Žmonės negalėtų gyventi, dirbti ir veikti be ryšio vieni su kitais.
Bendraudami jie dalyvauja įvairioje veikloje – gamybinėje, mokslinėje, kultūrinėje, keičiasi patirtimi, išgyvenimais, mintimis.
Bendravimas ypač reikalingas mokykloje. Bendraudami ugdome mokinio asmenybę, geriau pažįstame ir realizuojame visus mokymo bei auklėjimo uždavinius.
Pamokose vyksta individualus bendravimas ir nuo jo priklauso ne tik mokymo priemonių, metodų bei būdų panaudojimo efektyvumas, bet ir mokinių mokymosi rezultatai. Bendraudami skatiname mokinius veikti, klausyti, kalbėti, diskutuoti, atlikti tam tikrus veiksmus, taip pat gauname grįžtamąją informaciją apie mokinių savarankišką veiklą bei rezultatus.
Bendraudamas per pamokas mokytojas laiku pastebi mokinių daromas klaidas bei iškylančius sunkumus, aiškinasi atsilikimo priežastis, kad galėtų rasti efektyviausių būdų joms pašalinti. Bendravimas svarbus dar ir tuo, kad ugdo mokinį doroviškai, teikia jam pasitenkinimą, džiaugsmą, suartina žmones. Todėl bendravimas pedagoginiame darbe turi užimti svarbią vietą. Be bendravimo neįmanomas joks pedagoginis darbas nei mokykloje, nei už jos ribų.
Tyrimai parodė, jog bendravimo problema iki šiol dar nepakankamai išnagrinėta, ypač pedagoginiu aspektu, ir mokyklų praktikoje neužima deramos vietos.
Lietuvių pedagoginėje literatūroje ši problema daugiau dėmesio susilaukė pastaraisiais dešimtmečiais. Ją tyrė J. Vabalas – Gudaitis, M.
Barkauskaitė, G. Butkienė, L. Jovaiša, B. Bitinas, J. Vaitkevičius, V.
Žemaitis, K. Stoškus, S. Valatkienė ir kt., užsienyje – D. Carnegie’s, R.B.
Adler, A.E. Ivey, J. Reinwatter, A.A Leontjevas, B.A.Kan – Kalikas ir kiti.
Šių autorių darbų analizė parodė, kad per keletą dešimtmečių buvo iškelta nemažai idėjų ir principų apie bendravimo vaidmenį, kultūrą, jų reikšmę optimizuojant mokymo procesą. Šios idėjos ir jų sprendimai yra itin aktualūs ir šiandien reformuojamai Lietuvos mokyklai.
Bendravimas sudėtingas reiškinys. Jis turi socialinius, dorovinius, psichologinius bei kitus mechanizmus ir atlieka įvairias funkcijas. L.
Jovaiša išskiria komunikacinę, reguliacinę, afektinę, ugdomąją, psichoterapinę ir kitas bendravimo funkcijas ( 6, p. 145). Bendraujant mokiniai ne tik nuolat keičiasi įvairia informacija, bet kartu veikia vieni kitus, vieni kitiems daro įtaką – turtinama įgytoji patirtis, ji papildoma ir plečiama, kuriami nauji santykiai, charakterio bruožai, kyla visiškai naujos psichinės būsenos – išgyvenimai, emocijos ir kita.
Taigi bendravimas mokiniui būtinas. Tai vienas pagrindinių jo poreikių, kylantis dar ankstyvojoje vaikystėje. L. Jovaiša nurodo : “ jau vaikas ieško ne bet kokio, o vertingo bendravimo, kuriame tenkinamas švelnumo, naujų įspūdžių poreikis”(6, p. 146). Vaikui augant bendravimas plečiasi.
Jaunystėje siekiama intymaus bendravimo. Norint išmokti bendrauti, pirmiausia būtina pajausti bendravimo poreikį, norą tobulinti savo charakterį, turtinti savo asmenybę naujomis žiniomis. Siekiant šio tikslo, reikia skaityti literatūrą, spaudą, domėtis įvairiomis gyvenimo problemomis, menu, lankyti teatrus, parodas, muziejus, keliauti, sportuoti.
Svarbu nepamiršti: jei mokinio asmenybė skurdi, bus skurdus ir jo bendravimas.
Taigi, bendravimas neturi būti tuščias. Kuo mokiniai bus labiau apsiskaitę ir išsilavinę, tuo turtingesnis bus jų bendravimas, tuo didesnę įtaką jie darys vienas kitam. Tai priklauso nuo jų asmenybės dvasinio turtingumo, charakterių tvirtumo, autoriteto ir kt. Tyrimai rodo, jog be abipusio pažinimo ir vertinimo neįmanomas normalus bendravimas. Todėl pažinimas ir mokinio asmenybės tyrimas – pagrindiniai veiksniai, kuriais grindžiamas visas pedagoginis bendravimas. Mokinio vidinio pasaulio supratimas ir pažinimas, jo individualybės pripažinimas padeda mokytojui teisingai vertinti mokinio asmenybę ir tinkamai organizuoti visą mokymo procesą.
Tyrimai parodė, kad mokyklose neretai pasigendama konstruktyvaus bendravimo. Tai liudija mokinių atsakymai į anketos klausimą: “kas apsunkina mokinių ir mokytojų tarpusavio santykius?”.
Mokiniai atsakė:
1) Kai kurie mokytojai nemoka su mokiniais bendrauti, būna netaktiški, kartais grubūs (29 %);
2) Stokoja pagarbos mokinio asmenybei ir savitarpio supratimo (32% );
3) Mokytojai nesidomi mokinių vidiniu pasauliu, jų problemomis, nesupranta jų interesų bei polinkių (39 % ).
Iš mokinių atsakymų matyti, jog tarpusavio supratimo stoka labai trikdo normalų pedagoginį darbą mokykloje. Taip mokytojai atstumia nuo savęs mokinius. Dėl to mažėja mokinių aktyvumas ir darbingumas, nes jie labai jautrūs mokytojo elgesiui su jais.
Mokytojas privalo išmokti bendrauti su savo auklėtiniais. Tam tikslui pirmiausia jis turi pats gerai suprasti bendravimo metodiką, kuri padėtų sėkmingai bendrauti, paveikti mokinį. Todėl vienas iš vertingiausių mokytojo bruožų ir yra jo sugebėjimas daryti poveikį mokiniams, vadovauti jų kūrybinei veiklai.
Reikia nepamiršti, kad mokytojo ir mokinių bendravimas, kaip nurodo J. Vaitkevičius,- “tai nevienodo lygio partnerių bendravimas”. Todėl iš mokytojo čia reikalaujama daug sumanumo, žmogiškosios išminties, plačios erudicijos, gero mokinių pažinimo” (9, p.5). Bendraudamas su mokiniais mokytojas privalo vadovautis humaniškais santykiais, be grasinimų, baimės ir prievartos.
Vadinasi, mokytojo bendravimo sėkmė nemažai priklauso nuo jo asmenybės. Jei mokytojas mylės mokinius, juos gerbs, atsižvelgs į jų nuomonę, bus taktiškas, humaniškai spręs visus mokymo ir auklėjimo klausimus, tai toks pedagogas, be abejo, turės autoritetą, jam bus lengviau užmegzti santykius su mokiniais, juos paveikti, rasti bendrą kalbą.
Bendraujant svarbu laikytis bendravimo kultūros principų bei taisyklių. JAV psichologas D. Carnegie’s (7, p. 60-61) pateikia tokias bendravimo taisykles:
1 taisyklė: nuoširdžiai domėkis kitais žmonėmis.
2 taisyklė: šypsokitės.
3 taisyklė: prisiminkite, kad žmogui jo paties vardas bet koki kalba skamba ypač maloniai ir reikšmingai.
4 taisyklė: būkite geras klausytojas. Paskatinkite kitus kalbėti apie save.
5 taisyklė: kalbėkite apie tai, kas įdomu pašnekovui.
6 taisyklė: leiskite kitam asmeniui pasijausti reikšmingu ir darykite tai nuoširdžiai.
V. Žemaitis suformulavo tris bendravimo principus:
1. Žmogaus reikšmingumo.
2. Palankumo žmonėms.
3. Kito žmogaus supratimo.(10, p. 15-16)
Pateiktieji principai bei taisyklės atspindi bendravimo kultūros esmę, nurodo sėkmingo pedagoginio darbo kryptį ir turi didelę praktinę reikšmę organizuojant bendravimą mokykloje ir už jos ribų.
Mokytojų bendravimas su mokiniais gali būti įvirus. G. Butkienė išskiria du pagrindinius bendravimo stilius: nelygiateisį ir konstruktyvų (
lygiateisį) (5, p. 274 – 279). JAV psichologė V. Satyr teigia, jog visų tarpusavio nesutarimų ir nesugebėjimų sėkmingai mokytis svarbiausioji priežastis – nelygiateisis bendravimas, kai vyrauja prievarta, grubumas ir nepagarba mokinio asmenybei. Toks prievartinis bendravimas neefektyvus, nes mokinys “girdėdamas kito moralus ir nurodymus, nebegali išreikšti savo žmogiškosios esmės. Jis netenka galimybės įsisąmoninti savęs, savo minčių ir norų, galimybės savarankiškai apsispręsti… taip stingsta ne tik jo kūnas, bet ir mintys”, – teigia G. Butkienė 95, p. 276).
Taigi, nelygiateisis bendravimas mokykloje žaloja mokinių protą, sveikatą, talentą. Prievarta verčiamas mokytis ar dirbti mokinys niekada nepajus savo protinių ir dvasinių galių augimo.
Visai kitoks konstruktyvus ( lygiateisis ) bendravimo stilius. Šio bendravimo esmę sudaro šilti mokytojų ir mokinių tarpusavio santykiai, pagrįsti abipuse meile, atvirumu ir pagarba. Čia kiekvienas mokinys gali laisvai apsispręsti, realizuoti save, būti išgirstas ir suprastas. Taigi, kai mokinys auga lygiateisiškai bendraudamas su, savaime atsiskleidžia jo dvasinė prigimtis – visa jo vidinė išmintis.
Bendravimo formos yra žodinės( verbalinės ) ir nežodines (
neverbalinės). Žodinis bendravimas – tai dialogas ir monologas. Labiausiai paplitęs dialogas. Žodinius bendravimo būdus sudaro mokėjimas kalbėti, pasakoti, diskutuoti, išklausyti kitą. Su šiais bendravimo būdais mokinius turime supažindinti ir per pratybas išmokyti jais naudotis. Pavyzdžiui, skiriami keturi klausymo komponentai: girdėjimas, dėmesingumas, supratimas ir atsiminimas. Girdėjimo kokybę veikia nuovargis, monotoniškas tonas, garsumas. Mokinio poreikiai, norai ir interesai lemia tai, kas klausomoje informacijoje bus išskirta ir atrinkta. Atminimas susijęs su ilgalaikiu informacijos išsaugojimu.
Nežodinį bendravimą sudaro mokinių emocijos, išgyvenimai bei įvairūs jų raiškos būdai: žvilgsnis, gestai, judesiai, veido išraiška, mimika, intonacija, pauzės ir kt. Tai bendravimas be žodžių. V. Žemaitis nurodo, jog “ šie neverbaliniai bendravimo būdai sudaro savitą komunikacinę ženklų sistemą, kuri papildo verbalinę komunikaciją…”(10, p. 5). Nežodinis bendravimas yra daugiareikšmis ir priklauso nuo žmonių kultūros. Todėl mokykloje turime mokinius išmokyti tinkamai naudotis šia bendravimo forma.
Ugdydami mokinių bendravimo kultūrą, turime laikytis tokių reikalavimų:
1. Bendraujant jausti kito žmogaus širdies šilumą, švelnumą;
2. Bendrauti nuoširdžiai, emocingai;
3. Laikytis principo – “kiekvienas žmogus vertas pagarbos”;
4. Bendrauti kaip lygus su lygiu;
5. Gerbti mokinį, kaip didžiausią vertybę;
6. Mokėti išklausyti kito nuomonę;
7. Klasėje sudaryti palankų bendravimui klimatą;
8. Bendrauti visose mokymo proceso grandyse;
9. Bendravimo pagrindu laikyti humaniškumą.
Mokykla turi ruošti mokinius gyvenimui. Tik bendraujant atsiskleidžia mokinio asmenybė. Todėl konstruktyvus bendravimas yra mokymo sėkmės pamatas. Nėra nieko brangesnio už šiltą žmogišką mokytojo ryšį su vaiku ir kiekvienu žmogumi.
Literatūra
1. Barkauskaitė M. Bendravimas ir draugystė. -V., 1993
2. Barkauskaitė M. Mokinių tarpusavio santykiai. -K., 1979.
3. Bendravimo menas. -V., 1993
4. Bitinas B. Pedagoginė etika. -V., 1977.
5. Butkienė G. Mokykime bendrauti // Lietuvos švietimo reformos gairės.
-V., 1993.
6. Jovaiša L. Edukologijos pradmenys.-V., 1993.
7. Karnegis D. Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms. -V., 1989.
8. Vabalas – Gudaitis J. Psichologijos ir pedagogikos straipsniai. -V.,
1983.
9. Vaitkevičius J. Paskaita kaip viena žmogiškų dėstytojo ir studentų bendravimo formų // Bendravimo kultūra aukštojoje mokykloje. – V., 1987.
10. Žemaitis V. Bendravimo prasmė. – V., 1992
Žemaitis V. Sąveikos etika. – V., 1982.