Turinys
Įžanga………………………………………………………………………….3Protinio atsilikimo samprata ir bendri raidos sutrikimai………………………4Vaikų, turinčių nežymų protinį atsilikimą specifiniai mokymosi sunkumai….5Individualizuotos programos samprata ir sudarymo ypatumai………………..6Išvados…………………………………………………………………………10Naudota literatūra……………………………………………………………..11Įžanga Sutrikusio intelekto (protiškai atsilikusių) vaikų globa, mokymu ir auklėjimu Lietuvoje, palyginti su kitomis Europos valstybėmis, susirūpinta daug vėliau. Tokie vaikai buvo nurašomi kaip netinkami ir nenaudingi visuomenei. Bet praėjus keletui metų jų ugdymu buvo susidomėta iš naujo. Specialiai jiems buvo kuriamos specialios mokyklos arba pritaikomos bendrojo lavinimo mokyklų programos, pradėjo veikti specialiosios klasės bendrojo lavinimo mokyklose. Tai vadinama integruotojo ugdymo forma. Šiose klasėse mokiniai mokomi kaip ir specialiojoje mokykloje, tačiau čia jie įgyja galimybę tiesiogiai bendrauti su normalaus intelekto bendraamžiais, kartu dalyvauti popamokinėje veikloje. Bendrojo lavinimo mokykloje protinį atsilikimą turintis vaikas privalo gauti specialisto pagalbą, jis turi būti mokomas pagal jo gebėjimus atitinkančią programą. Integracija – tai labai sudėtinga socialinė, psichologinė, pedagoginė problema, kuri turi būti sprendžiama apgalvotai.Protinio atsilikimo samprata ir bendri raidos sutrikimaiProtinio atsilikimo sampratoje akcentuojami trys požymiai: 1) organinis ar funkcinis centrinės nervų sistemos pažeidimas, 2) pažintinės veiklos sutrikimas, 3) negrįžtamas pažintinės veiklos sutrikimo pobūdis. Tik esant visiems trims išvardintiems požymiams galima konstatuoti protinį atsilikimą. Protinis atsilikimas nustatomas atlikus kompleksinius vaiko vystymosi ypatingumų tyrimus, taikant specialią standartizuotą metodiką. Šių tyrimų pagrindu yra nustatomas protinio atsilikimo laipsnis. Šių laipsnių yra 4 ir skirtumai tarp jų yra labai ryškūs. Nežymiai sutrikusio intelekto asmenys mokykloje rengiami savarankiškam gyvenimui, yra visiškai atsakingi už savo poelgius, privalo rūpintis savo vaikais, o labai sutrikusio intelekto asmenys, turintys kompleksinių sutrikimų dažnai yra prikaustyti prie patalo ir nepalaiko jokių ryšių su aplinkiniu pasauliu. Esant nežymiam protiniam atsilikimui mažiausiai pažeidžiama pati žemiausia pažinimo pakopo – pojūčių ir suvokimų sritis, ypač periferinė analizatorių dalis. Kartais pedagogai net sako, kad toks vaikas žiūri, bet nemato, klauso, bet negirdi. Šių vaikų pasaulio pažinimas labai ribotas ir lėtas. Dėl sutrikimų smegenyse daugelį panašių daiktų jie suvokia kaip vienodus.
Protinio atsilikimo atveju vyrauja nevalingas dėmesys. Mokiniai greičiau atkreipia dėmesį į daiktus, ryškiai išsiskiriančius iš aplinkos savo spalva, forma, garsais ir kt. Tuo tarpu sukoncentruoti mokinio dėmesį tikslingai, kryptingai ir planingai veiklai yra gana sunku. Net jei ir pavyksta tai padaryti, tai tik labai trumpam, nes vėliau jis pradeda šokinėti nuo vieno objekto prie kito, ilgiau prie vieno neapsistodamas. Taip pat sutrikę ir visi atminties procesai – tiek įsiminimas, tiek išlaikymas, tiek atpažinimas bei atgaminimas. Suvokdami ir įsimindami mokiniai geriau įsimena tą medžiagą, kuri juos domina, sužadina emocijas, pateikiama vaizdžiai. Yupač sunkiai įsimenama abstrakti, sudėtingesnė medžiaga, reikalaujanti loginės atminties. Analizuodami daiktus, mokiniai pastebi labai mažai daikto savybių ar sudėtinių dalių, dažnai daugiausia dėmesio skirdami ryškiausiems, bet ne esminiams elementams. Tokie vaikai ypač sunkiai apibendrina, formuluoja išvadas, todėl jiems nesiseka matematika, gramatika ir kiti mokslai, reikalaujantys tikslumo.Bendravimo su pasauliu ir aplinkiniais žmonėmis poreikis protiškai atsilikusiam vaikui yra labai menkas. Kadangi dėl sutrikusios CNS sutrinka ir kalbos vystymasis, tokiam vaikui yra žymiai sudėtingiau bendrauti su aplinkiniais.Vaikų, turinčių nežymų protinį atsilikimą specifiniai mokymosi sunkumai
Pagrindinę protiškai atsilikusių vaikų grupę sudaro vaikai, turintys ankstyvąją patologiją. Atsižvelgiant į CNS pažeidimo vietą, patologinio proceso išplitimą, skiriamos 5 ankstyvojo protinio atsilikimo formos. Kiekvienai jų būdingi tam tikri tipologiniai bruožai, kurie veikia mokinių mokymosi sunkumų pobūdį ir gaires, sudarant jiems tinkamą individualizuotą programą. Pagrindinei nekomplikuotai grupei priskiriami vaikai, kuriems būdingi bendri protinio atsilikimo požymiai, t.y. visos pažintinės veiklos, ypač sudėtingiausios pažintinės veiklos, neišsivystymas. Dirbant su tokiais mokiniais ir sudarant jiems individualizuotą programą, ypatingą dėmesį būtina kreipti į mąstymo, pažintinių interesų ugdymą, kalbos plėtotę. Kryptingo koreguojamojo mokymo procese mokiniai pakankamai gerai įsisavina mokomą medžiagą ir pasirengia gyvenimui bei darbinei veiklai.
Antrajai grupei priskiriami vaikai, kurių intelektinės veiklos nepilnavertiškumą lydi neurodinaminių procesų pusiausvyros sutrikimai, pasireiškiantys elgesio sutrikimais, bei darbingumo sumažėjimu. Mokydamas tokį vaiką ir sudarydamas jam individualizuotą programą, pedagogas pirmiausia turi rūpintis jo dėmesio sukaupimo lavinimo būdais. Tai pasiekti leidžia įvairių darbo formų panaudojimas, tikslingas jų keitimas, mokymas išklausyti mokytojo nurodymus, užduotis atlikti pagal jo komandą, nepaskubinant ir nesulėtinant darbo temp…o. Lėtesniems vaikams reikia dažniau organizuoti judriuosius žaidimus, naudoti įvairius skatinimo būdus.Trečiosios grupės vaikams, be įprastų protinio atsilikimo požymių, būdingi įvairių analizatorių veiklos sutrikimai. Atsižvelgus į tai, koks sutrikimas būdingas vaikui, pagal tai sudaroma mokymo programa bei organizuojama atitinkama pagalba. Jei sutrikusi kalba, mokinys papildomai lanko logopedines pratybas, silpniau matančius ar girdinčius mokinius mokytojas pasisodina klasės priekyje, dažniau naudoja specialią dalijamąją medžiagą, stebi, kad mokiniai naudotųsi korekcinėmis priemonėmis (akiniais, klausos aparatais, t.t.).Ketvirtoji protinio atsilikimo forma susijusi su ryškiais galvos smegenų kaktos skilčių pažeidimais. Šalia pažintinės veiklos neišsivystymo šiems mokiniams būdingi asmenybės bei motorikos sutrikimai, kurie yra pastebimi dar ikimokykliniame amžiuje. Svarbiausia šio korekcinio modelio kryptis – lavinti motoriką, pažintinį aktyvumą, kelti pasitikėjimą savo jėgomis, mokyti kritiškai vertinti savo ir kitų darbo rezultatus.Penktosios formos protinį atsilikimą komplikuoja elgesio patologija (elgesys panašus į psichopatinį), kuri atsiranda dėl požievio struktūrų pažeidimų. Šiuo atveju pirmiausia iškyla asmenybės komponentų neišsivystymas, kritiškumo jausmo sumažėjimas, neigiamų potraukių atsiradimas. Sudarant individualizuotą programą labai svarbu numatyti būdus kelti mokymosi motyvacijai, rasti jų hobį, įtraukti mokinius į juos dominančią praktinę veiklą. Svarbu palaikyti ryšius su mokinio šeima, pažinti jo aplinką.Pedagogas turi numatyti tą ribą, kai vaikas tampa nedarbingas, ir rasti būdų, kaip išvengti pavargimo. Svarbiausia ko reikia šiems mokiniams, tai tinkamas, griežtas režimas, nuolatinė pedagogo pagalba, kontrolė.Individualizuotos programos samprata ir sudarymo ypatumai
Taigi bendrojo ugdymo mokykloje mokant tokį mokinį yra svarbu sudaryti programą, atitinkančią vaiko gebėjimus ir išsivystymo lygį. Jam yra sudaroma individuali ugdymo programa – iš esmės pakeista bendrojo ugdymo programa, pagal kurią ugdomi sutrikusio intelekto vaikai. Individualiosios programos samprata neturėtų eiti lygiagrečiai su modifikuota ar adaptuota programa. Nes modifikuojant programą, pakeičiama bendrojo ugdymo programa, nepakeičiant jos turinio, o pilnai įsisavinta tokia programa suteikia galimybę įsigyti valstybinius standartus atitinkantį išsilavinimą. O adaptuota programa – tai supaprastinta bendrojo ugdymo programa, pritaikyta specialiųjų poreikių vaikams, nepajėgianties įsisavinti modifikuotos programos. Individualizuota programa, įgyvendinama bendrojo ugdymo erdvėje pasižymi individualumu, integralumu ir kontekstualumu. Programos individualumą lemia mokinio mokymosi charakteristika, kuri identifikuojama stebint ir analizuojant mokinio mokymosi bruožus. Tai atlieka visi ugdytojaimokinį mokantis mokytojas stebi jį mokymosi veikloje (dalyvavimas pamokoje, bendravimas ir bendradarbiavimas su kitais mokiniais, savarankiškas darbas, isitraukimas į mokymosi veiklą), fiksuoja ir analizuoja jo veiklos ypatumus, susijusius su mokymu, socialiniu savęs suvokimu, komunikacija (dėmesingumas, veiklos nuoseklumas, veiklos planavimo, organizavimo strategijos ir kita). Savo srities specialistai standartizuotais testais nustato mokinio pažintinės, motorinės ir komunikacinės veiklos ypatumus. Yra svarbu įvertinti skaitymo, rašymo, skaičiavimo, girdimojo, regimojo suvokimo, atminties, dėmesio ypatumus, išanalizuoti socialinio elgesio adaptyvumą bei bendrąjį supratingumo lygmenį.Per pirminį vertinimą išryškėję mokinio mokymosi galimybių ypatumai leidžia nustatyti, kuriomis asmens asmenybės savybėmis ugdymo veikloje bus galima remtis, kokio pobūdžio užduotys turėtų sukelti sunkumų, kaip jas formuluoti, kad mokinys nepatirtų nesėkmės, o kurių užduočių reikėtų tiesiog išvengti. Mokinio charakteristika leidžia iš anksto numatyti, kurią veiklą mokinys galės atlikti drauge su kitais mokiniais, o kuriai reiks iš anksto pasireng…ti, įgyti trūkstamų žinių ar veiklos strategijų, kokią specialiąją pagalbą reikės organizuoti.
Individualizuotos programos užtikrina vidinio diferencijavimo galimybę, t.y. mokiniai, turintys nevienodas mokymosi galimybes ir siekiantys skirtingo lygmens tikslų, gali mokytis toje pačioje mokymosi erdvėje – bendroje klasėje visą ar bent jau dalį laiko. Šis reikalavimas įgalina individualizuotą programą parengti taip, kad mokytojas, taikydamas vidinuio diferencijavimo metodus, arba mokytojų grupė, modeliuodama mokinių grupių derinius, užtikrintų visavertį kiekvieno mokinio mokymą. Taigi, rengiant individualizuotą dalyko programą, nustatoma integruojamoji ašis, kuri sieja bendrosios ir individualizuotosios programos turinį ir sudaro prielaidas bendrai mokinių veiklai. Integruojamąja programų ašimi gali būti pamokos tema arba klasėje nagrinėjama problema.Individualizuota ugdymo programa derina bendruosius švietimo tikslus ir individualiuosius uždavinius, kuriuos spręsdamas asmuo siekia bendrųjų tikslų. Rengiant individualizuotą ugdymo programą asmeniui, turinčiam protinį atsilikimą, orientuojamasi į prasmingo visuomenėje veikiančio asmens viziją. Individualizuotą ugdymo programą yra būtina pradėti iš karto, tik pastebėjus mokinio sutrikimą. Taip yra užbėgama nesėkmei už akių ir sudaromos sąlygos jam siekti geriausio asmeninio rezultato. Sudarant programą svarbu jos individualizavimo etapiškumas. Pirmiausia reikia išsiaiškinti rūpesčius, kylančius klasėje kur mokosi toks mokinys. Šio etapo tikslas yra pritaikyti ugdymo turinį bei metodus prie mokinio poreikių anksčiau nei jis patirs nesėkmę. Kitas etapas – konkrečių mokinio sunkumų identifikavimas, kurio tikslas yra numatyti bendrosios ugdymo programos parametrų, galinčių išprovokuoti mokinio nesėkmę, nustatymas. Trečias žingsnis yra pats individualizuotos programos rengimas. Čia numatomi bendrosios ugdymo programos pakeitimai, pagalbos būdai,formos intensyvumas, taip pat bendradarbiavimo su bendraamžiais bei savarankiško darbo santykis. Paskutis žingsnis yra vertinimas. Jį atlieka visi individualizuotos programos rengėjai. Žinios yra vertinamos ta pačia sistema, kaip ir kitų klasės mokinių, tik individualizuotu lygiu. Jeigu mokinys gerai atliko jam skirtas užduotis, pasiekė jo programoje numatytų tikslų, įgijo planuotų įgūdžių, jis turi teisę gauti ta patį dešimtuką, kaip ir bet kuris kitas jam skirtas užduotisatlikęs mokinys.Nežymų protinį atsilikimą turinčių mokinių ugdymas sieja bendruosius ir individualiuosius tikslus. Diferencijuojamasis veiksnys – akademinis ugdymo turinio lygmuo. Šių mokinių mąstymo ypatumai reikalauja nuoseklumo, konkretumo, aiškių sąsajų su socialine aplinka ir gyvenimo patirtima. Tuo tarpu įprastai besivystančių mokinių ugdymo tikslai sietini su ugdymo turiniu, reikalaujančiu kritinio mąstymo, gebėjimo analizuoti ir abstrahuoti. Tokių mokinių ugdymo tikslai siejami su savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymu ir rengimu profesinei veiklai, nereikalaujančiai aukštų protinių gebėjimų. Mokinių gebėjimų raidos pobūdis skatina konkretinti žinių lygmenį, sieti jas su gyvenimo praktika.Vidutinį protinį atsilikimą turintiems mokinių ugdymui rengiamos individualios programos, kurios remiasi asmeninėmis mokinio galiomis ir poreikiais. Jos jau nėra derinamos su bendrojo lavinimo programomis, kaip nežymų protinį atsilikimą turinčių vaikų programos, o perspektyviniai ugdymo tikslai nustatomi orientuojantis į savęs realizavimo darbinėje veikloje perspektyvą. Vidutinį intelekto sutrikimą turinčių mokiniųugdymo programos tikslas yra ugdyti asmens savarankiško gyvenimo įgūdžius. Kiekvienos tokios programos turinį lemia individo funkcionavimo lygmuo ir konkretūs jo poreikiai….Išvados1. Individualizuotą programą reikia pradėti rengti iškart pastebėjus vaiko specialųjį poreikį arba vaikui tik atsidūrus ugdymo įstaigoje. 2. Individualizuotą programą turi rengti mokytojai, savo srities spec. pedadogai ir tėvai bendromis pastangomis.3. Nežymiai protiškai atsilikusiems vaikams ugdymo programa pritaikoma bendrojo ugdymo programos pagrindu, o vidutinį ir stiprų protinį atsilikimą turintiems vaikams programos yra sudaromos nebesiremiant bendrojo ugdymo nuostatais.4. Protiškai atsilikusių vaikų ugdymo programos remiasi principu rengti šiuos mokinius savarankiškam gyvenimui ir profesinei veiklai, nereikalaujančiai aukštų protinių gebėjimų.5. Laiku pastebėjus specialiuosius protinį atsilikimą turinčio vaiko poreikius ir parengus tinkamą individualizuotą programą galima išugdyti savarankišką asmenį, pasiruošusį gyvenimui tarp kitų žmonių.Naudota literatūra1. Heterogeninių grupių didaktika: specialieji poreikiai bendrojo lavinimo mokykloje“, Galkienė A. „Šiauliai, 20052. „Mokymo individualizavimas ir diferencijavimas“, Šiaučiukėnienė L., Kaunas, 19973. „Spec. ugdymo pagrindai“Ambrukaitis J. , Šiauliai, 20034. „Ypatingieji mokiniai : specialiojo ugdymo įvadas“, Hallahan D. P., Kauffman J.M., Vilnius, 20035. Www.googlo.com6. Www.wikipedia.com