VILNIAUS KOLEGIJA
PEDAGOGIKOS FAKULTETAS
MANDAGUMO UGDYMAS IR JO SAMPRATA
ŠEŠTAIS GYVENIMO METAIS
KURSINIS DARBAS
Ikimokyklinio ugdymo
4tj grupės studentė – Lidija Molevičienė
Dėstytoja – Dalia Šlapelienė
2004 – 2005 m.m.
1.
Įvadas
2.
Teorinė dalis
3; 4; 5.
Praktinė dalis
6; 7; 8; 9.
Baigiamoji dalis
10.
Apibendrinimas
11.
Tyrimas
12 – 18.
Išvados
. 19
Pasiūlymai
. 20
Literatūra
. 21
Priedai
2.
Įvadas
Dirbant pedagoginį darbą kasdieną tenka matyti netinkamą vaikų elgesį ir tarpusavyje, ir su tėvais, ir su suaugusiais žmonėmis…
Norėdama išspręsti mūsų grupės problemą ir surati sprendimo būdus, pasirinkau šią temą:
,,Mandagumo ugdymas ir jo samprata šeštaisiais gyvenimo metasi”.
Mandagumas – viena iš svarbiausių žmogaus savybių. Tai ir geras išsiauklėjimas, dėmesingumas, jautrumas kitiems, tolerancija, taktas, korektiškumas, delikatumas. Mandagumas – išreiškiamas, balso intonacija, veido išraiška, žodžiais…
3.
Teorinė dalis
Kad auklėjimas žmogui
galėtų būti antrąją prigimtimi, reikia, kad auklėjimo idėjos virstų auklėtinių įsitikinimais, įsitikinimas – įpročiais, o įpročiai – polinkiais.
K. Ušinskis
Didėjant civilizacijai, vis svarbesnį vaidmenį visuomenės gyvenime ima vaidinri dorovinis pradas. Dorovinis auklėjimas yra tikslingas ir sistemingas dorovinės sąmonės, dorovinio elgesio bei jo motyvų ir dorovinių jausmų ugdymas. Šio auklėjimo pagrindas – bendražmoniškos moralės normos bei principai. O moralė – tai ypatinga visuomenės sąmonės forma ir visuomeninių santykių rūšis.
Dorovinio auklėjimo vaidmuo ypač svarbus šiandien, mūsų visuomenės demokratėjimo epochoje. Tokiomis sąlygomis iškyla žmogaus dvasingumo, jo dorovinių vertybių ugdymo reikšmė. Mes suprantame, kad ne vien duona gyvas žmogus, kad jis daugiausia gyvena tiesa ir sąžine, teisingumu ir laisve, dorovingumu ir humanizmu.
Dorovinės vertybės perduodamos iš kartos į kartą. Perimdama jas, jaunoji karta doroviškai bręsta. Dorovinis asmenybės brendimas – aktyvus dorovinių vertybių įvardymo procesas, asmenybės kokybinis pozityvus kitimas daugelio veiksmų įtakoje: aplinkos, auklėjimo, veiklos, saviauklos.
Doroviniam brendimui ypač reikšmingas yra žmogaus bendravimas su kitais žmonėmis. Kryptingų asmenybės dorovinį brendimą užtikrina dorovinis auklėjimas, sąveikaudamas su kitomis auklėjimo sritimis.
Doroviniu auklėjimu siekiama neutralizuoti neigiamas išorines įtakas, o teigiamais aplinkos veiksniais turtinti bei ugdyti dorovinį žmogaus pasaulį. Dorovinis žmogaus pasaulis yra platus ir sudėtingas, dinamiškas, individualus ir nepakartojamas.
Dorovinis auklėjimas – pati pirmoji auklėjimo pakopa ir pagrindas tolesniam asmenybės socialiniam bei dvasiniam brendimui. Dorovinis auklėjimas prasideda jau pirmaisiais kūdikystės metais šeimoje, vaikui emociškai bendraujant su motina, o vėliau ir su kitais šeimos nariais.
Šeimoje sukurtu dorovinio auklėjimo pagrindu vėliau remiasi ir kitos auklėjimo sritys.
Negalima pasiekti laimėjimų dorovinio auklėjimo srityje, jei vaiko darbo, drausmingumo, organizuotumo, valios neskatins visuomeniniai motyvai, jei jo aktyvumą žadins tik asmeninės gerovės troškimas.
Labai svarbu, kad ugdomi vaiko būdo bruožai – humaniškumas, atsakingumas, dorovinės ir valios savybės – padėtų siekti tam tikro tikslo
– formuoti kolektyvinį asmenybės kryptingumą.
Ugdant jaunąją kartą, reikėyų siekti, kad bendrieji moraliniai principai bei reikalavimai taptų kiekvieno vaiko dorovine pareiga, garbe ir sąžine.
4.
Svarbiausia dorovinio auklėjimo paskirtis – išugdyti jaunosios kartos dorovinę sąžinę, pastovų dorovinį elgesį ir dorovinius jausmus bei elgesio motyvus, dorovines savybes. Pasiekti šį tikslą galime tik kompleksiškai veikiant asmenybę. Ugdant pilnavertę asmenybę, jau iš mažumės daug dėmesio tenka skirti dorovinių jausmų auklėjimui. Doroviniai jausmai yra vertybinio santykio su kitais žmonėmis ir savimi pačiu išgyvenimas.
Dorovinius jausmus ugdant lemiamas laikotarpis yra vaikystė. Kūdikiui iš pradžių yra būdingas egocentriškumas. Reikia daug pastangų, kad mažylio sieloje įsitvirtintų aukštesni doroviniai jausmai.lemiamą vaidmenį emociniam auklėjimui turi vaiko motina, o veliau ypač padidėja kitų šeimos narių vaidmuo. Jeigu ankstyvuoju laikotarpiu neugdomi vaoko dorovinis vakukmas, kurį vėliau jau daug sunkiau užpildyti.
Savo knygoje ,,Širdį atiduodu vaikams ,, V. Suchomlinskis rašė:” kai iš vaikystės neišugdyti kilnūs jausmai,jų niekuomet neišsiugdysi dėl to, kad tai, kas tikrai žmogiška, įsitvirtina sieloje kartu pažįstant pirmąsias ir svarbiausias tiesas, vienu metu su subtiliausių gimtojo žodžio atspalvių išgyvenimu ir jutimu”.
Vaikų emocinis jautrumas lemia pirmųjų humaniškumo jausmų gimimą:
rūpestidumo, mandagumo, atidumo, gerumo. Ju pagrindu ugdomi draugystės bei koletyviškumo jausmai. Doroviniai jausmai bręsta bendraujant su suaugusiais, o vėliau ir su vienmečiais. Ikimokyklinukai gali patirti stiprų prieraišumo jausmą kaip atsaką į globą ir švelnumą. Jei vaikas neturės prieraišumo jausmo, jis gali tapti baimės ir nerimo auka arba gali pradėti psichiškai atrofuotis.
Tai gali atsiliepti visam tolesniam vaiko gyvenimui ir turės įtakos doroviniams vertinimams bei valiai.
Geri jausmai turi įsišaknyti vaikystėje,o žmoniškumą, mandagumą, gerumą, švelnumą, geranoriškumą formuoja darbas, rūpestis ir jaudinimasis dėl aplinkinio pasaulio grožio.
Žymus pedagogas V.Suchomlinskis knygoje “Širdį atiduodu vaikams” rašė:
“Gerėjimasis grožiu- tik pirmas tyro jausmo daigelis, kurį reikia ugdyti, kad jis virstų aktyviu veiklos siekimu. Labai svarbu pažadinti šviesius, tyrus vaikų jausmus, įtvirtinti jų širdyse geranoriškumą, rūpestingą pažiūrą į tai, kas gyva ir gražu”.
Žmogus prasideda nuo vaikystės. Ir gėris sėjamas vaikystėje, bet tik praėjus daugeliui metų suprantame ar gėrio sėklos sudygo, ar jas užgožė blogio piktžolės. Tik tada paaiškėja koks žmogus atėjo į gyvenimą. Todėl kiekvieno mūsų uždavinys –siekti, kad sudygtų gėrio sėklos.
Nuo mažens vaikui būti ugdomi doroviniai jausmai, pratinama laikytis dorovės normų, mokama kultūringai elgtis ir doroviškai vertinti savo ir kitų elgesį.
Visos žmogaus savybės – tiek gerosios, tiek blogosios – ne įgytos, o įgytos gyvenant , auklėjimo procese. Dorovinis vaikų auklėjimas vyksta natūraliai bendraujant su vaiku jo kasdieninėje ir įvairioje veikloje, stebint vaikų tarpusavio santykius, jų veiklą ir natūraliai visa tai koreguojant bei įprasminant.
Ikimokykliniame amžiuje dedami svarbiausių asmenybės savybių pagrindai.
Dorovinės savybės – tai asmenybės savybės, būdingos tos pačios moralės normų besilaikantiems žmonėms.
5.
Nuo ankstyvojo amžiaus reikia ugdyti teigiamas dorovinės vaikosavybes
: gerumą, draugiškumą, teisingumą, sąžiningumą, kuklumą, drausmingumą bei elgesio kultūrą.
Udyti dorovinės asmenybės savybes labai padeda auklėtojai nuoširdūs individualiniai pokalbiai su vaikais apie jiems artimus žmones, jų išgyvenimus.
Reikia vaikus paguosti, laiku padėti, patarti, priglausti. Naudojame grožinės literatūros kūrinius bei labai padeda ugdyti vaikų dorovines savybes darbinis ir estetinis auklėjimas.kasdieninėje vaikų vekloje – tai auklėtojos bei šeimos nrių pavyzdys.
Vienas iš humaniškumo ugdymo aspektų, labiausiai suprantamas vaikui nuo ankstyvosios vaikystės, yra gerumo ugdymas.
Gerumo ugdymo pradžia, tai vaikų mokymas skirti gėrį ir blogį.
Ugdydami vaikų dorovines savybes galime remtis lietuvių filosofo ir pedagogo S.Šalkauskio mintimis apie žmogaus dvasinio veiklumo objektus:
tiesą, gėrį ir grožį.
“Tiesa, – rašo S.Šalkauskis, – yra protinio veikimo objektas, gėris –
valios vekimo objektas ir pagaliau “estetinio jausmo objektas yra grožis”.
Vaikai tiesa pažįsta per žinojimą, todėl darželyje perteikiame jiems dorovės normas, taisykles, padedame suvokti jų reikšmę. Norint išugdyti gėrio meilę reikia būtinai ugdyti vaikų valią. Negalėsime išugdyti valios tenkindami visus vaikų norus, bet būtina žinoti vaikų poreikius ir juos paisyti. Tik per vaikų veiklą, kuri reikalauja valios pastangų, gerumo, susitvardymo galime išugdyti gėrį.
Vaikų kasdieniniame gyvenime rekia atkrepti dėmesį į tai, kad aplinkui yra daug žmonių, gyvūnų, augalų, kuriems reikalinga yra jų pagalba ir dėmesys.
Mokymas ir noras būti doram, elgtis gerai labai priklauso nuo to, ką vaikai mato artimiausioje aplinkoje, kaip elgiasi suaugusieji, o ne nuo to, ką vaikai girdi ir žino.
Pavyzdžiui: vaikai žino, kad knygutes negalima plėšyti, kad gėlytę reikia globoti, o ne minti, kad reikia būti mandagiems, bet jei vaikai kasdien nemato pavyzdingo suaugusiųjų elgesio, jei jie negirdi gražios kalbos, jei vaikai savo kasdieninėje veikloje elgiasi nedorai, jie niekada neužaugs dorais žmonėmis.
Labai dažnai girdime žodžius “geras” ir “negeras” vaikas, taip dėja kalba ir tėveliai, ir pedagogai. Tais žodžiais lyg apimame visą vaiko elgesį. Dauguma tėvų laiko geru vaiku, jei vaikas yra paklusnus, drausmingas. Bet ne visi vaikai jei paklusnūs, tai jau yra geri. Vaikai dažnai iš baimės, kad bus nubausti, elgiasi gerai, o ne iš įpročio.
Svarbu, kad vaikų gerumą, jų poelgius,veiksmus reguliuotų meilė žmonėms, vienmečiams, noras jiems padėti, suteikti džiaugsmo,būti pagarbiems.
Ikimokyklinio amžiaus vaikas labai noriai dirba, norėdamas būti naudingas kitiems, būti geras.Reikia tik vaikams sudaryti sąlygas praktiškai kuo nors rūpintis, kam nors padėti, užjasti nukriaustą, priglausti nelaimingą. Tokiems mažų vaikų darbams geriausia dirva yra gamta.
V.Suchomlinskis savo knygoje “Širdį atiduodu vaikams” rašė: “Galima priversti vienaip ar kitaip pasielgti, bet priversti būti geram –
neįmanoma”.Kad pažadintume šviesius, tyrus vaikų jausmus, įtvirtintume jų širdyse geranoriškumą reikia formuoti vaikų siekimą būti mandagiems, atidiems, rūpestingiems viskam, kas yra gyva ir gražu pasaulyje.
6.
Praktinė dalis
Geriems jausmams ugdyti tinkamiausias laikas yra vaikystė. Tik vaikystėje žmogus turi išeiti gerų jausmų ugdymo mokyklą.
Ugdant vaikų gerumą darželyje, savo grupėje svarbu sudaryti vaikams sąlygas rūpintis kitais, jiems padėti. Tai galime pasiekti darbinėje veikloje arba jie grupė yra mišri: mažesniais gali rūpintis vyresnieji vaikai. Remiantis emociniu vaikų jautrumu taip yra diegiami pirmieji humaniškumo bruožai: gerumas, atidumas, rūpestintigumas.
Savo grupėje (5 –6 metų vaikai) turiu du broliukus, vienam vasar vos sukako trys metukai, todėl ugdant vaikų gerumą išnaudojau įvairias situacijas, kad vaikai galėtų rūpintis ir padėti mažajam Nerijui.
Pavyzdžiui: su vaikais kalbėjomės apie žmonių gerus poelgius, po to žaidėme didaktinį žaidimą ,,gerumo takelis” (dėliojant paveikslėlius;
žaidimo tikslas – ugdyti vaikų jautrumą, norą globoti ir padėti, būti draugiškiems). Toliau su vaikais ruošiantis pasivaikščioti, pastebėjau, kad kiekvienas vaikas buvo užimtas tik savimi, o Nerijus glėbyje laikė savo rūbelius. Tada pasiūliau vaikams apsidairyti ir pažiūrėti ar kam nors iš vaikų nereikia jų pagalbos. Juk mes grupėje turime ir mažesnių vaikų.
Tą dieną grupėje buvo 13 vaikų ir tik dvi mergaitės (Samanta ir Rūta)
atkreipė savo dėmesį į Nerijų ir su žodžiais : ,,Nerijuk mes tave aprengsime”, padėjo jam. Likusieji vaikai susižvalgė, bet vis tiek kiekvienas iš jų norėjo, kad jam pirmiau kas nors padėtų, bet ne jis kam nors. Nuo to laiko stengiuosi ar lauke, ar grupėje išnaudoti situacijas, pasiūlyti vaikams rūpintis vieni kitais, padėti vieni kitiems.
Bet tai ilgas kelias, kol vaikai įpras patys rūpintis kitais.
Ugdant vaikų dorovines savybes : gerumą, draugiškumą, drausmingumą ir elgesio kultūrą naudojame įvairius dorovinio auklėjimo metodus, kuriais siekiame realizuoti dorovinio auklėjimo numatytus tikslus.
Geriausia yra siekti ugdymo procese teigiamų rezultatų ne vienu metodu, bet jų deriniu.
Ugdant vaikų gerumą naudojame žodinius metodus: skaitome grožinės literatūros kūrinius, vedame su vaikais pokalbius (su grupe ar individualiai vaikų ar auklėtojos pasakojimai: taip pat veiklinis metodas:
vaikų žaidimai, darbas, gerų poelgių pratimai).
Grožinės literatūros kūriniai moko vaikus skirti gėrį nuo blogio, suvokiant pasakų veikėjų elgesį, vaikai sužino kaip reikia deramai elgtis, o kaip negalima, jie supranta, kad gėris visada nugali blogį.
Savo žaidimuose, pav.: siuž. – vaid., vaikai mokosi kultūringai bendrauti, užjausti, jie pratinasi veikti žmonių labui, kaupia socialinę patirtį. Žaidimai padeda vaikams išmokti išklausyti vienmetį, nesiginčyti, elgtis mandagiai, paslaugiai, pagarbiai kalbėti su suaugusiais, būti jiems atidžiu.
Gerų poelgių pratybos padeda vaikams išmokti laikytis elgesio taisyklių, vadinasi moko drausmingumo, stiprina vaikų valią.
Dažniausiai grupėje būna pratybos – žaidimai arba auklėtoja paveda vaikams, kurie išmoko jau gražiai, tvarkingai apsirengti, padėti kitiems vaikams. Mokomės mandagumo irgi žaidžiant siuž. – vaid. Žaidimus, atliekant pratybas ir kasdieninėje savo
7.
veikloje. Kiekviena veiklos rūšis padeda gerinti elgesio noramas bei taisykles, formuoti elgesio įgūdžius bei įpročius.
Vienas iš naudojamų metodų yra pavyzdys pačių artimiausių žmonių, savo draugų (teigiamas elgesys), auklėtojos elgesio pavyzdys, jis yra bene svarbiausias elgesio etalonas, ugdant vaikų gerumą, draugiškumą bei elgesio kultūrą. Suaugusiųjų pavyzdys moko vaikus kaip reikia elgtis. Tai yra tiesioginis pavyzdys. Ikimokyklinio amžiaus vaikai pamėgdžiodami suaugusius, mokosi gyventi, iš mūsų poelgių sužino kas tai yra gėris ir blogis, gailestis ir užuojauta, meilė ir pagarba. Todėl vaikai greit gali pamiršti mūsų pamokymus, bet tvirčiau įsimins mūsų poelgius, santykius su vaikais ir kitais žmonėmis.
Tiesioginiu pavyzdžiu vaikams gali būti ir vienmečių veiksmai, poelgiai, manieros.
Todėl labai svarbu, kad vaikai savo aplinkoje matytų gerų poelgių pavyzdį. Jei vaikai elgiasi mandagiai, taktiškai, juos reikia pagirti, paskatinti ir toliau gerai elgtis.
Asmenybių bendravimas tai yra svarbus pedagoginis reiškinys. Žmogaus santykiai su kitais žmonėmis pasireiškia atitinkamu asmenybės požiūriu į kitą žmogų, konkrečiu elgesiu, bendravimu su juo. Asmenybių bendravimo santykiai labiausiai išreiškia kito asmens poreikių, interesų, pergyvenimų (džiaugsmo, skausmo ar nevilties) supratimas, jo individualybės pripažinimas, pagarba, jautrumas, pagalba, meilė žmogui, pasirengimas jam padėti, tausoti jį, ginti nuo blogio.
Prie dorovinių savybių, sąlygojančių asmenybės santykius su kitais žmonėmis, priskiriamas taip pat draugiškumas, kolektyviškumas.
Vaikai bendrauja su tėvais ir kitais šeimos nariais, su kiemo, grupės draugais, su auklėtoja.
Kiekvienas vaikas yra daugelio grupių narys. Tose grupėse jis sąveikauja su įvairiomis asmenybėmis – perima iš jų ir pats perduoda socialines vertybes.
Vaikams bendraujant su savo vienmečiais, susiformuoja tam tikri jų tarpusavio santykiai, užsimezga draugystė. Vaikų pastovūs tarpusavio santykiai susiformuoja ne iš karto. Pradėje lankyti darželį, vaikai tik stebi vienas kitą iš šalies, pamažu pradeda suprasti vienas kitą ir apsoprasti.
Ugdant mandagumą, kaip dorovinę savybę, svarbu grupėje tinkamai organizuoti vaikų veiklą ir santykius su vienmečiais. Reikia meiliai, šiltai sutikti naujus vaikus, papasakoti, kaip grupėje bus gera žaisti, parodyti naujus žaislus, susipažindinti su kitais vaikais, parodyti darželio patalpas.
Nuo pat ankstyvosios vaikystės reikia vaikams sudaryti sąlygas gyventi, žaisti, dirbti, dalytis savo džiaugsmais ir rūpesčiais su kitais vaikais.
Mandagumas pasireiškia, kai vaikai draugiškai nusiteikia kitų vaikų atžvilgiu, noriai drauge žaidžia ir dirba, siekia bendro tikslo ir mokosi skaitytis su draugų interesais bei sumanymais. Savo kasdieninėje veikloje vaikai formuoja atsakingą požiūrį į pareigas ir pavedimus, pažadų vykdymą. Ugdant mandagumą pasireiškia vaikų noras ir mokėjimas būti reikalingiems vieni kitiems, padėti kitiems, užjausti draugą, paguosti.
Ikimokyklinukų kolektyvas dar nėra tikras kolektyvas, bet vis dėl to vaikų kolektyviniai santykiai formuojasi labai pamažu.
8.
Žaidžiant vaikai jungiasi į nedideles grupeles, kurios labai greit gali iširti ir vėl susidaro naujos. Po to atsiranda bendrų interesų (dažniausiai tai bendri interesai žaidžiant, dirbant kartu paverstą vieną darbą) vaikų grupelės stiprėja, vaikai jau gali patys išspręsti kai kuriuos tarpusavio nesusipratimus.
Geriau susipažįstant vaikams, jų grupelės daugiau sustiprėja, vaikai pasitiki vienas kitu, jų savarankiškumas didėja, vaikai pajėgia vertinti savo ir kitų elgesį. Bet ir tada tai dar nėra vaikų kolektyvas, nes tai ilgas ir sudėtingas procesas.
Mandagumą ugdyti padeda auklėtojos pokalbiai su vaikais įvairiomis temomis, pavyzdžiui: ,,Kas tavo geriausias draugas?”, ,,Kodėl su tavimi jis draugauja?” ir kitos. Grupėje, kad vaikai elgtųsi gerai, draugiškai ir mandagiai aiškiname vaikams elgesio taisykles, pagaminome ,,taisyklių ratelį”, kuris yra mūsų kalbos kampelyje ir kartu mokomės elgesio taisyklių. Labai dažnai vaikai žaidžiant nepasidalina žaislais (atneštais iš namų) ir iš karto girdime: ,,Aš su tavimi nedraugauju”. Tada bandome kartu spręsti tokius klausimus kaip: ,,Kas tai yra draugai, kodėl taip juos vadiname, ar vienam tau linksma žaisti?”.
Ugdyti vaikų mandagumą labai padeda pavestas bendras darbas, atliekant jį vaikai padeda vienas kitam. Dirbant gamtos kampelyje, vaikai žino, kad draugiškai veikiant ir darbas geriau sekasi. Liaudies tautosaka irgi ugdo vaikų mandagumą.
Stebint vaikų tarpusavio santykius, galime taktiškai pasiūlyti priimti žaisti draugą, nes jam vienam liūdna.
Ugdant vaikų mandagumą, viena iš dorovinių savybių, naudojame tokius metodus kaip: auklėtojos pavyzdys: žodinius metodus, stimuliavimo metodai:
skatinimai ir bausmės (pabarimas, paaiškinant vaikui už kokį jo poelgį barama). Toks metodas, kaip skatinimas suteikia vaikams teigiamų emocijų, tai yra teigiamo elgiasio stimuliavimas. Teigiami emociniai išgyvenimai, kuriuos patiria skatinamas vaikas, įtvirtina tas elgesio normas, kurių suaugusieji tikisi iš vaiko.
Ikimokyklinio amžiaus vaikų samoningos drausmės ugdymas tai mūsų pedagogų tikslas, asmenybės ugdymo perspektyva. Mažų vaikų samoningumas atsiranda iš suaugusiųjų pamėgdžiojimo, iš taisyklių įsiminimo, iš patirties ir gyvenimo praktikos, o ne iš gilaus įsitikinimo, atsakomybės ir pareigos įsisamonimo.
Pirmiausia vaikus supažindiname su mandagumo abėcėle: ,,ačiū”,
,,prašom”, ,,atsiprašau”, ,, labas rytas”, ,,laba diena”, ,,labas vakaras”… Pratiname patys tai kartodami, primindami ar pasidžiaugdami, kad vaikai nepamiršo tai pasakyti.
Tai žadina jų jausmą, skatina veikti. 5 – 7 metų vaikams reikia paaiškinti, įsitikinti, įsąmoninti, kurie jų poelgiai geri ir kurie blogi.
Suaugusieji gali remtis kitų ir savęs vertinimu, mokėjimu suvokti, kaip elgiasi patys ir kaip kiti.
Nepamirškime meninio žodžio – apsakymuose, pasakose, eilėraščiuose, kuriuos jūs skaitote vaikams, daug situacijų, reikalaujančių vertimo pagal dorovinio elgesio taisykles.
Su vyresniais vaikais galima specialiai kalbėtis etikos temomis, žinoma, nepiktnaudžiaujant nei pamokslais, nei abstrakčiomis kategorijomis.
Tokie pokalbiai padės vaikams suprasti kai kurias dorovines sąvokas, pvz.:
teisingumą, kuklumą, paslaugumą.
9.
Ir pagaliau reikalaukite laikytis elgesio normų bei taisyklių. Vaikai lengvai susidoroja su įvairiais reikalavimais, jeigu tik jie pateikiami laiku ir nuosekliai.
Aišku, reikia atsižvelgti, ką vaikas jau yra pasiekęs, nes reikalavimas gali pasirodyti arba per didelis, arba, atvirkščiai, neskatinti, bent kiek daugiau pasistengti. Beje, ir čia svarbu, kad visi suaugusieji, su kuriais vaikui tenka nuolat bendrauti, reikalautų vienodai.
Ugdyti ikimokyklinio amžiaus vaikų drausmingumą – tai ugdyti mandagumą, organizuotumą ir vaikams keliamų reikalavimų turinys, nuoseklumas ir plėtojimas.
Drausmingumas neatskiriamai susijęs su elgesio kultūra, išorine ir vidine. Vaiko elgesio kultūra pasireiškia mandagumu, mokėjimu skaitytis su draugų interesais, daiktų, žaislų, priemonių, knygų gerbimu ir tausojimu, tvarkingumu.
Ikimokykliniame amžiuje dar tik formuojasi slopinamieji procesai, kurie vaidina ypatinga vaidmenį ugdant vaikų drausmę. Todėl turime vaikams nuosekliai sunkinti pateiktus reikalavimus. Ugdyti vaikų mandagumą padeda iškeltos tokios sąlygos:
– taisyklingas vaikų režimas, kuris pratina vaikus prie organizuotumo. Jei vaikų gyvenimo režimas nepakankamai sutvarkytas, jie dažnai pažeidinėja elgesio taisykles ir pervargsta;
– vaikų veikla grupėje turi būti turininga, reikalinga; vaikams reikia nepastebimai paaiškinti, patarti, priversti galvoti, stebėti ir patiems daryti išvadas;
– auklėtojos autoritetas grupėje. Auklėtoja privalo vaikams suteikti paramą, ji yra atsakinga už jų auklėjimą.
Grupėje ugdyti vaikų mandagumą ir elgesio kultūra padeda sutvarkyta buitis: jauki aplinka, švara ir tvarka. Tvarkingas daiktų laikymas ir tinkamas naudojimas, įprotis tausoti daiktus ugdo sąmoninga, rūpestingą pažiūrą į asmeninio ir visuomeninio naudojimo daiktus.
Ugdyti elgesio kultūrą labiausiai padeda suaugusiųjų pavyzdys: jų gyvenimo būdas, santykiai su žmonėmis, jų teisingumas ir sąžiningumas, tvarkingumas ir punktualumas.
10.
Baigiamoji dalis
Pratinti vaikus laikytis elgesio taisyklių yra mandagumo ir kultūringo elgesio ugdymo pagrindas.
Ikimokyklinio amžiaus vaikų elgesio taisyklės turi būti konkrečios, labai gerai jei vaikai kartu su auklėtoja jas užrašo ir palaipsniui įtvirtina.
Taisyklių mokymo tikslas – įpratinti vaikus laikytis jų gyvenime, gerbti vyresniuosius, klausyti jų, būti geru ir kultūringu draugu, įpratinti visuomet būti tvarkingam, švariam, mandagiam, punktualiam.
Reikalaujant grupėje taisyklių laikymosi, patys jų laikomės ir taip rodome kasdieniniu savo pavyzdžiu.
Ikimokyklinio amžiaus vaikams ne taip langva prisiminti taisykles, todėl turime nuosekliai juos kontroliuoti, jiems priminti ar padėti.
Ugdant vaikų mandagumą bei elgiasio kultūrą naudojame tokius metodus kaip tiesioginį ir netiesioginį pavyzdį, žodinius metodus ir stimuliuojančius metodus. Pavyzdžiui: išaiškiname su vaikais taisyklės turinį ,,Būti tvarkingam”, t.y. žaisliukus padėti į savo vietas, prieš miegą drabužėlius tvarkingai užkabinti ant kėdės, viską ką vaikams aiškiname parodome kaip tai daroma.
Tai galime daryti pasitaikius palankiai situacijai, pav.: jei vaikai žaidžia ir po to palieka žaisliukus nesudėtus, arba savo rūbelius numeta bent kaip ant kėdutės, kad tik greičiau nusirengti.
Ikimokyklinėse įstaigose ugdant vaikų dorovines savybes laikomės tokių principų kaip tautiškumo, asmenybės ugdymo kolektyve, reiklumo bei pagarbos auklėtinio asmenybei, dorovinio auklėjimo ryšio su darbu ir gyvenimu, remiamės teigiamomis vaikų emocijomis, kompleksiškumo bei atsižvelgiame į amžiaus ir vaikų individualias sąvybes.
11.
Apibendrinimas
Šeima – svarbus ir daugelio atveju nepakeičiamas kiekvieno žmogaus ugdymo etapas. Šeimos vaidmuo, ugdant dorovines vaikų savybes, visuomet buvo didelis. Nuo žmonos iki motinos ir nuo vyro iki tėvo – ne vienas žingsnis. Tai dorovinio asmenybės tobulėjimo šeimoje kelias.
Šeimos santykių pagrindas – meilė ir pareiga yra svarbus vaikų dorovinių savybių ugdymo veiksnys. Šeimoje, kurioje vyras ir žmona tarpusavyje sutaria, rodo pagarba ir pasitikėjimą, savaime ugdomas vaikų pasitikėjimas ne tik su artimaisiais, bet ir su kitais žmonėmis. Tokia atmosfera – tai asmenybės bruožai. Darnūs tėvų santykiai vaikui yra tiesioginis pavyzdys, jo elgesio etalonas. Įpratęs gražiai elgtis šeimoje, vaikas nejučiomis įgunda tinkamai bendrauti ir su kitais žmonėmis.
Šeimoje, kurioje tėvai stengiasi sukurti ramią, giedrą atmosferą, teikiančia tikrumo,saugumo jausmą, formuojančią abipusiška pasitikėjimą ir pagarbą, paremta išmintingais, nuosekliais tėvų reikalavimais, vaikai nuo pat ankstyvos vaikystės gauna nesudėtingų pareigų ir užduočių, kurios vaikui augant pamažu sunkėja.
Vaikams keliami reikalavimai atitinka jų fizines ir psichines jėgas, sugebėjimus. Taip vaikas pratinamas įsigilinti į šeimos reikalus ir rūpesčius, padėti juos tvarkyti, o kartu užimti atitinkamą vietą šeimoje.
Stiprėja tėvų ir vaikų noras drauge ką nors veikti, dirbti, ilsėtis.
Darnioje šeimoje, kurioje vaiką priima tokį, koks jis yra (su jo teigiamomis ypatybėmis ir ydomis, pasiekimais ir trūkumais), kurioje drauge atliekama veikla naudinga tiek tėvams, tiek pačiam vaikui, kurioje tėvų ir vaikų kontaktai būna artimi ir glaudūs, kurioje vaikui yra protingas laisvės suteikimas, tokioje šeimoje yra padėti pagrindai vaiko dorovinių savybių ugdymui: mandagumui, drausmingumui, draugiškumui, gerumui.
Ugdyti mandagumą savyje, tai būti kitiems dėmesingam, įsijausti į kitą žmogų, suprati jį. Dori, draugiški santykiai, tėvų ir vaikų, padeda vaikams būti mandagiems ne tik savo šeimos nariu atžvilgiu, bet ir kitų žmonių su kuriais vaikai bendrauja. Vaikai išmoksta pirmiausia galvoti ne apie save, bet apie kitus. Ugdoma yra vaikų valia ir pareigingumas tėvams. Tai vaikų noras atsidėkoti tėvams už jų rūpestį, begalinę meilę, ištikimybę ir pasiaukojimą.
Šeimoje vaikas išsiugdo darbštumą, sugebėjimą tvardytis, kantrumą, atsakomybę už pavestą darbą ir duotą žodį. Tėvai savo pavyzdžiu –
sugebėjimu grumtis su blogiu, su įvairiomis ydomis, mokėjimu išsaugoti arba atnaujinti abipusį pasitikėjimą – ne tik apsaugos nuo negandų savo vaikus, bet ir išmokys juos pačius atsispirti blogiui, ryžtingai grumtis už dorovines vertybes ateityje.
Taigi pagrindinis vaikų pagarbos tėvams ugdymo būdas – darbinė veikla, per kurią jie įsijaučia į motinos ir tėvo vaidmenį, suvokia, kad triūso įdedama kuriant šeimoje materialinę gerovę ir jaukią aplinką. Vaikų bendravimo su tėvais dorovinės kultūros ugdymo pagrindas – kooperuota ruoša namuose, abipusė pagalba.
Vaiką auklėja ne moralizavimas, o geri pavyzdžiai.
Šeimoje yra vertingos tokios situacijos, kai būtina stipresnio pagalba silpnesniam, sveiko – sergančiam. Darnioje šeimoje vaikai išmoksta būti mandagiais, paslaugiais, rūpestingais, teiksti artimiems žmonėms džiaugsmą.
12.
Šeimoje, kurioje yra lygybė tarp vaikų, visada vyraus nuoširdumas, sutarimas ir draugiškumas. Glaudūs šeimos ir darželio darbuotojų bendradarbiavimas, jauki aplinka, vaikams suteikiamos teigiamos emocijos, suaugusiųjų žmonių gerieji pavyzdžiai padeda išugdyti vaikų vertingas dorovines savybes, tai mandagumą, gerumą, draugiškumą, drausmingumą vei elgesio kultūrą.
Todėl kartu su vaikais atliekant bent kokią darbinę veiklą yra ugdomos vaikų dorovinės savybės: mandagumas, gerumas, drausmingumas, draugiškumas.
Norėdama sužinoti, kaip aplinkiniai suvokia ,,mandagumą, jo ugdymą”, paruošiau anketas tėveliams ir pedagogams.
Tyrimas grupės tėvams
Tyrimo tikslas – kokia kalba ir kokiomis priemonėmis augindami ir auklėdami savo vaikus tėvai padeda vaikui augti ne tik mandagiam, bet ir taktiškam, tolerantiškam, dėmesingam draugams ir aplinkiniams žmonėmis.
Tyrimo metodas – anketavimas.
Tyrime dalyvavo 22 mamos ir 22 tėčiai.
13.
|Eil|Klausimas |Atsakymai: |Atsakymų |Atsakymų |
|. | |dažnai, |skaičius |skaičius |
|Nr.| |kartais, | | |
| | |niekada, |Mamos |Tėčiai |
| | |visada. | | |
|1. |Ar daug laiko |Dažnai…….|20….. |10…… |
| |praleidžiate kartu? |…….. |2……. |10…… |
| | |Kartais……|0……. |2…….. |
| | |……… |0……. |0…….. |
| | |Niekada……| | |
| | |Visada…….| | |
|2. |Ar su vaiku |Dažnai…….|6……. |10…… |
| |bendraujate kaip su |…….. |5……. |1…….. |
| |sau lugiu? |Kartais……|1……. |0…….. |
| | |……… |10….. |11…… |
| | |Niekada……| | |
| | |Visada…….| | |
|3. |Ar sveikinatės su |Dažnai…….|5……. |5…….. |
| |vaiku? |…….. |0……. |2…….. |
| | |Kartais……|0……. |0…….. |
| | |……… |17….. |15…… |
| | |Niekada……| | |
| | |Visada…….| | |
|4. |Ar savo pavyzdžiu |Dažnai…….|0……. |4…….. |
| |pratinate vaiką |…….. |0……. |0…….. |
| |sveikintis? |Kartais……|0……. |0…….. |
| | |……… |22….. |18…… |
| | |Niekada……| | |
| | |Visada…….| | |
|5. |Ar dėkojate vaikui už |Dažnai…….|1……. |5…….. |
| |pagalbą, jo atliktus |…….. |1……. |5…….. |
| |darbus? |Kartais……|1……. |2…….. |
| | |……… |19….. |10…… |
| | |Niekada……| | |
| | |Visada…….| | |
|6. |Ar esate dėmesingas |Dažnai…….|5……. |5…….. |
| |šalia esančiam? |……. |10….. |5…….. |
| | |Kartais……|2……. |1…….. |
| | |…….. |5……. |11…… |
| | |Niekada……| | |
| | |Visada…….| | |
|7. |Ar jūsų vaikas |Dažnai…….|7……. |5…….. |
| |mandagus? |……. |4……. |3…….. |
| |Jei sako “prašau”, |Kartais……|3……. |4…….. |
| |“ačiū”, “atsiprašau”. |…….. |8……. |10…… |
| | |Niekada……| | |
| | |Visada…….| | |
|8. |Ar padedate vaikui |Dažnai…….|10….. |7…….. |
| |apsirengti, taisote |……. |2……. |7…….. |
| |sulūžusį žaislą, |Kartais……|0……. |2…….. |
| |skaitote kartu….? |…….. |10….. |6…….. |
| | |Niekada……| | |
| | |Visada…….| | |
|9. |Ar dovanomis |Dažnai…….|9……. |4…….. |
| |atsilyginate vaikui už|……. |3……. |7…….. |
| |jo gerą elgesį? |Kartais……|4……. |7…….. |
| | |…….. |6……. |4…….. |
| | |Niekada……| | |
| | |Visada…….| | |
18
Tyrimų apibendrinimas
Apibendrinant duomenis galiu teigti, kad ,,Žiogelių” grupės tėvelių apklausa parodė, kad ,,Mandagumo ugdymo” procese dalyvauja 97( mamų, o tėvelių 85(. Iš šių duomenų matyti, kad tėveliai beveik vienodai atsakingi už vaiko mandagumo ugdymą.
19.
Išvados
Apibendrinus anketų atsakymus, manau, kad visų dalyvių ,,Mandagumo, jo ugdymo sampratos suvokimas” ir yra tai, ką aš noriu įrodyti šiuo kursiniu darbu.
Čia remiuosi ne tik savo darbo patirtimi, anketų atsakymais, bet ir žymių pedagogų teiginiais.
Manau, kad visais laikais buvo, išliko ir yra svarbiausia:
1. Šeima…
2. Udytojas…
3. Teigiama aplinka…
O visa tai mums visiems – mylėti ,,mažą žmogutį” ne tik žodžiais, bet jį apkabinti, priglausti, padėti, visada sakyti garsiai, kad jį myli, nesvarbu, koks jis bebūtų ir kaip bepasielgtų.
20.
Pasiūlymai
Šiame darbe visą dėmesį skyriau vaiko doroviniam auklėjimui, o ypač mandagumui. Manau šie pasiūlymai papildo šį kursinį darbą:
1. Tyrinėjant ir atrandant pasaulį atkreipti vaikų dėmesį į tai, kad svarbiausia bendravime, suprasti ir atleisti, užjausti ir padėti.
2. Dugiau dėmesio skirti taikiam bendravimo ir bendradarbiavimo klimatui su tėvais, atkreipiant dėmesį į asmeniškus, ekonominius, socialinius, kultūrinius trukdžius.
3. Daugiau turtinti vaikų aplinką ir įvairinti veiklą.
4. Tobulinti pedagogo ir kitų ugdytojų veiklos kryptis ir nuostatas.
21.
LITERATŪRA
1. S. Šalkauskis ,,Rinktiniai raštai”. ,,Pedagoginės studijos”
V., 1992m., I, II.
2. A. Grabauskienė ,,Gerumo mokyklėlė” V., 1996m.
3. ,,Pedagoginė psichologija” V., 1994m.
4. I. Maciulevičienė ,,Mandaumas” V. Ethos, 1996m.
5. V. Gražienė ,,Pedagogika ir demokratija” V., 1998m.
6. K. Štoškus ,,Etiketas ir žmonių bendravimas” V., Mintis, 1991m.
7. S. Peterina ,,Vaiko elgesio kultūra” K., 1989m.