bendravimas – pedagoginė problema

Žmonės negalėtų gyventi, dirbti ir veikti be ryšio vieni su kitais.
Bendraudami jie dalyvauja įvairioje veikloje – gamybinėje, mokslinėje,
kultūrinėje, keičiasi patirtimi, išgyvenimais, mintimis.
Bendravimas ypač reikalingas mokykloje. Bendraudami ugdome mokinio
asmenybę, geriau pažįstame ir realizuojame visus mokymo bei auklėjimo
uždavinius. Pamokose vyksta individualus bendravimas ir nuo jo priklauso ne
tik mokymo priemonių, metodų bei būdų panaudojimo efektyvumas, bet ir
mokinių mokymosi rezultatai. Bendraudami skatiname mokinius veikti,
klausyti, kalbėti, diskutuoti, atlikti tam tikrus veiksmus, taip pat
gauname grįžtamąją informaciją apie mokinių savarankišką veiklą bei
rezultatus. Bendraudamas per pamokas mokytojas laiku pastebi mookinių
daromas klaidas bei iškylančius sunkumus, aiškinasi atsilikimo priežastis,
kad galėtų rasti efektyviausių būdų joms pašalinti. Bendravimas svarbus dar
ir tuo, kad ugdo mokinį doroviškai, teikia jam pasitenkinimą, džiaugsmą,
suartina žmones. Todėl bendravimas pedagoginiame darbe turi užimti svarbią
vietą. Be bendravimo neįmanomas joks pedagoginis darbas nei mokykloje, nei
už jos ribų.
Tyrimai parodė, jog bendravimo problema iki šiol dar nepakankamai
išnagrinėta, ypač pedagoginiu aspektu, ir mokyklų praktikoje neužima
deramos vietos.
Lietuvių pedagoginėje literatūroje ši problema daugiau dėmesio susilaukė
pastaraisiais dešimtmečiais. Ją tyrė J. Vabalas – Gudaitis, M.
Barkauskaitė, G. Butkienė, L. Jovaiša, B. Biitinas, J. Vaitkevičius, V.
Žemaitis, K. Stoškus, S. Valatkienė ir kt., užsienyje – D. Carnegie’s, R.B.
Adler, A.E. Ivey, J. Reinwatter, A.A Leontjevas, B.A.Kan – Kalikas ir kiti.
Šių autorių darbų analizė parodė, kad per keletą dešimtmečių buvo iškelta
nemažai idėjų ir principų apie bendravimo vaidmenį, ku

ultūrą, jų reikšmę
optimizuojant mokymo procesą. Šios idėjos ir jų sprendimai yra itin
aktualūs ir šiandien reformuojamai Lietuvos mokyklai.
Bendravimas sudėtingas reiškinys. Jis turi socialinius, dorovinius,
psichologinius bei kitus mechanizmus ir atlieka įvairias funkcijas. L.
Jovaiša išskiria komunikacinę, reguliacinę, afektinę, ugdomąją,
psichoterapinę ir kitas bendravimo funkcijas ( 6, p. 145). Bendraujant
mokiniai ne tik nuolat keičiasi įvairia informacija, bet kartu veikia vieni
kitus, vieni kitiems daro įtaką – turtinama įgytoji patirtis, ji papildoma
ir plečiama, kuriami nauji santykiai, charakterio bruožai, kyla visiškai
naujos psichinės būsenos – išgyvenimai, emocijos ir kita.
Taigi bendravimas mokiniui būtinas. Tai vienas pagrindinių jo poreikių,
kylantis dar ankstyvojoje vaikystėje. L. Jovaiša nurodo : “ jau vaikas
ieško ne bet kokio, o vertingo bendravimo, kuriame tenkinamas švelnumo,
naujų įspūdžių poreikis”(6, p. 146). Vaikui augant bendravimas plečiasi.
Jaunystėje siekiama intymaus bendravimo. Norint išmokti bendrauti,
pirmiausia būtina pajausti bendravimo poreikį, norą tobulinti savo
charakterį, tuurtinti savo asmenybę naujomis žiniomis. Siekiant šio tikslo,
reikia skaityti literatūrą, spaudą, domėtis įvairiomis gyvenimo
problemomis, menu, lankyti teatrus, parodas, muziejus, keliauti, sportuoti.
Svarbu nepamiršti: jei mokinio asmenybė skurdi, bus skurdus ir jo
bendravimas.

Taigi, bendravimas neturi būti tuščias. Kuo mokiniai bus labiau
apsiskaitę ir išsilavinę, tuo turtingesnis bus jų bendravimas, tuo didesnę
įtaką jie darys vienas kitam. Tai priklauso nuo jų asmenybės dvasinio
turtingumo, charakterių tvirtumo, autoriteto ir kt. Tyrimai rodo, jog be
abipusio pažinimo ir vertinimo neįmanomas normalus bendravimas. Todėl
pažinimas ir mokinio asmenybės tyrimas – pagrindiniai veiksniai, kuriais
grindžiamas vi
isas pedagoginis bendravimas. Mokinio vidinio pasaulio
supratimas ir pažinimas, jo individualybės pripažinimas padeda mokytojui
teisingai vertinti mokinio asmenybę ir tinkamai organizuoti visą mokymo
procesą.

Tyrimai parodė, kad mokyklose neretai pasigendama konstruktyvaus
bendravimo. Tai liudija mokinių atsakymai į anketos klausimą: “kas
apsunkina mokinių ir mokytojų tarpusavio santykius?”.

Mokiniai atsakė:
1) Kai kurie mokytojai nemoka su mokiniais bendrauti, būna netaktiški,

kartais grubūs (29 %);
2) Stokoja pagarbos mokinio asmenybei ir savitarpio supratimo (32% );
3) Mokytojai nesidomi mokinių vidiniu pasauliu, jų problemomis, nesupranta

jų interesų bei polinkių (39 % ).

Iš mokinių atsakymų matyti, jog tarpusavio supratimo stoka labai
trikdo normalų pedagoginį darbą mokykloje. Taip mokytojai atstumia nuo
savęs mokinius. Dėl to mažėja mokinių aktyvumas ir darbingumas, nes jie
labai jautrūs mokytojo elgesiui su jais.

Mokytojas privalo išmokti bendrauti su savo auklėtiniais. Tam tikslui
pirmiausia jis turi pats gerai suprasti bendravimo metodiką, kuri padėtų
sėkmingai bendrauti, paveikti mokinį. Todėl vienas iš vertingiausių
mokytojo bruožų ir yra jo sugebėjimas daryti poveikį mokiniams, vadovauti
jų kūrybinei veiklai. Reikia nepamiršti, kad mokytojo ir mokinių
bendravimas, kaip nurodo J. Vaitkevičius,- “tai nevienodo lygio partnerių
bendravimas”. Todėl iš mokytojo čia reikalaujama daug sumanumo,
žmogiškosios išminties, plačios erudicijos, gero mokinių pažinimo” (9,
p.5). Bendraudamas su mokiniais mokytojas privalo vadovautis humaniškais
santykiais, be grasinimų, baimės ir prievartos. Vadinasi, mokytojo
bendravimo sėkmė nemažai priklauso nuo jo asmenybės. Jei mokytojas mylės
mokinius, juos gerbs, atsižvelgs į jų nuomonę, bus taktiškas, humaniškai
spręs visus mokymo ir auklėjimo klausimus, tai toks pe
edagogas, be abejo,
turės autoritetą, jam bus lengviau užmegzti santykius su mokiniais, juos
paveikti, rasti bendrą kalbą.

Bendraujant svarbu laikytis bendravimo kultūros principų bei
taisyklių. JAV psichologas D. Carnegie’s (7, p. 60-61) pateikia tokias
bendravimo taisykles:

1 taisyklė: nuoširdžiai domėkis kitais žmonėmis.

2 taisyklė: šypsokitės.

3 taisyklė: prisiminkite, kad žmogui jo paties vardas bet koki kalba
skamba ypač maloniai ir reikšmingai.

4 taisyklė: būkite geras klausytojas. Paskatinkite kitus kalbėti apie
save.

5 taisyklė: kalbėkite apie tai, kas įdomu pašnekovui.

6 taisyklė: leiskite kitam asmeniui pasijausti reikšmingu ir darykite
tai nuoširdžiai.

V. Žemaitis suformulavo tris bendravimo principus:
1. Žmogaus reikšmingumo.
2. Palankumo žmonėms.
3. Kito žmogaus supratimo.(10, p. 15-16)

Pateiktieji principai bei taisyklės atspindi bendravimo kultūros esmę,
nurodo sėkmingo pedagoginio darbo kryptį ir turi didelę praktinę reikšmę
organizuojant bendravimą mokykloje ir už jos ribų.

Mokytojų bendravimas su mokiniais gali būti įvirus. G. Butkienė
išskiria du pagrindinius bendravimo stilius: nelygiateisį ir konstruktyvų (
lygiateisį) (5, p. 274 – 279). JAV psichologė V. Satyr teigia, jog visų
tarpusavio nesutarimų ir nesugebėjimų sėkmingai mokytis svarbiausioji
priežastis – nelygiateisis bendravimas, kai vyrauja prievarta, grubumas ir
nepagarba mokinio asmenybei. Toks prievartinis bendravimas neefektyvus, nes
mokinys “girdėdamas kito moralus ir nurodymus, nebegali išreikšti savo
žmogiškosios esmės. Jis netenka galimybės įsisąmoninti savęs, savo minčių
ir norų, galimybės savarankiškai apsispręsti. taip stingsta ne tik jo
kūnas, bet ir mintys”, – teigia G. Butkienė 95, p. 276).

Taigi, nelygiateisis bendravimas mokykloje žaloja mokinių protą,
sveikatą, talentą. Prievarta verčiamas mokytis ar dirbti mokinys niekada
nepajus savo protinių ir dvasinių galių augimo.

Visai kitoks konstruktyvus (
lygiateisis ) bendravimo stilius. Šio
bendravimo esmę sudaro šilti mokytojų ir mokinių tarpusavio santykiai,
pagrįsti abipuse meile, atvirumu ir pagarba. Čia kiekvienas mokinys gali
laisvai apsispręsti, realizuoti save, būti išgirstas ir suprastas. Taigi,
kai mokinys auga lygiateisiškai bendraudamas su, savaime atsiskleidžia jo
dvasinė prigimtis – visa jo vidinė išmintis.

Bendravimo formos yra žodinės( verbalinės ) ir nežodines (
neverbalinės). Žodinis bendravimas – tai dialogas ir monologas. Labiausiai
paplitęs dialogas. Žodinius bendravimo būdus sudaro mokėjimas kalbėti,
pasakoti, diskutuoti, išklausyti kitą. Su šiais bendravimo būdais mokinius
turime supažindinti ir per pratybas išmokyti jais naudotis. Pavyzdžiui,
skiriami keturi klausymo komponentai: girdėjimas, dėmesingumas, supratimas
ir atsiminimas. Girdėjimo kokybę veikia nuovargis, monotoniškas tonas,
garsumas. Mokinio poreikiai, norai ir interesai lemia tai, kas klausomoje
informacijoje bus išskirta ir atrinkta. Atminimas susijęs su ilgalaikiu
informacijos išsaugojimu.

Nežodinį bendravimą sudaro mokinių emocijos, išgyvenimai bei įvairūs
jų raiškos būdai: žvilgsnis, gestai, judesiai, veido išraiška, mimika,
intonacija, pauzės ir kt. Tai bendravimas be žodžių. V. Žemaitis nurodo,
jog “ šie neverbaliniai bendravimo būdai sudaro savitą komunikacinę ženklų
sistemą, kuri papildo verbalinę komunikaciją.”(10, p. 5). Nežodinis
bendravimas yra daugiareikšmis ir priklauso nuo žmonių kultūros. Todėl
mokykloje turime mokinius išmokyti tinkamai naudotis šia bendravimo forma.

Ugdydami mokinių bendravimo kultūrą, turime laikytis tokių
reikalavimų:
1. Bendraujant jausti kito žmogaus širdies šilumą, švelnumą;
2. Bendrauti nuoširdžiai, emocingai;
3. Laikytis principo – “kiekvienas žmogus vertas pagarbos”;
4. Bendrauti kaip lygus su lygiu;
5. Gerbti mokinį, kaip didžiausią vertybę;
6. Mokėti išklausyti kito nuomonę;
7. Klasėje sudaryti palankų bendravimui klimatą;
8. Bendrauti visose mokymo proceso grandyse;
9. Bendravimo pagrindu laikyti humaniškumą.

Mokykla turi ruošti mokinius gyvenimui. Tik bendraujant atsiskleidžia

mokinio asmenybė. Todėl konstruktyvus bendravimas yra mokymo sėkmės

pamatas. Nėra nieko brangesnio už šiltą žmogišką mokytojo ryšį su vaiku ir

kiekvienu žmogumi.

Literatūra

1. Barkauskaitė M. Bendravimas ir draugystė. -V., 1993
2. Barkauskaitė M. Mokinių tarpusavio santykiai. -K., 1979.
3. Bendravimo menas. -V., 1993
4. Bitinas B. Pedagoginė etika. -V., 1977.
5. Butkienė G. Mokykime bendrauti // Lietuvos švietimo reformos gairės.

-V., 1993.
6. Jovaiša L. Edukologijos pradmenys.-V., 1993.
7. Karnegis D. Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms. -V., 1989.
8. Vabalas – Gudaitis J. Psichologijos ir pedagogikos straipsniai. -V.,

1983.
9. Vaitkevičius J. Paskaita kaip viena žmogiškų dėstytojo ir studentų

bendravimo formų // Bendravimo kultūra aukštojoje mokykloje. – V., 1987.
10. Žemaitis V. Bendravimo prasmė. – V., 1992
Žemaitis V. Sąveikos etika. – V., 1982.

Leave a Comment