ĮVADASTemos aktualumas. Visame pasaulyje problemiško elgesio ir rizikos grupės šeimos yra viena iš skaudžiausių ir sunkiausiai sprendžiamų visuomenės problemų. Vykstant įvairioms ekonominėms permainoms, tokios šeimos dažnai tampa įvairių neigiamų reiškinių priežastimi. Šiuo metu vis greičiau į gyvenimą skverbiasi alkoholizmas, narkomanija. Jis gali pražudyti žmogaus dvasią ir užkirsti visus kelius į tobulėjimą. Visuomenė palengva tampa ydinga ir serganti dvasine liga (Kubilienė N., 2004).Įvairūs autoriai šeimai priskiria svarbų vaidmenį vaiko socializacijai. Pasak G. Kvieskienės (2005), svarbiausia ir artimiausia vaikui bendrija – šeima. Nuo to, kaip vaikas jaučiasi savo biologinėje ar globėjų šeimoje, priklauso jo socializacijos eiga, jo branda, jo sveikata, o kai kada ir jos rezultatas.Vaikų raida priklauso nuo deramo šeimos gyvenimo organizavimo ir nuo pagrindinių šeimos funkcijų įgyvendinimo (I. Leliūgienė, 2002). Taip pat labai svarbu šeimoje tinkamai rūpintis vaikais, ypač jų sveikata. Tačiau ne visada viskas šeimose būna gražu. Jeigu vaikas auga ir bręsta „blogoje“ šeimoje, tai turi daug įtakos jo emocinei sveikatai bei vystymosi raidai, pozityviai socializacijai.Auklėjant vaikus labai svarbūs subtilūs tarpusavio ryšiai. Ką tai reiškia? Pirma: mes galvojame, kad svarbiausia tai, ką sakome. Bet dar svarbiau, kokios emocijos lydi mūsų žodžius. Jeigu kalbame su meile – mus supras, piktai – liksime nesuprasti. Antra: žodžiai neturi skirtis nuo darbų. Jeigu iš vaiko reikalaujate, kad jis nesikeiktų, o patys darbe ir kitur aiškinatės rusiškais daugiaaukščiais, toji psichinė būklė ir žodžiai subtiliais energetiniais kanalais persiduos vaikui. Šis tėvų ir vaikų ryšys išlieka visam gyvenimui. Kai tėvai susensta, tampa priklausomi nuo savo vaikų charakterio, bet kai vaikai dar nesubrendę, perima tėvų būdą. Nors vaikas ir negirdi jūsų keikiantis, bet tie žodžiai pasiekia sąmonę vaikui nieko neįtariant. Lygiai taip pat vaikui persiduoda visi tėvų poelgiai. (http://www.sveikatossodas.lt/index.php?lang=1&sid=283&tid=672)
Uždaviniai: 1. Panagrinėti emocinius sutrikimus pasireiškiančius vaikui, augančiam problemiškoje šeimoje?2. Išsiaiškinti faktorius, įtakojančius vaiko emocinius sutrikimus problemiškoje šeimoje?Tikslas – išanalizuoti vaikų emocinės sveikatos ypatumus problemiškoje šeimoje.Metodas – mokslinės literatūros analizė.Šeimos samprataŠeima – maža socialinė grupė, susidedanti iš drauge gyvenančių tėvų ir vaikų, kartais ir giminaičių, pagrįsta santuoka arba kraujo ryšiais; jos nariai tvarko bendrą ūkį, tarpusavio santykius daugiausia grindžia dorovine atsakomybe, savitarpio supratimu ir pagalba. (Sociologijos žodynas, 1993).Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (1992) rašoma: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę” (III sk. 38 str.).Šeima – tai nei teisinis, visuomeninsis ir ekonominis vienetas. Tai meilės ir solidarumo bendruomenė, unikaliai suderinta mokyti ir perduoti kultūrines, etines, visuomenines, dvasines bei religines vertybes, kurios yra esminės jos narių ir visuomenės vystymuisi ir gerovei (Miškinis K., 2003). Pileckaitė – Markovienė M., Lazdauskas T. (2007) cituodami Catир teigia, kad sveika šeima – tai vieta, kur galima atvirai reikšti ne tik artumą, meilę, bet ir pyktį ar net neapykantą. Visi turi galimybę laisvai dalyvauti intensyviuose tarpusavio santykiuose bet kokiu žmogiškų jausmų pagrindu. Dauguma Lietuvos gyventojų šeimą laiko didžiausia vertybe. Tik mylinčioje ir socialiai saugioje šeimoje vaikai įgyja svarbiausiais socializacijos pamokas. Šeimoje, kaip mažytėje valstybėje, tėvai tampa pirmieji savo vaikų mokytojai ir auklėtojai: privalo juos saugoti ir ginti, perduoti šeimos tradicijas bei vertybes. Vaikai nuo pat pirmųjų dienų patyrę savo šeimoje meilę, vieni kitų pagarbą, išmoksta gerbti ir mylėti kiekvieną žmogų (Kvieskienė G., 2005).Tačiau mūsų visuomenėje esti ir daug blogio. Vienas blogis ir didžiulė mūsų visuomenės problema – tai problemiškos šeimos, kuriose vaikai nepatiria nei laimingos vaikystės, nei būna mylimi, sutrinka jų sveikata, tiek psichinė tiek ir fizinė.
Problemiško elgesio šeima apibrėžiama taip: tai maža socialinė grupė, susidedanti iš drauge gyvenančių tėvų ir vaikų, kartais ir kitų giminaičių <…> Tokioje šeimoje nepakankamai atliekamos šeimos ugdomoji, rekreacinė, komunikacinė ir kitos funkcijos; šios šeimos poelgiai dažniausiai pažeidžia konkrečioje socialinėje struktūroje priimtas teisės, moralės normas ar egzistuojančias tradicijas ir papročius. Asocialios šeimos – Lietuvos įstatymuose apibrėžta, kad tai – šeimos, kuriose vyrauja krizė dėl to, kad vienas ar keli šeimos nariai piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis medžiagomis arba dėl turimos negalios, skurdo, socialinių įgūdžių stokos negali ar nesugeba prižiūrėti vaikų, taip pat kai vienas arba keli šeimos nariai naudoja emocinę, fizinę ar socialinę prievartą prieš savo vaikus (www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/61422).Emocijos samprataEmocija (lot. e(x) – iš, nuo + motio – judėjimas, veiksmas, gestas) – stipri, greičiausiai ne sąmoningai, bet automatiškai, nervų sistemos sukeliama dvasinė būsena, savo ruožtu įtakojanti teigiamas arba neigiamas fiziologines reakcijas. Emocijos ir jausmai laikomi skirtingais dalykais. (http://lt.wikipedia.org/wiki/Emocija).Emocijos – konkrečioje situacijoje aktualus jausmas, stiprinantis ar silpninantis, organizuojantis ar dezorganizuojantis žmogaus veiklą ar elgesį. Emocijas sukelia daiktai, situacijos, įvykiai, žmonės ir visa, kas reikšminga individui (Miškinis K., 2003).Emocija – psichinis išgyvenimas, jausmas; išorinis jausmo reiškimasis (Dabartinis Lietuvių kalbos žodynas)Robert Plutchik išskiria 8 pagrindines emocijas: (http://lt.wikipedia.org/wiki/Emocija).• pyktis;• baimė;• liūdesys; • džiaugsmas; • pasibjaurėjimas; • nuostaba; • smalsumas; • priėmimas (susitaikymas). Manoma, kad šios pagrindinės emocijos liejasi tarpusavyje panašiai kaip spalvos, taip susidarant pilnam žmogaus emocijų „spektrui“.Emocijos – kaip natos muzikoje. Harmoningi akordai ir melodijos vingiai teikia mums malonumą, praturtina sielą ir praskaidrina kasdienybę. Tačiau kaip per garsūs akordai ar nesuderintas instrumentas gali sugadinti net genialų muzikos kūrinį, taip netinkamai ar nemokšiškai reiškiami jausmai gali apkartinti mūsų pačių ir aplinkinių gyvenimą. Mūsų gyvenimas – pripildytas įvairiausių jausmų ir emocijų. Pagrindinės, bazinės emocijos yra keturios: baimė, džiaugsmas, liūdesys ir pyktis. Jos tarpusavyje neretai susipina, juk vienu metu galime ir liūdėti ir bijoti. Ypač dažnai pasireiškia įvairios vaikų emocijos, jeigu jie gyvena nepilnavertį gyvenimą savo šeimoje. Emocijos ir tai, kaip jas rodo vaikai – tai lyg kelio ženklai tiems, kas juos supa, ir, žinoma, – jiems patiems. Emocijų reiškimo būdas susijęs su tuo, kokioje aplinkoje auga vaikai, ko juos moko tėvai, ką pasiima iš draugų, o kai kurie polinkiai yra ir įgimti. Visgi didelę įtaką turi ir kultūrinė aplinka. Emocijas reiškiame trejopai. Fiziologinė jausmų išraiška, tai kūno drebėjimas, galvos svaigimas, širdies plakimas, kraujospūdžio šokinėjimas ir t.t. Antras būdas, – kūno kalba: intonacija, ašaros, šypsena, veido mimika, t.y. – kaip parodome tas savo emocijas, iš ko mes atspėjame, ką jaučiame. Trečias aspektas – subjektyvus, sąmoningas jausmas. Kad vaikų emocijos būtų harmoningos, svarbu jas suprasti, laiku pastebėti ir stengtis vaikui pagelbėti susidraugauti su savo emocijomis. Tačiau labai svarbi yra ir artimųjų sukurta emocinė aplinka. Jeigu emocijų spalvų spektras šeimoje yra niūrus, tai vaikui sunku bus išlaikyti savo emocinę būklę spalvotą. (http://www.psychotherapy.lt/lt/content/viewitem/22/).
Vaiko emocinė sveikataVaikas ir vaikystė – savaiminės vertybės. Pirmiausia – teisės būti vaiku pripažinimas. Sudarytos sąlygos išgyventi vaikystę kaip džiugų, vienintelį ir nepakartojamą gyvenimo laikotarpį nuo gimimo iki paauglystės. Pripažindami vaiko teisę būti tokiam, koks jis yra, patenkiname visus A. Maslou (Maslow) paminėtus mažo žmogaus poreikius: fiziologinius, saugumo, meilės ir priklausymo, pagarbos ir pripažinimo, pažinimo, saviraiškos ir kūrybos, estetinius. Spręsdami vaiko aprangos, maitinimo, judrumo ir ramybės ritmo problemas, priimdami sprendimus, pirmiausia atsižvelgiame į vaiko poreikius. Žodžiais, prisilietimu, veido išraiška, elgesiu perteikiame savo meilę mažyliui. Sukuriame jam pažinimo, saviraiškos, estetinius poreikius tenkinančią aplinką. Suteikiame laiką, erdvę, priemones įvairiai saviraiškai – jo energijai, augančios asmenybės ištekliams skleistis ir plėtotis. Mažylis neatsiejamas nuo suaugusiųjų ir kartu nuo savo individualybės. Jo raidą lemia aplinka ir suaugusieji, tačiau vertingiausia yra tai, ką vaikas įgyja pats savo jėgomis. Vaikystėje sveikatą labiausiai lemia šeimos sveikata: jos mikroklimatas, psichoemocinė aplinka, gyvenimo būdas, higieniniai, mitybos, ir kt. įpročiai. Emocinė vaiko sveikata priklauso nuo jo ugdymosi motyvacijos, pasitikėjimo savimi ir savo vertės pajautimo. Vaikai, kurie jaučia esą mylimi, labiau pasitiki savo galiomis, užsiima mėgstama veikla. Suaugusieji juos skatina veikti ir taip ugdo vaikų stipriąsias savybes. Tėvai savo elgesiu turėtų rodyti vaikams, kaip jie turėtų turi reaguoti į nepasisekimus, stresą. Kad sveikatos ugdymas būtų sėkmingas, svarbu aktyviai bendrauti su vaikais (www.nykstukas.puslapiai.lt/sveikata/sveikata.html).Emocinės sveikatos ypatumai šeimoje
Dar XX a. Viduryje S. Gurstmanas, ištyręs tėvų elgesio įtaką emocinei vaikų raidai nustatė, kad šiurkštus tėvų elgesys su vaikais labai stipriai didina jų emocinį jaudrumą, baikštumą, vaikai nuolat būna prislėgtos nuotaikos. Tėvo šiurkštus elgesys su vaiku sukelia ryškesnius emocinius sutrikimus nei šiurkštus motinos elgesys. Tėvo – vaiko ir motinos – vaiko ryšys skiriasi daugeliu aspektų. Tėvai, kurie save vertina menkai, daro didesnį neigiamą poveikį savo vaikams negu motinos, kurios nepatinka pačios sau. Be to, tėvo – vaiko ryšys yra daug trapesnis negu motinos – vaiko ir todėl lengviau suardomas nesantaikos tarp tėvų metu. Ir ryškesni vaikų emociniai sutrikimai pastebimi tuomet, kai ir tėvai tarpusavyje nesutaria (Pileckaitė – Markovienė M., Lazdauskas T., 2007).
Emociniai vaiko sutrikimai labiausiai pastebimi jo elgesyje, veikloje, mokykloje jie nesutaria su klasės draugais, auklėtojais, kitais mokytojais. Nesutarimai gali sukelti nervų sistemos ir psichikos sutrikimus, o tai juos gali paskatinti nusikalsti ar sukelti neurozes. Taigi vaiko emocinis nepastovumas ir konfliktai su aplinkiniais yra gana glaudžiai susiję (Pileckaitė – Markovienė M., Lazdauskas T., 2007). Lietuvoje sparčiai daugėja problemiškų šeimų. Šios šeimos visuomenėje yra gana izoliuotos ir iš aplinkos sulaukia mažai pagalbos. Jos nepriimtinos daugumai ir kaltinamos už nesugebėjimą rūpintis savo vaikais, apskritai – už nesugebėjimą spręsti savų problemų. Probleminės šeimos tradiciškai Lietuvoje vadinamos „ asocialiomis“, tuo pažymint jas kokią specifinę rūšį, esančią už visuomenės ribų. Tėvai nesirūpina vaikais, varo juos į gatvę, verčia uždarbiauti. Tokie vaikai dažniausiai turi emocinių, psichinių, fizinių problemų ir netgi negalių. Daugelis jų tampa „gatvės vaikais, nelanko mokyklos, vėliau, taip ir neįgiję išsilavinimo, papildo nekvalifikuotų bedarbių gretas (Rupšienė L., 2001). Nedarniose šeimose augantys vaikai dažnai konfliktuoja su bendraamžiais, suaugusiais. Prasti šeimos tarpusavio santykiai neigiamai paveikia vaiko valios, emocijų formavimąsi, jiems būdingas žemesnis savitvardos ir atkaklumo lygis, jie ne tokie draugiški, atsakingi, mažiau pasitiki savimi ir kitais žmonėmis (Pileckaitė – Markovienė M., Lazdauskas T., 2007).Nepilnose šeimose vaikai patiria emocinio ugdymo stoką, todėl, kad nėra intymios aplinkos, kuri būdinga sutuoktinių porai. Tuštumos, kuri atsiranda nepilnoje šeimoje, niekuo neįmanoma užpildyti (R. Žukauskienė, 1996).Asocialioje šeimoje nėra deramo ryšio tarp šeimos narių, taip pat tarp šeimos ir aplinkos. Tų šeimų tėvai ir vaikai nevertina kultūrinių šalies vertybių ir konfliktuoja su joms. Jie dažnai nepajėgia save pasirūpinti, į pavojų stato savo ir kitų žmonių gerovę arba patys tampa negerų draugų aukomis (Bajoriūnas Z., 1997). Socialinės rizikos šeimoje dažnai nėra sąlygų nei tinkamam fiziniam nei emociniam vaiko raidos vystymuisi. Tėvų ir vaikų ryšiai labai veikia vaiko emocinį „augimą“. Ir jeigu nėra tam tinkamos aplinkos (šeimos), vaiko emocinės sveikatos „augimas“ stovi vietoje (www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/61422).Norėdamas išlikti šeimoje, kurioje nėra struktūros, pastovumo, vyrauja nuolatinė įtampa, vaikas turi rasti būdų, kaip išgyventi, kad jo skausmas būtų kiek galima mažesnis. Vaikas turi kaip nors prisitaikyti prie susidariusios situacijos tam, kad sumažintų jam daromą poveikį.Kalbant apie problemiškas (asocialias) šeimas yra dažnai minima, kad tokiose šeimoje piktnaudžiaujama alkoholiu, narkotikais. Vaikas, augdamas alkoholikų šeimoje, tiesiog praranda teisę būti vaiku. Teigiama, kad vaikų emocinę savijautą, psichinę sveikatą lemia ne pats alkoholizmas, bet santykiai šeimoje. Vaikai iš problemiškų šeimų, kurie turi emocinės sveikatos sutrikimų turi jiems būdingu bruožų: vaikams būdingas nepasitikėjimas savimi, dėl to jie labai greit įsižeidžia; vaikai labai dažnai jaučia baimę, nerimą, yra labai nervingi. Tai verčia juos ieškoti naujų draugų, lyderių, kurie būtų už juos stipresni ir juo apgintu nuo įvairių pavojų; vaikai sunkiai sukaupia dėmesį, turi įvairių mokymosi sunkumų; dažnai tokie vaikai būna pažeistos psichikos, kartais nebesugeba valdyti savo emocijų, greitai supyksta ir net tampa agresyvūs; tokiems vaikams sunku išreikšti savo jausmus, jie jaučiasi nereikšmingi (Pileckaitė – Markovienė M., Lazdauskas T., 2007).Tėvų elgesys priklauso nuo vaikų lyties: berniukai alkoholikų šeimose gyvena daug nepalankesnėmis sąlygomis nei mergaitės. Su jais blogiau elgiamasi, jie daugiau emociškai atstumiami, mušami. Tokia situacija šiose šeimose lemia būdingus vaikų jausmus ir elgesį: gėdą, kaltę, melavimą, vienišumą, nepasitikėjimą savimi ir pan. Dauguma alkoholikų šeimų stengiasi slėpti nuo aplinkinių šeimos „ bėdą “ ir „ nelaimę “. Tai tampa „ didžiąja šeimos paslaptimi “. Taip elgtis mokomi ir vaikai. Jie nieko nepasakoja apie geriantį tėvą, stengiasi tai nuslėpti, niekam nepasako apie savo savijautą, savo emocinę būklę, jei reikia net pameluoja draugams, mokytojams, kaimynams. Daugumos alkoholikų tėvų vaikai mano, kad tik jie vieni tokie nelaimingi. Kai kurie vaikai jaučia kaltę dėl šeimos problemų. Kartais šią nuomonę palaiko ir tėvai. Svarbu, kad vaikas turėtų kam išsipasakoti ir pasiguosti. Todėl mokytojai, auklėtojai turi papasakoti apie nemokamą psichologinę pagalbą teikiamą telefonu. Psichologai – konsultantai ne tik išklauso vaikų problemas, bet ir pataria, stengiasi padėti jiems pasijusti geriau.Tėvų skyrybos – tai socialinė nesėkmė, kuri skaudžiai paliečia šeimą ir joje augančius vaikus, taip pat turi didelį negatyvų poveikį vaikų emocinei sveikatai. Vaikai į tėvų skyrybas reaguoja panašiai – liūdi, pyksta, ilgisi, gėdijasi, jaučiasi kalti ar nusivylę. Šeima tenkina svarbiausius vaiko emocinius poreikius: saugumo, meilės, bendravimo. Nors suaugusiems skyrybos paprastai skausmingas, nemalonus, o kartais ir dramatiškas išgyvenimas, jie tam ryžtasi savo noru, o jausmai skyrybų metu paprastai labai įvairūs – nuo visiško prislėgtumo iki džiaugsmo ir ilgai lauktos laisvės pojūčio. Tuo tarpu vaikams tėvų skyrybos visada yra supančios aplinkos suirimas. Tai kartu ir žemės drebėjimas, ir karas (http://www.sveikaszmogus.lt/index.php?pagrid=psicholog&lid=2&rodyti=str&strid=36355&subtema=98).Vieniši tėvai rodo daug mažiau dėmesio savo vaikams, su jais mažai bendrauja, atstumia juos. Dėl to vaikai jaučiasi kalti, emociškai nestabilūs. Jiems atsiranda nesaugumo jausmas, apima sielvartas. Vaikai negali pakeisti situacijos savo šeimoje, todėl pagalbos jiems tikslas – parodyti, kad jie gali ir turi pakeisti save, kitaip pažvelgti į esamą situaciją ir iš naujo įvertinti save. Vaikui, augančiam problemiškoje šeimoje svarbu žinoti, kad jis nėra vienišas, yra nekaltas, jog jo tėvai gyvena problemiškai. Reikia išmokyti vaiką gyventi emociškai sveikai, išmokyti reikšti savo jausmus, nelaikyti jų savyje, pasikalbėti su kitais vaikais apie jų polinkius, interesus, tikslus. Bene geriausių rezultatų suteikia grupiniai užsiėmimai, kai vaikas gali išsikalbėti, papasakoti apie savo jausmus ir išgyvenimus (Pileckaitė– Markovienė M., Lazdauskas T., 2007).Išvados• Šeima yra svarbiausia individo mikroaplinka, kurioje sėkmingiausiai vyksta vaikų socializacija. Neigiamą įtaką vaikų socializacijai daro asociali šeima. Ypač pažeidžiami alkoholikų šeimų vaikai. Norint, kad gyvenimas būtų kupinas vien tik gerų emocijų labai svarbi šeimos emocinių lūkesčių visuma. (Miškinis K., 2003). Priklausomose nuo alkoholio šeimose dėl netinkamo auklėjimo ir nepriežiūros vaikai yra emociškai atstumiami, jaučiasi nelaimingi, kaltina save dėl šeimos problemų, jų emocinė sveikata labai stipriai pažeista. Tėvų skyrybos sutrikdo vaikų dorovinį ir emocinį brendimą. Vaikas jaučia nuolatinį sielvartą, gėdą, vienatvę ir nereikalingumo jausmą, slogią nuotaiką.
• Dažniausi emocinės sveikatos sutrikimai: baimės jausmas, pastovus nerimas, nepasitikėjimas kitais žmonėmis, savęs nuvertinimas, uždarumas, polinkis daryti nusikaltimu. Emociniai vaiko sutrikimai labiausiai pastebimi jo elgesyje, veikloje, mokykloje. Jis nuolat konfliktuoja su mokytojais, auklėtojais, savo bendraklasiais, draugais. Tokios konfliktinės situacijos gali sukelti nervų sistemos ir psichikos sutrikimus, ar sukelti neurozes. Vaikai, kurių emocinė sveikata pažeista yra linkę vartoti alkoholį, narkotikus ir kitus kvaišalus.Literatūra1. Bajoriūnas Z. Šeimos edukologija. Vilnius, 1997.2. Kvieskienė G. Pozityvioji socializacija. Vilnius, 2005.3. Kubilienė N.4. Leliūgienė I. Socialinė pedagogika. Kaunas, 2002.5. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Vilnius, 1992.6. Miškinis K. Šeima žmogaus gyvenime. Kaunas, 2003.7. Pileckaitė – Markovienė M., Lazdauskas T. Šeima ir tėvų globos netekusio vaiko raida. Vilnius, 2007.8. Prieiga per internetą: www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/61422.9. Prieiga per internetą: www.nykstukas.puslapiai.lt/sveikata/sveikata.html.10. Prieiga per internetą: http://lt.wikipedia.org/wiki/Emocija.11. Prieiga per internetą: www.sveikatossodas.lt/index.php?lang=1&sid=283&tid=672.12. Prieiga per internetą: http://www.psychotherapy.lt/lt/content/viewitem/22/.13. Prieiga per internetą: www.sveikaszmogus.lt/index.php?pagrid=psicholog&lid=2&rodyti=str&strid=36355&subtema=98.14. Rupšienė L. Šeimotyros įvadas. Klaipėda, 2001.15. Sociologijos žodynas. Vilnius, 1993.16. Žukauskienė R. Raidos psichologija. Vilnius, 1996