bendravimas – pedagoginė problema

Žmonės negalėtų gyventi, dirbti ir veikti be ryšio vieni su kitais.Bendraudami jie dalyvauja įvairioje veikloje – gamybinėje, mokslinėje,kultūrinėje, keičiasi patirtimi, išgyvenimais, mintimis.Bendravimas ypač reikalingas mokykloje. Bendraudami ugdome mokinioasmenybę, geriau pažįstame ir realizuojame visus mokymo bei auklėjimouždavinius. Pamokose vyksta individualus bendravimas ir nuo jo priklauso netik mokymo priemonių, metodų bei būdų panaudojimo efektyvumas, bet irmokinių mokymosi rezultatai. Bendraudami skatiname mokinius veikti,klausyti, kalbėti, diskutuoti, atlikti tam tikrus veiksmus, taip patgauname grįžtamąją informaciją apie mokinių savarankišką veiklą beirezultatus. Bendraudamas per pamokas mokytojas laiku pastebi mokiniųdaromas klaidas bei iškylančius sunkumus, aiškinasi atsilikimo priežastis,kad galėtų rasti efektyviausių būdų joms pašalinti. Bendravimas svarbus darir tuo, kad ugdo mokinį doroviškai, teikia jam pasitenkinimą, džiaugsmą,suartina žmones. Todėl bendravimas pedagoginiame darbe turi užimti svarbiąvietą. Be bendravimo neįmanomas joks pedagoginis darbas nei mokykloje, neiuž jos ribų.Tyrimai parodė, jog bendravimo problema iki šiol dar nepakankamaiišnagrinėta, ypač pedagoginiu aspektu, ir mokyklų praktikoje neužimaderamos vietos.Lietuvių pedagoginėje literatūroje ši problema daugiau dėmesio susilaukėpastaraisiais dešimtmečiais. Ją tyrė J. Vabalas – Gudaitis, M.Barkauskaitė, G. Butkienė, L. Jovaiša, B. Bitinas, J. Vaitkevičius, V.Žemaitis, K. Stoškus, S. Valatkienė ir kt., užsienyje – D. Carnegie’s, R.B.Adler, A.E. Ivey, J. Reinwatter, A.A Leontjevas, B.A.Kan – Kalikas ir kiti.Šių autorių darbų analizė parodė, kad per keletą dešimtmečių buvo iškeltanemažai idėjų ir principų apie bendravimo vaidmenį, kultūrą, jų reikšmęoptimizuojant mokymo procesą. Šios idėjos ir jų sprendimai yra itinaktualūs ir šiandien reformuojamai Lietuvos mokyklai.

Bendravimas sudėtingas reiškinys. Jis turi socialinius, dorovinius,psichologinius bei kitus mechanizmus ir atlieka įvairias funkcijas. L.Jovaiša išskiria komunikacinę, reguliacinę, afektinę, ugdomąją,psichoterapinę ir kitas bendravimo funkcijas ( 6, p. 145). Bendraujantmokiniai ne tik nuolat keičiasi įvairia informacija, bet kartu veikia vienikitus, vieni kitiems daro įtaką – turtinama įgytoji patirtis, ji papildomair plečiama, kuriami nauji santykiai, charakterio bruožai, kyla visiškainaujos psichinės būsenos – išgyvenimai, emocijos ir kita.Taigi bendravimas mokiniui būtinas. Tai vienas pagrindinių jo poreikių,kylantis dar ankstyvojoje vaikystėje. L. Jovaiša nurodo : “ jau vaikasieško ne bet kokio, o vertingo bendravimo, kuriame tenkinamas švelnumo,naujų įspūdžių poreikis”(6, p. 146). Vaikui augant bendravimas plečiasi.Jaunystėje siekiama intymaus bendravimo. Norint išmokti bendrauti,pirmiausia būtina pajausti bendravimo poreikį, norą tobulinti savocharakterį, turtinti savo asmenybę naujomis žiniomis. Siekiant šio tikslo,reikia skaityti literatūrą, spaudą, domėtis įvairiomis gyvenimoproblemomis, menu, lankyti teatrus, parodas, muziejus, keliauti, sportuoti.Svarbu nepamiršti: jei mokinio asmenybė skurdi, bus skurdus ir jobendravimas. Taigi, bendravimas neturi būti tuščias. Kuo mokiniai bus labiauapsiskaitę ir išsilavinę, tuo turtingesnis bus jų bendravimas, tuo didesnęįtaką jie darys vienas kitam. Tai priklauso nuo jų asmenybės dvasinioturtingumo, charakterių tvirtumo, autoriteto ir kt. Tyrimai rodo, jog beabipusio pažinimo ir vertinimo neįmanomas normalus bendravimas. Todėlpažinimas ir mokinio asmenybės tyrimas – pagrindiniai veiksniai, kuriaisgrindžiamas visas pedagoginis bendravimas. Mokinio vidinio pasauliosupratimas ir pažinimas, jo individualybės pripažinimas padeda mokytojuiteisingai vertinti mokinio asmenybę ir tinkamai organizuoti visą mokymoprocesą. Tyrimai parodė, kad mokyklose neretai pasigendama konstruktyvausbendravimo. Tai liudija mokinių atsakymai į anketos klausimą: “kasapsunkina mokinių ir mokytojų tarpusavio santykius?”. Mokiniai atsakė:1) Kai kurie mokytojai nemoka su mokiniais bendrauti, būna netaktiški,
kartais grubūs (29 %);2) Stokoja pagarbos mokinio asmenybei ir savitarpio supratimo (32% );3) Mokytojai nesidomi mokinių vidiniu pasauliu, jų problemomis, nesupranta jų interesų bei polinkių (39 % ). Iš mokinių atsakymų matyti, jog tarpusavio supratimo stoka labaitrikdo normalų pedagoginį darbą mokykloje. Taip mokytojai atstumia nuosavęs mokinius. Dėl to mažėja mokinių aktyvumas ir darbingumas, nes jielabai jautrūs mokytojo elgesiui su jais. Mokytojas privalo išmokti bendrauti su savo auklėtiniais. Tam tiksluipirmiausia jis turi pats gerai suprasti bendravimo metodiką, kuri padėtųsėkmingai bendrauti, paveikti mokinį. Todėl vienas iš vertingiausiųmokytojo bruožų ir yra jo sugebėjimas daryti poveikį mokiniams, vadovautijų kūrybinei veiklai. Reikia nepamiršti, kad mokytojo ir mokiniųbendravimas, kaip nurodo J. Vaitkevičius,- “tai nevienodo lygio partneriųbendravimas”. Todėl iš mokytojo čia reikalaujama daug sumanumo,žmogiškosios išminties, plačios erudicijos, gero mokinių pažinimo” (9,p.5). Bendraudamas su mokiniais mokytojas privalo vadovautis humaniškaissantykiais, be grasinimų, baimės ir prievartos. Vadinasi, mokytojobendravimo sėkmė nemažai priklauso nuo jo asmenybės. Jei mokytojas mylėsmokinius, juos gerbs, atsižvelgs į jų nuomonę, bus taktiškas, humaniškaispręs visus mokymo ir auklėjimo klausimus, tai toks pedagogas, be abejo,turės autoritetą, jam bus lengviau užmegzti santykius su mokiniais, juospaveikti, rasti bendrą kalbą. Bendraujant svarbu laikytis bendravimo kultūros principų beitaisyklių. JAV psichologas D. Carnegie’s (7, p. 60-61) pateikia tokiasbendravimo taisykles: 1 taisyklė: nuoširdžiai domėkis kitais žmonėmis. 2 taisyklė: šypsokitės. 3 taisyklė: prisiminkite, kad žmogui jo paties vardas bet koki kalbaskamba ypač maloniai ir reikšmingai. 4 taisyklė: būkite geras klausytojas. Paskatinkite kitus kalbėti apiesave. 5 taisyklė: kalbėkite apie tai, kas įdomu pašnekovui. 6 taisyklė: leiskite kitam asmeniui pasijausti reikšmingu ir darykitetai nuoširdžiai. V. Žemaitis suformulavo tris bendravimo principus:
1. Žmogaus reikšmingumo.2. Palankumo žmonėms.3. Kito žmogaus supratimo.(10, p. 15-16) Pateiktieji principai bei taisyklės atspindi bendravimo kultūros esmę,nurodo sėkmingo pedagoginio darbo kryptį ir turi didelę praktinę reikšmęorganizuojant bendravimą mokykloje ir už jos ribų. Mokytojų bendravimas su mokiniais gali būti įvirus. G. Butkienėišskiria du pagrindinius bendravimo stilius: nelygiateisį ir konstruktyvų (lygiateisį) (5, p. 274 – 279). JAV psichologė V. Satyr teigia, jog visųtarpusavio nesutarimų ir nesugebėjimų sėkmingai mokytis svarbiausiojipriežastis – nelygiateisis bendravimas, kai vyrauja prievarta, grubumas irnepagarba mokinio asmenybei. Toks prievartinis bendravimas neefektyvus, nesmokinys “girdėdamas kito moralus ir nurodymus, nebegali išreikšti savožmogiškosios esmės. Jis netenka galimybės įsisąmoninti savęs, savo minčiųir norų, galimybės savarankiškai apsispręsti… taip stingsta ne tik jokūnas, bet ir mintys”, – teigia G. Butkienė 95, p. 276). Taigi, nelygiateisis bendravimas mokykloje žaloja mokinių protą,sveikatą, talentą. Prievarta verčiamas mokytis ar dirbti mokinys niekadanepajus savo protinių ir dvasinių galių augimo. Visai kitoks konstruktyvus ( lygiateisis ) bendravimo stilius. Šiobendravimo esmę sudaro šilti mokytojų ir mokinių tarpusavio santykiai,pagrįsti abipuse meile, atvirumu ir pagarba. Čia kiekvienas mokinys galilaisvai apsispręsti, realizuoti save, būti išgirstas ir suprastas. Taigi,kai mokinys auga lygiateisiškai bendraudamas su, savaime atsiskleidžia jodvasinė prigimtis – visa jo vidinė išmintis. Bendravimo formos yra žodinės( verbalinės ) ir nežodines (neverbalinės). Žodinis bendravimas – tai dialogas ir monologas. Labiausiaipaplitęs dialogas. Žodinius bendravimo būdus sudaro mokėjimas kalbėti,pasakoti, diskutuoti, išklausyti kitą. Su šiais bendravimo būdais mokiniusturime supažindinti ir per pratybas išmokyti jais naudotis. Pavyzdžiui,skiriami keturi klausymo komponentai: girdėjimas, dėmesingumas, supratimasir atsiminimas. Girdėjimo kokybę veikia nuovargis, monotoniškas tonas,garsumas. Mokinio poreikiai, norai ir interesai lemia tai, kas klausomoje
informacijoje bus išskirta ir atrinkta. Atminimas susijęs su ilgalaikiuinformacijos išsaugojimu. Nežodinį bendravimą sudaro mokinių emocijos, išgyvenimai bei įvairūsjų raiškos būdai: žvilgsnis, gestai, judesiai, veido išraiška, mimika,intonacija, pauzės ir kt. Tai bendravimas be žodžių. V. Žemaitis nurodo,jog “ šie neverbaliniai bendravimo būdai sudaro savitą komunikacinę ženklųsistemą, kuri papildo verbalinę komunikaciją…”(10, p. 5). Nežodinisbendravimas yra daugiareikšmis ir priklauso nuo žmonių kultūros. Todėlmokykloje turime mokinius išmokyti tinkamai naudotis šia bendravimo forma. Ugdydami mokinių bendravimo kultūrą, turime laikytis tokiųreikalavimų:1. Bendraujant jausti kito žmogaus širdies šilumą, švelnumą;2. Bendrauti nuoširdžiai, emocingai;3. Laikytis principo – “kiekvienas žmogus vertas pagarbos”;4. Bendrauti kaip lygus su lygiu;5. Gerbti mokinį, kaip didžiausią vertybę;6. Mokėti išklausyti kito nuomonę;7. Klasėje sudaryti palankų bendravimui klimatą;8. Bendrauti visose mokymo proceso grandyse;9. Bendravimo pagrindu laikyti humaniškumą. Mokykla turi ruošti mokinius gyvenimui. Tik bendraujant atsiskleidžia mokinio asmenybė. Todėl konstruktyvus bendravimas yra mokymo sėkmės pamatas. Nėra nieko brangesnio už šiltą žmogišką mokytojo ryšį su vaiku ir kiekvienu žmogumi.

Literatūra

1. Barkauskaitė M. Bendravimas ir draugystė. -V., 19932. Barkauskaitė M. Mokinių tarpusavio santykiai. -K., 1979.3. Bendravimo menas. -V., 19934. Bitinas B. Pedagoginė etika. -V., 1977.5. Butkienė G. Mokykime bendrauti // Lietuvos švietimo reformos gairės. -V., 1993.6. Jovaiša L. Edukologijos pradmenys.-V., 1993.7. Karnegis D. Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms. -V., 1989.8. Vabalas – Gudaitis J. Psichologijos ir pedagogikos straipsniai. -V., 1983.9. Vaitkevičius J. Paskaita kaip viena žmogiškų dėstytojo ir studentų bendravimo formų // Bendravimo kultūra aukštojoje mokykloje. – V., 1987.10. Žemaitis V. Bendravimo prasmė. – V., 1992Žemaitis V. Sąveikos etika. – V., 1982.