.knygoje. Teko pavartyti ir Mažąją Lietuviškąją Tarybinę Enciklopediją (1971) Vilnius „Mintis“.
Skaitydama šią literatūrą aš nutariau detaliau išanalizuoti Lietuvos mokyklos 1918 – 1940m. raidos bruožus ir spręsiu tokius uždavinius:
• Pradinis mokymas Lietuvoje 1918 – 1940m.
• Vidurinis mokymas Lietuvoje 1918 – 1940m.
• Klaipėdos ir Vilniaus krašto mokyklų specifika
• Mokytojų pradinei ir vidurinei mokyklai ruošimas.
• Lietuvos aukštosios mokyklos 1918 – 1940m

PRADINIS MOKYMAS

1918m. vasario 16d. Lietuvoje susikūrė nepriklausoma valstybė. Susikūrusi Lietuvos vyriausybė rado krašte veikiančias mokyklas, bet nebuvo jokios jų organizacijos. Sąlygos švietimui buvo labai nepalankios. Bet ir tokiomis sąlygomis Lietuvos Respublikos vyriausybė ėmėsi tvarkyti švietimo reikalus.
1918m. lapkričio 11d. buvo sudarytas pirmasis ministrų kabinetas, įsteigta ir pirmoji Lietuvos Respublikos švietimo ministerija. Pagrindinis jos rūpestis buvo organizuoti pradžios ir vidurines mokyklas. Tuometinis Švietimo Ministerijos valdytojas Joonas Yčas per spaudą kreipėsi į žinomus asmenis, kviesdamas juos būti Švietimo Ministerijos įgaliotiniais.(Lietuva 1918 – 1938,1990,p.270)
1918m. Kalėdų atostogų metu Vilniuje buvo sukviesta Švietimo Ministerijos įgaliotinių ir mokytojų atstovų konferencija. Šį konferencija padarė eilę nutarimų mokyklų programų ir administravimo klausimais.
Antra panaši konferencija buvo sušaukta 1919m. balandžio mėnesį Kaune. Šios konferencijos nutarimai mažai kuo skyrėsi nuo ankstesnės, tik aiškiau buvo nustatytas mokyklų tipas ir jų laikymo principas. Buvo nutarta Švietimo Ministerijai- mokėti mokytojams algą, o savivaldybėms- aprūpinti visus mokyklų ūkio reikalus. Buvo nuspręsta, kad mo

okykla Lietuvoje turi būti trijų pakopų: keturių metų pradinė mokykla (nuo 7 iki 11 metų), keturių metų vidurinė (nuo 11 iki 15 metų), trejų metų aukštesnioji (nuo 15 iki 18 metų). Buvo reikalauta, kad pirmoje ir antroje pakopoje mokymas būtų visuotinis, privalomas ir nemokamas. Šių abiejų konferencijų nutarimai sudarė mokyklų organizavimo pagrindą. (Lietuva 1918 – 1938, 1990, p.270) .
Pagal šį įstatymą Lietuvoje buvo kuriama ketverių metų pradinė mokykla, kurios lankymas privalomas abiejų lyčių 7-14 metų amžiaus vaikams. Kadangi mokyklų tinklas buvo nepakankamas, tai priverstinis mokyklos lankymas skelbiamas ne iš karto visoje Lietuvoje, o dalimis. Mokytojus skiria apskričių švietimo ir kultūros komisijos. Mokytojų darbo priežiūrą vykdo Švietimo Ministerijos skiriamas apskrities mokyklų inspektorius. Vadovaujantis šiuo įstatymu mokyklų gyvenimas buvo tvarkomas iki 1925m. Tais pačiais metais buvo sudarytos ir patvirtintos mokyklų programos. (Lietuva 1918 – 1938, 1990, p.272).
Įstatymas nurodė, kad viena mokykla skiriama 500 gyventojų, bet praktikoje mokyklų tinklas dar ilgai buvo retesnis (Lietuvos mokykla 1918 – 1940 m. 1996, p.113). Atsiranda daugiakomplektės mokyklos, kuriose dirba po kelis mokytojus vienoje vietoje. Gyventojų skaičius vienam mokytojui nuolat mažėja ir iki 1931m. pasiekia įstatymo deklaruotąją normą. Todėl privalomas mokymas pradėtas vykdyti nuo 1928m., ir visoje Lietuvoje įvedamas 1930m. Šešių skyrių pradžios mokyklos pradėtos steigti 1933m.Tokių mokyklų būta ir anksčiau tik jose buvo sustiprinti gamtos ir žemės ūkio dalykai.
1936m. buvo išleistas naujas Pradžios mokyklų įstatymas, kuris aiškiau pa
abrėžia pradžios mokyklos tikslą, jį šitaip nusakydamas: „Pradžios mokyklų tikslas yra teikti Lietuvos jaunimui pradžios mokslo žinių, ugdyti jo dvasios bei kūno pajėgas, mokyti jį Lietuvą mylėti, branginti ir jai aukotis“. Pradžios mokykloje buvo einami šie dalykai:
1. Tikyba,
2. Lietuvių kalba,
3. Skaičiavimas,
4. Tėvynės pažinimas,
5. Istorija,
6. Geografija,
7. Gamta,
8. Dailės dalykai,
9. Rankų darbai,
10. Muzika ir dainavimas,
11. Kūno kultūra.
Naujai parengtose pradžios mokyklų programose ypatingai akcentuojamas savojo krašto pažinimas ir tautinis auklėjimas, į kurį anksčiau nebuvo pakankamai atsižvelgta (Lietuvos mokykla 1918 – 1940 m. 1996, p.114). Kartu su patriotiniu auklėjimu daug dėmesio buvo skiriama etiniams principams ir humaniškumo auklėjimui.
Šiuo įstatymu pakeista pradžios mokslo vykdymo tvarka. Pradžios mokslo priežiūra pavesta savivaldybėms su teise bausti administraciniu būdu šiai prievolei prasižengusius.
Pradžios mokyklų įstatymui vykdyti leidžiamos taisyklės:
1. Pradžios mokslo prievolei vykdyti.
2. Egzaminų taisyklės.
3. Pradžios mokyklos mokytojų laipsnių taisyklės.
4. Taisyklės mokyklų patalpoms naudoti ne mokyklų reikalams.
5. Pradžios mokyklų ir mokytojų kuru aprūpinimo taisyklės.
6. Pradžios mokyklų žemei naudoti taisyklės ir kitos, nustatančios smulkesnių reikalų

tvarkymą. (Lietuva 1918 – 1938, 1990, p.274).

VIDURINIS MOKYMAS

Nepriklausomo gyvenimo pradžioje Lietuvoje buvo 8 gimnazijos ir 11 progimnazijų. Prasidėjus nepriklausomam valstybiniam gyvenimui reikėjo daug daugiau inteligentų. Todėl Švietimo Ministerija susirūpino vidurinių mokyklų (gimnazijų ir progimnazijų) tinklo plėtimu (Lietuva 1918 – 1938, 1990, p.280).
1920 metų pradžioje buvo 18 gimnazijų ir 24 progimnazijos (be Vilniaus ir Klaipėdos kraštų.). Jose mokėsi 9076 mokiniai, dirbo 437 mokytojai, 67% iš jų buvo vyrai
1928 metais veikė 89 gimnazijos ir progimnazijos, tarp jų buvo va

alstybinės, privačios, sąjungų bei organizacijų išlaikomos lietuvių, lenkų, žydų ir vokiečių mokyklos. Jas lankė 19428 mokiniai. .( Bielskis J.,1992, p.14).

Iš pradžių baigusieji progimnazijas ir pasispecializavę įvairiuose kursuose galėjo dirbti valstybės, prekybos ir pramonės įmonėse. Kai šios rūšies darbuotojų pakako, imta mažinti progimnazijų skaičių ir vietoj jų steigti gimnazijas ir specialiąsias mokyklas. (Lietuva 1918 – 1938, 1990, p.280)
Nuo1935m. vykdomoji švietimo reforma ypatingai palietė gimnazijas, kurios prieš tai buvo ketveriopo tipo:
1. Realinė gimnazija su sustiprintu gamtos ir matematikos dėstymu.
2. Humanistinė gimnazija su lotynų kalba.
3. Gimnazija su sustiprintu naujųjų kalbų dėstymu.
4. Komercinė gimnazija.
Toks gimnazijų įvairumas buvo nepatogus tiems, kurie baigę norėdavo stoti į aukštąsias mokyklas. Dėl specialaus savo brandos atestato jiems reikėdavo laikyti papildomus egzaminus, o pasirinkti gimnazijos tipą buvo sunku, nes retai kur toje pačioje vietoje būdavo daugiau kaip viena gimnazija. (Lietuvos mokykla 1918 – 1940 m. 1996, p.115)
Po 1935m. reformos gimnazijos rengia kandidatus tik aukštosioms mokykloms. Todėl buvo patogu suvienodinti gimnazijos tipą.
Buvusioji gimnazija buvo 8 metų. Į ją buvo priimami baigusieji keturis pradžios mokyklos skyrius. Taigi, iki abitūros buvo 12 metų. Naujoji gimnazija yra 7 mokslo metų. Į ją priimami baigusieji šešis pradžios mokyklos skyrius. Taigi iki abitūros išeina 13 metų. Tai sustiprino mokyklos auklėjamąjį darbą ir pakėlė abituriento bendrąjį išsilavinimą. Pagrindinė svetima kalba, pirmoji visose gimnazijose, yra viena – prancūzų. Ligi šios reformos buvo- vokiečių. Antrąją kalbą galima pasirinkti- anglų, vokiečių arba rusų. (Lietuvos mokykla 1918 – 1940 m. 1996, p.116)
Pasak P.Papečkio, reformuojant vidurinį išsilavinimą neapsieita ir be progimnazijų. Progimnazijos palengvina daliai gyventojų išeiti vidurinį mokslą. Jose vietoj keturių metų bus treji. Jų mokslo programa tokia pat kaip pirmų trijų gimnazijos klasių.
Tuo metu Lietuvoje buvo 60 gimnazijų; iš jų 31 lietuvių valstybinių, 10 lietuvių privačių, 14 žydų privačių, 3 lenkų privačios, 1 vokiečių privati, 1 rusų privati. Progimnazijų yra 29; iš jų 21 lietuvių valstybinė, 2 lietuvių privačios, 1 latvių privati, 1 vokiečių privati, 4 žydų privačios. Visose progimnazijose ir gimnazijose yra 616 klasės. (Lietuva 1918 – 1938, 1990, p.282)
1936m. išleistas Vidurinių mokyklų įstatymas, pakeitęs 1925 m. išleistąjį pabrėžė vidurinių mokyklų tikslą – ugdyti jaunimo dvasios ir kūno pajėgas, mokyti Lietuvą mylėti, branginti, jai aukotis ir paruošti aukštajam mokslui eiti.( Bukauskienė T. 1996, p. 116)
Vidurinės mokyklos gali būti steigiamos atskiros berniukams ir mergaitėms arba bendros visiems. Jos gali būti valstybinės ir privačios.
Bendrojo tipo vidurinėse mokyklose mokomasi šių dalykų:
1. Tikyba.
2. Lietuvių kalba ir visuotinė literatūra.
3. Prancūzų kalba.
4. Anglų kalba.
5. Rusų kalba.
6. Vokiečių kalba.
7. Lotynų kalba.
8. Istorija.
9. Visuomenės mokslas.
10. Filosofijos pradmenys.
11. Geografija.
12. Matematika.
13. Gamtos mokslas.
14. Paišyba.
15. Kūno kultūra ir karinis rengimas.
16. Muzika ir dainavimas. (Lietuva 1918 – 1938, 1990, p.286)
Už mokslą gimnazijose ir progimnazijose reikėjo mokėti. Tačiau tas mokestis nebuvo vienodas. Dalis mokinių, turėjo mokėti aukščiausią kainą – 150 litų per metus. Daliai mokestis sumažinamas iki 75% bendros sumos. Dalis (15%) labai gerai besimokančiųjų neturtingų šeimų vaikų būdavo atleidžiami nuo mokesčio už mokslą. Buvo ir tokia kategorija mokinių, pavyzdžiui, savanorių, mokytojų vaikai, kuriems už mokslą mokėti nereikėjo.( Bukauskienė T. 1990 p. 17)

Egzaminus mokiniai laikydavo, baigdami progimnaziją ir gimnaziją.
Visų klasių vaikams buvo išleisti originalūs vadovėliai, kai kuries dalykams ir po kelis variantus. Vadovėliai buvo brangūs, jų išsaugojimu ir perpardavimu rūpinosi patys mokiniai. (Bukauskienė T. 1990 p. 17)
Mokyklose buvo pakankamai metodikos, savivaldos ir demokratijos, žinoma, kiek leido programos ir taisyklės.
Mokytojas jau nuo pirmųjų skyrių galėjo pasirinkti jam tinkančius vadovėlius ir kitas mokslo knygas.( Bielskis J.,1992, p.23).
Pasak T.Bukauskienės, svarbią reikšmę turėjo amatų mokyklos. Šias mokyklas daugiausia steigė privačios organizacijos. Tačiau šių mokyklų mokymo turinys nebuvo suderintas su kitomis mokyklomis ir nedavė teisės tolimesniam mokymuisi.
Anomaliems vaikams buvo įsteigtos aklųjų, kurčiųjų – nebylių, protiškai atsilikusių vaikų mokyklos. Tokių mokyklų buvo tik keletas didesniuose miestuose, todėl visų vaikų, kuriems reikalingas specialus mokymasis neapėmė. (Bukauskienė T. 1990 p. 18-19

KLAIPĖDOS IR VILNIAUS KRAŠTO MOKYKLOS

Kaip rašo T. Bukauskienė knygoje „Lietuvos mokykla ir pedagoginė mintis 1918-1940 m. (1990 p.19),ypatinga padėtis švietime buvo Klaipėdos ir Vilniaus krašte.
1919 m. Klaipėdos kraštas Versalio taikos sutartimi buvo atskirtas nuo Vokietijos, bet Lietuvai perduotas tik 1924 m. Šiame krašte oficialiai buvo dvikalbystė. Mokyklose vyravo Vokietijos mokymo sistema. Lietuviai įkūrė Klaipėdos krašto mokyklų draugiją, kuri 1938m išlaikė 47 privačias pradžios mokyklas ir 3 gimnazijas. Lietuvių kalbos tose mokyklose įvesta tiek, kiek mokyta Lietuvoje. Pradėta dėstyti Lietuvos istorija ir geografija. Bet 1939 m., Vokietijai užgrobus Klaipėdos kraštą, mokyklos uždarytos.
Vilniaus kraštas Lenkijos buvo okupuotas du kartus: 1919 m. balandžio – 1920 m liepos ir 1920 m. liepos – 1939 m. rugsėjo. Nuo pat pirmų okupacijos dienų lenkų kalba buvo oficialioji šio krašto kalba. Negalėdami mokyti vaikų valstybinėse pradžios mokyklose, lietuviai juos leido į švietimo draugijų „Rytas“ ir Kultūra“ įsteigtas privačias mokyklas.1927 m., pačių lenkų statistikos duomenimis, čia veikė 150 pradžios mokyklų, trys vidurinės, dvi gimnazijos, Vilniaus mokytojų seminarija, nuo 1937 m.- dvimetis Valstybinis pedagoginis institutas Vilniuje. 1934 m. lietuvių švietimo draugijos turėjo tik 36 mokyklas, 1398 m. tik dvi pradines ir vieną gimnaziją. Visos kitos mokyklos buvo likviduotos. (T.Bukauskienė, 1990, p.21

MOKYTOJŲ PRADINEI IR VIDURINEI MOKYKLAI RUOŠIMAS

Nepriklausomos Lietuvos tautinei mokyklai pradžioje nebuvo tinkamai pasirengusių mokytojų. Lietuvių mokytojų, išėjusių specialų mokslą prieš karą, buvo labai mažai, nes jų į mokytojų rengimo įstaigas ,išskyrus Veiverių mokytojų seminariją, tepriimdavo tik vieną kitą. . (Lietuva 1918 – 1938, 1990, p.274).
Mokytojų seminarijos –vidurinio mokslo įstaigos, rengiančios pradinių klasių mokytojus. 1919 – 1923m. mokytojų seminarijos buvo įsteigtos Panevėžyje, Marijampolėje, Šiauliuose, Telšiuose, Tauragėje. (Mažoji Lietuviškoji Tarybinė Enciklopedija ,1971m. p.623)
Pasak, P.Papečkio mokytojai, ėję rusų mokyklą, kad ir turėjo pakankamą bendrą išsilavinimą , vis dėlto silpni vesti mokyklai gimtąją kalba pamokas. Todėl beveik kiekvieną vasarą buvo rengiami mokytojų kursai. Tokių kursų nuo 1919m. iki 1927m. buvo 84, o juos lankė 6350 klausytojai. Pirmoji mokytojų seminarija buvo atidaryta Kaune 1918m. Toliau seminarijų skaičius didėjo. O joms nespėjant parengti reikiamo mokytojų skaičiaus, steigiami dvimečiai mokytojų kursai. Vėliau dvimečiai mokytojų kursai uždaryti, nes jau ir 10 mokytojų seminarijų spėjo parengti reikiamą mokytojų kiekį..(Lietuva 1918 – 1938, 1990, p.276).

Plintant vidurinių mokyklų tinklui, labai trūko tinkamai pasiruošusių mokytojų, ypač lituanistikos dalykams dėstyti. Kiek geriau buvo su gamtos mokslų, matematikos ir fizikos dėstytojais. Jų buvo parengusios rusų ir kitų kraštų aukštosios mokyklos. Nuo 1934m. uždarytos kelios mokytojų seminarijos, o jų vietoje atidarytas Klaipėdos Pedagoginis institutas, į kurį kandidatai priimami tik su brandos atestatu. Po dviejų metų jie gauna mokytojo vardą ir aukštojo mokslo teises. (Lietuva 1918 – 1938, 1990, p.276).
Anot, P.Papečkio 1936m. Pradžios mokyklų įstatymo naujovė- mokytojų laipsniavimas. Iki šio įstatymo išleidimo visi mokytojai buvo beveik lygūs, tik skyrėsi atlyginimu (buvo atlyginami pagal VI ir VII kategorijas). Dabar pradžios mokytojai skirstomi: jaunesniaisiais mokytojais, mokytojais I laipsnio, mokytojais II laipsnio, vyresniaisiais mokytojais I laipsnio ir vyresniaisiais mokytojais II laipsnio. Jie atlyginami pagal VI, VII, VIII, ir IX tarnybos kategorijas. Savivaldybės įpareigotos aprūpinti mokytojus butu, kuru ir šviesa.
Šiuo įstatymu buvo įvesti ir pradžios mokyklų inspektorių laipsniai I ir II, atlyginami pagal XI ir XII kategorijas.
Kurį laiką mokyklos turėjo sunkumų ne tik dėl tinkamai pasirengusių mokytojų, bet ir tinkamų patalpų trūkumo. Mokyklų namų statyba rūpinasi Švietimo Ministerija ir savivaldybės. (Lietuva 1918 – 1938, 1990, p.274).

LIETUVOS AUKŠTOSIOS MOKYKLOS

Pirmoji Lietuvos aukštoji mokykla – Kauno universitetas – buvo įkurtas 1922 m. vasario 16 d., vėliau pavadintas Vytauto Didžiojo vardu. .( Bielskis J.,1992, p.23). Jame buvo 6 fakultetai: būtent
1. teologijos – filosofijos,
2. humanitarinių mokslų,
3. teisių,
4. matematikos – gamtos,
5. medicinos,
6. technikos.
Dėl besikeičiančių gyvenimo reikalavimų atskirų fakultetų santvarkoje buvo daroma pakeitimų.(Lietuva 1918 – 1938, 1990,p.292)
Pirmieji du fakultetai rengė mokykloms lituanistus, kurių pradžioje ypač trūko. (T. Bukauskienė, 1990, p.20)
Kita aukštoji mokykla Lietuvoje yra Žemės Ūkio Akademija Dotnuvoje. Jos įkūrimo oficiali data yra 1924 m. spalio mėn., nors praktiškai tuo laiku įvyko reforma. Dotnuvoje jau nuo1919 m. spalio mėn. veikė žemės ir miškų mokykla. Taip pat veikė Universiteto agronomijos skyrius. Įsteigiant Žemės Ūkio Akademiją, abi šios mokymo įstaigos buvo sujungtos. (Lietuva 1918 – 1938, 1990, p.296).
Tuo laiku Kaune veikė Meno mokykla (1922), Vytauto didžiojo aukštoji karo mokykla (1931), Konservatorija (1935), Aukštieji kūno kultūros kursai (1934), Veterinarijos akademija, Dotnuvoje – Žemės ūkio akademija (1924), Klaipėdoje – Prekybos (1934) ir Pedagoginis (1935) institutai.
Taigi 1918 – 1940 metais sukurta visa Lietuvos mokyklos sistema, išaugo mokytojų kadrai, nusistovėjo mokymo turinys, buvo parengti originalūs vadovėliai ir kitos mokymo priemonės. Visus tuos komponentus jungė ugdymo tikslai ir uždaviniai, kurie rėmėsi tautos dvasia, kėlė dorą ir visuomeniškumą. .(T. Bukauskienė, 1990 , p.21)

IŠVADOS

1918 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, sunkiomis ekonominėmis sąlygomis per kelerius metus buvo suorganizuota demokratiniais pamatais pagrįsta visa švietimo sistema – nuo vaikų darželio iki aukštosios mokyklos. Normali tautos raida buvo visokeriopai skatinama ir palaikoma.(Lukšienė M. 1992 m. p.12).Atlikusi šį darbą padariau šias išvadas:
1. Po 1918m. vasario 16d. Lietuvos Respublikos vyriausybė ėmėsi tvarkyti švietimo reikalus. Pagrindinis jos rūpestis buvo organizuoti pradinį mokymą. Ji pasisakė už pasaulietinę mokyklą ir privalomą nemokamą pradinį mokymą. Tačiau tik dalis mokinių lankė mokyklas, o ir iš jų beveik pusė nebaigdavo.
2. Vidurinis mokymas – tai gimnazijos ir progimnazijos. Jos ruošė jaunimą aukštajam mokslui eiti. Bendrojo lavinimo trukmė buvo 12 metų, o po 1936 m . reformos – 13 metų. Mokymo turinys rėmėsi nacionaline kultūra, bet nevengta ir Europos tradicijų.
3. Klaipėdos ir Vilniaus kraštuose vaikai nebuvo mokomi lietuviškai. Klaipėdos krašto mokyklose vyravo Vokietijos mokymo sistema. Vilniaus krašte oficialioji kalba buvo lenkų kalba.
4. Pradinės mokyklos mokytojai buvo ruošiami kursuose arba mokytojų seminarijose. Dalis vidurinių mokyklų mokytojų buvo baigę rusų ir kitų kraštų aukštąsias mokyklas. Tik atidarius universitetą imti ruošti mokytojai Lietuvoje.
5. Pirmoji Lietuvos aukštoji mokykla – universitetas- įsteigta 1922m. vasario 16d. Kaune. Kita aukštoji mokykla Lietuvoje buvo Žemės Ūkio Akademija Dotnuvoje įkurta 1924m. spalio 15 d. Plėtėsi aukštųjų mokyklų tinklas. 1939m jų jau veikė dešimt.

LITERATŪRA

1. Bukauskienė T. (1990) Lietuvos mokykla ir pedagoginė mintis 1918-1940m. Vilnius.
2. Kemežys V. (1990) Lietuva 1918-1938. Kaunas „Šviesa“
3. Bielskis J. (1992) Lietuvos mokyklai – 600 metų. Kaunas „Šviesa“
4. Lukšienė M. (1992) Šįmet minime Lietuvos mokyklos 600 metų sukaktį. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Leidybos centras.
5. Bukauskienė T. (1996) Lietuvos mokykla ir pedagoginė mintis 1918-1940m.Antologija III tomas. Vilnius „Mintis“
6. Mažoji Lietuviškoji

Leave a Comment