Lotynų Amerikos švietimo sistema

Lotynų Amerikos švietimo sistema

Lotynų Amerika – vienas didžiausių pasaulio regionų Vakarų pusrutulyje. Jį sudaro šalys ir teritorijos, esančios Šiaurės Amerikos pietinėje dalyje, į pietus nuo Rio Grandi dėl Nortė upės, taip pat pietų Amerikoje (Argentina, Brazilija, Čilė, Kosta Rika, Kuba, Gvatemala, Bolivija, Dominikos respublika, Peru ir kt.). Šiuo metu Lotynų Amerikoje yra 30 politiškai savarankiškų valstybių ir 15 priklausomu teritorijų. Iš visų Lotynų Amerikos valstybių savo dydžiu išsiskiria milžiniška šalis Brazilija. Etniniu ir rasiniu požiūriu dabartinė Lotynų Amerikos gyventojų sudėtis labai marga. Didelę vietą užžima mišrios grupės: miestai, mulatai, sambo. Oficiali kalba aštuoniolikoje LA šalių – ispanų Brazilijoje – portugalų, kitose – anglų, prancūzų, daugelis gyventojų kalba įvairiomis indėnų kalbomis. Vyraujanti religija – katalikų (90proc. visų gyventojų).

Švietimo raida

 Senosios inkų, actekų ir kitų tautų valstybės turėjo palyginti neblogai išplėtotas švietimo sistemas. Jau XVI a. pradžioje pradėjo kurtis mokyklos indėnams. Jos stengėsi prie vienuolynų, bažnyčių ir pakluso katalikų bažnyčiai. Pirmoji mokslinė įstaiga sukurta 1505 metais – tai mokykla Santo Domingo mieste. Didžiausią vaidmenį šviečiant indėnus suvaidino pedagogai humanistai: V. de Kigora, B. dee Caagun, B. de Kasas.

 1551 metais universitetai įkurti Limoje, Mechike.

 XVII-XVIII a. įsikūrė dabartinių Ekvadoro, Kubos, Venesuelos, Čilės teritorijoje.

 Pirmasis nepriklausomas Lotynų Amerikos universitetas atidarytas 1821 metais Buenos Airėse.

 XIX a. antroje pusėje daugelyje regiono šalių švietimo sistemos veikla sumenkėjo, šio reiškinio priežastis – socialinės si

istemos krizė. Švietimas tapo prieinamas tik elitui.

 1960-1970 metais švietimo organų veikla visose Lotynų Amerikos šalyse suaktyvėjo. Svarbu, kad modernizuojant švietimą išryškėja ekonominė jo funkcija.

 Lotynų Amerikoje plečiasi privačių įstaigų tinklas. 1960-1980 metais atidaryta apie 140 privačių aukštųjų mokyklų.

Daugelio Lotynų Amerikos šalių konstitucijos skelbia visų piliečių teisę į dvasinį, intelektualinį tobulėjimą, taip pat į ikiprofesinį ir profesinį pasirengimą gyvenimui. Kiekvienas pilietis turi teisę į fizinį ugdymąsi, sportą, kultūringą poilsį.

Šiuo metu Lotynų Amerikos šalyse galima išskirti šias mokyklinio ugdymo grandis:

Ikimokyklinės įstaigos (iki 6 metų)  pradinės mokyklos (6-12 metų)  vidurinės bendrojo lavinimo mokyklos (13-18 metų amžiaus vaikams)

Mokymasis pradinėje mokykloje dažniausiai trunka 5-6 metus. Mokymosi trukmė vidurinėje mokykloje dažniausiai skirstoma į žemesniąją ir aukštesniąją, dažniausiai trunka 6 metus ( kai kur 5 ar 7 metus ). Bazinė ar pagrindinė mokykla apimanti pradinę ir žemesniąją vidurinę mokyklą, paprastai numato 9 metų mokymą (6+3 arba 5+4).
Visas mokymo kursas vidurinėje bendrojo lavinimo mokykloje trunka nuo 10 iki 13 metų. Toks struktūrinis mokymo trukmės skirtingumas susiklostė, istoriškai veikiant ispanų, prancūzų ir amerikiečių edukacinėms sistemoms. Paskutiniu metu didelę reikšmę mokyklų sistemoms ir mokymo turinio plėtrai bei struktūrai turi UNESCO.

Pagrindiniai mokymo tikslai yra šie:
 parengiamajame cikle (1-6 klasės, pradinė mokykla) mokiniai turi perimti pagrindines gimtosios kalbos, matematikos, taip pat elementarias kultūros, geografijos, įvairių šalių istorijos žinias;
 nepilnojoje vidurinėje mokykloje (7-9 klasės, bazinis ciklas) prasideda sistemingas mokslų pagrindų mokymas;
 aukštesnėje vidurinės mokyklos grandyje (1

10-12 klasės, pagilintas ciklas) mokymas diferencijuojamas pagal pasirinktą profilį.

Pradinė mokykla. Dėl skurdo ir ligų, mokytojų ir mokymo patalpų trūkumo į mokyklą negali eiti tik apie 50 proc. vaikų Haityje, Gvatemaloje, apie 20 proc. vaikų – Brazilijoje, Meksikoje, Kolumbijoje, Bolivijoje. Geresnė pradinio ugdymo mokymo padėtis (mokosi daugiau nei 90 proc.) Argentinoje, Panamoje, Čilėje, Urugvajuje ir kt. Karibų jūros baseino šalyse.
Svarbi pradinio ugdymo problema tebėra ta, kad daugiausia čia yra nepilnųjų (2-3 metų) pradinių mokyklų kaimo vietovėse, kurios nesugeba mokinių parengti taip, kad jie galėtų tęsti mokslą vidurinėje mokykloje.
Vidurinė mokykla. 60-70 % mokinių vidurinėje mokykloje lanko bendrojo lavinimo ir diferencijuotas klases (priešuniversitetinis kuras). Kiti mokosi profesinėse technikos mokyklose arba nepilnojoje vidurinėje mokykloje.
Švietimo sistemoje, be mokyklos posistemės, labai svarbi ir povidurinio mokymo posistemė.
Povidurinio mokymas. Šiame lygyje reikėtų išskirti aukščiausiojo lygio institucijas – universitetus, nusakomus įvairių mokslo krypčių, ypač – humanitarinių mokslų, medicinos studijų programų gausa.
Greta universitetų dar veikia institutai, koledžai, mokyklos, akademijos ir kitos povidurinio mokslo įstaigos, kurios akademiniu lygiu labai skiriasi. Daugelis institutų savo programomis labai panašūs į buvusios SSRS technikumus.
Veikia ir privačios aukštosios mokyklos, kurios dėl silpnos valstybės kontrolės atitinka daugumos specialiųjų vidurinių mokyklų lygį.
Labai sudėtinga yra universitetų valdymo struktūra, todėl Lotynų Amerikos šalyse yra kelių tipų valstybinės mokslo ir studijų institucijos: nacionalinės, provincijų, municipalinės.
Daugelis valstybinių universitetų turi sa

avo vidinį autonominį teisinį statusą, kuris nustatomas atitinkamais teisiniais aktais, valstybės dekretais, specialiais įstatymais ir kt. Jie nusako mokslo ir studijų institucijų tikslus, uždavinius, vidinę organizaciją.
Galima pabrėžti bendrąsias Lotynų Amerikos švietimo problemas:
 didžiulis atotrūkis tarp skelbiamųjų švietimo principų ir realios švietimo padėties;
 žemas švietimo sistemų finansavimo lygis, menka švietimo materialinė-techninė bazė;
 pernelyg didelė švietimo sistemos administravimo biurokratija;
 didelis gyventojų neraštingumas, netolygus beraščių pasiskirstymas atskiruose rajonuose;
 neišplėtotos mokytojų, aukštos kvalifikacijos technikos specialistų rengimo sistemos;
 miesto ir kaimo pradinių mokyklų mokymo sąlygų, kokybės ir rezultatų didelis skirtumas; kaimo mokyklose net nėra pilnos pradinio mokymo trukmės;
 didelis mokymo metodikos atsilikimas;
 intelektualių, išsilavinusių žmonių emigravimas į išsivysčiusias šalis.

Trumpai apžvelgsime keleto Lotynų Amerikos šalių švietimo sistemas:

Brazilija

Brazilijos švietimo sistema nėra centralizuota. Privalomas mokslas – vienuolika klasių. Išsilaviną sudaro trys dalys: pradinis, vidurinis ir aukštasis. Moksleiviai vertinami dešimtbalėje sistemoje. Negavę patenkinamo įvertinimo mokslo metų pabaigoje, moksleiviai nekeliami į aukštesnę klasę. Stodami į universitetus, moksleiviai turi išlaikyti stojamuosius egzaminus. Kadangi vietų universitetuose skaičius yra ribotas, įtampa ir spaudimas lydi stojamuosius egzaminus ir paskutiniai metai dažniausiai yra patys sunkiausi. Mokyklos Brazilijoje iš esmės orientuojasi tik į mokslą, tad popamokine veikla užsiima įvairūs moksleivių klubai ir privačios organizacijos.

Čilė

Čilės mokyklų sistema yra viena iš geriausių Lotynų Amerikoje. Mokslas yra nemokamas ir privalomas vaikams nuo septynių iki penkiolikos metų. Po to mokslus galima tęsti au

ukštesniosiose vidurinėse mokyklose ir universitetuose. YFU moksleiviai gali lankyti tiek valstybinę, tiek privačią mokyklą. Mokykla – tai vieta, kur mainų moksleivis susiranda daugumą draugų, turi galimybę studijuoti įvairias disciplinas, tobulinti kalbos įgūdžius ir užsiiminėti mėgstama veikla.

Meksika

Meksikos švietimo sistema dalinama į keturias dalis: pradinę mokyklą (6 metai), pagrindinę mokyklą (3 metai), vidurinę mokyklą (3 metai) ir universitetą (5 metai). Pradinėje ir pagrindinėje mokyklose moksleiviai mokosi bendrąjį kursą. Vidurinėje mokykloje galima rinktis ekonomikos, psichologijos, verslo administravimo, humanitarinių mokslų, pramonės, žemės ūkio ar švietimo kursus. Mokslo metai prasideda rugsėjo pradžioje ir baigiasi gegužės vidury arba birželio pabaigoje. Mokiniai gauna 10 – 15 dienų atostogų apie Kalėdas ir Velykas.

Urugvajus

Dvylikametė švietimo sistema dalinama į dvi dalis: pradinę mokyklą (6 metai) ir vidurinę mokyklą. Paskutinius du metus moksleiviai ruošiasi studijoms universitete. Moksleiviai turi rinktis iš biologijos, tiksliųjų mokslų ir humanitarinių mokslų profilių. Visi mokymo planai yra patvirtinti vyriausybės, todėl pasirenkamųjų dalykų beveik nėra ir, norėdami gauti tam tikro lygio atestatą moksleiviai turi mokytis visus dalykus. Uniformos privalomos tik privačiose mokyklose. Mokslo metai tęsiasi nuo kovo iki lapkričio. Ilsimasi per Velykas (viena savaitė), liepos mėnesį (dvi savaites) ir pavasarį, dažniausiai rugsėjį (viena savaitė). Svarbu suprasti, jog mokyklų sistema Urugvajuje yra griežtai akademinė. Mokyklose popamokinė veikla labai reta, mokykliniai klubai ar savanoriška veikla praktiškai neegzistuoja. Moksleiviai, norėdami sportuoti ar užsiimti kitokia veikla, dažniausiai eina į privačius klubus.

Venesuela

Ikimokyklinis švietimas ir devyni metai mokykloje yra nemokami ir privalomi. Privačios mokyklos taip pat vaidina svarbų vaidmenį. Venesuelos mokyklų sistema yra labai akademiška ir konservatyvi. Mokslo metai prasideda rugsėjo vidury ir baigiasi liepą. Moksleiviai mokosi šešis metus pradinėse mokyklose ir penkis metus vidurinėse. Paskutinius du metus mokslas dalinamas į gamtos ir humanitarinių mokslų sritis. Apie 20% baigusiųjų vidurinę mokyklą stoja į universitetus. Karakasas yra švietimo centras. Jame yra keli žymesni universitetai, tokie kaip Centrinis Venesuelos universitetas ir Nacionalinis atvirasis universitetas.

Leave a Comment