DĖSTYTOJAS: ASMENYBĖ, VEIKLOS TURINYS, KOMPETENCIJOS

Turinys

1. Įvadas..............................2
2. Aktualumas..............................3
3. Darbo uždaviniai..............................3
4. Problemos..............................3
5. Dėstytojo asmenybė
5.1. Dėstytojo savybės ir autoritetas.......................4
5.2. Dėstytojo vaidmuo.............................5
6. Dėstytojo veiklos turinys
6.1. Organizacinė veikla.............................7
6.2. Dėstytojo savidiagnozė............................8
6.3. Dėstytojas ir studentas...........................8
7. Dėstytojų mokymosi aplinkos universitete koncepcija.............
8. Išvados..............................
9. Literatūra..............................

Įvadas

Dėstytojas turi būti me tik geras savo dalyko žinovas, specialistas, bet ir sociali asmenybė, sugebanti pažinti save ir kitus žmones, juos mylinti, norinti padėti, o svarbiausia – mokanti bendrauti.
Anot A. Reano (1999), tokios savybės, kaip gebėjimas analizuoti savo pedagoginę veiklą, kitų patirtį, o taip pat gilumas ir kritiškumas tos analizės yra būtinas komponentas bendravime.
Didžiulei tempai, didžiulė žmonių kontaktų kaita skurdina dorovinį jautrumą, žmogaus nuoširdumą, prasideda moralinių emmocijų savotiškas trūkumas. Daug žmonių jaučia poreikį tobulinti bendravimo įgūdžius. Bet svarbiausia, kad juos turėtų būsimasis pedagogas. Neįsigilines į optimalius pedagoginio bendravimo teikiamus privalumus, dėstytojas nebus pakankamai pasirengęs atlikti tikrojo ugdytojo vaidmenį ir maksimaliai atskleisti geriausias savo ir mokinių savybes.

Aktualumas

Atskleisti dėstytojo bendravimo ugdymo galimybes ypač aktualu, kai vyksta visuomenės atsinaujinimas, mokykla tampa nuolatiniu kaitos bei naujovių iniciatoriumi bei diegėju. Šiandien mažai kas abejoja, kad svarbiausias švietimo sistemos kaitos veiksnys yra dėstytojas. Todėl nenuostabu, kad dėstytojo veiklos turiniui keliami nauji reikalavimai. Vadinasi, neeišvengiami pokyčiai ir dėstytojų rengime.
Dar prieškarinėje Lietuvoje apie bendravimą rašė A. Maceina (1995), J. Vabalas-Gudaitis (1983). Pastaraisiais dešimtmečiais bendravimo reiškinius tyrė M. Barkauskaitė (1999), G. Butkienė (1993), L. Jovaiša (1996), B. Bitinas (1997), J. Vaitkevičius (1995), V. Jakavičius (1998), V. Žemaitis (1992), A. Jacikevičius (1995), užsienyje – S. Tubbs (1991), S. Moss (1

1991), E. Griffin (1991), A. Rean (1999), A. Leontjevas (1997), V. Kan-Kalikas (1987).
Šių autorių darbų analizė parodė, kad per keletą dešimtmečių buvo iškelta nemažai idėjų apie bendravimo vaidmenį, svarbą. Mokslininkų nuomonės labai įvairios, tačiau vieningai sutariama, kad joks pedagoginis poveikis, jokie ugdytojo ir ugdytinio santykiai neįmanomi ne pedagoginiame susitikime ir be jo metu vykstančio bendravimo. “Pedagoginis aktas atsiranda tik tada, kai subrendęs žmogus, kaip aukštesnio prado atstovas, susiduria su bręstančiu žmogumi, kaip šio prado ieškančiu. Tiktai tada, kai du asmenys atsiduria pedagoginėje situacijoje, tiktai tada vienas tampa ugdytoju, o antras – ugdytiniu”, – (1995) teigia A. Maceina.
L Jovaišos (1993) nuomone, bendravimu pradedamas ir baigiamas pedagoginis aktas tiek per pamoką, tiek per kitokius pedagoginius susitikimus.
Bendravimo dėka organizuojama, atliekama ir kontroliuojama veikla vadovaujantis konkrečiais mokymo ir auklėjimo uždaviniais.
Nesunku suprasti, kad geeri, nuoširdūs dėstytojo santykiai su mokiniu pagrįsti abipuse meile, atvirumu, pagarba yra labai svarbūs žmogaus gyvenime. J. Vabalas-Gudaitis (1983) primena, kad “sąveikos principas atitinka demokratijos reikalavimus, narių lygybę. Kitaip tariant, sąveikos principas atitinka demokratijos reikalavimus, kurie pripažįsta valstybės piliečių lygybę”
B. Bitinas pabrėžia (1995), kad “. Auklėtojų uždavinys – plėsti auklėtiniams prieinamų, aktualių ir kartu socialiai reikšmingų santykių apimtį, auklėjimą organizuoti taip, kad auklėtiniai patirtų įvairiausius visuomeninio gyvenimo, žmonių tarpusavio santykius. Kuo platesni auklėtiniui prieinami socialiniai santykiai, tuo turtingesnė ir gilesnė asmenybės pozicija”.

Darbo uždaviniai

1. Apžvelgti dėstytojo pr

rofesinio tobulėjimo perspektyvą.
2. Atskleisti dėstytojo asmenybės charakteristiką.
3. Pateikti dėstytojo kaip individo ir kaip akademinės bendruomenės nario ugdymosi aplinkos universitete koncepcijos bruožus.

Problema

Kaip plečiasi dėstytojo veikla dalyvaujant bendruomenės ir visuomenės problemų sprendime bei bendraujant su pasauline mokslo bendruomene? Gebėjimo bendrauti problema yra aktuali Lietuvoje, kurioje vyksta spartus demokratėjimo procesas. Ugdant bendravimo ir bendradarbiavimo gebėjimą, keliami nauji reikalavimai visai institucinio ugdymo sistemai, rengiančiai moksleivius besikeičiančiai visuomenei. Švietimo reformos sėkmė priklauso ne vien nuo koncepcijos teiginių, o labiausiai nuo jos veikėjų, kuriems tie teiginiai įgyja prasmę kasdieniniame darbe. Kas būsimuosius pedagogus skatina mokytis bendrauti? Kaip, kokiomis priemonėmis galima išmokti bendrauti?

Dėstytojo asmenybė

Dėstytojo savybės ir autoritetas

Pedagogo savybes galima suskirstyti į prigimtines ir įgyjamas. Iš prigimtinių savybių svarbiausios dvi: meilė vaikams ir pakantumas. Jei vaikai tau nemieli, jei nepakantus jiems, jeigu netraukia prie jų, neik į pedagogus, nors pasirengęs ir daug ko gražaus galėtum pedagoginėje veikloje sumanyti; dėl meilės, pakantumo vaikams stokos nepavyks bendrauti ir įgyvendinti sumanytų planų.
Ir turėdamas meilės ir pakantumo vaikams ne kiekvienas sugeba bendrauti su skirtingų amžiaus tarpsnių ugdytiniais: vieniems geriau sekasi su vaikais, kitiems su paaugliais, dar kitiems – su vyresniais. Su skirtingais dirbant reikiaskirtingo pasirengimo, bet širdies trauka – svarbiausia.
Be prigimtinių savybių, sąlygojančių bendravimą su ugdytiniais, paminėtini ir temperamento vyraujantys bruožai: manytume, kad melancholikui, flegmatikui bendrauti sekasi sunkiau.
Meilės ne

ereikia primygtinai demonstruoti; demonstruojama meilė esti veidmainiška. Tą vaikai labai greitai perpranta. Meilės vaikams gali ir nerodyti, tik turėti ją, tai vaikai pamatys.
Įgyjamas savybes pedagogas gauna per išsimokslinimą ir patyrimą, per pedagoginį pasirengimą. Per išsimokslinimą įgytas savybes galėtume išskirti į dvi grupes: bendražmogiškąsiais ir profesines.
Bendražmogiškosios savybės tai – dorovingumas, dvasindumas, intelektualumas.
Profesinės savybės:
1. Suprasti savo veiklos pedagojinę prasmę.
2. Pažinti ugdytinį ir suvokti mokyklos vaidmenį tarp kitų ugdymo institucijų.
3. Žinoti ugdymo tikslą, sudėtines dalis ir tuo grįsti pedagoginę veiklą.
4. Žinoti auklėjamosios ir mokomosios veiklos tikslus ir metodiką.

Per pedagoginį patyrimą reikia įgyti atitinkamų mokėjimų:
1. Mokėti analizuoti ugdomąjį: apibūdinti jo fizinį, psichinį ir socialinį išsivystimą, jausti jo būsenas, vidinį pasaulį; nustatyti grupės išsivystimo lygį, vyraujančias nuomones, santykius. Mokėti nustatyti kitų ugdymo klaidas ir jų priežastis.
2. Mokėti planuoti ugdomąją veiklą: nustatyti ugdymo uždavinius, grupės ir kiekvieno nario mokymosi galimybes, reikalingas priemones.
3. Mokėti paringti tinkamiausius mokymo, lavinimo ir auklėjimo būdus ir sugebėti juos kūrybiškai panaudoti.
4. Mokėti priderinti savo nuotaiką, aprangą, elgseną prie grupės.
5. Įvaldyti pedagoginę psichiką: išmokti pedagoginio takto, sugebėti vertinti ugdytinių nuotaikas ir nukreipti jas norima linkme, matyti kiekvieną grupėje, sudaryti džiaugsmingą ir kūrybingą darbo nuotaiką, greitai susiorentuoti konfliktinėse situacijose ir rasti išeitį, raiškiai ir emocionaliai kalbėti.
6. Šie pedagoginio patyrimo pradmenys remiasi pedagoginiu išsimokslinimu ir įgyjami per pedagogines praktikas. Vėliau, pedagoginį darbą dirbant, jie tobulėja (gali ir ne

etobulėti, jei pedagogas to nesiekia).

“žmones stipriau veikia tas, kas daro didesnį įspūdį, patraukia dėmesį. Tam ir naudojamasi autoritetais. Juo didesnis autoritetas – juo labiau hipnotizuoja žmones <.>. Iš autoriteto kažko laukiame, lyg iš anksto turime nusistatymą jam pasiduoti” (Vabalas-Gudaitis).
Ypač dorovinio auklėjimo darbe didelį vaidmenį vaidina pedagogo autoritetas. Todėl dėstytojui būtina išsaugoti savo gerą vardą, gyventi ir elgtis nepriekaištingai, iškovoti mokinių palankumą bei pasitikėjimą ir tuo būdu įgyti tarp jų autoritetą.
Pedagogas autoritetą turi įgyti ne pataikaudamas ar nuolaidžiaudamas mokiniams, o būdamas principingas ir reiklus. Mokiniai negerbia aplaidaus, neprincipingo mokytojo. Pernelyg didelis familiarumas bei draugiškumas su mokiniais taip pat nepadeda sukurti autoriteto. Šitaip besielgdamas, dėstytojas praranda mokinių pagarbą.
Laikydami mokinių pagarbą ir meilę mokytojui svarbiu jo dorovinio autoriteto rodikliu, nereiktu pamiršti ir neapykantos mokiniui ar mokinio – pedagogui. Jei šie negatyvūs jausmai įsigali dėstytojų ir mokinių santykiuose, tuomet neįmanomas pats pedagoginis procesas, nes pirmiausia prarandamas pedagogo autoritetas ir, antra, griaunama pati konstruktyvioji pedagoginė sąveika.
Pedagogo intelektinės ir dorovinės savybės, jo savarankiškumas, kūrybingumas, atvirumas, principingumas, žodžio tesėjimas mokiniams labiausiai imponuoja. “Jei dėstytojas visada vienodai elgiasi, laiko žodį, ištesi, ką žada, jis pavergia mokinius, jiems niekada nekyla abejonių dėl dėstytojo poelgių”.
Pedagogo autoritetas nėra statiškas, jis didėja arba mažėja, yra įgyjamas ir prarandamas. Jis išsiugdomas tik dėstytojo ir mokinių sąveikoje ir priklauso ne vien nuo dėstytojo, bet ir nuo mokinių. Dirbant su skirtingo amžiaus vaikais, ir pedagogo autoriteto turinys skirtingas.
Taigi, neįmanomas sėkmingas pedagoginis darbas, o juo labiau dorovinis auklėjimas be taurios, plataus akiračio, aukštos dorovinės kultūros, kūrybingos, mokiniams pasišventusios pedagogo asmenybės.

Dėstytojo vaidmuo

Dėstytojo vaidmuo – ugdyti klasės, su kuria dirbama, bendruomenę. Pagrindinis tikslas – mokynių socialinės kompetencijos ugdymas ir vaiko socializacijos proceso garantija. Dėstytojas turi integruoti klasę į mokyklos bendruomenę, jo uždavinys – dėstytojų ir mokyklos vadovų darbo, mokyklos, tėvų ir šeimos tikslų koordinavimas, tiesioginis darbas su mokiniais. Dėstytojo kompetencija šių santykių kūrimas ir koordinavimas:
§ mokinys – mokinys,
§ mokinys – dėstytojas,
§ mokinys – mokykla,
§ klasė – dėstytojai,
§ klasė – klasė,
§ klasė – mokykla,
§ tėvai – tėvai,
§ tėvai – dėstytojai,
§ tėvai – mokykla.

Pagrindiniai dėstytojo darbo principai
1. tęstinumas;
2. perimamumo (pirmumo);
3. įvairumo;
4. konfidencialumo;
5. asmeniškumo;
6. teisingumo.

Tęstinumo principas
Šio principo realizavimas labiausiai susijes su pagrindiniu gyvenimo faktoriumi – laiku. Tęstinumo principas reikalauja kaip galima daugiau laiko praleisti su klase, jeigu siekiama realizuoti sudėtingus tikslus ir daryti didesnę įtaką mokiniams. Laikas – sąlyga geriau pažinti vienam kitą, ukurti pasitikėjimu grindžiamus glaudžius santykus.
Perimamumo (pirmumo) principas
Šio principo realizavimas susijęs su autoritetų subordinacija, solidarumu, kuris pasireškia bendrų tikslų supratimu ir bendradarbiavimu. Pirmiausia mokykla perima vaikus iš tėvų. Mokyklos ir tėvų bendradarbiavimas yra būtina sąlyga efektyviam ugdymui. Tėvų autoritetas vaikui yra pirminis. Šeimos vertybės tampa pirminėmis vertybėmis. Dėstytojo, vadovo autoritetas yra formalūs. Šiuos autoritetus išmokstama vertinti tada, kai dėstytojai, vadovai gerbiami ir reikšmingi. Ugdant vaiką labai svarbu visais būdais stiprinti tėvų autoritetą. Niekada nederėtų kelti vaiko abejonių dėl būtinumo pripažinti tėvų autoritetą, kai šeimos vertybės svyruoja. Priešingu atveju galime sugriauti jau susiformavusią vaiko vertybių sistemą.
Šiuolaikinė pozytivi nuostata yra ta, kad tėvai pajėgia būti geri, kai jiems suteikiama atitinkama pagalba. Tokią pagalbą gali suteikti ir dėstytojai, sukūrę pozytivius santykius. Taip stiprinamas mokyklos ir dėstytojų autoritetas. Pripažindami tėvų autoritetą, pedagogai sudaro sąlygas dėstytojo autoritetui šeimoje pripažinti.
Įvairumo principas
Šis principas visada buvo labai reikšmingas ir niekas nediskutuoja dėl mokymo ir ugdymo proceso įvairovės būtinumo. Tačiau įvairovė dažniau suprantama kaip turinio ir formos įvairovė todėl atkreipsime dėmesį į komunikacijos įvairovę. Kad geriau suprastume problemą, pamąstykime apie mokyklos klasių fizinę erdvę, aplinką, kurioje išsidėsto mokiniai ir dėstytojas. Fizinė aplinka turi įtakos komunikacijos pobūdžiui. Dažniausiai viskas yra organizuojama tradicinėje erdvėje. Tuo atveju komunikacinė struktūra yra vienoda – vienpusė komunikacija tarp autoriteto ir klausytojo. Organizuojant klasės valandėles, tėvų susirinkimus ar kolegų pasitarimus, vertėtų pamąstyti apie kitokius komunikacinių struktūrų variantus. Štai keletas pavyzdžių:
Ratas – pati demokratiškiausia komunikacinė struktūra. Visi sėdi ratu ir gali matyti daugelį grupės narių, turi galimybę iš eilės pasisakyti. Tokią diskusiją nesunku organizuoti ir valdyti.
Opozicinė struktūra. Labiausiai tinka tada, kai grupė pasidalija į dalis, jos nariai prieštarauja vieni kitiems.
Darbas mažomis grupelėmis. Ši struktūra labiausiai tinka bendravimo įgūdžiams lavinti.
Kiekvienu atveju reikėtų pagalvoti, kur atsiduria dėstytojas, ar jis dalyvauja kaip organizatorius ir autoritetas, kaip stebėtojas, ar kaip lygiateisis dalyvis ir atlieka tą patį, ko pats reikalauja iš moksleivių, tėvų, kolegų.
Konfidencialumo principas
Šis principas yra tiesiogiai susijęs su pedagogo etika ir reikalauja atkreipti dėmesį į informaciją susijusią su konkrečiu asmeniu. Ta informacija iš dalies turi būti išlaikyta paslaptyje. Reika įsisamoninti pasikeitimo informacija ribas. Dėstytojai gali labai daug žinoti apie mokinio ir jo šeimos problemas. Neatsakingas pasikeitimas informacija gali pakenkti dėstytojo ir mokyklos reputacijai, sužlugdyti pasitikėjimą, užkirsti kelią atvirumui. Kita vertus, būtina mokyti mokinį spręsti savo problemas ir pasitikėti savo jėgomis tai darant, ugdyti mokinių atsakomybę už savo gyvenimą, elgesio pasekmes, sprendimus ir jų rezultatus. Būtina sukurti pasikeitimo informacija sistemas, kad būtų garantuotas informacijos konfidencialumas. Reikėtų daugiau tartis : a) kam ir kokios informacijos reikia; b)kokiu būdu ji gali būti perduodama; c) kada, apie ką ir kam būtina pranešti atitinkamą informaciją; d) kada galima ir reikia išlaikyti ją paslaptyje.
Asmeniškumo principas
Šis principas realizuojamas bendravimu mokykloje ir reikalauja žvelgti į savo pertnerius, kaip asmenis. Mokinio vaidmuo yra labai svarbus, bet yra ir daugiau vaidmenų, kuriuos reikia atlikti (sūnaus, dukters, brolio, sesers, kolegos.). Kiekvienas mokinys, dėstytojas, tėvas yra asmuo. Suvokdami žmogų kaip asmenį, galime jį geriau pažinti ir įvertinti, kaip jis atlieka savo vaidmenis. Bendraudami asmeniškai sugebėsime labiau vienas kitą vertinti, atskleisti gerąsias, o ne blogąsias savybes. Asmeninis bendravimas padeda kurti mokytojų tarpusavio santykius, rasti bendrą kalbą su tėvais, mokiniais ir mokyklų vadovais.
Teisingumo principas
Šis principas turi labai daug aspektų, pabrėšime vertinimą ir atsakomybę. Vertinimas labai reikšmingas mokymo procese ir reikia nuolat tobulinti ir įvairinti vertinimo formas, kriterijus. Daug problemų iškyla vertinant mokinius pažymiais. Tačiau pažymys – tai tik vienas vertinimo būdų, labai formalus ir griežtas, menkai formuojantis vertingumo jausmą, svarbų saviugdos ir mokymosi stimulą. Taip yra dėl to, kad pažymys, kaip vertinimo būdas yra per daug sureikšmintas. Mokykla nepuoselėja įvairių vertinimo formų. Vertinimo fenomenas labai susijęs su giliu asmenybės pažinimu. Dėstytojai, dirbdami kartu, galėtų sukurti tokias vertinimo sistemas, kurios būtų ne tik tradicinės, universalios, bet ir labai individualizuotos, paliestų kiekvieną, būtų orientuotos ne vien į daugumą, bet ir į atskirą mokinį.
Atsakomybės ugdymas – viena sudėtingiausių pedagoginio darbo problemų. Dėstytojai dažnai kenčia nuo per daug plataus atsakomybės supratimo. Mokiniai dažniausiai nesijaučia atsakingi už savo rezultatus.

Dėstytojo veiklos turinys

Organizacinė veikla

Labai reikšminga pedagogo sritis – organizacinė veikla. Pedagogo darbo organizacinė veikla specifiška dėl mokinių amžiaus ir dėl to, kad dėstytojui tenka dirbti ir su kolektyvu, ir individualiai su kiekvienu mokiniu bei tėvais, artimaisiais, globėjais, visais, turinčiais įtaką vaikų auklėjimui.
Pirmoji sėkmingo pedagogo darbo sąlyga – savo veiklos organizavimas. Dėstytojui kiekvienu atveju reikia nuodugniai apgalvoti, kaip jis organizuos pamoką, sieks drausmės.
Kartu jis privalo apmąstyti ir ne tik savo veiklą, bet ir galimą mokinių reagavimą, elgseną.
Sudėtingiausias uždavinys – organizuoti mokinių veiklą, apimančią visas pagrindines žmogaus veiklos sritis: pažinimą, mokymąsi, darbą, bendravimą, žaidimus. Sėkmingai organizuoti veiklą dažniausiai trugdo ribotas pedagoginio darbo turinio supratimas: dėstyti mokymo medžiagą, klausinėti, rašyti pažymius, bausti ir skųsti mokinius tėvams bei administracijai. Pagrindinė klaida yra ta, kad pamirštama, o kartais ir ignoruojama svarbiausia sėkmingo pedagoginio darbo sąlyga – skatinti pačių mokinių veiklą.
Visų pirma reikia mokinius pažinti: žinoti polinkius, gebėjimus, interesus, požiūrį į darbą, mokymąsi, žmones. Tik tada dėstytojui pavyks sėkmingai organizuoti jų veiklą – teisingai pasirinkti lyderius, suburti klasės kolektyvą.
Jauniems dėstytojams dažnai nesiseka dėl to, kad jie dar nepakankamai pažindami mokinius, negali jų teisingai vertinti.
Toks dėstytojas “sunkiais” laiko visų pirma judrius, aktyvius, smalsius vaikus, tačiau, kurie kartais trukdo ir jam. O jeigu tokiam dėstytojui stinga pedagoginio tolerantiškumo, įžvalgumo, jeigu jis neįstengia suprasti tokių mokinių, bei jų įtakos visai klasei, “pramuštgalviai” jam tampa “krislu akyje”, prieš juos impulsyviai nukreipiama ugnis. Tada dėstytojas netenka aktyviausios kolektyvo dalies paramos, ir jam sunkiai sekasi įgyvendinti pedagoginius užmojus visoje klasėje. Tik organizacinis sumanumas, apdairumas, santūrumas taip pat komunikaciniai sugebėjimai padės išvengti tokos klaidos.
Pedagoginio darbo sekmė daug priklauso ir nuo ryšio su tėvais, nes labai svarbu, kad dėstytojo reikalavimus, mokymo ir auklėjimo procese jie visokeriopai ir kuo aktyviau remtų. Palaikant šiuos ryšius taip pat reikia nemažai organizacinių dėstytojo pastangų, išradingumo. Kaip siekti glaudžių ryšių su tėvais, kokias progas geriau išnaudoti; kada kalbėti tėvams apie jų vaiko teigiamas savybes, pastangas bei elgsenos poslinkius, o kada, kokiomis aplinkybėmis ir kaip atsiliepti apie jų atžalą neigiamai, kaip ugdyti vaiko pagarbą tėvams, arba šiems parodyti, kaip dėstytojai, mokiniai gerbia jų sūnaus, dukros darbą, pastangas, laimėjimus – toks mokyklos ir šeimos bendradarbiavimo organizacinės veiklos turinys.
Reikia pabrėžti, kad pedagogui organizacinėje veikloje būtinas profesinis stabilumas. Svarbiausia jo funkcija – ugdyti besiformuojančią vaiko asmenybę, skatinti jo pozityvią veiklą, padėti atsiskleisti jo sugebėjimams. Pedagogas, aktyvus organizatorius, turi saugotis, kad be atodairos neprimestų savo požiūrio. Per didelis jo aktyvumas gali nustelbti mokinius, sukelti jų pasyvumą, abejingumą.

Dėstytojo savidiagnozė

Analitinį dėstytojo asmenybės diagnozavimą riboja tai, kad nėra patikimų metodų profesinėms savybėms diagnozuoti. Tiesa, yra sudaryta nemažai profesinio tinkamumo testų, tačiau jie paties diagnozuojamojo grindžiami asmens atsakymais, kurių patikimumu visada galima abejoti. Patikimesni stebėjimo ir pokalbio metodai, tačiau jie reikalauja labai daug laiko sąnaudų, jų neįmanoma standartizuoti. Todėl analitiniu diagnozavimu grindžiama dėstytojo savidiagnozė. Tokia diagnozė svarbi dviem aspektais.
Pirma, dėstytojo profesija pasirenkama laisvai, todėl kiekvienas pretendentas turėtų pats pasitikrinti, ar jis tenkina dėstytojui keliamus reikalavimus. Gali būti, kad jau dirbančiam dėstytojui paaiškėja, jog dėl asmeninių savybių jam sunku dirbti dėstytojo darbą ir geriau imtis kitos veiklos. Kitaip sakant, analitiniu diagnozavimu nustatomos pedagoginės veiklos kontraindikacijos. Antra, savidiagnozė padeda dėstytojui, kuris pasiryžęs dirbti pedagoginį darbą, nustatyti pedagoginės veiklos nesėkmių priežastis ir numatyti profesinio tobulėjimo perspektyvas, sudaryti kvalifikacijų tobulinimo asmeninius planus. Iagnozuotojui tenka konsultanto funkcija: jis supažindina pedagogus su savidiagnozės būdais, pataria, kokį sprendimą pasirinkti, atsižvelgus į savidiagnozės rezultatus.

Dėstytojas ir studentas

Kaip turi elgtis dėstytojas, kad studentai į jį žiūrėtų rimtai?
§ Prisistatydamas pasakyti studentams, kokias studijas baigė ir koks mokslinis laipsnis, nusakyti profesinius interesus šioje mokslo srityje. Tokia įžanga ne tik suteiks studentams apie jį informacijos, bet ir parodys, kad yra rimtas, išmanantis dalyką specialistas.
§ Pačią pirmąją paskaitų dieną turi aiškiai aptarti savo viltis. Būtinai išvardyti ir geranoriškus, ir griežtus lūkesčius. Išsakydamas geranoriškus lūkesčius, pranešti studentams, kaip jam svarbu, kad auditorijoje studentai jaustųsi saugūs, galėtų laisvai reikšti mintis ir nebijotų rizikuoti. Griežtų lūkesčių išsakymas – tai studentų pareigų priminimas. Pavyzdžiui, galima juos perspėti, kad bus grižtai žiūrima į rašybos klaidas ir tikimasi, jog rašto darbai šiuo požiūriu bus atlikti pavyzdingai. Kaip griežtą lūkestį galima paminėti ir tai, jog bus netoleruojamas paskaitų praleidinėjimas ir vėlavimas atsiskaityti. Labai svarbu tai paaiškinti pačioje studijų pradžioje.

Kaip dėstytojui įgyti pasitikėjimo savimi ir gerai pasirodyti?
§ Reiktų sudaryti gerai parengtą paskaitų planą ir turėti atsarginių variantų nenumatytiems atvejams.
§ Prisistatyti ne kaip dalyko ekspertas, bet kaip žinių šaltinis ir tarpininkas tarp studentų ir profesūros. Nebijoti pripažinti, kad ne viską žino, tačiau imtis atsakomybės išnagrinėti neaiškumus ir laiku pateikti studentams atsakymus.
§ Kartu su kitu dėstytoju peržiūrėti paskaitų planą ir parašyti plano tobulinimo galimybes bei galinčias kilti problemas.
§ Apskaičiuoti, kiek laiko reikės visoms plano dalims įgyvendinti. Tuomet bus aišku, kiek medžiagos išdėstyti kiekvienoje paskaitoje.
§ Parengti atsarginį variantą atvejams, jeigu medžiagą išdėstytų greičiau negu tikėtasi, arba, priešingai, pritrūkta laiko.
§ Numatyti galimus sunkumus ir apgalvoti jų šalinimo būdus.
§ Jei diskusija seminaro metu užgestų arba jei studentai ateitų nepasirengę, turėti numatęs rašytinių užduočių.
§ Nemanyti pats galįs išspręsti visas problemas, dalį jų palikti auditorijai.
§ Skirti laiko individualiems ryšiams su studentais. Jei kurse yra 25 – 30 studentų, logiška būtų semestro pradžioje susitikti su kiekvienu iš jų. Susitikimai gali vykti ir mažomis grupėmis, tačiau reikia apgalvoti pageidautiną kiekvienos jų sudėtį.
§ 3 – 4 studentų susitikimai vertingi tuo, kad užsimezga tarpusavio ryšiai, o tai yra svarbus vaisingo darbo elementas.
§ Semestro pradžioje išsakyti savo lūkesčius; surašyti juos ir išdalinti visiems studentams; vieną kopiją pakabinti skelbimų lentoje.
§ Studentus būtina informuoti apie jų darbų rezultatus. Studentai turi matyti, jog pastebėtas kiekvieno jų indėlis.

Kaip dėstytojui elgtis su paskaitoms ar pratyboms trukdančiais studentais?
§ Būna studentų, kurie linkę vyrauti ar nutraukti kitus diskusijos metu, tačiau daro tai ne iš blogos valios. Pripažinus jų indėlį, reikėtų perspėti, kad toliau temą plėtos kiti studentai.
§ Jei studentas pyksta arba rodo neigiamas emocijas, reikia išlaikyti šaltą protą ir susilaikyti nuo kritinio vertinimo. Jei išliekate ramus, studentas taip pat gali nusiraminti.
§ Jei studentai itin emocingai diskutuoja kokia nors tema, reikia parodyti, jog supratote jų jausmus, tačiau sykiu mandagiai pasiūlyti pereiti prie kitos temos, išklausyti kitų studentų.
§ Jei studentas, reikšdamas jausmus, peržiangia sveiko proto ribas, paprašyti jį išeiti. Apie tokį incidentą reikia pranešti į dekanatą. Būna studentų, kurie nederamai elgiasi per visų dėstytojų paskaitas.
§ Studentui atsisakius palikti auditoriją, padaryti 10 minučių pertrauką ir per tą laiką pranešti apie jo elgesį į dekanatą.

Kaip dėstytojui reaguoti į tai, kad studentas nepatenkintas gautu pažymiu?
§ Paprašyti studento konkrečiai paaiškinti, kodėl jis mano esąs vertas geresnio pažymio.
§ Pasakyti, kad sutinkate iš naujo peržiūrėti kontrolinį darbą, rašinį ar laboratorinį darbą, tačiau bus vertinamas visas darbas, o ne vien ta dalis, dėl kurios kilo abejonių.

Kaip pakeisti tarp studentų įsigalėjusią nuomonę, kad diskusijų seminarai yra nuobodūs?
§ Paskelbti šį faktą jau pirmajame seminare ir iškelti savo ir grupės bendrą tikslą šią nuostatą pakeisti. Paprašyti studentų žodžiu arba raštu pateikti pasiūlymų, kaip šį tikslą įgyvendinti.
§ Jeigu galima, dirbti su mažomis grupėmis. Taikyti įvairias grupinio mokymosi technikas.

Kaip geriau taisyti klaidingus studentų atsakymus arba teiginius?
§ Redaguoti klausimu (pavyzdžiui: “Ar esate tikras, kad tai įvyko prieš bolševikų revoliuciją?”).
§ Paklausti, kaip jie priėjo prie tokios išvados.
§ Patikrinti studentų minčių eigą (“Suprantu. Palyginęs šį pavyzdį su anuo, galėjote pamanyti, kad tarp jų esama ryšio”).
§ Paaiškinti, į kokią informaciją jie neatkreipė dėmesio arba kokių padarinių neįvertino (“Iš tiesų šie pavyzdžiai buvo paimti iš skirtingų ekosistemų, ir į tai reikia atsižvelgti”).

Kaip prakalbinti drovius studentus?
§ Dalyvauti diskusijoje reikia šokių tokių įgūdžių. Kaip, beje, jų reikia ir konspektuojant paskaitas arba rašant referatus. Jei drovūs studentai paliekami ramybėje, daroma jiems meškos paslauga. Geresnis variantas – perspėti auditoriją, kad į vaisingą diskusiją turi įsitraukti visi studentai. Dalyvavimo formos gali būti įvairios: įdėmus klausymasis, gerų klausimų formulavimas, argumentuotas prieštaravimas anksčiau išsakytoms mintims, kitų studentų įtraukimas į diskusiją.
§ Visiems rodyti dėmesį. Šiek tiek laiko skirti tiems studentams, kurie iki tol buvo pasyvūs, tuo parodydami, kad jų nepamiršote. Uždavus klausimą pridurti: “dabar paklausykite sėdinčiųjų paskutinėje eilėje” arba “Tegul pasisako tie, kurie dar nekalbėjo”.
§ Išankstinis parengimas. Prieiti prie drovaus studento po paskaitos. Kalbą reikia pradėti subtiliai, pavyzdžiui: “Žinai, Mykolai, šiame kurse tiek daug šnekių studentų, kad man net nesmagu, jog jie tau neleidžia būti tokiam aktyviam, koks galėtum būti”. Tuomet reikia konkrečiai aptarti, kokia bus užduotis, pavyzdžiui: “Paprašysiu tavęs pasisakyti šeštąja tema”. Taip studentas gali iš anksto pasiruošti reikšmingam momentui, kuris kitiems atrodys atsitiktinis. Greičiausiai studento indėlis į grupės darbą bus sėkmingas, o jis pats taps drąsesnis.
§ Kartais studentus nuo diskusijosatbaido asmeniniai arba kultūriniai ypatumai. Tuomet galima su jais pasikalbėti ir paprašyti savo samprotavimus pateikti raštu.

Dėstytojų mokymosi aplinkos universitete koncepcija

XXI amžiuje aukštajame moksle įsigali nauja edukacinė paradigma – mokymosi paradigma, kai mokymasis tiesiogiai nebesiejamas su sistemingai organizuotu mokymu ar ugdymu, paprastai izoliuotu nuo kitų žmogaus gyvenimo veiklos sričių. Į mokymąsi žiūrima kaip į procesą, kurio metu žmonės plėtoja ir vysto savo žinias, supratimą, gebėjimus, vertybes, požiūrius ir patirtį. Jo realizavimas neatsiejamas nuo turtingų mokymosi aplinkų sukūrimo. P. Jucevičienė mokymosi aplinkas įvardina kaip edukacinę vertę turinčias žmonių gyvenimo bei veiklos erdves, įgalinančias individo asmeninį tobulėjimą, realizuojamą per mokymosi pastangas.
Akivaizdu, kad naujos edukacinės paradigmos kontekste universiteto dėstytojas tampa ne tik savo veiklos vykdytoju, bet ir besimokančiuoju savo kasdieninėje veikloje. Kita vertus, mokymosi paradigmos skaida universitete yra susijusi su mokymusi individo lygmenyje, kai žmogus plečia savo akiratį, atrasdamas jam naujus dalykus, kurie nebūtinai yra nauji kitiems, bei mokymusi kolektyviniame lygmenyje, kai mokslinių tyrimų metu rastų naujų žinių įsisavinimas vyksta mokslo bendruomenėje kolektyvinės sąmonės formavimas.
Dėstytojo mokymosi aplinka universitete mokymosi paradigmos kontekste.
1980 – siais metais pasaulio mokslininkai sukritikavo idėją, pagal kurią mokymasis yra tik psichologinė kategorija. Į mokymąsi imta žiūrėti kaip į socialinį, komunikacinį, kultūrinį, istorinį daugialypį reiškinį. Įvertinus mokimosi situacinę prigimtį bei jo konteksto sudėtingumą ir kaitą, kyla klausimas, kaip mokymosi pagalba galima žmones paruošti arba jiems patiems pasiruošti susidurti su įvairiomis situacijomis, kurių netgi neįmanoma nuspėti?
Tam tikrose situacijose mes veikiame pagal savo suvokimo būdą, todėl mūsų veiksmai bus efektyvūs tuo atveju, kai mūsų suvokimo būdai bus efektyvūs. Dėstytojo pasiruošimas veikti ateities situacijoje – tai vystymas jo sugebėjimų efektyviais būdais vertinti bei suvokti situaciją ar reiškinį. Taigi, į mokymąsi, visų pirma, žiūrima kaip į pokytį individo suvokimo būduose. Todėl dėstytojo mokymosi aplinka universitete turi užtikrinti jo naujų suvokimo būdų vystymąsi.

Išvados

1. Dėstytojas kaip dalykininkas tyrėjas dalyvauja įvairioje mokslinėje veikloje.
2. Mokymosi paradigmos kontekste dėstytojo mokymosi aplinkos neturi griežtai nustatytų ribų, jos išsiplečia už universiteto kaip institucijos ribų, t.y. dėstytojas gali mokytis kaip pasaulinės akademinės bendruomenės narys bei dalyvaudamas visuomenės praktinių problemų sprendime.
3. Dėstytojo kompetencija – tai pedagogo individualybės ir pedagoginės veiklos hormonija, išreiškiama formule:
pedagoginė pozicija + pedagoginis meistriškumas + pedagoginis kūrybiškumas
4. Dėstytojas turi galimybę mokytis savo veikloje ir tobulėti kaip asmenybė.

Literatūra

1. Bitinas B. Auklėjimo procesas. Šiauliai, 1995.
2. Bitinas B. Pedagoginės diagnostikos pagrindai. Vilnius, 2002.
3. Griffin E. A first look at comunication teory. New York, 1991.
4. Jakavičius V. Žmogaus ugdymas. Įvadas į edukologijos studijas. Klaipėdos universiteto leidykla, 1998.
5. Jovaiša L. Edukologijos įvadas. Kaunas: Technologija, 1996.
6. Jovaiša L. J. Vabalo-Gudaičio pedagoginė sistema. Vilnius, 1979.
7. Jovaiša L. Edukologijos pradmenys. Šiauliai, 2001.
8. Maceina A. Lavinimas ir auklėjimas // Lietuvos pedagogikos chrestomatija. Vilnius: Leidybos centras, 1995.
9. Ramsden P. Kaip mokyti aukštojoje mokykloje. Aidai, 2000.
10. Žemaitis V. Sąveikos etika. Vilnius, 1982.
11. Lietuvos aukštasis mokslas. Baltoji knyga. Vilnius, 1999.
12. Grendstad N. M. Mokytis – tai atrasti. Vilnius, 1996.
13. Bovden J., Marton F. The university of learning. London. Kogan Page, 1998.

Leave a Comment