Dirvožemio tarša

DIRVOŽEMIO TARŠA

Dirvožemis turi didelės reikšmės žmonių gyvenimui ir sveikatai. Nuo fizikinių-cheminių dirvožemio ir žemiau esančio grunto savybių priklauso požeminių vandenų kokybė. Užpelkėjusios dirvos dažniausiai yra netinkamos žemdirbystei ir gyvenamųjų namu statybai. Teritorijos ir regionai, kurių dirvose yra vienokių ar kitokiu cheminių elementų stygius ar perteklius, vadinami anomalinėmis geocheminėmis provincijomis. Jose galimos gyventojų endeminės ligos.
Pagrindiniai dirvožemio taršos šaltiniai yra pramonė, žemės ūkis, autotransportas, gyvenamieji rajonai ir kt. Dėl to į dirvožemį nuolat patenka atliekos iš pramonės įmonių, miestų ir gyvenviečių, cheminės medžiagos, naaudojamos žemės ūkyje, nutekamieji vandenys, atmosferos teršalai.
Tręšiant dirvožemį, išauginamas didesnis žemės ūkio kultūrų derlius, tačiau nuolatos į dirvožemį patenkančios organinės medžiagos (ypač su nutekamaisiais vandenimis) sudaro palankias sąlygas ligų sukėlėjams veistis, suintensyvėja puvimas, išsiskiria nemalonaus kvapo ir kenksmingos dujos. Patogeniški mikroorganizmai ir virusai gali prasiskverbti į gilesnius grunto sluoksnius ir patekti į vandenį. Todėl, žmonės, gerdami tokį vandenį, gali užsikrėsti ir susirgti.
Už gyvenvietės ribų esančiame dirvožemyje paprastai vyrauja saprofitinė mikroflora. Tuo tarpu patogeniški mikrobai į dirvą patenka kartu su išmatomis, šlapimu, šiukšlėmis, gyvuliu mėšlu, nuutekamaisiais vandenimis, gyvūnu lavonais ir kt., Ligų sukėlėjai nepalankiomis sąlygomis, anksčiau ar vėliau, žūva arba netenka virulentiškumo. Daugiausia saprofitų yra iki 10 cm gylyje. Gilesniuose dirvožemio sluoksniuose bakterijų gerokai sumažėja. Bakterijų išgyvenimo laikas dirvožemyje yra labai skirtingas: vidurių šiltinės ir paratifo su

ukėlėjai išgyvena iki 400 parų, dizenterijos – iki 100, choleros – iki 15, bruceliozės – iki 60, poliomielito, Koksaki ir ECHO virusai -iki 150 parų. Tuo tarpu sporinės bakterijos (juodligės, botulizmo, dujinės gangrenos sukėlėjai) dirvoje išgyvena ištisais metais ir net dešimtmečiais.
Su žmogaus išmatomis į dirvožemį gali patekti kirmėlių kiaušinėlių. Perduodant askaridozės ir trichocefaliozės užkratą, dirvožemiui tenka ypatingas vaidmuo, Viena askaridės patelė per parą žmogaus žarnyne padeda dešimtis tūkstančiu kiaušinėliu, kurie su žmogaus išmatomis patenka į aplinką. Dirvožemyje, esant palankioms sąlygoms, per 15—30 parų minėti kiaušinėliai subręsta iki invazinės stadijos. Čia kirmėlių kiaušinėliai gyvybingi išlieka kelerius metus, o Lietuvos sąlygomis (tręšiant laukus buitiniais nutekamaisiais vandenimis) iki 8—10 metų. Subrendę kiaušinėliai į žmogaus organizmą patenka valgant neplautas arba nepakankamai gerai nuplautas daržoves, geriant apkrėstą žemėmis vandenį. Kiemų dirvožemyje, vaikų žaidimo aikštelėse, mokyklų teritorijoje, paplūdimiuose, smėlio dėėžėse dažnai aptinkama kirmėlių kiaušinėlių, todėl užsikrėtimo jais galimybė yra labai didelė.
Cheminiai elementai Žemės rutulyje pasiskirstę labai netolygiai. Tai priklauso nuo geologinių ypatybių ir dirvos susidarymo veiksnių. Kai kuriose vietovėse stebimas jodo, kobalto, fluoro, molibdeno, magnio, cinko, boro, stroncio ir kt. cheminių elementų stygius arba perteklius. Mikroelementų stygius ar perteklius dirvožemyje sąlygoja vandens ir augalų cheminę sudėtį. Dėl to žmonėms ir gyvūnams gali atsirasti tam tikrų ligų, pasireiškiančių medžiagų apykaitos sutrikimais Didelės molibdeno koncentracijos dirvoje gali skatinti molibdenozės (endeminės podagros) at
tsiradimą, švinas pažeidžia nervu sistemą, stroncis sukelia kremzlinio ir kaulinio audinio distrofiją, selenas sutrikdo kepenų ir virškinimo trakto veiklą.
Šiuo metu sukaupta pakankamai duomenų, bylojančiu apie užteršto dirvožemio neigiamą įtaką augalams, gyvūnams ir žmogui. Šis poveikis perduodamas per mitybines grandines: per augalus, auginamus užterštame dirvožemyje, vandenį, gyvūnų mėsą arba pieną, kurie buvo šeriami užterštais augalais arba girdomi užterštu vandeniu. Mokslininkai nustatė, kad arseno kiekis daržovėse, auginamose 50 m atstumu nuo gamyklos, išmetančios į atmosferą arseno junginius, buvo 9 kartus didesnis negu tose pačiose daržovėse, auginamose už 3 km nuo minėtos gamyklos. Tiriant sunkiųjų metalų kiekį dirvožemyje aplink spalvotosios metalurgijos įmonę, buvo rasti padidėjęs švino, vario, cinko ir kitų metalų kiekis. Gyvulių, besiganiusių šioje teritorijoje, kauluose švino kiekis viršijo leistiną 20 kartu, kepenyse — 18 kartu, o raumenyse — net 27 kartus.
Nustatyta, kad, be nuodingo poveikio, sunkieji metalai sutrikdo ir lytinę funkciją. Jie pagreitina aterosklerozę, piktybinių navikų atsiradimą, pažeidžia ,genetinį aparatą. Lytines ląsteles veikia kadmis, cinkas, chromas, nikelis, švinas, gyvsidabris, boras, manganas, berilis ir baris. Kancerogeninių savybių turi kadmis, chromas, nikelis, švinas, arsenas, kobaltas ir kt. Sunkiųjų metalų neigiamas poveikis dažnai nepastebimas, nes pokyčiai organizme išryškėja po kelerių ar net kelių dešimčių metų, kartais jie pasireiškia tik kitoms kartoms. Daugelis metalų kaupiasi organizme ir vėliau pasireiškia mutageninių veikimu.
Sunkieji metalai į aplinką patenka su
u pramonės įmonių atmosferos teršalais ir kietomis atliekomis. Taip pat labai dirvožemį teršia autotransportas, daug sunkiųjų metalų yra mineralinėse trąšose.
Daug rūpesčių sudaro nerūpestingai surenkamos, laikomos ir laidojamos radioaktyvios atliekos. Jos turi būti laidojamos specialiuose konteineriuose ir specialiai tam skirtose vietose.
Pagrindinės dirvožemio apsaugos priemonės yra šios:
1. Techninės atliekų surinkimo, kaupimo, šalinimo, nukenksminimo priemonės. Jas apibendrintai galima pavadinti gyvenviečių valymo priemonėmis.
2. Technologinės priemonės. Tai technologijų, kurias taikant atliekų nesusidaro, arba jų susidaro labai mažai, bei pažangių atliekų nukenksminimo technologijų įdiegimas.
3. Higieninių apsaugos zonų tarp taršos šaltinių ir gyvenamųjų namų įdiegimas.
4. Įstatyminės, organizacinės ir administracinės priemonės.

VANDUO

Vidutiniškai per parą vienam asmeniui reikia 220-230 litrų vandens mieste ir 60-90 litrų kaime. Didžioji dalis jo sunaudojama higieninėms reikmėms. Į žmogaus organizmą per para su maistu patenka 600-900 ml vandens ir 1500 ml jo yra išgeriama.
Visi fiziologiniai procesai vyksta vandeninėje terpėje: tirpsta druskos, kraujo gamyba, virškinimas ir rezorbcija, termoreguliacija. Su vandeniu pašalinami medžiagų apykaitos produktai, kenksmingos medžiagos, toksinai.
PSO duomenimis 80% atvejų infekcinėmis ligomis užsikrečiama per vandenį – net 500 mln. žmonių kasmet suserga dėl blogos jo kokybės arba stygiaus.
Geriamas vanduo turi atitikti šiuos reikalavimus
1. Jame neturi būti patogeniškų mikroorganizmų, virusų, kirmėlių kiaušinėlių, pirmuonių.
2. Jis turi būti gerų organoleptinių savybių: bespalvis, bekvapis, skaidrus ir nemalonaus prieskonio.
3. Jame negali būti toksinių medžiagų ir druskų daugiau už leidžiamas ko

oncentracijas, kurios neigiamai veiktų žmogaus organizmą.
Vanduo gali būti teršiamas 3 rūšių medžiagom:
1. mineralinėmis (druskos, rūgštys, metalai)
2. organinėmis (naftos produktai, pesticidai, skalbimo priemonės)
3. biologinėmis (bakterijos, virusai, parazitų kiaušinėliai ir lervos)

Dauguma sunkiųjų metalų – gyvsidabris, švinas, kadmis, chromas, varis, nikelis, cinkas, kobaltas, vanadis, molibdenas, berilis, uranas, stroncis, arsenas ir daugelis kitų – pasižymi visomis arba bent keliomis neigiamo poveikio sveikatai savybėmis. Jie veikia kancerogeniškai, mutageniškai, teratogeniškai, taip pat gonado-, embrio-, nefro-, neurotoksiškai. Ypač pavojingas bendras, sinergetinis metalų poveikis, kai žala realizuojama atskiroms jų koncentracijoms esant ne didesnėms už normatyvines reikšmes.
Toksinių cheminių elementų ir kartu su jais kitų į aplinką patenkančių junginių taršos šaltiniai patys įvairiausi. Metalo apdorojimo (staklių, mašinų, įrankių gamyba, pagalbiniai auto- ir kitų prietaisų remonto cechai ir barai) įmonių dulkės, nors jose aptinkami kone visi elementai, daugiau randama molibdeno (Mo), kobalto (Co), nikelio (Ni), vanadžio (V), chromo (Cr), volframo (W), bario (Ba), mangano (Mn), boro (B), niobio (Nb), titano (Ti), arseno (As), ytrio (Y), yterbio (Yb), skandžio (Sc), galio (Ga). Elektros, radijo, televizijos, taip pat buitinės technikos gamybos ir remonto įmonėms būdingesni varis (Cu), cinkas (Zn), švinas (Pb), sidabras (Ag), kadmis (Cd), gyvsidabris (Hg), alavas (Sn). Apibendrinus žinias apie visų teršalų neigiamų veiksnių sumą UNESCO programos “Žmogus ir biosfera” toksikologijos skyriaus prognozės 1985-1995 metams duomenimis pagal KORTE suminį indeksą (Korte, 1974), paaiškėjo, kad sunkiesiems metalams tenka net 135 sutartiniai vienetai, o naftos išsiliejimams ir rūgštiems lietums – tik po 72, cheminėms trąšoms – 63, radioaktyviosioms atliekoms – 40, pesticidams – 30, miestų triukšmui – 15, o anglies oksidams – 12.
Esame primiršę, kad sunkieji metalai yra amžini teršalai. Jie nesuyra, o tik keliauja iš vienos ekologinės nišos į kitą, grėsdami menkai nusakomomis pasekmėmis. Ne vienas Vilniaus ar Šiaulių gyventojas, pastebėjęs sunkius savo vaikų sveikatos sutrikimus, pamatė, kad gyvena pavojingos taršos sąlygomis ir pakeitė net savo gyvenamąją vietą. Tiesioginiai sunkiųjų metalų tyrimai priežemio oro, kuriuo kvėpuojame, sluoksnyje yra labai brangūs. Todėl retas didesnis miestas Lietuvoje turi daugiau kaip vieną oro kokybės stebėjimo stotį. O ir stebimų teršalų spektras, gautas mūsų stebėjimo stotyse, nėra labai platus. Antra vertus, oro sudėtis – labai greitai kintanti sistema ir objektyvi informacija apie jo kokybę per kiek ilgesnį laiko tarpą labai reta. Tačiau neturint bent kiek tikslesnių duomenų apie detalią realių technogeninių taršos anomalijų struktūrą, neįmanoma parengti tikslingai orientuotų organizacinių techninių ir ekomedicininių priemonių bei darbų plano.
Todėl šiuo metu daugelyje pasaulio šalių yra vykdomi gyvenamosios ir gamtinės aplinkos ekogeocheminiai ir geohigieniniai tyrimai. Dažniausiai tai dirvožemio paviršinio sluoksnio, atspindinčio bendrą technogeninę teršalų apkrovą, įskaitant ir atmosferinę, geocheminė analizė. O tose šalyse, kur ilgiau išsilaiko susiformavusi sniego danga – surinktų iš jos dulkių ir sniego tirpsmo vandens tyrimai. Iš jų rezultatų galima ne tik spręsti apie realią užterštumo struktūrą ir potencines savivalos galimybes, bet ir identifikuoti pagal būdingą elementų spektrą potencialius teršėjus bei jų įtakos spindulį. lietuvoje kilusios aplinkos ekogeocheminės analizės mintys pažangių aplinkosaugos specialistų ir valdininkų (daugiausia tai miestų aplinkos apsaugos skyrių vadovai) dėka įgavo materialią išraišką. Nuo 1988 m. buvo rengiami Šiaulių miesto, šešių didžiausių jo pramonės įmonių ir Zoknių aviacijos remonto įmonės dirvožemių, viduryje jo esančio Talšos ežero, Kulpės bei Violės upių dugno nuosėdų, Klaipėdos miesto Trinyčių mikrorajono, “Sirijaus” gamyklos bei Baldų fabriko aplinkos dirvožemių ir Danės upės dugno nuosėdų, Kėdainių miesto ir jo rajono dirvožemių užterštumo sunkiaisiais metalais žemėlapiai. Buvo tęsiamas 1985 m. pradėtas Palemono keramikos gamyklos dirvožemio monitoringas, įvertinta Elektrėnų VRE formuojama vietinė ir regioninė tarša. Inventorizuoti aktyviausi padidėjusios taršos židiniai Utenos, Lentvario ir Kaišiadorių miestuose. Atliktas Jurbarko ir Klaipėdos vandenviečių geohigieninis įvertinimas.
Dėl fizinių-cheminių aplinkos pokyčių vyko paviršiniame grunto sluoksnyje susikaupusių elementų teršalų perskirstymas. Dalis jų migravo į gilesnius grunto horizontus, o patekę į gruntinį vandenį, kaupėsi šachtinių šulinių dumble. Kita jų dalis su lietaus nutekamaisiais vandenimis patekdavo į sanitariniu-higieniniu atžvilgiu netvarkingus šulinius arba į Nevėžį ir kaupėsi jo dugno nuosėdose, pasiekdamos pavojingą gyvajai gamtai koncentracijos lygį.
Siekiant supažindinti miesto visuomenę, Lietuvos ir užsienio specialistus su atlikto darbo rezultatais, 1997 m. municipaliteto pastangomis buvo išspausdintas “Panevėžio miesto geocheminis atlasas” lietuvių ir anglų kalbomis.
Gyvenamosios aplinkos problemos
Pastaraisiais metais Lietuvoje pradėjo ilgėti vyrų ir moterų vidutinė gyvenimo trukmė. Tačiau kai kurie aplinkos kokybės rodikliai dar neleidžia daryti išvadų, kad šie teigiami poslinkiai bus verti dėmesio. Sumažėjus oro taršai iš stacionarių taršos šaltinių, nuolat didėja autotransporto poveikis aplinkai. Transporto įtaka žmogaus sveikatai ir gyvenamajai aplinkai neapsiriboja vien chemine tarša. Žmonių sveikatai kenkia transporto priemonių sukeliamas intensyvus triukšmas.
Kita visuomenes sveikatos problema – daugumos Lietuvos gyventojų prastas būstas. Dėl nepakankamos inžinerinės infrastruktūros plėtros, gyventojai vartoja įtartinos kokybes šachtinių šulinių vandenį, kuris dažnai užterštas nitratais. Dauguma miesto gyventojų skundžiasi prastomis gyvenimo sąlygomis daugiabučiuose blokiniuose namuose, kurie blogai apšiltinti. Kiti mano, kad jų patalpose prasta ventiliacijos sistema. Gyventojai piktinasi, kad geriamasis ir kitais tikslais naudojamas vanduo tiekiamas surūdijusiais vamzdžiais, ypač bloga statinių garso izoliacija. Tokių namų aplinka dažnai blogėja daugiabučiame gyvenamajame name įsikūrus ūkinės veiklos subjektui. Nemažai gyventojų skundžiasi pašaliniais kvapais, triukšmu, vibracija, suprastėjusia jų būstų sauga.
Susirūpinimą kelia ir elektromagnetinė spinduliuotė, kurią skleidžia kompiuteriai, buitinė technika ir kiti šaltiniai.
Lietuvos sveikatos programa

Pagrindiniai dirvožemio teršėjai Lietuvoje yra pramonė, energetika, transportas ir žemės ūkis. Judriųjų magistralių pakelėse kaupiasi benzpirenas ir švinas. Pramonės įmonių teritorijose aptinkami sunkiųjų metalų, naftos produktų kiekiai, viršijantys leidžiamas koncentracijas. Pavojų aplinkai ir sveikatai kelia nuolatinis cheminių medžiagų išplovimas iš dirvožemio į gruntinius ir paviršinius vandenis.
LIETUVOS DIRVOŽEMIŲ GRANULIOMETRINĖS SUDĖTIES PALYGINAMIEJI TYRIMAI
Lietuvoje iki 2000 m. dirvožemio granuliometrinei sudėčiai įvardinti buvo taikomas N. Kačinskio metodas pagal fizinio molio santykinį kiekį. Parengus Lietuvos dirvožemių naująją klasifikaciją (1999), tam taikoma tarptautinė J. Gibss’o – B. Rozenbom’o metodika pagal viso smulkžemio trijų frakcijų (smėlio, dulkių ir molio) santykinį kiekį grafinėje diagramoje, dažnai vadinamoje Fere trikampiu (FAO rekomenduojamu metodu).
2001-2002 metais šiais metodais buvo išanalizuoti mineralinių grupių dirvožemių ėminiai, įvardinta ir palyginta jų granuliometrinė sudėtis. Paaiškėjo, kad naudojant Fere trikampį, reikia atsižvelgti ne tik į trijų frakcijų (smėlio, dulkių ir molio) kiekį, bet ir į dirvodarinės uolienos kilmę. Dirvožemiai, susidarę limnoglacialinėse uolienose, patenka į dulkiškuosius granuliometrinės sudėties poklasius, o susidarę moreninėse – į smėlinguosius poklasius. Mėginiuose fizinio molio (< 0,01 mm) rasta 1,5-2,0 kartus daugiau negu molio (< 0,002 mm) frakcijos. Lyginant humusiniuose horizontuose skirtingais metodais nustatytų smėlio, dulkių ir molio frakcijų santykinius kiekius, rasta, kad pastarosios pagal tarptautinę metodiką yra 1,2-1,9 karto daugiau, negu mažesnių 0,001 mm dalelių (pagal Kačinskį). Pagal FAO, palyginus su Kačinskio metodu, mažiausiai skiriasi smėliai, dalis priesmėlių vadinami smėlingais arba dulkiškais lengvais priemoliais, lengvi priemoliai dažniausiai priskiriami prie smėlingų lengvų priemolių, vidutinio sunkumo priemolių, rečiau vadinami dulkiškais lengvais ir vidutinio sunkumo priemoliais, dalis vidutinio sunkumo priemolių tokiais ir lieka, kiti vadinami dulkiškais vidutinio sunkumo priemoliais bei smėlingais sunkiais priemoliais. Dalis sunkių priemolių nesikeičia, kiti vadinami smėlingais ar dulkiškais vidutinio sunkumo ir sunkiais priemoliais, nesikeičia ir dalis molių, kiti tampa sunkiais priemoliais arba dulkiškais moliais.
Dirvožemis
Geochemiškai Šiaulių apskrities dirvožemius reikėtų priskirti prie “turtingesnių” mikroelementais. Tik Marijampolės ir Kauno apskričių dirvožemių foniniai geocheminiai parametrai yra aukštesni. Bendras ūkinis apskrities dirvožemių potencialas yra aukštesnis nei Lietuvos vidutinis, Šiaulių apskrities dirvožemiai išsiskiria didesniais ličio, nikelio, urano, stroncio kiekiais. Technogeninė tarša regiono dirvožemiuose ryški, ypač Šiaulių, Radviliškio, Kuršėnų miestų įmonių teritorijose taršos pobūdis priklauso nuo įmonių gamybos profilio. Apskrityje pagrindiniai dirvožemio taršos šaltiniai yra naftos produktų laikymo vietos ir geležinkelio stotys. Pagrindinis ir didžiausias užterštumo naftos produktais ir kai kuriose vietose sunkiaisiais metalais yra Šiaulių oro uostas. Specifinė cheminė tarša (padidėję P, Sr, Cu kiekiai) būdinga įvairaus profilio fermoms. Tačiau technogeninės taršos horizontali sklaida nežymi, paprastai apima tik taršos židinių – įmonių, fermų ir sąvartynų teritorijas. Geocheminį pavojų kelia legalūs (Kairių, Žiūronkalnio) ir savavališki seniūnijų ir kaimų sąvartynai. Regione nustatytas teršimas būdingais sąvartynų teršalais – Co-Ni-Cu, Mo bei Šiaulių pramonei būdingu chromu. Sumažėjus pesticidų naudojimui bei pradėjus griežčiau reglamentuoti jų asortimentą, dirvožemių užterštumas pesticidų likučiais žymiai sumažėjo.

DIRVOŽEMIO TARŠA

Dirvožemis turi didelės reikšmės žmonių gyvenimui ir sveikatai. Nuo fizikinių-cheminių dirvožemio ir žemiau esančio grunto savybių priklauso požeminių vandenų kokybė. Užpelkėjusios dirvos dažniausiai yra netinkamos žemdirbystei ir gyvenamųjų namu statybai. Teritorijos ir regionai, kurių dirvose yra vienokių ar kitokiu cheminių elementų stygius ar perteklius, vadinami anomalinėmis geocheminėmis provincijomis. Jose galimos gyventojų endeminės ligos.
Pagrindiniai dirvožemio taršos šaltiniai yra pramonė, žemės ūkis, autotransportas, gyvenamieji rajonai ir kt. Dėl to į dirvožemį nuolat patenka atliekos iš pramonės įmonių, miestų ir gyvenviečių, cheminės medžiagos, naudojamos žemės ūkyje, nutekamieji vandenys, atmosferos teršalai.
Tręšiant dirvožemį, išauginamas didesnis žemės ūkio kultūrų derlius, tačiau nuolatos į dirvožemį patenkančios organinės medžiagos (ypač su nutekamaisiais vandenimis) sudaro palankias sąlygas ligų sukėlėjams veistis, suintensyvėja puvimas, išsiskiria nemalonaus kvapo ir kenksmingos dujos. Patogeniški mikroorganizmai ir virusai gali prasiskverbti į gilesnius grunto sluoksnius ir patekti į vandenį. Todėl, žmonės, gerdami tokį vandenį, gali užsikrėsti ir susirgti.
Už gyvenvietės ribų esančiame dirvožemyje paprastai vyrauja saprofitinė mikroflora. Tuo tarpu patogeniški mikrobai į dirvą patenka kartu su išmatomis, šlapimu, šiukšlėmis, gyvuliu mėšlu, nutekamaisiais vandenimis, gyvūnu lavonais ir kt., Ligų sukėlėjai nepalankiomis sąlygomis, anksčiau ar vėliau, žūva arba netenka virulentiškumo. Daugiausia saprofitų yra iki 10 cm gylyje. Gilesniuose dirvožemio sluoksniuose bakterijų gerokai sumažėja. Bakterijų išgyvenimo laikas dirvožemyje yra labai skirtingas: vidurių šiltinės ir paratifo sukėlėjai išgyvena iki 400 parų, dizenterijos – iki 100, choleros – iki 15, bruceliozės – iki 60, poliomielito, Koksaki ir ECHO virusai -iki 150 parų. Tuo tarpu sporinės bakterijos (juodligės, botulizmo, dujinės gangrenos sukėlėjai) dirvoje išgyvena ištisais metais ir net dešimtmečiais.
Su žmogaus išmatomis į dirvožemį gali patekti kirmėlių kiaušinėlių. Perduodant askaridozės ir trichocefaliozės užkratą, dirvožemiui tenka ypatingas vaidmuo, Viena askaridės patelė per parą žmogaus žarnyne padeda dešimtis tūkstančiu kiaušinėliu, kurie su žmogaus išmatomis patenka į aplinką. Dirvožemyje, esant palankioms sąlygoms, per 15—30 parų minėti kiaušinėliai subręsta iki invazinės stadijos. Čia kirmėlių kiaušinėliai gyvybingi išlieka kelerius metus, o Lietuvos sąlygomis (tręšiant laukus buitiniais nutekamaisiais vandenimis) iki 8—10 metų. Subrendę kiaušinėliai į žmogaus organizmą patenka valgant neplautas arba nepakankamai gerai nuplautas daržoves, geriant apkrėstą žemėmis vandenį. Kiemų dirvožemyje, vaikų žaidimo aikštelėse, mokyklų teritorijoje, paplūdimiuose, smėlio dėžėse dažnai aptinkama kirmėlių kiaušinėlių, todėl užsikrėtimo jais galimybė yra labai didelė.
Cheminiai elementai Žemės rutulyje pasiskirstę labai netolygiai. Tai priklauso nuo geologinių ypatybių ir dirvos susidarymo veiksnių. Kai kuriose vietovėse stebimas jodo, kobalto, fluoro, molibdeno, magnio, cinko, boro, stroncio ir kt. cheminių elementų stygius arba perteklius. Mikroelementų stygius ar perteklius dirvožemyje sąlygoja vandens ir augalų cheminę sudėtį. Dėl to žmonėms ir gyvūnams gali atsirasti tam tikrų ligų, pasireiškiančių medžiagų apykaitos sutrikimais Didelės molibdeno koncentracijos dirvoje gali skatinti molibdenozės (endeminės podagros) atsiradimą, švinas pažeidžia nervu sistemą, stroncis sukelia kremzlinio ir kaulinio audinio distrofiją, selenas sutrikdo kepenų ir virškinimo trakto veiklą.
Šiuo metu sukaupta pakankamai duomenų, bylojančiu apie užteršto dirvožemio neigiamą įtaką augalams, gyvūnams ir žmogui. Šis poveikis perduodamas per mitybines grandines: per augalus, auginamus užterštame dirvožemyje, vandenį, gyvūnų mėsą arba pieną, kurie buvo šeriami užterštais augalais arba girdomi užterštu vandeniu. Mokslininkai nustatė, kad arseno kiekis daržovėse, auginamose 50 m atstumu nuo gamyklos, išmetančios į atmosferą arseno junginius, buvo 9 kartus didesnis negu tose pačiose daržovėse, auginamose už 3 km nuo minėtos gamyklos. Tiriant sunkiųjų metalų kiekį dirvožemyje aplink spalvotosios metalurgijos įmonę, buvo rasti padidėjęs švino, vario, cinko ir kitų metalų kiekis. Gyvulių, besiganiusių šioje teritorijoje, kauluose švino kiekis viršijo leistiną 20 kartu, kepenyse — 18 kartu, o raumenyse — net 27 kartus.
Nustatyta, kad, be nuodingo poveikio, sunkieji metalai sutrikdo ir lytinę funkciją. Jie pagreitina aterosklerozę, piktybinių navikų atsiradimą, pažeidžia ,genetinį aparatą. Lytines ląsteles veikia kadmis, cinkas, chromas, nikelis, švinas, gyvsidabris, boras, manganas, berilis ir baris. Kancerogeninių savybių turi kadmis, chromas, nikelis, švinas, arsenas, kobaltas ir kt. Sunkiųjų metalų neigiamas poveikis dažnai nepastebimas, nes pokyčiai organizme išryškėja po kelerių ar net kelių dešimčių metų, kartais jie pasireiškia tik kitoms kartoms. Daugelis metalų kaupiasi organizme ir vėliau pasireiškia mutageninių veikimu.
Sunkieji metalai į aplinką patenka su pramonės įmonių atmosferos teršalais ir kietomis atliekomis. Taip pat labai dirvožemį teršia autotransportas, daug sunkiųjų metalų yra mineralinėse trąšose.
Daug rūpesčių sudaro nerūpestingai surenkamos, laikomos ir laidojamos radioaktyvios atliekos. Jos turi būti laidojamos specialiuose konteineriuose ir specialiai tam skirtose vietose.
Pagrindinės dirvožemio apsaugos priemonės yra šios:
1. Techninės atliekų surinkimo, kaupimo, šalinimo, nukenksminimo priemonės. Jas apibendrintai galima pavadinti gyvenviečių valymo priemonėmis.
2. Technologinės priemonės. Tai technologijų, kurias taikant atliekų nesusidaro, arba jų susidaro labai mažai, bei pažangių atliekų nukenksminimo technologijų įdiegimas.
3. Higieninių apsaugos zonų tarp taršos šaltinių ir gyvenamųjų namų įdiegimas.
4. Įstatyminės, organizacinės ir administracinės priemonės.

VANDUO

Vidutiniškai per parą vienam asmeniui reikia 220-230 litrų vandens mieste ir 60-90 litrų kaime. Didžioji dalis jo sunaudojama higieninėms reikmėms. Į žmogaus organizmą per para su maistu patenka 600-900 ml vandens ir 1500 ml jo yra išgeriama.
Visi fiziologiniai procesai vyksta vandeninėje terpėje: tirpsta druskos, kraujo gamyba, virškinimas ir rezorbcija, termoreguliacija. Su vandeniu pašalinami medžiagų apykaitos produktai, kenksmingos medžiagos, toksinai.
PSO duomenimis 80% atvejų infekcinėmis ligomis užsikrečiama per vandenį – net 500 mln. žmonių kasmet suserga dėl blogos jo kokybės arba stygiaus.
Geriamas vanduo turi atitikti šiuos reikalavimus
1. Jame neturi būti patogeniškų mikroorganizmų, virusų, kirmėlių kiaušinėlių, pirmuonių.
2. Jis turi būti gerų organoleptinių savybių: bespalvis, bekvapis, skaidrus ir nemalonaus prieskonio.
3. Jame negali būti toksinių medžiagų ir druskų daugiau už leidžiamas koncentracijas, kurios neigiamai veiktų žmogaus organizmą.
Vanduo gali būti teršiamas 3 rūšių medžiagom:
1. mineralinėmis (druskos, rūgštys, metalai)
2. organinėmis (naftos produktai, pesticidai, skalbimo priemonės)
3. biologinėmis (bakterijos, virusai, parazitų kiaušinėliai ir lervos)

Dauguma sunkiųjų metalų – gyvsidabris, švinas, kadmis, chromas, varis, nikelis, cinkas, kobaltas, vanadis, molibdenas, berilis, uranas, stroncis, arsenas ir daugelis kitų – pasižymi visomis arba bent keliomis neigiamo poveikio sveikatai savybėmis. Jie veikia kancerogeniškai, mutageniškai, teratogeniškai, taip pat gonado-, embrio-, nefro-, neurotoksiškai. Ypač pavojingas bendras, sinergetinis metalų poveikis, kai žala realizuojama atskiroms jų koncentracijoms esant ne didesnėms už normatyvines reikšmes.
Toksinių cheminių elementų ir kartu su jais kitų į aplinką patenkančių junginių taršos šaltiniai patys įvairiausi. Metalo apdorojimo (staklių, mašinų, įrankių gamyba, pagalbiniai auto- ir kitų prietaisų remonto cechai ir barai) įmonių dulkės, nors jose aptinkami kone visi elementai, daugiau randama molibdeno (Mo), kobalto (Co), nikelio (Ni), vanadžio (V), chromo (Cr), volframo (W), bario (Ba), mangano (Mn), boro (B), niobio (Nb), titano (Ti), arseno (As), ytrio (Y), yterbio (Yb), skandžio (Sc), galio (Ga). Elektros, radijo, televizijos, taip pat buitinės technikos gamybos ir remonto įmonėms būdingesni varis (Cu), cinkas (Zn), švinas (Pb), sidabras (Ag), kadmis (Cd), gyvsidabris (Hg), alavas (Sn). Apibendrinus žinias apie visų teršalų neigiamų veiksnių sumą UNESCO programos “Žmogus ir biosfera” toksikologijos skyriaus prognozės 1985-1995 metams duomenimis pagal KORTE suminį indeksą (Korte, 1974), paaiškėjo, kad sunkiesiems metalams tenka net 135 sutartiniai vienetai, o naftos išsiliejimams ir rūgštiems lietums – tik po 72, cheminėms trąšoms – 63, radioaktyviosioms atliekoms – 40, pesticidams – 30, miestų triukšmui – 15, o anglies oksidams – 12.
Esame primiršę, kad sunkieji metalai yra amžini teršalai. Jie nesuyra, o tik keliauja iš vienos ekologinės nišos į kitą, grėsdami menkai nusakomomis pasekmėmis. Ne vienas Vilniaus ar Šiaulių gyventojas, pastebėjęs sunkius savo vaikų sveikatos sutrikimus, pamatė, kad gyvena pavojingos taršos sąlygomis ir pakeitė net savo gyvenamąją vietą. Tiesioginiai sunkiųjų metalų tyrimai priežemio oro, kuriuo kvėpuojame, sluoksnyje yra labai brangūs. Todėl retas didesnis miestas Lietuvoje turi daugiau kaip vieną oro kokybės stebėjimo stotį. O ir stebimų teršalų spektras, gautas mūsų stebėjimo stotyse, nėra labai platus. Antra vertus, oro sudėtis – labai greitai kintanti sistema ir objektyvi informacija apie jo kokybę per kiek ilgesnį laiko tarpą labai reta. Tačiau neturint bent kiek tikslesnių duomenų apie detalią realių technogeninių taršos anomalijų struktūrą, neįmanoma parengti tikslingai orientuotų organizacinių techninių ir ekomedicininių priemonių bei darbų plano.
Todėl šiuo metu daugelyje pasaulio šalių yra vykdomi gyvenamosios ir gamtinės aplinkos ekogeocheminiai ir geohigieniniai tyrimai. Dažniausiai tai dirvožemio paviršinio sluoksnio, atspindinčio bendrą technogeninę teršalų apkrovą, įskaitant ir atmosferinę, geocheminė analizė. O tose šalyse, kur ilgiau išsilaiko susiformavusi sniego danga – surinktų iš jos dulkių ir sniego tirpsmo vandens tyrimai. Iš jų rezultatų galima ne tik spręsti apie realią užterštumo struktūrą ir potencines savivalos galimybes, bet ir identifikuoti pagal būdingą elementų spektrą potencialius teršėjus bei jų įtakos spindulį. lietuvoje kilusios aplinkos ekogeocheminės analizės mintys pažangių aplinkosaugos specialistų ir valdininkų (daugiausia tai miestų aplinkos apsaugos skyrių vadovai) dėka įgavo materialią išraišką. Nuo 1988 m. buvo rengiami Šiaulių miesto, šešių didžiausių jo pramonės įmonių ir Zoknių aviacijos remonto įmonės dirvožemių, viduryje jo esančio Talšos ežero, Kulpės bei Violės upių dugno nuosėdų, Klaipėdos miesto Trinyčių mikrorajono, “Sirijaus” gamyklos bei Baldų fabriko aplinkos dirvožemių ir Danės upės dugno nuosėdų, Kėdainių miesto ir jo rajono dirvožemių užterštumo sunkiaisiais metalais žemėlapiai. Buvo tęsiamas 1985 m. pradėtas Palemono keramikos gamyklos dirvožemio monitoringas, įvertinta Elektrėnų VRE formuojama vietinė ir regioninė tarša. Inventorizuoti aktyviausi padidėjusios taršos židiniai Utenos, Lentvario ir Kaišiadorių miestuose. Atliktas Jurbarko ir Klaipėdos vandenviečių geohigieninis įvertinimas.
Dėl fizinių-cheminių aplinkos pokyčių vyko paviršiniame grunto sluoksnyje susikaupusių elementų teršalų perskirstymas. Dalis jų migravo į gilesnius grunto horizontus, o patekę į gruntinį vandenį, kaupėsi šachtinių šulinių dumble. Kita jų dalis su lietaus nutekamaisiais vandenimis patekdavo į sanitariniu-higieniniu atžvilgiu netvarkingus šulinius arba į Nevėžį ir kaupėsi jo dugno nuosėdose, pasiekdamos pavojingą gyvajai gamtai koncentracijos lygį.
Siekiant supažindinti miesto visuomenę, Lietuvos ir užsienio specialistus su atlikto darbo rezultatais, 1997 m. municipaliteto pastangomis buvo išspausdintas “Panevėžio miesto geocheminis atlasas” lietuvių ir anglų kalbomis.
Gyvenamosios aplinkos problemos
Pastaraisiais metais Lietuvoje pradėjo ilgėti vyrų ir moterų vidutinė gyvenimo trukmė. Tačiau kai kurie aplinkos kokybės rodikliai dar neleidžia daryti išvadų, kad šie teigiami poslinkiai bus verti dėmesio. Sumažėjus oro taršai iš stacionarių taršos šaltinių, nuolat didėja autotransporto poveikis aplinkai. Transporto įtaka žmogaus sveikatai ir gyvenamajai aplinkai neapsiriboja vien chemine tarša. Žmonių sveikatai kenkia transporto priemonių sukeliamas intensyvus triukšmas.
Kita visuomenes sveikatos problema – daugumos Lietuvos gyventojų prastas būstas. Dėl nepakankamos inžinerinės infrastruktūros plėtros, gyventojai vartoja įtartinos kokybes šachtinių šulinių vandenį, kuris dažnai užterštas nitratais. Dauguma miesto gyventojų skundžiasi prastomis gyvenimo sąlygomis daugiabučiuose blokiniuose namuose, kurie blogai apšiltinti. Kiti mano, kad jų patalpose prasta ventiliacijos sistema. Gyventojai piktinasi, kad geriamasis ir kitais tikslais naudojamas vanduo tiekiamas surūdijusiais vamzdžiais, ypač bloga statinių garso izoliacija. Tokių namų aplinka dažnai blogėja daugiabučiame gyvenamajame name įsikūrus ūkinės veiklos subjektui. Nemažai gyventojų skundžiasi pašaliniais kvapais, triukšmu, vibracija, suprastėjusia jų būstų sauga.
Susirūpinimą kelia ir elektromagnetinė spinduliuotė, kurią skleidžia kompiuteriai, buitinė technika ir kiti šaltiniai.
Lietuvos sveikatos programa

Pagrindiniai dirvožemio teršėjai Lietuvoje yra pramonė, energetika, transportas ir žemės ūkis. Judriųjų magistralių pakelėse kaupiasi benzpirenas ir švinas. Pramonės įmonių teritorijose aptinkami sunkiųjų metalų, naftos produktų kiekiai, viršijantys leidžiamas koncentracijas. Pavojų aplinkai ir sveikatai kelia nuolatinis cheminių medžiagų išplovimas iš dirvožemio į gruntinius ir paviršinius vandenis.
LIETUVOS DIRVOŽEMIŲ GRANULIOMETRINĖS SUDĖTIES PALYGINAMIEJI TYRIMAI
Lietuvoje iki 2000 m. dirvožemio granuliometrinei sudėčiai įvardinti buvo taikomas N. Kačinskio metodas pagal fizinio molio santykinį kiekį. Parengus Lietuvos dirvožemių naująją klasifikaciją (1999), tam taikoma tarptautinė J. Gibss’o – B. Rozenbom’o metodika pagal viso smulkžemio trijų frakcijų (smėlio, dulkių ir molio) santykinį kiekį grafinėje diagramoje, dažnai vadinamoje Fere trikampiu (FAO rekomenduojamu metodu).
2001-2002 metais šiais metodais buvo išanalizuoti mineralinių grupių dirvožemių ėminiai, įvardinta ir palyginta jų granuliometrinė sudėtis. Paaiškėjo, kad naudojant Fere trikampį, reikia atsižvelgti ne tik į trijų frakcijų (smėlio, dulkių ir molio) kiekį, bet ir į dirvodarinės uolienos kilmę. Dirvožemiai, susidarę limnoglacialinėse uolienose, patenka į dulkiškuosius granuliometrinės sudėties poklasius, o susidarę moreninėse – į smėlinguosius poklasius. Mėginiuose fizinio molio (< 0,01 mm) rasta 1,5-2,0 kartus daugiau negu molio (< 0,002 mm) frakcijos. Lyginant humusiniuose horizontuose skirtingais metodais nustatytų smėlio, dulkių ir molio frakcijų santykinius kiekius, rasta, kad pastarosios pagal tarptautinę metodiką yra 1,2-1,9 karto daugiau, negu mažesnių 0,001 mm dalelių (pagal Kačinskį). Pagal FAO, palyginus su Kačinskio metodu, mažiausiai skiriasi smėliai, dalis priesmėlių vadinami smėlingais arba dulkiškais lengvais priemoliais, lengvi priemoliai dažniausiai priskiriami prie smėlingų lengvų priemolių, vidutinio sunkumo priemolių, rečiau vadinami dulkiškais lengvais ir vidutinio sunkumo priemoliais, dalis vidutinio sunkumo priemolių tokiais ir lieka, kiti vadinami dulkiškais vidutinio sunkumo priemoliais bei smėlingais sunkiais priemoliais. Dalis sunkių priemolių nesikeičia, kiti vadinami smėlingais ar dulkiškais vidutinio sunkumo ir sunkiais priemoliais, nesikeičia ir dalis molių, kiti tampa sunkiais priemoliais arba dulkiškais moliais.
Dirvožemis
Geochemiškai Šiaulių apskrities dirvožemius reikėtų priskirti prie “turtingesnių” mikroelementais. Tik Marijampolės ir Kauno apskričių dirvožemių foniniai geocheminiai parametrai yra aukštesni. Bendras ūkinis apskrities dirvožemių potencialas yra aukštesnis nei Lietuvos vidutinis, Šiaulių apskrities dirvožemiai išsiskiria didesniais ličio, nikelio, urano, stroncio kiekiais. Technogeninė tarša regiono dirvožemiuose ryški, ypač Šiaulių, Radviliškio, Kuršėnų miestų įmonių teritorijose taršos pobūdis priklauso nuo įmonių gamybos profilio. Apskrityje pagrindiniai dirvožemio taršos šaltiniai yra naftos produktų laikymo vietos ir geležinkelio stotys. Pagrindinis ir didžiausias užterštumo naftos produktais ir kai kuriose vietose sunkiaisiais metalais yra Šiaulių oro uostas. Specifinė cheminė tarša (padidėję P, Sr, Cu kiekiai) būdinga įvairaus profilio fermoms. Tačiau technogeninės taršos horizontali sklaida nežymi, paprastai apima tik taršos židinių – įmonių, fermų ir sąvartynų teritorijas. Geocheminį pavojų kelia legalūs (Kairių, Žiūronkalnio) ir savavališki seniūnijų ir kaimų sąvartynai. Regione nustatytas teršimas būdingais sąvartynų teršalais – Co-Ni-Cu, Mo bei Šiaulių pramonei būdingu chromu. Sumažėjus pesticidų naudojimui bei pradėjus griežčiau reglamentuoti jų asortimentą, dirvožemių užterštumas pesticidų likučiais žymiai sumažėjo.

Leave a Comment