Edukologija

Edukologija – žmogaus ugdymo mokslas

Turinys

1. Ugdymo mokslo raida
2. Ugdymo mokslas ir ugdymo menas
3. Edukologijos mokslų sistema
4. Edukologijos mokslų sistema
5. Ryšys su kitais mokslais
6. Ugdymo tyrimai
7. Tyrimo samprata
8. Kaip tirti
9. Tyrimo metodai
10. Literatūra

Ugdymo mokslo raida

Mokslas yra specifinė žmonių veiklos sritis. Jo funkcija – rinkti, teoriškai apibendrinti objektyvias žinias apie tikrovę, rasti dėsningumus ir kurti tiriamų reiškinių valymo būdus. Jų pažinimas padeda moksliškai veikti praktikoje.

Ugdymo mokslas prasidėjo nuo pedagogikos. Vieni autoriai šį terminą kildina iš graikų kalbos paidagogia – ugdymo menas, kiti labiau įžiūri pragmatišką prasmę: pais, paidos – vaikas ir aigen – vesti; senovės graikai paidagogia vaadino vergą, vedžiojantį vaiką į mokyklą.

Ilgą laiką pedagogika buvo suprantama kaip vaikų, jaunosios kartos mokymo mokslas. Didėjant ugdymo reikšmei, plėtėsi ir pedagogikos mokslo sampratos ribos. Jau XVIIIa. I. Kantas, Karaliaučiaus universiteto profesorius, pedagogiką laikė ne vien vaiko, bet ir suaugusio žmogaus ugdymo mokslu.

Ugdymo mokslas nuo pedagogikos iki edukologijos nuėjo ilgą istorinės raidos kelią.
Ugdymo mokslo raidos pirmasis etapas – tai mokslinis disciplinos brendimas, kurį galima pavadinti „mokytojavimo tyrimais“, nes jiems būdingas taikomasis pobūdis. Čekų švietėjo Jano Amoso Komenskio sisteminį veikalą „Didžioji didaktika“ daugelis laaiko teorinės pedagogikos pradžia.

Antrasis etapas prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo, didėjant ugdymo reikšmei. Tapo aktualu tyrinėti ne tik mokyklą, bet ir visą ugdymo procesą visuomenės raidos kontekste. Sudėtingi ugdymo tyrimų tikslai ir iškylančios problemos skatino integruoti įvairius mokslus. Taigi ugdymo mo

okslo ribos išsiplėtė, todėl joms apibūdinti imtas vartoti edukologijos terminas.

G. Mialeret, savo darbe: „Įvadas į edukacinius mokslus“ teigia, kad ugdymo mokslą sudaro: pedagogikos mokslai, ugdymo filosofija, ugdymo istorija, švietimo planavimas, švietimo ekonomika, švietimo demografija, ugdymo sociologija, ugdymo psichosociologija, ugdymo psichologija bei ugdymo fiziologija.

Ugdymo mokslas ir ugdymo menas

Antikoje, kaip jau minėjome, ugdymas buvo vadinamas menu. Taip vadinti galima ir šiandien, kadangi ugdymas iš esmės yra bendravimas. O bendrauti reikia sugebėti. Visi žinome, kaip sunku bendrauti to daryti nesugebančiam žmogui, kaip sunku su juo ir kitiems. Neatsitiktinai vis didėja psichologinių mokyklų, kurios moko bendravimo meno, populiarumas.

Ugdant bendravimas turi savą specifiką: toną jam duoda ugdytojas. Ugdytojas privalo taktiškai elgtis, kad pasiektų ugdytinio protą ir širdį. Tam reikia ir sugebėjimų, ir atitinkamų asmens savybių. Taigi beendravimo prasme ugdymas yra menas.

Ugdymo, kaip bendravimo meno, vaidmuo šiandien itin svarbus. Atsirado net naujas terminas – bendravimo pedagogika. Tai mokyklose klestinčio valdininkiškumo bei formalizmo priešprieša. Ugdoma ne tik protingu žodžiu, bet ir širdimi.
Pedagoginis bendravimas skiriasi dar ir tuo, kad bendraudamas ugdytojas siekia tam tikrų tikslų: išmokyti ugdytinį, skatinti jo požiūrių, vertinimų, elgsenos formavimąsi pageidaujama linkme. Tam būtinos žinios: reikia pažinti ugdytinį, žinotim ko, kada ir kaip siekti.
Šiandien beveik visos svarbesnės žmonių veiklos sritys yra pagrįstos mokslinėmis teorijomis, o jei to nė

ėra – stengiamasi sukurti teorinius pagrindus, nes be šito nė vienoje veikos srityje tikėtis didesnės sėkmės negalima. Štai kodėl ypač pabrėžiama pedagoginio išsimokslinimo svarba: ne tik dirbantiems mokykloje, bet ir visiems, kurių veikla vienaip ar kitaip susijusi su žmogaus ugdymu.
Mokėti praktiškai pritaikyti pedagogikos žinias – taip pat menas. Ar turintis pedagoginį išsimoklinimą žmogus bus pedagogas menininkas, priklauso tik nuo jo paties.

Taigi ugdymas yra menas pedagoginės veiklos prasme ir mokslas ugdymo teorijos atžvilgiu. O geras menininkas privalo išmanyti teoriją.

Edukologijos mokslų sistema

Edukologijos mokslų branduoliu pelnytai laikoma pedagogika, iš kurios ir išsirutuliojo edukacinių mokslų šeima.

Edukologija, kaip jau kalbėjome, daugiašakis žmogaus ugdymo mokslas. Visus edukologijos mokslus jungia bendras objektas – ugdymas, o skiriasi jie tyrimų sferomis bei institucijomis.

Pedagogiką – edukologijos branduolį – sudaro kelios atšakos:
1. Šeimos pedagogika, tirianti ugdymą šeimoje.
2. Teorinė pedagogika – nagrinėja ugdymo dėsningumus, sprendžia pedagogikos metodologijos problemas.
Teorinė pedagogika turi dvi atšaka: didaktiką ir auklėjimo teoriją.
3. Ikimokyklinė pedagogika tiria ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymą. Jos išvados taikomos ikimokyklinėse įstaigose.
4. Mokyklinė pedagogika sprendžia mokyklinio ugdymo problemas. Jos atšakos – bendrojo ir profesinio lavinimo pedagogikos.
Bendrojo lavinimo pedagogikos objektas – ugdymas bendrojo lavinimo mokyklose. Profesinė pedagogika sprendžia ugdymo problemas profesinėse, specialiose vidurinėse bei aukštosiose mokyklose.
5. Istorinė pedagogika tiria pedagoginių idėjų ir ugdymo praktikos istorijos raidą.
6. Lyginamoji pedagogika lygindama tiria įvairių šalių ugdymo teoriją ir praktiką.
7. Ugdymo technologijos tyrinėja specialias mokymo da

alykų metodikų problemas.
8. Specialiosios pedagogikos – tai kurčiųjų, aklųjų, protiškai atsilikusių, turinčių kalbos vystymosi sutrikimų pedagogikos. Specialioji pedagogika, remdamasi bendrosios ir mokyklinės pedagogikos išvadomis, rengia specialias programas, pagal kurias psichofizinių sutrikimų turintys žmonės ruošiami gyvenimui.

Ryšys su kitais mokslais

Edukologija – žmogaus ugdymo menas. Žmogų tyrinėja įvairūs mokslai, todėl edukologija negali vystytis nuo jų atitrūkusi.

Glaudūs ryšiai sieja su filosofijos mokslu, iš kurios ji ir išsirutuliojo.

Kiekvienas filosofinis mokymas savaip nusako žmogaus gyvenimo tikslą, pasaulio, kartu ir ugdymo proceso pažinimą. Skirtingos ugdymo teorijos grindžiamos skirtingomis filosofijomis. Tai vadinama atitinkamos ugdymo krypties metodologiniu pagrindu.

Edukologija susijusi su politika.

Kiekvienos visuomenės vadovaujančios jėgos – valdžia remiasi viena ar kita filosofine pasaulio samprata, kurią įprasmina savo praktinėje veikloje – politikoje. Valdžios palaikoma ugdymo kryptis vadovaujasi tos valdžios politinėmis nuostatomis.

Norint kryptingai veikti žmogaus fizinį, psichinį ir socialinį vystymąsi, reikia žinoti vystymosi prielaidas. Todėl edukologija remiasi mokslais, tyrinėjančiais žmogų fiziniu, psichiniu ir visuomeniniu aspektais.

Norint ugdyti, būtina pažinti žmogaus anatomiją ir fiziologiją. Todėl edukologija naudojasi žmogaus anatomijos ir fiziologijos mokslų išvadomis.

Edukologija glaudžiai susijusi su psichologija – mokymu apie psichikos faktus, dėsnius ir mechanizmus.
Svarbus edukologijos ryšys su logika: siekdami lavinti žmogaus protą, turime suprasti mąstymo dėsningumus.
Edukologija naudojasi sociologijos ir socialinės psichologijos duomenimis, kurie padeda pažinti ugdomą žmogų kaip visuomenės narį.
Taip pat bandoma naudotis kibernetikos pasiekimais. Ugdymas turi savo specifiką, to

odėl pedagogikoje kibernetikos idėjos negali būti taikomos tiesiogiai. Vis dėlto jos padeda edukologijos mokslininkams rasti būdų, kaip geriau nustatyti grįžtamuosius ryšius ir geriau valdyti ugdymą.
Edukologijos moksluose ir ugdymo praktikoje ryšiai su žmogaus anatomijos, fiziologijos, psichologijos mokslais yra nusistovėję. Sąlytis su logika, socialine psichologija, sociologija ir ypač su kibernetika kur kas silpnesnis, nes edukologijos teoretikai ir praktikai dar nėra tinkamai pasirengę jais naudotis.
Mezgasi pedagogikos ryšiai su antropologija, informatika bei vadybos mokslu.

Ugdymo tyrimai

Kiekvienas mokslas apibrėžia tiriamų reikšmių ratą – objektą. Edukologijos mokslo objektas yra ugdymas: pats procesas, jo organizavimas ir ugdymo struktūra.

Edukologija netyrinėja visų žmogų formuojančių veiksnių, nes tai būtų pernelyg sudėtinga. Ji remiasi mokslais, tiriančiais vystymąsi lemiančius veiksnius.

Pedagogikos mokslas ugdymo procese tyrimų kontekste:
1. Tiria auklėtojų bei mokytojų veiklos:
a) tikslo;
b) turinio;
c) atlikimo būdo – pedagoginį prasmingumą. Kitaip tariant, pedagogika rūpi, kokią mokomąją, lavinamąją ar auklėjamąją prasmę turi tos veiklos tikslas, turinys ir atlikimo būdas.
2. Fiksuoja dėl tų veiksmų vykstančius ugdytinių fizinio, psichinio, socialinio vystymosi pokyčius.
3. Remdamasis tyrimų išvadomis, formuluojama pedagoginės veiklos tobulinimo rekomendacijos.

Tyrimo samprata

Pedagoginio reiškinio mokslinio tyrimo esmė
Mokslo funkcija, minėjome, yra pažinti tikrovės reiškinių dėsningumus ir rasti tų reiškinių valdymo būdus. Pedagogikos mokslas ugdymo prasme tiria: a) ugdytojų pedagoginius veiksmus ir juos lemiančius veiksmus; b) dėl tų veiksmų vykstančius ugdytinių vystymosi pokyčius ir c) kuria naujus, efektyvesnius pedagoginių veiksmų modelius. Taigi pedagoginio reiškinio mokslinio tyrimo esmę galima nustatyti taip: ugdymo dėsningumų pažinimas ir moksliškai patikrintų ugdymo būdų kūrimas.
Norint ugdymo procesą valdyti, pirmiausia reikia ištirti ugdytojo ir ugdytinio sąveikos veiksmus, kurių dėka ugdytiniai keičiasi. Tai vyksta taip:
a) Ištiriami norimi tirti veiksmai ir stengiamasi pašalinti šalutinių veiksmų įtaką, kitaip tariant, veiksmai „išgryninami“;
b) Randami išskirtų veiksmų tarpusavio ryšiai;
c) Iš jų išskiriami pasikartojantys, t.y. nustatomi dėsningumai: kuris veiksmas nuolat duoda gerus rezultatus, kuris – prastesnis.
Radus dėsningumų, galima rekomenduoti efektyviausius veiksmus arba jų pagrindu siūlyti naujus ir vėl juos tirti.
Pavyzdžiui, siekiant pamoką tobulinti, reikėtų:
a) Nustatyti, koks mokinių žinių lygis pasiektas, taikant atitinkamus metodus; išsiaiškinti pašalinių informacijos šaltinių įtaką turimoms žinioms. Atmetę šios įtakos nulemtą mokinių informatyvumo dalį, sužinosime taikomų metodų poveikį;
b) Nustatyti, kuris metodas geriausias pateikiant informaciją, kuris – prastas ir visai prastas.
c) Patikrinti, ar nustatyta metodų efektyvumo diferenciacija yra dėsninga.
Geriausius metodus galiam rekomenduoti kaip efektyviausius arba jų
pagrindu kurti naujus ir vėl tuo pačiu būdu juos tikrinti. Toks būtų moksliškai pagrįstas pamokos tobulinimo būdas.

Deja, neretai tie ar kiti mokymo metodai liaupsinami, moksliškai jų nepatikrinus, todėl kartais nusiviliama.

Pedagoginio reiškinio mokslinio tyrimo specifika

Pedagogika neturi modelio,kuris galėtų būti ugdomojo sąveikos pakaitalas. Mat turint pakaitalą palengvėja tyrimas. Reiškinys iš pradžių ištiriamas laboratorijoje, kur gaunamos pradinės išvados. Nepavykusių tyrimų rezultatai atmetami, o pavykusių toliau tikrinami praktiškai. Taip daroma, pavyzdžiui medicinoje: pirmiausia atliekamas tyrimas su gyvūnais, o po to teigiami rezultatai praktiškai tikrinami klinikose.
Pedagoginį tyrimą sunkina ir kita aplinkybė: ne visus ugdomojo pokyčius galime objektyviai užfiksuoti prietaisais.
Atliekant pedagoginį tyrimą, sunku ištirti pašakinių veiksmų poveikį. Pavyzdžiui, kokią įtaką ugdomojo elgsenos pakitimas darė ugdomasis poveikis, o kokią kiti veiksniai.
Pedagoginiams tyrimams iki šiol lengviau prieinami mokslinio, protinio ir fizinio lavinimo aspektai: mokymo būdai, žinių įsisavinimo lygis, mąstymo, atminties ir kitų psichinių procesų fiziniai pokyčiai, kurie yra lengviau išmatuojami. Auklėjamąjį aspektą ištirti daug sunkiau, nes sudėtinga, kaip minėjome, nustatyti ugdomojo pasaulėžiūros pokyčius.
Pedagoginių reiškinių tyrimo šaltinis
Pedagoginiai reiškiniai tiriami, remiantis:
a) Gyvu ugdymo procesu, kurį galima stebėti, kur galima eksperimentuoti;
b) Rašytiniais, vaizdiniais, garsiniais šaltiniais, atspindinčiais ugdymo procesą ir jo rezultatus;
c) Tais pačiais šaltiniais, atspindinčiais praeityje vykusį ugdymo procesą.
Tyrimo lygiai
I. Žemiausias – grupinis lygis, kada reiškinys tiriamas atskiroje žmonių grupėje.
II. Institucinis lygis – kada reiškinys tiriamas atitinkamose institucijose.
III. Socialinis lygis – kada reiškinys tiriamas visos visuomenės mastu.
Pirmojo lygio tyrimų išvados turės tik vietinę reikšmę. Institucinio lygio tyrimai jau leidžia daryt apibendrinimus, reikšmingus tiriamoms institucijoms. Socialinio lygio tyrimus pajėgūs atlikti tik mokslinio lygio institutai arba specialios mokslininkų grupės.

Kaip tirti

Pedagoginio reiškinio tyrimą sudaro keli etapai:
I. Tiriamos problemos išskyrimas, temos formulavimas. Problemos pasirinkimą dažniausiai lemia praktiniai poreikiai.

Renkantis tirtiną problemą, pirmiausia, pasitelkus literatūrą, būtina išnagrinėti, kiek ją yra ištyrusi pedagogika ir gretutiniai mokslai. Pavyzdžiui, šiandien yra aktualu tautinio ugdymo problema. Prieš imantis šią problemą tyrinėti, reikia išnagrinėti ne tik jos ištyrimo laipsnį pedagogikoje, bet ir susipažinti su šios idėjos istorinėmis ištakomis.

Kiekviena problema – tai keletas temų. Pavyzdžiui, tautinis ugdymas vaikų darželyje, mokykloje ir mokant atskirų dalykų. Kuo siauresnė tema, tuo išsamesnis tyrimas. Pasirinkus temą, apibrėžiamas jos tyrimo lygis. Ir vėl studijuojama su pasirinkta tema susijusi literatūra.

II. Tyrimo objekto apibrėžimas. Pasirinkus temą, reikia apibrėžti tiriamąjį objektą, vartojamas sąvokas. Pavyzdžiui, tiriant tautinio ugdymo problemą mokykloje, būtina apibrėžti tautinio ugdymo, mokinio, moksleivio sąvokas bei tyrimo erdvę: pamoka ar popamokinė veikla, mokomieji dalykai.

III. Tyrimo uždavinių nustatymas. Tiriant pasirinktą tema, reikia išsikelti tyrimo uždaviniu. Pavyzdžiui, tiriant pamoką gali būti iškelti tokie uždaviniai:

1)tobulinti mokymo turinį;

2) gerinti kontaktus tarp mokytojo ir mokinių;

3) tobulinti mokymo metodus;

4) tobulinti mokymo organizavimą. Tikslus uždavinių apibrėžimas sukonkretina tyrimą ir drausmina tyrinėtoją. Kuo mažiau uždavinių, tuo išsamiau galima juos išnagrinėti.
IV. Mokslinės hipotezės formulavimas. Tyrinėtojas, remdamasis išstudijuota literatūra bei gyvo proceso stebėjimo išvadomis, gali iš anksto formuluoti atsakymus į numatytus tyrimo uždavinius. Toks neįrodytas atsakymas vadinamas moksline hipoteze. Tyrimo uždavinys – įrodyti hipotezės teisingumą arba klaidingumą. Pavyzdžiui, nagrinėjant pamokos tobulinimo problemą, galima iškelti tokią hipotezę: sėkmingo mokymo pagrindinė prielaida yra mokinių pažintiniai interesai; kuo labiau mokymo turinys, metodai, mokymo organizavimo formos juos atitinka ir skatina jų plėtotę, tuo geriau mokiniai mokosi. Ši hipotezė nubrėžia ir pagrindinę tyrimo ašį – mokinių pažintiniai interesai.
V. Tyrimo programos sudarymas. Apibrėžus tyrimo uždavinius, suformulavus hipotezę, reikia numatyti, kaip tie uždaviniai bus sprendžiami.

Atliekant institucinio ir socialinio lygio tyrimus, būtina nustatyti tiriamojo objekto tiriamų vienetų skaičių, kuris padėtų gauti patikimą informaciją apie visą reiškinį. Žinoma, būtų idealu, jeigu būtų galima ištirti visą reiškinį, tačiau dėl didžiulės darbų apimties praktiškai to padaryti neįmanoma. Pavyzdžiui, tiriant mokymo tobulinimą bendrojo lavinimo mokyklose, neįmanoma ištirti visų šio tipo mokyklų. Todėl sudarant tyrimo programą pirmiausia iškyla tiriamojo reiškinio atrankos vienetų klausimas. Svarbu atrinkti tokį vienetų skaičių, kuris patikimai reprezentuotų viso tiriamojo reiškinio esminius požymius, kitaip tariant, reikia nustatyti reprezentavimo koeficientą. Jis nustatomas remiantis atrankos teorija. Atrankos koeficiento nustatymo procedūros aprašytos statistikos darbuose:

Taikomi tokie atrankos tipai:
1. Atsitiktinė atranka. Pagrindinis šio tipo požymis – į atranką gali patekti bet kuris tiriamojo reiškinio vienetas. Tarkim, kad Respublikoje yra 1000 bendrojo lavinimo mokyklų. Remiantis reprezentavimo koeficientu, reikia ištirti 10% visų mokyklų. Vadinasi, iš bendrojo sąrašo atrenkama kas dešimta mokykla.
2. Rajonuota atranka taikoma tais atvejais, kada tiriamąjį reiškinį reikia diferencijuoti pagal tam tikrus požymius. Mokyklas galėtume diferencijuoti pagal profilį arba pagal demografinę padėtį.
3. Rajonuota proporcinga atranka – ta pati rajonuota atranka, tik čia atrinkti vienetai proporcingai atstovauja visoms mokykloms pagal išdiferencijuotus požymius.
Toliau reikia numatyti, kokie metodai bus taikomi tiriant ir kaip tai bus daroma. Pavyzdžiui, tirdami mokyklų mokymo turinį, taikysime dokumentų analizės metodą, t.y. analizuosime mokymo programas.
Iš anksto reikia numatyti gautų duomenų išdėstymo planą. Paprastai duomenys pateikiami lentelėse. Lentelės sudaromos taip, kad gautus duomenis būtų galima analizuoti pagal numatytus požymius.

Pagaliau reikia numatyti, kaip surinkti duomenys bus apdorojami: skaičiuojama paprastu būdu ar skaičiavimo mašinomis. Atliekant aukštesnio lygio tyrimus, kai susikaupia labai daug duomenų, tenka naudotis skaičiavimo mašinomis. Tuomet reikia programuotojo, kuris padeda taip paruošti tyrimą, kad gautus duomenis galima būtų apdoroti kompiuteriu.
Tyrimo programos sudarymas – labai atsakingas etapas, nuo kurio priklauso viso tyrimo sėkmė.
VI. Tyrimas. Sudarius programą, pradedamas rašyti tyrimas. Jį sudaro dvi dalys: bandomasis ir pagrindinis.
Bandomuoju tyrimu tikrinama tyrimo programa ir, jei reikia, tikslinama hipotezė. Bandomi ir atskyri tyrimo metodai. Patikrinama, kaip tyrimo programą suprato talkininkai. Taip pat, ar patogus kryptingai analizei duomenų išdėstymas lentelėse.
Bandomasis tyrimas gali būti kelių lygių: pirminis ir generalinis. Šis tyrimas gali būti atliktas ir norint nusistatyti tyrimo temą, uždavinius, suformuluoti mokslinę hipotezę.
Kai tyrimo programa patikrinta bandomuoju tyrimu ir atitinkamai pakoreguota, atliekamas pagrindinis tyrimas.
VII. Duomenų apdorojimas gali vykti tyrimo metu ar po jo. Gauta informacijaskaičiuojama, klasifikuojama.
VIII. Medžiagos analizė ir aprašymas. Tai paskutinis darbo etapas. Sukauptos, suskaičiuotos ir suklasifikuotos medžiagos analizė – įdomiausias tiriamojo darbo etapas. Išryškėja tiriamasis reiškinys, hipotezės teisingumas ar klaidingumas, iškyla nuajų problemų būsimiems tyrimams.
Tyrimo medžiaga analizuojama kiekybinės ir kokybinės analizės būdais.
Analizuojant kiekybiškai, tiriamojo reiškinio elementų charakteristikos išreiškiamos procentais, nustatant vidurkius, arba sudėtingesniais matematikos matavimo vienetais, taikant matematinės statistikos metodus.
Taikant matematinės statistikos metodus, galima susidaryti išsamesnį, patikimesnį tiriamojo reiškinio vaizdą. Bet tam reikia specialiai pasirengusio tyrinėtojo arba matematinės statistikos specialisto pagalbos. Matematinės statistikos metodai, jų taikymo procedūros aprašytos matematinės statistikos vadovėliuose, taip pat specialiose, pedagoginiams tyrimams skirtose knygose.
Pasitaiko, kad kiekybiškai analizuojant reikia papildomai ištirti reiškinį tam tikru aspektu, kuris tyrimo programoje nebuvo numatytas. Tuomet organizuojamas papildomas tyrimas: numatoma tyrimo metodika, papildomai analizuojami gauti duomenys, kurie pridedami prie jau turimų.
Medžiagos kiekybinė analizė yra kokybinės analizės pagrindas.
Kokybinės analizės struktūra yra tokia:
a) analizė – išskiriami tipiški požymiai;
b) sintezė – požymiai grupuojami pagal benrumą;
c) sisteminimas – sugrupuoti požymiai išskiriami i esminius ir neesminius;
d) klasifikavimas – tarp esminių požymių nustatomi ryšiai bei jų pasikartoimo dažnumas.
Atsakingas darbas yra tyrimo aprašymas. Skaitytojas ar klausytojas turi gauti visą informaciją apie tyrimą ir jo rezultatus.
Įvadinėje dalyje aprašoma problema, nurodoma tema, iškeliamas jos aktualumas, primenama, kad šiuo klausimu pedagogikos ir kitų mokslų jau padaryta. Toliau aprašomi tyrimo uždaviniai, programa, tyrimo organizavimas ir duomenų rinkimo bei apdorojimo metodika.
Antroje, pagrindinėje, dalyje išdėstomos kiekybinės analizės ir jos pagrindu atliktos kokybinės analizės išvados.
Baigiamojoje dalyje, remiantis šiomis išvadomis, formuojamos rekomendacijos, nurodomos iškilusios problemos, kurias reikėtų toliau tirti.
Pedagoginio reiškinio mokslinis tyrimas, kaip matome sudėtingas procesas, kuriam būtina pasirengti. Todėl į išvadas, rekomendacijas, parengtas tik „paekspirementavus“ ar „paanketavus“, reikia žiūrėti atsargiai.

Tyrimo metodai

Kiekvienas mokslas savo objekto tyrimams taiko savitus tyrimo metodus. Juos turi ir pedagogikos mokslas.
Stebėjimas – vienas paprasčiausių ir prieinamiausių metodų. Kaip byloja pats pavadinimas, tyrinėtojui reikalinga medžiaga kaupiama stebint tiriamus reiškinius. Šiuo metodu surenkama daug išties svarbios informacijos, kuri įgalina pamatuotai vertinti. Suprantama, daryti apibendrinančių išvadų, remiantis vienkartiniu stebėjimu, negalima – tyrimas turi būti ilgalaikis, jam būtina kruopščiai pasiruošti. Visada patartina stebėti siauresnį, aiškiai apibrėžtą reiškinį, išskirti stebėjimo elementus.
Stebėjimo rezultatus nieko nepakeitus ir neiškraipius būtina tuoj pat užfiksuoti. Fiksuojama raštu, naudojant garso ar vaizdo aparatūrą. Jeigu dėl vienokių ar kitokų priežasčių to nepadarytume, tai dalį informacijos neišvengiamai prarastume. Didžiausias stebėjimo privalumas yra tas, jog tiriamas reiškinys stebimas natūraliomis, įprastinėmissąlygomis, todėl surinkta informacija ypač svarbi, nes įgalina padaryti fiksuotas išvadas. Deja, metodas turi trūkumų: remdamasis surinkta medžiaga, tyrinėtojas gali tik konstatuoti esamą padėtį. Fiksuojant faktus, sunku išvengti subjektyvių tvirtinimų, vertinimų. Todėl tikslinga pasitelkti kelis stebėtojus ir, lyginant jų pateiktus duomenis, išvesti vidurkius. Kino juostoje užfiksuotą tiriamųjų elgesį galima pakartotinai analizuoti ir visapusiškai įvertinti.
Interviu metodas. Šį terminą įvedė publicistai. Jis reiškia darbuotojo pokalbį su vienu ar keliais asmenimis reikšminga daugeliui žmonių ar visai visuomenei tema. Pedagogika šį metodą taiko, kai siekiama apklaustidaugelį tiriamųjų. Tokiu atveju mokslinė informacija renkama tiriamiesiems pateikus iš anksto sugalvotus klausimus. Interviu dėka galima fiksuoti ne tik patį faktą, bet ir jį sukėlusias priežastis.
Struktūros požiūriu pokalbis gali būti: standartizuotas ir laisvas. Pirmuoju atveju visiems tyrimo dalyviams pateikiami tie patys klausimai vienoda eilės tvarka ir pagal tą pačią metodiką. Laisvas interviu vyksta tada, kai tyrinėtojas nevaržomas kalbasi rūpimu klausimu. Tyrimo tema šiuo atveju diktuoja tiktai pokalbio kryptį. Atliekant pedagogikos tyrimus, pirmenybę reikėtų teikti pirmajam šio metodo variantui.
Taikant pokalbio metodą, reikšmingas momentas – įžanginis pokalbis. Privalu sukurti atvirumą ir nuoširdumą skatinančią atmosferą. Tiriamasis turi suvokti, ko iš jo tikimasi, kam reikalingi atliekamo tyrimo duomenys. Duomenų patikimumą gali mažinti net tokie veiksniai, kaip tyrinėtojo amžius, manieros, apranga ir išvaizda.
Taikant šį metodą metodą, galima sukaupti reikšmingos mokslinės informacijos. Ją suteika ne tik respondento žodžiai, žodiniai atsakymai, bet ir jo kalbos intonacija, gestai, mimika. Tiesa, keblumų sukelia atsakymų užrašymas. Dalis žmonių, matydami, kad jų samprotavimai fiksuojami, jaučiasi nepatogiai, ne vienam gali kilti noras pagrąžinti savo mintis ar poelgius. Siūlytina interviu atlikti dviese: vienas su tiriamuojukalbasi, kitas užrašinėja atsakymus; taip pat galima pasinaudoti magnetofonu ar pan. Suprantama, tokiu būdu sukaupta informacija gali būti panaudota tik mokslinio tyrimo tikslams. Esminis interviu metodo trūkumas – jį taikant galima apklausti nedaug tiriamų asmenų.
Anketų metodas yra labai patogus ir paprastas. Jis primena interviu, tikklausimai tiriamajam pateikiami ne žodžiu, o raštu. Anketų metodas įgalina greitai sukaupti didelį reikalingų duomenų kiekį. Gausumas savo ruožtu leidžia nustatyti tiriamo reiškinio dėsningumus, atskirų jo savybių tipiškumą ar atsitiktinumą. Deja, anketavimas ne pats patikimiausias mokslinio tyrimo metodas. Dėl suprantamų priežasčių galimi netikslumai, iškraipyti vertimai ar net klaidingi atsakymai. Ypač tais atvejais, kai apklausiamieji dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepasitiki ar nemėgsta tyrimą atliekančio asmens. Surinkta informacija paprastai būna patikimesnė, kai nereikalaujama pasirašyti – nurodyti, kas užpildė anketą.
Anketą sudaro klausimai, kurie padeda gauti informaciją apie:
a) faktus ir veiksmus;
b) motyvus, vertimus, nuomones;
c) apklausiamojo socialinį statusą: lytį, amžių, išsilavinimą ir pan.
Anketos klausimai skiriasi savo turiniu, forma ir fukcijomis.

Formos požiūriu klausimai gali būti:
a) atviri;
b) uždari;
c) pusiau uždari.
Atsakant į įvairius klausimus, reikia pasirinkti vieną iš kelių pateiktų atsakymų. Pastaruoju metu yra populiari pusiau uždarų klausimų sistema, kai po uždarų klausimų eina atviri.

Anketą sudaro trys struktūrinės dalys.

Įvadinėje dalyjekreipiamasi į apklausiamuosius. Joje išdėstoma, kas ir kokiu tikslu organizuoja apklausą, pabrėžiama apklausiamojo nuomonės svarba ir nurodoma, kaip užpildyti anketą. Instrukcija, kaip užpildyti anketą, gali būti pateikta ir žodžiu.

Pagrindinės dalies pirmieji klausimai turi sudominti. Paprastai tai būna su konkrečiais faktais susiję klausimai. Klausimus apie atsakančiojo požiūrį, motyvus vertinimus ir pan. reikėtų dėti toliau.

Demografinė dalis – klausimai apie atsakančiojo socialinį statusą. Ši dalis paprastai būna anketos pabaigoje, kaip ir padėka už atsakymus. Anketos dažniausiai būna anoniminės. Jos platinimos trim būdais: išdalijant, siunčiant paštu, skelbiant spaudoje, per radiją, televiziją.

Kvalifikuotai paruošti anketą gali tik specialistas, todėl nusprendus naudoti anketas, būtina tokių specialistų pagalba. Numačius anketinės apklausos duomenis apdoroti kompiuteriu, būtina išankstinė programuotojo parama. Tik tokiu atveju atsakymo forma tiks skaičiuoti kompiuteriu.

Paruošus anketą pirmiausia atliekamas bandomasis tyrimas: patikrinama, ar apklausiamieji klausimussupranta taip, kaip ir anketos sudarytojais. Po to, jei reikia, anketa taisoma ir tik tada naudojama atliekant pagrindinį tyrimą.

Pokalbio ir anketavimo rezultatai labai daug priklauso nuo klausimų, kurie taip pat turi atitikti tam tikrus reikalavimus. Egzistuoja net atskiras demoskopijos mokslas, tyrinėjantis apklausos dėsningumus bei su ja susijusius klausimus.

Svarbiausi reikalavimai būtų šie:
1. Į klausimų sąrašą trauktini tik tie, į kuriuos negalima gauti atsakymų kitais būdais.
2. Klausimo kalba turi skatinti kuo geresnius kontaktus su apklausiamuoju. Klausimo kalbą lemia apklausiamieji, kurių nepažindamas, tyrinėtojas susiduria su keblumais, nes apklausiamieji klausimą ne visada supranta.
3. Klausimai turi būti suformuluoti taip, kad galima būtų į juos atsakyti.
Eksperimentas. Reikšmingas mokslinio tyrimo metodas. Eksperimentuojama natūraliomis sąlygomis ir laboratorijose. Pedagoginis eksperimentas visada vyksta natūraliomis sąlygomis, kur nereikalingas ar nepageidaujamas įtakas yra sunku pašalinti. Eksperimentuojama su žmonėmis, todėl negalima rizikuoti.
Organizuojant pedagoginį eksperimentą, skirtini šie etapai:
I. Mokslinės hipotezės, atliekant mokslinį eksperimentą, arba tikrinamų teorinių teiginių, atliekant praktinį eksperimentą, formulavimas, naujo, eksperimentutikrinamo ugdymo proceso, jo metodikos ar organizavimo moduliavimas.
II. Eksperimento eigos nustatymas: kaip ir kas jį vykdys, kaip bus pašalinta šalutinių, nepageidaujamų veiksnių įtaka, kaip bus vertinami, skaičiuojami eksperimento rezultatai.
III. Eksperimeto atlikimas. Jis gali būti vykdomas vadinamuoju parlamentiniu metodu, kai organizuojamos eksperimentinė ir kontrolinė grupės. Tokiu atveju su pirmosios eksperimentinės grupės dalyviais dirbama pagal naująją, eksperimentatoriaus parengtą metodiką, antrojoje – įprastu senuoju būdu. Pasirinkus šį būdą labai sunku užtikrinti vienodas sąlygas eksperimentinėje ir kontolinėje grupėse. Todėl neretai taikomas dar ir kryžminis metodas, kai kartojant eksperimentą grupės sukeičiamos: senuoju būdu dirbdama su eksperimentinės grupės dalyviais, o naujuoju – su kontrolinės grupės nariais. Kiek paprastesnis yra nuoseklusis metodas. Čia nesudaroma kontrolinė grupė, o taikant pasiūlytą naują metodiką dirbdama su visais eksperimento dalyviais. Pakitimai stebimi ir fiksuojami.
IV. Eksperimento rezultatų sumavimas. Siekiant išvengti subjektyvumo, pravartu pasitelkti ekspertus, kompetetingus tiriamosios problemos specialistus, ir rezultatus leisti vertinti jiems.
Kaip matome, eksperimentą atlikti nėra paprasta: reikai įdėti daug darbo, būtinas tikslumas, tyrinėtojo sąžiningumas, o neretai prireikia ir sudėtingos aparatūros. Dideli ir šio metodo privalumai: eksperimentą, reikalui esant, galima pakartoti, duomenis lyginti, analizuoti. Nenuostabu, jog dauguma svarbiausių atradimų, ypač tiksliųjų mokslų srityje, padaryta naudojantis eksperimentais.
Sociometrijos metodas. Jį išrado psichologijai, o siekdami išanalizuoti socialinius reiškinius išpopuliarino sociologai. Metodas įgalina visus tiriamuosius pagal kurią nors savybę gradacijos tvarka surikiuoti į tam tikrą eilę, pradedant pačiu darbščiausiu ir baigiant nedarbščiausiu grupės nariu. Kiekvieno tiriamojo savybė gali būti išmatuota ir įvertinta atitinkamu balu. Tokie duomenys įgalina tyrinėtoją visapusiškai charakterizuoti grupę, lyginti jos narius, stebėti ir vertinti, kaip kinta tiriamoji savybė.
Pradedantiesiems šiuo metodu naudotis sunkoka. Prieinamiausias būtų tiriamųjų grupavimas pagal sociometrinę skalę. Jos paskirtis – apibūdinti kiekvieno grupės nario santykį su kitais grupės nariais, nustatyti kiekvieno tiriamojo populiarumą, autoritetą. Tiriamųjų grupavimas pagal socionometrinę skalę leidžia apibūdinti grupės struktūrą, nustatyti jos lyderius ir, kas svarbiausia, įgalina parinkti tikslingesnius auklėjamojo darbo metodus.
Testai – standartizuota užduočių sistema asmenybei tirti. Pedagogika vartoja didaktinius ir psichologinius testus. Didaktiniais testais tiriamas mokinių išsilavinimas, psichologiniais – ir asmenybės savybės. Testai pradėti taikyti XIX a. Dabar jie daugelyje užsienio šalių yra itin populiarūs.
Testavimas – sudėtingas darbas, kuriam reikia tinkamai pasirengti. Todėl imtis jų studentams ar asmenims, tik pradėjusiems dirbti mokslo tiriamąjį darbą, nepatartina, nes tam reikia įvaldyti sudėtingą tyrimo metodiką, mokėti teisingai įvertinti gautus duomenis.
Dokumentų analizės metodas. Šis tyrimo metodas taikomas, siekiant sukaupti informaciją apie ugdytojus ir ugdomuosius. Šaltiniai gali būti: moksleivių asmens bylos, klasių dienynai, visuomeninių organizacijų dokumentacija ir kt.
Teorinės analizės metodas. Aptartieji stebėjimo, interviu, anketų ir kiti metodai skirti empirinei medžiagai rinkti. Faktiniai duomenys – mokslinio tyrimo pagrindas, leidžia charakterizuoti, apibrėžti tikrovės reiškinius. Kita vertus, faktai – tai dar ne mokslas. Jie lyg suversti į krūvą akmenys. Norint pastatyti iš jų mokslo rūmą, būtinas abstrahuotas mąstymas, laki ir drąsi mintis. Kai kurie mokslininkai abstraktųjį mąstymą laikė vieninteliu objektyviosios tikrovės pažinimo metodu.
Suprantama, studentų, mokytojų tiriamojoje veikloje teorinės analizės metodą siūlyti kaip pagrindinį būtų nerealu. Tačiau akivaizdu, kad jis būtinas bet kurio lygio mokslinio tyrimo darbuose. Mokslinei, objektyviai tiesai nustatyti reikia mokėti teisingai analizuoti tikrovės reiškinius, pastebėti ryšius tarp atskirų faktų, gebėti išskirti esmę, priežastį ir pasekmę, pagaliau, logiškai samprotaujant, formuluoti išvadas. Taigi protas – nepaprastai svarbus mokslinio darbo įrankis. Tik jis įgalina matyti ne tik medžius, bet ir mišką.
Metaanalizės metodas. Remdamasis teorine analize, tyrinėtojas teoriškai formuoja ir pagrindžia savo požiūrį: reiškinio ištakas, sampratą ir t.t., prognozuoja jo reiškinio vystymąsi.
Norint taikyti mokslinio tyrimo metodus, reikia turėti įgudimo. Neįgudęs nei moksliškai stebėti, nei anketuoti, nei eksperimentuoti, nemokės ir teoriškai analizuoti. Įgusti padeda tyrimo metodus įvaldę mokslininkai. Todėl rašantiems mokslinius darbus studentams skiriami vadovai, o norintiems tyrinėti praktikams tokius vadovus reikėtų susirasti.

Literatūra

1. B. Bitinas „Statistiniai metodai pedagogikoje ir psichologijoje“;
2. L. Jovaiša „Edukologijos įvadas“;
3. L. Jovaiša „Psichologinė diagnostika“;
4. P. Jucevičienė „Ugdymo mokslo raida“;
5. A. Juška, V. Kučinskas „Metodiniai patarimai, kaip rašyti kursinius, bakalauro ir magistro baigiamuosius darbus“;
6. I. Kantas „Apie pedagogiką“;
7. S. Vaitekūnas „Kursinių darbų rašymo metodiniai nurodymai“.

Leave a Comment