Mokinių mokymosi motyvacijos kėlimo problema šiuolaikinėje mokykloje

MOKINIŲ MOKYMOSI MOTYVACIJOS KELIMO PROBLEMA ŠIUOLAIKINĖJE MOKYKLOJE

Turinys
Įvadas..............................3
1. Mokymosi motyvacijos kaip nuolatinio mokymosi prielaidos teoriniai pagrindai.....5
1.1. Motyvo ir motyvacijos apibrėžtys......................5
1.2. Motyvacijos teorijos ir jų reikšmė asmenybės ugdymui..........7
1.3. Teigiamo požiūrio į mokymąsi ugdymo ir motyvacijos kelimo akcentavimas strateginiuose švietimo dokumentuose.....................10
2. Motyvacijos ir teigiamo požiūrio į mokymąsi skatinimo praktiniai aspektai........13
2.1. Šeima ir mokykla kaip moksleivio mokymosi motyvaciją formuojanti mikroaplinka pedagogo darbo požiūriu.......................13
2.2. Naujasis požiūris į mokymąsi, skatinantis motyvaciją.......16
2.3. Naujieji mokymosi metodai...................22
2.4. Patarimai mokytojui..........................25
Išvados..............................27
Literatūros sąrašas..............................28Įvadas
Nuolat kintančioje šio laikmečio visuomenėje ir mokykloje ieškoma vis naujų kelių švietimo reformoms, kurių tikslas – savarankiška, jau mokykloje save kūrybiškai išskleidžianti asmenybė, tuurinti mokymosi visą gyvenimą nuostatą. Gebėjimas ir motyvacija nuolatos mokytis turėtų būti pagrindinis kiekvieno jaunuolio siekis.
Mokymosi motyvacija yra svarbus faktorius, nulemiantis moksleivio mokymosi sėkmę. Potencialiai kiekvienas moksleivis yra motyvuota asmenybė, veikiama vidinių ir išorinių motyvų. Bet dabartinis moksleivis, atsidūręs sudėtingame kintančios visuomenės laikmetyje, patiria aukštų reikalavimų spaudimą ir tuo pačiu atsiduria nepalankioje aplinkoje.

Pastarųjų metų tyrimai rodo, kad nemažos dalies mokinių mokymosi motyvacija silpnėja, dėl įvairiausių socialinių, psichologinių priežasčių jie pradeda praleidinėti pamokas, nelankyti mokyklą, ir pagaliau visai “iškrenta” iš švvietimo sistemos. Ir tuo, be abejo, gerokai apsunkina savo tolesnį gyvenimą, kuriam šiuolaikinis pasaulis meta žinių ir mokymosi visą gyvenimą iššūkius (Barkauskaitė, 2003). Vis dažniau kalbama apie vieną aktualiausių mokyklos problemų – moksleivių mokymosi motyvacijos silpnėjimą, pasireiškiantį nenoru mokytis, blogu lankomumu, domėjimosi st

toka, užduočių neatlikimu ar visišku pasitraukimu iš mokyklos. Ši Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, paplitusi problema nėra nauja, bet pradėjus įgyvendinti privalomojo pagrindinio mokymo iki tam tikro amžiaus politiką, ji tampa aktuali, nes nemaža dalis moksleivių, neturinčių mokymosi motyvacijos, nenori įgyti pagrindinio išsilavinimo, taip papildydami nekvalifikuotos darbo jėgos, bedarbių ar net nusikaltėlių gretas.

Kiekvienos veiklos pradžia, vyksmas ir sėkmė ar nesėkmė priklauso nuo motyvo, todėl labai svarbu tirti mokymosi motyvaciją. Moksleivių poreikiai ir siekiai – jų veiklos motyvacijos šaltinis. Vaikai paprastai pasirenka veiklą, atitinkančią jų interesus, vertybes, nuostatas. Jų elgesiui įtakos turi siekiai ir polinkiai, todėl turime tirti moksleivių polinkius bei jų poreikius ir veiklos motyvus. Svarbu tirti, kaip moksleivių motyvacija veikia elgesį ir išmokimą, kas daro poveikį motyvacijai ir kt.

Mano referato užžduotis nėra tiriamoji. Šiuo darbu aš siekiu atsakyti į šiuos klausimus:
 Kaip apibūdinama motyvacija didaktinėje literatūroje ir kodėl šios teorijos svarbios asmenybės ugdymui?
 Kokia vietą skiria valstybė mokinių motyvacijos ir požiūrio į mokymąsi problemai pagrindiniuose strateginiuose dokumentuose?
 Kokie mokymosi motyvacijos stiprinimo ir teigiamo požiūrio į mokymąsi formavimo būdai ir strategijos laikomos veiksmigiausiomis?
Problema: silnėjančios mokymosi motyvacijos ir mokinių neigiamo požiūrio į mokymąsi problema nuolatinės kaitos sąlygomis ir nenutrūkstamo mokymosi visą gyvenimą kontekste bei jos įveikimo būdai

Objektas – mokymosi motyvacija ir teigimas požiūris į mokymąsi.
Tikslas – įvertinti mokymosi motyvacijos ir mokinių po
ožiūrio į mokymąsi problemą bei jos galimus įveikimo būdus.

Šiame darbe sprendžiami tokie uždaviniai:
1. Išanalizuoti termino „motyvacija“ sampratą.
2. Ištirti motyvacijos teorijų reikšmę asmenybės ugdymui.
3. Išanalizuoti, kokia vietą skiria valstybė mokinių motyvacijos ir požiūrio į mokymąsi problemai pagrindiniuose strateginiuose dokumentuose.
4. Apžvelgti motyvacijos stiprinimo būdus ir metodus.

Metodai:
• Teoriniai: pedagoginės, psichologinės, sociologinės, metodinės literatūros studijavimas ir analizė; asmeninių žinių nagrinėjama tema įsivertinimas ir palyginimas su literatūroje pateikta medžiaga; išvadų ir pasiūlymų pateikimas.1. Mokymosi motyvacijos kaip nuolatinio mokymosi prielaidos teoriniai pagrindai
1.1. Motyvo ir motyvacijos apibrėžtys
Žmogaus sąmoninga veikla yra motyvuota. Šioje veikloje reikšmingi motyvai, motyvacija ir motyvavimas. Mokslinėje literatūroje pateikiama daug įvairių motyvo ir motyvacijos apibrėžimų.

Motyvai ( lot. movere – judinti ) – tai veiklos stimulai, susiję su individo poreikių tenkinimu: individo aktyvumą skatinantys ir jo veiklos kryptį lemiantys aplinkos arba vidaus veiksniai; materialūs arba idealūs individo tikslai; individo veiksmų ir poelgių pasirinkimo priežastis, kurią pats individas suvokia (Psichologijos žodynas, 1993, p. 177).

L. Jovaiša (1993, p. 135) motyvą apibūdina trumpai, bet, manyčiau, labia tiksliai; autorius nurodo, kad motyvas – veiksmo ir jo krypties priežastis. Palmira Jucevičienė (1996, p. 97) motyvą apibrėžia kiek detaliau:
• motyvas – tai veiksmo priežastis, kylanti dėl asmenybės ir objekto, patenkinančio jos poreikius, interesus, vertybes tikslus sąveikas.
• motyvas – tai asmens poreikių siekio išraiška, kai žmogus suvokia savo elgesio, veiklos prasmę.
Šiuo metu visuotinai pripažįstama, kad motyvas – elgsenos (veiklos ir elgesio) priežastis. Jis skatina žmogų per veiklą si
iekti tikslo. Tačiau tiksliai nustatyti, kas yra motyvas – išorinis objektas, kuriame „ kristalizuotas “ poreikis, ar vidinė paskata – poreikis – sudėtinga.

Taigi motyvo struktūra yra tokia:
• signalo priėmimas;
• įvertinimas;
• programa;
• paskata;
• tikslas;
• veiksmas (Jovaiša, 1999, p.47).

Pagrindiniai motyvų šaltiniai yra šie:
• vidiniai;
• išoriniai;
• vidinių ir išorinių šaltinių derinys. (Bieliauskaitė, 1993, p.15).
Kai aiškinamės, kodėl žmogus pasielgė taip ar anaip, kalbame apie motyvaciją. Man patiko G.Butkienės ir A.Kepalaitės motyvacijos vaizdingas apibrėžimas: tai veiksmų bei elgesio žadinimas ir skatinimas, vyklstantis žmogaus psichikoje, visa tai, kas perkelia žmogų iš nuobodulio į susidomėjimą, sukelia energiją ir padeda ją nukreipti viena linkme (Butkienė, 1996, p. 226).
Pedagoginėje psicholgijoje motyvai apibrėžiami kaip numatomi (hipotetiniai) procesai, kurie suteikia žmogui energijos, noro veikti, kreipia jo veiksmus, elgesį viena ar kita linkme (Gage , Berliner, 1994, p. 589). Mokymosi motyvai būna labia įvairūs. Pavyzdžiui, G. Butkienė ir A. Kepalaitė (1996, p. 232) išskyrė vidinius, kylančius iš paties subjekto, motyvus (pavyzdžiui, smalsumas, augimo poreikiai, išmokimo džiaugsmas, savigarba, laimėjimai, ateities tikslai, kompetencija) ir išorinius, kylančius iš aplinkos veiksnių, motyvus: tolimos motyvacijos motyvus (ateities, gyvenimo prasmės ir perspektyvos įsisąmoninimas, kas skatina džiaugsminagai mokytis, tapti harmoninga, kūrybinga asmenybe) ir motyvus, slypinačius mokymesi ir apimantys mokymosi tikslus, rezultatus ir procesą.
L.Jovaiša (1996, p. 176) skiria piminius arba tiesioginius mokymosi motyvus (kai mokomasi dėl įdomumo, džiaugiamasi sėkme) ir antrinius arba netiesioginius (kai skatina veikti pašaliniai dalykai, pvz., noras kam nors įtikti).
Kaip įs
sitikinau, motyvacijos sąvoka gana abstrakti, ir ją apibrėžti nėra lengva. Tačiau aš sutinku su Arends, kuris teigia, jog motyvacija – tai asmens vidinis procesas, todėl negali būti stebinys. Nepaisant to, tai vienas iš svarbesnių mokinio elgesį lemiančių veiksnių (Arends, 1998, p. 125). Apie mokymosi motyvaciją galima spręsti pagal mokinių aktyvumą mokymosi procese (pasirengimas atlikti užduotis, siekimas veikti savarankiškai, sąmoningas užduočių atlikimas).
Mokymosi motyvacija priklauso nuo požiūrio į mokymąsi. L.Rupšienė (2000, p. 32) pateikia tokį mokinių požiūrio į mokymąsi skirstymą:
 neigiamas, abejingas ar neutralus (skurdūs motyvai, silpnas susidomėjimas, orientacija į pažymį, nenoras mokytis, neigiami santykai su mokykla ir pan.);
 trys teigimo požiūrio lygmenys (nuo amorfiškų iki stiprių ir įsisąmonintų motyvų, mokėjimo iškelti perspektyvius tikslus, įveikti mokymosi klūtis).
Autorė teigia, jog motyvai keičiasi ir priklausomai nuo mokyklinio amžiaus. Pradinėse klasėse dominuoja socialiniai motyvai, susiję su naujo – mo.kinio – statuso įgyjimu. Stiprūs pažintiniai interesai. Šie motyvai lemia teigiamą požiūrį į mokymąsi. Ankstyvoje paauglystėje prasideda domėjimasis mokyklinėmis pareigomis, krenta mokytojo autoritetas, vyresnėje pauuglystėje dominuoja įsitvirtinimo kolektyve poreikis, formuojasi bendravimo poreikiai. Vyresnių moksleivių mokymąsi labiausiai veikia poreikiai, susiję su praktiniais gyvenimo tikslais, profesijos pasirinkimu (Rupšienė, 2000,p. 22).
Aš manau, kad požiūris į mokymąsi apskritai nulemia mokymosi rezultatyvumą ir sėkmę. Tačiau neigiamas požiūris į mokymąsi, nenoras mokytis gali pasirekšti įvairiai: vienas mkinys, nor sir nenori mokytis, bet mokosi ir stropiai lanko mokyklą, kovodamas su savo nenoru; kitas, tik pajutęs, kad nenori mokytis, išsyk ima praleidinėti pamokas, neatlikinėti namų darbų, neapisyti mokytojo užduočių.
Nesėkmės mokymesi ir mokymosi motyvacija abipusiai įtakojantis vienas kitą veiksniai. Kuo silpnesnė motyvacija, tuo sunkaiu sekasi mokytis; kuo sunkaius sekasi mokymasis, tuo silnpnesnė motyvacija. Mano išvada patvirtina nesėkmingo mokymosi mastų ir priežasčių tyrimo, atlikto 2003 m., duomenys (Barkauskaitė, 2003): pvz., viena iš išvadų teigia, jog moksleiviai dažniausiai įvardija mokyklos nelankymo priežastis, susijusias su individualiomis asmenybės savybėmis (kontrolinių darbų, blogo įvertinimo baimė, nepasirengimas pamokoms); ir atvirkščiai, patyrus dėl įvairių priežasčių nesėkmių grandinę, stiprėja nenoras lankyti mokyklą, tai yra silpnėja motyvacija.

Taigi, mokymosi motyvacija – sudėtingas reiškinys. Norint valdyti ir skatinti mokymosi motyvaciją būtinos gilios teorinės žinios. Motyvacijos teorijų reikšmę aptariu kitame skyriuje.1.2. Motyvacijos teorijos ir jų reikšmė asmenybės ugdymui
Pastaruoju metu pripažįstama, jog neįmanoma sukurti universalios motyvacijos teorijos, kuri galėtų paaiškinti tiek gyvūnų, tiek žmonių elgseną, todėl šiuolaikiniame moksle egzistuoja įvairios teorijos, aiškinančios motyvacijos problemas. Mokslininkų darbuose galima išskirti daug motyvacijos teorijų, tačiau pagal žmogaus elgsenos priežasčių aiškinimą visas jas sąlyginai galima suskirstyti į kelias grupes. Rupšienė (2000, p. 34) pateikia tokį teorijų skirstymą:
1. Teorijos, žmogaus elgsenoje itin pabrėžiančios reakciją į tam tikrą spaudimą. Šis spaudimas gali būti tiek išorinis (paskatinimai, bausmės ir kt.), tiek vidinis – žmogaus poreikiai. Šioje grupėje plačiausiai žinomos bihevioristinio operantinio determinavimo teorija (C.Hull, E.Skinner) bei poreikių teorijos (žymiausias atstovas A.Maslow).
2. Teorijos, kurios pripažįsta, jog žmogaus elgseną lemia ne tik išorinis ar vidinis spaudimas. Jos pabrėžia, kad žmogus jau prieš veikdamas turi tam tikras dispozicijas, kurios nukreipia jo veiklą ir netgi lemia tai, ko jis norėtų ir kodėl būtent to norėtų. Šiai grupei priklauso tikslų teorija (atstovas M.Ford). Šios teorijos daugiau kalba apie tikslus, o ne apie mokymosi poreikius ar paskatinimus).
3. Teorijos, elgseną aiškinančios vidinėmis dispozicijomis. Apsisprendimo teorijoje (E.Deci, R.Ryan) akcentuojama vidinė motyvacija, paremta tinkamu socialinės aplinkos organizavimu, kurioje žmogus jaučiasi kompetentingas, autonomiškas ir palaiko gerus santykius su kitais.
Remindamasi G.Butkienės, A.Kepalaitės (1996,p. 228), L.Rupšienės (2000,p. 45) ir kt. literatūroje pateiktomis mintimis, įžvelgiau bihevioristinio operantinio determinavimo teorijos praktinio pritaikymo vietą šiuolaikinėje pedagogikoje. Ši teorija daug reikšmės teikia paskatinimui: kiekvieno poelgio dažnumas ir intensyvumas priklauso nuo išorinio (teigiamo ar neigiamo pastiprinimo) paskatinimo, kurio pasekmė yra išmokimas. Įprastitnis mokymo metodas pagal šią teoriją atrodo taip: apibrėžiamas pageidaujamas mokinio elgesys; elgesys įtvirtinamas; paskatinama už teigiamą elgesį; baudžiamą už neigiamą. Ši teorija neakcentuoja pažintinio individualaus mokymosi aspekto, neskatinamas jo kritinis mąstymas, saviraiška. Drįstu teigti, jog daugelis mūsų mokytojų, savo darbe vadovaujasi būtent šia teoriją ir todėl galutiniame reltate gauna mokinį patiriantį nesėkmę, nenorintį mokytis ir nelankantį mokyklos.
Poreikių teorijos atsirado kaip alternatyva bihevioristinei teorijai, bet jos žmogaus elgesio priežastį traktuoja kaip tam tikrą spaudimą, tik šiuo atveju – vidinį. Žmogus ima veikti, nes jo organizme atsiranda poreikis, t.y. įtampa, kylanti dėl kokios nors pusiausvyros netekimo. Aiškinant ugdymo reiškinius, iki šiol populiariausia yra Maslow poreikių teorija, kurioje mokslininkas poreikių grupes skirsto pagal jų vaidmenį asmenybės raidai:

Minėti poreikiai atsiranda palaipsniui: kai patenkinami fiziologiniai poreikiai, atsiranda saugumo poreikiai, patenkinus šiuos poreikius atsiranda socialiniai ir t.t. Todėl Maslow sudarė poreikių hierarchiją. Aukštesnieji poreikiai pradeda reikštis tik patenkinus žemesniuosius. Maslow teorija paaiškina daugelį mokyklinių nesėkmių nepatenkintais vaikų poreikiais ir nubrėžia aiškias gaires, skatinant moksleivių mokymosi motyvaciją – mokykloje ugdytiniai turi jaustis saugūs, mylimi ir vertinami. Tik tuomet mokymosi veikloje jie gali išreikšti save kaip visavertės asmenybės (Rupšienė, 2000, p. 37).
Tikslo teorija yra tarsi priešprieša pirmosios grupės teorijoms, tačiau ji nėra vien tik vidinės motyvacijos teorija. Kaip nurodo Rupšienė (2000, p. 46), šia teorija teigiama, kad individo elgesį determinuoja išankstinis apsisprendimas vienaip ar kitaip veikti tam tikroje situacijoje. Šios teorijos šalininkų manymu, individo elgesį lemia įvairių tikslų siekimas: emocinių, pažintinių, subjektyvių, organizacinių, save įtvirtinančių socialinių santykių, integruotų socialinių santykių ir darbo. Mokymosi veikloje moksleivius m.otyvuoja trijų tipų tikslai: į darbą, užduotį įtraukiantys tikslai, įvykdymo tikslai ir darbo vengimo tikslai. Efektyviausi motyvacine prasme yra į užduotį įtraukiantys mokymo tikslai. Būtent pastarieji labiausiai skatina moksleivio mokymosi pastangas. Todėl pedagogams turėtų labiausia rūpėti tai, kad moksleiviai išsikeltų sau būtent šiuos tikslus. To siekiant, efektyviausiai pasitarnauja bendradarbiavimo aplinka ir demokratinis ugdymo stilius.

Vidinės motyvacijos teorijos labiau pabrėžia vidinius žmogaus motyvacijos veiksnius. Apsisprendimo teorijoje itin pabrėžiama laisva individo valia apsisprendimo situacijose. Šitokia vidinė motyvacija nėra visiškai nepriklausoma, ji veikiama socialinės aplinkos, kuri turi tenkinti tris įgimtus psichologinius poreikius: kompetencijos, autonomiškumo, santykių. Ši teorija reikšminga tuo, kad paaiškina, jog vidinė mokymosi motyvacija pasireiškia tuomet, kai klasėje moksleivis jaučiasi kompetentingas, autonomiškas ir palaiko gerus santykius su kitais ugdymo proceso dalyviais. Priešingu atveju labiau motyvuoja išoriniai, o ne vidiniai veiksniai ir vyrauja nenoras mokytis (Rupšienė, 2000, p. 46).

Pakilumo teorijoje akcentuojamas motyvacijos piko išgyvenimas, kurį žmogus jaučia, aktyviai įsitraukęs į veiklą, reikalaujančią fizinių ir psichinių pastangų, kurią jis pats vertina kaip savotišką iššūkį. Pakilumo teorija reikšminga ugdymui ir mokymui. R. Arends (1998, p. 127) tvirtina, kad mokiniams mokytis labiausia kliudo ne jų pažintiniai sugebėjimai, bet tai, kaip organizuojamas mokymo procesas, kuriame įgyjama mokymo patirtis, slopinanti vidinę motyvaciją. Dėmesys išorinėms taisyklėms ir vertinimui bei apdovanojimams pažymiais, neleidžia mokiniams išgyventi pakilumo, standartizuotos mokymo programos ir pamokos, verčiančios mokinius būti pasyviais, slopina ir neleidžia įsigilinti ir džiaugtis. Rupšienė (2000, p. 46) teigia, kad remiantis šia teorija, reikėtų mokymosi procesą organizuoti taip, kad mokiniai pasinertų ir patirtų pakilumą. Tai pasiekti padėtų užduočių bei reikalavimų sunkumo ir mokinio patiriamo streso subalansavimas, siekiant, kad mokytis būtų malonu. Todėl tokia mokymosi patirtis ir veikla, kuriai būdingi aiškūs tikslai ir grįžtamojo ryšio galimybės, veikiau skatina iš vidaus, o ne išoriškai.
Egzistuoja dar daugelis motyvacijos teorijų, ir tai rodo, koks sudėtingas reiškinys yra mokymosi motyvacija. Motyvai, kaip mokymosi ar kitokios veiklos skatulai, iškila žmogaus sąmonėje, kai išorės objektai arba paties žmogaus veiksmai jam dėl kokių nors priežasčių pasidaro reikšmingi ir prasmingi (Butkienė, 1996, p. 232).

Mokymosi motyvai atskleidžia vidinę mokymosi logiką. Jų nežinant negalima suprasti, kodėl mokinys siekia arba nesiekia tikslo, negalima atspėti poelgio prasmės. Motyvų gali būti daug ir įvairių. Kai taip yra, mokinys patiria vidinį konfliktą. Kas šią kovą laimės, priklauso nuo asmenybės brandumo – mokinio vertybinių nuostatų, idealų, įsitikinimų, valingumo ir taip pat nuo aplinkos poveikio: santykių šeimoje, mokyklos, bendraamžių, mokytojų poveikio (Butkienė, 1996, p. 232).

Manyčiau, pedagogams reikia apsispręsti:
1. kurios psichologinės motyvacijos teorijos jam vertingiausios, norint įgyvendinti svarbiausius ugdymo ir mokymo(-si) uždavinius;
2. kurie mokymosi motyvacijos žadinimo principai yra svarbiausi.
Pasak Jovaišos (1993, p. 217), pedagoginiu darbu siekiama sudaryti tokias ugdymo situacijas, kurios skatintų asmenybę turtinančius ir formuojančius įvykius.
Apibendrindama minėtų autorių mintis, galiu teigti, jog mokymosi motyvacijos teorijos pagrindžia teiginį, kad motyvai ir motyvacija yra asmenybės psichikos padarinys (nors aplinkos vaidmuo čia taip pat svarbus – turi būti palankios sąlygos asmenybės vystimuisi).
Šiandien mokytojui atitenka labai svarbi misija, garantuoti mokiniui ugdymo kokybę, užtikrinti poreikio mokytis visą gyvenimą formavimą, o tai neįmanoma be mokymosi motyvacijos stiprinimo.
Pamėginsiu panagrinėti, kokį gi dėmesį skiria valst.ybė šiai probelmai.1.3. Teigiamo požiūrio į mokymąsi ugdymo ir motyvacijos kelimo akcentavimas strateginiuose švietimo dokumentuose
XXI amžius nacionaliniam švietimui iškėlė šiuos iššūkius:
 švietimo vertės, efektyvumo;
 švietimo prieinamumo;
 išteklių;
 žinių, tęstinio mokymosi visą gyvenimą
 racionalumo ir atvirumo dermės;
 kokybės, atitinkančios visuomenės poreikius ir europinius standartus.
2003 m. liepos 4 d. Lietuvos Respublikos seimas nutarimu Nr. IX-1700 patvirtino Valstybinės švietimo strategijos 2003-2012 metų nuostatas, kuriose nustatomi šie pagrindiniai švietimo plėtotės siekiai:
1) sukurti veiksmingą ir darnią, atsakingu valdymu, tikslingu finansavimu ir racionaliu išteklių naudojimu pagrįstą švietimo sistemą;
2) išplėtoti tęstinę, mokymąsi visą gyvenimą laiduojančią ir prieinamą, socialiai teisingą švietimo sistemą;
3) užtikrinti švietimo kokybę, atitinkančią atviroje pilietinėje visuomenėje ir rinkos ūkyje gyvenančio asmens, visuotinius dabarties pasaulio visuomenės poreikius.
Visi jie lygiavertiškai svarbūs, daugiau ar mažiau susiję su permanentinio mokymosi prestižu kelimu, motyvacijos skatinimu ir teigiamo požiūrio į mokymąsi formavimu. Tačiau aš paliesiu antro ir trečio siekių kelias priemones, nes manau, kad jos, pirma, tiesiogiai susiję su šiom problemom, o antra, susiję su šiuolaikinių didaktikos nuostatų diegimu.
Antram siekiui – švietimo plėtotės prieinamumui, tęstinumui ir socialiniam teisingumui užtikrinti strategijos nuostatos, be socialių, numato, pavyzdžiui, šią svarbią priemonę – sudaryti sąlygas mokytis visą gyvenimą:
– sukuriama vientisa visą gyvenimą trunkančio švietimo erdvė (įvairių poreikių asmenims pritaikyta mokymosi aplinka ir išplėtojama švietimo formų įvairovė);
– laipsniškai pereinama prie kreditinio, modulinio, kaupiamojo mokymosi.
Švietimo plėtotės kokybės užtikrinimui numatoma:
1) atnaujinamas ir su naujomis asmens kompetencijomis susiejamas švietimo turinys:
– sukuriama švietimo turinio nuolatinio atnaujinimo sistema. Švietimo turinys nuolat vertinamas ir peržiūrimas, atrenkamas, papildomas ir koreguojamas. Jis nuolat derinamas su švietimui keliamais tikslais ir uždaviniais, atsižvelgiama į mokinių ir švietimo socialinių partnerių interesus. Periodiškai atnaujinamos bendrojo lavinimo bendrosios programos, išsilavinimo standartai ir brandos egzaminų programos;
– subalansuojami ir su sveikatos reikalavimais suderinami mokinių mokymosi krūviai;
– nuosekliau pereinama prie naujos turinio formavimo politikos, orientuotos į bendrųjų gebėjimų, vertybinių nuostatų ugdymą ir dabarties žmogui būtinų kompetencijų suteikimą, grindžiamos ne tiek žinių perteikimu ir perėmimu, kiek jų analize, kritišku vertinimu ir praktiniu naudojimu, glaudžiai siejančios švietimo turinį su įvairių sričių gyvenimo praktika, problemomis ir jų sprendimų paieška;
– švietimo turinys siejamas su dabarties moralinėmis ir pilietinėmis nuostatomis, su asmens ir visuomenės gyvenimui būtinų vertybinių nuostatų, bendrųjų gebėjimų ir kompetencijų suteikimu. Kryptingai ugdomi pagrindiniai raštingumo gebėjimai, socialinė, kultūrinė ir komunikacinė kompetencija, kritinio mąstymo ir problemų sprendimo įgūdžiai, gebėjimas mokytis;
– visuose švietimo lygiuose sustiprinamas dėmesys informacinės kultūros ugdymui; įdiegiamos pragmatiškos kompiuterinio raštingumo programos;
– sustiprinamas užsienio kalbų mokymasis. Pasiekiama, kad visi vidurinio ugdymo (brandos) programą baigę mokiniai galėtų bendrauti dviem užsienio kalbomis;
– visuose švietimo lygiuose sustiprinamas dėmesys verslumui skatinti ir finansinei išminčiai ugdyti. Pasiekiama, kad ekonominio raštingumo pradmenis įgytų visi pagrindinės mokyklos mokiniai;
– profesinio mokymo ir studijų programos suderinamos su tarptautiniais standartais ir darbo rinkos poreikiais;
– iš esmės atnaujinami švietimo turinio perteikimo būdai visuose švietimo lygiuose. Įdiegiami aktyvūs, savarankiškumą ir bendradarbiavimą skatinantys mokymosi metodai ir savarankiškos veiklos praktika;
2) modernizuojami švietimo tyrimai ir vertinimas:
– sukuriama valstybinė mokinių pasiekimų tyrimų sis.tema;
– pertvarkoma mokinių pasiekimų vertinimo ugdymo procese sistema: siekiama labiau motyvuoti mokinius mokytis ir mokytojus siekti ugdymo kokybės, geriau informuoti mokinius bei jų tėvus apie mokymosi rezultatus, pratinti mokinius vertinti savo pasiekimus.
3) modernizuojamas bendrasis lavinimas, atnaujinamos mokyklos ir pagerinamas švietimo aprūpinimas:
– šalies mastu įgyvendinama informacijos ir komunikacijos technologijų diegimo mokyklose programa;
– ypatingas dėmesys skiriamas originalioms mokomosioms kompiuterinėms programoms kurti ir pritaikyti, garso ir vaizdo priemonėms kurti, naudoti internetą mokiniams mokyti ir šviesti;
Švietimo kokybė neįmanoma be žmogiškojo kapitalo – mokytojų tinkamo parengimo ir kvalifikacijos tobulinimo.
Mokytojų didaktinės kompetencijos atitikties šiuolaikiniams švietimo reikalavimams tyrimo, atlikto KTU profesorės P. Jucevičienės ir kt. 2005 m. pagal LR ŠMM užsakymą, rezultatai parodė, kad mokytojai iš esmės dirba, vadovaudamiesi taip vadinama poveikio, rečiau sąveikos paradigma, bet ne mokymosi paradigma. Mokytojas, dėja, dažiniausiai būna žinių perteikėjas (Jucevičienė, 2005).
Todėl strateginiuose nuostatuose akcentuojamas dėmesys mokytojų rengimui ir darbo atnaujinimui: planuojama sukurti integralią mokytojų rengimo bei kvalifikacijos tobulinimo sistemą, orientuotą į kintantį mokytojo vaidmenį žinių visuomenėje ir šiuolaikiniam mokytojui būtinas naujas kompetencijas bei vertybines nuostatas. Kuriant žinių visuomenę, bus keičiamas pats mokytojo vaidmuo: mokytoją – žinių turėtoją ir perteikėją keičia mokytojas – mokymosi organizatorius, mokymosi galimybių kūrėjas, mokymosi patarėjas, partneris, tarpininkas tarp mokinio ir įvairių šiuolaikinių informacijos šaltinių. Kartu mokytojas dabarties visuomenėje turi išlikti ir ugdytojas, gyvenimo tiesų liudytojas, perduodantis tradiciją bei mokantis ją kūrybingai plėtoti.
Atnaujintose bendrosiose programose ir išsilavinimo standartuose (Balsys, 2003, p. 5-6), nekeičiant esminių ugdymo turinio formavimo nuostatų ir principų, daug dėmesio skiriama tam, kad:
 moksleiviams būtų sudarytos kuo palankesnės sąlygos įgyti ir plėtoti įvairias šiuolaikines kompetencijas;
 būtų užtikrinama aukšta ugdymosi kokybė;
 ugdymo turinys glaudžiai susietųsi su mokinių patirtimi ir gyvenimo bei aplinkos sąlygomis;
 mokiniai patirtų sėkmę mokydamiesi.
Bendrosios progamos, standartai bando atsakyti į šiuos klausimus:
 Koks turi būti ugdymo turinys šiuo laikotarpiu?
 Kaip sužadinti ir palaikyti vaikų norą mokytis?
 Kaip padėti mokytis kiekvienam?
 Kaip vertinti?
 Kokių žinių, gebėjimų, nuostatų vaikams prireiks gyvenime?
Kaip matome, motyvacijai čia palikama ne paskutinė vieta. Mokytojai, vadovėlių autoriai ir kiti su ugdymo turinio reglamentavimu susiję asmenys ir institucijos taip pat privalo ieškoti atsakymus į šiuos klausimus.
Apie Valstybinės švietimo strategijos 2003-2012 metų nuostatų įgyvendinimą mums byloja daugybė projektų, programų, vadovėlių, tyrimų, pasiruodžiusių pastaraisiais metais, kurie apima įvairias švietimo sritis: kalbų mokymąsi, ekonominį, kompiuterinį raštingumą, vertinimą, atskirų švietimo programų, mokytojų rengimą, stebėseną, informacinių, komunikacinių technologijų diegimą, mokymo priemonių aprūpinimą, mokyklų tobulinimą.
Žodžiu, kaip įsitikinau, motyvacija susijusi ne tik su psichologiniais procesais ir nuostatomis; daugelis dalykų, kurie gali sustiprinti mokinio norą mokytis susiję su mokymosi aplinką. Būtina keisti pačią aplinką – sukurti sąlygas, atitinkančias asmenybės vystimosi poreikius, kad asmenybė galėtų pakilti iki savirealizacijos ir saviraiškos lygmens. Todėl svarbu išanalizuoti aplinkos įtaką moksleivio mokymosi motyvacijai.
Darytina išvada, jog šiuolaikiškas mokytojas, siekdamas, kad mokymosi motyvacija būtų aukšta, turi sugebėti, iš vienos pusės, įvertinti mokinio poreikius, iš kitos, – įvertinti mokinio aplinką..2. Motyvacijos ir teigiamo požiūrio į mokymąsi skatinimo praktiniai aspektai
2.1. Šeima ir mokykla kaip moksleivio mokymosi motyvaciją formuojanti mikroaplinka pedagogo darbo požiūriu
Daugelį mokslininkų domino prigimties ir aplinkos įtaka asmenybės formavimuisi. XVII a. žymus anglų empirinės filosofijos ir pedagogikos atstovas J.Lokas neigė įgimtų duomenų vaidmenį žmogaus vystimuisi. Ruso teigė, kad žmogus gimsta geras, tačiau socialinė aplinka jį sugadina. Šios idėjos paplito ir kitose šalyse. Dar ir šiuo metu nėra vieningo prigimties ir ją veikiančios aplinkos poveikio paaiškinimo, bet daugelio mokslininkų (Vydūno, S.Šalkauskio, J.Laužiko, L.Jovaišos) apmąstymai rodo, kad asmenybės tapsmą lemia abu veiksniai – prigimtis ir aplinka.

Asmuo tampa asmenybe tuomet, kai jis aktyviai veikia ir reiškiasi kaip visybė, jungianti aplinkos pažinimą su išgyvenimais (Butkienė, Kepalaitė, 1996, p. 61).

Vaiko aplinka – pirmiausia, aišku, tai, kas jį tiesiogiai supa: šeima, artimieji, draugai, bendraamžiai, bičiūliai, arba taip vadinama mikroaplinka (Копорулина, 2004, с. 250).

Šeima – reikšmingiausia mikroaplinka, kurioje formuojasi asmenybės pagrindai. Šeimos įtaką vaiko socializacijai analizavo Lietuvos mokslo klasikai: Maceina, Šalkauskis, Vydūnas, Vaitkevičius, Jovaiša ir kt.

Šeima – pirmoji vaikų ugdymo institucija. Joje pradeda formuotis ir mokymosi motyvacija, nuostatos mokymosi atžvilgiu, emociniai santykiai su mokymosi. Šeimoje pagrindžiami sėkmės mokykloje ir gyvenime pamatai (Rupšienė, 2000, p. 72).

Vaiko vidinė motyvacija mokytis gali skleistis tik tuomet, kai tėvai ar kiti jį supantys asmenys sudaro sąlygas vaiko pažintinei raidai ir intelektiniams gebėjimams vystytis. Psichologai Bruneris, Vygotskis (Butkienė, Kepalaitė ,1996, p. 97) teigė, kad vaiko pažintinei raidai ypač svarbi jo socialinė aplinka, ir, kad suaugusieji turi skatinti vaiko žingeidumą, kurdami turiningą aplinką ir specialiai jį lavindami. Vaiko vystymuisi labai svarbus jo šeimos mikroklimatas – tai dvasinė ir moralinė pedagoginė atmosfera, dorinė psichologinė atmosfera, kuri skatina asmenybės brendimą (Rupšienė, 2000, p.73).

Visiškai sutinku su I. Leliūgiene (1997, p. 60), kuri teigia, jog teigiama vaiko savijauta esti tuomet, kai suaugusieji skatina jo savarankiškumą ir tuo pačiu nusako aiškius, protingus apribojimus.

Remdamasi įvairių autorių (I. Leliūgienės, L. Rupšienės, R. Žukauskienės) darbais bei asmenine ir darbo patirtimi, pabandžiau išskirti vaikų mokymosi motyvaciją veikiančius veiksnius, glūdinčius šeimoje.

Šeimos ekonominė padėtis Šeimos mikroklimatas
Šeimos struktūra ir jos pokyčiai

Tėvų išsilavinimas ir jų mokymosi patirtis

Mokinio

MM

Tėvų pedagoginių pareigų atlikimas

Tėvų (motinų) užimtumas darbe

Vaikų auklėjimo stiliai
Lavinimo (-si) priemonės

2 pav. Mokymosi motyvaciją formuojantys mikroaplinkos veiksniai, glūdintys šeimoje

Mokykla – maža bendruomenė, sukurianti socialinį mokymosi institucijos klimatą, kuris turi motyvus formuojantį poveikį. Kaip teigia G. Butkienė, A. Kepalaitė (1996, p.227), vaiko noras mokytis stiprėja, kai mokykloje jauku ir gera; moksleivis nepavargsta, yra darbingas; per pamokas patiria sėkmės ir bendradarbiavimo džiaugsmą; pateikiama nauja mokymosi medžiaga ir patraukli mokymosi forma patenkina smalsumą.
Siekiant, kad mokymosi motyvacija vystytųsi ir būtų palaikoma nuosekliai ir efektyviai, svarbus šeimos ir mokyklos institucijų keliamų ugdymo uždavinių suartinimas, todėl jos turi glaudžiai bendradarbiauti. Svarbi šeimos ryšių su mokykla sąlyga – teigiamas tėvų požiūris į mokyklą, nes šie vertinimai turi įtakos ir vaikų požiūriui į mokymąsi.

Sudetingomis, sparčiai kintančiomis šiandienos sąlygomis tėvai neretai nespėja suvokti šiuolaikinės mokyklos misiją ir uždavinius, nesuvokia problemų masto. Todėl, mano manymu, siekiant šiemos sutapatinimo su mokykla, siekiant bendro tiklslo – palaikyti vaiko norą mokytis, šiandien labai svarbus yra tėvų įtraukimas į mokyklos veiklą ir pedagoginis tėvų švietimas.

Remiantis aukščiau minėtų autorių (R. Arends, G. Butkien.ės, I. Leliūgienės, A. Kepalaitės ir kt.) teiginiais, galima išskirti mokymosi motyvaciją formuojančius veiksnius, glūdinčius mokyklos aplinkoje.
Mokytojų ir moksleivių bendravimas
Mokyklos mikroklimatas
Fizinė mokyklos aplinka

Tradicinės mokyklos ypatumai

Moksleivių dalyvavimas valdyme

Mokinio

MM

Mokymo formos

Mokymo turinys

Santykiai su bendraamžiais

Šeimos ir mokyklos ryšys
Vertinimas pažymiais Mokyklos valdymas

Moksleivių mokymosi sėkmė taip pat priklauso ir nuo mokytojo pozicijos, darbo stiliaus. Kaip teigia Gage ir Berlinger (1994, p. 288), jei mokytojas mano, jog vaiko sėkmingo mokymosi priežastis yra gabumai, tuomet atitinkamai su juo elgiasi, sudaro palankesnes sąlygas jo gabumams plėtotis ir atvirkščiai, kai mokytojui atrodo, jog mokinys yra negabus, sudaro neigiamo savęs vertinimo klimatą, padeda formuotis vaikų nesėkmės sindromui, nerimui, o tai slopina motyvaciją.

Šiame laikmetyje nuolat daugėja informacijos, įgyjamos žinios kinta, todėl iš žmogaus reikalaujama naujų įgūdžių ir mąstymo būdų. Šiuolaikinėje visuomenėje jaunam žmogui, tuo pačiu ir vaikui, itin sunku numatyti savo ateities perspektyvą, todėl dažnai asmuo pasimeta, nepasitiki savo jėgomis, yra pasyvus. Šiame kontekste mokyklos dvasinis ir socialinis klimatas turi sukurti sąlygas asmenybės savirealizacijai, formuoti jos pasiruošimą ateityje kurti laisvą ir demokratišką visuomenę.
Šiame kontekste sėkmingam ir sparčiam mokymuisi būtina siekti, kad vaikas pasitikėtų savo jėgomis, savo sėkme, kad identifikuotų save su mokykla, įsisavintų savo mokymosi tikslą, nukreiptų savo valios, proto ir jausmų energiją konkrečiam mokymosi veiksmui atlikti. Ir kaip jau minėjau, bendrą nusiteikimą mokytis sukuria motyvai. Jų realų atsiradimą, mano giliu įsitikinimu, įtakoja siekimas padaryti mokymąsi įdomesnį, nevarginantį, lengvesnį. Čia svarbų vaidmenį suvaidina naujas požiūris į mokymąsi metodai, nauji metodai.2.2. Naujasis požiūris į mokymąsi, skatinantis motyvaciją
Nagrinėdama šį temos aspektą, norėčiau pristatyti dviejų mūsų pedagogikos šviesulių – P.Jucevičienės ir B.Bitino – šiuolaikiškus, moksliškais pagrįstus požiūrius į mokymą ir mokymąsi.
Kalbant apie šiuolaikinę mokyklą, apie šiuolaikinį mokytoją, svarbu, kiek mokytojas savo veiklą grindžia nauja mokymosi paradigma. Kauno technologinio universiteto profesorė habilituota daktarė Palmira Jucevičienė, remdamasi žymiausių XX ir XXI amž. pasaulio pedagogikos mokslininkų, pedagogų ir pedagogikos tyrėjų pažangiomis teorijomis, rašo, kad priešingai negu mokymo paradigma, kuri konstatuoja, kad mokymasis turi eiti po mokymo, kad mokytojas yra žinių perteikėjas, mokymosi paradigma grindžiama supratimu, kad mokymasis yra paties individo konstruktyvi veikla, sudarant jam mokymosi sąlygas ir suteikiant paramą, būtina mokymosi veiklai užtikrinti. Ši paradigma suteikia ugdytojui pagalbininko, patarėjo ir mokymosi aplinkų kūrėjo vaidmenį (Jucevičienė, 2005, p. 7). Pagrindinis dėmesys skiriamas besimokančiojo aprūpinimu efektyviom mokymo priemonėm, atitinkančiom jų poreikius. Akcentas perkeliamas nuo mokinio ir mokytojo sąveika grįsto mokymo į edukacinių aplinkų, sąlygojančių mokymąsi kūrimą (Ten pat). Štai esminiai poveikio, sąveikos ir mokymosi paradigmų bruožai (Jucevičienė, 2005, p. 15-16, 21, 23):
Poveikio pedagogikos paradigma Sąveikos pedagogikos paradigma Mokymosi paradigma
Mokytojas moko, mokinys yra mokomas Mokytojas – mokinių bičiulis, kuris padeda mokiniams tobulėti Mokytojas vertina mokinio žinias, kurias jis pats įgyja
Mokytojas žino viką, mokinys nežino nieko Mokinys – svarbus žinių šaltinis Mokytojas nuolat domisi, kaip vaikams sekasi, sudaro sąlygas atsiskleisti
Mokytojas galvoja, už mokinį galvojama Sukuriama draugiška bendramokslių atmosfera Pagrindinis mokytojo uždavinys – padėti mokiniui suformuluoti savo mokymosi tikslus
Mokytojas drausmina, mokinys drausminamas Mokytojas ir mokinys – lygiaverčiai partneriai Efektyviausias mokymosi būdas – probleminis
Mokytojas priima ir įvykdo sprendima, mokinys pritaria

Pagrindinė mokytojo veikla – laisvų aplinkų, skatinančių kūrybiškumą, kūrimas
Mokytojas veikia, mokinys įsivaizduoja veikiąs per mokytoją Vaikai renkasi veiklos būdus
Mokytojas parenka ugdymo turinį, mokinys prisitaiko Pagrindiniai metodai: problemų sprendimo paieška, individualūs ar grupiniai projektai, mokymasis iš patirties, individualus tyrinėjimas, mokymasis vadovaujant sau, kūryba, seminarai
Mokytojas mokymosi proceso subjektas, mokinys – objektas
Pagrindiniai metodai: aiškinimas, klausinėjimas, demonstravimas, rašymas, skaitymas Pagrindiniai metodai: diskusijos, probleminių sprendimų paieška grupėje, žaidimas, drama, imitacijos, grupės projektai, mokymasis bendradarbiaujant grupėje, kūryba, seminarai
Motyvacijoje vyrauja noras gauti gerus pažymius, įstoti į auštąją mokyklą, noras greičiau tapti savarankišku ir užsidirbti pinigų Motyvacijoje vyrauja tėvų siūlymai, patarimai, noras būti lygiaverčiu partneriu bendroje veikloje, turėti apie ką kalbėtis su kitais žmonėmis Kaip mokymosi motyvai vyrauja vidinis smalsumas ir mokinio galvoje gimstančios naujos idėjos
1 lentelė. Pagrindiniai poveikio, sąveikos ir mokymosi paradigmų bruožai (pagal Jucevičienę, 2005, p. 15-16, 21, 23)
Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius habilituotas daktaras Bronislavas Bitinas, tyrinėdamas, kokios filosofinės teorijos determinuoja didaktines sistemas ir pagrindžia mokymo proceso modelius, rašo, jog pedagogui yra svarbu geriau suvokti mokymo proceso sudėtingumą ir jo konstravimo galimybių įvairovę. Tam būtina žinoti pažangių didaktinių koncepcijų, kurios skiriasi savitu mokymo turinio, metodų, mokymo organizavimo, pedagogo ir mokinių santykių traktavimu, bruožus (Bitinas, 1992, p. 2). Aš pastebėjau, kad pristatydamas įvairias didaktines koncepcijas, B.Bitinas, kaip ir P.Jucevičienė, linkęs palaikyti tas, kurios yra susijusios su mokymusi.
Koncepcija ir j.os pagrindiniai bruožai
Teigiamybės ir/ar pagrindiniai bruožai
Neigiamybės arba rizikos

Aiškinamasis mokymas Dalykinės mokymo programos turi būti aukšto mokslinio lygio, kad bendrojo lavinimo mokykla suteiktų mokslinių žinių sistemą, geriau parengtų mokinius tolesniam lavinimuisi. mokytojas, organizuodamas mokymą aiškinamojo mokymo pagrindu, daug laiko skiria naujos medžiagos aiškinimui ir pratyboms, kuriomis formuojami mokinių praktiniai mokėjimai ir įgūdžiai. Mokymasis yra nuoseklus, sistemingas ir atkaklus darbas, kuris gali būti sėkmingas, jei grindžiamas drausme. Mokymo rezultatas – tvirtos mokinių žinios, mokėjimai bei įgūdžiai. Šią koncepciją labai lengva taikyti praktikoje, ji reikalauja minimalių pedagoginių sąnaudų.

Šios koncepcijos ribotumas itin akivaizdus mokslo ir technikos pažangos sąlygomis. Mokslo žinios greit sensta, todėl būtina mokinius parengti nuolatiniam mokymuisi ir baigus mokyklą, ugdyti sugebėjimą savarankiškai perimti naujus mokslo teiginius, naujas kultūros vertybes. Tuo tarpu pagal šią koncepciją sudarytas mokymo turinys yra neišvengiamai perkraunamas, vadovėliai pernelyg konspektyvūs; mokomieji dalykai, atitinkantys pagrindines tikrovės pažinimo sritis, yra atitrūkę nuo realybės. Pagrindinė mokymo organizavimo forma – pamoka, pagrindinės mokymosi priemonė – knyga, mokytojas – pagrindinis apibendrintos patirties perteikėjas, o mokiniams ši patirtis vienareikšmiškai privaloma.
Tokiomis sąlygomis nelieka laiko stabtelėti, pamokyti mokinius savarankiškai mokytis, skatinti jų kūrybą, gerinti jų rengimą gyvenimui, praktinei veiklai.

Ugdomasis mokymas Pagrindiniu mokymo uždaviniu išlieka mokslo žinių, kultūros vertybių įsisavinimas. Bet tai laikoma sąmoningos veiklos priemone, naujų žinių įgijimo, tolesnio protinio lavinimosi, profesinio tobulėjimo sąlyga. Mokiniai mokslo žinias turi įgyti aktyviu protiniu darbu, savarankiškai mąstydami, ieškodami, atrasdami, kad jų mokymasis būtų kiek galima kūrybiškesnis. Mokymas – pirmiausia, mokinio intelekto, jo kūrybinių galių ugdymas; pagrindinis uždavinys – spartinti mąstymo galių plėtotę, formuoti bendruosius pažinimo mokėjimus. Svarbus ugdomojo mokymo komponentas – mokinių savarankiškas darbas. Mokymo turinys yra labai įvairaus pobūdžio. Ugdomuoju mokymu siekiama aktyvinti mokymo procesą: mokinys stengiasi atkurti reikalingas žinias, jas kritiškai įvertinti, argumentuoti, jų pagrindu spręsti pažinimo uždavinius. Reikšmingas yra mokymosi motyvacijos komponentas: svarbu, iš vienos pusės, puoselėti ir ugdyti mokinių norą sužinoti, iš kitos – čia pat tenkinti besiformuojančius mokinių interesus. Svarbus ugdomojo mokymo bruožas – emocingumas Realiai šiuolaikinėm sąlygom galima realizuoti tik atskirus ugdomojo mokymo elementus. Jį realizuoti trukdo tai, kad iki šiol neaišku, kaip operacionalizuoti į deklaruojamus tikslus, kaip nustatyti jo rezultatyvumą. Reikalas tas, kad psichologiniai testai, kuriais matuojamas vaikų protinių galių vystymasis, grindžiami įgimto intelekto postulatu; o tai reiškia, kad šis vystymasis priklauso visų pirma nuo mokinio amžiaus, o ne nuo mokymo ir mokymosi kokybės. Neaišku, kaip konstruoti mokymo turinį, kurio pagrindą sudarytų medžiaga, skirtą proto galių plėtotei, kaip parengti vadovėlius, kuriuose butų išryškintas protinio lavinimosi uždavinys.

Progresyvizmo didaktinė koncepcija Centre yra orientavimasis į moksleivių interesus ir polinkius – aktyvųjį mokymosi pradą. išsilavinimo kokybė priklauso visų pirma nuo mokymosi motyvacijos; palaikomas natūralus vaiko noras mokytis, lavinimosi per visą gyvenimą poreikis. Ne tiek svarbu, ko mokinys mokosi, svarbu, kaip jis mokosi, kokios jo pastangos išmokti.. Mokymas turi būti eksperimentinis procesas, kurio paskirtis – išmokyti moksleivius spręsti problemas, kylančias žmogui sąveikaujant su aplinka. Svarbiausias mokymo tikslas – išmokyti moksleivius taikyti bendruosius mokslin.io pažinimo metodus intelektinėms, socialinėms ir asmeninėms problemoms spręsti. Mokomieji dalykai reikalingi; tačiau jie nėra mokymo tikslas, o tik priemonė pagrindiniams tikslams pasiekti. Neigiamas autoritariškas mokytojas, pasikliaujantis pagrindinai knyga, palaikantis pasyvų mokinių mokymąsi, neigiama mokykla, atitrūkusi nuo socialinės realybės. Mokytojas įgyja mokinių ir tėvų socialio užsakymo vykdytoju: tėvai tampa tiesioginiai mokymo proceso dalyviai, drauge su mokytojais spręsdami, ko turi mokytis jų vaikai ir vertindami mokyklos veiklos rezultatus. Mokytojas tampa mokinių mokymosi veiklos organizatorius bei jų patarėjas. Mokymo turinys decentralizuojamas: jis formuluojamas ne mokslo teiginių, o mokymo tikslų pavidalu, t.y. pabrėžiama ne tai, ką reikia išdėstyti, o tai, ko siekiama išmokyti. Progresyvizmo didaktika kelia specifinius reikalavimus mokytojui.
Kita vertus, mokytojo atsakomybe už mokymo rezultatus labai padidėja. Išsivadavęs iš formalios administracinės kontrolės, jis tiesiogiai vykdo mokinių ir jų tėvų socialinį užsakymą. Jei šitą užsakymą jis vykdo nepatenkinamai, yra priverstas palikti mokyklą. Vyksta natūrali pedagogų atranka, ir ją realizuoja pati visuomenė.

Tiriamasis (probleminis) mokymas Pagrindinė idėja – pažinimo aktyvumo ir savarankiškumo skatinimas. siekiama, kad mokiniai susiformuotų mąstymo operacijas, protinius veiksmus, kurių reikia pažinimo uždaviniams spręsti. Mokytojas neskelbia mokslo teiginių; mokiniai patys ieško jų tiriamojoje veikloje, netiesiogiai vedami mokytojo. Tipiška pamoka turi tokius komponentus: 1) probleminės (teorinės ar praktinės) situacijos sudarymas (kurioje šalia išmokimo ar patirties atsiranda nauji dalykai); 2) problemos formulavimas ir jos sprendimo plano sudarymas (formuluojama, kas žinoma, nežinoma, bei ryšys tarp žinomų ir nežinomų komponentų; iškeliama hipotezė); 3) problemos sprendimo organizavimas (įvairių metodų deka sudaromos sąlygos mokinių savarankiškoms paieškoms); 4) sprendimo tikrinimas. Probleminiu mokymu sprendžiama tik dalis didaktinių uždavinių. Kai nauja medžiaga yra aprašomojo pobūdžio, probleminis mokymas nėra veiksmingas. Jis netikslingas ir pradiniame žinių taikymo etape, kai praktinė situacija paprasta ir nereikia intelektinės įtampos. Visai aišku, kad probleminis mokymas netaikytinas, kai formuojami elementarūs, bet svarbūs rašybos, skaičiavimo ir kitokie praktiniai įgūdžiai.
Yra nemažai neišspręstų probleminio mokymo klausimų ir tais atvejais, kai jo taikymas tikslingas. Pavyzdžiui, mokytojui nelengva nustatyti, kurie požymiai yra būdingi problemai, kuo išsiskiria probleminės užduotys ir pan. Probleminis mokymas reikalauja didelių mokytojo pastangų, daug laiko. ne visada yra ekonomiškas. Todėl neretai taikomi tik kai kurie probleminio mokymo komponentai.

Programuotas kompiuterinis mokymas Tai koncepcija, kuria remiantis siekiama optimaliai valdyti mokymo procesą: mokomąją medžiagą pateikti specialiai parengtomis porcijomis (dozėmis) ir tikrinti, kaip išmokta kiekviena tokia porcija. Toks mokymas apima dvi sistemas – valdomąją ir valdančiąją. Mokytojas yra valdančioji sistema, vadovaujanti žinių įgijimui, o mokiniai – valdomoji, įgyjanti žinias, mokėjimus ir įgūdžius. Proceso sėkmę lemia darni mokytojo bei mokinių veikla, kartu ir grįžtamoji informacija, atskleidžianti mokinių žinių, mokėjimų bei įgūdžių lygį. Tai mokytojo ir mokinių veiklos mokslinis organizavimas remiantis specialiai parengtais vadovėliais, mokornosiomis mašinomis, techninėmis mokomosiomis priemonėmis. Naudojamas kompiuteris kaip mokomosios informacijos šaltinis, užduočių atlikimo įrankis, treniruoklis, bendravimo dalyvis, korepetitorius. Kiekviena mokomosios medžiagos porcija yra logiškai baigta mokomosios medžiagos dalis, glaudžiai susijusi su ankstesne, laipsniškai sunkėjanti, ir kurios apimtis turi būti tokia, kad mokiniai pajėgtų ją išmokti. Ypač svarbus mokomosios medžiagos skaidymo nuoseklumas. Kiekviena po.rcija baigiama kontrolinėmis užduotimis. Mokinys skatinamas mokytis aktyviai, sukaupęs dėmesį, nes kiekvienos mokomosios porcijos išmokimas kontroliuojamas. Mokslo žinios įgyjamos sąmoningai ir tvirtai. Mokiniai po kiekvienos porcijos įsitikina, jog jų pastangos nenuėjo veltui, mato darbo rezultatus, o tai skatina toliau aktyviai mokytis. Skaidant mokomąją medžiagą porcijornis, pašalinama antraeilė medžiaga, atsisakoma bereikalingo kartojimosi, lengviau realizuojamas mokymo nuoseklumas. Ši sistema yra labai lanksti, nes atsiakoma porcijų, kurios mokiniui yra visiškai aiškios, arba mokinys papildomai konsultuojamas, jei susiduria su problemom. Programuoto mokymo vadovėliai turi trūkumų. Visų jų struktūra tokia: a) mokomosios medžiagos porcija; b) kontroliniai uždaviniai arba klausimai; c) teisingas atsakymas. Todėl sunku ugdyti mokinių savarankiškumą, jų kūrybišką mąstymą, arba per didelės apimties. Todėl programuotas mokymas pilnai realizuojamas tik mokomosiomis mašinomis, sukonstruotomis kompiuterių pagrindu. Tačiau vieningo požiūrio į programuotą mokymą kol kas nėra. Dar nepakankamai išaiškinti ir pagrįsti šio mokymo psichologiniai bei pedagoginiai pagrindai, neatskleisti principai, kuriais remiantis reikia sudaryti įvairią programuotą medžiagą (vadovėlius, programas), nerasta tikslių programuoto mokymo rezultatyvumo kriterijų. Menkai išnagrinėtas medicininis ir psichologinis kompiuterinio mokymo aspektai. Labai brangiai kainuoja kompiuterių programos, jos ekonomiškai priimtinos tik tada, kai gali būti masiškai tiražuojamos. Brangūs ir kompiuteriai bei jų techninis aptarnavimas. Dėl šių priežasčių programuotas kompiuterinis mokymas kol kas negali pretenduoti į masiškumą, reikalingi išsamūs tyrimai.

Modulinis mokymas Modulinį mokymą sudaro santykinai autonomiška didaktinių tikslų sistema, ją realizuojanti mokomoji informacija, mokymosi veiklos programa, metodiniai nurodymai (instrukcija) ir išmokimo (įsisavinimo) tikrinimo kriterijai (technologija). Pabrėžiamas savarankiškas moksleivių mokymasis, jų atsakomybė už šio mokymosi rezultatus. Pedagogo funkcijos – diagnostika, konsultavimas, mokymosi sąlygų sudarymas, teigiamos motyvacijos skatinimas. Moduliai įsisavinami moksleiviams priimtinu tempu, jiems patogiu laiku, ne tik mokykloje, bet ir kitose vietose. Moksleivis turi teisę pasirinkti jam tinkamiausią mokymosi priemonę bei metodą. Šiam mokymui būdingas struktūrinio principas (modulinė programa realizuojama kompleksiškai), dinamiškumas (modulinė programa turi maksimaliai patenkinti nuolat besikeičiančius visuomenės ir mokinių tėvų poreikius), operacinis universalumas (pagrindiniai mokymo turimo komponentai turi būti pateikti ir įsisavinti taip, kad jie būtų tolesnės praktinės ir pažinimo veiklos instrumentas), metodinio konsultavimo (modulio struktūroje turi būti pakankamai nurodymų, kaip mokyti ir kaip mokytis ), perspektyva (moksleiviai turi gerai suvokti mokymosi perspektyvas), individualizavimas (turi būti maksimaliai patenkinti moksleivių individualūs poreikiai ir atsižvelgiama į jų mokymosi galimybes). Moduliniam mokymui realizuoti sudaromos modulinės programos, susidedančios iš pavienių modulių. Modulio pagrindas – struktūruotas mokomosios informacijos pateikimas ir veiklos funkcijų, veiksmų atskleidimas. Modulinės programos struktūra leidžia pasiekti integruotus kompleksiškus tikslus. Koncepcija išspręs šių laikų mokyklos problemas. Modulinės programos sudarymas, rengimas reikalauja dalykinės bei pedagoginės kompetencijos; taidaug darbo ir neretai kelių specialistų pastangų reikalaujantis dalykas.
Todėl platus modulinio mokymo realizavimas šiandien nėra artimos perspektyvos uždavinys.

Mokymo diferencijavimas ir individualizavimas Mokymas grindžiamas diferencijavimu pagal mokinių pažinimą ir praktinės veiklos interesus. Mokiniai pasirenka mokymosi profilį (realinis, humanitarinis, technologinis),. mokyklos tipą (vidurinė, pagrindinė, gimnazija, licėjus), mokymo programą (pagrindinio ar vidurinio mokymo); galutinio rezultato diferencijavimas (brandos atestatas, pažymėjimas). Vidurinio mokymo programa polinkiams patenkinti numato pasirenkamąsias disciplinas ir fakultatyvus. Veiksminga ir reikšminga mokymo diferencijavimo išraiška – papildomo lavinimo sistema. Diferencijavimo pranašumas: vientisos mokyklos principas, lankstumas, užduočių individualizavimas, skirtingas mokymo turinys įvairaus pajėgumo mokiniams, diferencijuotas mokymo rezultatų vertinimas. Sėkmingas pavyzdys – kooperuotas mokymas (mokymas grupėmis)

Mokymo optimizavimas Mokymo optimizavimas – tai mokymo proceso projektavimas ir parinkimas, kurio pagrindas yra sprendimų apie naujus pedagoginius veiksmus priėmimas. Mokymo optimalumą determinuoja: mokymo rezultatų kokybė, pedagoginio darbo sąnaudos, mokymui skirtas laikas. Akivaizdu, kad idealus mokymas yra tada, kai pasiekiama labai gerų rezultatų, panaudojus kuo mažiau pedagoginio darbo ir sutrumpinus mokymui reikalingą laiką (bet šitaip pajėgūs optimizuoti mokymo procesą tik mokytojai novatoriai). Masinėje pedagoginėje praktikoje (kai mokymui skirtas riboja mokytojo ir mokinių veiklą) vadovaujamasi dviem optimizavimo kriterijais: 1) pakankami mokymo rezultatai, panaudojus mažiau pedagoginio darbo sąnaudų, 2) maksimalūs mokymo rezultatai, panaudojus normas atitinkančias pedagoginio darbo sąnaudas. Mokymo optimizavimas remiasi sėkmingo mokymo sąlygomis: mokinių pažinimu (aptariamos, tikslinamos ir papildomos mokinių charakteristikos ir jų pagrindu apibūdinami specifiniai klasės bruožai, turintys esminę reikšme, mokymo organizavimui šioje klasėje), mokytojo rengimusi pamokoms (numatomi realūs, atitinkantys klasės ypatybes lavinimo, auklėjimo bei protinio ugdymo tikslai; numatoma ne tik paties mokytojo veikla, bet ir ją atitinkanti mokinių veikla; numatomos diferencijuotos ir inidvidualios savarankiško darbo užduotys; analizuojamas udarytas planas mokytojo ir mokinių darbo sąnaudų požiūriu; numatyomi kriterijai bei būdai pamokos rezultatyvumui nustatyti) materialinės mokymo bazės sudarymu (racionalus mokymui reikalingų priemonių naudojimas, tikslingas jų taikymas). Optimizavimas apima visus pagrindinius mokymo proceso komponentus – pamokos turinio (skatinančio mokinių aktyvumą, formuojančio tinkamą jų požiūrį į tikrovę), metodų ir metodinių būdų parinkimą (saikingas derinimas praktinių ir teorinių, skatinančių mokinių kūrybiškumą, savarankiškumą, aktyvumą, atitinkančių amžių, klasės ypatybes metodų ir darbo formų), mokinių mokymosi organizavimą Opmizavimas labai priklauso nuo mokymo sąlygų, mokyklos aplinkos (mieste lengviau organizuoti ekskursijas į muziejus, teatrus, gamyklas, o kaime – į gamtą, žemės ūkio gamybą). Reikšmingos ir mokomojo kabineto galimybės, mokyklos aprūpinimas mokymo priemonėmis. Pagaliau metodo veiksmingumas priklauso ir nuo mokytojo pedagoginių gebėjimų, jo individualių savybių, nuo mokėjimo metodą taikyti praktiškai. Tad metodų taikymas – mokytojo darbo stiliaus problema. Kūrybiškai dirbantis mokytojas niekad aklai ir mechaniškai nesinaudos rekomenduojamais metodais ir metodiniais būdais, tarp jų ir naujai pasiūlytais: pirmiausia jis gerai, kruopščiai įvaldys šiuos metodus, juos naudos atsižvelgdamas į savo galimybes, meistriškumą, veiklos stilių ir asmeniną paskirtį.

2 lentelė. Šiuolaikinių didaktikos koncepcijų pagrindiniai bruožai, teigiamybės, ir rizikos (pagal Bitiną, 1992, p. 3-21)

Visiškai sutinku su autoriumi, kuris rašė: „Ateitis priklauso naujoms koncepcijoms, kurios įveiks tradicinio ir progresyvistinio mokymo ribotumą ir gebės susintetinti šių koncepcijų teigiamybes“ (1992, p. 8). Šiuolaikiškai dirbantis mokytojas būtinai savo darbą pagrįs šių koncepcijų sinteze. Tuomet mokymas taps aktyvus ir įdomus visiems šio proceso dalyviams.
Kalbant apie naujų didaktikos koncepcijų įgyvendinimą, negalima nepaminė.ti naujų mokymosi metodų taikymo naudą, siekiant skatinti ir stiprinti mokinių teigiamą požiūrį į mokymąsi.2.3. Naujieji mokymosi metodai.
Kalbant apie naujus mokymo metodus, pirmiausia turime galvoje aktyvaus mokymosi metodus, skatinančius kritinį mąstymą, nes, kaip teigia Howe‘as ir Warrenas, „gebėjimas kritiškai mąstyti yra svarbus tam, kad žmonės aktyviai gyventų, veiksmingai dirbtų ir funkcionuotų . besikeičiančioje visuomenėje“ (Aktyvaus mokymosi metodai, 1998, p. 8).
Dirbant aktyviais mokymosi metodais, mokytojams ir mokiniams reikalingi šiuolaikiškų, aukščiau aprašytų, didaktikos koncepcijų numatytų įgūdžių. Mokytojams keliami dideli reikalavimai: jie turi gebėti kelti klausimus, tinkamai, metodologiškai planuoti pamoką, padėti mokiniams išmokti, vesti derybas, kontroliuoti klasę, bendradarbiauti su mokiniais, išmokyti mokinius patiems pasirinkti, kaip mokytis; mokytojai tuti būti lankstūs, gebėti objektyviai vertinti. Reikia nepamiršti apie individualizavimą, diferencijavimą, tėvų įtraukimą, atsakomybės už išmokimą pasidalijimą su mokiniais.
Štai mokymo programų, pagrįstų kritiniu mąstymu, pagrindiniai bruožai (Aktyvaus mokymosi metodai, 1998, p. 13):
1. Ugdoma mokinių ir mokytojų bei mokinių tarpusavio pagarba;
2. Per pamokas naudojamasi mokinių patyrimu;
3. Konkretus mokomojo turinio taikymas atitinka mokinių poreikius;
4. Sprendžiant problemas, naudojimasi mokomuoju turiniu;
5. Integruojami įvairūs požiūriai ir dalykai;
6. Priimamos ir patikrinamos prielaidos („reflektyvus mokymasis“);
7. Mokymasis paverčiamas bendromis mokinių ir mokytojų bei mokinių tarpusavio pastangomis;
8. Mokiniams suteikiama galimybė mokytis savarankiškai;
9. Parenkami metodai, labiausiai atitinkantys mokinių pasirengimo lygį (kuris gali būti puikus, vidutinis ir nepakankamas).
Aktyvaus mokymosi metodai Nepakankamai pasirengusiose grupėse Vidutiniškai pasirengusiose grupėse Puikiai pasirengusiose grupėse
Įtraukianti paskaita + + +
Klausimų pateikimas + + +
Klasės diskusija + + +
Grupės diskusija + + +
Svarbus įvykis, atvejo analizė + + +
Patyrimo pratimai + – –
Skaitymas, rašymas + + +
Minčių lietus, jėgos lauko analizė – + +
Mokinių interviu – + +
Grupės pranešimas – + +
Debatai arba pranešimas nurodytu klausimu – + +
Vaidmenų atlikimas – + +
Kitų mokymas – – +
Mokymosi kontraktas – – +

3 lentelė. Aktyvaus mokymosi metodų taikymas priklausomai nuo grupės pasirengimo (pagal Aktyvaus mokymosi metodus, 1998, p. 43, 79, 113).

Neturiu tikslo šiame darbe aptarinėti kiekvieną metodą. Knygos „Aktyvaus mokymo metodai“ labai detaliai aprašo šiuos, manau, gana paplitusius metodus. Bet, kaip įsitikinau, skaitydama minėtą knygą, kiekvieno metodo taikymas turi būti labai gerai pagrįstas, numatantis klasės pažinimą, kruopštų pamokos planavimą, kritinio mąstymo gebėjimų ugdymą, refleksiją, savarankišką mokymąsi, patyrimo panaudojimą, problemų sprendimą, idėjų tvarkymą. Tačiau pastangos „atsiperka“ tuo, kad toks mokymas(is) tampa įdomesnis kaip mokytojui, taip ir mokiniams, t.y. vaikai tampa motyvuoti mokytis.
Kitas autorius – Kurt Tepperwein, lyg pratęsdamas aukščiau pristatytos knygos mintis, savo knygoje „Menas mokytis nepavargstant“ (2000) teigia, jog nauji metodai palengvina mokymąsi. Autorius rašo apie tai, kas iš tikrųjų yra labai elementaru: „Kiekvieno mokymosi rezultatai ir sėkmė nuo motyvacijos priklauso daug labiau, negu, tai įsivaizduoja dauguma besimokančiųjų. Kuo daugiau domimasi tam tikra medžiaga, tuo lengviau ji išmokstama ir įsimenama“ (2000, p. 49). Mane labai sudomino netradiciniai mokymosi metodai ir metodikos, aprašytos knygoje, kurie visiškai skiriasi nuo įprasto netradicinių metodų suvokimo: pvz., mokymasis miegant, mokymasis hipnozės ir autohipnozės būsenoje, mokymasis teta fazėje, mokymasis perkraunant smegenis, mokymaisi mokant, mokymasis įsivaizduojant, ir, pagaliau mokymosi supermetodas – sugestopedija.
Geriausi netradiciniai mokymosi metodai Trumpas sąlygų apibūdinimas; pranašumai
Mokymasis miegant Kas mokosi dieną, įsimena 9 % informacijos, o tas, kuris mokosi šiuo metodu – 56 %. Panaudojamos dvi fazės: tuoj užmiegant ir pri.eš atsibundant. Reikalingas grotuvas. Svarbus psichologinis atsipalaidavimas.
Mokymasis hipnozės ir autohipnozės būsenoje Šį metodą sąlygoja unikalu žmogaus atminties bruožas – universalumas. Turinys „išverčiamas“ į vaizdų kalbą. Įsijugiama pasąmonė. Svarbiausia ne įsiminti informaciją, bet lavinti sugebėjimą ją atkurti. Tokiu būdu mokymuisi suteikiamas džiaugsmas.
Mokymasis teta fazėje Optimalus sugebėjimas mokytis atsiranda teta fazėje (tarp miego ir nemigo – pabundant), panaudojant specialų grįžtamojo ryšio aparatą. Galima išmokti bet kokį turinį, nes šis aparatas stebi, kad pasiekiamas norimas reikiamas smegenų srovės dažnis nuo 4 iki 7 hercų. Dėka to informacija pasiučiama į pasąmonę. Mokymas paverčiamas poilsiu.
Mokymasis perkraunant smegenis Panaudojant fiziologinius kiekvieno smegenų pusrutulio ypatumus ir funkcijas, galima tuo pat metu išmokti dvi mokomąsias programas. Reikalingi du grotuvai ir vieno ausinės: per dešinę ausį perduodama patraukli lengva programa, per kairę – kurą sunkiau išmokti.
Mokymaisi mokant Nuodugniai įvairiais būdais nagrinėjama medžiaga iki tos fazės, kai žmogus pajaučia pasitenkinimą ir puikų srities išmanymą. Rakraščiai panaudojami seminarams, paskaitoms, galima parašyti knygą.
Mokymasis įsivaizduojant Abstraktūs turiniai paverčiami vaizdiniais, kurie geriau išlieka atmintyje ir lengviau atkuriami. Metodas yra universalus. Svarbu akcentuoti norimą galutinę situaciją, pajugiant jausmus. Panaudojama struktūrinių elementų technika: turinys išskaidomas į įvairius aspektus ir kiekvienam parenkami geriausi argumentai; po to jie surenkami į vieną organišką visumą. Reikalinga pajungti darbingumą, tam tikrus realius veiksmus, vaizduotę, kantrumą. Visą tai galima pavadinti sėkmės programos įteigimu pasąmonei.
Sugestopedija Geriausias metodas mokytis kalbų. Naudojant kitus intensyvius metodus galima per dieną išmokti iki 100 žodžių, o naudojant šį metodą – iki 1800 žodžių. Sugebėjimas suvokti padidinamas iki 50 kartų. Tai leidžia tarsi „mokytis nesimokant“. Paslaptis – paprstame fiziologijos dėsnyje: bet koks turinys gerai išmokstamas ir sukaupiamas atmintyje klausantis tam tikros muzikos tinkamu dažniu. Pagrindiniai elementai: atsipalaidavimas, mokymosi įtaiga, ritminis kvėpavimas, tinkama muzika, besikeičianti kalbėsena, medžiagos kartojimas. Šis metodas pašalina baimę, kompleksus ir taip išlavina natūralų žmogaus sugebėjimą mokytis.

4 lentelė. Metodai, palengvinantys mokymąsi (pagal K.Tepperwein, 2000, p. 123-180).

Autorius įsitikinęs, kad didžiulę svarbą mokymuisi turi proto galios, kūrybinis, probleminis (o ne reproduktyvinis) mąstymas, ir kaip nekeista, pasąmonė, jausmai, psichologinės charakteristikos ir fiziologinės žmogaus savybės, į kurias, pagal autorių, per mažai kreipiama dėmesio mokykloje. Išvardinti metodai reikalauja labai rimto pasirengimo, patirties, įrankų įsisavinimo, technologijų įvaldymo, išmokimo naudotis šiais metodais. Tačiau tyrimais įrodyta, kad jie labai efektyvūs, ir labai skatina norą mokytis „nesimokant“, leidžia pasiekti aukštų rezultatų. Manau, mūsų mokinių mokymosi rezultatyvumas išaugtų kelis kartus, jei mes išmokytume juos taip mokytis, kaip siūlo autorius. Dėja, kaip minėjau šie metodai gana rėtai dar pasitaiko praktikoje. Gal todėl, kad reikalauja specifinio pasirengimo.
Tačiau yra, mano manymu, labai gerų netradicinių metodų, kuriuos galima panaudoti ugdymo procese. Remdamasi Respublikinų moksleivių techninės kūrybos rūmų papildomojo ugdymo pedagogo metodininko G.Beresnevičiaus paskaitomis, norėčiau trumpai juos pristatyti:
Bandymų ir klaidų metodai (individualūs) Esmė
Klausimų sąrašas Sudaroma iki 75 klausimų
Minčių žemėlapis Centre užrašoma problema, nuo jos tiesiamos idėjos
Morfologinė analizė Sudaroma kuo daugiau objekto ir jo dalių kombinacijų, surašoma kuo daugiau charakteristikų
Orakulas Užrašomas klausimas, dalinama informacijos dalis apie objektą, informacija interpretuojama kaip atsakymas
Fokalinio objekto metodas Atsitiktinai parenkam.i pagalbiniai objektai; jiems sudaromas požymių sąrašas; fokaliniam objektui priskiriama po vieną atsitiktinio objekto požymį; generuojamos, vystomos idėjos
Sensorinė technika Apie problemą galvojama savo 5 jutimų terminais.

Bandymų ir klaidų metodai (kolektyviniai) Esmė
Smegenų šturmas Problemai fiksuojamamos visos idėjos, kurias peržiūri specialistai
Brainlining Smegenų šturmas+internetas
Sinektika Reikalingas specialus grupės apmokymas. Panaudojamos 4 analogijos: asmeninė (įsigyvenama į tirimą objektą); tiesioginė (ieškoma panašių sprendimų); simbolinė (suformuojamas vaizdingas esmės apibrėžimas); fantastinė (kaip spręstų fantastinė būtybės).
6 mąstančios skrybelės Faktai ir skaičiai; intuicija ir emocijos; sprendimai ir įvertinimai; pozityvi logika; idėjos kūryba; proceso kontrolė

5 lentelė. Bandymų ir klaidų metodai.

Visi šie metodai remiasi tuo, kad keičiamas požiūris į problemą, keičiama mąstysena, orientuojamasi į teigiamą mąstymą. Bet visiems šiems metodams būdingas palyginus nedidelis efektyvumas, kadangi vadovaujamasi emocijomis ir enerecija (apie tai byloja pats metodų pavadinimas – bandymų ir klaidų metodai). Tačiau yra universalus metodas, leidžiantis išspręsti bet kurią problemą – tai kūrybiškų sprendimų paieškos algoritmas, kurio principai yra panašumas, unikalumas, idealumas, ir „pati problema yra jos sprendimas“. Šio metodo pliusai, kad problema yra pilnai išsprendžiama be didelių sąnaudų. Esmė, kad tam tikrų mechanizmų pagalba pakeičiamas standartinis mąstymas. KSPA įrankiai: problemos objektuis suteikiama nauja funkcija, įvedamas naujas objektas, objektas skaidomas, sulaužoma simetrija, arba objektas pašalinamas. Iš tikrųjų, kaip įsitikinau, metodas yra labai įdomus, tačiau jį reikia įvaldyti.
Pabandžiau pristatyti tik nedidelę dalį naujų mokymosi metodų, kurie patvirtina naujos mokymosi paradigmos įsigalinimo būtinumą, naujo požiūrio į mokymąsi, skatinančio norą mokytis, stiprinančio ryšius tarp vaiko mokyklos ir mokytojo, teigiamus jausmus ir įgimtus gebėjimus mokytis, atsiradimą. Mokytojui tiesiog būtina pradėti nuo kasdienio nuolatinio savo veiklos apmąstymo, naujų darbo formų ir būdų paieškos; jis turi rasti sau nišą naujoje mokykloje, gyvensiančioje pagal naujus iššūkius.2.4. Patarimai mokytojui
Štai kokius patarimus duoda mokytojui socialinių mokslų daktarė Toma Giedraitienė-Lileikienė (2005, 246-247):
1. Orinetuokite vaikus į sėkmingą mokymąsi, orientuokite į teigiamus veiklos rezultatus. Sėkmingai mokykitės ir patys.
2. Skatinkite mokytis ir siekti laimėjimų pagal sugebėjimus.
3. Pripažinkite vaikų išdilavinimo, socialinės kilmės, įsitikinimų skirtumus. Kiekvienas vaikas turi jaustis gerai.
4. Nepamirškite, kad vertinimo sistema yra motyvuota jėga.
5. Atkreipkite dėmesį į pačią darbo aplinką.
6. Nepamirškite, kad motyvacija atsiranda, kai jaučiama nauda, laiduojamas saugumas, patiriamas įspūdžių džiaugsmas. Mokiniai daugiau išmoksta, kai laiko save gabiais, atsakingais ir vertingais. Todėl ieškokite metodų, kaip padėti mokiniams save pažinti ir įvertinti.
7. Vaikas bus aktyvus ilgą laiką, jei rodysite jam jo vertę, unikalumą, svarbą, stegsitės sužinoti vaikų poreikius, parengsite optimalias užduotis, naudosite specialius metodus, kelsite aiškius reikalavimus ir vertinimus.
8. Taikykite metodus, kurie suteikia laisvę mokinio mintims, veiksmams, skatintų idėjų generavimą ir jų įgyvendinimą.
9. Analizuokite savo ir mokinių asmenines savybes, gabumus, interesus, veiklos prielaidas, vaidmenis klasėje bei taikomus metodus; stenkitės pažinti mokinius.
10. Gerbkite vaiko požiūrius, gerbkite jo nesėkmes, pasitikėkite vaiku, nelyginkite vaiko su kitais vaikais, ugdykite toleranciją bendraklasiams, skatinkite mąstyti savarankiškai, mokykite kurti ir įgyvendinti planus, mokykite laisvai bendrauti, aktyviai ir laisvai reikšti savo nuomonę, spręsti problemas, sudarykite sąlygas eksperementuoti, ugdykite kūrybiškumą, kritiškumą ir savęs vertinimą.

Visiškai pritariu autorės mintims. Linkiu laikytis šių patarimų kiekvienam save gerbiančiam mokytojui, siekiančiam tapti savarankiška, kūrybišką, naudingą asmenybę mūsų šiuolaikinėje visuomenėje, siekiančiam darnos ir harmonijos kaitos sąlygose.Išvados
1. Atlikus mokslinės literatūros analizę galiu teigti, kad motyvai yra veiksmų skatuliai, lemiantys jų pobūdį ir kryptį. Jie suteikia bendrą nusiteikimą mokytis. Motyvacija – tai psichologinis procesas, reguliuojantis asmenybės veiklą ir jos kryptį. Motyvacija apima žmogaus poreikius, interesus, norus, vertybes, įsitikinimus ir t.t., ji parodo asmenybės kryptingumą.

Mokymosi motyvacija – sudėtingas reiškinys. Norint valdyti ir skatinti mokymosi motyvaciją būtinos gilios teorinės žinios.
2. Motyvacijos teorijos skirstomos į turinio ir proceso teorijas. Turinio teorijos aprašo, kas duoda žmogui impulsą elgtis tam tikru būdu, o proceso teorijos parodo, kaip skatinamas žmogaus elgesys. Mokymosi motyvacija – tai, pirmiausia, psichikos procesas, vidinės priežastys, dėl kurių mokinys ugdyme procese elgiasi vienaip ar kitaip. Tačiau aplinkos vaidmuo čia taip pat yra svarbus, nes tik palankios sąlygos padeda asmenybei vystytis.
Mokytojas turi apsispręsti, kurios psichologinės motyvacijos teorijos jam vertingiausios, norint įgyvendinti svarbiausius ugdymo ir mokymo(-si) uždavinius. Motyvacinių modelių žinojimas padeda mokytojams suprasti kiekvieno besimokančio požiūrį į savo mokymąsi, tokiu būdu mokytojai gali sudaryti individualizuoto motyvavimo sąlygas.
3. Valstybinės švietimo strategijos 2003-2012 metų nuostatose, atnaujintose bendrosiose programose ir standartuose skiriama daug dėmesio mokinių motyvacijos skatinimui per aukštos ugdymosi kokybės užtikrinimą, mokymosi turinio atnaujinimą, ugdymo proceso modernizavimą, kuo palankesnių mokymosi sąlygos ir aplinkos sudarymą asmenybės vystymuisi.

4. Moksleivių mokymosi motyvacija formuojasi mikroaplinkoje: šeimoje, mokykloje, bendraamžių grupėje. Mikroaplinka įtakoja moksleivių mokymosi motyvaciją. Palankios mikroaplinkos sąlygos, atitinkančios asmenybės raidos poreikius, stiprina moksleivių mokymosi motyvaciją.

5. Kalbant apie šiuolaikinę mokyklą, apie šiuolaikinį mokytoją, svarbu, kiek mokytojas savo veiklą grindžia nauja mokymosi (ne mokymo) paradigma, kai mokymasis tampa paties individo konstruktyvia veikla bei pažangiomis didaktinėmis koncepcijomis (optimizavimu, diferencijavimu, individualizavimu ir kt.), kurios padaro mokymąsi įdomesniu, natūraliu, lengvesniu, kiek mokytojas panaudoja netradicinius aktyvius mokymosi metodus, skatinančius kritinį, kūrybinį, nestandartinį mąstymą, paverčiančius mokymąsi patraukliu, rezultatyviu ir sėkmingu.

6. Naujas požiūris į mokymąsi reikalauja iš mokytojo tokių savybių išlavinimo, kaip lankstumas, profesionalumas, gebėjimas nuolat tobulėti, įgyti naujas kompetencijas, mokėjimas atlikti savo naują pagalbininko, patarėjo ir skatinančių motyvaciją mokymosi aplinkų kūrėjo funkciją.Literatūros sąrašas
Aktyvaus mokymosi metodai. Mokytojo knyga. – Vilnius: Garnelis, 1998.
Arends R.I. Mokomės mokyti. – Vilnius: Margi raštai, 1998.
Balsys M., Banevičiūtė B., Bareikienė M. ir kt. Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai. – Vilnius, 2003. Prieiga per internetą: http://www.smm.lt/old/reformos_d/programos/Programos2003.pdf ; prisijungimo laikas: 2006-03-26.
Barkauskaitė M., Vasiliauskas R., Gaigalienė M. ir kt. Tiriamojo darbo „Nesėkmingo mokymosi mastai ir priežastys“ ataskaita. – Vilnius, 2003. Prieiga per internetą: http://www.smm.lt/svietimo_bukle/docs?NMMP_ataskaita.doc ; prisijungimo laikas: 2006-03-25.
Bieliauskaitė R. Asmenybės psichologija. – Vilnius: Šviesa, 1993.
Bitinas B. Didaktinės koncepcijos. – Vilnius, 1992.
Butkienė G., Kepalaitė A. Mokymasis ir asmenybės brendimas. – Vilnius: Margi raštai, 1996.
Gage N. L., Berliner D. C. Pedagoginė psichologija. – Vilnius: Alna Litera, 1994.
Giedraitienė-Lileikienė T. Kelias į vaiko širdį. – Kaunas: Judex, 2005.
Jovaiša L. Pedagogikos terminai. – Kaunas: Šviesa, 1993.
Jovaiša L. Profesinio konsultavimo psichologija. – Vilnius: Agora, 1999.
Jucevičienė P. Organizacijos elgsena. – Kaunas: Technologija, 1996.
Jucevičienė P. Mokytojų didaktinės kompetencijos atitiktis šiuolaikiniams švietimo reikalavimams. Tyrimo ataskaita. – Kaunas, 2005. Prieiga per internetą: http://www.smm.lt/svietimo_bukle/docs/tyrimai/MOKYTOJU_DIDAKT_KOMPETENCIJOS_ATITIKTIS_%20SIUOLAIK_REIKALAV.pdf ; prisijungimo laikas: 2006-03-26.
Leliūgienė I. Žmogaus ir socialinė aplinka. – Kaunas: Technologija, 1997.
Psichologijos žodynas. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993.
Rupšienė L. Nenoras mokytis – socialinis pedagoginis reiškinys: monografija. – Klaipėda: Klaipėdos universitetas, 1998.
Tepperwein K. Menas mokytis nepavargstant. – Vilnius: Alma litera, 2000.
Valstybinės švietimo strategijos 2003–2012 metų nuostatos. Pireiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=215471&p_query=&p_tr2= ; prisijungimo laikas: 2006-03-25.
Копорулина В., Смирнова М., Гордеева Н. Психологический словарь. – Ростов-на-Дону: Феникс, 2004.

Leave a Comment