Turinys
Įvadas 21. Teksto aspektų pristatymas 31.1. Teksto motyvacija ir struktūra 31.2. Teksto socialiniai kontekstai 42. Meninio teksto išskirtinumas 63. Leksinės semantinės figūros meninio teksto analizėje III – IV klasėje 83.1. Papildoma žodžio reikšmė 93.1.1. Deminutyvas 103.1.2. Epitetas 103.1.3. Palyginimas 123.2. Žodžio reikšmės perkėlimas 123.2.1. Metafora, personifikacija, alegorija, simbolis 133.2.2. Metonimija, sinekdocha, anotomazija, hiperbolė, litotė 154. Meninio teksto pristatymo galimybės 19Išvados 24Literatūra 25ĮvadasLietuvos švietimas išgyvena reformų laikotarpį – svarbias ir sudėtingas transformacijas. Tai pokyčiai, susiję su ugdymo kokybės gerinimu. Ugdymo turinį sąlygoja pagrindinis lietuvių kalbos mokymo tikslas – ugdyti komunikacinę kompetenciją. Trys kompetencijos sritys – komunikacinė, sociokultūrinė ir lingvistinė – sudaro ugdymo turinį ir mokymo procese reiškiasi kaip kompleksiškai išsiugdomų ir vieni kitus sąlygojančių gebėjimų visuma.Vaiko, kaip asmenybės brendimą skatina estetinė patirtis, susipažinimas su meno pasauliu. Šiandien ne kiekvienas vaikas ateina į mokyklą jau girdėjęs sekamą pasaką, dainuojamą lopšinę, deklamuojamą eilėraštį, matęs spektaklį, aplankęs parodą… Todėl literatūrinis lavinimas ypač svarbus pradinėje mokykloje. (Plentaitė V., Marcelionienė E., 1997)Ateidamas į mokyklą vaikas atsineša tokią kalbą ir jos suvokimą, kokią jam įdiegė šeima ir aplinka, jis pasitinka meno pasaulį savaip ir kiekvienas žodis išgirstas ir perskaitytas – tai jo dvasinio pasaulio papildymas. Mažasis mokinys gali laisvai reikšti mintis ir bendrauti, jau turi nemažai kalbos vartojimo įgūdžių, moka perskaityti ir stengiasi suvokti grožinio kūrinio esmę (su mokytojo pagalba), tačiau jo meninės kalbos suvokimo geba dar nėra tobula – ją turi plėtoti, tobulinti, puoselėti mokykla. Suprantama, vaiko suvokimą ir toliau veikia šeima, vis daugiau įtakos jai daro televizijos, radijo, interneto kalba, iš draugų vaikas perima ne pačių geriausių kalbos pavyzdžių. Vis dėlto mokyklos poveikis čia yra didžiulis, nes ji gali vaiko pasaulį papildyti nauju žodžiu, nauju jausmu ir naujais potyriais. Jau nuo pirmos klasės lietuvių kalbos pamokoje turtinamas vaikų žodynas. Ypač svarbu, kad vaikas jau pirmose klasėse pajustų gimtosios kalbos grožį, kuris sklinda iš liaudies pasakų, legendų, patarlių ir priežodžių, sugebėtų išklausyti ir perskaityti meninį kūrinį, kurio suvokimui ,,sielos vartus” gali atverti mokytojas. Darbo objektas. Objektas – meninio teksto figūracinio lygmens vienetų analizės aspektai III – IV klasėje. Šiame darbe aptariami meninio teksto motyvacija, vaizdumas, leksinė stilistika. Darbe analizuojami III – IV klasių tekstų pavyzdžiai, remiamasi Plentaitės V., Marcelionienės E. vadovėliais. Darbo tikslas – pateikti meninio teksto figūracinio lygmens vienetų analizę III – IV klasėje. Darbo uždaviniai: 1. Pateikti teksto sampratą.2. Išskirti meninio teksto analizės aspektus.3. Akcentuoti meninio teksto komunikacinę svarbą.4. Aiškintis meninio teksto figūracinio lygmens analizės ypatumus III – IV klasėje. 5. Pateikti esmines meninio teksto analizės kryptis pradinėse klasėse.1. Teksto analizės aspektų pristatymas
Struktūralistinės ir postruktūralistinės teorijos papildo formalistų požiūrį, nurodydamos, kad meninis arba bet koks kitoks tekstas nebūtų suvokiamas be jį pagrindžiančių meninių bei kultūrinių taisyklių arba kodų. Be to teksto reikšmė nėra pastovi, ji gali kisti, priklausomai nuo situacijos, konteksto, tų kodų, kurie žinomi suvokėjui.Bendras šių vyraujančių XX a. literatūros mokslo tendencijų bruožas yra tas, kad kūrinys, tekstas atsiejamas nuo tiesioginės priklausomybės – nuo autoriaus arba tikrovės. Sukurtas tekstas nepriklauso autoriui: jis gimsta autoriaus intencijų ir kalbos galimybių sandūroje ir patenka į kultūros erdvę, kur skaitomas priklausomai nuo suvokėjo akiračio, konteksto ir kt. aplinkybių.Šiuolaikinėje literatūros teorijoje svarbiausia yra teksto kaip ženklo samprata. Teksto ženklų organizacijai, iš kurios kyla jo konkreti reikšmė, XX a. lingvistika ir literatūros teorija siūlo struktūros sąvoką. Struktūra (lot. Structura – sujungimas, sudėjimas) – teksto elementų tarpusavio ryšiai. Tekstas (lot. Textus – audeklas, pynė) – kokiu nors būdu išreikšta kalbos ženklų struktūra. Laisviau apibūdinant galima sakyti, kad tekstas yra sąlygiškas, ženkliškas kalbinis darinys. Jis neturi vienintelės teisingos, pastovios reikšmės. Reikšmę sukuriame mes, tam tikromis sąlygomis, tam tikru as…pektu jį perskaitydami, pateikdami ir motyvuodami.1.1. Teksto motyvacija ir struktūra“Kai žmogus suprato galįs papasakoti apie save ir apie savo artimą, gyvenimas tapo ir tekstu, įgijo diskurso matmenį. <…>. Teksto motyvacija – yra pirminis tekstualumo pavidalas, pirminis sąryšingumas. Tekste gyvenimas per kalbą įgyja idealų, perkurtą pavidalą” (Daujotytė, 1999, 43). Taigi kas yra tekstas? Dabartiniame Lietuvių kalbos žodyne pateikiama tokia žodžio “tekstas” reikšmė: (DLKŽ, 838)• tekstas (2) 1. rišlus kalbos darinys: Apsakymo, diktanto. 2. žodinė dalis skiriant nuo piešinių, brėžinių ir kt. 3. muzikos kūrinio žodžiai.Anot Daujotytės, “Tekstas yra pirminė duotybė visai komunikacijai: žodžio menui, žodžio žiniai, žodžio mokslui” (Daujotytė, 1999, 61).Gyvenimas ir tekstas – neatskiriami dalykai. “Kalba gyvenimas pasakomas, išsakomas, persakomas. <…>. Gyvenimo tekstai yra atgaminami. <…>. Bet žmogaus gyvenimas yra ne tik tekstai (įvykiai, “siužetai”, ryšiai); taip pat ir tarpai tarp tekstų. Nieko nevyksta, tik leidžiasi saulė. Ir sąmonė sušvyti ypatinga šviesa. Nieko nevyksta, tik paruge žmogus grįžta namo. Bet grįžimas namo paruge yra nematomai, negirdimai veiksmingas” (Daujotytė, 1999, 44). Tekstualumas yra ne tik teksto būtinybė, bet ir teksto galimybė.
Žymus XXa. kalbininkas Romanas Jakobsonas (Teksto analizė mokykloje, 1998, 9) bet kokią kalbinės komunikacijos situaciją pavaizdavo taip: KONTEKSTAS (tikrovė)PRANEŠIMAS (tekstas)PRANEŠĖJAS KODAS(kalba) SUVOKĖJASNagrinėjant tekstą, sutelkiamas dėmesys į įvairius komunikacijos aspektus: į autorių, į vaizduojamą ir transformuojamą tikrovę, į savo pačių išgyvenimus ar net kontaktą. Dar sudėtingesnis šis aspektų perteikimas pradinėse klasėse, kur pirminė pažintis, komunikacijos veiksnys nulems tolesnę vaiko pažintį su meniniu tekstu.Teksto komunikacijos tikslas – perteikti informaciją, užduotą rašytinės kalbos priemonėmis, žmogus tarsi priverčiamas priimti pateiktą informaciją. Nagrinėjant tekto analizę galima išskirti tokias savybes:1) tekstas yra išreikštas, priešingai negu potencialūs tekstą grindžiamos kalbos sistemos daviniai;2) tekstas turi ribas, jį skiriančias nuo kitų tekstų bei ženklų;3) tekstas yra ne šiaip kokia kalbos ženklų seka, o sistema – tam tikru būdu organizuota visuma (Teksto analizė mokykloje, 1998, 13)Tekstas (lot. textus – 1. audeklas, pynė. 2. ryšys, junginys, sujungimas – kokiu nors būdu išreikšta kalbos ženklų struktūra. “Laisviau apibūdinant galima sakyti, kad tekstas yra sąlygiškas ženkliškas kalbinis darinys. Jis neturi vienintelės teisingos, pastovio reikšmės. Reikšmę sukuriame mes, tam tikromis sąlygomis, tam tikru aspektu jį perskaitydami” (Viliūnas, 1998, 11).1.2. Teksto socialiniai kontekstai“Mes kasdien dalyvaujame daugiariopoje komunikacijoje: informaciją perduodame ir gauname žodžiais, judesiais, mimika, žvilgsniu ir t.t. Komunikacijoje visada dalyvauja trys nariai: siuntėjas –objektas – gavėjas.” “Kiekviena komunikacijos forma turi tam tikras taisykles”, – sako Friedemannas Schulzas von Thunas. <…>, žmogus, suvalgęs karčią uogą, susiraukimu “pasako” iš karto keletą dalykų: kad uoga karti, kad jis tokių uogų nemėgsta, kad kitu komunikacijos dalyviu pasitiki ir kad mimika jį perspėja” (Tūtlytė, 25).Socialiniai kontekstai lemia teksto įvykį, unikalumą, vienkartiškumą, nepakartojamumą. Minčių raiškos kokybė ir suvokimas priklauso nuo natūralios pateikimo atmosferos, nuo atitinkamos situacijos ir vaiko pasiruošimo ją priimti. Meninio teksto suvokimas yra sudėtingas procesas, nes šiai įveikai reikalingi instrumentai, priemonės, būdai, metodai. Neužtenka automatizuoto suvokimo, pateikimo ir priėmimo. (Kaip mokyta literatūros, 1997, 64)Teksto sandaros schema (Sirtautai, 1996, 84):Kulminacija Veiksmo eiga
Pradžia Užuomazga Atomazga ir pabaiga2. Meninio teksto išskirtinumasMokytis analizuoti ir interpretuoti tekstą mokinys pradeda labai anksti: galbūt tada, kai pirmą sykį raiškiai perskaito mokytojos užduotą eilėraštį, atpasakoja rišlaus teksto ištrauką. Nelengva būtų pasakyti, „kas po ko” šiame kelyje turėtų būti įsisavinama, – teksto suvokimo įgūdžiai randasi iš lėto, prie svarbiausių elementų nuolat grįžtant su nauja literatūrine bei gyvenimiškąja patirtimi. Ir šiame straipsnyje ketinama svarstyti – ne nuo ko pradėti mokyti teksto analizės, o į ką atsižvelgti, kokius svarbiausius dalykus mokinys turėtų perprasti, išmokti atpažinti, apsvarstyti. Visais atvejais, jei tiktai skaitymas korektiškas ir neiškreipia teksto, atsiremiama į tą pačią objektyvią duotybę – kūrinio sandarą, teksto ženklų išsidėstymą. Šių kūrinio reikšmės galimybių atskleidimą būtų pagrįsta vadinti analize. Analizė (gr. Analysis – skaidymas) – visumos skaidymas į dalis tiriamaisiais tikslais. Kad suvoktume, ką reiškia mūsų atpažinti kūrinio ženklai, reikia juos įprasminti, tai yra tekstą susieti su kontekstu. Teksto susiejimas su kontekstais, reikšmės suradimo, priskyrimo, išplėtojimo procedūra vadintina interpretacija. Ryškiausias meninio teksto požymis — vaizdingumas. Mat, tikrovės atspindžio priemonė čia yra vaizdas, kurį perteikia žodis. Kalba čia atlieka estetinę funkciją. Kiekvienas literatūros meno kūrinys yra minties ir jausmo sintezė. Užtat grožinėje literatūroje tokios dažnos specialios vaizdinės bei emocinės išraiškos priemonės: metaforos, įasmeninimai, emocinė leksika, kalbos figūros ir kitos, užtat čia taip linkstama meniškai perdėti, kontrastiškai gretinti, lyginti. Meninis tekstas kuriamas, pasitelkiant vaizdingai kalbai būdingą metodą bei priemones — įasmeninant, vartojant žodžius kitomis perkeltinėmis reikšmėmis, žodžius, šiaip jau teikiančius papildomą vaizdinę informaciją, kuriami lyginant, perdedant, statant priešpriešiais, neutralų žodį ar junginį keičiant frazeologizmu. Visa tai autoriui padeda vieną ar kitą detalę, požymį ar ypatybę, kurių paprastai galbūt nė nepastebėtume, pateikti taip, kad jie nušvinta ypatinga šviesa ir krinta į akis visiems. Savaime suprantama, tasai grožinio kūrinio kalbos vaizdingumas gali būti visai kitokio pobūdžio: viskas priklauso nuo to, koks yra rašytojas — epikas ar lyrikas, vaizduotojas ar pasakotojas, kokios jo estetinės pažiūros ir t.t. Čia autoriaus balsas labiausiai skiriasi nuo kitų balsų. Be to, beletristikos esama ir „savotiško”, reportažinio pobūdžio. Kiekvienas didesnis rašytojas stengiasi įveikti, savo meto literatūroje beįsigalinčią ar įsigalėjusią išraiškos priemonių statiką, inertiškumą jų vartosenoje. Todėl grožiniam kūriniui būdingas žodžio atrankos bei vartosenos savitumas. Meninis tekstas visų aiškiausiai išryškina individualiąsias stiliaus ypatybes. Vienas autorius vartoja daugybę epitetų, palyginimų, kitas deminutyvus ir tropus. Meninio teksto ypatybė – dažnai ne viskas pasakoma ligi galo: čia dažnai tenka skaityti „tarp eilučių”, t. y. patiems susivokti, pavyzdžiui III klasėje pateikiamas J. Biliūno kūrinys: Tik trečią dieną drįsau išeiti laukan: katytė gulėjo aukštielninka, nebegyva. Čia pat prie jos buvo numesti lankas ir strėlės. Nutvėręs nuo žemės lanką ir strėles, sulaužiau į šipulius ir toli išmėčiau po lauką. Tik nedrįsau išimti strėlės, kuri buvo įsisiurbusi katytės krūtinėn ir dabar styrojo atsikišusi. Tai buvo vienatinis mano gyvenime šūvis. Bet laimingas: aš jį lig šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje…
Kodėl autorius laiko savo šūvį laimingu, rašytojas nepasako: turime suvokti mes patys. Tai vienas iš būdų, kuriuo aktyvinama skaitytojo vaizduotė, o viena iš priemonių yra leksinių – semantinių kalbos figūrų naudojimas.Žodis meniniame turi būti ne tik dalykiškai, bet ir meniškai tikslus. Kiekvieno tikro menininko idealas — rasti tokią išraiškos priemonę, kuri vaizduojamąjį reiškinį atitiktų visais savo atspalviais bei intonacijomis. Meniniame tekste randame įvairių stilizavimo būdų. Atkuriant praeities la…ikus, archaizuojama, t.y. vartojami archaizmai, parodant veikėjo gyvenamąją vietą bei kilmę, pasitelkiama tarmybių. Dar kitais stilistiniais sumetimais kalba ataudžiama svetimybėmis, žargonizmais — tai turi parodyti veikėjo kalbinį portretą bei charakterizuoti tą socialinę aplinką, kurioje jis veikia. Todėl šiame stiliuje dažnai nukrypstama nuo bendrinės kalbos normų.Išraiškos priemonių rašytojai ima iš visos lietuvių kalbos, iš įvairių stilių. Tačiau grožinėje literatūroje visiškai pakinta funkcinis jų vaidmuo. Grožinėje literatūroje kalba jau pati savaime yra menas. Čia veikia atviri (poezijoje) arba slapti (prozoje) ritmo dėsniai. Tad labai svarbu, kad sakinys grožiniame kūrinyje būtų be garsinių kliuvinių, vienaip ar kitaip ritmiškai banguotų. (Daujotytė V., 1998, 64)Specialios išraiškos priemonės stiliuose skiriasi ne tik kokybiškai, bet ir kiekybiškai. Grožinėje literatūroje jos visų įvairiausios ir jų čia apsčiausia. Tačiau pagrindiniai stilių skirtumai vis dėlto yra ne „kokybiniai” ir ne „kiekybiniai”. Čia visų svarbiausia, kurią funkciją žodis, forma ar konstrukcija atlieka: komunikacinę, informacinę ar emocinio poveikio.3. Leksinės semantinės figūrosmeninio teksto analizėje III – IV klasėje
Meninėje kalboje žodis tarsi atitrūksta nuo savo pirmykštės reikšmės ir dažnai įgyja naują, savitą reikšmę, kuri dalinai priklauso nuo meninio teksto stiliaus, žanro ir nuo pačio autoriaus asmenybės. Jau pradinėse klasėse analizuojant ir skaitant tekstus akcentuojama estetinė teksto kokybė. Ji, tarytum atitrūksta nuo kasdieniškosios kalbos ir pereina į meniškumo sferą, kur užsimezga nauji skaitytojo (pvz.: ikimokyklinuko) ir meninio žodžio (teksto) vidiniai ryšiai. (Matulaitienė S., 1997, 93)Mokydamas morfologijos ar leksikos mokytojas turi puikią galimybę pasiūlyti ir pamokyti mokinius patyrinėti vieną kurią nors pasirinktą leksikos sritį, rasti joje ,,įdomybių”, pamėginti jas paaiškinti, interpretuoti.Žodžio leksinė reikšmė yra sudėtinga struktūra. Pagrindinį žodžio turinį, jo reikšmės branduolį sudaro denotatinė reikšmė (angl. denotation „reikšmė, prasmė“). Ji dar vadinama dalykine, daiktine logine reikšme. Denotatinė reikšmė – žymimos tikrovės (denotato) nuoroda. Daug žodžių turi tik denotatines reikšmes, pvz.: stalas, duona, eiti, važiuoti, baltas, greitai. Žodžiai, kurių leksinę reikšmę sudaro vien denotatinė reikšmė, vadinasi stilistiškai neutralūs, arba stilistiškai nežymėti (nemarkiruoti). Daugelis žodžių šalia denotatines reikšmės turi konotatinę reikšmę (angl. connotation „antrinė reikšmė“). Tai papildomas žodžio turinys, atspalvis, nuspalvinimas. Svarbiausi jos komponentai yra emociniai ir funkciniai atspalviai, jie ir vadinami stilistine reikšme. Pristatant leksines semantines figūras meniniame tekste mokytojas privalo akcentuoti pagrindinę jų funkciją – ekspresyvumą.Ekspresyvumas (lot. expressio „išraiška“) – tai tokia kalbos išraiškos priemonės ypatybė, dėl kurios ji suprantama neautomatizuotai, veikia adresato vaizduotę ir (arba) emocijas. Tarptautiniam žodžiui ekspresyvumas sinonimiškas lietuviškas žodis išraiškingumas. Ekspresyvumas susijęs su meninio teksto vienetų reikšme, jos emocinis komponentas yra svarbi ekspresyvumo prielaida. Bet apskritai ekspresyvumas – tai teksto vieneto ypatybė, sąlygojanti ir stilistinės, ir denotatinės reikšmės suvokimą. Kai kalbama apie ekspresinius žodžio ar kito kalbos vieneto atspalvius, turima galvoje, kad tai yra potencinis to vieneto požymis. Ekspresyvumas orientuotas ir į autorių, ir į adresatą: atspindėdamas kalbančiojo asmens subjektyvų santykį su tikrove (emocijas, įspūdį, požiūrį) tekste, jis veikia ir adresato emocijas, vaizduotę.Vis dažniau prabylama apie tam tikrų meninio teksto figūrų pristatymą ir analizės galimybes.Kalbos figūra gali būti sintaksinė konstrukcija, vartojama, norint kalbą padaryti raiškesnę.Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę,Kame nuo amžių tėvai gyveno:Čia tavo kūnas sau maistą semia,Čia grynai dvasiai tiek… sveiko peno! (Maironis/III klasė)Poetas kreipiasi į visus, tarsi jo akivaizdoje, savo mintį pasako ne paprastu tiesioginiu sakiniu, o retoriškai sušukdamas. Be to, norėdamas ją labiau įteigti, kartoja ir išvardija. Svarbu, kad mokiniai pajustų kartojimo svarbą, emocinį skambesį.Arba: Ragu dangų rėžia, barzda žemę šluoja.Čia reiškiniai gretinami, remiantis tuo, kad jie yra priešingi. Mat, šitaip pateikiami, jie vienas kito turinį labiau išryškina bei pabrėžia. Iš ryškiausių kalbos figūrų galima nurodyti retorinį kreipinį, retorinį klausimą, retorinį sušukimą, kartojimą, laipsniavimą, polisindetoną, asindetoną, paralelizmą, antitezę, elipsę, nutylėjimą, inversiją, periodą. Matulaitienė S. (1997) pristato kalbos priemones – konkurentus. Konkurentai yra kalbos priemonės, konkrečiame kalbos akte išreiškiančios tą pačią bendrąją komunikatyvinę intenciją (tikslą, ketinimą, užduotį) ir todėl galinčios viena kitą pakeisti. Tarp konkurentų gali būti semantinių, emocinių bei funkcinių skirtumų, bet jie nėra tokie dideli, kad trukdytų įgyvendinti pagrindinę komunikatyvinę intenciją.
Konkuruoti tarp savęs gali įvairūs kalbos vienetai: žodžiai, jų formos, sintaksinės konstrukcijos. Leksinę konkurenciją galima iliustruoti tokiu pavyzdžiu. Daiktavardis žvaigždė neturi sinonimų, t.y. tos pačios bei artimos reikšmės žodžių, galinčių jį pakeisti. O Maironio eilėraštyje „Užmigo žemė” tam žodžiui pakaitas sukurtas — tai metaforinė perifrazė dangaus akys: Užmigo žemė, tik dangaus negęsta akys sidabrinės. Metafora čia nukonkuravo tiesioginę nominaciją.Tačiau III – IV klasėje labiausiai akcentuojamos leksinės semantinės figūros arba meninio teksto formavimo konkurentai. (Plentaitė V., Marcelionienė E., 1997, 42)Daugiausia dėmesio skiriama analizuojant meninį tekstą pradinėse klasėse papildomam žodžio reikšmės suteikimui, naujos žodžio prasmės ieškojimui ir motyvuotam žodžio reikšmės perkėlimui.3.1. Papildoma žodžio reikšmėPapildoma žodžio reikšmė įgyjama meniniame tekste, ir susekti kokius tai dėsningumus, sudėtinga. Analizuojant meninį tekstą III ir IV klasėje svarbu mokiniams pademonstruoti ir pateikti papildomas reikšmes taip, kad jie jas pažintų, suvoktų, patirtų estetinį pasitenkinimą. Mokytojui svarbu analizuojant tekstą pristatyti tam tikras figūras, aptariant jų papildomų reikšmių atsiradimą, reikšmę meniniam vaizdui.Vienas iš populiariausių ir dažniausiai pasitaikančių figūrų yra papildomo žodžio reikšmės suteikimas – deminutyvas.3.1.1. DeminutyvasDeminutyvas – (lot. deminutivum iš deminuo – simažinu) – su priesaga sudarytas išvestinis žodis, turintis mažybinę maloninę reikšmę: saulelė, motulė, tėvužėlis, vaikelis ir pan. Pradinių klasių analizuojamuose tekstuose jie pasitaiko labai dažnai, jie neatsiejami nuo tautosakos tekstų, pasakų ir patarlių. Deminutyvai kuria švelnumo, mažumo ir malonumo įspūdį. Plantaitė V. pateikia mokiniams tekstą be deminutyvų ir pasiūlo jį – sušvelninti, pamaloninti. Emocinis vertinimas garantuotas.Pvz.: Mišku gurgėjo šaltinis. Iš žemės tryško skaidrus vanduo. Siaura vaga jis tekėjo tolyn. Pro pušyną bėgo stirna. Koja paspyrė netoli gulintį akmenį. Akmuo nusirito ir užtvenkė vaga. Vanduo nebeturi kur bėgti, ėmė sklisti į šalis. Pasidarė mažas tvenkinys. Kontekste deminutyvai gali įgyti priešingos reikšmės – menkinimo, niekinimo niuansų. III – IV klasėse mokiniai patys sugeba surasti deminutyvus, gali paaiškinti jų vartojimo reikšmę, užduotys susijusios su maloniniais mažybiniais žodžiais jiems patinka, emociškai juos nuteikia. Kalbos grožio suvokimas, teksto emocinis poveikis padeda ugdyti asmenybę, padeda pasiekti pažintinius ir emocinius tikslus.3.1.2. EpitetasEpitetas (gr. epitbeton – priedėlis)— asmenį, daiktą, veiksmą ar jų ypatybę pažymintis žodis, vartojamas norint juos meniškai apibūdint: Kur lygūs laukai, Snaudžia tamsūs miškai, Lietuviai barzdočiai dūmoja;Galanda kirvius,Kalavijus aštriusIr juodbėrį žirgą balnoja. (Maironis)Epitetą reikia skirti nuo paprasto, t.y. loginę funkciją atliekančio, pažyminio ar aplinkybės. Jis yra toks žodis, kuris išreiškia emocinį autoriaus santykį, rodo subjektyvų jo požiūrį į asmenį, daiktą, reiškinį, tuo pačiu jis gali nuteikti emociškai ir skaitytoją, koordinuoti mokinio požiūrį į pateiktą asmenį, daiktą ar reiškinį.Dažniausiai būdvardžiai, prieveiksmis ir dalyviai, atliekantys svarbų epiteto vaidmenį, atlieka ne dalykinę, o estetinę emocinio poveikio ir vaizdinę funkciją. Jie yra ne paprasti pažyminiai ar aplinkybės, o meniniai epitetai.Iš kalbos dalių epitetais dažniausiai eina būdvardžiai ir prieveiksmiai. Gana dažni dalyviai. Epitetu dažnai eina daiktavardžio kilmininkas, ypač tautosakoje:Čia ne barsukų urvai, o dvarai mūravoti, žmonės bagoti: vario vartai, aukso raktai, geležinės durys, sidabro spynos. Juo eina daiktavardis — derinamasis pažyminys, priedėlis: Tą dieną į mano širdį buvo įmesta sėkla, iš kurios per daugelį metų išaugo didelė meilė gyvajai žemei — mūsų gimdytojai ir maitintojai, mūsų lopšiui ir kapui. Epitetus skirstome į emocinius ir vaizdinius: Ir siuntė Mykis sūnų savo vyriausiąjį vakaruosna, kur baltosios jūros banguoja, kur narsus Kęstutis sunkiai vargsta… Kitus du siuntė, kur tyra Neris žaidė, mėlynas savo bangas bekilnodama, kur garsus Vilnius kuorais padangę rėmė, kur senas Algirdas, visų kunigų kunigaikštis, kelionę rengė, o kur — niekas nežinojo… Ar liečiu aš knygą, ar regiu tyrame pavasario danguje plazdančias žvaigždes, ar girdžiu toli pradundantį traukinį,— visa tai duota man daugybės mano brolių aukos kaina, ilgų žmonijos kančių ir pastangų kaina. Tokie būdvardžiai, kaip baltas, tyras, mėlynas, dalyviai plazdantis, dundantis, labiau aktyvina mūsų vaizduotę ir laikytini vaizdiniais epitetais, o tokie būdvardžiai, kaip narsus, garsus, senas, ilgas, prieveiksmis sunkiai, labiau veikia mūsų emocijas ir laikytini emociniais.Epitetas — labai reikšminga stilistinė priemonė: jis sustiprina žodžio emocinį krūvį, išryškina vaizdą, atgaivina bei praturtina žodžio asociacijas, kelia skaitytojui vienokią ar kitokią nuotaiką. Labai svarbu, kad mokiniai suvokti epiteto svarbą ir pajustu skirtumą be jo. Gešventaitė K. (Gimtasis žodis, 2003 (4), 34) siūlo tekstus su epitetai ,,išvalyti” ir pateikti mokiniams. III – IV klasės mokiniai puikiai jaučia nublankusią meninio teksto mintį, skiria nuotaikų kaitą. Svarbu pateikti frazės įtaigumo skirtumus.Mokinys turi žinoti, kaip atrodo žodis, kuris tarsi perima kito žodžio reikšmę arba savo reikšmę perkelia kitam. Jis gali sudvasinti daiktą ar reiškinį, įkvėpti jam gyvybės, suteikti naujų emocinių atspalvių. III- IV klasėje didelis dėmesys skiriamas tautosakoje pasitaikantiems n u o l a t i n i a m s epitetams. Mokytojas privalo akcentuoti, išmokyti mokinius pastebėti ir išskirti, o tuo pačiu pajusti ir suvokti nuolatinių epitetų reikšmę meniniame tekste. Mokiniai patys mokomi juos tinkamai vartoti šnekamojoje kalboje.3.1.3. PalyginimasPalyginimas – tai dviejų dalykų sugretinimas. Lyginamajam veiksmui ar reiškiniui sugretinimas teikia naujų požymių, prasmės atspalvių. Svarbiausia, kad pradinių klasių mokiniai suvoktų – kas lyginama, su kuo lyginama ir kodėl? Palyginimai kuriami, remiantis tais pačiais panašumais, kaip ir metaforos: formos bei išvaizdos, spalvos, garso, padėties, vertės, funkcijos ir kt.Formos bei išvaizdos panašumas:Jūra buvo tamsiai pilka, raudona prie horizonto, virš kurio kabojo milžiniški debesys, lyg keistos pasakų pilys.Garso panašumas: Anilionis ne iš karto sugavo artėjančio lėktuvo garsą, labiau panašų į uodo zirzimą, negu į motoro ūžesį. Požymio bei ypatybės panašumas:Bet dviratis, lyg neprajodytas arklys, nenorėjo pasiduot. Kiaulės, labai rimtos ir susirūpinusios, kucena nuo vienos trobos į kitą it šnipai profesionalai kažką šniaukščia ir uosto… Vertės panašumas:Namuose pašarų nė šapo, kiekvieną šiaudelį auksu sveriam, o jis — varykimės! Žinai: Simas — ne šapas. Matysi, vaike, per mykolines važiuoju kaip ponas, a? Šie pastarieji palyginimai dažniausiai būna suhiperbolinti. Įspūdžio panašumas:Ta žinia apliejo Joniuką tarytum šaltu vandeniu. Iš tolo jis buvo panašus į žmogų, kuris su basliu rankose nori užbėgti už akių nevalyvam gyvuliui. Epitetai ir palyginimai kalboje atlieka labai panašią funkciją kaip tikrieji tropai: jie sakinį gyvina, daro įtaigesnį, vaizdingesnį. Jų vartosenoje taip pat reikia vengti dirbtinumo, per didelio sušablonėjimo bei įmantravimo.3.2. Žodžio reikšmės perkėlimasĮvairiose gyvenimo srityse yra daug daiktų ir reiškinių, turinčių perkeltinės reikšmės pavadinimą. Kodėl taip atsitinka? Kokius perkėlimus vartoja vaikai? Kodėl žmogus taip sako? Svarbu, kad mokinys pajustų žodžio reikšmės perkėlimo prasmę, pajustų emocinį katarsį, atpažintų ir stengtųsi jų ieškoti bei vartoti. Būtina skatinti mokinius stebėti daikto ar reiškinio panašumą į kitą daiktą, šį panašumą perkelti stebimam objektui – užfiksuoti tai nauju pavadinimu (t.y. motyvuoti reikšmės perkėlimą). (Gešventaitė K., Žodžių reikšmės perkėlimo darybinė bei metaforinė motyvacija, 34)Įvairiais stilistiniais sumetimais žodžiai esti vartojami ne tiesiogine, o perkeltine reikšme ir vadinami tropais.Pagal tiesioginės ir perkeltinės reikšmės santykį bei jos perkėlimo pobūdį skiriame šias 2 tropų rūšis: – m e t a f o r a su personifikacija, alegorija ir simboliu;– m e t o n i m i j a ir jai artimos – sinekdocha, antonomazija, hiperbolė, litotė.Tropų vartojimo tikslas iš esmės esti dvejopas: 1) sukurti ar paryškinti vaizdą;2) sukelti emocijas.Meistriškai vartojami tropai mūsų kalbą gyvina, daro ją meniškai tikslesnę, įtaigesnę.Žodžių vartojimas perkeltine reikšme taip pat yra kalbos turtinimas, nes tuo plečiamas žodžio reikšmių diapazonas. O juo tų reikšmių daugiau, juo didesnės sinonimiškumo galimybės. Tropai yra priemonė, padedanti mums vieną reiškinį parodyti kitu — tą reiškinį, kuris klausytojui arba skaitytojui buvo ,,pilkas”, ,,nieko nesakantis”, virtęs kasdienybe. Metaforiškas ar metonimiškas perteikimas jam tarsi sakyte sako: štai tas reiškinys tuo ir tuo panašus į aną, tuo ir tuo aną primena, taip ir taip su anuo susiliečia, pinasi. Tropu reikšdami mintį, užuot ėmę neapibrėžtą reiškinių kiekį, teimame vieną, atstojantį visa, kas nepasakoma, užuot ėmę visumą, teimame dalį, įgyjančią apibendrinamąją reikšmę. Visa tai kalbą labai gyvina. Daugelis metonimijų ir metaforų esti drauge vaizdų ir emocijų ,,kompresijos”. Taigi jos labai padeda kalbos glaustumui. (Každailienė V., Individualizuotos ir diferencijuotos užduotys lietuvių kalbos pamokose, 2002, 24)Tačiau įvairių tropų vartojimas nepasiekia tikslo, jei jie esti neįtikinami, dirbtiniai, naivūs, šabloniški arba per daug įmantrūs bei nepakankamai pagrįsti. Mokiniai turi pajusti tropų natūralumą ir vartojimo pagrįstumą. 3.2.1. Metafora, personifikacija, alegorija, simbolisMetafora (gr. metaphora – perkėlimas) yra toks tropas, kurio reikšmės perkėlimo pamatą sudaro vienoks ar kitoks daiktų panašumas: išvaizdos, spalvos, padėties, vertės ir kt. Du ežerėliai tvokso, tarp jų kalnas riogso.Du ratu pagiryje stovi.Tekste ežerėliais vadinamos akys, kalnu — nosis, ratais — ausys, giria — plaukai. Ryšio tarp sąvokų (akies ir ežero, nosies ir kalno ir kt.) čia nėra — teesama daiktų panašumo.Kiekviena metafora yra tam tikras palyginimas, dažniausiai paslėptas, todėl svarbu akcentuoti ir išmokyti mokinius jau pradinėse klasėse jas atrasti, pastebėti panašias savybes turinčių daiktų ar reiškinių sugretinimą. Tačiau metaforoje tepasakomas vienas lyginimo narys: su kuo lyginama (su ežeru, kalnu, ratu), o kas lyginama — nutylėta. Nutylėtąjį narį atkuria mūsų vaizduotė. Metafora visuomet esti dviejų vaizdų suma: žodžiu pasakyto ir suvokiamo.Išvaizdos panašumas: Tikt dyvai žiūrėt, kaipo barzdoti pušynai su savo kuodais garbanotais visur pasirodo…Ji žvalgėsi tolyje, kur kuproti debesys rėmėsi į jūrą. Spalvos panašumas: Aidi kruvino putino krūmuos girios strazdo prislopus daina. Bulvienojuos jau kvepia ruduo, ir liepsnoja šalikelėj klevas. Garso panašumas:Vaivorykštė apskriejo žemę, kuri šnekėjo, murmėjo ir godžiai rijo vandenį. Veiksmo vyksmo ir būsenos panašumas: Lėkė du varnai prieš vėją, juodu yrėsi lėtai. Ūmai aš pamatau, kaip blyksteli šviesus žuvies pilvas ir užverda vanduo.Jausmo panašumas:…Ir gera pasidarė, kai vėsus vėjūkštis įlindo pro antį po jo marškiniais, paglostė kūną. Funkcijos panašumas: Mokytojas ilgai tyli, lyg svarstydamas, kokių gi vaistų duoti šitam nenuoramai išdykėliui.Vertės panašumas: Iš šiaudų išėjęs, o šieno nepavijęs.Metaforomis meniniuose tekstuose pasakomi pamokymai, patarimai vaikams priimtinesni nei tiesmukiškas pamokslavimas. Dažniausiai tiesioginis problemos nusakymas yra mokiniams nemalonus ir dėl to atmetamas. Tačiau šnekamosios kalbos metaforos teikia informaciją, jos visiems įprastos, kartais net nepastebimos. Meninės metaforos gimsta autoriaus kūrybos procese, o svarbiausia jų paskirtis – estetinė. Mokinius žavi jų netikėtumas, originalumas, negirdėta ir nepakartojamas, į loginę kalbą dažnai neišverčiama. Metafora – III – IV klasėse visada malonus atradimas. IV klasėje skaitytas ,,Rudenėlis” nustebina emociniu švelnumu, neįprastu vaizdu: ,,rudenėlis aukso šarvais apsidengęs laukia kiekvieno…” (Plentaitė V, Marcelionienė E., 1998, 63) Taigi, meniniai tekstai padės mokytojams išspręsti jų vidines problemas. Metaforos meniniame tekste naujai atskleidžia žinomo žodžio reikšmę ir sukeltą vaizdą, mokiniui pateikiama tokia informacija apie žmogaus būsenas, kurios dažniausiai logine kalba nepaaiškinamos.Įasmeninimas (personifikacija – gr. persona – asmuo; facio – darau)— metaforiškai vartojamas žodis, kuriuo negyvam daiktui suteikiamos žmogaus ir kitų gyvūnų ypatybės. Meniniame tekste šie pavartoti žodžiai suteikia gamtos reiškiniams, gyvūnams ar abstraktiems dalykams žmogui būdingų savybių. Įasmeninimo pavyzdžių jau pastebime ir pirmosiose klasėse: barzdoti pušynai, obelaičių galvos, prisigūžusios trobelės ir kt.,,Koks keistas tu daiktas, vandenėli, visą laiką verki ar juokiesi.” (Šiaurienė A., 1995, 18). Gyvų būtybių ypatybes autoriai duoda aušrai, žemei, saulei, miškui, namams. Alegorija – (gr. allegoria – kitoks nusakymas) – tai tropas labai panašus į metaforą. Paprastai juo sąlygiškai apibūdinami reiškiniai, ypatybės. III – IV klasėse alegorijų pavyzdžiai dažniausiai pastebimi ir vaikams geriausiai suprantami patarlėse ir priežodžiuose. meniniuose tekstuose dažniausiai pasitaiko alegoriniai veikėjai (lapė – gudrumas, suktumas, vilkas – godumas, kiškis – bailumas). Alegorija ne tik iliustruoja, bet ir emocialiai veikia mintį, kritinį vaiko mąstymą. Simbolis – (gr. symbolon – sutartinis ženklas) yra daikto, reiškinio pavadinimo pakeitimas sąlyginiu ženklu, kuo nors primenančiu aptariamąjį: saulelė – motulė, lelijėlė –… bernužėlis,…) Dažniausiai simboliai aptinkami poezijos kūriniuose, tačiau pasitaiko ir meniniuose tekstuose. Simbolis artimas alegorijai, tačiau jo turinys nėra vienareikšmis. Jam būdinga keliamų asociacijų gausa ir įvairovė. (Matulaitienė S., 1997, 102-103)3.2.2. Metonimija, sinekdocha, antonomazija, hiperbolė ir litotė
Metonimija yra toks tropas, kurio reikšmės perkėlimo pamatą sudaro vienoks ar kitoks loginis sąvokų ryšys: erdvės, laiko, medžiagos, priežasties, kiekybės. Pavyzdžiui, vietą ar laiką žymintis žodis vartojamas veikėjo reikšme, medžiaga — gaminio ir t.t. Metonimijos nekuriamos palyginimo principu kaip metaforos. Tiesioginė ir netiesioginė reikšmė artimesnės, aiškesnis metonimijos sąlytis su gretinamuoju.Erdvės bei vietos ryšys: Čiulba, cypauja, čirena pabaliai, pakrūmė. Laiko ryšys: Rytas už vakarą gudresnis.Kas amžių kurta, neturi žūti.Medžiagos ryšys: Plienas, blizgantis, išalkęs, skamba pradalgio gale. Dažnai metonimiškai vartojami gretimų arba vienas nuo kito priklausančių daiktų bei reiškinių vardai. Žvilgsnį metonimiškai pakeičia akys, balsą — gerklė, sriubą — puodas, valgį — šaukštas, kirtėją — kirvis, galvą — kepurė ir t.t.Sinekdocha – atskira metonimijos rūšis yra žodžiai, vartojami perkeltine reikšme, remiantis kiekybiniais daiktų bei reiškinių santykiais. Štai P.Vaičaitis prašo paukštelio: Tenai mamelę nuraminki, palinksmink baltą galvą jos … Rūšis dažnai pakeičia giminę: Šaltis išrašys languos tulpes, ramunes… (S. N.) Labai dažna sinekdocha — vienaskaita vietoj daugiskaitos (dalis vietoj visumos): ,,Lanko bitė raudonųjų dobilėlių žiedą” (S. Neris, III klasė).Perkeltine reikšme vartojamas žodis ar žodžių junginys, kuriuo daiktas, reiškinys ar ypatybė meniškai perdedami, yra hiperbolė. Esti perdedamas daiktų didumas, galia, reikšmė bei svarba, jų skaičius ar kiekis, išpučiamas požymis, veiksmo vyksmo ar būsenos trukmė, tempas, intensyvumo laipsnis ir kt.: Jauni šoka — žemė dreba, seni šoka — dantys kleba.Hiperboliškai kalbant, negalimas dalykas pasakomas kaip galimas, teigiama, kas neįmanoma. Pavyzdžiui, tautosakoje:Geras artojas ir žąsinu paaria. Šuo ir kariamas pripranta.Našlaičių ašaros ir akmenį praskelia. Savo namų ir dūmai saldūs. Jeigu žodis daiktą ar reiškinį ne didina, o atvirkščiai, jį meniškai mažina,– toks perdėjimas yra litotė: Upę perbridęs, šaukšte prigėrė.
Litotė dažnai reiškiama tam tikra neiginio konstrukcija.Žodis, vartojamas tokia perkeltine reikšme, kuri yra priešinga tiesioginei ir išreiškia pašaipą, yra ironija: gudrus kaip avinas, drąsus kaip kiškis. Koks gi gudrumas, jeigu yra kaip avinas, koks drąsumas, jeigu yra kaip kiškis? Kitaip sakant, gudrus vartojamas vietoj kvailo, drąsus — vietoj bailaus.Šios visos kalbos įvairinimo priemonės yra svarbiausi meninio teksto ekspresyvumo komponentai, kurių pagalba tekstas įgyja emocionalumo, vaizdingumo ir intensyvumo (N.Gastilienė). Emocionalumas kalboje – tai žmogaus jausmų išraiška. Jam būtina tam tikra intonacija. Lingvistinė vaizdingumo sąvoka – tai daikto, veiksmo, ypatybės nusakymas, remiantis panašumu ar analogija. Būdingiausios vaizdingumo priemonės yra palyginimas ir tropai, pvz.: Lūpos žodį pasėjo, / Žemė ištarė grūdą. / Vyturys patekėjo – šviesu (Just.Marc). Intensyvumas yra kiekybinis kalbos priemonės semantikos požymis, pasireiškiantis kaip sustiprinimas arba susilpninimas. Jam tarnauja kartojimo, laipsniavimo figūros, hiperbolė ir litotė, sinonimai {plg. norėti ir trokšti), leksiniai intensifikatoriai (labai, baisiai), laipsnių formos, žodžių darybos priemonės. Ekspresyvia kalbos išraiškos priemone realizuojamas vienas arba iš karto keli ekspresyvumo komponentai. (Župerka K., 1980, 64-65)Ekspresyvumo apibrėžime atkreiptinas dėmesys į žodžius „kalbos priemonė suprantama neautomatizuotai“. Skiriami du priešingi kalbos priemonių vartojimo atvejai: automatizacija ir aktualizacija. Automatizacija – tai įprastinis vartojimas, kalbos stereotipai, o aktualizacij…a – vartojimas, patraukiantis dėmesį, suvokiamas kaip nepaprastas, šviežias. Pvz., žodžių junginiai ilga pasaka, trumpa pasaka, įdomi pasaka yra įprasti, junginius sudarančių žodžių buvimas greta mūsų nestebina, tie žodžiai bendrinės kalbos normos požiūriu tarp savęs semantiškai suderinti. Kas kita junginiai balta pasaka, pasaka žalia (iš M.Vainilaičio eilėraščių vaikams) – tai aktualizuoti pasakymai, sąmoningai pažeidžiantys įprastinį semantinį junglumą. Norint suprasti ekspresyvumo esmę, dar reikia išsiaiškinti kalbos vienetų motyvacijos sąvoką.Motyvuotais vadinami žodžiai, tarp kurių garsinės raiškos ir reikšmės matyti ryšys. Skiriamos trys motyvacijos rūšys: fonetinė (garsinė), darybos (struktūrinė, morfologinė) ir semantinė. Fonetinė motyvacija įžiūrima žodžiuose, kurie žymi daiktą, veiksmą, imituodami su juo susijusius nekalbinius garsus. Fonetiškai motyvuoti yra vadinamieji onomatopėjiniai žodžiai, pvz.: kukuoti, gagenti, čežėti, gegutė, triukšmas. Jei raiškos ir reikšmės ryšys remiasi žodžio sandara, turime darybos motyvaciją. Pvz., žodžio pienė „tokia piktžolė“ akivaizdus ryšys su žodžiu pienas: nulaužus pienės stiebą ar lapą, išbėga baltas skystis; rugiagėlė – „rugiuose auganti gėlė“. Semantiškai motyvuoti yra perkeltinės reikšmės žodžiai. Jų reikšmė remiasi tiesiogine reikšme, tiksliau, kokiu nors tiesioginės reikšmės žodžiu pavadinamo dalyko požymiu. Pvz., perkeltinę ežio pavadinimo reikšmę „pasišiaušėlis“ nulėmė ežio kailio dygumas: su ežiu lyginamas žmogus, kurio plaukai pasišiaušę. (Teksto analizė mokykloje, 1998, 36)Motyvacijos aktualumas priklauso nuo kalbos vieneto pavartojimo, nuo konteksto, todėl ir darybos, ir fonetinė motyvacija stilistikai gali būti labai įdomi – kai ją iškelia, išryškina tekstas. Būdingiausi kalbos ekspresyvinimo (aktualizacijos) būdai yra šie: kalbos vieneto reikšmės perkėlimas, nelauktas arba emfatinis kalbos priemonių gretinimas, siejimas bei komponavimas, įvairūs trumpinimo arba tyčinio pertekliaus atvejai (tie būdai tarp savęs iš dalies pinasi). Kuo netikėtesnė kalbos priemonė ar būdas, kuo labiau jie atkreipia dėmesį, tuo tekstas ekspresyvesnis.
4. Meninio teksto analizės kryptys
Galima sakyti, kad jaunesniajam mokykliniam amžiui būdinga vaiko poreikių, interesų greita kaita bei emocinis suvokimo ir elgesio pobūdis. Tačiau, kaip kartais linkstama manyti, vaikas nėra primityvus – jame glūdi visos suaugusio žmogaus gebėjimų užuomazgos: polinkis filosofuoti, humoro jausmas ir kt. Visa tai mokytojui verta turėti galvoje skaitant ir analizuojant meninius tekstus. Atsižvelgiant į vaiko amžiaus tarpsnio ypatumus parengti ir lietuvių kalbos išsilavinimo standartai. Juose pabrėžiamas intuityvus skaitomo kūrinio pajautimas, gebėjimas savo emocijas išreikšti žodžiais. Baigdami IV klasę, moksleiviai turėtų: suprasti nesudėtingo pasakojamojo kūrinio turinį: temą, pagrindinę mintį, įvykius, veiksmo vietą, laiką, veikėjus. Suvokti 10 metų vaikui prieinamus kultūros aspektus: įsiminti keletą žymiausių lietuvių literatūros ir užsienio rašytojų, žinoti apie baltų giminę (ypač latvius), žymiausius kalbininkus (J. Jablonskį, K. Būgą), elementariai suvokti reikšmingiausius lietuviškos knygos istorijos momentus (pirmoji lietuviška knyga, K. Donelaitis, spaudos draudimo metai, knygnešiai ir kt.). Standartuose keliami reikalavimai ir vaiko skaitymo įgūdžiams: baigdamas pradinę mokyklą, jis turėtų sąmoningai, sklandžiai, reikiamu tempu skaityti įvairius tekstus. (Mykolaitienė I., 1995, 28-30) Bendrojoje lietuvių kalbos programoje išskleidžiama skaitymo sąvoka bei įvardijami pradinuko, kaip skaitytojo, bruožai. Skaitymas – tai ne tik skaitymo technika, bet ir sąmoningo skaitymo įgūdžiai, viena iš vaiko bendravimo, pasaulio pažinimo ir saviraiškos priemonių. Skaitinys – vaiko kūrybos šaltinis, modelis. Pradinėse klasėse išryškėja skaitytojo bruožai: gebėjimas perimti tautosaką, gebėjimas skaityti grožinę vaikų literatūrą, informacinius leidinius bei vaikų periodiką, bandymas vertinti sk…aitomą tekstą; estetinės nuovokos pradmenys; gebėjimas pasirinkti knygą, ją skaityti nuosekliai, iki pabaigos, suprasti knygos vertę. (Plentaitė V., Marcelionienė E., 2004)
Meninių tekstų ištakos glūdi tautosakoje. Todėl aptariant didaktines skaitymo tendencijas tikslinga pradėti nuo tautosakos.Meninio teksto skaitymas ir analizavimas yra sudėtingas psichinis procesas, kuriame dalyvauja mąstymas, vaizduotė, emocijos. Didaktiniu požiūriu išskirtinos trys skaitymo pakopos: parengiamoji pakopa, teksto skaitymas suvokiant jo prasmę, teksto apmąstymas – refleksija ir vertinimas.Teigiamas, pradinių klasių moksleiviams grožinio teksto suvokimui pirmiausia būtinas emocinis nusiteikimas. Visi žinome, kad darbas geriau sekasi, kai jį lydi teigiamos emocijos. Jos ypač svarbios ugdymo ir ugdymosi procese. „Nusiteikimas mokytis ir yra teigiamomis emocijomis pagrįsta ilgalaikė nuostata gerai atlikti mokymosi priedermes. Nusiteikimas mobilizuoja, aktyvina pažinimo procesus (suvokimą, atmintį, mąstymą, vaizduotę) ir valią“. Kaip būtų galima emociškai parengti moksleivius skaityti meninį tekstą? Yra daug būdų.1. Paties mokytojo emocijų atskleidimas: mokytojas, perskaitęs naują kūrinį, pasidalija savo įspūdžiais, patirtomis emocijomis su visa klase, paskaito įdomiausią kūrinio vietą, iškelia problemą, kuri galėtų sudominti klasės mokinius. 2. Kultūrinio fakto, susijusio su kūriniu, kurį skaitys, pranešimas mokiniams – mokytojas papasakoja apie straipsnį spaudoje, televizijos laidą, žinutę internete, spektaklį ir kt. 3. Tikslingai parinktų, susijusių su skaitomu kūriniu rašytojo biografijos faktų pateikimas. Pradinukams tikrai per anksti išdėstyti visą rašytojo gyvenimo ir kūrybos kelią. Reikėtų tenkintis tik įdomiausiais, vaiko amžiui tinkamais epizodais. 4. Išankstinis kelių mokinių parengimas: vaidinama trumputė kūrinio ištrauka, persirengiama kuriuo nors veikėju, skaitoma kūrinio ištrauka ir nutraukiama įdomiausioje vietoje, nupiešiama iliustracijų ir kt. 5. Kūrinio ar jo ištraukos pavadinimo aptarimas – spėliojama, apie ką bus kalbama tame kūrinyje, kas taip verčia manyti. 6. Tradiciniai pokalbiai atitinkama tema, kuri paprastai būna susijusi su kūriniu. 7. Klasės aplinkos parengimas kūrinio skaitymui: pasakiškumo atmosferos sudarymas prieš skaitant pasaką; senovės akcentų išryškinimas prieš skaitant kūrinį apie praeitį; rašytojų knygų parodėlė ir kt. Klasės aplinka turi nuolat keistis – žadinti moksleivių smalsumą, kūrybiškumą.Pradinėse klasėse dažnai skaitomas ne visas prozos kūrinys, o tik jo ištrauka. Tokiu atveju prieš teksto skaitymą mokytojai ne tik pasako, kad klasėje skaitys kūrinio dalį, bet ir pagal galimybes pristato knygą, iš kurios paimta ištrauka. Pristatymo būdai įvairūs: glaustai papasakoja turinį, išsako savo įspūdžius apie knygą, nurodo kūrinio vietą tautos ar pasaulio kultūroje, o kartais tik parodo knygą, aptaria viršelį, bibliografinius duomenis, knygos iliustracijas ir pan. Naujuose vadovėliuose dažnai prie kūrinio ištraukų yra nuorodos, sutartiniai ženklai, reiškiantys, jog siūloma perskaityti visą knygą. Žinoma, tikimybė, kad mokinys perskaitys knygą, priklauso nuo skaitymo efektyvumo klasėje, pagaliau nuo galimybių gauti tą knygą bibliotekoje.Taigi parengiamoji kūrinio suvokimo pakopa apima daug įvairių darbų, dėl kurių svarbos neabejoja nė vienas gimtosios kalbos mokymo metodininkas. Tačiau jie efektyvūs tik tada, kai: 1) yra minimalūs, neužima daug laiko (juk svarbiausia – kūrinio skaitymas, o ne rengimasis jį skaityti); 2) įvairūs savo forma ir turiniu: tie patys nuolat pasikartojantys darbai tampa šablonais ir nebedomina moksleivių, nebeaktyvina jų, nežadina teigiamų emocijų; vengti bet kokio formalumo, skatinti kūrybiškumą; 3) glaudžiai susieti su skaitomu kūriniu: nenueiti „į lankas“ (netikslinga pateikti daug šalutinių faktų, blaškyti vaikų dėmesį įvairiais žaidimais ir kt.); 4) įtaigūs – nuteikiantys vaiką skaityti, jį aktyvinantys. Vaikas skaitydamas tek…stą turi gebėti: 1. Atpažinti simbolius (raides, skyrybos ženklus ir kt.) ar žodžius (sensorinis aspektas). 2. Suvokti, kas tais simboliais ar žodžiais reiškiama (suvokimo aspektas). 3. Laikytis linijinės, loginės ir gramatinės parašytų žodžių tvarkos (nuoseklumo aspektas). 4. Rasti ryšį tarp skaitinio ir tiesioginės patirties (empirinis aspektas). 5. Perskaičius padaryti tam tikras išvadas (mąstymo aspektas). 6. Susieti ankstesnes žinias su ką tik gautomis (pažinimo aspektas). 7. Rasti ryšius tarp grafinių simbolių (žodžių, sakinių) ir jais reiškiamų vaizdų (asociacijos aspektas). 8. Jausti skaitymo malonumą (emocinis aspektas).Negalima meninio teksto sociologizuoti, tiesmukiškai jį gretinti su gyvenimo realybe. Jau pradinėje mokykloje reikia mokyti atskirti meninį vaizdą nuo gyvenimo tikrovės. Šiandien visiškai nepriimtinas moralizavimas ir klausimų: „Ko gali pasimokyti? Ar taip būna gyvenime?“ – kėlimas. Labai svarbu pratinti suprasti perkeltinę žodžių reikšmę meniniame tekste – rengti mokinius literatūros teorijos (metaforos, epiteto, palyginimo, hiperbolės ir kt.) supratimui aukštesnėse klasėse.Išklausydamas vaikų nuomones apie perskaitytą kūrinį, mokytojas turėtų suprasti, kad kiekvienas asmuo skaitydamas susidaro skirtingus vaizdinius, skirtingai supranta autoriaus mintis, skirtingai vertina. Todėl mokytojas turėtų būti labai tolerantiškas, supratingas, taktiškai nukreipiantis klystantį mokinį į kūrinio esmę.Integruojant literatūrinį ir kalbinį ugdymą neturėtų būti skubama įterpti kalbos užduotis į teksto analizę. Antra vertus, tos užduotys turėtų būti susijusios tik su teksto prasme – aiškinamasi, ką kalbinės raiškos priemonės suteikia kūriniui.Pradinėse klasėse moksleiviai praktiškai susipažįsta su visomis literatūros rūšimis – epu, lyrika, drama. Pasak G. Viliūno, skaitytojui „tekstas atsiveria kaip tam tikra vaizdų, arba teisingiau, – figūrų, struktūra“. (Figūrą – kaip pavidalą, atvaizdą, esminį teksto vaizduojamo pasaulio elementą.) Kiekvienas tekstas, „kuria tam tikrą savitą pasaulio modelį“, kiekvienas mokinys sukuria individualius vaizdinius – interpretacijas.Šiandien pradinėje mokykloje, integruojant kalbinį ir literatūrinį ugdymą, būtina, kad mokytojas suvoktų mokomosios medžiagos daugiasluoksniškumą. Tai ypač svarbu atrenkant, skaitant ir nagrinėjant meninius kūrinius, nes ši literatūros rūšis yra vyraujanti pradinėje mokykloje ir geriausiai šio amžiaus vaikų suvokiama. Išskirtume keletą tekstų analizavimo plotmių (Plentaitė V., Marcelionienė E., Kūrinio skaitymas pradinėse klasėse): 2) į meninius tekstus žiūrima kaip į skaitymo įgūdžių tobulinimo medžiagą, kuri turi būti tikslingai atrinkta ir susisteminta. 3) meninis tekstas skirtas suvokimo plėtimui ir gilinimui einant nuo paprasčiausių teksto elementų prie sudėtingesnių. 4) teksto analizė susijusi su vaiko, kaip asmens, problemomis, kurios vienaip arba kitaip išryškėja skaitant literatūros kūrinį.5) meninio teksto analizė – tautos ir pasaulio kultūrinio konteksto plėtimo, kitaip sakant, pradinė pažintis su savo krašto, savo tautos ir kitų tautų rašytojais.6) tekstai padeda suprasti lietuvių kalbos sandarą ir yra vaiko kalbos ugdymosi šaltinis. 7) Einant vis gilyn į ugdymo integraciją, išsiskirtų ir šeštoji plotmė, t. y. kalbinių ir literatūrinių tekstų ryšiai su kitais mokomaisiais dalykais.Šiuolaikiniai kalbos ir literatūros mokslai pateikia gana sudėtingas teksto struktūros sampratas. Antai semiotika siūlo skirti keturis teksto organizacijos lygmenis: 1) kalbinės raiškos lygmuo, apimantis fonetinę, leksinę, sintaksinę teksto organizaciją ir stilistines figūras; 2) diskursyvinis, arba figūratyvinis lygmuo – tai, kas tekste pavaizduota: įvykiai, veikėjai, jausmai, būsenos ir pan.; 3) naratyvinis lygmuo, kuriame atsiskleidžia diskursyvinio lygmens figūrų santykiai, aprašoma veiksmo logika; 4) loginis – semantinis lygmuo, kuriame išryškėja fundamentaliosios vaizdu…ojamo pasaulio vertybės, tekstą organizuojančios pirminės opozicijos. Svarbu suprasti esminius dalykus: meninio teksto sąlygiškumą, jo struktūriškumą, ženklišką teksto figūrų ir tikrovės ryšį; mokėti atpažinti savitą literatūros „alternatyvaus pasaulio” logiką ir suvokti, kaip šis pasaulis dalyvauja mūsų gyvenime, jo reikšmių sraute. (Čepaitienė G., 1996, 26) Meninio kūrinio suvokimo pirmoji pakopa yra intuityvus meninio teksto suvokimas, grožio pajautimas: vaikas klauso, skaito, deklamuoja, stebi… Tačiau daug ko jis nesupranta, kai kas atrodo keista ir nepriimtina, tačiau jis pajaučia skaitymo ir klausymo malonumą, jį veikia meninio teksto forma, spalvos ir garsai, kurie pradinėse klasėse svarbiausi. Teigiama, kad estetinis išgyvenimas pradinėse klasėse atveria vaikui naujo meno pasaulio duris ir nuo to, kaip jis bus paruoštas šio pasaulio pažinimui, kokia bus pažintis, priklausys tolesnė pažintis su literatūra. (Teksto analizė mokykloje, 1998, 17) Jau III – IV klasėse pamažu pradeda formuotis sąmoningas meno kūrinio suvokimas. Pradinukas ima suvokti, kas jam patinka ir, svarbiausia, kodėl jam patinka arba nepatinka. Kad vaikas galėtų sąmoningai suvokti meninį tekstą, reikia literatūrologijos pradmenų, tiksliau išankstinio nuteikimo ir paruošimo. (Plentaitė V., Marcelionienė V., 1997, 23-24) Svarbu tikslingai akcentuoti pagrindinius meninio teksto aspektus, padėti pagrindus tolesnei kūrinio analizei.Išvados– Tekstas yra sąlygiškas, ženkliškas kalbinis darinys, kuris neturi vienintelės teisingos, pastovios reikšmės, tačiau reikšmę formuoja skaitytojas, tam tikromis sąlygomis jį perskaitydamas, pateikdamas ir motyvuodamas.– Nagrinėjant tekstą, sutelkiamas dėmesys į įvairius komunikacijos aspektus: į autorių, į vaizduojamą ir transformuojamą tikrovę, į savo pačių išgyvenimus ar net kontaktą. – Teksto komunikacijos tikslas – perteikti informaciją, užduotą rašytinės kalbos priemonėmis, žmogus tarsi priverčiamas priimti pateiktą informaciją.– Ryškiausias meninio teksto požymis — vaizdingumas, kurį sukuria pateiktas žodis, atliekantis estetinę funkciją. – Meninis tekstas yra minties ir jausmo sintezė, perteikta specialiomis vaizdinėmis bei emocinėmis išraiškos priemonėmis: metaforos, įasmeninimai, emocinė leksika, kalbos figūros ir kitos.– Daugiausia dėmesio analizuojant meninį tekstą pradinėse klasėse skiriama papildomam žodžio reikšmės suteikimui, naujos žodžio prasmės ieškojimui ir motyvuotam žodžio reikšmės perkėlimui.– Leksinės semantinės figūros yra svarbiausi meninio teksto ekspresyvumo komponentai, kurių pagalba tekstas įgyja emocionalumo, vaizdingumo ir intensyvumo, ekspresyvumo.– Meninio teksto analizė turi remtis: mokytojo emocijų atskleidimu; kultūrinio fakto, susijusio su kūriniu, kurį skaitys, pranešimu mokiniams; tikslingai parinktų, susijusių su skaitomu kūriniu rašytojo biografijos faktų pateikimu; išankstinis kelių mokinių parengimu; kūrinio ar jo ištraukos pavadinimo aptarimu; klasės aplinkos parengimu kūrinio skaitymui; tikslinių meninių priemonių išskyrimu skaitymo ir analizė metu. – Būdingiausi meninio teksto ekspresyvinimo būdai yra šie: kalbos vieneto reikšmės perkėlimas, nelauktas arba emfatinis kalbos priemonių gretinimas, siejimas bei komponavimas, įvairūs trumpinimo arba tyčinio pertekliaus atvejai.– Semiotika siūlo šiuos teksto organizacijos lygmenis: kalbinės raiškos lygmuo, apimantis fonetinę, leksinę, sintaksinę teksto organizaciją ir stilistines figūras; diskursyvinis, arba figūratyvinis lygmuo: įvykiai, veikėjai, jausmai, būsenos ir pan.; naratyvinis lygmuo, kuriame atsiskleidžia diskursyvinio lygmens figūrų santykiai, aprašoma veiksmo logika; loginis – semantinis lygmuo, kuriame išryškėja fundamentaliosios vaizduojamo pasaulio vertybės, tekstą organizuojančios pirminės opozicijos.Literatūra1. Čepaitienė G., 1996: Kalbos etiketas ir mokykla, Šiauliai: Šiaulių pedagoginis institutas2. Čepaitienė G., 2000: Kalbos etiketas ir pasakojimas pagal paveikslėlius, Gimtasis žodis Nr. 23, 20023. Dabartinis lietuvių kalbos žodynas, 1993, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijos leidykla4. Daujotytė V., 1999: Tekstas ir kūrinys. – Vilnius: Kultūra5. Gešventaitė K., Žodžių reikšmės perkėlimo darybinė bei metaforinė motyvacija/Gimtasis žodis. 2003/46. Každailienė V., Individualizuotos ir diferencijuotos užduotys lietuvių kalbos pamokose/Žvirblių takas. 2002/5.7. Laigonaitė A. ir kt., 1978: Lietuvių kalba. – Kaunas.8. Meninis tekstas., 2000: Suvokimas. Analizė. Interpretacija. Nr.2/Tarptautinės mokslinės konferencijos ,,Filologinė grožinio teksto analizė ir interpretacija” medžiaga. – Vilnius.9. Mykolaitienė I., 1995: Lietuvių kalba pradinėse klasėse. – Šiauliai.10. Pikčilingis J., 1968: Lietuvių kalbos stilistinė sintaksė. Kalbos figūros. Kaunas.11. Plentaitė V., Marcelionienė E., 1997: Lietuvių kalba pradžios mokykloje. – Kaunas: Šviesa.12. Plentaitė V., Marcelionienė E., Kūrinio skaitymas pradinėse klasėse./Gimtasis žodis 2004 Nr. 313. Ruškys, A., 2000: Teksto mokymo pradinėse klasėse problemos. Pradinė mokykla: kaita ir problemos. Klaipėda. 14. Ruškys A., 2004: Teksto semiosfera: problema ir pažinimo pradinėse klasėse perspektyvos. – Tiltai. Nr.22. 15. Salienė V., 1999: Lietuvių kalbos mokymo programų ir mokymo priemonių analizė mokant leksikos/ Žmogus ir žodis I.16. Sirtautai J., V. ir V. V., 1996: Teksto paslaptys. – Vilnius: danielius17. Viliūnas G., 1998: Teksto analizė mokykloje, Nuo ko pradėti? – Vilnius: Alma littera18. Žentytė A., 1998: Teksto analizė mokykloje, kultūrinis teksto skaitymas: XIX a. kultūrų dialogai. – Vilnius: Alma littera19. Župerka K., 1983 Lietuvių kalbos stilistika. – Vilnius.20. Župerka K., 1980: Stiliaus figūros. – Vilnius.