demonstravimo- stebejimo mokymo metodas

Referatas

Demonstravimo – stebėjimo mokymo metodas

Kiekvienas mokytojas savo darbe privalo siekti,kad jo pamokos būtų įdomios, kad pamokų metu būtų kuo labiau ugdomi bendrieji gebėjimai,kad atitinkamai parinkti mokymo metodai padėtų mokiniams kuo greičiau ir kuo efektyviau įsisąmoninti mokomąją medžiagą, keltų mokymosi motyvaciją, ugdytų kūrybingą ir psichologiškai stiprią asmenybę.
Šio mokymo esmė:
Mokyklos darbo praktikoje stebėjimui skiriama svarbi vieta. Paanalizuokime stebėjimą,kuris organizuojamas per pamokas.
Pedagogikos vadoveliuose ir atskirų dalykų mokymo metodikose neretai stebėjimai vadinami demonstravimu ir iliustravimu. KadangI demonstruoja, rodo mokytojas, tai šie jo veiksmai laikomi esminiu meetodo turiniu. Vadinasi, stebėjimo procesas irgi yra ne mažiau svarbus šio metodo bruožas. Todėl šį metodą būtų tikslingiausia vadinti demonstravimu – stebėjimu.
Demonstavimas – tai konkrečių daiktų, reiškinių ir procesų arba jų atvaizdų rodymas. Stebėjimas – demonstruojamų objektų suvokimas jutimo organais; esminė stebejimo sąlyga – dėmesio sutelkimas į objektą, kurį norima pažinti.
Demonstruojant galima parodyti objektą taip, kad mokiniai susidarytų aiškų jo vaizdinį, galima atkreipti jų dėmesį į atskiras stebimojo objekto detales, į tai, kas svarbiausia, galima skatinti apgalvoti stebėjimą, apibūdinti jo reikšmę. Todėl demonstravimas – stebėjimas duoda efektą tada,kai jis deerinamas su žodiniais metodais (pokalbiu, aiškinimu). Vienais atvejais mokytojas nurodo, ką stebėti, o mokiniai tikslingai stebėdami objektą, atskleidžia jo požymius, savybes ir pan., – čia vaizdumas tampa žinių šaltiniu; kitais atvejais mokytojas skatina mokinius, remiantis stebėjimais ir turimomis žiniomis, daryti išvadas, ap

pibendrinimus ir pan., – čia žinių šaltiniu virsta ir vaizdumas, ir mokytojo žodis; gali būti ir taip: įvairią informaciją apie objektą pateikia mokytojas, o mokiniai stebėdami tas žinias perverting, – čia vaizdumas yra iliustracija; atskirais atvejais mokytojas, remdamasis mokinių stebėjimais, pats apibūdina objektą, jo savybes, kartu su mokiniais daro išvadas, – čia vaizdumas tarnauja kaip pagalbinė medžiaga.
Vaizdumas turi būti įvairus, naudotinas saikingai ir tikslingai; jį galima taikyti visose mokymosi proceso etapuose, o ypač – supažindinant su nauja informacija.
Demonstravimo priemonių rūšys:
Demonstravimui skiriamos vaizdinės mokomosios priemonės yra įvairios. Jomis gali būti:
1. Natūralūs objektai: mineralai, augalai, gyvūnai, medžiagos, prietaisai ir pan. Mokiniai, supažindinami su autentiškais objektais, tiesiogiai suvokia juos pojūčiais. Šitaip jie gali susipažinti su objektų išore, nesunkiai pastebimais procesais (pavyzdžiui, varlės kvėpavimu).
2. Realių objektų atvaizdai: fotografijos, paveikslai, piešiniai. Jiie reikalingi,kai neįmanoma parodyti natūralų objektą, o be tiesioginio stebėjimo sunku suformuoti to objekto vaizdinį.
3. Objektų simboliai: žemėlapiai, brėžiniai, diagramos, grafikai, schemos, lentelės. Šios priemonės paprastai atspindi daiktų ar reiškinių ryšius, santykius, atskirų jų dalių tarpusavio priklausomybę.
Pastaraisiais metais itin didelis dėmesys skiriamas technicians brėžiniams. Be jų neįmanoma suprasti sudėtingos mašinos mechanizmo, jo sandaros bei veikimo. Jų reikia ir praktinei veiklai.
4. Demonstraciniai bandymai. Jie ypač svarbūs mokant biologijos, chemijos, fizikos.
5. Audiovizualinė mokymo technika. Tai įvairios techninės mokymo priemonės. Atsižvelgiant į šios technikos paskirtį ir naudojimo sp
pecifiką, jos skirstomos į šias grupes:
a) informacijai perteikti garsais – tai elektofonai, magnetofonai, radijo imtuvai, patefonai, ir kt.
b) informacijai perteikti ekrane – tai epiprojektoriai, diaprojektoriai, epidiaprojektoriai, grafoprojektoriai ir kt.

c) informacijai perteikti garsu ir vaizdu, t.y. įgarsintais fotografiniais ir televizijos kadrais. Tai mokomieji kino filmai ir mokomoji televizija.
d) informacijai pateikti specialiai parengtomis dalimis (dozėmis) – tai programinė mokymo technika: mechaninė, elektromechaninė, elektroninė. Pastarąsias dvi grupes įprasta vadinti mokymo mašinomis. Prie elektroninės mokymo technikos priskirti ir kompiuteriai.
Šiuo metu audiovizualinė mokymo technika vis plačiau naudojama, ypač kompiuteriai. Ji ne tik leidžia greičiau ir lengviau įgytti žinių, bet ir padeda sudaryti šiuolaikiškumo atmosferą pamokose.
Demonstravimo – stebėjimo metodo taikymas
Kam teikti pirmenybę – natūraliems daiktams, jų vaizdiniams ar simboliams? Tai priklauso nuo jų demonstravimo tikslo.
Demonstruodamas mokytojas turi organizuoti ir stebėjimą, panašiai kaip dėstydamas turi užtikrinti klausymą. tačiau mokytojai ne visuomet skiria reikiamą dėmesį, ar mokiniai stebi. Ne visuomet rūpinasi,kad mokiniai išmoktų septic,t.y. naudingai naudotųsi jutiminiu suvokimu: gretintų objektus, išskirtų esminius jų požymius, grupuotų reiškiniu ir pan.
Norėdamas veiksmingai taikyti demonstravimo – stebėjimo metodą, mokytojas turi paaiškinti stebėjimo tikslą, nurodyti stebėsimų reiškinių kompleksą, atkreipti mokinių dėmesį į svarbiausius objekto požymius. Kartais reikia ir nuodugniau parengti mokinius,kad jie visapusiškiau ir nuodugniau suprastų demonstruojamą objektą. Todėl mokinių mokymas stebėti ir analizuoti objektus – reikšminga šio metodo efektyvaus taikymo są

ąlyga.
Neretai mokytojas, demonstruodamas objektą, pats jį ir apibūdina: šiuo atveju objekto savybes ir tų savybių santykius mokiniai sužino iš paties mokytojo. Pats objektas tik padeda patvirtinti arba sukonkretinti tai, ką mokytojas pasako žodžiu. Tačiau kur kas naudingiau remtis savarankišku mokinių stebėjimu, kad jie, mokytojo skatinami, patys išskirtų būdingus reiškinio požymius, juos lygintų, grupuotų ir pan., t.y. kad žinias apie objektą įgytų stebėjimo procese.
Galimi ir kiti variantai derinant mokinių stebėjimą ir mokytojo vadovavimą: remdamasis mokinių stebėjimu, mokytojas arba skatina juos apibendrinti ir padaryti išvadas, arba pats analizuoja objekto savybes, kurių mokiniai negali pastebėti, ir padaro išvadas.
Įvairūs efektyviai taikomi demonstravimo – stebėjimo derinimo būdai padeda mokinius sudominti, suteikia jų stebėjimams realism kryptį. Kad mokiniai įdėmiai sektų rodoma objektą, nepatartina per vieną pamoką naudoti daugiau kaip 4-5 iliustracijas. Didelis kiekis iliustracijų trukdo suvokti nagrinėjamų reiškinių esmę, blaško mokinių dėmesį.
Demonstruodamas natūralius objektus, mokytojas paprastai nurodo, į kuriuos dalykus mokiniai turi atkreipti dėmesį.
Demonstruojant meninius paveikslus ypač svarbus pirminis suvokimas, taip pat ir mokytojo aiškinimai bei išvados. Mokiniai turi ne tik analizuoti paveikslo turinį, bet ir jį vertinti.
Schemas mokytojas dažniausiai braižo lentoje, aiškindamas atskiras jų dalis. Schemos, įvairūs piešiniai ir pan. lentoje turi būti tvarkingi, ryškūs, gražiai apiforminti, – tai pavyzdys mokiniams. Braižant ar piešiant siūloma vartoti įvairių spalvų kr
reidą.
Taikant demonstravimo – stebėjimo metodą, pagrindinės mokinių darbo formos yra šios:
a) demonstruojamo objekto turinio atpasakojimas žodžiu,
b) dalyvavimas objekto aiškinime, pvz., analizuojant satiating lentelę,
c) išvadų formulavimas.
Garsinė aparatūra labai dažnai naudojama mokant užsienio kalbų, literatūros, muzikos. Ji padeda supažindinti mokinius su nauja medžiaga, ją įtvirtinti, kartoti, formuoti mokėjimus bei įgūdžius, tikrinti išmokimo kooky, t.y. eiti per visus mokymo proceso etapus. Kad mokiniai pastebėtų savo klaidas ir sąmoningai jas taisytų, gali būti įrašoma jų kalba.
Informaciją pateikiančias atvaizdais ekrane mokymo priemones naudoti yra paprasta ir patogu, todėl mokymo procese jos yra dažnai sutinkamos.
Daug vilčių siekiant tobulinti ir lengvinti mokymą buvo dedama į mokomąjį kiną. Iš tikrųjų mokomasis kinas yra pranašesnis už kitas vaizdines mokymo priemones: sudaro asmeninio dalyvavimo efektą,leidžia parodyti daiktą ar reiškinį besiformuojantį, demonstruoti pagreitintus ar sulėtintus procesus, taip pat įgalina rodyti tiesioginiam stebėjimui neprieinamus reiškinius ir pan.
Paprastai būna šios mokomųjų kino filmų naudojimo per pamokas diactinism f-cijos:
1. Euristinė – filmas yra žinių šaltinis. Šiuo atveju filmas naudojamas vietoj naujos medžiagos aiškinimo. Prieš jo demonstravimą mokiniams skiriamos atitinkamos užduotys ir nurodoma, į ka kreipti dėmesį. Po stebėjimo susisteminamos žinios, padaromos išvados, suformuluojamos taisyklės ir pan.
2. Iliusracinė – filmas demonstruojamas išdėsčius naują medžiagą. Vadinasi, šiuo atveju iš pradžių supažindinama su nauja informacija, o filmas tik pagilina arba įtvirtina naujas žinias.
3. Parengiamoji – filmu siekiama parengti mokinius praktiniam arba laboratoriniam darbui.
Filmo demonstravimo naudą itin lemia tinkamai pasirengęs mokytojas. Jis privalo ne tik gerai susipažinti su filmo turiniu, bet ir apgalvoti, kaip parengti mokinius jį stebėti, parinkti tinkamus komentarus, numatyti filmo vietą pamokose.
Tačiau pastaraisiais metais dėl daugelio priežasčių mokomieji kino filmai vis rečiau sutinkami mūsų bendrojo lavinimo mokyklose.
Televizijos privalumas – jos operatyvumas, nes galima perduoti naujausią informaciją ne tik iš telestudijos, bet ir mokslo laboratorijų, parodų, koncertų salių ir pan. Atsiradus televizijai, laidas pradėjo žiūrėti milijonai žmonių, tapus ypatingu informacijos šaltiniu, buvo galvojama, kad televizija iš esmės keis ir mokymo procesą mokykloje.
Pradėta kurti specialiai mokymui skirtas vadinamąsias mokomąsias televizijos laidas, skirtas visų dalykų mokymui. Norėta kuo įdomiau perteikti mokomąją medžiagą, siekta plėsti mokinių akiratį, žadinti domėjimąsi mokslu, menu, technika, visuomeniniu gyvenimu, padėti rengti namų darbus, efektyviau mokyti gimtosios ir unseeing kalbų. Šios laidos taip pat buvo skiriamos naujoms, apibendrinančioms ir ypač sudėtingoms temoms ar metodinias sumetimais, kai norėta parodyti, kaip tikslingiau organizuoti atskirų dalykų pamokas.
Mokomojoje laidoje arba buvo išnagrinėjama visa nauja tema, arba pateikiama būtiniausia ir svarbiausia medžiaga, – šio pobūdžio laidos buvo dažniausios, jos trukdavo 15-20 min.
Televizzijos mokomųjų laidų, kaip ir kitų demonstravimo priemonių, tikslas – padėti mokytojui, o ne jį pakeisti. Todėl didelis dėmesys skiriamas televizijos laidų naudojimo metodikai. Todėl pamokų panaudojant televizijos laidas efektyvumas priklausė ir nuo laidų kokybės, ir nuo mokytojo gebėjimo organizuoti mokinių veiklą.
Tačiau pastaraisias metais mokomosios televizijos laidos jau neberengiamos. Viena iš priežasčių yra ta, kad mokytojams gana sunku suderinti laidų ir pamokos konkrečioje klasėje laaiką, ypač kai tas pats mokytojas dėsto keliose paralelinėse klasėse. Tačiau čia lemiamą vaidmenį vaidina materialinės galimybės bei naujos technikos, visų pirma kompiuterių, vis platesnis naudojimas.
Bet atsisakyti mokomųjų televizijos laidų vargu ar reikia. Nes ji ne tik paįvairina mokymo procesą, bet ir padeda įdomiai pateikti nemaža information dalį, parodyti tokius objektus, kurių šiaip neįmanoma stebėti.
Programinė mokymo technika, ypač mokomosios mašinos (elektomechaninė ir elektroninė technika) nuo šio amžiaus 6-ojo dešimtmečio plito išsivysčiusiose šalyse. Net galvota, kad ji galės pakeisti tradicinį mokymą ir mokytoją. Tačiau mokymas naudojant mokomąsias mašinas nepakankamai skatina mokinių kūrybiškumą, riboja jų tarpusavio bendravima ir pan. Todėl jos nebuvo mazurka naudojamos.
Jas pakeitė kompiuteriai. Jie gali atlikti įvairias didaktines funkcijas: būti žinių šaltinis, įvairių užduočių atlikimo įrankis, treniruoklis, imituojantis įvairias situacijas, padarytas klaidas, leidžiantis jas ištaisyti, korepetitorius, kai reikia individualios pagalbos ir t.t.
Taigi galiausiai galima pasakyti,kad įvairios vaizdinės ir vaizdinės – techninės mokymo priemonės gali būti efektyvios mokytojo talkininkės, jos itin padeda mažinti verbalizmą mokymo procese. Tačiau jos negali pakeisti mokytojo, jo bendravimo su mokiniais. Žinoma, mokytojas, naudodamas vaizdines priemones, turi pedagogiškai tikslingai organizuoti jų stebėjimą, panašiai kaip dėstydamas organizuoja klausymą.

Leave a Comment