Kritinis mastymas

Įvadas

Kritinis mąstymas. Kas tai? Mados klyksmas šiuolaikiniame ugdymo procese ar naudinga naujovė, padedanti mokytojams pasiekti užsibrėžtą tikslą?
Kritinis mąstymas yra vienas iš svarbiausių įgūdžių atviroje ir demokratinėje visuomenėje. Jaunimui labiau negu bet kada reikia mokėti spręsti sudėtingas problemas, kritiškai vertinti aplinkybes, pasverti alternatyvias nuomones ir priimti apgalvotus, nuoseklius sprendimus. Lietuvos bendrojo išsilavinimo standartuose, bendrosiose ugdymo programose taip pat pabrėžiamas gebėjimas kritiškai mąstyti, kūrybiškai naudoti ir praktiškai taikyti informaciją.
Aš savo darbe bandysiu atskleisti kas iš tiesų yra tas kritinis mąstymas, kokie jo tiikslai ir uždaviniai. Ką gero jis duoda mokymosi procesui?
Viena aišku, kad reformos padeda tobulėti. Taigi ar kritinis mąstymas yra tas rodiklis, kuris verčia kelti mokymosi rezultatus?
Mano tikslas – atskleisti kritinio mąstymo aktualumą ir svarbą šiuolaikinio mokymosi proceso eigoje. Parodyti, kad kritinis mąstymas nesunkiai integruojamas į bendrojo lavinimo mokyklas. Ir, kad jis pakeičia mokinį, jo mąstymą bei suvokimą apie patį mokymąsi ir tobulėjimą.

Kritinis mąstymas yra laikomas procesu, į kurį yra įtraukti moksleiviai aktyviai svarsto informaciją bei manipuliuoja ja, kad galėtų praktiškai pasinaudoti, kauptų naujas žiinias ir sąvokas, kad jiems atsivertų naujos perspektyvos ir galimybės bei būtų sprendžiami konfliktai. Mokiniai siekia atsakingai ir tiksliai analizuoti ir (arba) integruoti informaciją. Pabrėžiamas aktyvus mokymasis, o ne pasyvus informacijos priėmimas.
Šiuolaikinės pedagogikos tikslas – sukurti situacijas ir taip organizuoti veiklą, ka

ad mokinys mokytųsi pats. Kuriamos programos, skatinančios kritinio mąstymo ugdymą.
Kritinio mąstymo pagrindą sudaro gebėjimas analizuoti. Analitinis mąstymas padeda lengviau susigaudyti įvairiose situacijose, o sintezės įgūdžiai – surasti įvairių reiškinių ryšius. Kritinis mąstymas padeda mokiniams kurti naujas idėjas, daryti išvadas, jas apibendrinti. Norint mokiniams įdiegti kritinio mąstymo komponentus siūloma remtis V. Bajorienės, L. Kasiulynienės ir J. Mandravickienės pasiūlytais būdais:
1) Ugdoma mokinių ir mokytojų tarpusavio pagarba.
2) Per pamokas naudojamasi mokinių patirtimi.
3) Mokomasis turinys atitinka mokinių poreikius.
4) Sprendžiant problemas, naudojamasi mokomuoju turiniu.
5) Integruojami įvairūs požiūriai ir dalykai
6) Priimamos ir patikrinamos prielaidos
7) Mokymasis paverčiamas bendromis mokinių bei mokytojų pastangomis.
8) Mokiniams suteikiama galimybė mokytis savarankiškai.
Norint sudominti mokinius mokomuoju dalyku, vedamos integruotos pamokos. Įvairių dalykų integracija padeda suformuoti nedalomą pasaulio vaizdą. Taip dirbdami mokiniai atranda naujų mąstymo būdų, įgyja naujos patirties, tampa atsakingesni. Kritinio mąstymo uggdymo sėkmę lemia moksleivio interesai vienai ar kitai veiklai, objektui, reiškiniui. Turėti kam nors interesą, vadinasi, laikyti ką nors svarbiu, reikšmingu dalyku. Ir kuo daugiau mokytojas sugebės sudominto moksleivius pasirinkta ir dėstoma tema tuo labiau gali tikėtis gerų rezultatų. Jei pamokos tema yra aktuali mokiniui, jis žymiai labiau ja domėsis ir bandys įsisavinti. O tai ir lemia sėkmingą kritinį mąstymą.
Ugdant kritinį mąstymą efektyvu taikyti mokymąsi bendradarbiaujant, nes šiuolaikiniame pasaulyje būtina savo mąstymą derinti su kitų mąstymu, savo veiklos įgūdžius – su ki
itų veiklos įgūdžiais . Problemas reikėtų spręsti ne individualiai, o komandomis.
Mokymasis bendradarbiaujant sudaro sąlygas visiems mokiniams patirti sėkmę, kūrybiškai spręsti problemas, dirbti komandomis, toleruoti kitus ir teigiamai vertinti save. Kai mokiniai vienas su kitu bendradarbiauja, tarp jų sumažėja įvairių prieštaravimų, priešiškumų. Jie pasidalija darbus, padeda vieni kitiems (ypač tiems, kuriems sunkiau sekasi), vertina savo ir kitų veiklą, pastangas. Be to ir mokiniams grupinė veikla viena smagiausių mokymosi formų.
Taikant mokymą bendradarbiaujant labai ryški ir mokytojo vaidmens kaita. Ji aiškiai matyti iš mokymosi bendradarbiaujant modelio, kurį pateikia R. I. Arends (A. Kiseliovas, 2001)
Fazės Mokytojo elgesys
1. Tikslų išdėstymas ir parengties sužadinimas Mokytojas peržvelgia tikslus ir parengia mokinius mokytis
2. Informacijos pateikimas Mokytojas išdėsto mokiniams informaciją žodžiu arba duoda tekstą
3. Mokinių komandų, kuriose jie mokysis, organizavimas Mokytojas paaiškina mokiniams, kaip sudaryti komandas, padeda grupėms veiksmingai persiformuoti.
4. Pagalba komandoms dirbti ir mokytis Mokytojas padeda komandoms.
5. Tikrinimas Mokytojas patikrina, kaip mokiniai išmoko, arba grupės pateikia savo rezultatus.
6. Laimėjimų pripažinimas Mokytojas įvertina pastangas, laimėjimus.

Kaip matome iš lentelės mokytojo vaidmuo mokymosi procese labai svarbus. Tačiau dingsta sovietinė nuostata, kad mokytojas turi būti ir prižiūrėtojas, ir bausmių skyrėjas, ir privaląs nuolat kontroliuoti mokymosi procesą. Dabar mokymosi procesas demokratiškėja, kinta orientacija į savarankišką mokymąsi, nuimama milžiniška atsakomybė nuo mokytojo pečių. Mokytojas tampa gidu. Jo užduotis – paskatinti vaikus daugiau sužinoti apie tai, kas labiausiai pravers jų patirčiai. Įv

vairių reformų ir permainų laikotarpiais dažnai keičiasi mokinių ir mokytojų vaidmuo ugdymo procese. Šiandien mokytojai atlieka ypač svarbų vaidmenį- padeda mokiniams pamėgti mokymąsi, pajusti vidinį ryšį su mokomaisiais dalykais, ieško naujų būdų ir galimybių, kaip padėti mokiniams įgyti naujų žinių, leidžiančių prasmingai tyrinėti pasaulį, paaiškinti ir interpretuoti vykstančius reiškinius, priimti vienokius ar atmesti kitokius sprendimus. Šiandien nebeužtenka, kad mokiniai gebėtų pakartoti mokytojų pateiktas mintis, tekstus ar veiksmus, kad išmoktų svarbiausių sąvokų, faktų, įgytų įgūdžių ir gebėjimų. Mokymas turi peržengti šias ribas. Svarbu, kad mokymas būtų grindžiamas mokinių kritinio mąstymo ugdymu.
„Kritinis mąstymas – protingas ir refleksyvus mąstymas, sutelktas į apsisprendimą, kuo tikėti ir ką daryti. Jis reikalauja žinių ir žinojimo, ką galima su tomis žiniomis daryti. Kritiniam mąstymui taip pat svarbu negatyvus vertinimas ir kritika.
Kritiškai mąstant niekas nelaikoma besąlygiškai teisinga, atsisakoma aklai tikėti autoritetais.
Gebėjimas kritiškai mąstyti:
● skatina atvirumą;
● ugdo mokinių ir mokytojų gebėjimą klausytis;
● padeda suprasti įvairius požiūrius;
● skatina tarpusavio supratimą, pagarbą, ryšius tarp žmonių;
● įgalina mokinius pasinaudoti tuo, ko išmoko, suvokti naujų situacijų prasmę;
● garantuoja mokinių integralumą ir saviraišką.“ Penkauskienė, 2001m.)

Mokiniai gali atsakyti taip, kaip mokytojai iš jų tikisi, bet ar jie iš tikrųjų tai supranta ir tuo tiki?
Neretai vaikai mano: „Jei pasakysiu NE, kai kiti sako TAIP, tai liksiu balta varna“. Baimė išsiskirti iš aplinkinių – gana dažnas ve

eiksnys, lemiantis mokinio nesugebėjimą sakyti NE. Vaikas dažnai susidaro klaidingą nuostatą, kad žmogus priimamas tik tuomet, kai daro kaip visi. Baimė būti atstumtam skatina prisitaikyti ir sakyti TAIP, net kai tai kertasi su jo paties nuomone. Taigi mokytojas privalo padėti mokiniams atskirti, ką šie moka ir gali, ko nemoka ir negali.
Tam, kad būtų skatinamas kritinis mąstymas, reikia atitinkamai pasirinkti mokymo metodus. Pradinių klasių mokytojas turi derinti mokymo metodus su mokinių žiniomis, jų patyrimu. Pirmenybė turėtų būti skiriama tiems metodams, kurie reikalauja mąstymo, atminties, skatina ieškoti, kurti. Toks yra grupinio darbo metodas. Grupelėse vaikai gali modeliuoti, konstruoti, gaminti vaizdines mokymo priemones. Šiaulių universiteto dėstytoja A. Širiakovienė teigia, kad šis mokymo metodas yra labai efektyvus (Kiseliovas, 2001).
Pagrindinis mokinių uždavinys – išmokti mokytis ir mąstyti kritiškai. Mokiniai turi gebėti priimti naują informaciją ir ją rūpestingai bei kritiškai išnagrinėti.
Kritinis mąstymas padeda spręsti iškylančias problemas. Svarbu atsižvelgti į kitų nuomonę, analizuoti ir visus požiūrius sujungti į visumą.
Kad pamoka pavyktų, reikalingos šios sąlygos, teigia V. Žukienė ir V. Simonavičienė (Kiseliovas, 2001):

− duoti laiko ir galimybių įgyti kritiško mąstymo patirties;

− leisti mokiniams samprotauti;

− priimti įvairias nuomones ir idėjas;

− skatinti mokinius aktyviai įsitraukti į mokymosi procesą;

− garantuoti mokiniams, kad iš jų nebus juokiamasi;

− išreikšti įsitikinimą, kad kiekvienas mokinys geba priimti kritiškus sprendimus;

− Vertinti kritinį mąstymą.
Klasės aplinka turi skatinti mokinius kritiškai mąstyti, bet svarbiausia, jog mokinys pats privalo veikti. Tačiau prieš pradėdamas veikti, jis turi suprasti, ką gali padaryti, kad taptų kritiškai mąstantis.

Tam, kad įsitrauktų į veiksmingą kritinį mąstymą, mokiniai privalo:

− puoselėti pasitikėjimą savimi ir savo nuomonės bei idėjų vertės supratimą;

− aktyviai įsitraukti į mokymąsi

− atidžiai išklausyti įvairias nuomones;

− būti pasiruošę tiek suformuluoti, tiek atidėti sprendimus.

„Pedagogo darbas ugdant kritinį mąstymą, tarsi skirstomas į tris pakopas: pirmoji pakopa – žadinimas, kai mokytojo paskirtis paskatinti vaikus kuo daugiau sužinoti to, kas jiems pravers jų patirčiai. Antrąją pakopą galima laikyti pamoką. Joje mokiniai gauna naujos informacijos bei idėjų ir įsisąmonina jų prasmę. Jie gali skaityti tekstą, žiūrėti filmą, klausytis paskaitos ir daryti bandymą. Tai prasmės suvokimo etapas. Keista, bet šioje pakopoje tiesioginė mokytojo įtaka yra mažiausia. Trečia pakopa vadinama apmąstymu. Ir vaikai, ir mokytojas nagrinėja, kas įvyko pirmame ir antrame etape. Taip jie suvokia, kas išmokta ir ko siekti toliau.“ (Penkauskienė, 2001m.)

Pirmoji pakopa – Žadinimas. Pirmas žadinimo pakopos tikslas – padėti mokiniams pasitikrinti jau turimas žinias ir įsitikinimus, susikurti platesnį pagrindą, į kurį remsis ilgalaikis naujos informacijos supratimas. Antras tikslas – išjudinti mokinius. Tik aktyviai įsitraukus į mokymąsi, atsiranda prasmingas, ilgalaikis, kritiškas supratimas. Aktyvus įsitraukimas reiškia, kad mokiniai kokia nors forma parodo savo požiūrį į naują informaciją ir išreiškia tai savo mąstymu, raštu arba kalba. Tračias žadinimo tikslas – susidomėjimas tema ir tikslo nustatymas. Tikslingas mokymasis visada veiksmingesnis už netikslingą. Ir trečiasis tikslas – išankstinio subjektyvaus požiūrio į naujas žinias, idėjas apribojimas. Kritinis mąstymas – tai atvirumas naujoms mintims.

Veiksmingi žadinimo metodai skatina aktyvų mokymąsi. Visų žadinimo metodų schema maždaug vienoda: pradžioje pateikiama užduotis, sutelkianti dėmesį į būsimą medžiagą. Ja siekiama pakviesti mokinius peržvelgti ankstesnes būsimos temos žinias ir kelti klausimus, orientuotus į žinių spragas arba tiesiog į naują informaciją.

Norint mokinius sužadinti ir įtraukti į kritinį mąstymą, ypač svarbu sukurti skatinančią aplinką. Vienas iš svarbiausių tos aplinkos rodiklių yra laikas. Žmogui reikia laiko suvokti, ką jis jau žino ar mano žinąs ta tema. Reikia per pamokas skirti pakankamai laiko išsakyti savo mintis ir užmegzti grįžtamąjį ryšį. Kitas svarbus kritinio mąstymo aplinkos rodiklis yra iniciatyvos skatinimas. Kai mokiniai nuolat skatinami pareikšti savo požiūrį, kai supranta, kad jų nuomonė vertinama, kai tiki, kad mokytojas laukia jų minčių ir įsitikinimų, tuomet jie paprastai stengiasi būti rūpestingesniais ir atsakingesniais. Mokiniai ima labiau vertinti savo pačių mąstymą ir žiūri į šį procesą bei jo rezultatus daug rimčiau. Trečia kritinio mąstymo aplinkos kūrimo sąlyga – laisvė ir tolerancija. Įsitraukdami į kritinį mąstymą, mokiniai aktyviai plėtoja abstrakčias hipotezes, įvairiai siedami mintis ir sąvokas. Leidus mokiniams laisvai samprotauti, atsiranda nuomonių ir minčių įvairovė. Taigi, kad kritinis mąstymas klestėtų , klasėje būtina sukurti atmosferą, garantuojančią, jog laukiama įvairių idėjų ir visos jos toleruojamos.

Antroji kritinio mąstymo pakopa – prasmės suvokimas. Čia yra svarbiausia tai, kaip mokytojas pateikia informaciją. Daigelis dalykų – skaitymas, dėstymas, vadovavimas diskusijoms ir mokinių įtraukimas į mokslinius eksperimentus – žinomi visiems mokytojams. Tačiau kritinį mąstymą vertinantis mokytojas papildys tradicinį mokymą metodais, kurie skatina mokinius aktyviau dalyvauti mokymosi procese. Pedagogas, kuris imasi kritinį mąstymą ugdančių metodų ir vertina atviresnį požiūrį, stengiasi vaikams padėti aiškiai suvokti perspektyvos skirtumus. Šiame etape, kai įsisąmoninama prasmė, mokytojas stengiasi palaikyti vaikų dėmesį, susidomėjimą ir impulsą.

Kitas esminis pedagogo uždavinys – paremti mokinio pastangas kontroliuoti savo suvokimą. Pirma, prasmės suvokimas yra svarbiausias dalykas siekiant suprasti rašytinį ar sakytinį tekstą. Antra, iš tikrųjų prasmę kuria patys teksto skaitytojai, rašytojai ar klausytojai. Žmogus, jau gebąs kritiškai mąstyti, jaučia, kad pats rašytojas arba kalbėtojas formuoja skaitytojo arba klausytojo požiūrį į įvykius. Kontrolė padeda vaikams kalbant arba rašant.

Svarbiausias kritiškai mąstančių žmonių bruožas, matyt, tas, kad jiems pasaulis yra įdomus ir kad jie moka užduoti gerus klausimus. Mokytojų rūpestis ir yra pasiekti, kad klausimų kėlimas taptų įprasta mokymo dalimi. Vaikai mokosi pateikti klausimus dalyvaudami pokalbiuose, kuriuose atsiskleidžia įvairūs požiūriai. Klasėje turi vyrauti ypatinga atmosfera, kur vaikas nebijotų reikšti mintis ir žinotų, kad nebus kritikuojamas, jeigu jo nuomonė skirsis nuo daugumos. Kartais protinga ir net pageidautina savo požiūrį pakeisti. Tačiau mokiniai turi suvokti, kad pasirinkimo teise apdovanoti ne tik tie, kurie yra saugioje klasėje. Suaugusieji šeimoje ar darbe kasdien patiria pasirinkimo sunkumų. Todėl reikia pateikti mokiniams alternatyvų ir išklausyti protingų jų argumentų, kodėl pasirinko vieną ar kitą variantą.

Taigi aiškiausias rodiklis, kad mokiniai mąsto kritiškai, yra tas, jog jie geba įvertinti faktus bei sąlygas ir prireikus savo nuomonę pakeičia.
Kritinio mąstymo ugdymo procese apmąstymas yra trečioji mokymo ir mokymosi modelio dalis. Tai pamokos etapas, kai vaikas pergalvoja idėjas, su kuriomis susidūrė, ir prasmes, kurias suvokė, kai jis klausia, interpretuoja, taiko, ginčijasi, meta iššūkį ir išplečia tas prasmes į naujas sritis. Apmąstymas – tai kritinio mąstymo šerdis, nes ji leidžia suprasti tradicinę išmintį ir ja abejoti.

Taigi kritinio mąstymo ugdymas nėra visiška naujiena šiuometiniame pasaulyje. Šia tema yra rengiama nemažai projektų, tokių kaip „Kritinio mąstymo ugdymas aukštojoje mokykloje 2002-2003“, „Kritinio mąstymo ugdymas skaitant ir rašant 1997 – 2000m.“, „Kritinio mąstymo ugdymas: mokymo programa Baltarusijos pedagogams, 2000 – 2002m.“, „Kritinio mąstymo įgūdžių ugdymas sėkmingai ateities karjerai: programa Kaliningrado regiono pedagogams, 2002m.“, „Kritinio mąstymo įgūdžių ugdymas sėkmingai ateities karjerai Europos Sąjungoje, 2001 – 2003m.“ bei kiti nacionaliniai bei tarptautiniai projektai laiduoja apie šios temos aktualumą ( daugiau apie šiuos projektus galima pasiskaityti internete adresu www.vpu.lt/sdc/.

„Perspektyvus ugdymas turi remtis dviem pagrindais: mokėjimu greitai orientuotis veržliai augančiame informacijos sraute randant tai, kas reikalinga, ir mokėjimu apmąstyti ir pasinaudoti gauta informacija.“ (Švietimo naujienos, 2003)

IŠVADOS

Kritinis mąstymas nusakomas įvairiais apibrėžimais, išryškinančiais skirtingas kritinio mąstymo nuostatas. Tačiau turėtų būti laikomasi minties, kad kritinis mąstymas yra mąstymas apie mūsų mąstymą, kai mąstoma jį pagerinti.
Žodžiu, kritinis mąstymas yra gebėjimas spręsti problemas ir priimti sprendimus, naujas jausminių ir pažintinių struktūrų rinkinys, racionalus, save tobulinantis mąstymas, besiremiantis kriterijais ir priklausantis nuo konteksto, sąlygų.
Ugdant kritinį mąstymą svarbus grupinis darbas, nes bendradarbiaujant kritinis mąstymas ugdomas atsižvelgiant į įvairių asmenų ar komandos interesus, derinant savo mąstymą, mintis veiklos įgūdžius su kitų mąstymu, mintimis bei veiklos įgūdžiais.
Aš manau, kad kritinio mąstymo ugdymas yra žymiai originalesnė ir šiuolaikiškesnė mokymosi forma. Ja pasiekiama daugiau rezultatų. Ir taip lavinamas mokinių protas ugdo visai kitokią asmenybę: kritiškesnę, atviresnią, sugebančią atsirinkti reikiamą informaciją, priimti ir toleruoti kitokį požiūrį į vienokius ar kitokius aspektus.
Kritinis mąstymas plečia pažinimą, nes mokinys pats domisi gaunama informacija. Mokytojas lieka tik stebėtojo, pagalbininko vaidmenyje. O mokinys pats ieško būdų, kaip gauti informaciją, ją kaupti, apdoroti ir įsisavinti. Tokiu būdu jis pats savarankiškai formuoja savo požiūrį į daugelį dalykų. Niekas to nepadaro už jį, todėl taip ugdomas ir savarankiškumo bruožas.

Literatūros sąrašas:

1) Laurinčiukienė L. (2003). Kaip ugdysime kritinį mąstymą?// Švietimo naujienos. Nr. 6. Vilnius. P. 8-9.
2) Kiseliovas A. (2001). Kritinio mąstymo ugdymas pradinėse klasėse per matematikos pamokas. Šiauliai.
3) Penkauskienė D. (2001). Kritinio mąstymo ugdymas: teorija ir praktika. Vilnius.
4) www.vpu.lt/sdc/

Leave a Comment