lūkesčiai ir galimybės

Jonas Kantminas

Lietuva siekia šiais metais baigti stojimo derybas su Europos Sąjunga ir 2004 metais tapti jos nare. Bet gana sklandžiai vykusių derybų padangę netikėtai ėmė temdyti tamsūs debesys. Kas gi įvyko? Ko sunerimo Lietuvos žmonės? Jiems susirūpinimą sukėlė 2002 metų sausio 30 dieną paskelbtas Europos Komisijos pasiūlymas būsimų naujų Europos Sąjungos narių ūkininkams skirti tik ketvirtadalį tos finansinės paramos, kurią gauna dabartinių bloko narių ūkininkai. Ši parama būtų pamažu didinama ir tik 2013 metais susilygintų su dabartinių Europos Sąjungos valstybių ūkininkams tiekiamomis išmokomis. Svarstant Liietuvos derybinę poziciją, Lietuvos žemdirbiai tikėjosi 2004 metais gauti iki 1 mlrd. litų išmokų, o pagal Europos Komisijos siūlymus tiesioginės išmokos jiems tesiektų 247 mln. litų. Savo siūlymus Europos Komisija argumentuoja tuo, kad tokio pat dydžio tiesioginės išmokos, kokias dabar gauna Europos Sąjungos valstybių ūkininkai, stabdytų žemės ūkio reformas ir sruktūrizavimą šalyse kandidatėse. Be to, buvo atsižvelgta ir į susitarimą “Agenda – 2000”, kuriame Europos Sąjungos šalių lyderiai nustatė išlaidas žemės ūkiui iki 2006 metų. Šias išlaidas turėjo dalintis šešios šalys kandidatės, o dabar jų skaičius išaugo ikki dešimties. Tokie prasti Europos Komisijos pasiūlymai gali sumažinti Europos Sąjungos valstybių kandidačių skaičių, nes kai kurių šalių visuomenė narystę Europos Sąjungoje vertina gana skeptiškai.

Europos Komisijos siūloma parama žemės ūkiui nuvylė Lietuvos žemdirbius. Jiems neaišku, kaip bendroje rinkoje sąžiningos ko

onkurencijos sąlygomis naujųjų Europos Sąjungos šalių ūkininkai galės dirbti, jei gaus tiktai ketvirtadalį lėšų, mokamų ankščiau į Sąjungą įstojusių šalių ūkininkams. Juk nevienoda finansinė parama reiškia skirtingą ne tik žemdirbių, bet ir žemės ūkio produkcijos konkurencingumą. Mažesnes subsidijas gaunančių ūkininkų veikla ilgą laiką plėtosis žymiai lėtesniais tempais. Dabartinių Europos Sąjungos šalių žemės ūkis jau kelinti metai gauna didelę finansinę paramą, todėl yra labiau išvystytas negu šalių kandidačių. Atrodytų, kad paramos labiau ir daugiau reikia atsilikusiam būsimų naujų Europos Sąjungos narių ūkiui. Tuo tarpu Europos Komisija siūlo elgtis priešingai. Nors Europos Komisijos pasiūlyta parama yra papildoma parama, kurios žemdirbiai dabar negauna, tačiau, įstojus į Europos Sąjungą, valstybių sienos bus atviros. Dabar Lietuva gali šiek tiek saugoti savo rinką, o įstojusi į Europos Sąjungą, tegaudami meenką paramą, žemdirbiai nesugebės konkuruoti. Ar neprireiks vėl svarstyti galimybės išlaikyti muitus iš Europos Sąjungos šalių įvežamai žemės ūkio produkcijai?

Kiek kitaip yra nusiteikę Lietuvos valdininkai. Europos komiteto direktorius ir vyriausiasis euroderybininkas Petras Auštrevičius mano, kad lėšos Europos Sąjungos plėtrai 2004 – 2006 metams jau paskirstytos, todėl Lietuvos tikslas yra kaip galima greičiau įstoti į Europos Sąjungą ir dalyvauti priimant jos 2007 – 2012 metų biudžetą, o ne įnirtingai derėtis dėl lygiavertės paramos ūkininkams.

Premjeras Algirdas Brazauskas siūlo būsimąją paramą žemės ūkiui lyginti ne su Europos Sąjungos šalims ti
iekiama parama, o su ta suma, kurią Lietuva dabar gali skirti žemės ūkiui. Dar vienam hektarui javų pasėlių per metus tenka 40 litų valstybės paramos, o 2004 metais, pridėjus Europos Sąjungos pagalbą, ši suma jau sudarytų 125 litus, arba tris kartus daugiau. Jis teigia, kad sudėjus Europos Sąjungos paramą Lietuvai per struktūrinius, sanglaudos fondus, tiesiogines išmokas, paramą kaimo plėtrai bei Ignalinos atominės elektrinės uždarymui, paramos suma 2004 metais sudarytų apie 2 milijardus litų. Tai beveik trečdalis Lietuvos nacionalinio biudžeto, arba 500 – 600 litų vienam gyventojui.

Lietuvos žemdirbius taip pat nuvylė Europos Komisijos paskelbtos žemės ūkio produktų gamybos kvotos. Europos Komisija pasiūlė Lietuvai skirti tik 96000 tonų cukraus gamybos kvotą, nors Lietuva derasi dėl 150000 tonų kvotos. Nacionalinę pieno gamybos kvotą Lietuvai Europos Komisija siūlo 1,45 mln. tonų, arba 0,8 mln. tonų mažesnę, negu norėtų Lietuva. Remiantis ankstesniais susitarimais, pieno ir cukraus gamybos kvotos turėjo būti skiriamos pagal 1995 – 1999 metų vidutinę gamybą, kuri Lietuvoje buvo žymiai didesnė už siūlomas.

Didesnių gamybos kvotų tikėjosi ir Lietuvos linų bei bulvių augintojai. Vietoj prašytų 6000 tonų ilgo pluošto linų kvotos ir 8500 tonų trumpo pluošto linų kvotos Europos Komisija pasiūlė Lietuvai skirti tik 2000 tonų ilgo pluošto ir 3000 tonų trumpo pluošto linų kvotas. Dar prastesnių pasiūlymų sulaukė Lietuvos bulvių augintojai. Jiems vietoj prašytų 8500 tonų bulvių krakmolo kvotos tesiūloma tiktai 700 tonų kvotos, ar
rba 12 kartų mažiau, negu derėtasi. Tuo tarpu žemdirbiai mano, kad būtent gamybos kvotos ir yra svarbiausia svarstant Europos Komisijos pasiūlymus.

Europos Komisijos pasiūlymai dar negalutiniai – juos dar turės šių metų birželio mėnesį apsvarstyti ir galutinai priimti Europos Sąjungos narės. Jos turės patvirtinti bendrą derybinę poziciją derantis su kandidatėmis dėl jų stojimo sąlygų žemės ūkio, regioninės politikos ir biudžeto bei finansų srityse.

Taigi mūsų žemdirbių netenkina diskriminacinė parama, kurią jie gaus Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, nors mūsų euroderybininkai tvirtina, kad jie sieks didesnės paramos Lietuvos žemės ūkiui. Europos Komisijos pasiūlymai turėtų duoti pradžią rimtiems svarstymams, kaip gyvens naujųjų Europos Sąjungos narių ūkininkai. Atrodo, kad tik dabar prasidės tikrosios derybos dėl narystės Europos Sąjungoje. Jos žada būti pačios sudėtingiausios ir skausmingiausios visoje Europos Sąjungos plėtros epopėjoje. Kuo jos baigsis Lietuvai – pamatysime.

Jonas Kantminas – technikos mokslų daktaras,

Leave a Comment